Vienašališkas sutarties nutraukimas dėl esminio sutarties pažeidimo

2012 m. birželio 26 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė kolegiją priėmė gana svarbią nutartį (Civilinė byla Nr. 3K-7-297/2012), kurioje pateikiamas išsamus CK 6.217 straipsnio išaiškinimas. Tai bene pirmasis toks išsamus šios normos išaiškinimas nuo “Baldro“ plenarinio nutarimo  (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje J. Z. v. UAB “Baldras” ir kt., bylos Nr. 3K-P-346/2004). Naujausioje septyniukėje pateikiami išaiškinimai: dėl esminio sutarties pažeidimo kvalifikavimo, šalių galimybės dispozityviai nusistatyti, kas bus esminis sutarties pažeidimas, teisėto ir neteisėto vienašalio sutarties nutraukimo būdų ir jų padarinių ir t.t. Kadangi yra vasara ir žinau, kad tinklaraščio lankytojams tingisi skaityti nemažiau negu man rašyti – komentuosiu šią nutartį per kelis įrašus, o šį įrašą galiu pavadinti “įžanginiu“, ar “apšildomuoju“ į kitas temas.

Taigi naujausioje nutartyje teismas pirmiausia kalbėdamas apie sutarčių laisvę bei šalių dispozicijos teisę nurodė, kad:

“CK 6.217 straipsnio 5 dalis suteikia teisę sutarties šalims nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, t. y. net ir tada, kai CK prasme pažeidimas nėra esminis, arba šalys gali susitarti, kokius sutarties pažeidimus laikys esminiais, teikiančiais teisėtą pagrindą jos nutraukimui.   Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis). Dėl to, esant šalių sutartiniams santykiams, turi būti taikoma šalių sutartis, kiek ji neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, o jeigu šalys konkrečiu klausimu nesudarė susitarimo, tai taikomos įstatymo nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. UAB „Pineka“, bylos Nr. 3K-7-262/2010). Vadinasi, iš šalių negali būti reikalaujama, kad esminį sutarties pažeidimą sutartyje jos apibrėžtų pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, nes tokiu atveju šalių laisvė susitarti dėl esminio sutarties pažeidimo turinio taptų fiktyvi, o CK 6.217 straipsnio 5 dalis nereikalinga. Šalims galioja bendrasis reikalavimas sutarties laisve naudotis sąžiningai, teisingai ir protingai, nepažeidžiant imperatyviųjų teisės normų ir viešosios tvarkos.“

Toliau teismas paaiškina, kad geidžiamus kontrahento teisinius padarinius vienašalis sutarties nutraukimas sukelia tik tuo atveju, kai yra teisėtas:

“Kai sutartis pažeista, kita šalis gali prarasti interesą tęsti sutartinius santykius ir gali pasinaudoti vienašališku sutarties nutraukimu kaip savigynos priemone. Teisėjų kolegija pažymi, kad sutartis gali būti laikoma nutraukta tik tuomet, jei tai padaryta teisėtai. Jei sutarties nutraukimas neteisėtas, sutartis negali būti laikoma nutraukta, o asmuo atsisakęs ją vykdyti dėl neteisėto tariamo nutraukimo – laikytinas pats pažeidęs sutartį. Sutartį šalys gali nutraukti tarpusavio sutarimu, t. y. dvišaliu sandoriu (CK 6.125 straipsnis), arba vienašališkai įstatyme nustatytais pagrindais. Nutraukiant sutartį vienašališkai svarbu laikytis sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos, antraip toks (neteisėtas) nutraukimas nesukurs pageidaujamų teisinių padarinių. Pareiškimas apie sutarties nutraukimą pagal teisinį turinį yra vienašalis sandoris, todėl jis gali būti veiksmingas nutraukiant sutartį (dvišalį sandorį) tik tada, kai atliktas laikantis tam nustatytos tvarkos. Bendruosius pagrindus nutraukti sutartį reglamentuoja CK 6.217 straipsnis, o  tvarką – 6.218 straipsnis.  Pagal CK 6.217 straipsnį sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu. “

Teismas atkartoja normoje įtvirtintus esminio pažeidimo kriterijus:

“Pagal CK 6.217 straipsnio 1 dalį šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta (CK 6.217 straipsnio 2 dalis).“

Toliau teismas paaiškina, kaip taikyti įstatymo nustatytus esminio sutarties pažeidimo kriterijus:

“Analizuojant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų esminio sutarties pažeidimo kriterijų turinį, visų pirma vertintini du prievolės vykdymai: pažadėtasis ir faktiškai atliktas. Kuo didesnis atotrūkis tarp šių įvykdymų, tuo didesnė esminio sutarties pažeidimo tikimybė. Atotrūkis bus maksimalus visiško neįvykdymo atveju. Antra, sprendžiant, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę, vertintina, ar konkrečios sutarties sąlygos neįvykdymas nulems kreditoriaus intereso prievolėje praradimą. Trečia, sprendžiant ar prievolė neįvykdyta tyčia, ar dėl didelio neatsargumo, būtina analizuoti pažeidėjo kaltės formą pagal bendrąsias civilinės atsakomybės nuostatas ir nuspręsti, ar pažeidėjo kaltė didelė ir, jei didelė, ar tyčia. Kuo kaltė didesnė, tuo nukentėjusios šalies pagrįstas interesas likti sutartinuose santykiuose yra mažesnis. Ketvirta, sprendžiant, ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, būtina nustatyti, ar sutartį pažeidusi šalis elgiasi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, taip pat ar net ir su geriausiais ketinimais ji iš viso pajėgi sutartį įvykdyti. Galiausiai, penkta, vertintina, ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Šiuo atveju turimi omenyje ne įprastiniai, bet labai dideli, neproporcingi nuostoliai.“

Teismas taip pat paaiškina CK 6.217 str. ir CK 6.219 normų santykį:

“Pagal CK 6.219 straipsnį šalis gali nutraukti sutartį, jeigu iki sutarties įvykdymo termino pabaigos iš konkrečių aplinkybių ji gali numanyti, kad kita šalis pažeis sutartį iš esmės. Ši nuostata skiriasi nuo CK 6.217 straipsnio tuo, kad joje įtvirtinta ne faktinio, bet būsimo, prognozuojamo sutarties pažeidimo samprata. CK 6.219 straipsnis yra speciali prevencinė kreditoriaus teisių apsaugos norma, kuri leidžia sutartį nutraukti net tuo atveju, jei faktiškai esminis sutarties pažeidimas dar neįvyko, bet iš faktinių aplinkybių akivaizdu, kad tai atsitiks. Sutarties nutraukimas tokiomis aplinkybėmis yra kur kas racionalesnis problemos sprendimo būdas tiek kreditoriui, tiek skolininkui, nes kreditorius, užuot laukęs akivaizdžiai numatomo prievolės neįvykdymo padarinių, gali tęsti savo planus sudaręs sutartis su kitais kontrahentais arba perplanuoti savo veiklą. Skolininkui tai naudinga tuo, kad sutartis nutraukiama ir nedidėja kreditoriaus patiriami nuostoliai, kuriuos jis gali vėliau prisiteisti iš skolininko. Teisėjų kolegija pažymi, kad  CK 6.219 straipsnį galima taikyti esant šioms sąlygoms. Pirma, sutartinė prievolė turi būti galiojanti. Antra, neturi būti suėjęs prievolės įvykdymo terminas. Trečia, būsimas pažeidimas turi būti akivaizdus. Akivaizdumas kvalifikuojant numatomą sutarties pažeidimą turi būti toks, kad būtų pakankamai didelė tikimybė, jog numatomas sutarties pažeidimas bus, tačiau absoliutaus įsitikinimo nereikalaujama. Ketvirta, gresiantis pažeidimas turi būti esminis. CK 6.219 straipsnį galima taikyti tik tuo atveju, jei apskritai dėl pažeidimo, kurio tikimasi, yra leidžiama nutraukti sutartį, t. y. jis turi būti esminis pagal CK 6.217 straipsnį. Penkta, numatomo sutarties pažeidimo požymiai neturi būti išnykę.“

Ši teismo nutartis svarbi siekiant žinoti, kaip tinkamai taikyti CK 6.217 str., o aš savo ruoštu sekantį įrašą skirsiu vartojimo kreditavimo sutarčių nutraukimo problematikai, todėl čia pateikta doktrina yra gera įžanga.

Žalą padariusio asmens sunki turtinė padėtis kaip žalos dydžio mažinimo sąlyga

Pirmiausia atsiprašau už sumažėjusį tinklaraščio įrašų kiekį, tačiau rašomas magistrinis atėmė visą laiką, o po jo net nesinorėjo liesti teisės. Dabar magistrinis parašytas (nors dar neapgintas), todėl galima pradėti gaivinti tinklaraštį :)

Šis įrašas skirtas vienam iš civilinės atsakomybės mažinimo klausimui. Kai susiduriu su civiline atsakomybe ir žalos atlyginimu t.y. galimybe mažinti žalos dydį, neretai užkliūnu už CK 6.282 str. 3 d., kuri suteikia teismui dispoziciją mažinti žalos dydį, atsižvelgiant į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia. Šiame įraše nebus kalbama apie tyčinius atvejus. Pati ši nuostata įdomi tuo, kad ji iš esmės prieštarauja civilinės atsakomybės tikslui. Juk šios atsakomybės tikslas yra kompensuoti visą padarytą žalą. Tačiau, šiuo atveju, esant sunkiai turtinei padėčiai, žalą padaręs asmuo gali “išsisukti“ nuo visiško kompensavimo.

CK 6.251 str. 1 d. įtvirtina vieną iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų – padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai. Principas reiškia, jog žalą būtina tiksliai įvertinti, kad nukentėjusiam būtų atlyginta tiek, kiek jis iš tiesų prarado. Šio straipsnio 2 dalis suteikia teismui teisę mažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių padarinių. Kodekso komentare rašoma, kad ši norma teismui leidžia įgyvendinti teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus tais atvejais, kai visiško nuostolių atlyginimo principo įgyvendinimas sukeltų labai sunkų padarinių, todėl būtų pažeidžiami minėti principai. Komentare nurodoma, kad ši norma turi būti taikoma labai atsargiai ir tik išimtinais atvejais, kai sąžiningumas, protingumas ir teisingumas iš tiesų reikalauja sumažinti nuostolių atlyginimo dydį. Koks šios normos santykis su CK 6.282 str. 3 d.? Akivaizdu, kad CK 6.282 str. 3 d. turėtų būti vertinama kaip specialioji norma CK 6.251 str. atžvilgiu. Manyčiau, kad CK 6.282 str. 3 d. būtent įtvirtiną vieną iš sąlygų (atvejų), kuomet ji sistemiškai taikoma su CK 6.251 str. ir nukrypstama nuo visiško nuostolių atlyginimo principo. Darytina išvada, kad abi normos turi būti taikomos tik išimtinais atvejais.

Viskas būtų gražu, jeigu ne vienas teismo sprendimas, kurį radau nagrinėdamas Lietuvos Apeliacinio Teismo praktiką. Teismas nurodo (bylos nr. 2A-380/2011):

“Įvertinusi nurodytas aplinkybes, byloje nustatytus ieškovės veiksmus baudžiamųjų bylų tyrimo metu, sunkią valstybės turtinę padėtį ekonominiu sunkmečiu, nagrinėjamos bylos kontekste atsižvelgdama į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką, vadovaudamasi CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais principais, teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimas padidintinas iki 10 000 Lt ir tai atitinka konstitucinį teisingo žalos atlyginimo principą (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis) ir CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos nustatymo kriterijus.“

Mane neramina argumentas “dėl valstybės sunkios turtinės padėties ekonominiu sunkmečiu“. ApT’o sprendime nenurodomos normos, kuriomis remiantis naudojamas šis argumentas, tik bendroji CK 6.250 str. 2 d. ir Konstitucija.  Kyla klausimas, kokiu pagrindu atsirado atsirado teismo argumentas dėl sunkios valstybės turtinės padėties? Tiek CK 6.251 str. 2 d., tiek CK 6.282 str. 3 d. teismas gali taikyti savo iniciatyva, tačiau žala padaręs asmuo kaip ir turi įrodyti savo sunkią turtinę padėtį. Valstybė šiuo atveju jos neįrodinėjo. Galimas variantas, kad sukios turtinės padėties argumentas atsirado sprendime atsitiktinai? Jeigu ne, tai čia galima įžvelgti neigiamą tendenciją. Jeigu laikysime, kad CK 6.282 str. 3 d. yra specialioji norma, tai jos komentare rašoma, kad ji taikoma TIK FIZINIAMS ASMENIMS. Tai yra visiškai logiška ir šiuo atveju minėtos normos pagrindu valstybės padarytos žalos nebūtų galima mažinti. Tačiau pastebėtina, jog pati norma expressis verbis neįtvirtina, kad ši norma taikoma tik fiziniams asmenims, o komentaras nėra privalomas teisės aiškinimo šaltinis. Bet, spėju, kad kodekso kūrėjai, kurie sutampa su komentaro autoriais, turėjo omenyje būtent fizinius asmenis..

Šiuo atveju pritarčiau kodekso komentaro autoriams ir nebūčiau linkęs sutikti su poziciją, kad žalos dydį galima mažinti atsižvelgiant į žalą padariusio juridinio asmens sunkią turtinę padėtį, o šią žalos mažinimo sąlygą teismai turėtų taikyti, tik pačiais rečiausias atvejais, kai to reikalauja protingumas, sąžiningumas ir teisingumas.