Žyma: atskiroji nuomonė

Teisėjo atskiroji nuomonė neskaldo to, kas ir taip suskilę

Skiriant naująją Konstitucinio Teismo pirmininkę ji iš politikų sulaukė kritikos dėl savo atskirųjų nuomonių kiekio. Suprask, potenciali pirmininkė, kuri pareiškusi ne vieną atskirąją nuomonę nesugebės suvienyti teisėjų kolektyvo. Paradoksalu, kad tokia kritika buvo pareikšta iš save liberalia laikančios partijos atstovo. Galbūt šiems liberalams nuomonių pliuralizmas nėra vertybė. 

Nors Lietuvoje procesiniai įstatymai seniai suteikia galimybę teisėjams pareikšti atskirąsias nuomones, tuo pasinaudojama itin retai. Dažniausiai jas galima išvysti Konstituciniame Teisme ir kokį kartą per du metus Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Nepaslaptis, kad nemaža dalis teisėjų žiūri į jas neigiamai. Mūsų procesinės teisės tradicijai būdingas požiūris į teismo sprendimą, kaip neutralų, vieningai priimtą aktą. Todėl teismų sprendimuose ne tik vengiama atskirųjų nuomonių, bet ir kalbama daugiskaita („teisėjų kolegija nusprendžia“, „teisėjų kolegija konstatuoja“ ir pan.), naudojamas bet kokį skaitytoją vimdantis pasyvas (visi „pažymėtina“, „darytina išvada“ ir pan.), sprendime neparodoma, kokiu balsų santykiu prieita prie rezultato. Taip sukuriama vieningo teismo sprendimo iliuzija, kurios taip nori ne tik teisėjai, bet ir kai kurie politikai.

Iš tiesų vieningas sprendimas iš išorės atrodo tvirčiau, nes visi teisėjai dėl jo sutarė ir taip suformavo praktiką. Ypač tai svarbu, kai tai daro kasacinę (vienodo teisės aiškinimo ir taikymo) funkciją atliekantys aukščiausieji teismai. Kaip gi gali būti galutinė ir neskundžiama nutartis su atskirąja nuomone?

Realybė yra kitokia. Teisė nėra tikslusis mokslas, leidžiantis rasti vieną konkrečios problemos sprendimą. Mano nuomone, teisė išvis nėra mokslas. Tai yra labiau menas, negu mokslas (taip, žinau, cheesy), kai bandome pasverti ir suderinti kelias skirtingas vertybes, kažkuriai(ioms) iš jų konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste suteikiant prioritetą. Todėl kiekvienoje byloje vyksta konkurencija tarp teisės principų ir jais ginamų vertybių. Pavyzdžiui, tipiniame ginče iš sutarčių teisės dažniausiai konkuruoja sutarties laisvės ir privalomumo principai su sąžiningumo principu. Įsivaizduokime, stipresnė sutarties šalis pateikia take it or leave it pasiūlymą silpnesniajai šaliai. Pastaroji gali sutikti su jai pasiūlytomis sąlygomis arba eiti rinkoje ieškoti kitos alternatyvos. Stipresnioji šalis, žinoma, pasiūlo tokias sąlygas, kuriose teisių ir pareigų balansas yra jos naudai. Kilus ginčui reikia spręsti, ar tam tikros tokios išimtinai vienai iš sutarties šalių naudingos sąlygos patenka į sutarties laivės principo ribas, ar vis dėlto kertasi su sąžiningumo principo keliamais reikalavimais ir todėl tai yra už sutarties laisvės principo ribų.


Kitas pavyzdys galėtų būti iš konstitucinės teisės srities, dažnai pasitaikanti situacija, kai turime konkurenciją tarp asmens teisės į privatumą ir žurnalistų saviraiškos laisvės bei pareigos informuoti visuomenę. Kyla klausimas, ar visuomenė turi teisę žinoti apie asmenį, ar vis dėlto tai būtų tiesiog jos smalsumo tenkinimas kažkokio asmens privataus gyvenimo sąskaita? Paradoksalu, bet S. Skvernelio Seime paleista sparnuota frazė, kad visuomenės teisės žinoti nėra absoliuti, teisiškai yra pagrįsta (problema, kad jis panaudojo ją netinkamame kontekste, nes tuo atveju visuomenė turėjo teisę žinoti). 


Kai mokydavau užsienio studentus lyginamosios sutarčių teisės, kaip pagrindinį šaltinį naudodavau T. K. Graziano „Comparative Contract law: Cases, Materials and Exercises“ knygą. Ji ypatinga tuo, kad joje pateikiami tokie uždaviniai, kurie pagal faktines aplinkybes turi jau išspręstas panašias bylas skirtingose valstybėse. Spręsdamas tą pačią sutarčių teisės problemą pagal skirtingų jurisdikcijų teisinį reguliavimą pamatai, kad tą pačią problemą galima išspręsti dažniausiai dviem skirtingais būdais (labai retais atvejais būna trečias sprendimo būdas). Tokia yra tendencija sudėtingose bylose. 

Gali kilti klausimas, kuo skiriasi sudėtinga byla nuo paprastos? R. Posner‘is rašo, kad paprastos bylos yra tokios, kurios turi vieną sprendimą, t. y. teisingai taikant teisės normas – galimas tik vienas problemos sprendimas. Sudėtingos bylos yra tokios, kuriose nėra vieno teisingo atsakymo, t. y. tą pačią problemą galima išspręsti keliais būdais ir nė vienu iš tų atvejų nebus padaroma teisės aiškinimo ir taikymo klaida. Tokios bylos atsiranda, kai teisinis reguliavimas nepateikia pakankamai konkretaus atsakymo (o to padaryti įstatymu leidėjui nėra objektyviai įmanoma, nes istorija rodo, kad kazuistinė teisė prie nieko gero neveda) išspręsti konkrečią problemą, todėl įvyksta teisės saugomų vertybių konkurenciją, o teismas turi pareigą nuspręsti, kuriai teikti prioritetą. Teoriškai būtent tokios sudėtingos bylos turi patekti į aukščiausiuosius teismus, tam ir daroma bylų atranka. 

Jeigu sudėtingos bylos atveju galimi keli teisingi atsakymai, tai visiškai neturėtų stebinti, kad galimos skirtingos teisėjų nuomonės, kurie taip pat turi savo vidinę vertybinę skalę. Komercinėje teisėje besispecializuojančiam teisėjui bus priimtinesnė platesnė sutarties laisvės samprata, o vartotojų teisių apsaugoje besispecializuojančiam – sąžiningumo imperatyvas. Todėl įsivaizdavimas, kad teisėjai visada prieina vienos nuomonės tėra fantazija. Tačiau, kai atskirosios nuomonės nėra dažnai reiškiamos, to tiesiog neįmanoma matyti.


Anglosaksai į teismo sprendimo priėmimą žiūri visai kitaip. Įprastai net kolegijų sprendimai, kuriais visi jos nariai sutarė, yra rašomi vieno teisėjo vardu. Kiti teisėjai po pagrindinės sprendimo dalies tiesiog kažką papildomai, taip pat savo vardu, parašo pritardami pranešėjo motyvams. Rezultatas gaunasi toks, kad akivaizdžiai matosi, jog ir to paties sprendimo priėję teisėjai gali turėti skirtingus teisinius argumentus tokiai pozicijai pagrįsti. Ir dangus nesugriūva. Todėl, nesutinkant su sprendimu, anglosaksų tradicijoje atskirosios nuomonės žymiai labiau įprastos. Į jas tiesiog žiūrima kaip į teisinio diskurso dalį.

Atskirąją nuomonę galima naudoti ir kitais tikslais. Galimybė ją pareikšti užtikrina, kad net kolegijoje mažumoje likęs teisėjas bus išklausytas, į jo nuomonę atsižvelgta. Nes geriau yra bandyti jį įtikinti atsižvelgiant į jo argumentus, jam kontrargumentuojant, kad būtų pasiektas vieningas sprendimas. 


Atskiroji nuomonė gali būti naudojama ir kaip derybinis įrankis, kai ta pati teisėjų kolegija sprendžia skirtingas bylas. Vienas teisėjas gali pareikšti, kad nebus jo atskirosios nuomonės, jeigu kitoje byloje tokių nereikš kiti kolegijos teisėjai. Skamba nelabai gražiai, bet galimas ir toks pragmatiškas sprendimas.


Kad ir kaip būtų gaila, atskirosios nuomonės naudojamos itin retai, todėl prie platesnio teisinio diskurso retai teprisideda. Iš esmės matau žymiai didesnę atskirųjų nuomonių naudą skatinant teisinį pliuralizmą, negu žalą, pasireiškiančią griaunant vieningo teismo sprendimo sakralumo iliuziją. Todėl labai keistai atrodo, kai liberalais save vadinantys politikai yra nepatenkinti atskirosiomis nuomonėmis. Nors gal čia buvo vienas tų atvejų, kai, norėdamas mušti, pagalį visada surasi.

Cenzūra demokratinėje visuomenėje neturėtų būti pateisinama (dėl E. Šileikio atskirosios nuomonės)

Vis laukiau, kol Konstitucinis Teismas paskelbs teisėjo Egidijaus Šileikio atskirąją nuomone dėl sprendimo, kuriuo atsisakyta priimti nagrinėti Seimo kreipimąsi dėl Rolando Pakso revanšistinio siekio vėl tapti prezidentu. Iš žiniasklaidos išgirdau labai keistus motyvus neva oficialioje Konstitucinio Teismo svetainėje atskiroji nuomonė nėra paskelbta, nes ji pareikšta ne dėl nutarimo, o sprendimo atsisakyti nagrinėti prašymą. Labai labai keista argumentacija. Pats Konstitucinio Teismo įstatymas skylėtas ir pilnas sisteminių trūkumų, tuo galima įsitikinti pažiūrėjus vieną straipsnį:

“55 straipsnis. Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo tvarka

Konstitucinio Teismo nutarimas dėl bylos priimamas pasitarimų kambaryje. Nutarimas turi būti priimtas ne vėliau kaip per vieną mėnesį baigus nagrinėti bylą.

Nutarimas priimamas balsų dauguma. Jeigu balsai pasiskirsto po lygiai, lemia posėdžio pirmininko balsas. Teisėjai neturi teisės atsisakyti balsuoti arba susilaikyti.

Priimtas nutarimas išdėstomas raštu ir visų dalyvavusių teisėjų pasirašomas.

Pataisos nutarime turi būti aptartos raštu prieš teisėjų parašus.

Konstitucinio Teismo teisėjas, turintis kitą nuomonę dėl Konstitucinio Teismo priimto akto, turi teisę ne vėliau kaip per 5 darbo dienas po atitinkamo akto paskelbimo Teismo posėdžių salėje raštu išdėstyti motyvuotą savo atskirąją nuomonę. Jeigu tokia nuomonė yra gauta ne vėliau kaip iki Konstitucinio Teismo akto paskelbimo Teismo posėdžių salėje, posėdžio pirmininkas apie tai praneša Teismo posėdžių salėje paskelbus Konstitucinio Teismo priimtą aktą.

Teisėjo atskiroji nuomonė skelbiama Konstitucinio Teismo interneto svetainėje, pridedama prie bylos ir apie tai pranešama byloje dalyvaujantiems asmenims ir visuomenės informavimo priemonėms.“

55 įstatymo straipsnis reguliuoja nutarimo priėmimo tvarką, tačiau to paties straipsnio 5 dalyje vartojama visiškai kita sąvoka – aktas. Ką reiškia aktas ir kaip paaiškinti šios nuostatos sistemą? Pati nuostata lyg ir skirta nutarimams, tačiau penkta dalis kalba apie aktus. Aktas yra bendroji sąvoka, kuri tinka tiek nutarimams, tiek teismo sprendimams, kuriais galutinai išsprendžiamas kažkoks klausimas, pavyzdžiui, atsisakoma nagrinėti prašymą.

Aiškinant šią nuostatą galima pažiūrėti ir į Konstitucinio Teismo reglamentą, kuris nurodo:

“KONSTITUCINIO TEISMO TEISĖJO ATSKIROJI NUOMONĖ

161. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 55 straipsnio 5 dalį, viešai paskelbus Teismo posėdžių salėje Konstitucinio Teismo baigiamąjį aktą, teisėjas, nesutinkantis su Konstitucinio Teismo priimtu aktu, turi teisę ne vėliau kaip per 3 darbo dienas po atitinkamo akto paskelbimo pareikšti motyvuotą savo atskirąją nuomonę.

165. Teisėjo atskiroji nuomonė skelbiama Konstitucinio Teismo interneto tinklalapyje.“

Vėlgi, vartojama akto t.y. baigiamojo akto sąvoka, o sprendimas kuriuo atsisakoma nagrinėti prašymą yra baigiamasis aktas. Kodėl teismas nevykdo savo reglamento man nėra aišku.. Jeigu jau teisėjas pareiškė atskirąją nuomonę, kodėl jos nepaskelbti. Žinau, ką reiškia, kai esi cenzūruojamas, tai yra ypatingai šlykštus jausmas. Sunku rasti kažkokių pateisinimų cenzūrai. Atsižvelgdamas į tai, toliau šiame įraše paskelbsiu visą teisėjo Egidijaus Šileikio atskirąją nuomonę. Leisiu priminti, kad nepritariu teisės kandidatuoti į Seimą ar į prezidentus asmeniui, sulaužiusiam priesaiką ir šiurkščiai pažeidusiam Konstituciją, sugrąžinimui, bet dar labiau nepritariu cenzūrai demokratinėje visuomenėje:

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjo

Egidijaus Šileikio nuomonė

dėl Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. KT12-S8/2014
(„Dėl pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (2013 m. lapkričio 7 d. redakcija) 2 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“)

Dalyvavęs Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 19 d. (trečiadienis) posėdyje, kuris buvo pradėtas pirmininkavusiam Konstitucinio Teismo pirmininkui pažymint, kad tai paskutinis šios teismo sudėties posėdis, ir 2014 m. kovo 20 d. (ketvirtadienis) ryte besirengęs dalyvauti iškilmingoje naujų Konstitucinio Teismo teisėjų prisaikdinimo procedūroje Seime 10.30 val., t. y. nebūdamas nei trečiadienį, nei ketvirtadienį informuotas apie rengiamą (planuojamą) Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 20 d. rytinį posėdį, taigi negalėdamas jame išdėstyti argumentų dėl man tik iš žiniasklaidos pranešimų žinomo Seimo 2014 m. kovo 18 d. kreipimosi, taip pat balsuoti dėl atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo (juo labiau apsisprendimo apskritai atsisakyti nagrinėti Seimoin corpore kreipimąsi):

– įgyvendinu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatyme įtvirtintą teisėjo teisę pateikti nuomonę dėl Konstitucinio Teismo akto,

– nesutinku su Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 20 d. sprendimu (toliau – Sprendimas).

I. Pažyminiu, kad Sprendime, mano subjektyviu manymu:

1) neobjektyviai atskleisti Seimo prašymo argumentai: „Seimo prašymasiš esmės [kursyvas mano – E. Š.] grindžiamas tuo, kad Lietuvos Respublika turi pareigą įgyvendinti Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2011 m. sausio 6 d. sprendimą byloje Paksas prieš Lietuvą […]“. Mano manymu, nepriimtina lakoniškai apibendrinti pareiškėjo argumentus, nurodant jų tariamą esmę. Jei Seimo nutarime suformuluoti argumentai būtų visiškai atskleisti, būtų pakankamai aišku, kad Seimo kreipimasis grindžiamas anaiptol ne vien tik nurodytu Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimu. Antai Seimas nutarimas grindžiamas, be kita ko, Konstitucinio Teismo pozicija dėl jo doktrinos „reinterpretavimo“ galimybių (“konstitucinės doktrinos nuostatas iš naujo interpretuoti taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakeista, gali lemti tik tokios galimybės, kaip būtinybė didinti galimybes įgyvendinti asmenų prigimtines bei įgytąsias teises […]“). Ši pozicija kiekvienam suinteresuotam ir Konstitucijos 106 straipsnyje nurodytam subjektui sudaro prielaidas kreipiantis į Konstitucinį Teismą formuluoti konstitucinę problematiką, kuri jau nagrinėta Konstituciniame Teisme, argumentuojant, kad dėl žmogaus teisių ir laisvių sampratos raidos, naujausių tendencijų tarptautinių teismų „praktikoje“, yra pakankama dingtis tą problematiką vertinti kitaip. Tokį ar panašų prašymą (juo labiau išreikštą Seimo in corpore priimto nutarimo lygmenyje), mano manymu, būtina priimti ir tirti (nebūtinai tenkinti);

2) nusprendžiant ne grąžinti Seimui jo suformuluotą kreipimąsi (sudarant galimybę jį papildyti, tinkamai argumentuoti), bet apskritai atsisakyti jį nagrinėti, kadangi abejones keliančių normų „atitiktis Konstitucijai jau tirta Konstituciniame Teisme ir galioja tuo klausimu priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas“ (Sprendimo konstatuojamosios dalies 6 punkto 2 pastraipa), sudaromos prielaidos plėtotis tokiai nevientisai konstitucinei teisei, kurioje, nepaisant Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto vientisumo principo, neterminuotai atimtos tam tikrų asmenų pasyviosios rinkimų teisės požiūriu susiformuoja iš esmės skirtinga: a) demokratiškų ir laisvų Seimo rinkimų samprata; b) demokratiškų ir laisvų Respublikos Prezidento rinkimų samprata.

II. Patikslinu, kad, mano subjektyviu manymu:

1. Pagal lyginamąją konstitucinę teisę (adekvačiomis konstitucinėmis vertybėmis grindžiamą lyginamąją konstitucinę jurisprudenciją) ir Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintus demokratijos bei teisės valstybės principus, netgi Konstitucinio Teismo suformuluotus jo aktų „reinterpretavimo“ variantus (taigi pripažintas „reinterpretavimo“ galimybes) akivaizdu, kad:

a) žmogaus teisių ir laisvių apsaugos sampratos (turinio aspektų įžvalgų) plėtra – vienas iš pagrindų, kuriais remiantis pareiškėjai turi teisę inicijuoti teisės normų konstitucingumo patikrą esant dėl tų normų priimtam (galiojančiam) konstitucinės justicijos aktui;

b) konceptualiai nepriimtinas formalus užsisklendimas (absoliuti maksima), kad jei tam tikro teisės akto atitiktis Konstitucijai „jau tirta Konstituciniame Teisme ir tebegalioja tuo klausimu priimtas Konstitucinio Teismo nuarimas“, tai nei EŽTT, nei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas esą niekada netaps (nebus laikomas)… Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnyje („Konstitucinio Teismo nutarimo peržiūrėjimas“) numatyta paaiškėjusia nauja esmine aplinkybe, taigi nebus pakankama dingstis pripažinti būtinumąnaujų teisinių įžvalgų kontekste vertinti ir proporcingai keisti (nebūtinai rezoliucijos lygmenyje!) prieš dešimtmetį nagrinėtų normų konstitucingumo bylą (joje suformuluotą Konstitucijos aiškinimą), kadangi „yra pagrindas atsisakyti nagrinėti šį prašymą“;

b) Seimo 2014 m. kovo 18 d. priimtame nutarime formuluojama teisinė problematika grindžiama kitais (naujais, su Europos Sąjungos teise, t. y. Europos Sąjungos sutarties nuostata „Sąjunga prisijungia prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos“ susietais) argumentais, kurie Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarime nėra (nebuvo) vertinami.

Todėl žmogaus teisių ir laisvių (nepaliaujamos turinio įžvalgų plėtros) kontekste negali būti formaliai aiškinamas Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies punktas, argumentuojant: „prašyme nurodyto teisės akto atitiktis Konstitucijai jau tirta Konstituciniame Teisme ir tebegalioja tuo klausimu priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas“.

2. Pagal Konstitucijos vientisumo principą (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis) negali būti skaidoma („diferencijuojama“) demokratiškų (visuotinių, laisvų) rinkimų principų juridinės substancijos samprata, priklausomai nuo to:

a) ar atstovaujamoji institucija (Seimas, Respublikos Prezidentas, savivaldybių taryba, Europos Parlamentas), taigi ir asmens pasyvioji rinkimų teisė šios institucijos rinkimuose, gali (negali) būti kildinama (išvedama) iš Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos. Nors Sprendime korektiškai nurodyta, kad Respublikos Prezidento (ar kitaip vadinamo valstybės vadovo) rinkimų standartai nepatenka į atitinkamą Konvencijos straipsnį (tiksliau jį aiškinančio ir taikančio EŽTT kompetenciją), tačiau kažkodėl diegiama vertybiniu požiūriu abejotina (ir metodiškai, t. y. sisteminiu aspektu nekorektiška) maksima: „Europos Sąjungos teisės normomis Prezidento rinkimai nėra reguliuojami“, „konvencijos Protokolo […] 3 straipsnis nesuponuojajokių [kursyvas mano – E. Š.] Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų, susijusių su Respublikos Prezidento rinkimais“ (Sprendimo konstatuojamosios dalies 4 punkto 2, 3 pastraipos). Išeitų, kad… kaip nebūtų rengiami Lietuvos, Rumunijos ar Ukrainos prezidentų rinkimai, jų tvarkos nesilaikymas jokiose situacijose nesusikirtų su Europos Sąjungos teisės principais, kadangi šie principai tokių rinkimų niekaip „nereguliuoja“; be to, nekiltų jokių konceptualių doktrininių įtampų minėtos konvencijos ir ją aiškinančio EŽTT jurisprudencijos atžvilgiu, kadangi net menkiausias tarptautinis įsipareigojimas (nacionalinėje teisėje įtvirtintų valstybės vadovo visuotinių ir laisvų rinkimų vykdymo atžvilgiu) nekyla iš konvencijos protokolo nuostatų, kuriose pažodžiui kalbama apie laisvų rinkimų idėją…;

b) ar EŽTT Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Paksas prieš Lietuvą reikalauja (nereikalauja) užtikrinti apkaltos proceso tvarka pašalinto valstybės vadovo protingai ir proporcingai apribotą galimybę dalyvauti ne tik Lietuvos Seimo rinkimuose, bet visuose Lietuvos Respublikos rengiamuose visuotiniuose demokratiniuose rinkimuose. Nors Konstitucinio Teismo sprendime korektiškai nurodoma (suponuojama), kad EŽTT sprendime nagrinėta išimtinai nacionalinio parlamento rinkimų problematika, tačiau nekorektiškai nutylėta, kad minėtos konvencijos suponuojama (tame EŽTK sprendime įžvelgiama ar „išskaitoma“, jei to norima ir siekiama) asmens privataus gyvenimo neliečiamumo (esant būtinybei – proporcingo ribojimo) samprata (ką jau kalbėti apie žmogaus orumo idėją nacionalinės Konstitucijos požiūriu) neišvengiamai „persimeta“ tiek į Seimo narių, tiek į Respublikos Prezidento rinkimų lygmenyse galiojantį neterminuotos (iki „gyvos galvos“ individualizuotos) kvazi sankcijos ydingumo įžvalgas.

Mano subjektyviu manymu, EŽTT 2011 m. sausio 6 d. sprendimas tėra Seimo prašymo argumentacijos dalis (tebūnie juridinės inspiracijos dalis), tačiau tikrai ne šio prašymo esmė. Prašymo ir jame formuluojamos problematikos esmė, mano manymu, yra tokia:

pirma, jei demokratiškų (laisvų) Seimo rinkimų principai (tam tikrų asmenų pasyviosios rinkimų teisės neterminuoto praradimo požiūriu) reiškia „A“, tai analogiški Respublikos Prezidento rinkimų principai (tuo pačiu aspektu) negali reikšti „B“, taigi neapimti to, ką apima Seimo rinkimų principai. Vertybinio vientisumo aspektu akivaizdu, kad po EŽTT sprendimo konceptualiai ir oficialiai sugriuvus neterminuoto pasyviosios rinkimų teisės atėmimo Seimo rinkimuose būtinumo ir proporcingumo doktrinai… neįmanoma konceptualiai ir oficialiai išlaikyti tą pačią nesugriuvusią neterminuoto pasyviosios rinkimų teisės atėmimo Respublikos Prezidento rinkimuose būtinumo ir proporcingumo doktriną. Išskirtinis ar „unikalus“ Respublikos Prezidento konstitucinis statusas negelbsti (savaime negali būti tos doktrinos išsaugojimo pagrindas); antraip tektų įrodinėti, pvz., Italijos monarchų išskirtinį statusą ir tuo esą pateisinamą (būtiną ir proporcingą) pokarinį absoliutų konstitucinį draudimą jiems būti Italijos jurisdikcijoje…;

antra, per beveik 10 metų, prabėgusių nuo Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimo, pakito pasyviosios rinkimų teisės neprotingo ir neproporcingo atėmimo samprata nacionalinio parlamento rinkimų atžvilgiu, o šis veiksnys (vertybinio vientisumo aspektu) negali būti vertinamas kaip esą neturintis absoliučiai jokios reikšmės valstybės vadovo demokratiškų rinkimų įžvalgoms. Minėta konvencija neturi Konstitucijos galios, nors turi konstitucinių įžvalgų inspiravimo galią (taigi yra konstitucinis šaltinis įžvalgų ar metodinių prieigų lygmenyje). Kitaip tariant, nors Konstitucija (taigi ir iš jos 1, 2, 34 ir kitų straipsnių kildintina demokratiškų rinkimų vizija) turi būti aiškinama pagal „jos pačios“ teisinį turinį, tačiau pagal tarptautinius įsipareigojimus žmogaus teisių atžvilgiu būtina atsižvelgti į naujausias žmogaus teisių ir laisvių apsaugos tendencijas tarptautinėje teisėje (nekeliant konfliktų su ja ir esant galimybei šalinant akivaizdžias konceptualias įtampas jos atžvilgiu), ypač tuos 2011-2014 m. sunkumus, kurie Seime iškilo bandant 94 balsų persvara atitinkamai pakeisti Konstitucijos tekstą taip, kad jos potekstės oficialus teisminis aiškinimas nebūtų kliūtis įgyvendinti EŽTT 2011 m. sausio 6 d. sprendimą…

III. Atkreipdamas dėmesį į išskirtinį Sprendimo subtilumą – paskutinę „senos“ teismo sudėties (t. y. rotuojamų teisėjų) įgaliojimų dieną (tiksliau pusdienį, trukusį iki naujai tą dieną prisaikdintų teisėjų įgaliojimų pradžios), matau būtinybę papildomai pažymėti, kad, mano subjektyviu manymu:

1. Per šešis mano buvimo Konstitucinio Teismo teisėju metus susiklostė precedento neturinti situacija, kai tos pačios dienos rytą Konstitucinis Teismas, nedalyvaujant vienam neatostogaujančiam ir nesusirgusiam (telefonu iš anksto neinformuotam) teisėjui (šių eilučių autoriui), ir apsvarsto, ir priima, ir surašo bei pasirašo sprendimą, kuriuo atsisakoma nagrinėti pareiškėjo prašymą (juo labiau Seimo in corpore kreipimąsi).

2. Minėta precedento neturinti situacija, mano manymu, yra tiesiogiai susijusi su kita analogiška (precedento neturinčia) situacija, t. y. kyla iš kitos betarpiškai su ja susijusios ekstraordinarinės situacijos: kadenciją bebaigiančio Konstitucinio Teismo pirmininko įpėdinio subjektyvaus (su teisėjo darbo stažo kriterijumi nesusieto) neterminuoto pasirinkimo situacija. Nematant (nesuvokiant) jos diskutuotinų aspektų, neįmanoma tinkamai matyti (suvokti) teismo posėdžio, kuriame per vienos dienos (prieš prisiekiant naujai paskirtiems Konstitucinio Teismo teisėjams) nepilną pusdienį apsvarstytas, priimtas ir pasirašytas Sprendimas, abejotinų aspektų.

2014 m. kovo 19 d. (trečiadienį) Konstitucinio Teismo pirmininkas išleido įsakymą Nr. 3B-31 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjo paskyrimo laikinai eiti Konstitucinio Teismo teisėjo pirmininko pareigas“, kuriame nurodė: „Atsižvelgdamas į tai, kad 2014 m. kovo 20 d. baigiasi mano, kaip […] pirmininko, įgaliojimai, siekdamas užtikrinti veiksmingą Konstitucinio Teismo veiklos organizavimą, Konstitucinio Teismo darbo nepertraukiamumą, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo įstatymo 14 straipsniu […] s k i r i u Konstitucinio Teismo teisėją […] nuo 2014 m. kovo 21 d. laikinai eiti Konstitucinio Teismo pirmininko pareigas kol Konstitucijos […] nustatyta tvarka bus paskirtas Konstitucinio Teismo pirmininkas“.

Mano subjektyviu manymu, demokratiškų teisinių valstybių, ypač Vakarų Europos valstybių, lyginamoji konstitucinė teisė nežino Konstitucinio Teismo pirmininko įpėdinimo subjektyvaus (su teisėjo stažo ar kitų įstatyme nurodytu kriterijumi nesusieto)pasirinkimo instituto, kuris sudarytų prielaidas, pvz., vykstant Respublikos Prezidento rinkimams, teisėjui laikinai eiti pirmininko pareigas savaitę, mėnesį ar net kelius mėnesius.

Mano subjektyviu manymu, laikinai eiti Konstitucinio Teismo pirmininko pareigas galėjo būti objektyviai paskirtas didžiausią teisėjo darbo stažą turintis teisėjas, jei neklystu, Vytas Milius (jam sutikus), ar 6 metų Konstitucinio Teismo teisėjo darbo stažą sukaupę teisėjai Algis Taminskas ir Pranas Kuconis (jiems sutikus; žr. VII), kaip tai suponuoja 20 metų Konstitucinio Teismo veiklos (rotacijų) tradicija.

IV. Sukonkretinu, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 14 straipsnyje („Konstitucinio Teismo pirmininko pavadavimas“) įtvirtintas šio teismo pirmininko būtent (pirmiausiai)pavadavimo (o ne išvestiniu esančio „laikino pareigų ėjimo“) institutas turi būti aiškinamas atsižvelgiant, be kita ko, į:

a) straipsnio pavadinimą, numeraciją (t .y. eiliškumą kitų įstatymo straipsnių atžvilgiu) ir nuostatų turinį. Mano subjektyviu manymu, normos turinį reikėtų aiškinti taip, kad kiek galima labiau būtų atspindimas ją įtvirtinančio straipsnio pavadinimas. Pagal šią metodinę prieigą pavaduoti galima asmenį, kuris šiaip yra (bus), todėl „laikinas pareigų ėjimas“ negali būti beribiai suprantamas kaip nelikusio (nebūsiančio) asmens pavadavimas. Išeitų, kad pirmoji to straipsnio nuostata „Kai nėra Konstitucinio Teismo pirmininko arba jis negali eiti savo pareigų, šias pareigas laikinai eina Konstitucinio Teismo pirmininko paskirtas teisėjas“ (14 straipsnio 1 dalis) iš esmės skirta tai neoficialaus vicepirmininko buvimo situacijai, kai pirmininko įgaliojimų laikas dar nėra pasibaigęs, tačiau pirmininkas, pvz., išvykęs, serga. Tokios pirminės ir minimalios įžvalgos plėtimas, siekiant įtraukti (apimti) šalutinę (kraštutinę) pirmininko įgaliojimų pasibaigimo situaciją negali paneigti principo, kad pirmininko teisė subjektyviai pasirinkti jį pavaduojantį (jo pareigas laikinai einantį teisėją), nesivadovaujant objektyviu didžiausio teisėjo darbo trukmės (bent Konstitucinio Teismo teisėjo darbo trukmės) kriterijumi, iš esmės turėtų būti pažodžiui įtvirtintaar kylanti iš tradicijos, o ne pirmąsyk išvesta iš aptakių formuluočių. Kita nuostata „Kai nėra Konstitucinio Teismo pirmininko ar jo paskirto eiti šias pareigas teisėjo, Konstitucinio Teismo pirmininko pareigas laikinai einadidžiausią teisininko darbo stažą turintis [kursyvas mano – E. Š.] Konstitucinio Teismo teisėjas“ (14 straipsnio 2 dalis) suponuoja aiškų objektyvų kriterijų (nurodytą stažą), kurį, susiejus su pirma nuostata (taigi sisteminiu požiūriu aiškinant 14 straipsnio 1 ir 2 dalis!), galima (jei norima) laikyti vertybe, turinčia primatą pirmininko nuožiūrai (subjektyviam pasirinkimui). Kaip ten nebūtų, Konstitucinio Teismo įstatymo 14 straipsnio nuostatų aiškinimas negali paneigti konstitucinių normų ir principų, pagal kurias (kuriuos): Lietuvoje teisėje nėra įtvirtintas nei teisėjų išrenkamo pirmininko institutas, nei pirmininko pasirenkamo jo įpėdinio institutas; yra įtvirtintas Respublikos Prezidento pasiūlomo ir Seimo paskiriamo pirmininko institutas. Konstitucija netoleruoja situacijos, kai pasibaigus Seimo paskirto teismo pirmininko įgaliojimui laikui, jo pareigas pakankamai ilgą laiką (pvz., kelias savaites, mėnesį, juo labiau kelis mėnesius) eitų pirmininko pasirinktas teisėjas, neturintis didžiausio teisėjo darbo (bent Konstituciniame Teisme) stažo…

b) taikymo tradiciją, t. y. ankstesnes Konstitucinio Teismo teisėjų rotacijas, vykstančias kas trys metai. Mano subjektyviu manymu (kiek man žinoma), per 20 Konstitucinio Teismo veiklos metų nebuvo daroma tai, kad padaryta minėtu Konstitucinio teismo pirmininko 2014 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 3B-31, t. y. subjektyviai parinktas pirmininką pavaduojantis teisėjas (jauniausias pagal amžių), nepaisant objektyvaus teisėjo darbo stažo kriterijaus, kurį kaip vertybę (ne tik vienoje situacijoje) suponuoja Konstitucinio Teismo įstatymas;

c) lyginamuosius aspektus. Mano subjektyviu manymu, Vakarų Europos konstitucinių teismų statuso modeliuose nežinomas kadenciją bebaigiančio pirmininko įpėdinio subjektyvaus pasirinkimo institutas, sudarantis prielaidas (vykstančių Respublikos Prezidento rinkimų kontekste) asmeniui, kuris valstybės vadovo nepasiūlytas ir parlamento nepaskirtas teismo pirmininku, savaitę, mėnesį ar net kelis mėnesius eiti teismo pirmininko pareigas, nors jis to negalėtų daryti, jei jo parinkimas būtų grindžiamas objektyviu teisėjo darbo trukmės kriterijumi… Tokios situacijos Konstitucija, mano manymu, netoleruoja, o jei būtų manoma, kad toleruoja, tai tektų diskutuoti, kodėl ji prieš keletą metų esą netoleravo situacijos, kai pasibaigus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko įgaliojimų laikui (ir Respublikos Prezidentui bei Seimui nesusitarus dėl jo įpėdinio) pirmininkas ir toliau ėjo savo pareigas tol, kol buvo atleistas iš pirmininko pareigų Seimo nutarimu…

V. Pažymiu ir tai, kad net jei Konstitucinio Teismo pirmininko subjektyvus jauniausio teisėjo pasirinkimas savo įpėdiniu, įgaunančiu galimybes vadovauti teismui neterminuotą laiką (kol Respublikos Prezidentas pateiks, o Seimas paskirs, jei sutiks paskirti, atitinkamą kandidatą į pirmininkus), būtų bandomas pateisinti esą tam tikru neoficialiu pasirinkimo derinimu su atitinkamomis valstybės valdžią įgyvendinančiomis institucijomis, toks tariamas pateisinimas nesuteiktų subjektyviam įpėdinio pasirinkimui legitimacijos, kadangi tokio pobūdžio teismo pirmininko sprendimų derinimas su „politinio pobūdžio“ valstybės institucijomis, kurios renkamos ir veikia pagal tam tikras rinkimų programas ir politinius kompromisus, nesuderinamas su Konstitucijoje įtvirtintu teismų nepriklausomumo principu.

Ypač pažymiu, kad nesiekiau ir šia nuomone nesiekiu profesinės „karjeros“, t. y. nepretendavau būti laikinai Konstitucinio Teismo pirmininko pareigas einančiu teisėju ir neplanuoju įsivelti į nuolatinio pirmininko atrinkimo ar parinkimo „kampaniją“. Savo profesinę misiją, taigi ir šią nuomonę sieju su pernelyg kontraversiškų (konceptualiu požiūriu daugiau nei akivaizdžiai abejotinų) teisingumo vykdymo (įskaitant teismo administravimą) apraiškų atskleidimu ir diskutavimu, vertybinę pirmenybę (primatą abejonės atveju) teikdamas individualumui ir principingumui, bet ne tik buvimui „kolektyvo nariu“…

Jei per 20 Konstitucinio Teismo veiklos metų (vykstant teisėjų rotacijoms 1996, 1999, 2002, 2005, 2008, 2011 metais) neprireikė (jei neklystu) įžvelgti Konstitucinio Teismo įstatymo 14 straipsnyje… kadenciją baigiančio teismo pirmininko teisę pasirinkti bet kurį (tebūnie jauniausią) teisėją ir jį skirti laikinai eiti pirmininko pareigas nuo pirmininko kadencijos pasibaigimo (naujai paskirtų ir prisiekusių teisėjų įgaliojimų pirmosios dienos), tai daugiau nei keista, kad anksčiau analogiškose situacijose (taigi ir prieš tris metus, t. y. 2011 m. pasibaigiant pirmininko Kęstučio Lapinsko įgaliojimams) vadovautasi objektyviu didžiausio teisėjo darbo stažo kriterijumi…

Taigi, mano subjektyviu manymu, abejotinu precedentu nutolstama nuo teisinių tradicijų ir teisinių staigmenų nekūrimo idealų.

VI. Pažymiu, kad šios nuomonės pagrindą sudaro nesutikimas dėl Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 20 d. sprendimo, dėl kurio kylančios abejonės, mano subjektyviu manymu, neatsiejamas nuo minėto pirmininko 2014 m. spalio 19 d. sprendimo (dėl jo kylančių abejonių).

Pabrėžiu, kad, mano giliu įsitikinimu, naujos sudėties Konstitucinis Teismas, pirmininkaujant didžiausią teisėjo darbo stažą turinčiam teisėjui ir dalyvaujant 2014 m. kovo 20 d. prisiekusiems trims teisėjams, galėjo objektyviau pasirinktimažiau konfrontacinį sprendimo variantą: arba gražinti Seimui prašymą, neatimant galimybės jį teikti sukonkretinus (sustiprinus) argumentus, arba priimti prašymą ir jį atitinkamai išnagrinėti (tebūnie nenustačius prieštaravimo Konstitucijai).

Pasirinktas variantas pernelyg formalus: išeina, kad jei Seimo nariai ir toliau nesugebėtų susitarti dėl Konstitucijos pataisos, kurios esą neišvengiamai reikia norint įvykdyti minėtą EŽTT sprendimą, ir tokia situacija truktų 10, 15, 20 ar daugiau metų, tai ši situacija esą visiškai nereiškia, kad kiltų su Konstitucinio Teismo galiomis susijusi problema dėl Konstitucijoje nurodytų tarptautinių įsipareigojimų vykdymo ir kad tokiai problemai, esą kilusiai iš 1992 m. spalio 25 d., referendumu priimtos Konstitucijos teksto savitumo, veiksmingai spręsti (dalyvauti ją sprendžiant) Konstitucinis Teismas turėtų pasinaudoti savo galiomis…

VII. Atkreipiu dėmesį, kad kai 2004 m. pavasarį buvau, regis, vienintelis atitinkamų Seimo narių konsultacijoms kviestas teisininkas dėstytojas, kuris (daugelio tam tikro komiteto ar departamento narių, kviestinių specialistų ir specialisčių nuostabai) tiek žodžiu, tiek raštu pasisakė už protingos (terminuotos, t. y. 5 metų) kvazi sankcijos (impeachment‘o būdu pašalintam valstybės vadovui) įtvirtinimą Respublikos Prezidento rinkimų įstatyme (įterpiant neįprastą „įstatymo pataisos preambulę“), buvau ne vieno kolegos pašieptas ir kreivai nužvelgtas, o Konstituciniam Teismui priėmus 2004 m. gegužės 25 d. nutarimą, kuris tą pasiūlytą 5 metų trukmės ribojimų sankciją pavertė nepalyginti griežtesne, – tarsi netikėtai reabilituotas. Gal dėsninga ar lemtinga, kad tą pačią reakciją (tik kandesnę) tenka patirti… po dešimtmečio bandant įrodinėti tos pačios pirminės ribotos (tebūnie ilgesnės, 10 metų trukmės) sankcijos įtvirtinimo galimybes, „reinterpretuojant“ doktriną ir nedarkant pirminio (referendumu aprobuoto) Konstitucijos teksto… Tokia jau ta dalia…

Egidijus Šileikis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjai išaiškino kaip “teisingai“ taikyti CK reglamentuotas procesines palūkanas

Aš nuo senų laikų priešiškai žiūrėjau į mišrių teisėjų kolegijų, kurios susideda iš civilinių ir baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų, sudarymą. Teismų skirstymo į civilinių ir baudžiamųjų bylų skyrius logika yra paprasta, šios teisės šakos yra pernelyg skirtingos, kad tas pačias bylas nagrinėtų tie patys teisėjai.  Kuo labiau specializuoti teisėjai, tuo geriau jie išmano nagrinėjamą klausimą, čia imu analogiją iš advokatų ir teisės mokslininkų, kurie gali sau leisti specializuotis giliai į tam tikrą sritį.

2014 m. kovo 3 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė mišri septynių teisėjų kolegiją priėmė nutartį Nr. 3K-7-144/2014, kurioje spręsti deliktinės atsakomybės taikymo klausimai. Spėju, kad šioje byloje sprendimas priimtas teisėjų balsams 4 prieš 3, nes į kolegijoje buvę Gintaras Goda, Antanas Klimavičius, Alvydas Pikelis pareiškė atskirąją nuomonę.  Vienas iš klausimų, kuriuo jie nesutiko su civilistais, buvo procesinių palūkanų taikymas:

“CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kompensacinių arba, kitaip tariant, procesinių palūkanų klausimą reguliuoja ir CK 6.210 straipsnis, kuriame nurodyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

Mūsų nuomone, šios Civilinio kodekso nuostatos reguliuoja kreditoriaus ir skolininko santykius, kylančius iš sutartinių santykių. Šiems santykiams būdinga tai, kad yra fiksuoti tam tikra teisine forma – sutartimi, ar iš sutarties atsiradusia konkretaus dydžio prievole ir yra praleistas terminas piniginei prievolei įvykdyti.

Deliktinės atsakomybės atveju tarp šalių nėra kreditoriaus ir skolininko santykių, nes turtinės ir neturtinės žalos dydis nustatomas bylos proceso metu ir fiksuojamas teismo proceso baigiamajame akte išnagrinėjus bylą. Nesutinkame su tuo, kad deliktinės atsakomybės atveju procesinės palūkanos turi būti skaičiuojamos nuo ieškinio priėmimo teisme, nes Civilinio kodekso XXII skyriaus trečiajame skirsnyje „Deliktinė atsakomybė“ nėra normos dėl procesinių palūkanų.

Plečiamai išaiškinus CK 6.37 straipsnio 2 dalies nuostatas ir pripažinus, kad deliktinės atsakomybės atveju nukentėjusysis turi teisę į procesines palūkanas nuo ieškinio priėmimo teisme, būtų pažeistas procesinis šalių lygiateisiškumo principas, įtvirtintas Konstitucijos 29 straipsnyje ir CPK 17 ir 42 straipsniuose. Remiantis tokiu teisės aiškinimu atsakovas deliktiniuose teisiniuose santykiuose būtų preziumuojamas skolininku nuo ieškinio priėmimo ir jam, priimant sprendimą atgaline data, būtų skaičiuojamos procesinės palūkanos nuo ieškinio pareiškimo, nepriklausomai nuo to, kiek užtruko teismo procesas ir kieno iniciatyva jis buvo tęsiamas.

Pagal tokį teisės aiškinimą atsakovo kaip preziumuojamo skolininko teisinė padėtis būtų neapibrėžta ir dviprasmiška, nes jis iki sprendimo priėmimo nežino, ar ieškinys bus patenkintas, jei taip, tai kokio dydžio. Pagal tokį teisinį reguliavimą, siekdamas išvengti procesinių palūkanų priteisimo, atsakovas turėtų iš anksto, dar nepriėmus teismui sprendimo, atlyginti visą žalą pagal pareikštą ieškinį. Įtvirtinus tokį ginčo sprendimo būdą iš esmės pasunkinama atsakovo teisė ginčyti savo kaltę ir ieškinio dydį, o ieškovui sukuriamos prielaidos piktnaudžiauti teise.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir teisinis aiškumas; šis imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai).

Mūsų nuomone, deliktinės atsakomybės atveju teisė reikalauti procesinių palūkanų galima įsiteisėjus teismo sprendimui, nustatančiam konkretų nusikaltimu padarytos turtinės ir neturtinės žalos dydį. Tokios praktikos yra laikomasi kasacinėse nutartyse Nr. 2K-234/2010, 2K-181/2010.“

Pirmiausia, dėl kompensacinių, arba kitaip tariant procesinių palūkanų. Procesinės palūkanos visų pirma yra skatinamosios, nes jomis siekiama kad žala padaręs asmuo (prievolėje vadinamas skolininku), kuo greičiau atlygintų žalą nevilkindamas teismo proceso ir įvykdydamas teismo sprendimą.  Taip, šios palūkanos atlieka ir kompensacinę funkciją, nes nukentėjęs nuo skolininko padarytos žalos asmuo (prievolėje vadinamas kreditoriumi) patiria išlaidų, kurias galima įvertinti pinigine išraiška.

Teisėjų nuomone CK 6. 37 str. 2 d. ir 6.210 str. reguliuoja kreditoriaus ir skolininko santykius, kylančius tik iš sutarties. Vien lingvistiškai žiūrint į CK 6.210 str. būtų galima sutikti su tokia teisėjų išvada. Tas straipsnis savo prigimtimi skirtas sutartinėms palūkanoms. Tačiau CK 6.37 str. skirtas palūkanoms, kurio 2 d. nustatytos procesinės palūkanos, yra prie bendrųjų prievolių teisės normų. Nuo romėnų laikų  yra žinoma, kad prievolių atsiradimo pagrindais yra tiek sutartis, tiek deliktas. Kodėl  CK 6.37 str. 2 d. yra bendroji procesinių palūkanų nuostata, nepriklausomai nuo to, iš kokios prievolės kyla žala? Todėl kad teismui nustačius civilinės atsakomybės sąlygų visetą reiškia, kad nukentėjęs asmuo (kreditorius) patyrė žalos, todėl procesinėmis palūkanomis siekiama kuo greičiau pašalinti padarytos žalos sukeltus neigiamus padarinius. Pareiga atlyginti padarytą žalą yra piniginio pobūdžio (dar teisės doktrinoje vadinama pinigine prievole) t.y. deliktinės prievolės objektas – pinigai, o dalykas – skolininko pareiga atlyginti žalą (t.y. perduoti pinigus). Kodėl nurodoma į CK 6.210 str., kuris savo prigimtimi yra sutartinis? Todėl, kad civilinis kodeksas nėra lingvistiniu ir sisteminiu požiūriu tobulas, t.y. CK 6.37 str. 2 d. nurodo, kad procesinės palūkanos yra įstatymo nustatyto dydžio. Vienintelė nuostata, kuri nustato įstatyminį palūkanų dydį kodekse yra CK 6.210 str., todėl praktika padiktavo, kad žiūrima į šitą normą. Suprantu, kad būtų aiškiau jeigu tas pats CK 6. 37 str. nustatytų procesinių palūkanų dydį, bet taip, deja, nėra. Tačiau problemos irgi nėra, nes teismai rado atsakymą per CK 6.210 str.

Šokiruoja tolimesnis teisėjų teiginys, kad “deliktinės atsakomybės atveju tarp šalių nėra kreditoriaus ir skolininko santykių, nes turtinės ir neturtinės žalos dydis nustatomas bylos proceso metu ir fiksuojamas teismo proceso baigiamajame akte išnagrinėjus bylą.“ Už tokį atsakymą mano trečiakursiai prievolių teisės studentai gautų vienetus, nes PATS PIRMAS šeštosios CK knygos straipsnis pateikia prievolės sampratą, nurodydamas, kad:

“Prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą.“

Vis dar nėra kreditoriaus ir skolininko? Hm… Arba vienetai už romėnų teisę antrakursiams studentams, jeigu nežino, kad deliktas – vienas iš prievolių atsiradimo pagrindų. Toliau argumentuojama, kad Civilinio kodekso XXII skyriaus trečiajame skirsnyje „Deliktinė atsakomybė“ nėra normos dėl procesinių palūkanų. O kodėl šiame skirsnyje turėtų būti nuostata dėl procesinių palūkanų, jeigu jame TĖRA reguliuojamos atskiros deliktų rūšis? Kam griauti kodekso sistemą? Išduosiu paslaptį, norma, kurioje įtvirtintos procesinės palūkanos (CK 6.37) yra šeštosios civilinio kodekso knygos pirmoje dalyje, kuri vadinasi “Bendrosios nuostatos“. Kas būdinga bendrosioms nuostatoms? Tai, kad jos taikomos visoms prievolėms ir, taip, deliktai irgi yra prievolės.

Teisėjai nurodo, kad pažeidžiamas tiek CPK, tiek Konstitucijoje įtvirtintas šalių lygiateisiškumo principas. Kur? Tai, kad atsakovas iš karto žino, jog, jeigu iš tiesų padarė žalą ieškovui ir vilkins procesą bei nevykdys sprendimo, jam kaupsis procesinės palūkanos? Teisėjai sako, kad lygiateisiškumas pažeidžiamas ir dėl to, kad “atsakovas deliktiniuose teisiniuose santykiuose būtų preziumuojamas skolininku nuo ieškinio priėmimo“. Nepaisant to, ar sprendžiamas procesinių palūkanų klausimas, atsakovas deliktiniuose teisiniuose santykiuose PROCESIŠKAI VISADA BUS SKOLININKAS, nes ieškovas kreipiasi į teismą dėl jam deliktu sukeltos žalos. Civilinėse byloje iš prievolinių teisinių santykių atsakovas visada yra skolininkas ir teismo proceso metu teismui kyla pareiga nustatyti materialiąją tiesą, kartu ir tai, ar atsakovas realiai skolingas, o jeigu skolingas, tai tenkinti ieškovo ieškinį. Prievoliniuose santykiuose asmuo turintis reikalavimo teisę – kreditorius, o asmuo turintis įvykdyti pareigą – skolininkas. Ir čia netinkama analogija iš baudžiamosios teisės, kad asmuo pripažįstamas kaltu tik po teismo sprendimo. Leisiu priminti, kad prievoliniuose santykiuose, priešingai negu baudžiamojoje teisėje, skolininko kaltė yra preziumuojama.

Argumentacijos šedevras yra ir dar vienas teiginys, kad: “pagal tokį teisės aiškinimą atsakovo kaip preziumuojamo skolininko teisinė padėtis būtų neapibrėžta ir dviprasmiška, nes jis iki sprendimo priėmimo nežino, ar ieškinys bus patenkintas, jei taip, tai kokio dydžio. Pagal tokį teisinį reguliavimą, siekdamas išvengti procesinių palūkanų priteisimo, atsakovas turėtų iš anksto, dar nepriėmus teismui sprendimo, atlyginti visą žalą pagal pareikštą ieškinį.  Įtvirtinus tokį ginčo sprendimo būdą iš esmės pasunkinama atsakovo teisė ginčyti savo kaltę ir ieškinio dydį, o ieškovui sukuriamos prielaidos piktnaudžiauti teise.“ Kaip pasunkinama padėtis ir ieškovui suteikiama galimybė piktnaudžiauti. Ieškovas vilkins byla pats, po to PATS trukdys atsakovui įvykdyti sprendimą, kad gautų daugiau 5 proc. dydžio metinių palūkanų? Išrastas naujas verslo planas! O atsakovas, suprasdamas, kad padarė žalą, iš karto, nelaukdamas teismo sprendimo, ją atlygins. Valio, skatinamoji funkcija veikia! Vėlgi mažytė paslaptis, jeigu atsakovas žino, kad nėra sąlygų jo civilinei atsakomybei kilti, tai jis drąsiai gali gintis, o laimėjęs bylą, t.y. kai teismas atmes nepagrįstą ieškinį, procesinių palūkanų neturės mokėti.

Toliau pateikiami argumentai iš Konstitucinio Teismo praktikos dėl teisinės darnos, teisinio tikrumo, reguliavimo aiškumo ir t.t. Tai, kad reguliavimas neaiškus kai kuriems teisėjams, nereiškia, kad jis neaiškus ir kitiems, nes kiti gali žinoti, kas yra prievoliniai santykiai, kaip vadinamos prievolės šalys, kokios prievolių teisėje prezumpcijos, CK 6 knygos normų sistema  ir t.t.

Teiginys, kuris daromas nurodant į LAT baudžiamųjų bylų skyriaus praktiką, kad procesinės palūkanos turėtų būti reikalaujamos tik įsiteisėjus teismo sprendimui, nustatančiam konkretų žalos dydį yra absudirškas dėl kelių priežasčių. Pirma, taip menkinama procesinių palūkanų skatinamoji funkcija, nes sprendžiant bylą ir iki sprendimo įvykdymo skolininkas nemato palūkanų “kapsėjimo“. Antra, siekiant išieškoti procesines 5 proc. dydžio metines palūkanas, reikėtų kreiptis su nauju ieškiniu į teismą.  Trečia, būtent taip būtų labiau pažeidžiamas teisinis tikrumas, nes skolininkui nebūtų aišku,  ar bus reikalavimas priteisti procesines palūkanas ar ne, jis jį gaus ieškiniu naujoje byloje, kurioje negalės iš esmės negalės jų ginčyti, nes jos priteisiamos “automatiškai“ esant jų priteisimo sąlygoms, t.y. jeigu kreditoriaus ieškinys tenkintinas, skolininkas neturi galimybių “apsiginti“ nuo procesinių palūkanų nemokėjimo. Ketvirta, reikalaujant užvesti naują bylą dėl procesinių palūkanų, susidarytų pasaka be galo, kai būtų galima reikšti ieškinius priteisti procesines palūkanas bylose, kurių materialinis teisinis reikalavimas priteisti procesines palūkanas…

Manyčiau, ši nutartis, o tiksliau atskiroji nuomonė puikiai iliustruoja mišrių kolegijų daromą žalą teisės aiškinimo procesui.

Konstitucinis Teismas v. Seimas: kur yra kompetencijų riba valdžių padalijimo principo atžvilgiu?

Per savo neapdairumą kažkaip sugebėjau praleisti Konstitucinio Teismo teisėjos Ramutės Ruškytės atskirąją nuomonę dėl balandžio 30 d. nutarimo, kuriuo spręsti merų ir jų pavaduotojų atlyginimų ir kitų socialinių garantijų klausimai. Atskiroji nuomonė mane gana stipriai šokiravo tiek dėl savo turinio, tiek dėl to, kad viešojoje erdvėje nesulaukė nė lašelio dėmesio. Joje paliestas labai svarbus klausimas t.y. kur yra Konstitucinio Teismo ir Seimo kompetencijų riba valdžių padalijimo principe t.y. kaip ir kiek Konstitucinis Teismas gali kištis į Seimo kompetenciją. Visų pirmą dėl ko keliamas klausimas, nes LRKT savo nutarime nurodė:

“Kartu pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, užtikrindamas valstybės ir savivaldybių politikams teisę gauti teisingą darbo apmokėjimą, pagal Konstituciją privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį valstybės ir savivaldybių politikams nustatytas apmokėjimo už darbą dydis atitiktų šių asmenų veiklos specifiką ir nesudarytų prielaidų iš vienos darbo apmokėjimo teisinio reguliavimo požiūriu vertintinos asmenų kategorijos (šiuo atveju – valstybės politikų) nepagrįstai išskirti, nustatant darbo apmokėjimo dydį, tam tikros asmenų grupės (šiuo atveju – merų ir merų pavaduotojų).

Pažymėtina ir tai, kad įstatyme (šiuo atveju – Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme) reguliuojant valstybės ir savivaldybių politikų darbo užmokesčio dydžius darbo apmokėjimo teisinio reguliavimo požiūriu vertintinos vienos asmenų kategorijos atskiroms asmenų grupėms darbo užmokesčio dydžiai gali būti diferencijuoti, tačiau tai turi būti pagrįsta tam tikrais aiškiais objektyviais kriterijais, kaip antai atskiroms šios kategorijos asmenų grupėms priklausantiems asmenims priskirtų funkcijų pobūdžiu, jų sudėtingumu, reikšmingumu, apimtimi, atsakomybe už šių funkcijų vykdymą; tai pasakytina ir apie tai pačiai darbo apmokėjimo teisinio reguliavimo požiūriu vertintinai asmenų grupei priklausančių asmenų darbo užmokesčio dydžių diferencijavimą: teisiniu reguliavimu darbo užmokesčio dydžiai gali būti diferencijuojami, tačiau tai turi būti pagrįsta aiškiais objektyviais kriterijais, atspindinčiais atitinkamai grupei priklausančių asmenų veiklos ypatumus.

Teisiniu reguliavimu nustatant merų (merų pavaduotojų) darbo užmokesčio dydžius turi būti atsižvelgiama į aplinkybes, lemiančias būtinybę juos diferencijuoti.

Šiame kontekste pažymėtina tai, kad savivaldybės gali gerokai skirtis ne tik jų teritorijoje gyvenančių gyventojų skaičiumi, bet ir inter alia savo dydžiu, savivaldybės kompetencijai priskirtų spręsti klausimų apimtimi dėl jų reikšmingumo ir sudėtingumo; taigi savivaldybių politikų veiklos apimtis ir jiems tenkančios atsakomybės mastas taip pat gali skirtis dėl atitinkamos savivaldybės ypatumų, todėl teisiniu reguliavimu diferencijuojant merų (merų pavaduotojų) darbo užmokesčio dydžius turi būti atsižvelgta ir į šią jų veiklos specifiką.“

Turime atkreipti dėmesį į dažnai teismo nutarimuose pasitaikančią loginę-lingvistinę konstrukciją “Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą“. Aš skaitydamas teismo nutarimus nuolat matau šį konstruktą, kuris į esmės aiškina, kaip Seimas turi dirbti savo darbą. Iš čia kyla ir didysis klausimas, ar Konstitucinis Teismas neperžengia savo kompetencijos ir pats nepažeidžia valdžių padalijimo principo teikdamas tokio tipo nurodymus? Mano žiniomis, joks mūsų rimtas konstitucionalistas nėra ieškojęs atsakymo į šį klausimą, tesu girdėjęs diskusijose paviršutiniškus pasvarstymus. Šis klausimas būtų puiki tema moksliniam darbui. Tačiau dabar reikia grįžti prie atskirosios nuomonės, ji svarbi būtent tuo, kad Ramutė Ruškytė oficialiai pateikia savo nuomonę kaip Konstitucinio teismo teisėja šiuo klausimu:

“Nesutinku su Konstitucinio Teismo nutarimo motyvuojamosios dalies IV skyriaus 8 punkte esančia naujove – jame yra pateikti nurodymai įstatymų leidėjui. Šie nurodymai nėra grindžiami jokia konkrečia Konstitucijos norma ar principais. Tokie nurodymai taip pat nekyla iš anksčiau šiame nutarime aptarto teisinio reguliavimo. Nutarime, inter alia 2 motyvuojamosios dalies II skyriaus 2.2 punkte, yra minimas „pareiginės algos koeficientas, kuris nustatytas šio įstatymo priedėlyje“ (Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Tačiau priedėlyje nustatyti dydžiai nutarime nebuvo pateikti, jie niekaip nebuvo analizuoti.

Todėl tokie Konstitucinio Teismo samprotavimai, kuriais iš esmės kvestionuojami nustatytieji merų atlyginimų dydžiai, mano nuomone, negali būti laikomi konstituciškai pagrįstai argumentuotais ir gali sudaryti prielaidas įsiterpti į Seimo galias.“

Visų pirma dėl “esančios naujovės, kuria pateikti nurodymai įstatymų leidėjui“, tai mano komentaras būtų paprastas, tai nėra naujovė, galėčiau pateikti krūvą LRKT išaiškinimų, kuriais tai daryta (užtenka per nutarimų paiešką paleisti frazę “Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą“).  Kitas dalykas yra tų nurodymų pagrįstumas, teisėja pastebi, kad jie nepagrįsti Konstitucijos norma ar principais. Iš čia galima kelti du klausimus:

1. Ar LRKT išvis neperžengia savo kompetencijos duodamas tokio tipo nurodymą Seimui (įstatymo leidėjui)?

2. Ar visgi LRKT gali duoti tokio tipo nurodymą, su sąlyga, kad tas nurodymas yra konstituciškai pagrįstas (normomis ir principais)?

Norėčiau paieškoti gilesnių atsakymų šiuos klausimus.. Būtų smagu, jei prie to prisidėtų koks rimtas konstitucionalistas, nes į šiuos klausimus yra būtina rasti atsakymus, kitaip mes niekada nežinosime aiškios ribos tarp Seimo ir Konstitucinio Teismo kompetencijų..

Diskusija dėl atskirosios nuomonės instituto konstitucinės justicijos bylose

Praėjusiais metais pateikiau teisingumo ministerijai Konstitucinio Teismo įstatymo 55 str. 5 d. pakeitimo projektą, dėl kurio ministerija kreipėsi į kompetentingas institucijas: Konstitucinį Teismą, Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, Mykolo Romerio universitetą, Prezidentūrą ir Vytauto Didžiojo universitetą. Šiandien Teisingumo ministerija persiuntė man atsakymus iš visų šių institucijų. Pasistengsiu juos kiek įmanoma trumpiau apžvelgti.

Pirmiausia, turiu pastebėti, kad daugumos institucijų pozicija, dėl atskirosios nuomonės reiškimo, kai nesutinkama su  teismo motyvais buvo tokia: kad kadangi LRKT baigiemieji aktai yra vientisi, jos įgyvendinant būtina atsižvelgti į motyvus, todėl teisėjai turi teisę pasisakyti tiek dėl motyvų, tiek dėl rezoliucinės dalies, nepaisant to, ar sutinka su rezoliucine dalimi, tačiau nesutinka su motyvais. Todėl šis siūlymas vertintinas pertekliniu (MRU, VDU, LRKT pozicija). Gerai, sutinkant su šiuo aiškinimu, mano pozicija yra perteklinė.

Įdomesnė pozicija yra, dėl atskirosios nuomonės skelbimo laiko ir dokumento. Mano principinė pozicija yra, kad atskiroji nuomonė turi būti skeliama kartu su Konstitucinio Teismo baigiamuoju aktu. Siūlydamas projektą argumentavau, kad vienas iš atskirosios nuomonės paskelbimo būdų būtų ją skelbti pačiame LRKT baigiamajame akte. Tačiau tai jau reglamento lygio įgyvendinimo klausimas. Mano esminė pastaba – laiko momentas t.y. paskelbimas turi vykti tuo pačiu metu. Su šiomis mano pastabomis visiškai nesutinka Konstitucinis Teismas. LRKT atsakymą teismo teisės departamento direktorius K. Jankauskas. Pirmiausia dėl paskelbimo pačiame nutarime LRKT  pozicija (pateikiu esmę) yra:

“Atskiroji nuomonė nėra privalomosios teisinės galios teisės šaltinis, todėl negali būti skelbiama baigiamajame akte. Todėl, įgyvendinus siūlymą, būtų sudarytos prielaidos abejoti Konstitucinio Teismo aktų teisine galia“.

Įdomus argumentas, tačiau pvz.: Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose skeliamos atskirosios nuomonės nesudaro prielaidų abejoti šio teismo priimtų sprendimų teisine galia. Be to, mano pateiktas siūlymas skelbti pačiame akte buvo pateiktas kaip pavyzdys, kuris įgyvendinus pateiktą pataisą nebūtinai turi būti naudojamas. Pagrindinis pataisos akcentas: “Teisėjo atskiroji nuomonė pridedama prie bylos ir apie tai pranešama byloje dalyvaujantiems asmenims ir visuomenės informavimo priemonėms skelbiama kartu su Teismo priimtu aktu“. Tačiau Konstitucinis Teismas nesutinka su mano siūlomu reguliavimu. Teismas nurodo, kad per mėnesį laiko priėmus nutarimą ir panaikinus trijų darbo dienų terminą, neliktų laiko atskirajai nuomonei paruošti. Todėl būtų paneigiama šios teisės prasmė. Tačiau teismas pritaria, kad reguliavimas galėtų būti keistinas ta apimtimi, norint paskelbti atskirąją nuomonę kartu su baigiamuoju aktu, reikia keisti Konstitucinio Teismo įstatymą taip, kad būtų atskirtas baigiamojo akto priėmimo ir paskelbimo terminas. Teismas pažymi, kad bet kurio atveju turi būti nustatytas aiškus ir protingas terminas atskirajai nuomonei pareikšti.

Bet, turiu pastebėti, kad su dabartiniu  atskirosios nuomonės paskelbimu LRKT kaip ir neįžvelgia problemos:

“Teikdami nuomonę dėl minėtų siūlymų keisti Konstitucinio Teismo teisėjo atskirosios nuomonės teisinį reguliavimą, norime pažymėti, kad visuomenės nuomonė įvairiais konstitucinės justicijos bylose nagrinėjamais klausimas yra reiškiama ne tik po Konstitucinio Teismo baigiamojo akto paskelbimo, bet ir iki tol (žiniasklaidos priemonėse dažnai aptariami su Konstituciniame Teisme nagrinėjamomis bylomis susiję klausimai), tačiau tai netrukdo Konstitucinio Teismo teisėjams objektyviai vertinti visų nagrinėjamos konstitucinės bylos aplinkybių ir turėti savo poziciją byloje sprendžiamais klausimais.“

Mano siūlomų pataisų esminis momentas – abejonės viešojoje erdvėje, visuomenėje. Siūlomų pasiūlymu tikslas – panaikinti abejonės teisėjų objektyvu ar šališkumu. Jei tai teisėjui, kaip profesionalui, tai ir netrukdo, tačiau aš noriu pašalinti bet kokias galimas abejones. Šiai mano pozicijai pritaria VU TF atstovas. Teisės fakulteto atsakymą parengė prof. E. Kūris, kuris pabrėžė, kad tai yra jo kaip teisininko konstitucionalisto nuomonė, o ne Teisės fakulteto. E. Kūrio nuomonė:

“Be išlygų pritariu pareiškėjo principinei pozicijai, kad dabartinis Konstitucinio Teismo teisėjo atskirosios nuomonės pareiškimo reglamentavimas Konstitucinio Teismo įstatyme yra ydingas (ne vien dėl pareiškėjo nurodytų priežasčių). Tai, kad teisėjo atskiroji nuomonė gali būti pareikšta jau po to, kai visuomenei žinomas priimto Konstitucinio Teismo baigiamojo akto turinys ir tas aktas yra komentuojamas specialistų, politikų, žiniasklaidos ir visuomenės, vertintina kaip visiškas nesusipratimas, įstatymų leidėjo brokas. Dabartinis teisinis reguliavimas kompromituoja iš esmės pažangų atskirosios nuomonės institutą ir visą konstitucinę justiciją.

Kitą vertus, turiu padaryti pastabą, dėl kai kurių pareiškėjo argumentų. Antai pareiškėjas, mano, kad per vieną mėnesį, skirtą baigiamojo akto parengimui ir priėmimui teisėjai jau būna iš esmės “suformavę sprendimą“, o “baigiamojo akto rezoliucija ir motyvai yra maždaug aiškūs“. Pirma, tai būna toli gražu ne visada. Antra, atskirąją nuomonę (galbūt) ketinantis pareikšti teisėjas turi oponuoti jau parašytam ir priimtam baigiamojo akto tekstui. Trečia, būtų nepateisinama, jei toks teisėjas rašytų askirąją nuomonę tuo metu, kai kiti teisėjai kolektyviai regia tą baigiamąjį aktą. Tai būtų ypač nepateisinama, jei tokių teisėjų būtų trys ar keturi; tokiu atveju tikrai nukentėtų baigiamojo akto kokybė  dar ir dėlto, kad bendrai rengdami baigiamąjį aktą tie mažumoje likę teisėjai turėtų galimybę pabandyti įtikinti kolegas, kurių pozicija atitinkamu klausimu dominuoja, tą pozicija pakoreguoti taip, kad atskirosios nuomonės pareiškimas atitinkamu klausimu taptų nereikalingas. Juk daug vertingesnis yra tas Teismo baigiamasis aktas, dėl kurio atskirųjų nuomonių nepareikšta, negu tas, dėl kurio jos pareikštos.

Todėl negalima apsiriboti vien pareiškėjo siūlomu Konstitucinio Teismo įstatymo koregavimu. Būtina ir pataisa, atskirianti nutarimo priėmimo laiką nuo viešo paskelbimo Teismo posėdžių salėje laiko, ir nustatanti pakankamą laiką, per kurį atskirąją nuomonę pareikšti norintis teisėjas tai galėtų padaryti; tas laikas turi būti toks, kad per jį būtų įmano kalbos redaktoriui deramai suredaguoti tą atskirąją nuomonę, nes šiuo metu, deja, kas kaip moka, tas taip rašo – neretai su rimtomis spaudos, stiliaus bei kalbos klaidomis ar net keistais kalbos naujadarais. Kartu būtina pailginti dabar nustatytą vieno mėnesio terminą, per kurį turi būti priimtas baigiamasis aktas konstitucinės justicijos byloje. Taip pat būtina nustatyti, kad teisėjo atskirajai nuomonei taikomi tam tikri formos reikalavimai, kuriuos galėtų (turėtų) apibrėžti pats Konstitucinis Teismas. Deja, kai kurios jau pareikštos atskirosios nuomonės neatitinka minimalių tvarkingo dokumento reikalavimų. Galbūt neatsitiktinai pati pirmo atskiroji nuomonė (dėl 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimo) nėra paskelbta net Konstitucinio Teismo interneto tinklalapyje ir dėlto visuomenei turbūt nežinoma (nors kiekvienam besidominčiam yra prieinama Teismo archyve) – jos platus paviešinimas kompromituotų ir Teismą, ir ją parašiusį teisėją, ir patį atskirosios nuomonės institutą.“

Mykolo Romerio Universiteto poziciją parengę konstitucinės teisės katedros atstovai pritaria mano pozicijai, kad atskirąją nuomonę skelbiant kartu su Teismo baigiamuoju aktu būtų sumažintos abejonės, dėl nuomonės skaidrumo ir ją pareiškusių teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo.

VDU pateiktoje nuomonėje, akcentuojama, kad atskiroji nuomonė turi būti pareiškiama dėl jau priimto teismo baigiamojo akto.

Iš Prezidentūros atsakymo supratau, kad jis yra parengtas I. Pukanasytės, Prezidentūra iš esmės pritaria mano idėjoms:

“Manome, kad ydingas yra teisinis reguliavimas, nustatantis, kad Konstitucinio Teismo Teisėjas turi pareikšti atskirąją nuomonę per 3 darbo dienas po atitinkamo akto paskelbimo KT posėdžių salėje. Manome, kad skelbiant Konstitucinio Teismo aktą posėdžių salėje turi būti žinoma, ar yra teisėjų, turinčių atskirąją nuomonę, jeigu taip, turėtų būti pranešta, koks tai teisėjas (teisėjai). Toks teisinis reguliavimas inter alia padėtų efektyviau užtikrinti, kad Konstitucinio Teismo teisėjas visus savo argumentus, motyvus, susijusius su nagrinėjama byla, išdėstytų pasitarimų kambaryje priimant Konstitucinio Teismo baigiamąjį aktą, jie būtų įvertinti, išdiskutuoti, taigi būtų eliminuojama teisinio reguliavimo sudaryta galimybė išdėstyti argumentus, motyvus atskirojoje nuomonėje prieš tai jų nepateikus ir/arba neišdiskutavus priimant teismo baigiamąjį aktą. Diskutuotina, ar tikrai tikslinga nustatyti, kad pati atskiroji nuomonė turėtų būti skelbiama kartu su Konstitucinio Teismo priimtu aktu posėdžių salėje.

Pritartume pozicijai, kad tikslinga atsisakyti Konstitucinio Teismo įstatymo 55 str. 5 d. įtvirtintos nuostatos, jog susipažinimo su teisėjo atskirąja nuomone tvarka nustatoma Konstitucinio Teismo reglamente. Manome, kad atskiroji nuomonė turėtų būti pridėta prie bylos ir paskelbta Konstitucinio Teismo interneto tinklalapyje prie Konstitucinio Teismo baigiamojo akto.“

Taigi apžvelgus atsakymus, gavosi savotiška diskusija. Akivaizdu, kad mano pasiūlymas yra darbinėje stadijoje, tačiau neturėtų būti atmetamas. Svarbu atkreipti dėmesį į pastabas, taip darant sisteminius KTĮ pakeitimus. Manau, to esmė būtų, kad nustatant baigiamojo akto ir atskirosios nuomonės priėmimą ir paskelbimą kartu (vienu metu laike), reikia atskirti Teismo baigiamojo akto priėmimo ir paskelbimo laiką, paliekant aiškų ir protingą terminą atskirosios nuomonės pareiškimui, nuo teismo baigiamojo akto priėmimo, iki jo viešo paskelbimo Teismo posėdžių salėje.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas neskelbia atskirųjų nuomonių

Jau esu rašęs ir piktinęsis Lietuvos  Aukščiausiojo Teismo sprendimų paieška. Taip jau sutapo, kad po mano to komentaro bent jau nutarčių įdėjimo į sistemą problema išnyko. Žinau, kad šis tinklaraštis yra skaitomas tiek pačiame teisme, tiek Nacionalinėje teismų administracijoje. Todėl leisiu sau vėl viešai pasiskųsti.

Civilinio proceso kodeksas:

63 straipsnis. Tvarka, kuria teismas sprendžia klausimus

2. Teisėjas, nesutinkantis su daugumos nuomone, gali išdėstyti raštu atskirąją nuomonę.

Problema – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo paieškos sistemose neįmanoma rasti atskirųjų nuomonių. Jos yra tiesiog nepridedamos. Negaliu paaiškinti kodėl, galbūt jos tiesiog laikomos nepakankamais svarbiomis, kad vargintis su jomis pažindinti visuomenę? Per nepilną metų laikotarpį, mano žiniomis, civilinių bylų skyriuje buvo priimtos trys atskirosios nuomonės:

1) 2011 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011 Dangutės Ambrasienės, Česlovo Jokūbausko ir Sigito Gurevičiaus dėl laidavimo akcesoriškumo. Šią atskirąją nuomonę galima rasti pasistengus t.y. ieškant senojoje LAT’o paieškos sistemoje (nuo 1995 m.) pagal nutarties priėmimo datą;

2) 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimo civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011 Česlovo Jokūbausko atskiroji nuomonė vėl dėl laidavimo, kuria jis kartoja savo argumentus dėl laidavimo akcesoriškumo. Šios atskirosios nuomonės nerasite nei LAT’o, nei LITEKO paeiškos sistemose, ji prieinama tik INFOLEXE;

3) 2012 kovo 5 d. Egidijus Baranauskas pareiškė atskirąją nuomonę dėl priverstinės hipotekos civilinėje byloje Nr. 3K-3-87/2012. Man rašant šį įrašą (2012 kovo 8 d. 11-12 val.) šios atskirosios nuomonės negalima gauti nė vienoje paieškos sistemoje (net INFOLEX). Tai yra visiškas absurdas. Sėdi tris dienas ir nežinai teisinių argumentų, kuriais vienas teisėjas nesutiko su priimta nutartimi.

Kaip matome, LAT’o teisėjai vis dažniau skelbia atskirąsias nuomones. Būtų smagu kartas nuo karto galėti jas perskaityti. Dar smagiau būtų, jeigu jas būtų įmanoma rasti ten, kur jų vieta t.y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo puslapyje. Atrodo, prašau ne tiek daug.. Tiesiog noriu patogios smulkmenos..

Konstitucinio Teismo įstatymo 55 str. 5 d. pakeitimo projektas

Konstitucinio Teismo įstatymo 55 straipsnio 5 dalies pakeitimas

Konstitucinio Teismo teisėjas, sutinkantis arba nesutinkantis su Teismo priimtu aktu, turi teisę raštu išdėstyti motyvuotą savo atskirąją nuomonę. Teisėjo atskiroji nuomonė skelbiama kartu su Teismo priimtu aktu.

 

Konstitucinio Teismo įstatymo 55 straipsnio 5 dalies pakeitimo lyginamasis variantas.

55 straipsnis. Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo tvarka

Konstitucinio Teismo teisėjas, sutinkantis arba nesutinkantis su Teismo priimtu aktu, turi teisę ne vėliau kaip per 3 darbo dienas po atitinkamo akto paskelbimo Teismo posėdžių salėje raštu išdėstyti motyvuotą savo atskirąją nuomonę. Teisėjo atskiroji nuomonė pridedama prie bylos ir apie tai pranešama byloje dalyvaujantiems asmenims ir visuomenės informavimo priemonėms skelbiama kartu su Teismo priimtu aktu. Susipažinimo su teisėjo atskirąja nuomone tvarka nustatoma Konstitucinio Teismo reglamente.

 Pakeitimų tikslas ir uždaviniai. Pagrindinis tikslas yra siekis tobulinti atskirosios nuomonės institutą konstitucinėje justicijoje. Dabartinis Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau tekste – KTĮ) 55 str. 5 d. reguliavimas sudaro prielaidas abejoti dėl atskirosios nuomonės priėmimo skaidrumo ir teisėjų, pareiškiančių atskirąją nuomonę, nešališkumo ir nepriklausomumo. Toks teisinis reguliavimas, kai leidžiama išdėstyti atskirąją nuomonę per tris darbo dienas po Teismo priimto akto paskelbimo yra iš esmės ydingas. Konstitucinis Teismas – institucija vykdanti konstitucinį teisingumą t.y. sprendžianti opiausias visuomenės teisės problemas. Todėl KTĮ reguliavimas, nustatantis Konstitucinio Teismo aktų priėmimo tvarką, turi būti kiek įmanoma racionalesnis. Praktikoje pasitaikė nė viena situacija, kai, dėl dabartinio KTĮ reguliavimo, visuomenėje ir Lietuvos viešoje erdvėje kyla sąmyšis. Aštriausi to pavydžiai buvo, kai teisėjas E. Šileikis paskelbė atskirąją nuomonę 2009 m. kovo 2 d. nutarimo „Dėl nacionalinio investuotojo steigimo teisėtumo“ ir teisėjos R. Ruškytės atskiroji nuomonė dėl 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimo „Dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos“. Leidimas pateikti atskirąsias nuomones po 3 darbo dienų suponavo situacijas, kai į šį laiką patekdavo ir savaitgaliai t.y. ne darbo dienos. Gavosi tokios situacijos, kad visuomenė išvydo atskirąsias nuomones praktiškai po savaitės laiko nuo nutarimo paskelbimo dienos. R. Ruškytės atskirosios nuomonės atveju problemos esmė pasireiškia tuo, kad visuomenė, paskelbus nutarimą, aštriai diskutavo dėl nutarimo motyvacijos ir rezoliucinės dalies savaitę laiko, o po to pasirodė jos atskiroji nuomonė, kurioje ji nepritarė Konstitucinio Teismo nutarimui. Tokioje situacijoje gali kilti pagrįsta abejonė, jog teisėja buvo paveikta visuomenės spaudimo ir viešojoje erdvėje sklandančios itin priešiškos nuomonės Konstituciniam Teismui. Tuo metu Konstituciniam Teismui buvo daromas itin didelis spaudimas, net parlamento nariai leido sau teisėjus pavadinti „teisine chunta“. Esant tokioms rezonansinėms situacijoms, derėtų nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris maksimaliai sumažintų galimybes abejoti teisėju nešališkumu ir objektyvumu. Manau, vienas iš reguliavimo tobulinimo būdų ir yra mano siūlomas KTĮ 55 str. 5 d. pakeitimas, kuris imperatyviai nustatytų, jog atskiroji nuomonė skelbiama kartu su Konstitucinio Teismo priimtu aktu. Geriausias būdas būtų ją skelbti pačiame baigiamajame akte. Šis pakeitimas yra visiškai logiškas ir atitinkantis išsivysčiusių valstybių atskirosios nuomonės instituto teisinį reguliavimą. Vienas iš sektinų pavydžių yra Europos Žmogaus Teisių Teismas, į kurio sprendimą iš karto inkorporuojamos atskirosios nuomonės. Jos skelbiamos tuo pačiu metu, kartu su šio teismo sprendimu.

Pastebėtina, jog dabartiniame KTĮ reguliavime nustatytas 3 darbo dienų terminas nėra toks ilgas, kad išskirtinai keistų teisėjo galimybę spėti surašyti atskirąją nuomonę. Kartu pastebėtina, kad KTĮ 55 str. 1 d. nustatyta, jog „Nutarimas turi būti priimtas ne vėliau kaip per 1 mėnesį baigus nagrinėti bylą“. Taigi nutarimui surašyti yra skirtas vienas mėnuo nuo bylos nagrinėjimo užbaigimo. Šio mėnesio laikotarpyje teisėjai jau būna suformavę sprendimą in camera ir baigiamojo akto rezoliucija ir motyvai yra maždaug aiškūs. Todėl manytina, jog panaikinus 3 darbo dienų terminą atskirajai nuomonei pareikšti, teisėjas turėtų suspėti įsitekti į tą 1 mėnesio laikotarpį ir surašyti savo atskirąją nuomone. Galų gale Teismo baigiamasis aktas nėra surašomas paskutinę termino dieną. Atsižvelgiant į išdėstytina, darytina išvada, kad termino panaikinimas neturėtų sukelti sunkumo surašyti atskirąją nuomone ir nepaneigtų galimybės teisėjams naudotis atskirosios nuomonės institutu. Šių pakeitimų rezultatas užkirstų abejones dėl teisėjų nepriklausomumo bei būtų užkirsta bet kokia galimybė teisėjui, kuris reikš atskirąją nuomonę, būti paveiktam išorės veiksnių ir taip būtų apsaugotas teismo sprendimo priėmimo in camera principas.

Po šių pakeitimų, Konstitucinis Teismas pats atitinkamai pakeistų lokalinį norminį aktą – Konstitucinio Teismo reglamentą. Šalintina ar KTĮ 55 str. 5 d. normos dalis, kuri nustato, kad  „Susipažinimo su teisėjo atskirąja nuomone tvarka nustatoma Konstitucinio Teismo reglamente“. Taip yra dėl kelių priežasčių:

  1. Įgyvendinus siūlomus pakeitimus t.y. skelbiant atskirąją nuomonę su baigiamuoju aktu, ši normos dalis netenka prasmės.
  2. Dėl šios normos dalies konstitucingumo kyla abejonės, nes KTĮ 57 str. 1 d. nustato, kad:  „Priėmęs nutarimą, Konstitucinis Teismas grįžta į posėdžių salę ir posėdžio pirmininkas paskelbia Teismo nutarimą“. Toks svarbus teisinis reguliavimas kaip nutarimo paskelbimas yra reglamentuojamas įstatymo lygiu. Šalintina 55 str. 5 d. normos dalis „Susipažinimo su teisėjo atskirąja nuomone tvarka nustatoma Konstitucinio Teismo reglamente“ reguliuoja galimybę susipažinti su atskirąja nuomone lokaliniu Konstitucinio Teismo aktu. Manau, kad susipažinimas inter alia atskirosios nuomonės paskelbimo tvarka turi būti reglamentuojama įstatymo lygiu. Tačiau atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą pakeitimą ir termino panaikinimą ši normos dalis netenka savo prasmės t.y. nebeturi tikslo, todėl yra naikintina.

Paskutinis dalykas, kurio siekiama šiais KTĮ 55 str. 5 d. pakeitimais yra teisėjams suteikti galimybę reikšti atskirąją nuomonę ne tik kai jie nesutinka su baigiamuoju aktu, bet kai ir sutinka, tačiau nori patikslinti motyvaciją, ją papildyti savo nuomone ar pan. Toks reguliavimas atitiktų atskirosios nuomonės instituto paskirtį. Tai patvirtina ir Europos Žmogaus Teisių Teismo pavyzdys, kai teisėjai sprendimuose reiškia atskirąsias nuomones ne tik su jais nesutikdami (angl. dissenting opinion), bet ir sutikdami (angl. concurring opinion) su teismo priimtais sprendimais. Šią pataisą teikiu ne šiaip sau, nes problema matoma pažvelgus į paskutiniąją teisėjo E. Šileiko atskirąją nuomonę dėl 2011 m. spalio 25 d. nutarimo „Dėl teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai pasekmių“. Atskirojoje nuomonėje teisėjas nurodo, jog sutinka su nutarimo rezoliucine dalimi, tačiau nesutinka su motyvacija. Kyla klausimas, ar nesutikimas su motyvacija, pagal dabar galiojantį KTĮ 55 str. 5 d. reguliavimą, nustatantį, jog „Konstitucinio Teismo teisėjas, nesutinkantis su Teismo priimtu aktu <…> turi teisę pareikšti atskirąją nuomonę“ yra tinkamas pagrindas atskirajai nuomonei pareikšti? Jeigu teisėjas sutinka su rezoliucine dalimi, reiškia, kad jis sutinka su teismo priimtu aktu, todėl, atrodo, įstatymas nesuteikia jam teisės pareikšti atskirosios nuomonės. Manau, kad tokia, kaip ši E. Šileikio nuomonė, savo prigimtimi yra nuomonė, kuri sutinka su Teismo priimtu baigiamuoju aktu, o savo nuomonėje jis atskleidžia, jo nuomone, esamus baigiamojo akto motyvacijos trūkumus. Kaip teisingai argumentuoja pats teisėjas savo atskirojoje nuomonėje: „Pripažindamas minėtą nutarimą, įgyvendinu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatyme (55 str. 5 d.) įtvirtintą teisę pateikti dėl jo atskirąją nuomonę, tuo siekdamas išryškinti nepaprastai reikšmingus, sudėtingus ir iki šiol, mano manymu, aiškaus oficialaus vertinimo nesulaukusius konstitucinius aspektus.<…> Darsyk pažymiu, kad pripažįstu Nutarimą ir savo nuomone siekiu aiškumo bei argumentuoto diskurso principiniais Konstitucijos aiškinimo ir taikymo klausimais.“. Taigi teisėjas, būdamas profesionalus konstitucionalistas, atskleidžia atskirosios nuomonės instituto prasmę, kuri yra aiškumo ir argumentuoto diskurso principiniais Konstitucijos aiškinimo ir taikymo klausimais. O tai gali pasireikšti toli gražu ne visada, kai teisėjas nesutinka su baigiamuoju Konstitucinio Teismo aktu, todėl logiška ir tikslinga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kai Konstitucinio Teismo teisėjai galėtų pareikšti atskirąją nuomone ir tais atvejais, kai sutinka su Teismo baigiamuoju aktu.

 

E. Šileikis paaiškina, kodėl pareiškė atskirąją nuomonę

Pripažindamas minėtą nutarimą (toliau – Nutarimas), įgyvendinu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatyme (55 str. 5 d.) įtvirtintą teisę pateikti dėl jo atskirąją nuomonę, tuo siekdamas išryškinti nepaprastai reikšmingus, sudėtingus ir iki šiol, mano manymu, aiškaus oficialaus vertinimo nesulaukusius konstitucinius aspektus.

Darsyk pažymiu, kad pripažįstu Nutarimą ir savo nuomone siekiu aiškumo bei argumentuoto diskurso principiniais Konstitucijos aiškinimo ir taikymo klausimais.

ŠALTINIS:  Egidijaus Šileikio atskiroji nuomonė dėl Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimo

%d bloggers like this: