demokratija – Tomo Chochrin tinklaraštis

Konstitucinės priesaikos institutas yra daromas bereikšmiu

Simboliška, kad Konstitucijos dienos išvakarėse Seimas balsuoja už Konstitucijos pataisas, kurių turinys iš esmės panaikina konstitucinės priesaikos prasmę. Siūloma papildyti 74 straipsnį antrąja dalimi:

„Už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą ar priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka iš užimamų pareigų pašalintas arba Seimo nario mandato netekęs asmuo gali būti renkamas ar skiriamas į pareigas, kurias pradėti eiti galima tik davus Konstitucijoje numatytą priesaiką, kai išnyksta konstituciniame įstatyme nustatyti apribojimai.“

Pataisos turinys savo cinizmu parodo dabartinės valdančiosios daugumos tikrąjį veidą. Normos lingvistinė-loginė konstrukcija suformuota taip, kad joje kalbama ne tik apie į Seimą negalinti būti renkamą asmenį (Seimo nario mandato netekęs), bet ir į bet kokias kitas pareigas, kurioms numatyta duoti konstitucinę priesaiką. Tai daroma visiškai sąmoningai, tam kad nebūtų galima šios normos tikslinė interpretacija Konstituciniame teisme, kad joje tik įgyvendinamas Europos Žmogaus Teisių teismo sprendimas byloje Paksas prieš Lietuvą. Išskiriamos kitos pareigos tam, kad priėmus šią pataisą Rolandas Paksas galėtų kandidatuoti į Prezidentus, ką jis pats aiškiai deklaravo po balsavimo dėl šios pataisos Seime. Tai tik parodo, kad šios valdančiosios koalicijos bendras vardiklis yra jos narių asmeninės ambicijos. Jeigu vienas iš lyderių kitus partnerius laiko įkaitais dėl savo baudžiamosios bylos, tai kitas revanšistas noru vėl tapti Prezidentu.

Kur šioje vietoje atsiduria Konstitucija? Apie kažkokius idealistinius filosofinius svaičiojimus apie Konstituciją kaip vertybę negali būti nė jokios kalbos. Konstitucija tiesiog tapo asmeninių ambicijų derinimo priemone, kurią galima lankstyti savo naudai kaip nori. Ir visi valdančioje daugumoje linkę užlankstyti ją taip, kad ponas Rolandas Paksas būtų patenkintas ir valdančioji dauguma toliau stabiliai gyvuotų. Net jeigu to rezultatas būtų toks, kad konstitucinė priesaika netenka prasmės, o, labai norint, ją galima ir sulaužyti, o po to vėl iš naujo prisiekti. Logiška Konstitucinio Teismo argumentacija, kodėl negalima prisiekti antrą kartą, su šia pataisa nueina velniop:

“Asmuo, kuris buvo išrinktas Respublikos Prezidentu, davė Tautai Respublikos Prezidento priesaiką, po to ją sulaužė ir šitaip šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir už tai apkaltos proceso tvarka Seimo – Tautos atstovybės buvo pašalintas iš užimamų pareigų, pagal Konstituciją negali dar kartą prisiekti Tautai, nes visada kiltų ir niekada neišnyktų pagrįsta abejonė dėl jo vėl duodamos priesaikos tikrumo ir patikimumo, taigi ir dėl to, ar priesaiką duodantis asmuo Respublikos Prezidento pareigas tikrai vykdys taip, kaip jas vykdyti įpareigoja priesaika Tautai, ar šis asmuo vėl nesulaužys Tautai duotos priesaikos, kitaip tariant, ar šio asmens vėl duodama priesaika Tautai nebus fiktyvi.“

Bet kokie siūlymai, neva sustiprinti įsivaizdavimą, jog priesaika nebūtų sulaužyta antrą kartą, reikalaujant, jog asmuo prieš tai viešai atsiprašytų tautos neturi jokios prasmės. Aš negalėčiau priimti veidmainiško atsiprašymo iš asmens, kuris sulaužė konstitucinę priesaiką, vien tam, kad jis vėl būtų renkamas Prezidentu.

Pats situacijos makabriškumas pasireiškia tuo, kad šiuo atveju neva ginamos R. Pakso pažeistos žmogaus teisės, tačiau pastarasis pats viešai nevengia deklaruoti ne pagarbą kitų žmonių teisėms (pvz.: homoseksualių asmenų teisės, užsieniečių teisė į privačią nuosavybę ir t.t.). Turime situaciją, kai antidemokratas naudojasi demokratijos trūkumais.

Šioje situacijoje taip pat pastebėtina, kad parengus Konstitucijos 56 straipsnio pakeitimo projektą ir jį pradėjus svarstyti Teisės ir Teisėtvarkos komitete Seime, buvo gautos tiek Vilniaus universiteto Teisės fakulteto, tiek Mykolo Romerio Universiteto Teisės fakulteto pastabos ir pasiūlymai, kuriose buvo motyvuotai paaiškinta apie apie pataisų ydingumą bei pateiktos alternatyvos:

“Pasiūlytos naujos Konstitucijos 56 straipsnio 3 ir 4 dalys apgaulingai ignoruoja Konstitucijos 78 straipsnio 1 dalies nuostatos „Respublikos Prezidentu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, jeigu jam iki rinkimų dienos yra suėję ne mažiau kaip keturiasdešimt metų ir jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu“ klauzulę „jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu“. Motyvuojant esą šiuo projektu reglamentuojami vien asmens teisės būti renkamu Seimo nariu santykiai, ir neužsimenant apie iš Konstitucijos kylančius draudimus priesaikos laužytojams pretenduoti užimti kitas pareigas, kurias pradedant eiti būtina duoti Konstitucijoje numatytą priesaiką – Respublikos Prezidento, Vyriausybės nario, teisėjo ar valstybės kontrolieriaus (žr. projekto aiškinamąjį raštą), negrabiai gudraujama. Iš tikrųjų juo bandoma apgaunant Konstituciją įteisinti galimybę priesaikos laužytojui tapti kandidatu į Respublikos Prezidento pareigas, eventualiai – būti išrinktam Respublikos Prezidentu. Pažymėtina, kad šiuo klausimu EŽTT Lietuvos atžvilgiu neišsakė jokių pastabų. Šiame kontekste pacituotina Ministro Pirmininko 2011 m. sudarytos (teisingumo ministro teikimu) darbo grupės (kurią sudarė aštuoni teisininkai) darbo grupės pozicija: „Darbo grupė pasiekė bendrą sutarimą, kad turėtų būti siūloma kuo mažesnės apimties intervencija į Konstituciją – tik ta apimtimi, kuri yra būtina tinkamam EŽTT sprendimo byloje Paksas prieš Lietuvą įgyvendinimui“ (žr.: darbo grupės „Apibendrintus pasiūlymus dėl Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2011 m. sausio 6 d. sprendimo byloje Paksas prieš Lietuvą vykdymo“).

Pasiūlytame projekte visiškai ignoruojama tai, kad Seimo narys gali būti renkamas Seimo Pirmininku, o aplinkybėms susiklosčius, Seimo Pirmininko pavaduotojas gali eiti Seimo Pirmininko pareigas. Be to, Seimo Pirmininkas turi konstitucinius įgaliojimus Konstitucijoje numatytais pagrindais laikinai pavaduoti Respublikos Prezidentą arba laikinai eiti Respublikos Prezidento pareigas (87 straipsnis). Nediferencijuojant Seimo narių, praeityje nesulaužusių priesaikos (taigi ir šiurkščiai pažeidusių Konstituciją) ir/arba už priesaikos sulaužymą nepraradusių Seimo nario mandato ar nepašalintų iš užimamų pareigų apkaltos proceso tvarka, ir Seimo narių, praeityje sulaužiusių priesaiką ir už jos sulaužymą praradusių Seimo nario mandatą ar pašalintų iš užimamų pareigų apkaltos proceso tvarka, sudaromos prielaidos valstybės vadovo funkcijas vykdyti priesaikos laužytojui. Šiame kontekste būtina paminėti ir tai, kad Seimo Pirmininkas ex officio yra Valstybės gynimo tarybos narys, o jei jis laikinai vykdytų valstybės vadovo funkcijas, tai ir vadovautų Valstybės gynimo tarybai. Projektu kuriama tokia teisinė situacija, kai bus sudarytos konstitucinės prielaidos Lietuvos Valstybę personifikuoti,inter alia santykiuose su kitomis valstybėmis atstovauti priesaikos laužytojui.“

VU TF atstovai pasiūlė atitinkamas Konstitucijos pataisas:

Pakeisti Konstitucijos 66 straipsnį papildant ją nauja antrąja dalimi, buvusią antrąją dalį laikyti trečiąja ir šį straipsnį išdėstyti taip:

„Seimo posėdžiams vadovauja Seimo Pirmininkas arba jo pavaduotojas.

Seimo Pirmininku ar jo pavaduotoju negali būti renkamas Konstitucijos 74 straipsnio antrojoje dalyje nurodytas asmuo.

Pirmąjį po rinkimų Seimo posėdį pradeda vyriausias pagal amžių Seimo narys.“

Pakeisti Konstitucijos 74 straipsnį papildant jį naująja 2 dalimi ir šį straipsnį išdėstyti taip:

„Respublikos Prezidentą, Konstitucinio Teismo pirmininką ir teisėją, Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, Apeliacinio Teismo pirmininką ir teisėjus, Seimo narius, šiurkščiai pažeidusius Konstituciją arba sulaužiusius priesaiką, taip pat paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas, Seimas 3/5 visų narių balsų dauguma gali pašalinti iš užimamų pareigų ar panaikinti Seimo nario mandatą. Tai atliekama apkaltos proceso tvarka, kurią nustato Seimo statutas.

Asmuo, kuris buvo pašalintas iš užimamų pareigų arba jo Seimo nario mandatas buvo panaikintas apkaltos proceso tvarka už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą, negali būti renkamas Respublikos Prezidentu, būti skiriamas Vyriausybės nariu, teisėju, Valstybės kontrolieriumi. Toks asmuo gali būti renkamas Seimo nariu ne anksčiau nei pasibaigs trečiasis Seimo įgaliojimų laikotarpis, skaičiuojant nuo Seimo, išrinkto pirmuosiuose Seimo rinkimuose, pagal Konstitucijos 57 arba 58 straipsnį surengtuose po to, kai asmuo buvo pašalintas iš užimamų pareigų arba buvo panaikintas jo Seimo nario mandatas, tačiau ne anksčiau nei po 12 metų.“

Papildyti Konstitucijos 78 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

„Respublikos Prezidentu gali būti renkamas Lietuvos pilietis pagal kilmę, ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus gyvenęs Lietuvoje, jeigu jam iki rinkimų dienos yra suėję ne mažiau kaip keturiasdešimt metų ir jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu, išskyrus Konstitucijos 74 straipsnio antrojoje dalyje numatytą išlygą.“

Tokių sisteminių Konstitucijos pataisų būtų pakakę įgyvendinti Paksas prieš Lietuvą sprendimą. Deja, tai Teisės ir teisėtvarkos komitetui, o kartu ir valdančiai daugumai neįtiko ir į visas šias pastabas jie atsakė ta pačia argumentacija:

“Konstitucinė doktrina gali būti keičiama priklausomai nuo Konstitucijos teksto pasikeitimų, todėl įvertinus demokratinėms teisinėms valstybėms, ypač kurių valdymo forma yra respublika, būdingus žmogaus teisių standartus egzistuoja poreikis pakeisti galiojančią konstitucinę doktriną, sumažinant absoliučių draudimų egzistavimą pozityviojoje teisėje. Konstitucijos 74 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti trys apkaltos adresatai: parlamento nariai, Respublikos Prezidentas ir tam tikri teisėjai, todėl priimant Konstitucijos pataisas siekiant įgyvendinti EŽTT sprendimą, nederėtų apsiriboti EŽTT apgintos teisės būti renkamam į parlamentą apimtimi, o kartu sistemiškai įvertinti ir atitinkamai reglamentuoti apkaltos teisinius padarinius ribojimų užimti atitinkamas pareigas aspektu visų trijų apkaltos adresatų atžvilgiu.“

Taip aiškiai pasakoma, kad priesaiką sulaužyti, o po to į tas pačias pareigas galės grįžti visi ir tai yra naujas politikos standartas.

Po to teisės ir teisėtvarkos komitetas pamatęs 56 straipsnio projekto trūkumus, jį tiesiog išmetė į šiukšlių dėžę, ir, atsižvelgiant į čia pacituotas pastabas, patys sukūrė 74 straipsnio naują redakciją, kuri sukonstruota siekiant kelių tikslų: 1) grąžinti Rolandui Paksui galimybę kandidatuoti į Prezidentus, taip neva įgyvendinant EŽTT sprendimą; 2) pirmo tikslo pasekoje sunaikinti konstitucinės priesaikos institutą.

P.S. šis komentaras skirtas Konstitucijos dienai paminėti…

Mūsų visuomenės problema yra ne gėjai, o R. Paksas ir jo rinkėjai

Labai norėjau nerašyti komentaro apie artėjančias homoseksualų eitynes, nes šia tema jau pasisakė visi kas tik galėjo ir nemaniau, kad prie viešosios diskusijos ką nors pridėsiu. Be to, kai rašau apie žmogaus teises mano įrašai būna gana emocingi, o dabar stengiuosi viešo emocijų demonstravimo vengti. Beveik pavyko susilaikyti, kol savo nuomonės vakar vakare nepareiškė vienas politikas:

Komentaras pateikiamas po skambaus pavadinimo straipsniu: R. Paksas: „Žmogaus teisės neturi tapti ginklu saujelės išsišokėlių rankose“. Pamatęs šio straipsnio antraštę labai apsidžiaugiau, pagalvojau, kad pagaliau Paksas atsisako savo ambicijų į Lietuvos Prezidento sostą. Deja, paskaitęs straipsnį, supratau klydęs. Susidaro tokia paradoksali situacija, kai Paksas jau N metų zyzia dėl jo atžvilgiu daromo žmogaus teisių pažeidimo, kai neleidžiama jam būti renkamam į Seimą. Nuolat bando kelti gailestį naudodamas šią kortą prieš rinkėjus. Dabar gi, jis sako, kad žmogaus teisės neturi tapti ginklu saujelės išsišokėlių rankose… Būtent jis yra didžiausias verksnys, kuris bando nuolat bando prisidengti žmogaus teisių pažeidimais. Paksas FB retoriškai klausia:

“Niekaip nesuprantu, už kokius pinigus mes prisipirkome tiek baimės. Tiek daug, kad nebedrįstame pasakyti, jog Lietuva savo kalbos, kultūros, istorijos ir valstybingumo reikalus spręs pati.“

Aš turiu jam kontraklausimą: Niekaip nesuprantu, už kokius pinigus mes prisipirkome tiek baimės. Tiek daug, kad nebedrįstame pasakyti, jog Lietuva, negali pati spręsti kuriam laikui, asmenis sulaužiusius priesaiką valstybei ir kartu šiurkščiai pažeidusius Konstituciją, pašalinti iš viešo politinio gyvenimo?

Paksas teigia: “Apgailėtina, jog farso dalyviais tampa ir Europos Sąjungos institucijų pareigūnai.“

Aš atsakau: apgailėtina, jog jog farso dalyviais tampa ir Europos Sąjungos institucijų pareigūnai…

Ką noriu pasakyti? Kad šiam asmeniui ir jo šutvei ta pati Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir mūsų nacionalinė Konstitucija galioja selektyviai. EŽTT sprendimai yra svarbūs tiek, kiek jais pasisakoma dėl pažeistų Rolando teisių. Teisė visiems nevaržomai rinktis į taikius susirinkimus – nusispauti, nes Rolandui nepatinka. Šis politikas yra akivaizdus antidemokratas, kuris parazituoja mūsų valstybės sąskaita. Nuolat verkia dėl žmogaus teisių, tačiau kitiems jų suteikti nenori. Ginasi Konvencija, tačiau per rinkimus vos ne pirmu punktu įrašo, kad gražins mirties bausmę. Tokia ta veidmainio taktika, kuri patinka jį renkančioms avims. Jo partijos pavadinime naudojami žodžiai liberaldemokratai neturi nieko bendro nei su liberalų, nei su demokratijos idėjomis. Nieko neturi ir žodžiai tvarka ir teisingumas, kurie pagal tos partijos sampratą dvelkia radikalizmu ir ksenofobija.

Mano supratimu demokratijos sudedamosios dalys yra ir teisinė valstybė, ir Konstitucijos viršenybė, ir visas žmogaus teisių paketas ir t.t. Be šių elementų apie šiuolaikinę demokratiją negalima net kalbėti. Tokie asmenys, kaip Paksas, naudojasi demokratijos silpnomis vietomis ir griauna ją iš vidaus. Aš nemanau, kad sistema turėtų toleruoti tokius asmenis. Nemanau, kad žmogus, kuris negerbia kitų asmenų žmogaus teisių, gali turėti kažkokių pretenzijų į savo žmogaus teises. Tikiuosi, kad EŽTT sprendimas byloje Paksas prieš Lietuvą niekada nebus įgyvendintas. Jeigu konservatoriai ir liberalai toliau sėkmingai sabotuos šio sprendimo Seime įgyvendinimą, tai mano kaip rinkėjo balsą per kitus rinkimus turės garantuotai. Jeigu sverčiau ant svarstyklių, tai man yra žymiai baisiau tai, kad yra nepagrįstai ribojama konstitucinė žmogaus teisė į taikius susirinkimus, negu tai, kad asmuo sulaužęs priesaiką ir šiurkščiai pažeidęs Konstituciją negali būti renkamas į parlamentą.

Kalbant, kodėl yra politikų linkusių parazituoti šiais klausimais, atsakymus iš esmės pateikė R.Sadauskas-Kvietkevičius “Tikrųjų grėsmių pakeitimas eitynėmis“. Trumpai susumuojant jo motyvus, kuriems pritariu, tai tiesiog yra dūmų uždanga, kuria renkami taškai prieš rinkėjus. Visos tokios problemos (pavardžių rašymas su W, lentelės lenkų gyvenamose vietose jų kalba) yra grynai dirbtinio pobūdžio, kurių sprendimai labai prasti, tačiau populistai ant to kraunasi politinį kapitalą. Jau savaitę laiko nekyla kalbos dėl homoseksualų eitynių, o taip atitraukiamas dėmesys, nuo energetikos, soc. garantijų politikos ir pan. Nes pasisakyti prieš gėjus ir gauti taškų iš rinkėjų yra labai lengva, žymiai sunkiau užlopyti biudžeto skylę, ar sukurti verslui palankų ekonominį klimatą. Kada Paksas turėjo pasiūlymą, kaip padėti verslui sukurti nors vieną darbo vietą? Atsakymą numanote… Tėra sugebama kartoti nuolat tuos pačius burtažodžius, kurie garantuoja avių pasitikėjimą, kelią į valdžią ir kelerių metų į priekį sotų gyvenimą iš mokesčių mokėtojų pinigų nekuriant absoliučiai jokios pridėtinės vertės savo valstybei išskyrus gėdos darymą tarptautinėje arenoje.

Man išvis nesuvokiamas pasipiktinimas, kad tam tikra asmenų grupė renkasi į taikius susirinkimus. Klausiama, koks yra to parado tikslas? Vadindami paradu turbūt dauguma įsivaizduoja Rio de Janeiro karnavalą. Parado tikslas paprastas – pakovoti už lygias teises valstybėje. Jeigu du Gedimino prospektu einantys susikibę už rankų vyrai, ar sėdėdami kokioje kavinėje nesulauktų dėmesio, žvilgsnio, apkalbų ir t.t., tai tokie paradai dabar nebevyktų. Paradai vyks tol, kol bus toks visuomenės pasipriešinimas ir neigiamas dėmesys. Į visą šią situaciją man artimiausias yra mano mėgstamiausio komiko Louis C. K. požiūris (video žiūrėti iki 2:40 min):

Ar Lietuva vis dar demokratinė-teisinė valstybė?

Nemėgstu proginių įrašų, tačiau manau, kad šios Kovo 11 išvakarėse reikia parašyti. Kad tai nebus džiaugsmingas įrašas galima atspėti iš retorinio klausimo straipsnio pavadinime. Rašysiu apie nacionalistų (arba kaip juos vadina Prezidentė “tautiniu jaunimu“) eisenos Gedimino prospektu draudimą. Abejoju, ar galėčiau save vadinti patriotu, nes būtent šių asmenų, pasirinkusių reprezentuoti Lietuvos patriotus, dėka šis žodis įgavo neigiamą atspalvį. Nepaisant to, Vilniaus savivaldybės draudimas jiems žygiuoti man, kaip demokratijos fanui, yra nesuvokiamas. Laikausi paprastos pozicijos, jeigu kažkoks elgesys nedaro žalos kitiems – jis yra galimas. Panašiu principu įtvirtinta ir susirinkimų laisvė mūsų Konstitucijoje. Problema yra susirinkimų įstatyme t.y. jo normų abstraktume, kurios suteikia labai plačią diskreciją šio įstatymo vykdytojams. Mano supratimu demokratinės valstybės Konstitucija ir įstatymai reguliuojantys žmogaus teisę turi siekti užtikrinti aukščiausią galimą žmogaus teisių standartą, todėl teisė į taikius susirinkimus teturėtų būti pareikštinė. Tai reiškia, kad norint rengti susirinkimą, jį rengiantys asmenys turėtų susisiekti su kompetentingomis valdžios institucijomis ir tiesiog suderinti susirinkimo laiką vietą t.t. Tačiau susirinkimų įstatymas yra vykdomas taip, kad pas mus iš esmės yra leidiminė tvarka t.y. asmenys, siekiantys surengti eitynes, turi tikėtis gauti leidimą, o valdžios institucijos toli gražu ne visada linkusios jį duoti. Tai yra labai ne demokratiška.

Siekiant rasti atsakymą, kaip turėtų būti užtikrinama susirinkimų laisvė, derėtų panagrinėti Konstituciją bei Europos Žmogaus Teismo praktiką. Pirmiausia nuo Konstitucijos. Viename iš savo nutarimų (2001 m. sausio 7 d.), Konstitucinis Teismas yra aiškinęs Konstitucijos 36 str.:

“Konstitucijos 36 straipsnyje nustatyta: „Negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus. Ši teisė negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves.“

Konstitucinis susirinkimų laisvės įtvirtinimas reiškia, kad ji traktuojama kaip viena iš pamatinių žmogaus laisvių ir vertybių demokratinėje visuomenėje, neatskiriamas demokratinė santvarkos požymis. Ji yra reikšminga Konstitucijoje įtvirtinto atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio įgyvendinimo sąlyga. Susirinkimų laisvė – tai piliečių subjektinė teisė dalyvauti taikiame susibūrime ir laisvai reikšti savo nuomonę bei pažiūras, užtikrinanti asmenybės pilietinio aktyvumo raišką visuomenėje ir valstybėje.

Konstitucijos 36 straipsnyje ne tik yra įtvirtinta piliečių laisvė rinktis be ginklo į taikius susirinkimus, bet ir suformuluoti susirinkimų laisvės įgyvendinimo teisinio reguliavimo pagrindai, užtikrinama galimybė įgyvendinti šią laisvę nepažeidžiant kitų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių. Tai suponuoja tam tikras teisinių santykių, susijusių su susirinkimų organizavimu ir vedimu, subjektų – ir susirinkimo organizatorių, ir institucijų ar pareigūnų, priimančių sprendimus dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos, – teises bei pareigas.

Viena vertus, susirinkimo organizatoriai gali laisvai pasirinkti susirinkimo vietą, laiką, tikslą ir būdą. Jei nebūtų šių teisių, netektų prasmės pati susirinkimų laisvė. Drauge susirinkimų organizatoriai privalo imtis priemonių, kad susirinkimas, kaip nustatyta Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalyje, nepakenktų valstybės ar visuomenės saugumui, žmonių sveikatai ar dorovei, nepažeistų viešosios tvarkos, kitų asmenų teisių ir laisvių.

Savo ruožtu institucija ar pareigūnas, priimdamas sprendimą dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos, turi išsiaiškinti, ar susirinkimas nepakenks valstybės arba visuomenės saugumui, žmonių sveikatai ar dorovei, nepažeis viešosios tvarkos, kitų asmenų teisių ir laisvių. Derindami susirinkimo vietą, ši institucija ar pareigūnas taip pat turi įvertinti, ar ji yra tinkama pačių susirinkimo dalyvių apsaugai užtikrinti.

Reguliuodamas Konstitucijos 36 straipsnyje įtvirtintą piliečių laisvės rinktis tik be ginklo ir tik į taikius susirinkimus įgyvendinimą, įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti šios laisvės įgyvendinimo tvarką, tačiau jokiu būdu nepaneigdamas pačios susirinkimų laisvės esmės. Konstitucinis Teismas pažymi, kad valstybės kišimasis į naudojimąsi susirinkimų laisve, kaip ir kitomis žmogaus ir piliečio teisėmis bei laisvėmis, pripažįstamas teisėtu ir būtinu tik jei laikomasi apribojimo ir siekiamo teisėto tikslo proporcingumo principo. Visais atvejais būtina išlaikyti pusiausvyrą tarp asmens teisės ir viešojo intereso. Tokia yra ir Europos žmogaus teisių teismo praktika.

Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad piliečių teisė rinktis be ginklo į taikius susirinkimus negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves. Vadinasi, nustatant susirinkimų laisvės įgyvendinimo tvarką Įstatyme gali būti apibrėžtos šios laisvės įgyvendinimo ribos: sukonkretinti susirinkimų vietos, laiko ir formos reikalavimai, taip pat nustatyta, kokie susirinkimai yra draudžiami.

Įstatyme nustatyti susirinkimų vietos, laiko ir formos reikalavimai negali paneigti Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad taikių susirinkimų laisvė negali būti ribojama, išskyrus, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves. Lygiai taip pat įstatymų leidėjas negali peržengti Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalyje apibrėžtų susirinkimų laisvės įgyvendinimo ribų nustatydamas, kokie susirinkimai yra draudžiami. Įstatyme pateikiamas draudžiamų susirinkimų sąrašas turi būti išsamus ir negali būti aiškinamas plečiamai. Organizuoti susirinkimų, kurie Įstatyme tiesiogiai nėra nurodyti kaip draudžiami, negali būti neleidžiama, jeigu jie atitinka Įstatyme nustatytus susirinkimų vietos (Įstatymo 6 straipsnio 3 ir 4 dalys) ir laiko (7 straipsnis) reikalavimus.

Konstitucinis Teismas pažymi, kad savivaldybės tarybos vykdomojo organo vadovas arba jo įgaliotas atstovas, priimdamas sprendimą atsisakyti išduoti susirinkimo organizatoriui pažymėjimą dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos, yra saistomas Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalyje nurodytų susirinkimų laisvės ribojimo pagrindų: priimdamas tokį sprendimą jis privalo pateikti aiškius įrodymus, kaip konkrečiai susirinkimas pažeis valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves.“

Trumpai tariant, Konstitucijos prasme susirinkimų laisvė yra labai liberali su minimaliais ribojimais, kurie atitinka EŽTT doktrinoje taikomą formulę, kad ribojimai galimi tik įstatymu, siekiama demokratinėje visuomenėje būtino teisėto tikslo, ribojimas yra proporcingas t.y. nepaneigia teisės esmės. EŽTT laikosi pozicijos, kad susirinkimų laisvės negalima riboti vien dėl to, kad susirinkimai sukelia nepatogumų:

“Although a demonstration in a public place may cause some disruption to ordinary life, including disruption of traffic, it is important for the public authorities to show a certain degree of tolerance towards peaceful gatherings if the freedom of assembly guaranteed by Article 11 of the Convention is not to be deprived of its substance (see Galstyan v. Armenia, no. 26986/03, §§ 116 and 117, 15 November 2007; Bukta and Others v. Hungary, no. 25691/04, § 37, ECHR 2007‑III; Oya Ataman v. Turkey, no. 74552/01, §§ 38-42, ECHR 2006‑XIII; and Akgöl and Göl v. Turkey, nos. 28495/06 and 28516/06, § 43, 17 May 2011).“

Taip pat teismas nurodo, kad teisinis reguliavimas neturėtų sudaryti paslėptų kliūčių taikiems susirinkimams:

“In order to enable the domestic authorities to take the necessary preventive security measures, associations and others organising demonstrations, as actors in the democratic process, should respect the rules governing that process by complying with the regulations in force. Nevertheless, an unlawful situation does not necessarily justify an infringement of freedom of assembly; regulations of this nature should not represent a hidden obstacle to freedom of peaceful assembly as protected by the Convention (see Samüt Karabulut v. Turkey, no. 16999/04, § 35, 27 January 2009, with further references).“

Teismas pastebi, kad įstatyminis leidimo reikalavimas pats savaimę nepažeidžia susirinkimo laisvės, tačiau kartais reikalavimas jį gauti gali būti neproporcingas:

“Notification, and even authorisation, procedures for a public event do not normally encroach upon the essence of the right under Article 11 of the Convention as long as the purpose of the procedure is to allow the authorities to take reasonable and appropriate measures in order to guarantee the smooth conduct of any assembly, meeting or other gathering, be it political, cultural or of another nature (see Sergey Kuznetsov v. Russia, no. 10877/04, § 42, 23 October 2008, and Rai and Evans v. the United Kingdom (dec.), nos. 26258/07 and 26255/07, 17 November 2009).

An authorisation procedure is in keeping with the requirements of Article 11 § 1, if for the purpose of enabling the authorities to ensure the peaceful nature of a meeting. Thus, the requirement to obtain authorisation for a demonstration is not incompatible with Article 11 of the Convention. Since States have the right to require authorisation, they must be able to apply sanctions to those who participate in demonstrations that do not comply with the requirement (see Ziliberberg v. Moldova (dec.), no. 61821/00, 4 May 2004, and Rai and Evans, cited above).

At the same time, in special circumstances when an immediate response might be justified, for example in relation to a political event in the form of a spontaneous demonstration, to disperse the ensuing demonstration solely because of the absence of the requisite prior notice, without any illegal conduct by the participants, may amount to a disproportionate restriction on freedom of peaceful assembly (see Bukta and Others, cited above, §§ 35 and 36).“

Jeigu perfiltruotume per šiuos EŽTT praktikos kriterijus Vilniaus savivaldybės paaiškinimus, kodėl neleidžiama žygiuoti Gedimino prospektu, koks būtų rezultatas?

Gali atrodyti, kad šiuo įrašu ginu nacionalistus. Galiu patikinti, kad taip nėra. Tiesiog ginu demokratiją. Mano supratimu, mūsų vadinamieji patriotai – žemo lygio. Kerziniai batai, kamufliažinės kelnės ir pūstos juodos Gariūninės striukės neturi nieko bendro su tautiniais lietuviškais rūbais. Šūkis “Lietuva – lietuviams“ parodo patriotų intelektualinį skurdą, fantazijos ir išsilavinimo trūkumą, o apie jo intonaciją ir potekstę net nekalbu. Jie net galėtų iš M. Mikutavičiaus pasimokyti, kaip reikia labai mylėti Lietuvą, bet tiek jau to… Primityvus jie ir dėl to, kad meilę tėvynei sugeba rodyti kasmet keletą kartų tomis pačiomis datomis, tuo pačiu būdu. Paskaitęs internete pamatai, kaip jie kovoja su tariamais priešais. NEPAISANT VISO TO jie turi teisę į taikius susirinkimus, jeigu nedaro žalos kitiems.

Kaip neutralus stebėtojas susidariau įspūdį, kad valdžia visais įmanomais būdais siekia užkirsti jiems kelią prasieiti Gedimino prospektu. Keikiasi jie – nepatenkinti. Ironiška, bet prisiminkime prieš porą metų, kai homoseksualai norėjo vykdyti eitynes, bet Vilniaus savivaldybė ir pirmoji teismo instanciją jiems tai draudė, kokie patriotai buvo patenkinti. Turbūt nesitikėjo, kad vieną kartą tai gali atsisukti prieš juos. Priešingai negu jie, aš tada buvau homoseksualų eitynių šalininkas, kaip dabar esu patriotų.

Paradoksalu, kad Kovo 11 išvakarėse, draudžiama iš esmės tai, dėl ko prieš N metų ir vyko Kovo 11. Nepriklausomybė, laisvė, demokratija, teisinė valstybė. Tačiau trumparegiai politikai nepastebi, kad dabar vos ne tampa tais, prieš kurios kažkada kovojo…

Nutapykime didelį paveikslą. Ką gali reikšti šiandieninis draudimas žygiuoti patriotams? Turime politinę situaciją, kai vienos pagrindinių valdančiosios daugumos partijos lyderiai sėdi teisiamųjų suole. Turime baudžiamosiose bylose nuteistus ministrus. Vienai valdančiosios daugumos partijų vadovauja asmuo sulaužęs priesaiką ir šiurkščiai pažeidęs Konstituciją. Šiandien leidimo patriotams nesuteikė asmuo “teistas už gerus darbus“. Vakar norėta neleisti prasieiti homoseksualams, šiandien patriotams. O hipotetiškai rytoj negali būti atvejų, kai reikėtų išeiti pamitinguoti prieš valdžią?

Demokratija labai brangi santvarka, bet nederėtų taupyti susirinkimų laisvės sąskaita…

Konstitucijos viršenybė šiuo atveju neleido reinterpretuoti doktrinos

Vėl tenka rašyti savo mėgstamiausia nemėgstamiausia tema, bet ką padarysi. Šiandien Konstitucinis Teismas paskelbė nutarimą, kuriuo nusprendė, kad norint leisti asmeniui, sulaužiusiam priesaiką ir šiurkščiai pažeidusiam Konstituciją, leisti kandidatuoti į Seimą – būtina daryti Konstitucijos pataisas. Priimtas sprendimas manęs visiškai nenustebino, nes, kai stebėjau viešą šios bylos posėdį, viena pusė mušė į vienus vartus, o kita neturėjo jokių argumentų ir nesugebėjo nieko pasakyti apie doktrinos reinterpretavimo galimybes, ginčo stadijoje pasakiusi, kad: “viską palieka nuspręsti teismui“ (cituoju R. Žemaitaitį iš atminties). Pasirodžius EŽTT sprendimui byloje Paksas prieš Lietuvą jau tada rašiau, kad Konstitucijos ir Konvencijos kolizijos šalinimui yra du būdai: 1) konstitucinės doktrinos reinterpretacija; 2) Konstitucijos teksto keitimas. Išaiškėjus kolizijai apėmė dvejopi jausmai, pirma esu Konstitucijos teksto keitimo priešininkas, o antra esu draudimo kandidatuoti, už priesaikos sulaužymą, iki gyvos galvos šalininkas, tačiau negaliu susitaikyti su pozicija, kad yra prieštaravimas tarp Konstitucijos ir Konvencijos. Mano siūlymas buvo saugoti Konstitucijos tekstą ir keisti doktriną. Kaip dabar žinome, juo nebuvo pasinaudota. Tada pastebėjau, kad doktrinos reinterpretavimas sukeltu neigiamus padarinius – konstitucinis priesaikos institutas taptų bevertis. Tiesa, tuos pačius padarinius sukeltų ir Konstitucijos teksto keitimas. Vadovaudamasis šiais samprotavimais tuo metu priėjau prie išvados, kad mažesnę žalą sukeltų doktrinos reintepretavimas, tačiau, jau tada buvo akivaizdu, kad sprendimo, kuris tenkintų visus nėra ir negali būti. Dabar Konstituciniam Teismas nusprendė, kad vienintelis sprendimas – Konstitucijos keitimas, todėl derėtų panagrinėti šio sprendimo priėmimo motyvus.

Pirmiausia teismas priminė oficialiosios konstitucinės doktrinos reinterpretavimo sąlygas:

“Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jį saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti oficialioji konstitucinė doktrina (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. vasario 20 d., 2011 m. sausio 6 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas privalo užtikrinti konstitucinės jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą remdamasis savo jau suformuota oficialiąja konstitucine doktrina bei precedentais (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Nuo Konstitucinio Teismo precedentų, sukurtų priėmus sprendimus konstitucinės justicijos bylose, gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama; lygiai taip pat ir Konstitucinio Teismo precedentus pagrindžiančios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos negali būti reinterpretuojamos taip, kad oficialioji konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, jeigu tai nėra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. vasario 20 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimai); jokio Konstitucinio Teismo precedentų pakeitimo ar oficialiosios konstitucinės doktrinos koregavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai (pavyzdžiui, vien Konstitucinio Teismo sudėties pasikeitimas) (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog būtinybę tam tikras oficialias konstitucines doktrinines nuostatas reinterpretuoti taip, kad oficialioji konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, gali lemti tik tokios aplinkybės, kaip būtinybė didinti galimybes įgyvendinti asmenų prigimtines bei įgytąsias teises ir teisėtus interesus, būtinybė labiau apginti, apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, poreikis sudaryti palankesnes sąlygas įgyvendinti Konstitucijoje deklaruotus Tautos siekius, kuriais grindžiama pati Konstitucija, būtinybė plėsti konstitucinės kontrolės šalyje galimybes, idant būtų garantuojamas konstitucinis teisingumas, užtikrinta, kad nė vienas teisės aktas (jo dalis), prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams, neturėtų imuniteto pašalinimui iš teisės sistemos (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimai, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai).

Oficialiosios konstitucinės doktrinos (jos nuostatų) reinterpretuoti taip, kad ji būtų pakoreguota, yra negalima, konstituciškai neleistina, jeigu tuomet pakeičiama Konstitucijoje įtvirtintų vertybių sistema, sumažinamos Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos garantijos, paneigiama Konstitucijos, kaip vientiso akto, darnios sistemos, samprata, sumažinamos Konstitucijoje įtvirtintos asmens teisių ir laisvių garantijos, pakeičiamas Konstitucijoje nustatytas valdžių padalijimo modelis. Kiekvienas tokio oficialiosios konstitucinės doktrinos reinterpretavimo, kai ji pakoreguojama, atvejis turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamame Konstitucinio Teismo akte (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimai, 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).“

Kaip matysime toliau, reinterpretacijai kelią užkerta Konstitucijos viršenybės koordinacinis konstitucinis principas. Toliau nagrinėjant nutarimą labai krenta į akis, kad LRKT nevartoja “Konstitucijos dvasios“ sąvokos. Mano spėjimas būtų, kad taip siekiama apsisaugoti nuo viešojoje erdvėje kilusio triukšmo po 2004 m. gegužės 25 d. nutarimo. Teismas nurodo:

“Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad konstitucinė nuostata, pagal kurią Seimo nariu negali būti renkamas asmuo, kurio Seimo nario mandatas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą buvo panaikintas apkaltos proceso tvarka, taip pat asmuo, kuris už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjo, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjo, Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų, yra implicitinė. Ji kyla iš visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo, inter alia iš konstitucinio priesaikos instituto, įtvirtinto inter alia Konstitucijos 59 straipsnyje, kuriame nėra numatyta, kad praėjus tam tikram laikui asmuo, kurį už priesaikos sulaužymą, šiurkštų Konstitucijos pažeidimą Seimas pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą, galėtų būti laikomas nesulaužiusiu priesaikos, šiurkščiai nepažeidusiu Konstitucijos ir galėtų duoti Seimo nario priesaiką, taip pat iš Konstitucijos 74 straipsnyje įtvirtinto apkaltos instituto. Konstitucinė apkaltos instituto paskirtis – užkirsti kelią asmenims, šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją, sulaužiusiems priesaiką, užimti tokias Konstitucijoje numatytas pareigas, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su Konstitucijoje nurodytos priesaikos davimu, taip užtikrinant, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos, taip pat kitos valstybės institucijos būtų sudaromos tik iš tokių piliečių, kurie be išlygų paklūsta Tautos priimtai Konstitucijai ir kurie, eidami savo pareigas, besąlygiškai vadovaujasi Konstitucija, teise, Tautos ir Lietuvos valstybės interesais. Atsižvelgiant į tokią konstitucinių priesaikos ir apkaltos institutų sampratą pažymėtina ir tai, kad asmens, kurio Seimo nario mandatas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą buvo panaikintas apkaltos proceso tvarka, taip pat asmens, kuris už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjo, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjo, Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų, rinkimas Seimo nariu pagal Konstituciją būtų beprasmis, nes jis pagal Konstitucijos 59 straipsnio 2 dalį negalėtų prisiekti būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir įgyti Tautos atstovo teisių.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad konstituciniai apkaltos, priesaikos ir rinkimų teisės institutai yra glaudžiai tarpusavyje susiję ir integruoti; keičiant bet kurį iš šių institutų elementų būtų keičiamas ir kitų susijusių institutų turinys, t. y. minėtuose konstituciniuose institutuose įtvirtintų vertybių sistema.“

Iš pateiktos citatos galiu pateikti konstitucijos dvasios apibrėžimą. Konstitucijos dvasia – implicitinis Konstitucijos turinys, kylantis iš visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo. Taigi, teismas paaiškina, kas yra Konstitucijos dvasia, nors tiesiogiai to, turbūt, mano manymu be reikalo, vengdamas kontraversijos viešojoje erdvėje, to nepasako. Teismas aiškiai pasako, kad sulaužęs asmuo negalėtų prisiekti, o kadangi tautos atstovo įgaliojimai įgyjami tik davus priesaiką, tokio asmens rinkimas – beprasmis. Taip paaiškinamas draudimas iki gyvos galvos.

Toliau teismas aiškina Konstitucijos viršenybės principą:

“Pamatinis demokratinės teisinės valstybės reikalavimas – Konstitucijos viršenybės principas, įtvirtintas Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai. Šis principas įvairiais aspektais yra įtvirtintas ir kituose Konstitucijos straipsniuose, inter alia 5 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija, taip pat 6 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. kovo 20 d., 2012 m. kovo 29 d. nutarimai). Konstitucijos viršenybės principas reiškia, kad Konstitucija teisės aktų hierarchijoje užima išskirtinę – aukščiausią – vietą; joks teisės aktas negali prieštarauti Konstitucijai; niekam neleidžiama pažeisti Konstitucijos; konstitucinė tvarka turi būti ginama; pati Konstitucija įtvirtina mechanizmą, leidžiantį nustatyti, ar teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai; šiuo atžvilgiu Konstitucijoje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas yra neatsiejamai susijęs su konstituciniu teisinės valstybės principu – universaliu konstituciniu principu, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija; Konstitucijos viršenybės principo pažeidimas reikštų, kad yra pažeidžiamas ir konstitucinis teisinės valstybės principas (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai, 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimas).

Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos principai ir normos sudaro darnią sistemą, kad nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio reguliavimo esmė, pažeista Konstitucijoje įtvirtinta vertybių pusiausvyra.“

Primenamas Konstitucinio Teismo vaidmuo:

“Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota, kad pagal Konstituciją įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas; būtent Konstitucinis Teismas formuoja oficialiąją konstitucinę doktriną: Konstitucinio Teismo aktuose yra aiškinamos Konstitucijos nuostatos – normos bei principai; oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje yra inter alia atskleidžiama įvairių konstitucinių nuostatų turinys, jų tarpusavio sąsajos, konstitucinių vertybių pusiausvyra, konstitucinio teisinio reguliavimo, kaip vienos visumos, esmė. Konstitucinis Teismas, oficialiai aiškindamas Konstituciją, turi užtikrinti Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jos vientisumą.

Konstitucinio Teismo įgaliojimai oficialiai aiškinti Konstituciją, savo jurisprudencijoje pateikti oficialią Konstitucijos nuostatų sampratą kyla iš pačios Konstitucijos: kad galėtų nustatyti, ar tiriami teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, ir priimti sprendimą, Konstitucinis Teismas turi konstitucinius įgaliojimus oficialiai aiškinti ir tiriamus teisės aktus, ir minėtus aukštesnės galios teisės aktus; kitoks Konstitucinio Teismo įgaliojimų aiškinimas paneigtų pačią Konstitucinio Teismo konstitucinę paskirtį (Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarimas, 2010 m. gegužės 3 d. sprendimas).

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą konstatavo, kad pagal Konstituciją visi Konstitucinio Teismo aktai, kuriuose aiškinama Konstitucija – formuojama oficialioji konstitucinė doktrina, savo turiniu saisto ir teisę kuriančias, ir teisę taikančias institucijas (pareigūnus) (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai, 2008 m. spalio 14 d. sprendimas). Visi teisę kuriantys ir taikantys subjektai, taikydami Konstituciją, privalo paisyti oficialiosios konstitucinės doktrinos, jie negali aiškinti Konstitucijos nuostatų kitaip, nei savo aktuose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas; priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis principas, kad įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas, būtų nepaisoma Konstitucijos viršenybės, sudarytos prielaidos atsirasti teisės sistemos nesuderinamumui (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai).“

Iš šios motyvacijos teismas prieina prie išvadų, kad:

1) Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja teisės aktų hierarchiją, kurioje Konstitucija užima išskirtinę vietą; teisinėje valstybėje draudžiama žemesnės galios teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose, inter alia pačioje Konstitucijoje;

2) Konstituciniam Teismui pripažinus įstatymą (jo dalį), kitą Seimo teisės aktą (jo dalį), Respublikos Prezidento aktą (jo dalį), Vyriausybės teisės aktą (jo dalį) prieštaraujančiu Konstitucijai, atitinkamą teisės aktą išleidusioms valstybės institucijoms – Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei – pagal Konstituciją yra draudžiama vėliau priimtais įstatymais bei kitais teisės aktais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai(Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas);

3) Priimant naujus, keičiant ir (arba) papildant jau priimtus įstatymus, kitus teisės aktus, visus teisėkūros subjektus saisto Konstitucinio Teismo jurisprudencija, inter alia joje (Konstitucinio Teismo aktų motyvuojamosiose dalyse) suformuota oficialioji konstitucinė doktrina – Konstitucijos nuostatų (Konstitucijos normų ir principų) oficiali samprata (oficialus išaiškinimas), kiti Konstitucinio Teismo aktuose išdėstyti teisiniai argumentai (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2005 m. sausio 19 d. nutarimai, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d. sprendimai, 2010 m. gegužės 13 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai); įstatymų leidėjas, leisdamas naujus, keisdamas, papildydamas galiojančius įstatymus, negali neatsižvelgti į oficialiai paskelbtame ir įsigaliojusiame Konstitucinio Teismo nutarime išdėstytą Konstitucijos nuostatų sampratą, kitus teisinius argumentus (Konstitucinio Teismo 2005 m. sausio 19 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai);

4) Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. liepos 4 d. sprendimai).

5) Iš Konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalių inter alia kyla draudimas vėliau priimtais įstatymais ir kitais teisės aktais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris nesiderina su Konstitucinio Teismo aktuose išdėstyta Konstitucijos nuostatų samprata. Jeigu vis dėlto įstatymų leidėjas priimtų įstatymą, kuriuo nepaisoma šio draudimo, toks įstatymas negalėtų būti teisėtu pagrindu įgyti atitinkamas teises ar teisinį statusą. Kitoks Konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalių aiškinimas būtų nesuderinamas inter alia su Konstitucijos viršenybės principu, konstituciniais valdžių padalijimo, teisinės valstybės principais. Be to, tai būtų nesuderinama ir su bendruoju teisės principu ex injuria jus non oritur (ne teisės pagrindu teisė neatsiranda.

Išvados griežtos, tačiau nepasakyta nieko, ko nežinojome iš ankstesnės konstitucinės doktrinos, tą parodo ir cituoti teismo sprendimai.

Toliau teismas pereina prie Konstitucijos ir Konvencijos kolizijos:

“Seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas, kuriuo nustatytas šioje byloje ginčijamas teisinis reguliavimas, buvo priimtas reaguojant į Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2011 m. sausio 6 d. sprendimą byloje Paksas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34932/04), kuriame nuolatinis ir negrįžtamas draudimas asmeniui, apkaltos proceso tvarka pašalintam iš pareigų už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą, būti renkamam į Seimą buvo pripažintas neproporcingu ir pažeidžiančiu Konvencijos Protokolo Nr. 1 3 straipsnyje įtvirtintą teisę kandidatuoti į įstatymų leidybos instituciją. Sprendime pažymėta, kad šis draudimas turi konstitucinį pagrindą (110 punktas).

Taigi minėtas Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas reiškia, kad Konvencijos Protokolo Nr. 1 3 straipsnio nuostatos tiek, kiek jos suponuoja Lietuvos Respublikos tarptautinį įsipareigojimą garantuoti asmens, kurio Seimo nario mandatas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą buvo panaikintas apkaltos proceso tvarka, taip pat asmens, kuris už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjo, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjo, Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų, teisę būti išrinktam Seimo nariu, yra nesuderinamos su Konstitucijos, inter alia jos 59 straipsnio 2 dalies ir 74 straipsnio, nuostatomis.“

Teismas pasisako dėl Konvencijos vietos mūsų teisės sistemoje bei nacionalinės, konstitucinės ir tarptautinės teisės santykio:

“Konvencija ir tam tikri jos protokolai, inter alia jos Protokolas Nr. 1, yra Seimo ratifikuotos įsigaliojusios Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys. Konvencija ratifikuota Seimo 1995 m. balandžio 27 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, jos ketvirtojo, septintojo ir vienuoliktojo protokolų ratifikavimo“ 1 straipsniu, Lietuvos Respublikai ji įsigaliojo 1995 m. birželio 20 d. Konvencijos Protokolas Nr. 1 Seimo ratifikuotas 1995 m. gruodžio 7 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo protokolo ratifikavimo ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, jos ketvirtojo, septintojo ir vienuoliktojo protokolų ratifikavimo“ papildymo“ 1 straipsniu, Lietuvos Respublikai jis įsigaliojo 1996 m. gegužės 24 d.

Pagal Konvencijos 1 straipsnį Lietuvos Respublika privalo garantuoti kiekvienam jos jurisdikcijai priklausančiam asmeniui Konvencijoje įtvirtintas teises ir laisves, o pagal Konvencijos 46 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublika privalo vykdyti galutinį Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą kiekvienoje byloje, kurios šalis ji yra; tai taikytina ir Konvencijos Protokole Nr. 1 įtvirtintoms teisėms ir laisvėms bei Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimams bylose, susijusiose su šiomis teisėmis ir laisvėmis (pagal šio protokolo 5 straipsnį jo 1–4 straipsniai laikomi papildomais Konvencijos straipsniais ir visos Konvencijos nuostatos taikomos pagal tai). Pabrėžtina, kad Konvencija ir jos protokolai buvo sudaryti inter alia remiantis suverenios valstybių lygybės principu; Konvencijos žmogaus teisių apsaugos sistema nacionalinių teisinių sistemų atžvilgiu yra subsidiari.

Šiame kontekste pažymėtina, kad valstybėms, Konvencijos ir jos protokolų dalyvėms, tenka pagrindinė atsakomybė už veiksmingą Konvencijos ir jos protokolų įgyvendinimą, todėl jos turi plačią diskreciją pasirinkti Konvencijos ir jos protokolų taikymo bei įgyvendinimo, inter alia Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų vykdymo, būdus ir priemones. Tačiau tokią diskreciją riboja valstybių teisinių sistemų, inter alia jų konstitucijų, ypatumai, susiję su nustatyta tarptautinės ir nacionalinės (vidaus) teisės derinimo sistema, taip pat pagal Konvenciją ir jos protokolus garantuojamų žmogaus teisių ir laisvių pobūdis (inter alia Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2007 m. sausio 15 d. sprendimas byloje Sisojeva ir kt. prieš Latviją (pareiškimo Nr. 60654/00); 2001 m. sausio 18 d. sprendimas byloje Chapman prieš Didžiąją Britaniją (pareiškimo Nr. 27238/95).

Taip pat pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas įsteigtas siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi įsipareigojimų, kuriuos aukštosios susitariančiosios šalys prisiėmė pagal Konvenciją ir jos protokolus (Konvencijos 19 straipsnis); šio teismo jurisdikcija apima visus Konvencijos ir jos protokolų aiškinimo bei taikymo klausimus, jam pateikiamus kreipiantis pagal Konvencijos 33, 34, 46 ir 47 straipsnius (Konvencijos 32 straipsnio 1 dalis), t. y. Konvencijos ir jos protokolų aiškinimo bei taikymo klausimus, kylančius nagrinėjant tarpvalstybines bylas ir individualias peticijas dėl Konvencijos ir jos protokolų nuostatų bei jose įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo, aiškinant Europos Žmogaus Teisių Teismo priimtus sprendimus ir teikiant konsultacines išvadas Konvencijos ir jos protokolų nuostatų aiškinimo teisiniais klausimais.

Taigi Europos Žmogaus Teisių Teismas atlieka papildomą vaidmenį įgyvendinant Konvenciją ir jos protokolus; jis nepakeičia nacionalinių teismų kompetencijos ir jurisdikcijos, nėra apeliacinė ar kasacinė instancija jų sprendimų atžvilgiu. Nors Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, aktuali ir Lietuvos teisės aiškinimui ir taikymui, jo jurisdikcija nepakeičia Konstitucinio Teismo įgaliojimų oficialiai aiškinti Konstituciją.

Minėta, kad valstybių, Konvencijos ir jos protokolų dalyvių, diskreciją pasirinkti Konvencijos ir jos protokolų taikymo bei įgyvendinimo, inter alia Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų vykdymo, būdus ir priemones riboja inter alia jų konstitucijų ypatumai, susiję su nustatyta tarptautinės ir nacionalinės (vidaus) teisės derinimo sistema. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvoje taikoma paralelinė tarptautinės ir vidaus teisės derinimo sistema, kuri grindžiama taisykle, kad tarptautinės sutartys transformuojamos šalies teisinėje sistemoje (inkorporuojamos į ją) (Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 17 d., 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimai). Pagal Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad ji reiškia, jog Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią (Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada, 1995 m. spalio 17 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai, 2002 m. balandžio 25 d., 2004 m. balandžio 7 d. sprendimai). Taigi Lietuvos teisinėje sistemoje Konvencija turi įstatymo galią (Konstitucinio Teismo 2007 m. sausio 16 d. nutarimas). Įstatymo galią turi ir jos Protokolas Nr. 1.

Pažymėtina ir tai, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, doktrininė nuostata, jog Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią, negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą Lietuvos Respublika gali nesilaikyti savo tarptautinių sutarčių, jeigu jos įstatymuose ar konstituciniuose įstatymuose yra nustatytas kitoks teisinis reguliavimas negu nustatytasis tarptautinėmis sutartimis (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Konstitucijoje taip pat yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinės teisės aktas (aišku, išskyrus pačią Konstituciją) nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai). Taigi tais atvejais, kai Seimo ratifikuotoje įsigaliojusioje tarptautinėje sutartyje įtvirtintas teisinis reguliavimas konkuruoja su nustatytuoju Konstitucijoje, tokios tarptautinės sutarties nuostatos taikymo atžvilgiu neturi pirmumo.

Vadinasi, vidaus teisėje įgyvendinant tarptautinius Lietuvos Respublikos įsipareigojimus būtina atsižvelgti į Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą Konstitucijos viršenybės principą. Kaip pabrėžė Konstitucinis Teismas, Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, kad Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat ir Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, nes Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.“ Ši konstitucinė nuostata pati savaime negali padaryti negaliojančiu įstatymo ar tarptautinės sutarties, bet ji reikalauja, kad jų nuostatos neprieštarautų Konstitucijos nuostatoms (Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada, 1995 m. spalio 17 d. nutarimas); priešingu atveju Lietuvos Respublika negalėtų užtikrinti tarptautinių sutarčių šalių teisių, kylančių iš sutarčių, teisinės gynybos, o tai savo ruožtu trukdytų įgyvendinti įsipareigojimus pagal sudarytas tarptautines sutartis (Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 17 d. nutarimas). Tai taikytina ir Konvencijai (bei jos protokolams); priešingu atveju Lietuvos Respublika negalėtų užtikrinti Konvencijoje pripažįstamų teisių ir laisvių teisinės gynybos (Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada).“

Galiausiai teismas paaiškina, kodėl šiuo atveju negalima reinterpretuoti konstitucinės doktrinos:

“Nuo Konstitucinio Teismo precedentų, sukurtų priėmus sprendimus konstitucinės justicijos bylose, gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama; oficialiosios konstitucinės doktrinos (jos nuostatų) reinterpretuoti taip, kad ši doktrina būtų pakoreguota, negalima, konstituciškai neleistina, jeigu tuomet būtų pakeičiama Konstitucijoje įtvirtintų vertybių sistema, sumažinamos Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos garantijos, paneigiama Konstitucijos, kaip vientiso akto, darnios sistemos, samprata.

Taip pat minėta, kad konstituciniai apkaltos, priesaikos ir rinkimų teisės institutai yra glaudžiai tarpusavyje susiję ir integruoti; pakeitus bet kurį iš šių institutų elementą būtų pakeistas ir kitų susijusių institutų turinys, t. y. visuose minėtuose konstituciniuose institutuose įtvirtintų vertybių sistema. Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, kad Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat ir Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys.

Vadinasi, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas pats savaime negali būti konstituciniu pagrindu reinterpretuoti (koreguoti) oficialiąją konstitucinę doktriną (jos nuostatas), jeigu tokia reinterpretacija, kai nėra atitinkamų Konstitucijos pataisų, iš esmės pakeistų visuminį konstitucinį teisinį reguliavimą (inter alia konstitucinių institutų – apkaltos, priesaikos ir rinkimų teisės – integruotumą), taip pat pažeistų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių sistemą, sumažintų Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos garantijas.“

Taigi teismas pasako, kad pats šiuo atveju negali išspręsti problemos, o jos sprendimas paliekamas įstatymų leidėjui, kaip ir buvo nurodyta 2011 m. sausio 10 d. pareiškime:

“Kita vertus, pabrėžtina, kad pagarba tarptautinei teisei, t. y. sava valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis, pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams (taip pat ir principui pacta sunt servanda), yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Vadovautis visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis Lietuvos Respublika privalo pagal inter alia Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad iš Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalies Lietuvos Respublikai kyla pareiga pašalinti minėtą Konvencijos Protokolo Nr. 1 3 straipsnio nuostatų nesuderinamumą su Konstitucijos, inter alia jos 59 straipsnio 2 dalies ir 74 straipsnio, nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, Lietuvos teisinė sistema grindžiama Konstitucijos viršenybės principu, vienintelis būdas pašalinti šį nesuderinamumą – priimti atitinkamą (-as) Konstitucijos pataisą (-as).“

Teismas taip pat pastebėjo, kad Seimas viršijo savo įgaliojimus, ką aš viešai pasakiau, kai kovą priimti Seimo rinkimų įstatymo pakeitimai:

“Konstatuotina, kad Seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje (2012 m. kovo 22 d. redakcija) nustatęs minėtą teisinį reguliavimą, kuriuo ignoruojama Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarime atskleista konstitucinės atsakomybės už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą samprata ir nepaisoma to, kad pagal Konstituciją inter alia Seimo nariu niekada negali būti renkamas asmuo, kuris šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką ir dėl to apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš užimamų pareigų ar buvo panaikintas jo Seimo nario mandatas, įstatymų leidėjas mėgino įveikti Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimo galią ir pažeidė iš Konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalių kylantį draudimą vėliau priimtais įstatymais ir kitais teisės aktais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris nesiderina su Konstitucinio Teismo nutarime išdėstyta Konstitucijos nuostatų samprata, Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą Konstitucijos vientisumo principą, 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą Konstitucijos viršenybės principą, viršijo Konstitucijoje nustatytus savo įgaliojimus ir pažeidė konstitucinius valdžių padalijimo, teisinės valstybės principus.“

Šis nutarimas sukels didelį atgarsį, ypač artėjant Seimo rinkimams, o, mano akimis žiūrint, didžiausia problema, kad kolizija tarp Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir LR Konstitucijos tęsiasi. Taip pat turiu pastebėti, kad galimybės apskritai reinterpretuoti oficialią konstitucinę doktriną sumažėja. Galiausiai, bet koks priimtas sprendimas, kuris pašalintų esama koliziją, sunaikins konstitucinį priesaikos institutą. Todėl iš šios problemos pralaimėję išlipsime visi..

Pagaliau turime konstitucinių įstatymų sąrašą!

Įprastai pareigingai seku naujausius teisės aktus ir jų pakeitimus, tačiau dėl užimtumo vienas ėmė ir prasprūdo pro akis. Ypač, kai viešojoje erdvėje daug distrakcijų: Garliava, FNTT, Snoras ir t.t.

2012 m. kovo 15 d. Nr. XI-1932 Seimas priėmė Konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinį įstatymą. Atrodytų pagaliau! Su gražia preambule:

“Lietuvos Respublikos Seimas,

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija;

atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytą konstitucinių įstatymų vietą teisės aktų sistemoje;

pabrėždamas jų svarbą Lietuvos teisės sistemai;

pripažindamas būtinumą konstituciniais įstatymais reglamentuoti ypač reikšmingus visuomeninius santykius ir taip užtikrinti jų stabilumą,

p r i i m a šį įstatymą.“

Iš tiesų Konstitucijos 69 straipsnis nustato:

“Lietuvos Respublikos konstituciniai įstatymai priimami, jeigu už juos balsuoja daugiau kaip pusė visų Seimo narių, o keičiami ne mažesne kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma. Konstitucinių įstatymų sąrašą 3/5 Seimo narių balsų dauguma nustato Seimas.“

Iki šiol turėjom tik tiesiogiai konstitucijoje įvardintus įstatymus pavyzdžiui 47 straipsnyje: “Žemę, vidaus vandenis ir miškus įsigyti nuosavybėn Lietuvos Respublikoje užsienio subjektai gali pagal konstitucinį įstatymą“ arba 150 straipsnyje įvardintos Konstitucijos sudedamosios dalys, o dėl jų statuso galima ginčytis..

Dabar Seimo priimtame įstatyme turime tokį konstitucinių įstatymų sąrašą:

“2 straipsnis. Lietuvos Respublikos konstitucinių įstatymų sąrašas

1. Į Lietuvos Respublikos konstitucinių įstatymų sąrašą įrašomi šie įstatymai:

1) Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos konstitucinis įstatymas;

2) Lietuvos Respublikos valstybės herbo, kitų herbų ir herbinių ženklų konstitucinis įstatymas;

3) Lietuvos Respublikos valstybės vėliavos ir kitų vėliavų konstitucinis įstatymas;

4) Lietuvos Respublikos valstybės himno konstitucinis įstatymas;

5) Lietuvos Respublikos referendumo konstitucinis įstatymas;

6) Lietuvos Respublikos rinkimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo konstitucinis įstatymas;

7) Lietuvos Respublikos piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos konstitucinis įstatymas;

8) Lietuvos Respublikos peticijų konstitucinis įstatymas;

9) Lietuvos Respublikos nepaprastosios padėties konstitucinis įstatymas.“

Šį sąrašą apibūdinčiau kaip mažų mažiausiai keistą.. Visų pirma, kad visas procesas praėjo be triukšmo ir dulkių. Man, kaip konstitucinės teisės entuziastui, buvo žinoma, kad kažkada šio įstatymo projektas gulėjo Seime dar socialdemokratų valdymo laikais, kurį surašė Č. Juršėnas ir taip pat neaišku, kokiais principais buvo pasirinkti tie įstatymai. Dabar jį pateikė teisės ir teisėtvarkos komitetas su S. Šedbaru priešakyje. Atsivertus teisės teisėtvarkos komiteto išvadas radau, kad “projektą parengė 2009 m. gegužės 6 d. Seimo valdybos sprendimu Nr. SV-S-246 sudaryta darbo grupė „Konstitucinių įstatymų sąrašo sudarymo kriterijams, į sąrašą įrašytiniems įstatymams ir konstitucinių įstatymų projektų svarstymo bei priėmimo procedūrai nustatyti“ (toliau – darbo grupė): Prof. Egidijus Jarašiūnas – (darbo grupės vadovas), Prof. Dr. Juozas Žilys, Dr. Stasys Stačiokas, Prof. Dr. Gediminas Mesonis, Ona Buišienė.“ Kaip matome, aukščiausios klasės konstitucinės teisės specialistai.

Šio įstatymo parengimo priežastys:

“Nors nuo 1992 metų kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – Konstitucija), praėjo beveik 17 metų, Seimas iki šiol nėra priėmęs konstitucinių įstatymų sąrašo, kuriame būtų nurodyti konstituciniai įstatymai. Nuo 1996 metų iki dabar Seime buvo įregistruota 10 įstatymų projektų, skirtų įtvirtinti konstitucinių įstatymų sąrašą (iniciatoriai: Seimo nariai Č.Juršėnas ir E.Klumbys bei buvę Seimo nariai J.Bernatonis ir K.Skrebys). Ilgai vykę politiniai ir teisiniai ginčai trukdė Seimui apsispręsti dėl konstitucinių įstatymų sąrašo. Konstitucinis Teismas eilėje savo nutarimų suformulavo konstitucinių įstatymų sampratos, jų vietos teisės aktų hierarchijoje, konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinę doktriną. Šioje doktrinoje išdėstytos nuostatos paaiškina, kaip turėtų būti priimamas konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinis įstatymas.“

Priimant šį įstatymą S. Šedbaras sakė:

“Iš tiesų tai yra jau seniai darbo grupės, kuriai vadovavo profesorius E. Jarašiūnas, kartu su Seimo nariais ir komitetu parengtas projektas, suderintas. Čia yra įvertinti kelių Seimo narių ir net buvusios, man atrodo, darbo grupės ar Seimo narių pasiūlymai. Pagrindinis argumentas, kolegos, arba kriterijus, pagal kurį buvo sudarytas konstitucinių įstatymų sąrašas, yra pati Konstitucija, tačiau ne pažodinė Konstitucijos analizė, o tie įstatymai, kurie lemia valstybės ir jos institucijų sandarą. Tai štai šitais kriterijais remdamasi darbo grupė ir siūlo šitokį konstitucinių įstatymų sąrašą. Žinote, E. Jarašiūno pozicija man iš tiesų buvo svarbi, nes tai yra signataras ir vienas iš Konstitucijos teksto autorių. Tai, ką Konstitucijos tėvai matė šitame konstitucinių įstatymų sąraše, matyt, irgi tam tikra prasme darbo grupė ir jos vadovas perteikė projekte. Tai tiek galėčiau pasakyti.“

Norint suprasti konstitucinių įstatymų svarbą, derėtų panagrinėti ir LRKT doktriną:

“Pagal Konstituciją konstituciniai yra: 1) konstituciniai įstatymai, tiesiogiai nurodyti Konstitucijoje ir priimti Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka; 2) konstituciniai įstatymai, įrašyti į konstitucinių įstatymų sąrašą ir priimti Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka.

Tai, kad kai kurie konstituciniai įstatymai gali būti tiesiogiai nurodyti Konstitucijoje, suponuoja Seimo konstitucinę pareigą šiuos konstitucinius įstatymus priimti paisant Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyto daugiau kaip pusės visų Seimo narių balsų daugumos reikalavimo, o juos keisti paisant ne mažesnės kaip 3/5 visų Seimo narių balsų daugumos reikalavimo (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

Ypatingą konstitucinių įstatymų vietą teisės aktų sistemoje lemia pati Konstitucija. Konstituciniai įstatymai negali būti keičiami ar panaikinami įstatymais. Taip užtikrinama, kad konstituciniais įstatymais sureguliuoti visuomeniniai santykiai įstatymais nebus reguliuojami kitaip, kad bus garantuojamas didesnis konstituciniais įstatymais reguliuojamų visuomeninių santykių stabilumas (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimai).“

Taigi, šių įstatymų esminis tikslas yra jais reguliuojamų visuomeninių santykių stabilumas. Pirmiausia man kyla klausimas dėl pirmųjų keturių įstatymų: herbo, himno, vėliavos, kalbos. Kodėl šie įstatymai turėtų būti konstituciniais? Kokį jų stabilumą reikia užtikrinti, jeigu Konstitucijoje expressis verbis nustatyta:

“14 straipsnis

Valstybinė kalba – lietuvių kalba.

15 straipsnis

Valstybės vėliavos spalvos – geltona, žalia, raudona.
Valstybės herbas – baltas Vytis raudoname lauke.
Valstybės herbą, vėliavą ir jų naudojimą nustato įstatymai.

16 straipsnis

Valstybės himnas – Vinco Kudirkos “Tautiška giesmė“.“

Taigi bet koks bandymas žaisti su esminiu šių įstatymų esminiu teisiniu reguliavimu prieštarautų Konstitucijai. Todėl, mano akimis, šių įstatymų įtraukimas į konstitucinius – beprasmis. Be čia jau tiek to, įtraukė, tai įtraukė… Žymiai įdomiau yra su referendumo įstatymu. Mano manymu, referendumo įstatymas yra pusiau gyvas. Taip yra todėl, kad piliečių iniciatyvos surengti referendumą, įsigaliojus Konstitucijai, yra nepavykusios nė karto. Taip žlugo apie 20 (skaičius iš atminties) galimų referendumų.. Tai leidžia prieiti prie išvadų: 1) reikalaujama surinkti per didelį kiekį parašų; arba 2) duodamas per trumpas laikas parašams surinkti. Tai turėtų būti taisytina, ypač žinant, kad dabar, ko gero, referendume galinčių dalyvauti piliečių skaičius yra mažesnis negu buvo priimant referendumo įstatymą, o net ir jo priėmimo metu jis buvo neveiksmingas. Ką šiuo atveju padarė Seimas? “Garantavo“ didesnį visuomeninių santykių stabilumą t.y. užtikrino, kad ateityje referendumų piliečiai negalėtų surengti.. Labai demokratiška.. Visai neseniai konstitucionalistas dr. A. Šindeikis siūlė, kad “vienas galimų konstitucinių būdų priešintis tolesniam politinio gyvenimo kokybės degradavimui yra dalies svarbiausių politinių sprendimų depolitizavimas juos sprendžiant referendumu ar dar griežčiau Konstitucijoje apribojant politikų sprendimų laisvę“.

Mano prognozė artimiausiam Lietuvos laikotarpiui – daugiau demokratijos nebus.. Atrodytų norėta užtikrinti stabilumą, o gavosi kaip visada..

Lietuvos Aukščiausiasis teismas pateikė “konspektą“ dėl dalykinės reputacijos gynimo

Prisipažinsiu, patiko 2012 m. vasario 13 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-32/2012. Patiko nevisai dėl to, kad padeda atriboti nuomonę nuo žinios.. Bent jau man, paskaičius šią nutartį, tai padaryti atrodo dar painiau ir hipotetinis noras spręsti garbės ir orumo, ar dalykinės reputacijos pažeidimo bylą pasirodo esąs dar sudėtingesnis. Patiko tai, kad ši nutartis papildys mano įrašus, kurie anksčiau buvo rašyti šaltiniais pasitelkiant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Išnagrinėjęs šią nutartį pamatai, kad sugebėti atriboti žinią ir nuomonę yra vis sudėtingiau, taip pat dar kartą išryškėja saviraiškos laisvės, kaip pamatinės žmogaus teisės svarba ir jos ribojimo ribotumas. Mano nagrinėtoje nutartyje (2011 m. rugsėjo 9 d. nr. 3K-3-347/2011) įraše “Naujausia LAT praktika garbės ir orumo gynimo srityje“ LAT’as iš esmės pateikė išsamią ir susistemintą savo suformuotos doktrinos apžvalgą, naujausioje nutartyje teismas mums dovanoja dalį apibendrintos EŽTT doktrinos.

Ginčo esmė viešojoje erdvėje turėtų būti gerai žinoma t.y. TV3 per savo žinias pateikė kontraversiško turinio informaciją apie AB “TEO LT“. Teo kreipėsi į teismą dėl juridinio asmens dalykinės reputacijos pažeidimo. Teo teigimu, per TV3 žinias “paskleistos žinios“ žemina Teo dalykinę reputaciją. Ginčyti teiginiai:

“Informuojant apie nurodytą faktą, žinių reportaže viešai buvo paskleistas toks teiginys: „Asociacijos narių nuomone, <…> TEO LT, AB generalinio direktoriaus pavaduotojas N. I., teikdamas pasiūlymus Vyriausybei bei aktyviai dalyvaudamas Kultūros ministerijos posėdžiuose, kuriuose buvo svarstomi bendrovei reikalingi teisės aktai, pažeidė įstatymus“. Žinių reportaže pasisakė atsakovo Lietuvos radijo ir televizijos asociacijos atstovas atsakovas S. B., kuris viešai paskleidė tokį teiginį: „TEO LT, AB generalinio direktoriaus pavaduotojas ponas I. dalyvaudavo posėdžiuose ir pateikdavo dokumentus, kuriuose buvo aiškiai suformuluota, kaip turi būti keičiami įstatymai, tai mes manome, kad tai yra nesąžiningi veiksmai ir kad rinkos dalyviai, ypač monopolistai, turėtų ypač kruopščiai ir atidžiai žiūrėti įstatymus ir nepažeidinėti jų, siekdami sau palankių sprendimų.“

Pirmoji instancija šios teiginius pripažįsta žinia, o apeliacinė juos vertina kaip nuomone ir pripažinus šiuos teiginius dalykinės reputacijos pažeidimu, privertus juos paneigti, būtų nepagrįstai suvaržyta žodžio laisvė.

Pirmiausia EŽTT doktrina:

“Tiek juridinio asmens dalykinė reputacija, tiek ir asmens saviraiškos laisvė yra saugomos ir gintinos vertybės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis, 1 protokolo 1 straipsnis, CK 2.24 straipsnio 8 dalis).

Pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija) juridinio asmens dalykinė reputacija dėl savo ekonominės vertės gali būti saugoma ir ginama kaip turtas, t. y. vertybė, saugotina pagal Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį (nuosavybės apsauga) (žr., pvz., mutatis mutandis, Iatridis v. Greece (GC), no. 31107/96, judgement of 25 March 1999, par. 54). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT arba Teismas) savo jurisprudencijoje pabrėžia būtinybę, sprendžiant dėl juridinio asmens dalykinės reputacijos apsaugos ribų, visuomenės suinteresuotumą atvira diskusija dėl verslo praktikos derinti su konkuruojančiu interesu apsaugoti komercinę sėkmę ir įmonės gyvybingumą ne tik akcininkų ir įmonės darbuotojų naudai, bet ir platesnei ekonominei gerovei. Didelės įmonės, kurių veikla siejasi su viešuoju interesu, neišvengiamai ir sąmoningai atsiveria kruopščiam savo veiksmų tyrimui ir tokių įmonių atžvilgiu priimtinos kritikos ribos, EŽTT vertinimu, yra platesnės, tačiau dėl to, kad subjektas yra didelė įmonė, iš jos neturėtų būti atimta gynybos dėl difamacinių teiginių teisė (žr. sprendimą Steel and Morris v. United Kingdom, no. 68416/01, judgment of 15 February 2005, par. 94).

EŽTT saviraiškos laisvę vertina kaip vieną esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir vieną svarbiausių jos pažangos bei kiekvieno individo raidos sąlygų; jo sprendimuose yra pabrėžiama, kad ši laisvė taikytina ne tik ,,informacijai“ arba „idėjoms“, kurios priimamos palankiai, laikomos neužgauliomis ar nevertomis dėmesio, bet ir toms, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo. Tokie yra pliuralizmo, tolerancijos ir liberalumo, be kurių nėra „demokratinės visuomenės“, reikalavimai. Kaip ir dauguma konvencijose įtvirtintų garantijų, saviraiškos laisvė nėra absoliuti, ja besinaudojantys asmenys (tiek žurnalistai, tiek kiti asmenys) privalo elgtis sąžiningai ,,informacijos adresato“ atžvilgiu, siekti pateikti tikslią ir patikimą informaciją, laikytis etikos normų. Kartu EŽTT akcentuoja, kad Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos saviraiškos laisvei taikomos išimtys turi būti aiškinamos griežtai (angl. strictly), apribojimų reikalingumas turi būti nustatomas įtikinamai. Saviraiškos laisvės ribojimui taikant „būtinumo demokratinėje visuomenėje“ kriterijų, turi būti nustatyta, ar asmens laisvės apribojimas atitiko „primygtinį socialinį poreikį“. Valstybės, spręsdamos, ar yra toks poreikis, turi tam tikras vertinimo laisvės ribas, tačiau negali pažeisti Konvencijos 10 straipsnyje užtikrintų saviraiškos laisvės standartų ir principų (žr. sprendimus bylose Hertel v. Switzerland, no. 25181/94, judgment of 25 August 1998, par. 46, Steel and Morris v. United Kingdom, no. 68416/01, judgment of 15 February 2005, par. 87; Flux v. Moldova (No. 6), no. 22824/04, judgment of 29 July 2008, par. 26). Situacijose, kai yra pateikiami faktinio pobūdžio teiginiai ir pateikiama nepakankamai įrodymų jiems pagrįsti ir žurnalistas diskutuoja apie „tikrą“ viešąjį, visuomeninį interesą, patikrinimas, ar žurnalistas elgėsi profesionaliai ir sąžiningai tampa pirmaeiliu dalyku (žr., pvz., Flux v. Moldova (no. 7), no. 25367/05, 24 November 2009, par. 41).

EŽTT jurisprudencijoje konstatuota, kad iš esmės nėra nesuderinama su Konvencijos 10 straipsniu situacija, kai difamacijos bylose atsakovui yra uždedama našta pagal civilinį standartą įrodyti difamacinių teiginių atitiktį tikrovei (duomenų neatitikties tikrovei prezumpcija); atsakovui turi būti suteikta reali galimybė tai padaryti (žr. Kasabova v. Bulgaria, no. 22385/03, 19 April 2011, par. 58-62; McVicar v. United Kingdom, no. 46311/99, § 83‑87, ECHR 2002‑III; Steel and Morris v. the United Kingdom, no. 68416/01, §§ 93‑95, ECHR 2005‑II). Svarbu, kad teismai atsakovo pateiktus įrodymus nagrinėtų labai atsargiai, taip, kad atsakovui netaptų neįmanoma pasinaudoti „tiesos gynyba“. Atitinkamai Kasabova byloje Teismui buvo nepriimtina tai, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog vienintelis kelias patvirtinti teiginį, jog kažkas padarė nusikaltimą, buvo reikalavimas įrodyti, kad jis arba ji buvo dėl to nuteistas (žr., Kasabova v. Bulgaria, par. 62; Flux v. Moldova (no. 6), no. 22824/04, §11 and 31, 29 July 2008). Nors apkaltinamasis nuosprendis iš esmės prilygsta nenuginčijamam įrodymui, kad asmuo įvykdė nusikaltimą, tokiu būdu apriboti teiginių apie nusikalstamą elgesį įrodinėjimo būdą šmeižto byloje yra aiškiai nepagrįsta, net jeigu reikalaujama (pagal Konvencijos 6 straipsnio 2 dalį) atsižvelgti į tokio asmens nekaltumo prezumpciją. Tvirtinimai (kaltinimai) spaudoje negali būti lygiaverčiai prilyginami kaltinimams baudžiamajam procese (žr. Kasabova v. Bulgaria, par. 62). Teismai, nagrinėjantys šmeižto bylą, taip pat negali tikėtis iš atsakovų prokurorų elgesio ar daryti jų likimą priklausomą nuo to, ar baudžiamojo persekiojimo institucijos nusprendžia palaikyti kaltinimus, ar pajėgia užtikrinti asmens, prieš kuriuos atsakovai pateikė teiginius spaudoje, nuteisimą (žr. ten pat). Situacijose, kai yra pateikiami faktinio pobūdžio teiginiai ir nepakankamai įrodymų jiems pagrįsti ir žurnalistas diskutuoja apie „tikrą“ viešąjį, visuomeninį interesą, patikrinimas, ar žurnalistas elgėsi profesionaliai ir sąžiningai, tampa pirmaeiliu dalyku (žr. cituotą Flux v. Moldova (no. 7), no. 25367/05, 24 November 2009, par. 41). Vertinant sąžiningumą, reikšmės gali turėti įvairios aplinkybės – žurnalistinio tyrimo pakankamumas skleidžiamiems teiginiams pagrįsti (kuo rimtesni kaltinimai, tuo nuodugnesnis tyrimas turėtų būti atliekamas; taip pat svarbus teiginių pobūdis, pvz., Teismas yra pripažinęs, kad teiginius dėl korupcijos itin sunku tiesiogiai pagrįsti), šaltinių patikimumo įvertinimas, kitos šalies pozicijos pateikimas ir pan. EŽTT, kaip ir nacionaliniams teismas, labai reikšmingas viešoje diskusijoje iškelto klausimo, paskleistos informacijos pobūdis (faktinis teiginys ar nuomonė, difamacijos laipsnis ir pobūdis), diskusijos pobūdis (gyvai vykusi diskusija, straipsnis ar pan.), „dviejų nuomonių“ dėl klausimo pateikimo faktas, pastangos skleidžiamos informacijos patikimumui patikrinti ir pan.

Juridinio asmens dalykinė reputacija ginama ne tik nuo ją žeminančių tikrovės neatitinkančių žinių skleidimo, bet ir nuo nesąžiningos, neturinčios objektyvaus faktinio pagrindo kritikos, nuomonės ar vertinimo. Nuomonei, kaip saviraiškos būdui, asmens dalykinės reputacijos pažeidimo aspektu taikomi mažesni apribojimai negu žinių skleidimui. EŽTT požiūriu, siekiant tam tikrus teiginius priskirti konkrečiai kategorijai (faktų konstatavimui (žiniai) ar vertinamiesiems teiginiams (nuomonei), būtina atsižvelgti į visą bylos aplinkybių kontekstą: teiginių formuluotes, jų pateikimo aplinkybes, formą ir būdą, ar pateiktas realios situacijos vertinimas, ar nuomonės pareiškimas be jokio faktinio pagrindo, ar vyko gyva diskusija, visuomeninė akcija, kurioms neabejotinai būdingas didesnis emocionalumo ir „perdėjimo“ laipsnis, ar informacija pateikta, pvz., mokslinio pobūdžio straipsnyje, ir kt. Skirtingai negu faktiniai teiginiai, vertinamieji (nuomonės) negali būti įrodomi, tačiau jiems taip pat neturi trūkti faktinio pagrindo. Dalyvaudamas viešoje diskusijoje dėl opios bendrojo intereso problemos, asmuo gali tikėtis tam tikro „perdėjimo, hiperbolizavimo ar provokacijos lygio“, kuris turėtų būti neišvengiamai toleruojamas demokratinėje visuomenėje (pvz., žr. cituotą Steel and Morris v. United Kingdom, par. 90).“

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat yra pateikti teisės aiškinimo ir taikymo išaiškinimai dėl juridinio asmens dalykinės reputacijos gynimo, saviraiškos laisvės, žinios ir nuomonės atribojimo:

“Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tai, ar publikacijoje yra paskleisti duomenys ar paskelbta nuomonė, kritika ar kitoks subjektyvus požiūris, turi būti vertinama konkrečioje byloje ir yra fakto klausimas. Reikia įvertinti, ar tai žinia ar nuomonė, kritika ar kitoks subjektyvaus požiūrio išreiškimas, kuriam tiesos ir tikrumo kriterijus netaikomas. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors yra tvirtinama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. Gali turėti reikšmės pasisakymo aplinkybės ir tikslai. Teismas įvertina, ar teiginiai kategoriški, ar jais tik iškeliami klausimai ir siekiama atkreipti dėmesį į aktualią problemą, pareiškiamas autoriaus susirūpinimas svarbiu klausimu. Apie tai galima spręsti iš to, ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas ar kaip pasiūlymas, dvejonė, klausimas ar dar kitokia forma. Jeigu teiginiai išdėstomi su abejonėmis, nuorodomis, kad tai autoriaus manymas ar nuomonė, arba klausiamąja forma, tai gali būti daroma išvada, jog yra pateiktas asmens subjektyvus požiūris į faktus, žinias ar informaciją, o ne žinia. Vertinant, ar pareikšti su pagrindiniu faktu susiję duomenys yra nauja informacija, ar pagrindinį faktą apibūdinanti nuomonė, išreiškianti požiūrį į faktą, turi būti atkreipiamas dėmesys į tai, ar pagrindinis faktas yra vienareikšmiškai aiškus. Jeigu faktas yra pakankamai aiškus, kad nesąžininga būtų jį traktuoti kitaip, tai pateikti duomenys dėl jo vertinimo kitokia prasme galėtų būti pripažinti nauju faktu. Jeigu pradinis faktas nėra visiškai aiškus, o gali būti įvairiai interpretuojamas, tai teigiamo ar neigiamo turinio interpretacija gali būti vertinama kaip asmeniui palanki arba nepalanki nuomonė ar subjektyvus įspūdis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Č. v. UAB “Žeimenos krantai“, bylos Nr. 3K-3-1349/2002; 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. T. v. UAB „Klaipėdos“ laikraščio redakcija, bylos Nr. 3K-3-411/2007; 2009 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Birių krovinių terminalas“ v. UAB „Ekstra“ žurnalas, bylos Nr. 3K-3-100/2009; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,NEO GROUP“ v. S. G., bylos Nr. 3K-3-441/2010)

Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad juridinio asmens dalykinė reputacija ginama teismo, kai konstatuojamas realus faktinis jos sumenkėjimas kaip paskleistų duomenų padarinys, todėl teismas, vertindamas poreikio riboti saviraiškos laisvę juridinio asmens dalykinės reputacijos naudai pagrįstumą, taip pat turi atsižvelgti į realius faktinius padarinius: į tai, koks yra paskleistos informacijos paplitimo mastas, poveikis ir realiai patirta žala. Šiuo aspektu būtina įvertinti juridinio asmens, kuris gina reputaciją, individualias savybes ir jo veiklos pobūdį; jeigu asmeniui, kurio veikla ,,normali“ (niekuo neišsiskirianti poveikio viešajam interesui požiūriu), pakanka įrodyti, kad dėl paskleistos informacijos pasikeitė jo savybių, veiklos, rezultatų vertinimas ar požiūris į jį, kad teigiamas vertinimas sumažėjo ar tapo neigiamas, tai tuo atveju, kai dalykinę reputaciją gina asmuo, kurio veikla visuomenėje yra vertinama prieštaringai, jis turi įrodyti, jog paskleistų žinių padariniai yra rimti neigiami asmens vertinimo poslinkiai: finansiniai nuostoliai, neigiamas poveikis savininkams ir darbuotojams, kiti neigiami padariniai ar panašaus pobūdžio aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Naujasis aitvaras“ v. UAB „Ekstra“ žurnalo „Ekstra“ leidėjas V. S., bylos Nr. 3K-3-630/2004; 2009 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Birių krovinių terminalas“ v. UAB „Ekstra“ žurnalas, bylos Nr. 3K-3-100/2009; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,NEO GROUP“ v. S. G., bylos Nr. 3K-3-441/2010).“

Taip pat apibrėžtas šių bylų įrodinėjimo dalykas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pateikti išaiškinimai dėl dalykinės reputacijos realaus pažeidimo įrodinėjimo pareigos:

“Ginant neturtines vertybes, kurios pažeidžiamos tikrovės neatitinkančių asmens dalykinę reputaciją žeminančių duomenų skleidimu ir neturtinės žalos jam padarymu, ieškovas turi įrodyti savo materialinį teisinį tinkamumą – kad apie jį yra paskleistos žinios ir kad jam yra padaryta žala (CPK 5 straipsnis). Asmens dalykinė reputacija suprantama kaip jo geras vardas, teigiamas vertinimas ir požiūris visuomenėje, verslo aplinkoje. Šios vertybės laikomos pažeistomis, jeigu įrodoma, kad pasikeitė asmens savybių, elgesio, veiklos, rezultatų vertinimas ar požiūris į jį, kad teigiamas vertinimas sumažėjo ar tapo neigiamas. Ši taisyklė tinka normalią, niekuo neišsiskiriančią veiklą vykdančiam asmeniui. Jeigu dalykinę reputaciją gina asmuo, kurio veikla visuomenėje yra vertinama prieštaringai, tai jis turi įrodyti, jog paskleistų žinių padarinys yra rimti neigiami asmens vertinimo poslinkiai – platinamo spaudos leidinio tiražo sumažėjimas, jo pirkimų ar apyvartos dėl paskleistų žinių sutrikimas, finansiniai nuostoliai, neigiamas poveikis savininkams ir darbuotojams, kiti neigiami padariniai ar panašaus pobūdžio aplinkybės. Kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad civilinėje byloje dėl juridinio asmens pažeistos reputacijos gynimo ieškovas turi įrodyti, jog jo dalykinė reputacija realiai nukentėjo, sumenkinta, atsakovui paskleidus žinias, faktinius duomenis, kurie neatitinka tikrovės, arba jeigu asmens dalykinė reputacija pažeista nuomonės, kritikos ar kitokių subjektyvių įsitikinimų skleidimu, tai turi būti nustatyta, kad subjektyvaus pobūdžio teiginiai nepagrįsti ir neobjektyvūs; o asmuo, juos paskleidęs, yra nesąžiningas ir kaltas dėl jų skleidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šilutės komunalininkas“ v. P. S. IĮ ,,Uola“, bylos Nr. 3K-3-667/2006; 2009 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Birių krovinių terminalas“ v. UAB „Ekstra“ žurnalas, bylos Nr. 3K-3-100/2009; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,NEO GROUP“ v. S. G., bylos Nr. 3K-3-441/2010).“

Taigi LAT’as priėjo prie išvados, kad apeliacinė instancija teisingai išsprendė ginčą:

“Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas teisingai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą. Realios žalos įrodinėjimo pareigos priskyrimas ieškovui atitinka CPK 12, 178 straipsniuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą bei kasacinio teismo praktiką šios kategorijos bylose. Kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismų praktikoje dėl pažeistos juridinio asmens dalykinės reputacijos gynimo yra netinkamai aiškinamas ir taikomas CPK 178 straipsnis, kai realios žalos įrodinėjimo pareiga paskiriama ieškovui ir jog šiuo aspektu yra neišvengiamai, objektyviai būtinas teismų praktikos koregavimas.“

Man patinka tokios išsamios nutartys: Ctrl+C, Ctrl+V, bold, italic ir turi konspektą.. :)

Atsakymas į klausimą “kodėl nenusišalino Konstitucinio Teismo teisėjai?“

Po 2011 m. gruodžio 22 d. Konstitucinio Teismo nutarimo dėl aukštojo mokslo įstatymo netyla kalbos dėl teisėjų šališkumo. Pralaimėję bylą aukštojo mokslo reformos šalininkai ir įvairiausi žiniasklaidos atstovai vis nerimsta, skalpuodami Konstitucinį Teismą, dėl to, kad 6 bylą nagrinėję teisėjai yra Vilniaus universiteto ir Mykolo Romerio universiteto dėstytojai. Nušalinimo pagrindu nurodomas Konstitucinio Teismo įstatymo:

“48 straipsnis. Konstitucinio Teismo teisėjo nusišalinimas ir nušalinimas

Konstitucinio Teismo teisėjas nusišalina ar gali būti nušalintas nuo bylos nagrinėjimo, jeigu:
1) jis yra dalyvaujančių byloje asmenų giminaitis, kai svarstomi paklausimai personaliniais klausimais;
2) jis yra viešai pareiškęs, kaip turi būti išspręsta Teisme nagrinėjama byla;
3) yra kitų aplinkybių, keliančių pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu.“

Asmenų, palaikančių nušalinimą, pozicija turėtų būti grindžiama trečiu punktu. Ar vien ta aplinkybė, kad teisėjai dėsto universitete gali būti vertinama, kad teisėjas bus šališkas pati savaime? Ne veltui normoje yra žodis “pagrįstų“, kuris reiškia, kad nurodomas aplinkybes reikia pagrįsti. Buvo grindžiama tuo, kad universitetai yra darbdavys, teisėjai gauna atlyginimus iš jų ir t.t. Man, kaip šiek tiek žinančiam vidinę Mykolo Romerio universiteto virtuvę, šie argumentai kelia juoką. Taip yra todėl, kad asmenys, palaikantys nušalinimą, ko gero, nelabai suvokia tų teisėjų statusą universitete. Pradėkime nuo to, kad Konstitucinis Teismas yra institucija, kuri vykdo konstitucinį teisingumą. Tam, kad jis būtų tinkamai vykdomas t.y. tikrinamas žemesnių teisės aktų atitikimas Konstitucijai ir oficialios konstitucinės jurisprudencijos plėtojimas, reikalingi aukščiausios klasės teisės specialistai. Kur juos rasti? Hmm.. Dažniausiai jie, be savo pagrindinio darbo, dėsto ir universitetuose. Jei juose dėsto, nes nesugeba rasti kito darbo? Mano manymu, tai yra ne visai tiesa. Keistai atrodo, kad teisėjai, kurie universitetuose dėsto 0,25 etato t.y. porą paskaitų per savaitę ir gauna už tai apie 400 lt – priklausomi nuo darbdavio taip, kad priimtų išimtinai jo interesus tenkinantį sprendimą. Man atrodo, kad universitetams yra garbė, jog juose dėsto Konstitucinio Teismo teisėjai, taip pat atrodo nesuvokiama, jog universitetas leistų sau daryti jiems kažkokį spaudimą. Materialinis aspektas atrodo dar keistesnis, nes iš patirties žinau, kad daugelio teisininkų-dėstytojų universiteto mokamas atlyginimas visiškai nemotyvuoja, o jie dėsto tik dėl to, kad nori dalyvauti akademinėje bendruomenėje, perduoti savo žinias studentams, tuo pačiu gilindami savo žinias. Pamenu dar antrame kurse, mano konstitucinės teisės seminaristas V. Maksimaitis sakė, kad “ateinu čia pabendrauti su studentais, mano atlyginimas universitete siekia dvi valandas pagrindinio darbo atlyginimo, todėl stenkitės mane maksimaliai išnaudoti“.

Čia pateikiau savo subjektyvų požiūrį, kodėl teisėjai neturėjo nusišalinti. Dabar pateiksiu objektyvų. Konstitucinio Teismo įstatymas nurodo:

“19 straipsnis. Konstitucinio Teismo veiklos kolegialumas

Konstitucinis Teismas bylas nagrinėja ir nutarimus, išvadas ar sprendimus (toliau – Konstitucinio Teismo aktai) priima kolegialiai, dalyvaujant ne mažiau kaip 2/3 visų jo teisėjų.“

Matome, kad įstatymas nustato kvalifikuotos daugumos imperatyvą nagrinėjant bylas ir priimant sprendimus, o toks atvejis kai nusišalintų 6 teisėjai reikštų, kad bylos nagrinėjimas ir sprendimo priėmimas pasidaro neįmanomas. Nušalinant Konstitucinio Teismo teisėjus atkreiptinas dėmesys ir į konstitucinių bylų specifiką. Teismas neretai nagrinėja su jo statusu susijusius klausimus, kaip antai, kai Seimo narių grupė klausė “ar Konstitucinis Teismas yra teismas?“. Vadovaujantis ta pačia logika, visi Konstitucinio Teismo teisėjai turėjo nusišalinti, nes išaiškinę, jog Konstitucinis Teismas yra teismas, vykdantis konstitucinį teisingumą, buvo šališki, nors realiai buvo apgintas Konstitucinio Teismo, kaip konstitucinės kontrolės institucijos raison d’être. Dar opesni klausimai atrodytų su teisėjų pensijomis. Taip, iš šono gali pasirodyti neskanu, kai teisėjai sprendžia dėl savo pačių pensijų, tačiau Konstitucija ir įstatymai nenumato jokių kitų problemos sprendimo būdų. Konstitucinių bylų objektas suponuoja kitokį, nei kituose teismuose nušalinimo instituto taikymą.

Tos pačios problemos nekamuoja vien tik Lietuvos. Neretas, vadovaudamasis posakiu “už tvoros žolė visada žalesnė“, idealizuoja JAV konstitucinės kontrolės modelį, kuriame ją vykdo Aukščiausiasis federalinis teismas. Kad viskas nebūtų taip romantiška pateikiu “The Washington post“ straipsnį “Roberts defends Supreme Court colleagues on recusal issue“. Analogiškos problemos, kai bandoma sprendžiamas “Baracko Obamos sveikatos apsaugos plano“ konstitucingumas. Nenusišalino teisėja Elena Kagan, nors iki paskyrimo teisėja dirbo B. Obamos vyriausybės atstove (solicitor general) Auksčiausiajame teisme. Teisėjas Clarence Thomas nenusišalino, nepaisant aktyvaus dalyvavimo konservatorių polinėje veikloje. Aukščiausiojo teismo pirmininkas viešai pasakė, kad žmonės turėtų suprasti pagrindinį skirtumą tarp žemesniųjų teismų ir Aukščiausiojo federalinio teismo, nes žemesnės instancijos teismuose teisėjai gali būti pakeisti, tačiau tam nėra galimybių Aukščiausiajame teisme. Analogiškai yra ir su Lietuvos Konstituciniu Teismu, nes pakeisti teisėjų tiesiog neegzistuoja objektyvių galimybių. John G. Roberts taip pat pridūrė, kad Aukščiausiojo teismo teisėjas negali nusišalinti vien dėl patogumo arba tam, kad paprasčiausiai išvengtų kontraversijos. Jei tai pasakytų R. K. Urbaitis, neabejoju, kad tai būtų priimta kaip teisėjo arogancijos išraiška. Kokios reakcijos susilaukė jo komentarai po nutarimo paskelbimo:

“Perskaitęs nutarimo rezoliucinę, KT pirmininkas Romualdas Kęstutis Urbaitis pareiškė, kad dėl Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų įtvirtinimo gali būti keliamas pareigūnų atsakomybės klausimas.

Anot jo, KT jau anksčiau buvo pasisakęs dėl prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintų nuostatų reguliuojamų dalykų, tad tokius įstatymus įtvirtinę valdžios atstovai galimai ignoravo Konstituciją.

“Jie neatsižvelgė į KT nutarimus, sprendimus, kuriuose buvo aiškinamos Konstitucijos 40 straipsnio 3-ios dalies nuostatos. Jiems Konstitucija ir jos aiškinimas buvo žinomi. Galėtų būti sprendžiamas ir toks atvejis dėl tokių pareigūnų aplaidaus pareigybių atlikimo, jeigu jie specialiai ignoruoja Konstituciją ir jos nuostatas“, – perskaitęs nutarimo dalį savo asmeninę poziciją teigė R.K. Urbaitis.“

Suprantu, kad, ko gero, jam nederėjo sakyti šio komentaro. Tačiau egzistuoja aiški konstitucinė doktrina, kuri draudžia bandyti apeiti konstitucinio teismo nutarimą dar kartą priimant analogišką reguliavimą. Aukštųjų mokyklų autonomijos principas buvo išaiškintas daugiau kaip prieš dešimtį metų, tačiau, vykdant aukštojo mokslo reformą, buvo ramiai jo nepaisoma. Dėl pareigūnų atsakomybės buvo perlenkta, nes tam reikia politinės valios iš valdančiosios daugumos, kurios tikėtis nėra įmanoma, kai priimi jų reformą griaunantį sprendimą. Todėl čia praleista proga patylėti. Akivaizdu, kad kalbėjo emocijos, kurios galėjo būti iššautos pastaruoju metu politikų neadekvačios kritikos Konstituciniam Teismui kontekste. Baisiausia yra tai, kad politikai Konstitucinį Teismą padarė įrankiu nesutarimams tarp Seimo opozicijos ir pozicijos spręsti, o kaltas visada lieka Konstitucinis Teismas. Gaila, kad politikai viešoje erdvėje neadekvačiai reaguodami į šio teismo sprendimus visų pirma kerta per piliečių pasitikėjimą valstybę. Kadangi Seimas ir Vyriausybė piliečių akyse save diskreditavę galutinai, tai liko tylioji ir neutralioji valdžios šaka – teisminė. Baisiausiai šioje situacijoje atrodo teisingumo ministras, kuris būdamas profesionalus teisininkas, atrodo, solidarizuodamasis su savo partijos kolega ir švietimo ministru, savo tinklaraštyje rašo:

“Apskritai žiūrint į Konstitucinio Teismo nutarimo kryptį ir vinguriavimą tarp „prieštarauja“ ir „neprieštarauja“ Konstitucijai negali atsikratyti minties, kad galiausiai Konstitucijai neprieštarauja niekas, kas yra naudinga puikiajam (be ironijos) mano Vilniaus universitetui, ir prieštarauja viskas, kas jam (arba jo, taip vadinamam „establishmentui“) nėra naudinga. (Įtariu, kad šioje šviesoje tenka vertinti ir Nutarimo nuostatą, kad „tam tikrais atvejais konkrečioms aukštosioms mokykloms gali būti nustatomos specialiosios jų teises, autonomijos ribas, organizacinę ir valdymo struktūrą apibrėžiančios normos, besiskiriančios nuo tų, kurios nustatytos taikant bendrą įstatymų nustatytą visų aukštųjų mokyklų teisinį reguliavimą“).“

Taip suduodamas smūgi savo kuruojamai sričiai. Kaip turi pasitikėti Konstituciniu Teismu eilinis pilietis, jeigu teismo nešališkumu abejoja teisingumo ministras?

Naujausia LAT praktika garbės ir orumo gynimo srityje

Neseniai sulaukiau pašiepiančio komentaro, jog “mano įrašai balansuoja ant ieškinio ribos“, todėl ta proga nusprendžiau apžvelgti naujausią (2011 m. rugsėjo 9 d. Jums skaitant šį įrašą, byla gali nebebūti naujausia:) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtą bylą (3K-3-347/2011), kurioje ginama garbė ir orumas. Be kitą ko byloje sprendžiami klausimai dėl viešosios informacijos rengėjo ir skleidėjo civilinės atsakomybės. Gana aktualu žurnalistams, kurie ne visada atsirenka faktus. Ypač aktualu istorikams, nes šios bylos objektas yra istorinė mokslinė publikacija.

Ginčo esmė:

“2006 m. atsakovas VšĮ „Versmės“ leidykla išleido antrąjį monografijos „Papilė II, III dalys“ (11-oji serijos „Lietuvos valsčiai“ monografija) tomą. Jame išspausdintas autoriaus A. R. straipsnis „Papilės valsčius pirmaisiais vokiečių okupacijos 1941-ųjų metų mėnesiais“, kuriame (knygos 469 p.) rašoma: „Archyvinė medžiaga rodo, kad vokiečiai iš Papilės į Augustaičių kaimą atvarė daugiau kaip 100 sovietų karo belaisvių ir J. K. sodyboje buvo įrengta laikina karo belaisvių stovykla. Stovykloje vokiečiai belaisvius iškratydavo, paimdavo dokumentus, pinigus, kitus vertingus daiktus. Po to jie iš stovyklos paimdavo po 4–5 belaisvius, vesdavo juos prie Ventos dešiniojo kranto ir ten prie duobių sušaudydavo. Po egzekucijos J. K. sodyboje vokiečių kariams buvo surengtos vaišės. Šiose vaišėse dalyvavo ir A. B., egzekucijos pradžioje motociklu atvažiavęs į Augustaičių kaimą. <…>. Vėliau gyventojai sušaudytų belaisvių kūnus iškasė, pergabeno į Girelės mišką ir čia palaidojo. <…>. 1951 m. spalio 19 d. ekshumacijos duomenimis, nužudyta buvo per 126 sovietinius karius“. Šių duomenų šaltiniu nurodoma O. P. 1951 m. baudžiamosios bylos, saugomos Lietuvos ypatingajame archyve (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 26740/3), medžiaga.

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų posėdžių metu ieškovė patikslino, kad visas nurodytas tekstas pateikiamas kontekstui atskleisti, o prašoma paneigti ir pripažinti neatitinkančia tikrovės bei žeminančia ieškovės ir jos motinos garbę ir orumą dalį teksto – teiginius, kad Jono Kondroto sodyboje buvo įrengta laikina karo belaisvių stovykla ir kad po egzekucijos Jono Kondroto sodyboje vokiečių kariams buvo surengtos vaišės.“

Ieškovės pozicija iš esmės grindžiama tuo, kad publikacijos autorius pasirinko netinkamus t.y. nepatikrintus istorinius šaltinius:

“Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad okupacinių režimų represinių struktūrų bylose esantys duomenys be papildomo jų tyrimo negali būti pripažinti įrodymais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 29 d. nutartyje, priimtoje byloje pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pareiškimą dėl R. Ū. pilietinių teisių atkūrimo pagrįstumo, bylos Nr. 4R-7PAd/2010, ir 2010 m. spalio 7 d. nutartyje, priimtoje byloje pagal J. Š. pareiškimą dėl S. A. pilietinių teisių atkūrimo, bylos Nr. 4R-8PAsk/2010, išaiškinta, kad toks papildomas tyrimas yra reikalingas archyvinėje byloje esantiems duomenims patikrinti. Kasatorės teigimu, dėl O. P. archyvinės baudžiamosios bylos buvo atliktas papildomas tyrimas ir nustatyta, kad byla, kuria rėmėsi atsakovai, paskleisdami ginčo duomenis, visi joje esantys tardymo procesiniai dokumentai (liudytojų, kaltinamosios apklausų protokolai, teismo nuosprendis ir kiti teisminio nagrinėjimo metu priimti procesiniai sprendimai, 1971–1972 m. atlikto papildomo tyrimo, atnaujinus bylą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, procesinių veiksmų dokumentai) neteko juridinės galios ir yra niekiniai. Sovietų Sąjungos įvykdytos Lietuvos okupacijos ir Lietuvoje įvesto režimo neteisėtumas Europos Žmogaus Teisių Teismo (Rekvényi v. Hungary, no. 25390/94, judgement of 20 May 1999, § 47; Ždanoka v. Latvia, no. 58278/00, judgements of 17 June 2004 and of 16 March 2006, § 91) pripažintas visiems žinomu faktu, kurio nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnio 1 punktas). Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. rugpjūčio 1 d. nutarime Nr. I-1650 „Dėl VSK/KGB aukų atminimo įamžinimo“ KGB įvardyta kaip institucija, didžiai nusikaltusi žmonijai, Lietuvos valstybei ir jos žmonėms. Dėl to, vadovaujantis pirmiau aptartomis teisės normomis ir teismų praktika, okupacinio režimo represinių struktūrų suformuotos O. P. baudžiamosios bylos medžiaga, taip pat kiti, neva baudžiamojoje byloje nustatytus faktus patvirtinantys, duomenys (šie, be kita ko, iš esmės analogiški tiems, kurie pripažinti niekiniais; monografijoje jais nesiremiama; dėl jų neatlikta papildomo tyrimo) negalėjo būti teismų vertinami kaip įrodomąją galią nagrinėjamam ginčui išspręsti turintys faktiniai duomenys, t. y. įrodymai CPK 177 straipsnio prasme.“

Pagrindinis motyvas, kodėl noriu po gabaliuką išsidėlioti šią bylą yra tai, kad ji puikiai atlieka konspekto funkciją. Motyvacijoje LAT’a iš esmės apibendriną visą iki šiol buvusią praktiką dėl garbės ir orumo, kitais šaltiniais pasitelkiama konstitucinė ir EŽTT doktrinos. Pirmiausia LAT’as pateikia garbės ir orumo apibrėžimą:

“Asmens garbė ir orumas yra asmeninės neturtinės vertybės, kurias gina teisė. Teisė į garbės ir orumo gynimą garantuojama Konstitucijos 21 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje. Teisė į garbę ir orumą – tai asmens teisė reikalauti, kad viešoji nuomonė apie jį būtų formuojama žinių, atitinkančių tikruosius jo poelgius, pagrindu ir moralinis vertinimas atitiktų tai, kaip jis tikrovėje vykdo įstatymų, bendražmogiškos moralės normų reikalavimus. Garbė ir orumas pažeidžiami apie asmenį paskleidus tikrovės neatitinkančius ir jo garbę bei orumą žeminančius duomenis.“

Parodomas santykis su žodžio laisve:

“Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje taip pat įtvirtinta žmogaus teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Tačiau ji nėra absoliuti. Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nustatytas įpareigojimas asmeniui, besinaudojančiam teise skleisti informaciją, laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve, nevaržyti kitų asmenų teisių (taip pat į garbę ir orumą) bei teisėtų interesų. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Konvencijos 10 straipsnio, įtvirtinančio teisę į saviraiškos laisvę, apimančią tiek asmens teisę skleisti informaciją, tiek visuomenės teisę ją gauti, turinį, yra nurodęs, kad teisė skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik teisę skleisti neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir neįžeidžiančios, bet ir informaciją, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar jos dalį. Toks šios teisės normos turinio aiškinimas yra pliuralizmo, tolerancijos, abipusio pakantumo ir plačių pažiūrų, be kurių neįmanoma demokratinė visuomenė, formavimosi prielaida. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad visuomenės informavimo rengėjas negali peržengti jam nustatytų ribojimų, kurie būtini kitų asmenų garbei ir orumui garantuoti (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose Handyside v. The United Kingdom, no. 5493/72, judgement of 7 December 1976; Observer & Guardian v. The United Kingdom, no. 13585/88, judgement of 26 November 1991; De Haes & Gijsels v. Belgium, no. 19983/92, judgement of 24 February 1997). Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas pirmiau nurodytas Konvencijos nuostatas, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, analizuodamas nurodyto teismo praktiką, yra konstatavę, kad, sprendžiant konfliktą, kilusį tarp teisės į garbės ir orumo gynimą ir teisės skleisti informaciją, būtina vadovautis proporcingumo ir šių teisių pusiausvyros principais. “

Apie viešosios informacijos skleidėjo pareigas:

“Visuomenės informavimo įstatyme (toliau – ir VIĮ) įtvirtinta viešosios informacijos, tokia, be kita ko, pripažintina ir informacija visuomenę dominančiais istoriniais klausimais (VIĮ 2 straipsnio 74 punktas, 42 straipsnis), rengėjo, kuriuo, be kita ko, laikytina ir leidykla (VIĮ 2 straipsnio 29, 75 punktai), pareiga laikytis pagrindinių visuomenės informavimo principų, taip pat profesinės etikos normų (VIĮ 43 straipsnis).

Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse, kurioms, be kita ko, priskirtini ir leidinys, knyga (VIĮ 2 straipsnio 82 punktas), turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai.

Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso, patvirtinto žurnalistų ir leidėjų organizacijų atstovų 2005 m. balandžio 15 d. susirinkime ir paskelbto Žurnalistų etikos inspektoriaus 2005 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. SPR-11, 3 straipsnyje nurodoma, kad viešosios informacijos rengėjai turi skelbti tikslias, teisingas žinias, o 6 straipsnyje įtvirtinama viešosios informacijos rengėjo pareiga kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais; jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje.“

Atkreipiamas dėmesys, kokiais prioritetais skleidėjas turi vadovautis, kai skelbiama informaciją apie viešus ir privačius asmenis:

“Viešosios informacijos rengėjas privalo vadovautis taisykle, jog žinių apie privatų asmenį skleidimo ribos yra daug siauresnės nei žinių apie viešąjį asmenį, todėl, teikiant informaciją apie privatų asmenį, skleidžiant žinias, susijusias su privataus asmens gyvenimo detalėmis, pirmenybė teiktina privataus gyvenimo apsaugai, teisės į garbę ir orumą gynimui (iš esmės tai vienas iš teisės į privataus gyvenimo gerbimą elementų), o informuojant apie viešąjį asmenį – visuomenės (viešajam) interesui.“

Mano nuomone, būtent šioje vietoje žiniasklaida linkusi į visiems taikyti viešojo asmens taisyklę, o pirmenybė privataus asmens gyvenimo apsaugai neretai pamirštama. Toliau nurodoma faktų visuma, kuriems esant gali kilti civilinė atsakomybė dėl garbės ir orumo įžeidimo:

“Dėl įstatyme nustatytų reikalavimų nesilaikymo, kito asmens teisės į garbę ir orumą pažeidimo taikytina civilinė atsakomybė, reglamentuojama CK 2.24 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad garbė ir orumas pagal CK 2.24 straipsnį ginami nustačius tokių faktų visumą: 1) žinių (faktų ir duomenų) paskleidimą, 2) faktą, kad žinios yra apie ieškovą, 3) paskleistų žinių neatitiktį tikrovei ir (4) faktą, kad žinios žemina asmens garbę ir orumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Z. O., A. O. v. UAB „Didelis pliusas“, bylos Nr. 3K-3-390/2008; 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje J. P., Ž. P. v. A. M., bylos Nr. 3K-3-97/2011; kt.).“

Toliau atskleidžiamos sąvokos ir paaiškinamas kvalifikavimo procesas:

“Faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys. Duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija. Žinia – tai informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Tai reiškia, kad faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas.

Kiekvienu atveju, nustatydamas, ar buvo žinių (faktų ir duomenų) paskleidimo faktas, teismas turi išsiaiškinti, ar ši informacija tapo žinoma trečiajam asmeniui. Sąvoka „paskleidimas“ apima konkrečių duomenų perdavimą bet kokiomis priemonėmis (žodžiu, raštu, laišku, įsakymu ir pan.), per visuomenės informavimo priemones, elektoriniu paštu, internetu ir pan. bent vienam asmeniui, išskyrus tą, apie kurį tie duomenys skleidžiami. Duomenys laikomi paskleistais, kai juos, be asmens, apie kurį jie paskleisti, sužino dar bent vienas pašalinis asmuo.

Faktui, kad paskleista žinia yra apie ieškovą, nustatyti pakanka, jog pagal ginčijamų teiginių turinį ir kontekstą, kuriame jie paskelbti, aplinkiniai atpažintų asmenį, kaip susijusį su paskleista žinia.

Informacija apie faktus ir jų duomenis gali būti tikra arba klaidinga (netiksli), išgalvota, melaginga, netikra, t. y. neatitinkanti tikrovės. Tai reiškia, kad iš tikrųjų tokių faktų, aplinkybių, įvykių, reiškinių nebuvo arba būta kitokių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje A. Š. v. L. J., E. J., bylos Nr. 3K-3-507/2006; 2007 m. lapkričio 13 d., nutartis civilinėje byloje A. B. v. UAB „Šiaulių naujienos”, bylos Nr. 3K-488/2007; 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje V. L. v. L. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-106/2011). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, jeigu faktai tikrovėje neegzistavo, įvykiai klostėsi ne taip, kaip nurodoma, asmens poelgiai vertinami neadekvačiai vykusiems faktams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje A. Š. v. L. J., E. J., bylos Nr. 3K-3-507/2006).

Neatitikinčia tikrovės pripažintina ir subjektyviai, vienpusiškai pateikiama informacija, kuria iškraipomos arba nutylimos įvykių, reiškinių sąsajos, priežastiniai ryšiai su kitais įvykiais ir reiškiniais. Minėta, kad faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, atsitikimas, reiškinys. Dėl to paskelbtas faktas pagal savo pobūdį (būtent kaip tikras, nepramanytas įvykis, atsitikimas, reiškinys) gali žeminti asmens garbę ir orumą bei neatitikti tikrovės tik tuo atveju, kai toks faktas yra tarsi „išimtas“ iš konteksto.

Pateikiamiems teiginiams, juolab apie privatų asmenį, negali trūkti aiškaus ir objektyvaus faktinio pagrindo, juose esantys duomenys privalo būti neiškraipyti, galbūt ne visiškai tikslūs, tačiau paskelbti prieš tai ėmusis visų įmanomų priemonių skelbiamų žinių (faktų ir duomenų) tikrumui (jų atitikčiai tikrovei) patikrinti. Duomenis paskleidusiam asmeniui padarius viską, ką tokioje situacijoje būtų padaręs sąžiningas duomenų skleidėjas, siekdamas nustatyti skelbiamos informacijos tikrumą, neesminiai teiginių netikslumai neturėtų būti pagrindas CK 2.24 straipsniui taikyti.

Žeminančiomis garbę ir orumą laikomos tokios tikrovės neatitinkančios žinios, kurios įstatymų, moralės, paprotinių normų laikymosi požiūriu pažeidžia asmens garbę, orumą, jo gerą vardą visuomenėje, suponuoja neigiamas visuomenės nuostatas dėl tokio asmens. Tai klaidinga ir diskredituojanti asmenį informacija, kurioje teigiama apie asmens padarytą teisės, moralės normų pažeidimą, negarbingą poelgį, netinkamą elgesį viešajame gyvenime (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje V. R. v. M. K.-L., UAB “Ukmergės spaustuvė”, bylos Nr. 3K-3-828/2001).

Tiriant ir vertinant informaciją, būtina atsižvelgti į bylos aplinkybių visetą, paskleistų teiginių kontekstą, jų formuluotes. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, sprendžiant dėl paskleistų duomenų kaip žeminančių garbę ir orumą pobūdžio, turi būti analizuojamas visas straipsnio ar kalbos kontekstas, o ne atskiros (ginčijamos) pastraipos, sakiniai ar jų dalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Šilutės komunalininkas“ v. P. S. individuali įmonė „Uola“, bylos Nr. 3K-3-667/2006; 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje R. M. v. UAB „REJSPA“, Lietuvos lenkų sąjunga, bylos Nr. 3K-3-51/2009).

Ar paskleisti duomenys žemina orumą, lemia asmens subjektyvus savęs vertinimas. Dėl to, sprendžiant klausimą, ar paskleisti apie asmenį duomenys, teiginiai įstatymo prasme laikomi žeminančiais jo garbę ir orumą, atsižvelgtina ir į tą aplinkybę, kad tuos pačius duomenis, teiginius skirtingi žmonės vertina skirtingai. Dėl to tokiu atveju svarbu ne tai, kokią reikšmę pats savaime pagal etimologinę kilmę arba pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną turi tam tikru žodžiu (žodžių junginiu) išreikštas teiginys, o tai, kokia reikšmė jam suteikiama tam tikroje socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje. Vieni ir tie patys žodžiai, nelygu, kur ir kam jie pasakyti, vienu atveju yra neutralūs garbės ir orumo požiūriu, kitu – asmenį žeminantys teiginiai.

Paskleisti duomenys vertintini ne tik kaip žodis (žodžių junginys) bendrine prasme; taip pat privalu nustatyti, kokia žinia paskleista pavartotų kalbinės raiškos priemonių visuma, todėl tekstinė konstrukcija, duomenų sisteminimo ir dėstymo būdai, loginiai duomenų sąsajumo aspektai yra reikšmingi teisiniam duomenų (tiek jų atitikties tikrovei, tiek jų kaip žeminančių garbę ir orumą pobūdžio aspektu) kvalifikavimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje G. T. v. UAB „Klaipėdos“ laikraščio redakcija, bylos Nr. 3K-3-411/2007; 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje V. L. v. L. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-106/2011).

Paskleistų duomenų neatitiktis tikrovei yra fakto, o tokių duomenų pripažinimas žeminančiais asmens garbę ir orumą – fakto vertinimo klausimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad vien ta aplinkybė, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, pati savaime nepatvirtina, kad pažeisti asmens garbė ir orumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje A. Š. v. L. J., E. J., bylos Nr. 3K-3-507/2006; 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Z. O., A. O. v. UAB „Didelis pliusas“, bylos Nr. 3K-3-390/2008).“

Hmm.. Kai taip viskas sudėliota, su visom galimomis nuorodomis į suformuotą praktiką, net sunku ką pakomentuoti :) Manau svarbu atskirti ir atkreipti dėmesį į CK 2.24 str. įtvirtintą paskleistų duomenų neatitikties tikrovei prezumpciją – ji paskirsto įrodinėjimo pareigą:

“CK 2.24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta paskleistų duomenų neatitikties tikrovei prezumpcija. Dėl to pareiga įrodyti paskleistų duomenų tikrumą (aplinkybę, kad paskleisti duomenys atitinka tikrovę), taip paneigiant nurodytą prezumpciją, tenka duomenis paskleidusiam asmeniui (atsakovui), bet ne asmeniui, apie kurį tie duomenys paskleisti (ieškovui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje A. Š. v. L. J., E. J., bylos Nr. 3K-3-507/2006; 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje A. B. v. UAB „Šiaulių naujienos”, bylos Nr. 3K-3-488/2007; 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje R. M. v. UAB „REJSPA“, Lietuvos lenkų sąjunga, bylos Nr. 3K-3-51/2009). Ieškovas taip pat turi teisę pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad duomenys yra melagingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje A. Š. v. L. J., E. J., bylos Nr. 3K-3-507/2006). Tuo tarpu faktą, kad, paskleidus apie jį (su juo susijusios) ir tikrovės neatitinkančios informacijos, buvo pažeista asmens garbė ir orumas, remdamasis protingumo principu, turi įrodyti ieškovas.“

Iš to seka, kad atsakovas turėjo įrodinėti, jog jo paskleista informacija atitinka tikrovę:

“Nagrinėjamoje byloje ginčijami teiginiai išsakyti kaip konkreti, kategoriška ir vienareikšmė informacija (išvada) apie tam tikru laikotarpiu vykusius įvykius. Tai rodo tokie ginčo teiginiuose pavartoti žodžiai ir jų junginiai, kaip „buvo įrengta laikina karo belaisvių stovykla“, „vokiečių kariams buvo surengtos vaišės“. Taigi, ar buvo „įrengta laikina karo belaisvių stovykla“ ir ar „vokiečių kariams buvo surengtos vaišės“, yra konstatuojamojo pobūdžio duomenys, kurie gali būti patikrinami tiesos požiūriu ir vertinami kaip faktai (žinia).

Minėta, kad pareiga įrodyti, jog paskleista žinia (faktai ir duomenys) atitinka tikrovę, tenka šią žinią paskleidusiam asmeniui.

Kasatorei tvirtinus, kad ginčo straipsnio teiginiai dėl įvykių – laikinos karo belaisvių stovyklos Jono Kondroto sodyboje įrengimo ir vaišių vokiečių kariams po egzekucijos Jono Kondroto sodyboje surengimo – neatitinka tikrovės, aplinkybę, jog šie teiginiai (faktai ir duomenys) atitinka tikrovę, privalėjo įrodyti atsakovai. Atsakovai šį faktą (duomenų apie pirmiau nurodytus įvykius tikrumą, t. y. kad tie įvykiai realiai vyko) įrodinėjo iš esmės tik Lietuvos ypatingajame archyve saugoma archyvine medžiaga.“

Toliau pasisakoma dėl okupacinio režimo represinių struktūrų surinktų duomenų (nagrinėjamu atveju – liudytojų parodymų (jų tardymo protokolų) baudžiamojoje byloje) įrodomosios galios:

“Kasatorei argumentuojant, kad įvykiai archyvinėse (okupacinių režimų represinių struktūrų) bylose buvo fiksuojami sąmoningai juos iškraipant, o atsakovams tvirtinant, jog tai nereiškia, kad visi tokiose bylose esantys faktiniai duomenys neatitinka tikrovės, yra netikslūs ar melagingi, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad kiti, be O. P. archyvinės baudžiamosios bylos, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 26740/3, medžiagos, atsakovų pateikti įrodymai (byla–formuliaras dėl Onos Puskunigienės (gim. 1912 m.), LYA, f. K-1, ap. 45, b. 729; Šiaulių apskrities Akmenės rajono Komunistų partijos dokumentai, LYA, f. 5780, ap. 3, b. 11; Akmenės rajono MGB skyriaus 2-ojo skyriaus dokumentai, LYA, f. K-1, ap. 15, b. 4; 1942 m. Augustaičių k. gyventojų surašymo duomenys, LCVA, f. R-743, ap. 2, b. 6397) ir juose užfiksuota informacija taip pat yra buvusio KGB (okupacinio režimo represinės struktūros) archyvo fondų dalis (pvz., bylos–formuliarai (pirminės bylos) yra faktiški baudžiamųjų bylų juodraščiai, nes jose buvo kaupiama visa agentūrinio išaiškinimo ir tardymo būdu gauta medžiaga; baudžiamosiose bylose surinkta kelių skirtingų šaltinių – tardymo protokolų, teisminio proceso (jeigu toks vyko) medžiagos, įvairių pažymų bei protokolų išrašų iš kitų bylų – duomenų). Dėl to, sprendžiant dėl atsakovų pateiktų įrodymų įrodomosios galios (jų kaip leistinų, patikimų įrodymų pobūdžio), tiek O. P. archyvinės baudžiamos bylos medžiaga (joje apklaustų kasatorės motinos O. P., taip pat liudytojų parodymų (tardymo) protokolai), tiek kiti dokumentai, kuriais atsakovai įrodinėjo ginčijamų teiginių atitiktį tikrovei, vertintini in corpore kaip vienas atsakovų paskleistos informacijos šaltinis juose užfiksuotos informacijos tikslumo (netikslumo) ir kartu jų kaip įrodymų patikimumo (nepatikimumo), tinkamumo (netinkamumo) požiūriu.

Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad okupacinių režimų represinių struktūrų bylose esantys duomenys be papildomo jų tyrimo negali būti pripažįstami įrodymais. Šios nuostatos aptariamame įstatyme atsiradimą, be kita ko, lėmė įstatymų leidėjo pozicija, kad procesas sovietinėse institucijose (tarp jų – MGB/NKGB/KGB, Kariniame tribunole, Ypatingajame pasitarime prie SSRS Valstybės saugumo ministro) neatitiko teisingo teismo ir baudžiamojo proceso principų (Asmenų represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo 1, 2, 3, 4, 6 straipsnių pakeitimo ir papildymo, 5 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir Įstatymo papildymo 7, 8 straipsniais įstatymo projekto aiškinamasis raštas). Dėl to, sprendžiant represuotų asmenų teisių atkūrimo klausimą, kilus abejonių dėl sovietinių institucijų nustatytų faktinių aplinkybių ir teisinio įvertinimo, įtvirtintas reikalavimas (Įstatymo 2, 4 straipsniai) tam tikrais įstatyme nustatytais atvejais (Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis) atlikti tyrimą Generalinėje prokuratūroje taikant baudžiamojo proceso pagrindinius principus ir taisykles. Tai reiškia, kad asmens pilietinių teisių atkūrimo (reabilitacijos) bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas apie sovietiniu laikotarpiu represuotų asmenų veiklą, negali ir neturi vadovautis vien MGB/NKGB/KGB baudžiamųjų bylų medžiaga.

Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad aplinkybės, jog sovietinių institucijų (okupacinio režimo represinių struktūrų), kaip tokių, dokumentuose yra prieštaringų, netikslių faktų ir duomenų, fiksuotų sąmoningai juos iškraipant, nereikalaujama įrodinėti (CPK 182 straipsnio 1 punktas). Tai lemia, kad būtinas kritiškas mokslinis (viešosios informacijos rengėjo), taip pat teisinis (bylą nagrinėjančio teismo) požiūris į nurodytų sovietinių institucijų dokumentus, kaip tam tikrų duomenų (apie reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius) šaltinius, ir kartu kaip įrodymus šių duomenų tikrumui pagrįsti, automatiškai „nepaverčiant“ tokios, abejotinos jos patikimumu, dokumentacijos duomenų realiai vykusiais istoriniais faktais. Paviršutiniškas žvilgsnis į sovietinių institucijų dokumentų (ypač baudžiamųjų bylų ir jose esančios tardymo medžiagos) duomenis gali lemti ne tik klaidingas išvadas, bet ir skaudžių moralinių padarinių. Tik išsamus įvairių šaltinių palyginimas sudaro prielaidas atskirti tikrą informaciją nuo išgalvotos ir nustatyti šaltinio informatyvumą bei patikimumą. Remiantis vien tik archyvinės (okupacinių režimų represinių struktūrų) baudžiamosios bylos duomenimis negalimos kategoriškos išvados apie tam tikrų įvykių, faktų buvimą.

Minėta, kad atsakovai šioje byloje kasatorės ginčijamų konstatuojamojo pobūdžio teiginių (iš esmės išvadų dėl laikinos karo belaisvių stovyklos J. K. sodyboje įrengimo ir vaišių vokiečių kariams po egzekucijos J. K. sodyboje surengimo) atitiktį tikrovei įrodinėjo vien pirmiau išvardytais Lietuvos ypatingajame (buvusio KGB) archyve saugomos medžiagos duomenimis, sutikdami, kad archyvinėse (okupacinio režimo represinių struktūrų) bylose daug iškraipytų, melagingų, netikslių duomenų, tačiau tvirtindami, jog tai nereiškia, kad visi jose esantys faktiniai duomenys neatitinka tikrovės; istorikai, be šių bylų duomenų, remdamiesi ir kitais šaltiniais, savo darbuose atrenka, kas realiai vyko, o kas ne.

Atsižvelgdama į pirmiau aptartą paskleistų žinių atitikties tikrovei fakto įrodinėjimo naštos šio pobūdžio bylose paskirstymo taisyklę, teisėjų kolegija pažymi, kad taip tvirtinę atsakovai privalėjo pateikti į bylą įrodymus, jog tokia atranka, kas realiai vyko, o kas ne, buvo padaryta, t. y. kad atitinkamomis (istorinių duomenų) patikrinimo priemonėmis, remiantis keliais šaltiniais, buvo atliktas okupacinio režimo represinių struktūrų surinktų aktualių duomenų tyrimas ir jo rezultatai objektyviai patvirtina, jog skelbiami duomenys „J. K. sodyboje buvo įrengta laikina karo belaisvių stovykla“ ir „po egzekucijos J. K. sodyboje vokiečių kariams buvo surengtos vaišės“ yra grindžiami tiesa, nes šie įvykiai tikrovėje realiai vyko. Byloje nėra duomenų, kad toks tyrimas buvo atliktas (CPK 178 straipsnis).

Bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys (iš kurio matyti, kad teismas išvadą dėl ginčijamų teiginių atitikties tikrovei darė tik atsakovų pateiktų, minėta, abejotinų jų, kaip represinės struktūros institucijos surinktų duomenų, patikimumu, įrodymų pagrindu, nesprendęs ir nepasisakęs dėl šių įrodymų tinkamumo ir įrodomosios galios) taip pat neteikia pagrindo išvadai, kad teismas sprendė dėl atsakovų paskleistų ir kasatorės ginčijamų teiginių šaltiniuose užfiksuotos informacijos tikslumo (netikslumo) ir kartu jų kaip įrodymų patikimumo (nepatikimumo), tinkamumo (netinkamumo) pagal pagrindinius civilinio proceso principus bei pirmiau aptartas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Dėl to negalima pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas išvadą dėl ginčijamų teiginių atitikties tikrovei padarė įsitikinęs, jog byloje pakanka įrodymų reikšmingai šioje byloje aplinkybei, kad įvykiai – „J. K. sodyboje buvo įrengta laikina karo belaisvių stovykla“ ir „po egzekucijos J. K. sodyboje vokiečių kariams buvo surengtos vaišės“ – tikrovėje realiai vyko, nustatyti.“

Prieinama prie išvados:

“Remiantis pirmiau išdėstytais argumentais dėl įrodymų, kuriais atsakovai įrodinėjo ginčijamų duomenų atitiktį tikrovei, tinkamumo (leistinumo, patikimumo) ir įrodomosios galios, nesant byloje duomenų, jog buvo atlikta šių įrodymų patikra, remiantis kitais šaltiniais (kaip kad tvirtino atsakovai), konstatuotina, jog atsakovų pateikti duomenys negalėjo būti apeliacinės instancijos teismo pripažinti pakankamais išvadai, kad atsakovai paneigė CK 2.24 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą paskleistų duomenų neatitikties tikrovei prezumpciją, padaryti.“

Pasisakyta dėl ginčijamų teiginių kaip žeminančių kasatorės ir jos motinos garbę ir orumą pobūdžio:

“Apeliacinės instancijos teismas nepripažino ginčijamų teiginių „J. K. sodyboje buvo įrengta laikina karo belaisvių stovykla“ ir „J. K. sodyboje buvo surengtos vaišės“ žeminančiais kasatorės ir jos motinos garbę ir orumą, atsižvelgdamas į tai, kad: nei kasatorė, nei jos motina ginčo tekste neįvardytos; jame nenurodoma, kad jos aprašomų įvykių metu gyveno J. K. sodyboje; neminima, kad kasatorės motina yra J. K. duktė; tiesiogiai neteigiama, kad kasatorė, jos motina ar kiti sodybos savininko šeimos nariai kaip nors prisidėjo prie vaišių ar pritarė vokiečių karių veiksmams įrengiant karo belaisvių stovyklą ir panašiais argumentais ir kt., t. y. iš esmės laikydamas, kad ginčijami teiginiai yra ne apie kasatorės motiną ir (ar) nėra su ja (kartu ir kasatore) susiję.

Minėta, kad faktui, jog paskleista žinia yra apie ieškovą, nustatyti pakanka, kad pagal ginčijamų teiginių turinį ir kontekstą, kuriame jie paskelbti, aplinkiniai atpažintų asmenį, kaip susijusį su paskleista žinia. Pirmiau šioje nutartyje išdėstytais argumentais taip pat nurodyta, kad, sugretinus ginčijamus teiginius su ginčo teksto išnašoje daroma nuoroda į O. P. baudžiamą bylą, kiekvienam protingam žmogui sukeliamas aiškus įspūdis, jog ginčo duomenys susiję su kasatorės motina.

Kasatorė bylos nagrinėjimo metu nuosekliai teigė, kad pripažįsta faktą, jog karo belaisviai buvo sodyboje, ir tai tebuvo vieta, į kurią buvo atvesti belaisviai, tačiau nesutiko, jog atitinka tikrovę teiginiai, kad „J. K. sodyboje buvo įrengta laikina karo belaisvių stovykla“ (nes stovykla įrengiama ilgam laikui) ir kad „J. K. sodyboje buvo surengtos vaišės“. Kasatorės nuomone, šie teiginiai (jų formuluotės) sudaro įspūdį, kad sodybos savininkas, jos senelis J. K. (kartu ir visa jo šeima), išreiškė paramą, palankumą (leisdami įrengti stovyklą) ir padėką (surengdami vaišes) vokiečių kariams. Kasatorės įsitikinimu, akivaizdu, kad ginčo duomenų paskelbimas, atsižvelgiant į tekste vartojamų kalbinės raiškos priemonių visumą (tekstinę konstrukciją, duomenų dėstymo būdą, loginį duomenų (ginčijamų teiginių ir nuorodos teksto išnašoje į archyvinę O. P. baudžiamą bylą) sąsajumą), žemina jos ir jos motinos, ginčo straipsnyje aprašomų įvykių metu gyvenusių tėvo ir senelio J. K. sodyboje, garbę ir orumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, sugretinus ginčo teiginius – „buvo įrengta laikina karo belaisvių stovykla“ ir „vokiečių kariams buvo surengtos vaišės“ – jų raiškos stiliaus, vartojamos kalbinės konstrukcijos (lingvistinių išraiškos priemonių – „įrengta“, „surengtos“) aspektu ir išnašoje daromą nuorodą į O. P. archyvinę baudžiamąją bylą, straipsnio skaitytojams gali susidaryti įspūdis, kad J. K. sodybos gyventojai (O. P. šeima) galėjo dalyvauti (dalyvavo) įrengiant laikiną karo belaisvių stovyklą ar surengiant vokiečių kariams vaišes.“

Taigi pateiktas geras konspektas, o pati faktinė situacija puikiai iliustruoja garbės ir orumo ir žodžio laisvės santykį. Kadangi po šio išaiškinimo reikia nustatyti civilinės atsakomybės sąlygas, o tai yra fakto klausimas, kasacija to nesprendžia, todėl byla grąžinta apeliacinės instancijos teismui.

Pasidalinkite:

Patinka:

Pasidalinkite:

Patinka:

Pasidalinkite:

Patinka:

Pasidalinkite:

Patinka:

Pasidalinkite:

Patinka:

Pasidalinkite:

Patinka:

Pasidalinkite:

Patinka:

Pasidalinkite:

Patinka: