Kreditoriaus ir trečiojo asmens, kuris įvykdė dalį prievolės už skolininką, tarpusavio santykis

2015 m. birželio 23 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendė įdomią ir sudėtingą bylą (Nr. 3K-7-276-469/2015). Esminis probleminis byloje kilęs klausimas buvo dėl to, koks yra kreditoriaus ir trečiojo asmens (naujojo kreditoriaus) santykis ir jų tarpusavio reikalavimo teisių apimtis į skolininką(us), kai trečiasis asmuo įvykdo dalį prievolės už skolininką. Pateiksiu abstrahuotą faktinę situaciją:

Tarp banko A ir bendrovės B sudaryta kredito sutartis. Ši sutartis užtikrinta hipoteka, įkeitimu bei bendrovės B akcininkai solidariai laidavo už bendrovę. Po kurio laiko bendrovei B iškelta bankroto byla. Tada trečiasis asmuo (bendrovė C) įvykdė grąžino dalį skolos (94 proc. skolos) pagal kredito sutartį bankui A ir atsistojo į kreditoriaus vietą. Bankas A priėmė šį sutarties įvykdymą, tačiau vėliau kilus ginčams pareiškė, kad trečiasis asmuo įvykdė prievolę už laiduotoją, todėl neturi teisės atsistoti į pagrindinio kreditoriaus (banko A) vietą.

Kaip supratau nagrinėdamas nutartį, bankas nenorėjo, kad trečiasis asmuo atsistotų į jo vietą grąžinęs 94 proc. skolos, nes bankui negrąžinti likę 6 proc. skolos, kurie užtikrinti hipoteka ir įkeitimu, o tai reiškia, kad bankas išlieka privilegijuotu kreditoriumi bankroto byloje. Trečiasis asmuo įvykdė prievolę už skolininką būtent dėl to, nes norėjo, kad jam pereitų hipotekos ir įkeitimo suteikiama pirmumo teisė.

LAT’as, norėdamas išnagrinėti bylą, turėjo išspręsti tris klausimus:

1. Ar trečiasis asmuo išvis turėjo teisę įvykdyti sutartį už skolininką.
2. Ar įvykdžius dalį skolos už skolininką, trečiajam asmeniui pereina dalis kreditoriaus teisių.
3. Jeigu atsakymas į pirmus du klausimus teigiamas, tai tada koks yra pradinio kreditoriaus ir naujojo (trečiojo asmens, kuris įvykdė dalį prievolės už skolininką) kreditoriaus reikalavimų tarpusavio santykis.

Pirmas klausimas atsakytas gana lengvai naudojant bendrąsias prievolių teisės normas ir prieinant prie išvados, kad šiuo atveju galima taikyti CK 6.50 str. esančias bendrąsias taisykles ir nėra pagrindo taikyti išimčių, draudžiančių trečiajam asmeniui įvykdyti prievolę už skolininką. Teismas pabrėžė, kad vieno solidariojo skolininko sutikimas, jog prievolę įvykdytų trečiasis asmuo yra pakankamas teisėtas pagrindas prievolės įvykdymui, net jei kiti skolininkai tam ir prieštarautų:

Solidariosios prievolės atveju kreditorius turi teisę pasirinkti, kuris solidariųjų skolininkų ar keli skolininkai bendrai kokią prievolės dalį prievolės turi įvykdyti (CK 6.6 straipsnio 4, 5 dalis). O solidariesiems skolininkams įstatyme nesuteikta teisė spręsti dėl kito solidariojo skolininko prievolės vykdymo. Kai solidariąją prievolę vykdo solidarusis skolininkas, jis įvykdo prievolę ir už kitus bendraskolius, tačiau tokiu atveju jis vykdo savo prievolę, o ne prievolę už kitą asmenį, todėl jo teisė įvykdyti prievolę neribojama kitų skolininkų valia (sutikimu ar prieštaravimu). Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais atsikirtimų į kasacinius skundus argumentus, kad, esant solidariajai skolininkų prievolei, kreditoriaus teisei priimti prievolės vykdymą iš trečiojo asmens užtenka vieno iš solidariųjų skolininkų sutikimo, o CK 6.50 straipsnio 2 dalies taikymas ir aiškinimas, kad bet kurio iš bendraskolių prieštaravimas užkerta kelią kreditoriui priimti prievolę iš trečiojo asmens, nors kiti bendraskoliai sutinka su tokiu prievolės vykdymu, nepriimtinas, nes paneigtų prievolės solidarumą, nepagrįstai ribotų bendraskolių teisę vykdyti prievoles; toks įstatymo aiškinimas neskatintų prievolių vykdymo – neatitiktų CK 6.83 straipsnyje įtvirtintų prievolių vykdymo principų.
Išplėstinė teisėjų kolegija išaiškina, kad solidariosios prievolės ypatumai lemia tai, jog kai trečiasis asmuo (solidariosios prievolės atžvilgiu) įvykdo solidariąją prievolę, laikoma, kad ji pasibaigia įvykdymu visų solidariųjų skolininkų atžvilgiu. Esant solidariajai skolininkų prievolei, kreditoriaus teisei priimti prievolės vykdymą iš trečiojo asmens užtenka vieno iš solidariųjų skolininkų sutikimo.

Atsakymas į antrąjį klausimą irgi nėra sudėtingas, nes yra savaime suprantama, jog jeigu tu įvykdei dalį prievolės už kitą asmenį kreditoriui, tai ta apimtimi atsistoji į kreditoriaus batus:

Neabejotina ir kasatorių šioje byloje neginčijama, kad skolos dalį sumokėjęs trečiasis asmuo turi regreso teisę išsiieškoti sumokėtą sumą iš skolininko, t. y. kreditoriaus teisių, susijusių su pagrindine prievole dalinis perėjimas trečiajam asmeniui nekvestionuojamas. Gavęs prievolės įvykdymą kreditorius negali pasilikti reikalavimo teisės; priešinga situacija prieštarautų civilinių santykių tvarkymo teisingumo, protingumo, proporcingumo principams ir reikštų nepagrįstą kreditoriaus praturtėjimą bei atitinkamai nepateisinamą skolininko ir skolą kreditoriui sumokėjusio trečiojo asmens interesų pažeidimą.

Trečiasis klausimas buvo sunkiausiai išsprendžiamas, nes mūsų CK nėra nė vienos nuostatos, reguliuojančios šią situaciją. Nepaisant to, LAT’as randa žavų sprendimą pasitelkdamas lyginamąjį teisės aiškinimo metodą. Šį kartą teismas pasiremia kitos valstybės statutiniu reguliavimu ir soft law. Visada studentams aiškinau, kad mūsų CK normos skirtos cesijai, novacijai, subrogacijai ir t.t. (su reikalavimo perleidimu, perėjimu ir skolos perkėlimu susiję institutai) yra su tam tikromis modifikacijomis transplantuoti iš Kanados Kvebeko provincijos civilinio kodekso, todėl aiškinant šiuos institutus reikėtų atsižvelgti ir į Kvebeko civilinį kodeksą. Šioje byloje tai patvirtina ir LAT’as, tame kodekse rasdamas taisyklę, kurią pamiršo perkelti mūsų kodekso autoriai:

Aiškinant papildomų kreditoriaus teisių perėjimo trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam dalį skolininko prievolės, teisinį reglamentavimą, aktualus ir lyginamasis teisės aiškinimo metodas. Įstatyme – CK 6.114 straipsnyje – įtvirtintos subrogacijos pagrindai yra identiški Kvebeko civilinio kodekso 1656 straipsnyje nustatytiems subrogacijos pagrindams. Kvebeko CK 1658 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai kreditoriui yra sumokėta tik dalis, jis likusią savo reikalavimo dalį gali įgyvendinti pirmumo teise prieš reikalavimą perėmusį asmenį, iš kurio kreditorius gavo dalinį savo reikalavimą (angl. A creditor who has been only partly paid may exercise his rights with respect to the balance of his claim in preference to the person subrogated from whom he has received only part of his claim).

Šią poziciją teismas sutvirtina ir DCFR’e pateiktomis taisyklėmis ir jų aiškinimais:

Subrogaciją tik dėl dalies įvykdytos pagrindinės prievolės nustato ir Europos Sutarčių teisę kodifikuojančio DCFR (Bendrųjų principų sistemos projekto) IV.G. – 2:113 straipsnis, kuris reglamentuoja asmeninių užtikrinimo prievolių davėjų (taip pat ir laiduotojų) teises po prievolės įvykdymo. Šios nuostatos taikytinos ir daiktinių teisių užtikrinimo atveju (pagal IV. – 6:101 straipsnį, kurio 2 dalis nustato, kad daiktinė užtikrinimo priemonė pasibaigia, kai kreditoriui visiškai sumokama, išskyrus atvejus, kai užtikrinimo priemonė kartu su užtikrinta teise pereina kitam asmeniui, kuris už skolininką atliko mokėjimus kreditoriui; taip pat pagal IX. – 7:109 straipsnį, kuriame kalbama apie trečiojo asmens (svetimo turto įkeitimo davėjo) regreso teises). IV.G. – 2:113 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolės užtikrinimo davėjas turi teisę į skolininko turtą tiek, kiek įvykdyta užtikrintos prievolės. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dalinio įvykdymo atveju kreditoriaus likusios teisės į skolininko turtą turi pirmenybę prieš teises, kurias prievolės užtikrinimo davėjas perėmė (angl. In case of the part performance, the creditor‘s remaining partial rights against the debtor have priority over the rights to which the security provider has been subrogated). DCFR (Bendrųjų principų sistemos projekto) komentare nurodyta, kad šis straipsnis reglamentuoja užtikrinimo priemonių davėjo teises po visiško ar dalinio prievolės įvykdymo, 2 dalyje įtvirtinta norma dėl dalinio vykdymo aiškinama kaip nustatanti, kad prievolės užtikrinimo davėjas, kuris įvykdo tik dalį prievolės, neabejotinai turi teisę į atitinkamą 1 straipsnyje nustatytos teisės dalį. Tam, kad būtų galima apsaugoti kreditorių, kreditoriaus dalinė reikalavimo teisė, kurios užtikrinimo priemonės davėjas neperėmė subrogacijos būdu, turi pirmenybę skolininko nemokumo arba trečiųjų asmenų išieškojimo atveju prieš užtikrinimo priemonės davėją. Tai yra bendras principas tam, kad būtų apsaugota pirmenybė ankstesnės teisės turėtojo prieš turėtoją, kurio teisė kyla iš ankstesniojo (angl.This is a general principle in order to protect the priority of an earlier holder of a right as against a holder who derives rights from the former).

Taigi, LAT’as pasiremdamas lyginamuoju metodu prieina prie išvados, kad tuo atveju, kai prievolės dalį už skolininką įvykdo trečiasis asmuo, likusi pradinio kreditoriaus reikalavimo teisės dalis turi pirmumą prieš naująjį kreditorių. Taip apsaugomas pradinis kreditorius. Labai gražiai ir kūrybiškai prieita prie teisingo bylos sprendimo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas remdamasis soft law pakeitė imperatyviųjų teisės normų pažeidimo padarinių sampratą

2015 m. balandžio aštuntą dieną Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė dvi nutartis (3K-3-191-916/2015 ir 3K-3-192-695/2015), kuriose buvo sprendžiami analogiški klausimai. Sutampa ir atsakovai – Finasta ir Finansų rizikos valdymas. Šios dvi nutartys yra ypatingos tuo, kad teismas tiesiogiai pritaikė UNIDROIT principus ir DCFR ir šių privatinės teisės unifikavimo rinkinių taisyklėms buvo suteiktas prioritetas prieš civilinį kodeksą. Neabejoju, šios nutartys (jeigu jas kas nors pastebės), sulauks nemažai diskusijų ir kritikos. Tradicinės teisės atstovai jas kritikuos dėl to, kad teismas pamynęs kodekso imperatyvus pritaikė soft law instrumentus. Žiūrėdamas lyginamuoju aspektu, nesu matęs, kad kitų valstybių teismai būtų leidę vietoje kodifikuoto įstatytimo pritaikyti soft law. Galima ir kitokia, šiek tiek švelnesnė, išvada, kad mūsų CK buvo išaiškintas moderniosios soft law kontekste.

Supaprastintai pristatysiu bylų faktines situacijas, nagrinėtose bylose jos daug sudėtingesnės:

Ieškovas X (neprofesionalus investuotojas) sudarė investicinių paslaugų sutartį, o iš karto po to – REPO (LAT’o apibrėžimas – sandoris formaliąja prasme yra panašus į įkeitimo arba pirkimo–pardavimo su atpirkimo teise sandorius, šio sandorio esminis tikslas – investavimas bei pelno gavimas: subjektas, parduodantis vertybinius popierius, siekia gauti pelną dėl perleistų vertybinių vertės padidėjimo atpirkimo momentu, lyginant su verte jų pardavimo momentu) sutartis. Aišku, investicija nepavyko ir ieškovas X kreipiasi į teismą tikėdamasis atgauti pinigų. Kaip tai padaryti? Vienas būdas pripažinti sandorius negaliojančiais ir taikyti restituciją. Randamas pagrindas, nes investuotojas (Finansų rizikos valdymas) neturėjo licencijos vykdyti šiai veiklai, kurią pareigą turėti imperatyviai nustato MiFID’as ir jo pagrindų įgyvendintas FPRĮ. Taigi, ieškovas X, radęs šį imperatyvo pažeidimą, bando pripažinti sandorius negaliojančiais pagal FPRĮ 22 str. 1 d. ir CK 1. 80 str. 1. d.

Šios dvi bylos patenka į LAT’ą. Teismui tenka sudėtinga užduotis, nes grynai žiūrint į įstatymo raidę reikėtų pripažinti sandorius negaliojančiais, nes pažeista imperatyvi norma. Tačiau LAT’as, sugalvoja pasiremti UNIDROIT principais ir DCFR’u:

“Teisėjų kolegija daro išvadą, kad FPRĮ 4 straipsnio 1 dalyje ir Direktyvos 2004/39/EB 5 straipsnyje įtvirtintas reikalavimas, jog investicinės veiklos vykdymui reikia turėti finansų maklerio įmonės licenciją, yra neabejotinai imperatyvaus pobūdžio, tačiau, sprendžiant dėl šio reikalavimo nesilaikymo padarinių šalių vykdomiems atpirkimo sandoriams, t. y. trijų sutarčių „Dėl vertybinių popierių atpirkimo“ galiojimui, atsižvelgtina į šio reikalavimo paskirtį. Licencija yra formalus leidimas atlikti tam tikrus veiksmus – leidimas užsiimti investicine veikla, jos turėjimas skirtas patvirtinti, kad įmonė teikia profesionalias ir kvalifikuotas investicines paslaugas ir (ar) plėtoja profesionalią investicinę veiklą, licencijavimo taisyklių nustatymas užtikrina sąžiningą konkurenciją tarp finansines paslaugas teikiančių subjektų bei suteikia vartotojams didesnį paslaugų pasirinkimo spektrą. Pažymėtina, kad reikalavimų turėti licenciją pažeidimas patenka į UNIDROIT 2010 3.3.1. straipsnio taikymo sritį. DCFR II.-7:302 straipsnio (1) dalis nurodo, jog tais atvejais, kai sutartis pažeidžia imperatyviąją teisės normą, šis pažeidimas sukelia tokias teisines pasekmes sutarčiai, kokias tiesiogiai nustato ta imperatyvioji teisės norma. Pagal (2) to paties straipsnio dalį tais atvejais, kai imperatyvioji teisės norma tiesiogiai nenustato pažeidimo teisinių pasekmių sutarties galiojimo atžvilgiu, teismas gali: (a) pripažinti sutartį galiojančia; (b) pripažinti sutartį negaliojančia su retrospektyviniu efektu, visą ar iš dalies; arba (c) pakeisti sutartį arba jos pasekmes. To paties straipsnio (3) dalyje nustatyta, jog sprendimas, priimtas pagal šio straipsnio (2) dalį, turi būti tinkamas ir proporcingas pažeidimui atsakas, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes, įskaitant: (a) normos, kuri buvo pažeista, tikslą; (b) asmenų, kurių apsaugai, taisyklė egzistuoja; (c) bet kokią sankciją, kuri gali būti taikoma pagal pažeistą taisyklę; (d) pažeidimo rimtumą; (e) ar pažeidimas buvo tyčinis; (f) santykio tarp pažeidimo ir sutarties artumą.“

Taigi, teismas pasiremia šių soft law instrumentų moderniomis taisyklėmis. CK 1.80 str. 1 d. yra perimta iš sovietinio kodekso, jos reguliavimas be kompromisinis, pažeistas imperatyvas, reiškia reikia griauti sandorį. Šiuolaikinei sutarčių teisei toks požiūris nėra priimtinas. UNIDROIT, DCFR ir PECL principų (kurie šioje nutartyje kažkodėl nepaminėti, nors turi analogiškas taisykles) reguliavimas yra daug lankstesnis. Jis neleidžia griauti sutarties vien todėl, kad pažeistas imperatyvas, t.y. iš pradžių reikia įvertinti kokius padarinius sukuria imperatyvo pažeidimas ir visas kitas svarbias aplinkybes. Tai įvertinęs LAT’as prieina prie išvados, kad:

“Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimo turėti licenciją įmonės veiklai pažeidimas tiesiogiai nesusijęs su sutartimi, jei sutarties nuostatos nepažeidžia imperatyviųjų teisės normų. Įmonės veiklos licencijos neturėjimas kvalifikuojamas kaip imperatyviųjų įmonės veiklą reglamentuojančių nuostatų pažeidimas, bet jis nepripažįstamas pagrindu sudarytus įmonės sandorius laikyti niekiniais ir dėl to negaliojančiais. Kadangi tai yra įstatyme nustatytas įmonės veiklos pažeidimas, tai gali būti pagrindas kitokiai atsakomybei taikyti, kaip šiuo atveju administracinei atsakomybei baudos forma. <…> Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad, viena vertus, nagrinėjamu atveju konstatuotas faktas, jog kasatorius veiklą vykdė neturėdamas licencijos, ir sprendžia, kad tai yra pažeidimas, už kurį jam buvo skirta administracinė atsakomybė – bauda. Kita vertus, ši faktinė aplinkybė nėra susijusi su šalių sudarytomis sutartimis „Dėl vertybinių popierių atpirkimo“ – byloje nėra duomenų, ar sudarant šias sutartis ieškovas patyrė nuostolių vien dėl to, kad kasatorius neatitiko investicinėms paslaugoms teikimo reikalavimo, t. y. neturėjo įmonės veiklos licencijos ir/ ar tuo buvo pažeisti ieškovo, kaip vartotojo apsaugos standartai arba ieškovui, kaip vartotojui, nebuvo suteiktas didesnis paslaugų pasirinkimo spektras. Todėl teisėjų kolegija nepasisako šiuo aspektu. Reikalavimo turėti įmonės veiklos licenciją pažeidimas tiesiogiai nesusijęs su sudarytomis sutartimis – nėra santykio tarp pažeidimo ir sutarties artumo. Ir tais atvejais, kai imperatyvioji teisės norma tiesiogiai nenustato pažeidimo teisinių pasekmių sutarties galiojimui, teismas neturi pagrindo pripažinti sutartį šiuo pagrindu niekine ir negaliojančia.“

Šiuo išaiškinimu LAT’as iš esmės pakeičia imperatyviųjų teisės normų pažeidimo padarinių apimtis, t.y. vien formalus imperatyvios teisės normos pažeidimas nebereiškia sandorio sugriovimo ir restitucijos taikymo. Pastebėtina, kad kuriant CK, jo autoriai neturėjo nuo ko nurašyti tokio progresyvaus imperatyvių normų reguliavimo, nes UNIDROIT principuose 3.3.1 (contracts infringing mandatory rules) str. atsidaro tik 2010 metų redakcijoje, o DCFR’as sukurtas vos metais anksčiau. Dėstant motyvus buvo galima pridėti, kad teismas, matydamas poreikį, taikydamas tikslinės interpretacijos metodą, dabartinį CK 1.80 str. aiškina modernių soft law instrumentų kontekste.

Pastebėtina, kad toks imperatyvių normų pažeidimo aiškinimas suteikia teismui labai didelę diskreciją, t.y. jam atrišamos rankos spręsti dėl konkretaus pažeidimo padarinių. Šiuo atveju LAT’as nusprendė, kad licencijos neturėjimas nedaro jokios įtakos sudarytoms sutartims ir ieškovas neįrodė, kad būtent licencijos neturėjimas priežastiniu ryšiu susijęs su jiems kilusiais kažkokiais nuostoliais. Mano nuomone, tai yra teisingas sprendimas. Jeigu teismas nebūtų šiuo atveju kodekso iškeitęs į soft law, tai būtų tekę formaliai pripažinti sutartis negaliojančiomis pagal CK 1. 80 str. Norėtųsi, kad šie teismo išaiškinimai prigytų teismų praktikoje ir kitose bylose, kuriose sprendžiamas klausimas dėl imperatyvų pažeidimo. Šiuo atveju A. Norkūnas, D. Vasarienė ir V. Verseckas parodė ypatingą drąsą ir inovatyvumą. Nors šios nutartis bus kritikuojamos pritaikyto teisės aiškinimo požiūriu, mano nuomone, jos pralenkė jų priėmimo laiką.

Niekas negali būti priverstas tapti “sutarties trečiojo asmens naudai šalimi“

Lietuvos Aukščiausiasis teismas jau ne vieną kartą klaidingai išaiškino sutarties trečiojo asmens naudai sampratą. Paskutinį kartą tai padaryta 2014 m. liepos 24 d. nutartyje Nr. 3K-3-380/2014. Jau esu rašęs apie šios bylos faktinę situaciją:

Policijos komisariatas X sudaro pasaugos sutartį su ūkio subjektu Y (stovėjimo aikštelės savininku), kuriam X paveda saugoti jo nutemptas trečiųjų asmenų transporto priemones. Tretieji asmenys, norėdami atsiimti jų nutemptas transporto priemones, privalo sumokėti ūkio subjektui Y už jų transporto priemonės saugojimą.

Atrodytų labai paprasta situacija, tačiau praktikoje tiek žemesnės instancijos teismai, tie LAT’as šį išlaidų atlyginimo už transporto priemonės saugojimą klausimą teisiškai kvalifikuoja klaidingai. LAT’e suvienodinta praktika šiuo klausimu ir nusistovėjo išaiškinimas, kuris pateikiamas ir aukščiau minėtoje nutartyje:

“Nagrinėjamoje byloje šalys sudarė Transporto priemonių pasaugos sutartį. Sprendžiant automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų priteisimo klausimą kasacinio teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad, atsižvelgiant į viešojoje teisėje nustatytą reguliavimą, pasaugos sutartimi trečiojo asmens naudai (CK 6.191 straipsnio 1 dalis) trečiajam asmeniui gali būti sukuriama ne tik reikalavimo teisė, bet ir tam tikros pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. D. v. V. S. IĮ „Pietvė“, bylos Nr. 3K-3-327/2011; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sauda“ v. A. G., bylos Nr. 3K-3-280/2013).“

Toks kūrybiškas teisės aiškinimas verčia mane daužyti galvą į sieną. Sutartis trečiojo asmens naudai, kuria asmuo yra iš esmės priverčiamas tapti sutarties šalimi, neturi pasirinkimo ar priimti naudą iš sutarties? Žiūrint iš sutarčių teisės pusės, tai yra visiškas nesusipratimas, tačiau, kita vertus, ką reikia daryti? Kaip išspręsti šią praktinę problemą, nes aikštelės savininkas turi turėti teisinį pagrindą į atlyginimą už saugomas transporto priemones.

Jau 2009 m. LAT’e buvo labai faktinėmis aplinkybėmis panaši byla (2009 m. spalio 23 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2009) ir teismas nurodė, kad:

“Atsakovo automobilis be priežiūros buvo paliktas stovėti draudžiamoje vietoje – ant tilto. Taigi atsakovo automobiliu padarytas viešosios teisės pažeidimas o atsakovas, nesirūpindamas juo, padarė kitiems asmenims išlaidų, susijusių su jo automobilio saugojimu.

CK 6.229 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio normos netaikomos valstybės ir savivaldybės institucijų, veikiančių kitų asmenų interesais, veiksmams, jeigu šiuos veiksmus atlikti yra tų institucijų pareiga. Minėta, kad pagal ATPK 269 straipsnio 7 dalį policijos pareigūnai turėjo teisę nuvežti transporto priemonę nuo tilto Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Taigi pagal šią įstatymo normą policijos pareigūnai turėjo teisę automobilį nuvežti nuo tilto, tačiau transporto priemonės saugojimas neįėjo į jų, kaip pareigūnų, pareigas. Vien priverstinis automobilio nuvežimas negarantuotų jo išsaugojimo. Tai, kad policijos pareigūnai pagal sutartį perdavė saugoti atsakovo automobilį ieškovui, o šis atliko veiksmus – automobilį saugojo, atitiko CK 6.229 straipsnyje nustatytą prievolės atsiradimo pagrindą – kito asmens reikalų tvarkymą. Ieškovas automobilį išsaugojo ir tokie jo veiksmai atitiko atsakovo interesus. Taigi ieškovo išlaidos, kurias patyrė veikdamas atsakovo interesais, turi būti atlygintos (CK 6.233 straipsnis)“

Problema su šia nutartimi yra ta, kad kito asmens tvarkymo sąlygos CK yra labai griežtos ir vėlesnėje savo praktikoje (2011 m. liepos 15 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2011) LAT’as pakeičia savo pozicija dėl santykių kvalifikavimo kaip kito asmens reikalų tvarkymo:

“Teismai, nagrinėję šią bylą, jos šalių materialinius teisinius santykius kvalifikavo kaip kito asmens reikalų tvarkymą, kurį reglamentuoja CK 6.229-6.236 straipsniuose įtvirtintos teisės normos. Šio teisės instituto pagrindiniai elementai nurodyti CK 6.229 straipsnio 1 dalyje: asmuo savanoriškai ir be jokio pavedimo, nurodymo ar išankstinio sutikimo tvarko kito asmens reikalus, kuriuos tvarkyti nėra jo pareiga. Taigi kito asmens reikalų tvarkymui kvalifikuoti būtina konstatuoti visų šių sąlygų egzistavimą: 1) asmuo suvokia, kad tvarko ne savo, bet kito asmens reikalus, t. y. kito asmens interesais atlieka faktinius ar teisinius veiksmus; 2) atlikti šiuos veiksmus nėra asmens teisinė pareiga, jie atliekami savanoriškai; 3) asmuo, kurio interesais atliekami veiksmai, nėra išreiškęs savo valios dėl jo reikalų tvarkymo ir tuo metu nėra galimybės sužinoti jo valios dėl atliekamų veiksmų. Nustačius, kad nėra bent vienos išvardytų sąlygų, nėra pagrindo susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikuoti kaip kito asmens reikalų tvarkymo.

Atsižvelgdama į pirmiau išvardytas sąlygas kito asmens reikalų tvarkymui konstatuoti, pažymėtina, kad atsakovas saugojo ieškovo motociklą ne savo iniciatyva, o vykdydamas prievolę, kylančią iš su Šakių rajono policijos komisariatu sudarytos pasaugos sutarties, t. y. ne savanoriškai pagal CK 6.229 straipsnio 1 dalies prasmę, bet veikdamas pagal suinteresuotų asmenų – sutarties šalių – išankstinį susitarimą. Pasaugos sutartis buvo sudaryta užtikrinant abiejų jos šalių interesus (policijos komisariato interesą užtikrinti įstatymo nustatyta tvarka paimtos transporto priemonės saugojimą ir atsakovo interesą gauti pajamų už sutarties vykdymą). Taigi vykdydamas savo sutartinę prievolę, atsakovas veikė savo ir Šakių rajono policijos komisariato interesais, įgyvendindamas Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Akivaizdu, kad ginčo teisinių santykių ypatumai neatitinka kito asmens reikalų tvarkymo požymių, todėl kolegija konstatuoja, jog pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius, susijusius su ieškovo motociklo saugojimu.“

Šioje nutartyje gimsta išaiškinimas dėl sutarties trečiojo asmens naudai, kuris naudojamas iki šiol:

“Pažymėtina, kad pasaugos sutarties pagrindu atsirado ne tik atsakovo ir Šakių rajono policijos komisariato pasaugos santykiai, nes sutartyje nustatytos ne tik ją sudariusių šalių teisės ir pareigos, bet ir transporto priemonės savininko (šioje byloje – ieškovo) pareiga sumokėti už transporto priemonės saugojimą ir teisė reikalauti sutartyje nustatytomis sąlygomis grąžinti transporto priemonę. Taigi tai yra sutartis trečiojo asmens naudai (CK 6.191 straipsnio 1 dalis). Tokia sutartimi tračiajam asmeniui gali būti sukuriama ne tik reikalavimo teisė, bet ir tam tikros pareigos. Nagrinėjamu atveju ne tik pasaugos sutartį sudariusi šalis – Šakių rajono policijos komisariatas, bet ir ieškovas turi teisę reikalauti, kad atsakovas grąžintų perduotą saugoti transporto priemonę tokios pat būklės, kokios ji buvo atiduota saugoti, bei saugotojo atsakomybės neįvykdžius prievolės. Sutartyje kartu su reikalavimo teise transporto priemonės savininkui nustatyta pareiga sumokėti už saugojimą nustatytą atlyginimą saugotojui.“

Tai yra absoliučiai siaubingas CK 6.191 str. 1 d. įtvirtintos sutarties trečiojo asmens naudai išaiškinimas. Neatidžiai žiūrint jis gali atrodyti geras, t.y. reikalavimo teisė sukuriama tiek sutartį sudariusiai šaliai, t.y. policijos komisariatui, tiek transporto priemonės savininkui (valdytojui). Problema yra toje vietoje, kad realiai transporto priemonės savininkas (valdytojas) šioje situacijoje neturi elgesio varianto, nes norėdamas atgauti savo automobilį jis privalo prisiimti “iš sutarties gaunamą naudą“. Jam atsisakant sumokėti stovėjimo aikštelei, jis automobilio neatgauna. Taip “trečiojo asmens“ galimybė veikti yra apribota, nes jam neprisiimant “sutartinių įsipareigojimų“ pažeidžiama jo teisė į nuosavybę. Tai yra visiškas nesusipratimas. Aš nesu matęs tokios kreivos sutarties trečiojo asmens naudai sampratos niekur kitur.

Pavyzdžiui, UNIDROIT principų 2010 m. redakcijoje atsirado sutarties trečiojo asmens naudai institutas ir ten yra aiški nuostata, kuri nurodo:

ARTICLE 5.2.6 (Renunciation)

The beneficiary may renounce a right conferred on it.

COMMENT
The scheme of this Section assumes that, absent contrary provision, the contract between promisor and promisee creates rights in the beneficiary at once, without any need for acceptance by the beneficiary. Although the third party will usually welcome the benefit which the parties have conferred upon it, it cannot be forced to accept it. It follows that the third party may expressly or impliedly renounce the benefit.“

Analogiška taisyklė yra ir DCFR’e:

II.–9:303: Rejection or revocation of benefit
(1) The third party may reject the right or benefit by notice to either of the contracting parties, if that is done without undue delay after being notified of the right or benefit and before it has been expressly or impliedly accepted. On such rejection, the right or benefit is treated as never having accrued to the third party.

COMMENTS
A. The third party may refuse the right or benefit Paragraph (1) of this Article makes it clear that the beneficiary may refuse to accept the right or benefit. This is necessary because nobody has to accept an unwanted benefit. If the benefit is rejected, it is considered never to have accrued to the beneficiary.“

Čia yra sutarčių teisės A B C. Pagal LAT’o sampratą, trečiasis asmuo yra priverstas “priimti naudą“. Taip sutartis trečiojo asmens naudai negali būti aiškinama, nes realiai šio instituto paskirtis yra visai kita – išvengti kelių sutarčių, t.y. tokios situacijos, kai asmuo A sudaro sutartį su B ir nori, kad B savo įsipareigojimus įvykdytų asmeniui C. Tokiu atveju nereikia sudaryti dviejų sutarčių. Tai yra sutarties trečiojo asmens naudai esmė, o ne tai, ką sugalvojo LAT’as.

Galiu pateikti kitokį šios situacijos sprendimą. Vietoje šio kūrybiško išaiškinimo galima naudoti žymiai paprastesnį. CK yra labai lanksti norma, kuri nurodo prievolių atsiradimo pagrindus:

6.2 straipsnis. Prievolių atsiradimo pagrindai

Prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius.“

Doktrinoje ši norma aiškinama labai paprastai ir labai romėniškai, t.y. kad prievolės atsiranda iš sandorių, kvazisutarčių, deliktų ir įstatymų. Mano nuomone, mes šio atveju turime aiškų prievolės sumokėti pinigus už saugotą transporto priemonę įstatyminį atsiradimo pagrindą LR saugos eismo automobilių keliais įstatyme:

33 straipsnis. Transporto priemonės priverstinis nuvežimas arba draudimas važiuoti
1. Priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia KET ar kitų teisės aktų reikalavimus.
6. Išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės.“

Akivaizdu, kad įstatymo leidėjas numatė būtent tokią situaciją. Teismams šiose bylose tereikia pasakyti, kad automobilio savininkui iš įstatymo kyla prievolė atlyginti automobilio stovėjimo aikštelės išlaidas. Viskas, taškas. Daugiau jokios bereikalingos kūrybos ir sutarties trečiojo asmens naudai nuinterpretavimo.