Žyma: CK 6.249

Ne, jūs nesate skolingi 4 Eur UAB „Sergel“ už „tarpininkavimo paslaugas“ dėl komunalinių atliekų išvežimo Vilniaus savivaldybėje

Maždaug prieš dvi savaites nemaža dalis Vilniaus savivaldybės gyventojų gavo pranešimus iš UAB „Sergel“ su raginimu apmokėti skolą Vilniaus atliekų sistemų administratoriui (VASA) ir kartu sumokėti minėtam UAB‘ui 4 Eur kompensaciją už skolos išieškojimą, arba kaip jų atstovė sakė 15min.lt portalui – „tarpininkavimą“.


Turiu džiugų žinių, jeigu gavote tokį pranešimą, tai minėtam UAB jūs nesate nieko skolingi. Neabejoju, nemaža dalis žmonių iš 4500 perduotų skolininkų jau sumokėjo šį žioplumo mokestį. Pasistengsiu trumpai paaiškinti, kodėl vis dėlto tokiais atvejais nieko nereikia mokėti.

Pirma, jūs nesate jokiame teisiniame santykyje su minėtu UAB. Jūs nesudarėte su jais jokios sutarties, jokia pareiga nekyla jiems mokėti iš įstatymo ar kito teisės akto, jūs jų atžvilgiu nepadarėte delikto. Taigi, jokio teisinio pagrindo jiems mokėti kažkokias kompensacijas nėra, nes tiesiog neegzistuoja civilinės prievolės atsiradimo pagrindas. Teisiniame santykyje su šiuo UAB‘u yra VASA, kuri sudarė su ja sutartį dėl skolų išieškojimo. Taigi, paslaugą sutarties pagrindu gauna VASA, todėl ji už ją ir turėtų mokėti.

Antra, tokia sutartis tarp VASA ir šio UAB niekaip negali būti kvalifikuojama kaip sutartis trečiojo asmens naudai, o jūs tos naudos gavėju. Taip yra todėl, kad niekas negali būti verčiamas tapti naudos gavėju pagal tokio tipo sutartį. Tam yra būtina aiški ir nedviprasmiška naudos gavėjo valios išraiška prisijungti prie sutarties.

Trečia, tai nėra tarpininkavimo teisinis santykis, nes tarpininkavimo jums niekas prieš jūsų valią taip pat negali primesti. Čia yra atstovavimo teisinis santykis, nes šiuo atveju UAB išimtinai atstovauja VASA interesus. Todėl už šį atstovavimą susimokėti turėtų pati VASA.

Ketvirta, VASA šiuo atveju neperleido reikalavimo teisės į jus, nes jūs apie tai net nebuvote tinkamai informuotas, o iš pranešimo teksto matyti, kad skolą reikalaujama sumokėti pačiai VASA‘i.


Penkta, jie jus gali bandyti gąsdinti CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punktu, kuris numato, kad be tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų, į nuostolius įskaičiuojamos protingos išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka. Hmm… Tai yra visiškai niekinis argumentas, nes, kaip ir minėjau, jūs nesate jokiame teisiniame santykyje su šiuo UAB, todėl teisinio pagrindo jiems naudotis šia norma nėra. Protingų išlaidų galėtų reikalauti VASA pati sau. Bet minėtos išlaidos neturėtų būti laikomos protingomis, nes terminas už pirmą metų ketvirtį apmokėti tvarkomas atliekas suėjo 2021 m. kovo 31 d. Pranešimus žmonės dėl skolos gavo maždaug balandžio 16 d., t. y. iš esmės dėl juokingo dviejų savaičių praleisto termino. Kaip mačiau, skolos sumos svyruoja tarp 8-12 Eur. Pagalvokime, jeigu jūs esate skolingas 8 Eur, tai 4 Eur yra 50 procentų jūsų skolos. Tai reiškia, kad jūs gaunate 50 procentų dydžio baudą (kurią vadina kompensacija) už tai, kad 2 savaitėmis praleidote skolos apmokėjimo terminą. Joks teismas nelaikys tokios sumos protingomis išlaidomis, susijusiomis su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka, net jeigu jas bandytų reikalauti pati VASA. Jos yra visiškai neproporcingos jūsų esamai skolai, todėl niekaip negalėtų būti priteistos. 


Šešta, dėl teisinių žinių trūkumo daug kas galvoja, kad tokie UAB prilygsta antstoliams. Nieko panašaus, jie tik bando vaizduoti panašią į antstolių atliekamą skolos išieškojimo funkciją. Jie neturi jokių valdingų įgaliojimų iš jūsų reikalauti sumokėti tuos keturis eurus. Gali nebent tai bandyti daryti teismo tvarka ir, labai tikėtina, pralaimėti. 


Taigi, ką reikia daryti? Pirma, sumokėti turimą skolą VASA. Antra, išmesti minėto UAB‘o pranešimą su 4 Eur kompensacijos prašymu į šiukšlių dėžę. 

Šiaip mane labai nemaloniai stebina, kai monopolininkė savivaldybės įmonė dėl dviejų savaičių skolos sangulauja su maitvanagiais. 

“Briedžio byla“ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuo griežtosios atsakomybės iki visų civilinės atsakomybės sąlygų

Pamenu, kai 2009 m. kovo 24 d. LAT’as priėmė sprendimą civilinės atsakomybės byloje 3K-3-138/2009 dėl laukinio gyvūno padarytos žalos atveju, kai briedis išbėga į kelią, kasacinio teismo išaiškinimas sulaukė labai didelio atgarsio. Išaiškinimas pateiktas draudimo bendrovių naudai, nes jos, atlyginusios žalą, norėdavo subroguodamiesi įstodavo vietą prievolėje ir išsiieškodavo žalą iš valstybės. Problema buvo tame, kad LAT’as pagal analogiją taikė griežtosios atsakomybės sąlygas t.y. civilinę atsakomybę be kaltės. Iki šiandienos ši praktika pakito keletą kartų, o paskutinėje LAT’o nutartyje (“šerno byla“ 2012 m. lapkričio 8 d. nr. 3K-3-478/2012) šiuo klausimu praktika galutinai apibendrinta ir suvienodinta. Kasacinės bylos esmė, kad draudimo bendrovė ir dabar bandė išsiieškoti pagal griežtosios atsakomybės taisykles. Kasacinis teismas nurodė, kad sena praktika nebėra taikoma:

“Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų 2009 m. kovo 24 d. ir 2009 m. lapkričio 23 d. nutartyse, priimtose civilinėse bylose UAB ,,If draudimas“ v. Lietuvos Respublika, bylų Nr. 3K-3-138/2009 ir Nr. 3K-3-509/2009, konstatuota, kad, sprendžiant dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo, pagal analogiją taikytina CK 6.267 straipsnio 1 dalis. Bylą nagrinėję žemesniosios instancijos teismai vadovavosi šiose nutartyse formuojama teismų praktika, kad dėl laukinių gyvūnų padarytos žalos taikytina CK 6.267 straipsnio 1 dalies įstatymo analogija, nes tokios žalos atsiradimo metu buvo įstatymo spraga. Tačiau vėlesnėje jurisprudencijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. spalio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-371/2011), remiantis kitaip formuojama teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 21 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-338/2011), konstatuota, kad pagal įstatymo analogiją ginčo santykiams taikytina CK 6.267 straipsnio 1 dalis ta prasme, kad laukinių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas). Kartu kasacinis teismas konstatavo, kad, atsižvelgiant į CK 1.8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti pagal analogiją specialiąsias teisės normas, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis nustatančias normas, sprendžiant dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo, netaikoma CK 6.267 straipsnio 1 dalies normos specialioji nuostata dėl atsakomybės be kaltės.“

Kadangi negalima pagal analogiją taikyti specialiosios normos, teismas nurodo, kad turi būti taikomos bendrosios civilinės atsakomybės taisyklės:

“Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-371/2011, tęsė tokią teismų formuojamą praktiką. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija yra tos nuomonės, kad turi būti laikomasi formuojamos teismų praktikos. Ja valstybės civilinė atsakomybė už laukinių gyvūnų padarytą žalą nepaneigiama, tačiau kartu konstatuojama, kad buvo įstatymo spraga. Kasacinis teismas nurodytoje nutartyje taip pat konstatavo, kad CK 6.267 straipsnio 1 dalies nuostata dėl naminių gyvūnų savininkų atsakomybė be kaltės (t. y. griežtoji atsakomybė) yra specialioji norma, todėl, laikantis CK 1.8 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto draudimo, pagal analogiją ji negali būti taikoma ir remiantis ja ši teisės spraga negali būti užpildyta. Kasacinis teismas padarė išvadą, kad, sprendžiant dėl valstybės atsakomybės už eismo įvykio metu laukinių gyvūnų padarytą žalą, CK 6.267 straipsnio 1 dalis taikytina nustatant visas CK 6.246–6.249 straipsniuose įtvirtintas būtinąsias civilinei atsakomybei kilti sąlygas. Taigi nagrinėjamoje byloje pripažintina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepagrįstai vadovavosi teismų praktika, formuluota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų 2009 m. kovo 24 d. ir 2009 m. lapkričio 23 d. nutartyse, priimtose civilinėse bylose UAB ,,If draudimas“ v. Lietuvos Respublika, bylų Nr. 3K-3-138/2009 ir Nr. 3K-3-509/2009, ir turi būti vadovaujamasi vėlesne Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika.“

Teismas nurodo, kad laukinių dėl laukinių gyvūnų padarytos žalos jau yra nustatytas specialusis teisinis reguliavimas:

“Žala padaryta 2007 m. lapkričio 8 d. Tuo metu nei CK, nei Laukinės gyvūnijos, nei kituose įstatymuose nebuvo laukinių žvėrių eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo teisinio reglamentavimo. Kita vertus, nuo 2010 m. liepos 10 d. galioja Laukinės gyvūnijos įstatymo 22 straipsnio 6 dalis, kurioje nustatyta, kad valstybei nuosavybės teise priklausančių laukinių gyvūnų eismo įvykių metu padaryta žala atlyginama, jeigu įrodomi neteisėti valstybės veiksmai (neveikimas), kaltė ir priežastinis ryšys ir jeigu žala atsirado ne dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusio asmens veiksmų arba kitų Civilinio kodekso 6.253 straipsnyje nurodytų veiksmų, ir išieškoma Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Šioje įstatymo normoje jau pateiktas valstybei nuosavybės teise priklausančių laukinių gyvūnų eismo įvykių metu padarytos žalos atlyginimo reglamentavimas. Joje nenustatyta griežtoji civilinė atsakomybė. Tačiau pirmiau nurodyta Laukinės gyvūnijos įstatymo norma negali būti taikoma, sprendžiant dėl 2007 m. lapkričio 8 d. atsiradusios žalos atlyginimo, nes vienas bendrosios teisės principų yra tas, kad įstatymai ir kiti teisės aktai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lex retro non agit). Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime konstatavo, kad nei įstatymu, nei kitais teisės aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius. Tokiu reguliavimu, kuriuo teisės normos galėtų būti pakeistos, kai reguliuojami santykiai jau yra baigti, būtų sudarytos prielaidos paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą. Pažymėtina, kad šios taisyklės (naujai priimto įstatymo netaikymą įvykusiems teisiniams faktams ir padariniams) laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir atitinkamai formuoja teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. M. v. Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, A. K., bylos Nr. 3K-3-439/2010; 2011 m. liepos 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-338/2011; 2012 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. Nacionalinė žemės tarnyba ir kt., bylos Nr. 3K-3-137/2012).“

Manau, tiek reguliavimas, tiek kasacinio teismo praktika pakeista labai protinga linkme. Taip pat turiu pastebėti, kad pirmojoje “briedžio byloje“ nutartį dėl griežtosios atsakomybės taikymo priėmė teisėjai Zigmas Levickis ir Algis Norkūnas, o paskutinėje “šerno byloje“ šie teisėjai sutampa. Algis Norkūnas yra žinomas mokslinėje teisininkų bendruomenėje kaip civilinės atsakomybės specialistas, todėl drįsčiau teigti, kad jei jis pats priima tokius teisės aiškinimo pakeitimus, jie turėtų ateityje išsilaikyti ir nekisti. Taip pat pastebiu, kad šiose bylose ieškovas nuolatos – If P&C Insurance AS draudimo bendrovė, kuri leidžia sau apsimesti ir nematyti kasacinio teismo precendentų, nors pati dalyvauja jų formavime…

%d bloggers like this: