Vienašališkas sutarties nutraukimas dėl esminio sutarties pažeidimo

2012 m. birželio 26 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė kolegiją priėmė gana svarbią nutartį (Civilinė byla Nr. 3K-7-297/2012), kurioje pateikiamas išsamus CK 6.217 straipsnio išaiškinimas. Tai bene pirmasis toks išsamus šios normos išaiškinimas nuo “Baldro“ plenarinio nutarimo  (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje J. Z. v. UAB “Baldras” ir kt., bylos Nr. 3K-P-346/2004). Naujausioje septyniukėje pateikiami išaiškinimai: dėl esminio sutarties pažeidimo kvalifikavimo, šalių galimybės dispozityviai nusistatyti, kas bus esminis sutarties pažeidimas, teisėto ir neteisėto vienašalio sutarties nutraukimo būdų ir jų padarinių ir t.t. Kadangi yra vasara ir žinau, kad tinklaraščio lankytojams tingisi skaityti nemažiau negu man rašyti – komentuosiu šią nutartį per kelis įrašus, o šį įrašą galiu pavadinti “įžanginiu“, ar “apšildomuoju“ į kitas temas.

Taigi naujausioje nutartyje teismas pirmiausia kalbėdamas apie sutarčių laisvę bei šalių dispozicijos teisę nurodė, kad:

“CK 6.217 straipsnio 5 dalis suteikia teisę sutarties šalims nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, t. y. net ir tada, kai CK prasme pažeidimas nėra esminis, arba šalys gali susitarti, kokius sutarties pažeidimus laikys esminiais, teikiančiais teisėtą pagrindą jos nutraukimui.   Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis). Dėl to, esant šalių sutartiniams santykiams, turi būti taikoma šalių sutartis, kiek ji neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, o jeigu šalys konkrečiu klausimu nesudarė susitarimo, tai taikomos įstatymo nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. UAB „Pineka“, bylos Nr. 3K-7-262/2010). Vadinasi, iš šalių negali būti reikalaujama, kad esminį sutarties pažeidimą sutartyje jos apibrėžtų pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, nes tokiu atveju šalių laisvė susitarti dėl esminio sutarties pažeidimo turinio taptų fiktyvi, o CK 6.217 straipsnio 5 dalis nereikalinga. Šalims galioja bendrasis reikalavimas sutarties laisve naudotis sąžiningai, teisingai ir protingai, nepažeidžiant imperatyviųjų teisės normų ir viešosios tvarkos.“

Toliau teismas paaiškina, kad geidžiamus kontrahento teisinius padarinius vienašalis sutarties nutraukimas sukelia tik tuo atveju, kai yra teisėtas:

“Kai sutartis pažeista, kita šalis gali prarasti interesą tęsti sutartinius santykius ir gali pasinaudoti vienašališku sutarties nutraukimu kaip savigynos priemone. Teisėjų kolegija pažymi, kad sutartis gali būti laikoma nutraukta tik tuomet, jei tai padaryta teisėtai. Jei sutarties nutraukimas neteisėtas, sutartis negali būti laikoma nutraukta, o asmuo atsisakęs ją vykdyti dėl neteisėto tariamo nutraukimo – laikytinas pats pažeidęs sutartį. Sutartį šalys gali nutraukti tarpusavio sutarimu, t. y. dvišaliu sandoriu (CK 6.125 straipsnis), arba vienašališkai įstatyme nustatytais pagrindais. Nutraukiant sutartį vienašališkai svarbu laikytis sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos, antraip toks (neteisėtas) nutraukimas nesukurs pageidaujamų teisinių padarinių. Pareiškimas apie sutarties nutraukimą pagal teisinį turinį yra vienašalis sandoris, todėl jis gali būti veiksmingas nutraukiant sutartį (dvišalį sandorį) tik tada, kai atliktas laikantis tam nustatytos tvarkos. Bendruosius pagrindus nutraukti sutartį reglamentuoja CK 6.217 straipsnis, o  tvarką – 6.218 straipsnis.  Pagal CK 6.217 straipsnį sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu. “

Teismas atkartoja normoje įtvirtintus esminio pažeidimo kriterijus:

“Pagal CK 6.217 straipsnio 1 dalį šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta (CK 6.217 straipsnio 2 dalis).“

Toliau teismas paaiškina, kaip taikyti įstatymo nustatytus esminio sutarties pažeidimo kriterijus:

“Analizuojant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų esminio sutarties pažeidimo kriterijų turinį, visų pirma vertintini du prievolės vykdymai: pažadėtasis ir faktiškai atliktas. Kuo didesnis atotrūkis tarp šių įvykdymų, tuo didesnė esminio sutarties pažeidimo tikimybė. Atotrūkis bus maksimalus visiško neįvykdymo atveju. Antra, sprendžiant, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę, vertintina, ar konkrečios sutarties sąlygos neįvykdymas nulems kreditoriaus intereso prievolėje praradimą. Trečia, sprendžiant ar prievolė neįvykdyta tyčia, ar dėl didelio neatsargumo, būtina analizuoti pažeidėjo kaltės formą pagal bendrąsias civilinės atsakomybės nuostatas ir nuspręsti, ar pažeidėjo kaltė didelė ir, jei didelė, ar tyčia. Kuo kaltė didesnė, tuo nukentėjusios šalies pagrįstas interesas likti sutartinuose santykiuose yra mažesnis. Ketvirta, sprendžiant, ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, būtina nustatyti, ar sutartį pažeidusi šalis elgiasi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, taip pat ar net ir su geriausiais ketinimais ji iš viso pajėgi sutartį įvykdyti. Galiausiai, penkta, vertintina, ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Šiuo atveju turimi omenyje ne įprastiniai, bet labai dideli, neproporcingi nuostoliai.“

Teismas taip pat paaiškina CK 6.217 str. ir CK 6.219 normų santykį:

“Pagal CK 6.219 straipsnį šalis gali nutraukti sutartį, jeigu iki sutarties įvykdymo termino pabaigos iš konkrečių aplinkybių ji gali numanyti, kad kita šalis pažeis sutartį iš esmės. Ši nuostata skiriasi nuo CK 6.217 straipsnio tuo, kad joje įtvirtinta ne faktinio, bet būsimo, prognozuojamo sutarties pažeidimo samprata. CK 6.219 straipsnis yra speciali prevencinė kreditoriaus teisių apsaugos norma, kuri leidžia sutartį nutraukti net tuo atveju, jei faktiškai esminis sutarties pažeidimas dar neįvyko, bet iš faktinių aplinkybių akivaizdu, kad tai atsitiks. Sutarties nutraukimas tokiomis aplinkybėmis yra kur kas racionalesnis problemos sprendimo būdas tiek kreditoriui, tiek skolininkui, nes kreditorius, užuot laukęs akivaizdžiai numatomo prievolės neįvykdymo padarinių, gali tęsti savo planus sudaręs sutartis su kitais kontrahentais arba perplanuoti savo veiklą. Skolininkui tai naudinga tuo, kad sutartis nutraukiama ir nedidėja kreditoriaus patiriami nuostoliai, kuriuos jis gali vėliau prisiteisti iš skolininko. Teisėjų kolegija pažymi, kad  CK 6.219 straipsnį galima taikyti esant šioms sąlygoms. Pirma, sutartinė prievolė turi būti galiojanti. Antra, neturi būti suėjęs prievolės įvykdymo terminas. Trečia, būsimas pažeidimas turi būti akivaizdus. Akivaizdumas kvalifikuojant numatomą sutarties pažeidimą turi būti toks, kad būtų pakankamai didelė tikimybė, jog numatomas sutarties pažeidimas bus, tačiau absoliutaus įsitikinimo nereikalaujama. Ketvirta, gresiantis pažeidimas turi būti esminis. CK 6.219 straipsnį galima taikyti tik tuo atveju, jei apskritai dėl pažeidimo, kurio tikimasi, yra leidžiama nutraukti sutartį, t. y. jis turi būti esminis pagal CK 6.217 straipsnį. Penkta, numatomo sutarties pažeidimo požymiai neturi būti išnykę.“

Ši teismo nutartis svarbi siekiant žinoti, kaip tinkamai taikyti CK 6.217 str., o aš savo ruoštu sekantį įrašą skirsiu vartojimo kreditavimo sutarčių nutraukimo problematikai, todėl čia pateikta doktrina yra gera įžanga.

CK 6.314 str. 6 d. – dispozityvi norma

2011 m. lapkričio 15 d.  Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje 3K-3-442/2011 toli gražu nepirmą kartą pasisakė apie sutarčių laisvės principą, tačiau išaiškinimas įdomus tuo, kad, mano žiniomis, nebuvo pažodžiui atkartoti senesni LAT’o išaiškinimai dėl sutarčių laisvės t.y. doktrina šiek tiek praplėsta, bandant paaiškinti pacta sunt servanda principo svarbą. Manau, tai galėjo būti sąlygota to, kad į kolegijos sudėtį pateko, mano nuomone, vienas iš geriausių sutarčių teisės specialistų.. Čia tik spekuliacija.. :)

Kasacijos esmė yra, kad pirkimo-pardavimo sutarties šalys sulygo dėl atsakomybę nustatančios sąlygos:

Jei pardavėjas  laiku ir tinkamai neperduoda, o pirkėjas nenuperka iš pirkėjo užsakytų prekių, sutarties pažeidimą padariusi šalis moka kitai šaliai 10 proc. dydžio baudą nuo faktiškai neperduotų ar nenupirktų prekių vertės.“

Šalys susiginčijo dėl to, kad viena prašė netaikyti šios sutarties sąlygos sakydama, jog ji prieštarauja imperatyviai CK 6.314 str. 6. normai:

Kai pirkėjas atsisako priimti daiktus ir už juos sumokėti, pardavėjas gali savo nuožiūra reikalauti sumokėti kainą arba atsisakyti vykdyti sutartį.

Kitos šalies nuomone, ši norma yra dispozityvi, todėl pirmenybė teikiama sutarties nuostatoms t.y. minėtai šios normos taikymą apribojančiai sutarties sąlygai.

LAT’as pateikė išaiškinimą dėl sutarčių laisvės principo paskirties:

“Sutarties laisvės principas užtikrina šalims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos. Jeigu sutarties sąlygas nustato dispozityvioji teisės norma, tai šalys gali susitarti šių sąlygų netaikyti arba susitarti dėl kitokių sąlygų. Tik tuo atveju, jei šalys tokio susitarimo nesudarė, jų teisės ir pareigos nustatomos pagal dispozityviąją teisės normą (CK 6.156 straipsnis)

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sutarties laisvės principas valstybės pripažįstamas ir ginamas tikslingai – jis suteikia reikšmę suderintiems šalių tarpusavio ketinimams. Šalių pasiektas susitarimas įformintas teisės aktų pripažįstama tvarka tampa teisiškai įpareigojančiu aktu ir reikšmingu visuomeninės savireguliacijos instrumentu. Valstybė, siekdama ūkio našumo, įsipareigoja šias pareigas užtikrinti priverstinai, nustatydama teisinį reikalavimą laikytis sutarčių (pacta sund servanda), ir prireikus per teismą priverstinai įgyvendina. Sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, negalima ignoruoti sutarties šalių valios ir vadovautis vien įstatymo nuostatomis. Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. AB „Pineka“, bylos Nr. 3K-7-262/2010; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. P. A. B., bylos Nr. 3K-3-559/2010). Taigi sutarties laisvės ribos yra imperatyviosios teisės normos, kurių galiojimo ir taikymo sutarties šalys negali pakeisti ar panaikinti (CK 6.157 straipsnis).“

Kasatoriaus nuomone, šioje byloje jo teisėms ginti, ieškovui atsisakius vykdyti pirkimo-pardavimo sutartį – priimti prekes ir sumokėti kainą – turi būti taikoma CK 6.314 straipsnio 6 dalies nuostata, suteikianti teisę pardavėjui savo nuožiūra reikalauti sumokėti kainą arba atsisakyti vykdyti sutartį. Jo nuomone, ši teisės norma yra imperatyvi, todėl jos taikymo šalys savo susitarimu negali apriboti.

Pateikti paaiškinimai, kaip orientuotis tarp imperatyvių ir dispozityvių normų:

“Imperatyviosios teisės normos nustatomos siekiant apsaugoti visuomenės interesus, viešąją tvarką, joms būdingi aiškiai išreikšti draudimai, įsakmūs įpareigojimai. Teisės normos, kuriomis nustatomos alternatyvios veikimo galimybės, kylančios iš normose vartojamų žodžių „gali“, „turi teisę“, „leidžiama“, paprastai yra dispozityvios. Teisėjų kolegija sprendžia, kad CK 6.314 straipsnio 6 dalis, kurioje nustatyta, kad „Kai pirkėjas atsisako priimti daiktus ir už juos sumokėti, pardavėjas gali savo nuožiūra reikalauti sumokėti kainą arba atsisakyti vykdyti sutartį“, atsižvelgiant į pirmiau nurodytus požymius, aiškiai priskirtina ne imperatyviosioms, bet dispozityviosioms teisės normoms. Taigi šalims sutarus riboti šios normos taikymą, jų nevaržo CK 6.157 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas šalims savo susitarimu pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimą ir taikymą. Dėl to ginčo šalys turėjo teisę susitarti netaikyti CK 6.314 straipsnio 6 dalies nuostatų dėl pardavėjo teisių pirkėjui atsisakant vykdyti sutartį, jas savo nuožiūra pakeisti į abiem šalims priimtinas sąlygas. Atsakovas teigia, kad būtent tokią sąlygą, pakeičiančią įstatyme nustatytą, šalys įtvirtino Sutarties 4 straipsnio 1 dalyje nustatydamos netesybas – jei pardavėjas  laiku ir tinkamai neperduoda, o pirkėjas nenuperka iš pirkėjo užsakytų prekių, sutarties pažeidimą padariusi šalis moka kitai šaliai 10 proc. dydžio baudą nuo faktiškai neperduotų ar nenupirktų prekių vertės. Ieškovas su tokiu aiškinimu nesutinka, teigdamas, kad ši sutarties nuostata dėl netesybų negali būti laikoma pagrindu riboti sąžiningos šalies teisę reikalauti sutartį įvykdyti natūra. <…>

Vadovaujantis  sutarčių aiškinimo taisyklėmis, atsižvelgtina į ieškovo poziciją pateiktuose procesiniuose dokumentuose – atsiliepimuose į atsakovo prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo ir apeliacinį skundą. Ieškovas neneigė susitaręs su atsakovu dėl Sutarties 4 straipsnio 1 dalyje nustatytos atsakomybės už sutarties nevykdymą, tačiau tvirtino, kad pagal Sutartį ši sąlyga taikytina tik tais atvejais, kai pirkėjas nenuperka prekių. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo faktą, kad atsakovas prekių nustatyta tvarka nepatikrino, neatsiėmė ir jų nenupirko. Taigi abi bylos šalys pripažino, kad nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis – pirkėjui nenupirkus prekių, jam turėtų būti taikoma būtent šioje Sutarties sąlygoje nurodyta atsakomybė. Šalims sutarus dėl tokios sąlygos, kitų sąlygų taikymas pažeistų sutarties laisvės principą ir bent vienos šalies teisėtus lūkesčius. Dėl to kasatoriaus prašymas taikyti CK 6.314 straipsnio 6 dalyje nustatytą pardavėjo teisių gynybos būdą šioje byloje negali būti tenkinamas. <…> Šioje byloje konstatavus, kad šalys sutarė dėl ginčo sąlygos, nustatė atsakomybę už sutarties nevykdymą, patvirtino, kad nustatytomis aplinkybėmis ji turėtų būti taikoma, nesąžiningumą vienos šalies (atsakovo) atžvilgiu reikštų šio susitarimo nepaisymas.“

Išaiškinimas patiko ir tuo, kad iliustruojama, kodėl individualiai sulygus dėl sutarčių sąlygų, negalima “nusimuilinti“ mušant neva imperatyvios normos korta. Taip parodoma, kaip svarbu paruošti tinkamos kokybės sutartį ir į sutarčių sudarymą nederėtų žiūrėti pro pirštus..