Ar teismo sprendimas gali būti prievolės atsiradimo pagrindu?

Prievolės samprata pateikiama CK 6.1 str. – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą. Prievolių atsiradimo pagrindai yra juridiniai faktai, su kuriais siejamas prievolinių teisinių santykių atsiradimas (CK 6.2 str.). Atsiradimo pagrindas – prievolės atsiradimo momentas t.y. įvykęs juridinis faktas. Civilinės teisės doktrina, su keliomis modifikacijomis, iš esmės išskiria keturis prievolių atsiradimo pagrindus:

1) sandoriai (V. Mikelėno šis pagrindas skiriamas į du savarankiškus: vienašalius ir dvišalius sandorius (sutartis));

2) įstatymai;

3) deliktas;

4) kvazisutartys.

Tokia yra tradicinė prievolių atsiradimo pagrindų klasifikacija. Norint kvalifikuoti prievolę yra būtina nustatyti jos požymius (įraše pateikiu juos tam, kad “prievolė“ nebūtu tapatinama su “pareiga“). V. Mikelėnas išskiria juos kaip tokius:

1) prievolė yra dviejų asmenų – kreditoriaus ir skolininko, civilinis teisinis santykis;

2) kreditorių ir skolininką sieja tarpusavio teisės ir pareigos;

3) už pareigų neįvykdymą skolininkui taikomos civilinės teisinės sankcijos.

Vartant civilinio proceso kodeksą ir skaitant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką man kilo klausimas, ar tam tikrais atvejais teismo sprendimas negali būti prievolės atsiradimo pagrindu t.y. juridiniu faktu, kuriam atsiradus (priėmus teismo sprendimą) būtent tuo momentu atsiranda prievolė? Akys kliūna  už CPK 771 straipsnio 5 dalies, kuri nurodo:

“Jeigu per teismo nustatytą terminą neįvykdytas sprendimas, įpareigojąs skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti arba nutraukti tiktai pats skolininkas, surašytą aktą antstolis perduoda vykdymo vietos apylinkės teismui. Sprendimo neįvykdymo klausimas išsprendžiamas teismo posėdyje. Apie posėdžio laiką ir vietą pranešama išieškotojui ir skolininkui, tačiau jų neatvykimas nekliudo išnagrinėti klausimą, kodėl neįvykdytas sprendimas. Teismas, nustatęs, kad (I) skolininkas sprendimo neįvykdė, (II) gali jam skirti iki vieno tūkstančio litų dydžio baudą (III) išieškotojo naudai ir nustatyti naują terminą sprendimui įvykdyti.“

Primena prievolę? :) Atsiradimo momentas yra juridinis faktas t.y. teismo sprendimas, kuriuo skiriama bauda išieškotojo naudai vykdymo procese. Civilinis teisinis santykis (teisės ir pareigos) yra tarp kreditoriaus (išieškotojo) ir skolininko t.y. teisė ir pareiga į sprendimo įvykdymą. Pati bauda čia atlieka dvejopą funkciją – ji yra pirmiausia sankcija skolininkui, tačiau mokama išieškotojo (kreditoriaus) naudai (kompensacinė funkcija).  Kad šį teisinį santykį būtų galima kvalifikuoti kaip prievolę derėtų nustatyti išieškotojo (kreditoriaus) teises, nes pačioje normoje nukreipiama į antstolio teisę.  Ieškant atsakymų ir platesnio šios teisės normos komentaro ypač pasitarnavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje 3K-3-454/2009, kurioje pranešėjo E. Baranausko pateikiamas toks išaiškinimas:

“Įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Teismo sprendimas yra vykdytinas dokumentas, o jo pagrindu išduotas vykdomasis dokumentas – vykdomasis raštas – yra vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas (CPK 584, 586, 587 straipsniai). Vykdomųjų dokumentų vykdymo funkcijas valstybė suteikė antstoliui, kurio reikalavimai vykdyti sprendimus privalomi visiems asmenims ir turi būti įvykdyti per antstolio nustatytą terminą (Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, CPK 585 straipsnio 1 dalis). Jeigu antstolio reikalavimai nevykdomi, tai antstolio arba vykdymo proceso šalių prašymu teismas gali pritaikyti procesinio poveikio priemones – baudas (CPK 585 straipsnio 2 dalis, 616 straipsnis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad vykdymo procese teismo skiriamos baudos atlieka dvejopą funkciją. Paprastai tai yra baudinio pobūdžio procesinė teisinė sankcija skiriama už proceso pažeidimus ir išieškoma į valstybės biudžetą (pvz., CPK 585 straipsnio 2 dalis). Tačiau už sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymą CPK 771 straipsnio 5 dalyje nustatyta bauda atlieka kompensacinę funkciją, nes skiriama išieškotojo naudai kaip satisfakcija dėl laiku neįvykdytos prievolės. Kartu tokia bauda skatina skolininką įvykdyti prievolę. Skiriasi ir CPK 771 straipsnio 5 dalyje nustatytos baudos skyrimo tvarka. Pagal CPK 771 straipsnio 1 dalį, jeigu neįvykdytas sprendimas, įpareigojantis skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, antstolis apie tai surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą. CPK 771 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kai veiksmus gali atlikti ar nutraukti tik pats skolininkas, surašytą aktą antstolis perduoda vykdymo vietos apylinkės teismui. Teisėjų kolegija inter alia pažymi, kad tokia įstatymo formuluotė neapriboja išieškotojo teisės teikti prašymą dėl baudos taikymo (CPK 593 straipsnio 1 dalis, 616 straipsnio 2 dalis).“

Galima nemažai diskutuoti, tačiau, mano kuklia nuomone, turime “naują“ savarankišką prievolės atsiradimo pagrindą – teismo sprendimą. Jis išplaukia tiek CPK, tiek iš LAT’o išaiškinimo. Tiesa, manau atsirastų, kas pasakytų, jog tai įstatyminis pagrindas, tačiau taip subordinuojant būtų daroma loginė klaida. Yra tokių pozityvistinės teisės mokyklos šalininkų, kaip R. Savatier, kuris apskritai teigia, jog vienintelis prievolės atsiradimo pagrindas – įstatymas. Jo nuomone “jeigu nebūtų įstatymo, kuris numatytų sutartį ar deliktą kaip prievolės atsiradimo pagrindą, nebūtų ir prievolių“. Tokia hyperpozytivistinė pozicija, kai viską kildiname iš teisės normos primato padarytų bet kokias teisines kvasifikacijas beprasmėmis. Man šiuo atveju yra svarbus juridinis faktas t.y. prievolės atsiradimo momentas (teismo sprendimas (prievolės kilmė šios klasifikacijos prasme)), o ne juridinio fakto kaip esančio iš įstatymo kilmė.