Žyma: CK 6.228

Antras mano mokslinis straipsnis: “THE DOCTRINE OF LAESIO ENORMIS IN LITHUANIAN CONTRACT LAW“

Šį straipsnį kartu su kolege ir labai kieta sutarčių teisės specialiste doc. dr. Rūta Lazauskaite parašėme dar varasą. Pagaliau jis išvydo dienos šviesą.

Straipsnį galite parsisiųsti paspaudę ant jo pavadinimo čia – Laesio enormis doktrina Lietuvos sutarčių teisėje.

Straipsnis anglų kalba, nes norėjosi pasitikrinti, kaip pavyks suprantamai šia kalba parašyti ilgą teisinį tekstą. Straipsnį sudaro trys didelės dalys. Pirmiausia paaiškiname, koks laesio enormis samprata įgyvendinta mūsų CK – esminė sutarties šalių nelygybė. Trečioje dalyje apžvelgiame daugmaž visą LAT’o praktiką šio instituto taikymo atvejais.

Antroji dalis yra problematiškiausia. Joje įrodinėjame, kad esminė nelygybė yra vienintelis bendrasis atsisakymo nuo sutarties pagrindas. Atsisakymas nagrinėjamas sistemiškai su sandorių negaliojimo pagrindais. Taip pat kritikuojame kodekso kūrėjus, kad iš UNIDROIT principų perkėlė šį vienintelį atsisakymo nuo sutarties pagrindą, o kitus tris (klaidą, apgaulę, grasinimą) pamiršo. Šioje vietoje aš asmeniškai padariau vieną gana žioplą klaidą, t.y., tik po straipsnio priėmimo spausdinti radau dar vieną šaltinį. Valentinas Mikelėnas 2008 m. parašė straipsnį “The Influence of Instruments of Harmonisation of Private Law upon the Reform of Civil Law in Lithuania“, kuriame paaiškino, kad:

“Thus it was natural that some provisions of the UNIDROIT Principles were not compatible with the ideas supported by the members of the working group. For example, the working group insisted on strict application of the principle of pacta sund servanda.The elements of this principle are clearly established by the relevant provisions of the Civil Code. For example, Part 1 of article 6.189 of the Civil Code provides that a contract formed in accordance with the provisions of the law and that is valid shall have the force of law between its parties. Obviously, it is not possible for a party either to unilaterally avoid a contract or to unilaterally refuse to perform an obligation that arises out of a contract (under article 6.59 of the Civil Code). For these reasons, the working group decided not to accept the institute of avoidance of a contract, as provided by articles 3.14–3.17 of the UNIDROIT Principles, because unilateral avoidance of a contract could lead to instability of civil relationships. As a result, the Civil Code provides that in the event of mistake, fraud, or threat, the interested party must start court proceedings for the annulment of a contract.“

Labai gailiuosi, kad per vėlai pamačiau šį straipsnį. Nors tyrimo rezultatas nebūtų pasikeitęs, čia matau kodekso kūrėjų tikrąją valią ir būčiau sustiprinęs savo argumentus. Kadangi jau negaliu pakeisti išleisto straipsnio, bet turiu savo tinklaraštį, tai papildysiu straipsnio argumentus čia. Su visa derama pagarba Valentinui Mikelėnui, kuris yra vienas didžiausių mano autoritetų.

Pirma, V. Mikelėnas sako, kad norėta griežtai laikytis sutarčių privalomumo principo. Aš nemanau, kad galima iracionaliai absoliutinti net šį kertinį sutarčių teisės principą. Atsisakymo nuo sutarties pagrindai būtent ir turėtų būti pateisinamos šio principo išimtys, nes šiuo atveju suteiktume prioritetą teisėtumui, negu verstume šalis vykdyti neteisėtą sutartį.

Antra, nuoroda į 6.59 str. nėra visiškai atitinkanti V. Mikelėno argumentus, nes šis straipsnis leidžia vienašališkai atisisakyti vykdyti prievolę įstatymo numatytais atvejais. Klaida, apgaulė ir grasinimas ir būtų buvę šie įstatymo numatyti atvejai ir jokios problemos čia nebūtų.

Trečia, Mikelėnas teigia, kad leidimas atsisakyti sutarties sąlygotų civilinių santykių nestabilumą, todėl klaida, apgaulė ir grasinimas nebuvo perkelti kaip atsisakymo pagrindai. Tada mano kontra klausimas, kodėl buvo perkelta esminė nelygybė? Vienas atsisakymo pagrindas perkeltas ir jis nereiškia nestabilumo, o kiti trys sukeltų nestabilią situaciją? Toks aiškinimas yra visiškai nelogiškas. Ir Mikelėnas sako, kad sutarties atsisakymo institutas nebuvo perkeltas į CK. Akivaizdu, kad tai nėra tiesa. Jis nebuvo perkeltas visa apimtimi, t.y. perkelta tik 1/4 instituto – esminė nelygybė.

Ketvirta, kaip mes galime kalbėti apie nestabilumą ir t.t., jeigu į CK perkelti iš UNIDROIT principų 6.212, 6.204, 6.209, 6.217, 6.219 str. kurie juose numatytais specifiniais atvejais leidžia vienašališkai nutraukti sutartis. Gi, atsisakymo nuo sutarties ir vienašališko sutarties nutraukimo institutų esminis skirtumas tėra retrospektyvus ir perspektyvus galiojimas?

Todėl pasilieku prie savo pozicijos, kad šioje vietoje kuriant kodeksą buvo padarytos sisteminės klaidos.

Taip pat šiuo klausimu po straipsnio išleidimo teko diskutuoti su pasaulinio lygio lyginamosios sutarčių teisės profesoriumi T. Kadner Graziano. Jam papasakojau, kaip įgyvendintas atsisakymas nuo sutarties mūsų CK, tai jis buvo labai nustebęs dėl tokio keisto pasirinkimo ir nieko panašaus nebuvo girdėjęs. Šiuolaikinėje sutarčių teisėje vyrauja dvi pozicijos. Pirma, senoji stagnuojanti, kuri leidžia tik pripažinti sutartis negaliojančiomis teismo sprendimu ir antroji, progresyvi, kuri leidžia šalims pačioms vienašališkai atsisakyti sutarties. Apie šias abi pozicijas ir rašome šiame straipsnyje.

Nematomas esminės šalių nelygybės kriterijus

Nepaisant karšto liepos mėnesio ir poilsiaujančio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, viena kolegija spėjo priimti labai svarbią sutarčių teisei nutartį. 2014 m. liepos 24 d. priimta nutartis Nr. 3K-3-380/2014 svarbi keliais aspektais. Pirma, joje aiškinamas vienašalio sutarties pakeitimo institutas pagal CK 6.223 straipsnį. Šioje dalyje nutartis man nepatiko, bet į blogą apie tai komentaro nenoriu rašyti, nes pats CK 6.223 str. reikalauja atskiro mokslinio tyrimo. Antras svarbus klausimas yra automobilių pasaugos sutarties sudarymas tarp policijos ir automobilių saugojimo aikštelės, o ši sutartis LAT’o kvalifikuojama sutartimi trečiojo asmens naudai, kas, mano nekuklia nuomone, yra visiškas nesusipratimas. Tačiau šiai problemai skirsiu atskirą komentarą ateityje, kai turėsiu laiko išstudijuoti visą buvusią teismo praktiką šiuo klausimu. Trečias klausimas, apie kurį šiandien trumpai parašysiu, yra esminės šalių nelygybės taikymas.

Mano nuomone, yra vienas esminės šalių nelygybės kriterijus, kuris tarsi paslėptas, t.y., ekslpicitiškai neparodytas CK 6.228 str. Plika akimi jo nesimato ir UNIDROIT principų tekste bei oficialiame komentare. Kodėl jo nėra, turiu dvi versijas: 1) jis yra toks akivaizdus, kad jo net nereikia išskirti 2) aš klystu interpretuodamas šį institutą, nors labai abejoju, kad taip yra. Tam kad suprastume situaciją, trumpai pateiksiu bylos fabulą:

Y (Vilniaus rajono policijos komisariatas)  sudarė transporto priemonių pasaugos sutartį su subjektu X, kurios pagrindu Y perduoda saugotojui X, o pastarasis įsipareigoja pristatyti (nugabenti) transporto priemones saugoti į saugotojui X priklausančias aikšteles arba pristatyti (nugabenti) į kitas davėjo Y atstovų nurodytas vietas.  Y mano, kad kai kurios sutarties sąlygos sukelia esminę šalių nelygybę, todėl vadovaudamasis CK 6.228 str. prašo jas pakeisti.

Ši situacija turi dar vieną svarbią aplinkybę, kurią išskaičiau iš LAT’o motyvų:

“Šiuo atveju taip pat svarbios ginčo Sutarties sudarymo aplinkybė, nes Sutartis sudaryta viešo konkurso būdu, jos projektas, atitinkantis galutinį susitarimo tekstą, buvo parengtas būtent kasatoriaus.“

Taigi, sutartis sudaryta viešo konkurso būdu, sąlygas pasiūlo būtent Vilniaus rajono policijos komisariatas, Y prisijungia prie sutarties, tada komisariatas kreipiasi į teismą, kad būtų pakeista sutartis nes ji sukelia esminę nelygybę. Logika?  Reikia pažiūrėti į pačią normos konstrukciją ir išgryninti jos tikslą:

“6.228 straipsnis. Esminė šalių nelygybė

1. Šalis gali atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Be kitų aplinkybių, šiais atvejais turi būti atsižvelgiama ir į tai, jog viena šalis nesąžiningai pasinaudojo tuo, kad kita šalis nuo jos priklauso, turi ekonominių sunkumų, neatidėliotinų poreikių, yra ekonomiškai silpna, neinformuota, nepatyrusi, veikia neapdairiai, neturi derybų patirties, taip pat atsižvelgiant į sutarties prigimtį ir tikslą.“

Esminės nelygybės instituto tikslas paprastai tariant – komerciniuose santykiuose apsaugoti silpnesniąją šalį, kuriai savo valią primetė dominuojanti šalis. Jeigu šalis, kuri dominuoja teisiniame santykyje, t.y. pati pasiūlo sutarties sąlygas, o kita šalis tik akceptuoja jos primestas sutarties sąlygas, tai apie esminės šalių nelygybės instituto taikymą sutarties sąlygas pasiūliusios šalies naudai išvis negalima kalbėti, nes subjektas, kuris primetė sutarties sąlygas kitai šaliai, negalėjo pasinaudoti pats savimi.

Bent jau taip supratau šios bylos faktinę situaciją. Gali būti, kad ginčijamos sutarties sąlygos buvo tarpusavyje sutarties šalių derinamos, tačiau tada man neaišku, kodėl teismas akcentavo, jog sutartis parengta būtent policijos komisariato. Jeigu buvo taip, kaip man pavyko suprasti šią bylą, esminės sutarčių nelygybės kriterijų išvis net nereikėjo bandyti taikyti šioje byloje.

LAT: CK 6.228 str. netesyboms netaikomas

Ilgą laiką mūsų teismai kūrė neteisingą praktiką taikant CK 6.228 straipsnį, reglamentuojantį esminę šalių nelygybę. Šiame straipsnyje numatyta galimybė pirmiausia ne teismo tvarka pakeisti (atsisakyti tam tikros sąlygos) sutartį. Tam yra būtinas minėtame straipsnyje esantis sąlygų visetas. Bet šį kartą ne apie jas, o apie teismų praktiką, kurioje dažniausiai pasitaikęs šiuos normos taikymas buvo mažinant sutartinių netesybų dydį. Net Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) yra ne kartą pasisakęs dėl tokio taikymo, kuriam pritardavo. Pavyzdžiui Civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2006 LAT nurodo:

“Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad bylą nagrinėję teismai suabsoliutino sutarties laisvės principą. Sutarties laisvė apima ir laisvę šalims savarankiškai nustatyti jos turinį, išskyrus atvejus, kai tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė ir teisės principai; dėl to, jei ieškovė ir suprato sutarties sąlygas, tai nėra aplinkybė, savaime paneigianti būtinybę tirti ir vertinti sutarties sąlygas pagal geros moralės, lygiateisiškumo, sąžiningumo, protingumo principus. Vadinasi, nagrinėdamas CK 6.228 straipsnio pagrindu pareikštą reikalavimą, teismas turėjo tirti sutartyje nelygiaverčių viena kitai netesybų sąlygų atsiradimo aplinkybes. Atsakovas yra verslo subjektas, viena jo veiklos sričių – žemės sklypų pirkimas ir pardavimas; atsakovo atstovo aiškinimu, tokios sutarties sudarymas atsakovui yra įprastas. Ieškovės teigimu, ji yra mažiau informuota, neturi derybų patirties, ekonomiškai silpnesnė už atsakovą. Sutartį parengė atsakovas, jam nustatytos dešimt kartų mažesnės netesybos nei ieškovei. Ar atsakovas nesąžiningai pasinaudojo tuo, kad sudarant preliminariąją sutartį jis buvo stipresnioji šalis, vertintina tik teismo posėdyje ištyrus nurodytas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas jų netyrė, dėl CK 6.228 straipsnyje nustatytų normų taikymo sprendime nepasisakė; apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė apeliantės argumentą, jog pirmosios instancijos teismas netyrė aplinkybių, turinčių reikšmės, taikant CK 6.228 straipsnį; apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šių aplinkybių taip pat netyrė. Tai  konstatavusi, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra  atskleista bylos esmė; fakto klausimai, turintys esminės reikšmės taikant CK 6.228 straipsnį, nebuvo nagrinėjami pirmosios instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dėl nurodytų materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimo skundžiami pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai naikintini ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis, 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).“

Kitoje byloje (3-k3-273/2005) LAT konstatavo, kad šaliai sutartimi nustatyta dviguba atsakomybė t.y. netesybos sudarė delspinigius ir palūkanas, kurios suteikė vienai šaliai nepagrįstą pranašumą:

„Nustatant sutarties sąlygas, viena sutarties šalis gali pasinaudoti savo pranašesne padėtimi, kitos šalies silpnumu (neapdairumu, nepatyrimu ir pan.) ir nesąžiningai pasiekti susitarimo, kuriuo nustatyti gerokai palankesnes sau sutarties sąlygas, nepagrįstą pranašumą (šiuo atveju – labai dideles netesybas). Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad šalių sutartyje numatytos netesybos yra neprotingai didelės (protingas ir apdairus žmogus tokiomis sąlygomis sutarties niekada nebūtų sudaręs), todėl panaikino sutarties sąlygas dėl tokių netesybų, jas sumažino ir taip pašalino esminę sutarties šalių nelygybę. Teismas iš esmės šalių sutartį pakeitė tuo pagrindu, kad joje buvo nustatyti neprotingai dideli delspinigiai.“

Kitoje byloje (3-k3-296/2006) LAT pasisakė dėl nepagrįstai didelio baudos dydžio nutraukiant nuomos sutartį prieš terminą t.y. šiuo atveju, nutraukus sutartį, būtų atlyginami ne nuomotojo patirti nuostoliai, o nuomotojas būtų nepagrįstai praturtėjęs ir susidariusi tokia situacija, kai nuomininkas atsidūręs neproporcingoje padėtyje dėl prievolių neatitikimo, nutraukęs sutartį prieš terminą patirtų didelius nuostolius:

„Šalys gali atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą (CK 6.228 straipsnio 1 dalis). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad Sutarties 6 straipsnio 3 dalies sąlyga, numatanti 30 000 Lt baudą nuomotojui prieš terminą nutraukus sutartį, rodo šalių prievolių neatitikimą, viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelį pranašumą. Sprendžiant, ar šalių nelygybė yra esminė, būtina atsižvelgti į daugelį faktinių aplinkybių: sutarties rūšį, tikslą, šalių patirtį versle ir pan. Tai yra fakto klausimai, kuriuos nustatė pirmosios instancijos teismas, išsamesnė faktų analizė, taikant minėtą teisės normą, atlikta apeliacinės instancijos teismo. Kasacinio skundo argumentai dėl CK 6.228 straipsnio taikymo nepaneigia teismų padarytų išvadų.“

Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo gražiai ir tvarkingai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vykdo teisingumą. Bet pamąsčius kyla klausimas, ar iš tiesų mažinant netesybas, kai atėjo laikas jas mokėti, remiantis esmine šalių nelygybe atitinka 6.228 straipsnio prasmę? Žymiai daugiau klausimų kyla atsivertus UNIDROIT komentarą. Netesybos nėra tas atvejis, kada turėtų būti taikoma esminė šalių nelygybė. Naujausioje savo praktikoje (Nr. 3K-3-106/2010) LAT’as  tai patvirtino  ir pakeitė iki šiol formuotas formuotas nuostatas  nurodydamas:
“CK 6.228 straipsnio 1 dalyje suteikta teisė šaliai atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos ar sąlygų, jeigu tai nulemia didelę šalių prievolių neatitiktį, kai viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelę, palyginti su jos prievolėmis, naudą, o kita šalis negauna nieko arba jos nauda yra neproporcingai maža, palyginus su kitos šalies prievole, ir tokia nelygybė dėl tarpusavio prievolių neatitikties turi būti jau sudarant sutartį. Praktikoje tai turėtų būti tokia nelygi šaliai padėtis, jog protingas ir apdairus žmogus tokiomis sąlygomis sutarties niekada nesudarytų. Tai turėtų būti esminė sutarties sąlyga. Esant esminei šalių teisių ir pareigų neatitikčiai, būtų nesąžininga ir neprotinga reikalauti vykdyti sutartį, tokiu atveju šalis, kuri būtų nukentėjusioji, turi teisę pareikšti kitai šaliai, kad atsisako vykdyti tokią sutartį ar tam tikros jos sąlygos, tokios sutarties ar jos sąlygos galima atsisakyti vienašališkai, nesikreipiant į teismą. CK 6.228 straipsnio 2 dalis suteikia teisę nukentėjusiai šaliai teisę reikalauti teismo tvarka pakeisti sutarties sąlygas, taigi nukentėjusi šalis turi pasirinkimą: pirma, ji gali iš viso atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos; antra, ji gali reikalauti pakeisti sutartį. Pavyzdžiui nukentėjusi šalis kuri pardavė vertingą daiktą iš kitos šalies už nepagrįstai mažą kainą, gali prašyti pakeisti kainą, kuri atitiktų rinkos vertę. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks sutartyje įtvirtintas susitarimas dėl netesybų negali būti laikomas esmine sutarties sąlyga dėl netesybų teisinės prigimties: netesybos laikomos prievolės įvykdymo užtikrinimo būdu (CK 6.71, 6.73 straipsniai) arba pagrindu taikyti civilinę atsakomybę (CK 6.258 straipsnis).“

Taigi, LAT čia palietė kelis elementus, kurių trūksta netesyboms norint taikyti CK 6.228 str. Pirma, nelygybė turi būti jau sudarant sutartį, o netesybų atveju, jos suveikia tik neįvykdžius, ar netinkamai vykdžius sutartį. Antra, tai turi būti esminė sutarties sąlyga, o netesybos dėl prigimties savo prigimties negali tokia sąlyga būti.

Kyla klausimas, kodėl ilgą laiką esminė šalių nelygybė buvo taikoma netesyboms, o dabar staiga pasikeitė. Atsakymas gana paprastas, jau minėjau, kad LAT’as vykdė teisingumą. Bet tai nėra pagrindinė šio teismo funkcija. Jo misija yra formuoti vieningą praktiką, aiškinti kaip turi būti taikomos materialinės ir procesinės normos. Pas mus viskas dažniausiai vyksta atvirkščiai, pirma bandoma įvykdyti teisingumą. Taip LAT’as neretai iš esmės tampa antrąja apeliacija.

Kitas dalykas, kaip išspręsti minėtose bylose esančias teisines problemas, jeigu atsiribojame nuo esminės šalių nelygybės taikymo? Atsakymas daugiau negu paprastas. Jį praktiką pakeitusioje byloje pateikė LAT:

“Šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius arba ikisutartinius įsipareigojimus. Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, kad kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Taigi, sutartinės netesybos apibrėžia šalių atsakomybės ribas už prievolės neįvykdymą sutarties sudarymo momentu ir suteikia teisę į jas, konstatavus prievolės neįvykdymo faktą. Sutartyje nustatydamos netesybų dydį, šalys gali susitarti dėl nuostolių ir netesybų (išskyrus įstatymines netesybas) santykio bei tokiu būdu konkretizuoti sutartinės civilinės atsakomybės ir prievolės įvykdymo užtikrinimo ypatumus, tačiau teismas turi teisę savo nuožiūra jas sumažinti tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo arba netinkamo įvykdymo (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis).

Tačiau netesybos negali būti priemonė vienai iš šalių piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita. Jeigu netesybos aiškiai per didelės arba neprotingai didelės, teismas turi teisę savo nuožiūra jas sumažinti tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo arba netinkamo įvykdymo (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Teismas nustatydamas, ar pagal CK 6.73 ir 6.258 straipsnių nuostatas yra pagrindas netesybas pripažinti neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas mažinti, ir spręsdamas, iki kokio dydžio netesybos mažintinos, turėtų vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, įvertinti visas reikšmingas šiam klausimui spręsti bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.) ir stengtis nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Škotijos firma „Forthmill Limited“ v.  UAB „Pakrijas, bylos Nr. 3K-3-85/2007; 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Schmitz Cargobull Baltic“ v. UAB „Vilniaus universaliųjų metalo konstrukcijų gamykla“, bylos Nr. 3K-3-503/2007). Toks vertinimas turi būti atliekamas kiekvienoje individualioje byloje. Priklausomai nuo faktinės situacijos tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008).“

Labai paprasta, kam lipti per langą (CK 6.228 str), jeigu atviros durys (CK 6.73 ir 6.258)..

 

%d bloggers like this: