Kreditoriaus ir trečiojo asmens, kuris įvykdė dalį prievolės už skolininką, tarpusavio santykis

2015 m. birželio 23 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendė įdomią ir sudėtingą bylą (Nr. 3K-7-276-469/2015). Esminis probleminis byloje kilęs klausimas buvo dėl to, koks yra kreditoriaus ir trečiojo asmens (naujojo kreditoriaus) santykis ir jų tarpusavio reikalavimo teisių apimtis į skolininką(us), kai trečiasis asmuo įvykdo dalį prievolės už skolininką. Pateiksiu abstrahuotą faktinę situaciją:

Tarp banko A ir bendrovės B sudaryta kredito sutartis. Ši sutartis užtikrinta hipoteka, įkeitimu bei bendrovės B akcininkai solidariai laidavo už bendrovę. Po kurio laiko bendrovei B iškelta bankroto byla. Tada trečiasis asmuo (bendrovė C) įvykdė grąžino dalį skolos (94 proc. skolos) pagal kredito sutartį bankui A ir atsistojo į kreditoriaus vietą. Bankas A priėmė šį sutarties įvykdymą, tačiau vėliau kilus ginčams pareiškė, kad trečiasis asmuo įvykdė prievolę už laiduotoją, todėl neturi teisės atsistoti į pagrindinio kreditoriaus (banko A) vietą.

Kaip supratau nagrinėdamas nutartį, bankas nenorėjo, kad trečiasis asmuo atsistotų į jo vietą grąžinęs 94 proc. skolos, nes bankui negrąžinti likę 6 proc. skolos, kurie užtikrinti hipoteka ir įkeitimu, o tai reiškia, kad bankas išlieka privilegijuotu kreditoriumi bankroto byloje. Trečiasis asmuo įvykdė prievolę už skolininką būtent dėl to, nes norėjo, kad jam pereitų hipotekos ir įkeitimo suteikiama pirmumo teisė.

LAT’as, norėdamas išnagrinėti bylą, turėjo išspręsti tris klausimus:

1. Ar trečiasis asmuo išvis turėjo teisę įvykdyti sutartį už skolininką.
2. Ar įvykdžius dalį skolos už skolininką, trečiajam asmeniui pereina dalis kreditoriaus teisių.
3. Jeigu atsakymas į pirmus du klausimus teigiamas, tai tada koks yra pradinio kreditoriaus ir naujojo (trečiojo asmens, kuris įvykdė dalį prievolės už skolininką) kreditoriaus reikalavimų tarpusavio santykis.

Pirmas klausimas atsakytas gana lengvai naudojant bendrąsias prievolių teisės normas ir prieinant prie išvados, kad šiuo atveju galima taikyti CK 6.50 str. esančias bendrąsias taisykles ir nėra pagrindo taikyti išimčių, draudžiančių trečiajam asmeniui įvykdyti prievolę už skolininką. Teismas pabrėžė, kad vieno solidariojo skolininko sutikimas, jog prievolę įvykdytų trečiasis asmuo yra pakankamas teisėtas pagrindas prievolės įvykdymui, net jei kiti skolininkai tam ir prieštarautų:

Solidariosios prievolės atveju kreditorius turi teisę pasirinkti, kuris solidariųjų skolininkų ar keli skolininkai bendrai kokią prievolės dalį prievolės turi įvykdyti (CK 6.6 straipsnio 4, 5 dalis). O solidariesiems skolininkams įstatyme nesuteikta teisė spręsti dėl kito solidariojo skolininko prievolės vykdymo. Kai solidariąją prievolę vykdo solidarusis skolininkas, jis įvykdo prievolę ir už kitus bendraskolius, tačiau tokiu atveju jis vykdo savo prievolę, o ne prievolę už kitą asmenį, todėl jo teisė įvykdyti prievolę neribojama kitų skolininkų valia (sutikimu ar prieštaravimu). Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais atsikirtimų į kasacinius skundus argumentus, kad, esant solidariajai skolininkų prievolei, kreditoriaus teisei priimti prievolės vykdymą iš trečiojo asmens užtenka vieno iš solidariųjų skolininkų sutikimo, o CK 6.50 straipsnio 2 dalies taikymas ir aiškinimas, kad bet kurio iš bendraskolių prieštaravimas užkerta kelią kreditoriui priimti prievolę iš trečiojo asmens, nors kiti bendraskoliai sutinka su tokiu prievolės vykdymu, nepriimtinas, nes paneigtų prievolės solidarumą, nepagrįstai ribotų bendraskolių teisę vykdyti prievoles; toks įstatymo aiškinimas neskatintų prievolių vykdymo – neatitiktų CK 6.83 straipsnyje įtvirtintų prievolių vykdymo principų.
Išplėstinė teisėjų kolegija išaiškina, kad solidariosios prievolės ypatumai lemia tai, jog kai trečiasis asmuo (solidariosios prievolės atžvilgiu) įvykdo solidariąją prievolę, laikoma, kad ji pasibaigia įvykdymu visų solidariųjų skolininkų atžvilgiu. Esant solidariajai skolininkų prievolei, kreditoriaus teisei priimti prievolės vykdymą iš trečiojo asmens užtenka vieno iš solidariųjų skolininkų sutikimo.

Atsakymas į antrąjį klausimą irgi nėra sudėtingas, nes yra savaime suprantama, jog jeigu tu įvykdei dalį prievolės už kitą asmenį kreditoriui, tai ta apimtimi atsistoji į kreditoriaus batus:

Neabejotina ir kasatorių šioje byloje neginčijama, kad skolos dalį sumokėjęs trečiasis asmuo turi regreso teisę išsiieškoti sumokėtą sumą iš skolininko, t. y. kreditoriaus teisių, susijusių su pagrindine prievole dalinis perėjimas trečiajam asmeniui nekvestionuojamas. Gavęs prievolės įvykdymą kreditorius negali pasilikti reikalavimo teisės; priešinga situacija prieštarautų civilinių santykių tvarkymo teisingumo, protingumo, proporcingumo principams ir reikštų nepagrįstą kreditoriaus praturtėjimą bei atitinkamai nepateisinamą skolininko ir skolą kreditoriui sumokėjusio trečiojo asmens interesų pažeidimą.

Trečiasis klausimas buvo sunkiausiai išsprendžiamas, nes mūsų CK nėra nė vienos nuostatos, reguliuojančios šią situaciją. Nepaisant to, LAT’as randa žavų sprendimą pasitelkdamas lyginamąjį teisės aiškinimo metodą. Šį kartą teismas pasiremia kitos valstybės statutiniu reguliavimu ir soft law. Visada studentams aiškinau, kad mūsų CK normos skirtos cesijai, novacijai, subrogacijai ir t.t. (su reikalavimo perleidimu, perėjimu ir skolos perkėlimu susiję institutai) yra su tam tikromis modifikacijomis transplantuoti iš Kanados Kvebeko provincijos civilinio kodekso, todėl aiškinant šiuos institutus reikėtų atsižvelgti ir į Kvebeko civilinį kodeksą. Šioje byloje tai patvirtina ir LAT’as, tame kodekse rasdamas taisyklę, kurią pamiršo perkelti mūsų kodekso autoriai:

Aiškinant papildomų kreditoriaus teisių perėjimo trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam dalį skolininko prievolės, teisinį reglamentavimą, aktualus ir lyginamasis teisės aiškinimo metodas. Įstatyme – CK 6.114 straipsnyje – įtvirtintos subrogacijos pagrindai yra identiški Kvebeko civilinio kodekso 1656 straipsnyje nustatytiems subrogacijos pagrindams. Kvebeko CK 1658 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai kreditoriui yra sumokėta tik dalis, jis likusią savo reikalavimo dalį gali įgyvendinti pirmumo teise prieš reikalavimą perėmusį asmenį, iš kurio kreditorius gavo dalinį savo reikalavimą (angl. A creditor who has been only partly paid may exercise his rights with respect to the balance of his claim in preference to the person subrogated from whom he has received only part of his claim).

Šią poziciją teismas sutvirtina ir DCFR’e pateiktomis taisyklėmis ir jų aiškinimais:

Subrogaciją tik dėl dalies įvykdytos pagrindinės prievolės nustato ir Europos Sutarčių teisę kodifikuojančio DCFR (Bendrųjų principų sistemos projekto) IV.G. – 2:113 straipsnis, kuris reglamentuoja asmeninių užtikrinimo prievolių davėjų (taip pat ir laiduotojų) teises po prievolės įvykdymo. Šios nuostatos taikytinos ir daiktinių teisių užtikrinimo atveju (pagal IV. – 6:101 straipsnį, kurio 2 dalis nustato, kad daiktinė užtikrinimo priemonė pasibaigia, kai kreditoriui visiškai sumokama, išskyrus atvejus, kai užtikrinimo priemonė kartu su užtikrinta teise pereina kitam asmeniui, kuris už skolininką atliko mokėjimus kreditoriui; taip pat pagal IX. – 7:109 straipsnį, kuriame kalbama apie trečiojo asmens (svetimo turto įkeitimo davėjo) regreso teises). IV.G. – 2:113 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolės užtikrinimo davėjas turi teisę į skolininko turtą tiek, kiek įvykdyta užtikrintos prievolės. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dalinio įvykdymo atveju kreditoriaus likusios teisės į skolininko turtą turi pirmenybę prieš teises, kurias prievolės užtikrinimo davėjas perėmė (angl. In case of the part performance, the creditor‘s remaining partial rights against the debtor have priority over the rights to which the security provider has been subrogated). DCFR (Bendrųjų principų sistemos projekto) komentare nurodyta, kad šis straipsnis reglamentuoja užtikrinimo priemonių davėjo teises po visiško ar dalinio prievolės įvykdymo, 2 dalyje įtvirtinta norma dėl dalinio vykdymo aiškinama kaip nustatanti, kad prievolės užtikrinimo davėjas, kuris įvykdo tik dalį prievolės, neabejotinai turi teisę į atitinkamą 1 straipsnyje nustatytos teisės dalį. Tam, kad būtų galima apsaugoti kreditorių, kreditoriaus dalinė reikalavimo teisė, kurios užtikrinimo priemonės davėjas neperėmė subrogacijos būdu, turi pirmenybę skolininko nemokumo arba trečiųjų asmenų išieškojimo atveju prieš užtikrinimo priemonės davėją. Tai yra bendras principas tam, kad būtų apsaugota pirmenybė ankstesnės teisės turėtojo prieš turėtoją, kurio teisė kyla iš ankstesniojo (angl.This is a general principle in order to protect the priority of an earlier holder of a right as against a holder who derives rights from the former).

Taigi, LAT’as pasiremdamas lyginamuoju metodu prieina prie išvados, kad tuo atveju, kai prievolės dalį už skolininką įvykdo trečiasis asmuo, likusi pradinio kreditoriaus reikalavimo teisės dalis turi pirmumą prieš naująjį kreditorių. Taip apsaugomas pradinis kreditorius. Labai gražiai ir kūrybiškai prieita prie teisingo bylos sprendimo.

Subrogacija, regresas ir cesija

LR civiliniame kodekse vienas iš labiausiai problematiškų reglamentavimo pavydžių yra šio straipsnio pavadinime minimi institutai. Ypač šios problemos pastebimos draudimo santykiuose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) savo precedentais yra visiškai pakeitęs įstatymo raide aiškindamas šių institutų tikrąją prasmę. Kad problemų yra, užtenka pasižiūrėti 6 knygos VII skyriaus pavadinimą, kurį lingvistiškai aiškinant gali pasirodyti, kad subrogacija ir regresas yra tas pats institutas, kuriuo reikalavimas pereina trečiajam asmeniui. Kai buvo rašytas prievolių teisės komentaras, ko gero atsižvelgiant į CK įkeltą reglamentavimą, buvo išvesti tokie, švelniai tariant, nesąmoningi paaiškinimai, kurie prieštarauja šių institutų prasmei pvz.:

Subrogacijos dažniausiai vartojamas, kai regreso teisė pereina skolininkui, įvykdžiusiam prievolę kreditoriui už kitą asmenį

Čia sakoma, kad subrogacija yra vienas iš regreso atvejų. Šio mano straipsnio tikslas yra pabandyti paneigti panašius teiginius ir įrodyti, jog subrogacija ir regresas, nepaisant mūsų teisinio reguliavimo, turėtų būti skirtingi institutai ir tiek, kiek reikės paaiškinti pačią subrogaciją ir paliesti  jos santykį su cesija.

Esminė problema mūsų reguliavime atsirado paskutinėje civilinio kodekso rengimo stadijoje, kai buvo pakeistas CK 6.1015 str. Pirmąjį kartą dėl šio straipsnio taikymo iškilo problema LAT byloje 3K-3-503/2005 spalio 24 d. AB “Lietuvos draudimas“ v. UAB „ERGO Lietuva“ ir UAB „Ritranspeda“. Šioje byloje pasitaikė labai stiprūs ieškovai, kurie ginčijo minėto draudimo straipsnio teisinį reguliavimą aiškindami jį per tikrosios įstatymų leidėjo valios ir tikrosios instituto prasmės ir tikslo metodus. Problema yra straipsnio formuluotėje:

“CK 6.1015  Draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimas draudikui (subrogacija)

1. Jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Jeigu žala buvo padaryta tyčia, reikalavimo teisė draudikui pereina, nepaisant to, kad draudimo sutartis subrogaciją draudžia. Subrogacija netaikoma draudimo nuo nelaimingų atsitikimų, draudimo ligos atveju, civilinės atsakomybės draudimo atveju, taip pat kitais įstatymų numatytais atvejais.“

Pabrauktoji normos vieta yra esminė, nes pati norma nustato subrogacijos atvejus, o paskutiniame sakinyje numatytas subrogacijos negalimumas civilinės atsakomybės draudimo atveju. Minėtoje byloje ieškovai prašė taikyti subrogaciją civilinės atsakomybės draudimui.  Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą atmetė ir paliko galioti nepakeistą pirmosios instancijos sprendimą pateikdamas įdomius išaiškinimus dėl kai kurių CK normų:

“Kolegija, sutikdama su teismo išvadomis, pažymėjo, kad pagal CK 6.1015 straipsnio 1 dalį, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, tačiau teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens (subrogacija) netaikoma civilinės atsakomybės draudimo atveju.

Kolegija pažymėjo, kad apelianto skunde nurodyta CK 6.101 straipsnio 4 dalies norma ir nagrinėjama CK 6.1015 straipsnio 1 dalies norma yra konkuruojančios teisės normos (kaip bendroji ir specialioji normos), todėl civilinės atsakomybės draudimo atveju vienareikšmiškai turi būti taikoma specialioji norma.“

Pateikiamas kasacinis skundas ir bandoma aiškintis esminę šių santykių problemą. Kasatorius pateikia tokius argumentus:

“Aiškindamas įstatymo leidėjo ketinimus, kasatorius pažymėjo, kad CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė dėl subrogacijos negalimumo atsirado tik paskutiniame 2000 m. liepos 12 d. CK projekte (P-2530(2), kuris buvo pateiktas Lietuvos Respublikos Seimui ir vėliau priimtas. Ši nuostata dėl subrogacijos negalimumo atsirado pagrindiniam komitetui 2000 m. liepos 12 d. priėmus išvadą „Dėl Civilinio kodekso 6 knygos „Prievolių teisė” projekto (P-2530)“ (toliau – „Išvada“). Vertinant Išvados nuostatas, darytina išvada, kad tikrasis ir vienintelis nuo 2001 m. liepos 1 d. CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatytos taisyklės dėl subrogacijos negalimumo civilinės atsakomybės draudimo atveju tikslas yra nustatyti, kad civilinės atsakomybės draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, neįgyja subrogacijos teisės į savo draudėją.

Kasatorius pažymėjo, kad Rusijos Federacijos civilinio kodekso 965 straipsnyje, kuris iš esmės pakartoja Lietuvos CK draudimo sutarties teisinio reglamentavimo nuostatas, nėra taisyklės dėl subrogacijos negalimumo.“

Norėdamas būti visiškai tikslus, pats pakėliau CK rengimo dokumentus ir patikrinau šiuos argumentus. 2000 gegužės gegužės 16 d.,darbo grupei baigus rengti CK, teisingumo ministras G. Balčiūnas projektą (P-2530) pateikia Seimui. 2000 liepos 12 pagrindiniam komitetui svarstant CK gautos piliečių, visuomeninių organizacijų, politinių partijų bei politinių organizacijų, kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai, pataisos, pastabos. Vienas iš pasiūlymų teikėjų buvo Vakstybinė draudimo priežiūros tarnyba prie Finansų ministerijos, kuri nurodo, kad:

“Subrogacijos galimybė neegzistuoja civilinės atsakomybės draudime, kuris taip pat priskiriamas ne gyvybės draudimo šakai. Draudėjas kaip tik ir draudžiasi nuo to, jog įvykus draudiminiam įvykiui neturėtų nuostolių atlygindamas padarytą žalą trečiajam asmeniui, todėl draudiko, išmokėjusio draudimo išmoką, atgręžtinio reikalavimo teisė į draudėją padarytų civilinės atsakomybės draudimą beprasmiu.“

Komitetas pastabai pritaria ir taip CK 6.1015 str. 1 d. nustatoma, kad subrogacija negalima civilinės atsakomybės draudimo atveju. Akivaizdu, kad komitetas visiškai nesuprato, kam pritaria. Nors draudimo priežiūros tarnyba siekė gero tikslo, kad “civilinės atsakomybės draudimas netaptu beprasmiu“ ji nepateikė tinkamos alternatyvos buvusiai normai ir formaliai subrogacija (turėtas mintyje regresas, vartojamos pabrauktos sąvokos ATGRĘŽTINIS) uždrausta visais civilinės atsakomybės draudimo atvejais. Tačiau, pat tarnyba pati parodė, kad nežino skirtumų tarp subrogacijos ir regreso, o šiuo atveju subrogaciją ir regresą vertino kaip tą patį institutą, nes regresas iš tiesų civilinės atsakomybės draudimą, kai žalą padaręs asmuo ir draudėjas yra tie patys, padarytų jį beprasmiu. Tačiau, žinant, kas yra subrogacija, akivaizdu, kad būtent tuo atveju, kai draudėjas ir žala asmuo padaręs asmuo yra tas pats – subrogacija yra negalima by default. Noriu pasakyti, kad normos buvo galima ir taip nekeisti, nes teismai būtų ją puikiausiai išaiškine per subrogacijos ir regreso santyki ir tikslus. Tačiau pritarus šiems pakeitimams 2000 liepos 18 CK antrasis projektas priimamas Seime. Tai reiškia, kad daryti pakeitimai priimti paskutinę minutę visiškai neįsigilinus ir neapgalvojus..

Nagrinėjamoje byloje LAT’as turėjo suktis iš padėties ir apeiti minetų subrogacijos, regreso ir cesijos institutų nuostatas savo išaiškinimais.  Pirmiausia jis pasisakė dėl apeliacinės instancijos nustatytų normų konkurencijos:

“CK 6.101 straipsnio 4 dalies ir CK 6.1015 straipsnio normos nėra konkuruojančios, nes CK 6.1015 straipsnio pavadinimas yra „Draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimas draudikui (subrogacija)“, o šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, nustatančių draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Tai visiškai atitinka CK 6.101 straipsnio 4 dalies nuostatą dėl to, kad reikalavimo teisė pereina kitam asmeniui įstatymų pagrindu, kai regreso tvarka draudimo įmonei pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku, atsakingu už draudiminį įvykį.

Teisėjų kolegijos nuomone, subrogacija, numatyta CK 6.1015 straipsnyje, ir yra CK 101 straipsnio 4 dalyje numatyta įstatyminė cesija, t. y. CK 6.1015 straipsnis yra vienintelis, kai įstatymo tai laikoma įstatymine cesija draudimo teisiniuose santykiuose.“

LAT’as sukdamasis iš padėties sukuria ĮSTATYMINĖS CESIJOS sąvoką, kuri pagal savo prasmę yra grynoji subrogacija draudimo atveju. Daug kam, turbūt, kyla klausimas, kas čia per veliava? Taigi reikia grįžti prie romėnų teisės, lotynų kalbos ir pačių savokų prasmės:

•Subrogare – pasikeisti, išrinkti vietoje kito.
•Cessio – kreditoriaus teisė perleisti reikalavimą.
•Regresus – atgalinis judėjimas, grįžimas.
Pati cesija reglamentuojama CK 6.101 straipsnyje. Kaip matome, ji reiškia kreditoriaus teisę perleisti reikalavimą. Tačiau šios normos 4 dalis nelabai sutampa su cesijos prasme: “reikalavimo teisė pereina kitam asmeniui įstatymų pagrindu“. Taigi cesija yra savanoriška kreditoriaus teisė perleisti reikalavimą, o čia  numatyta, kad teisė pereina įstatymu pagrindu? Nelabai nuoseklu? Kaip tai derinasi su teise perleisti (tikrąja sutartinės cesijos prasme)? Todėl šį reguliavimą, kuris turėtų būti subrogacijos reguliavime (ne regreso) LAT’as pavadina įstatymine cesija, kas pagal prasme yra ne kas kitas kaip subrogacija. Taip atsitinka todėl, kad pas mus eilinį kartą ruošiant teisės aktą atskiros nuostatos ir institutai kopijuojami ir įkeliami iš skirtingų teisės šaltinių (kaip matėme draudimo reglamentavimas perkeltas iš Rusijos Federacijos CK). Tada nepanaikinus prieštaravimų ir nesuderinus nuostatų gaunamas toks nenuoseklus reguliavimas, kokį mes turime dabar.
Toliau LAT’as paaiškina pačią subrogaciją:

Subrogacijos sampratą, taip pat ir CK 6.1015 straipsnį reikia aiškinti ir taikyti atsižvelgiant į subrogacijos tikslus. Subrogacijos tikslas yra įtvirtinti įstatymo nustatytos bendrosios taisyklės išimtį, kad prievolės įvykdymas lemia jos pasibaigimą. Išimtys nustatomos tam, kad kreditorius išlaikytų visas buvusio kreditoriaus teises, nes, įvykdžius prievolę, pagal bendrąją taisyklę ji pasibaigtų, todėl kreditorius prarastų senosios prievolės privalumus. Įstatymiškai numatant subrogacijos atvejus jau pati jos formuluotė nukreipia į kreditorių pasikeitimo būdą egzistuojančioje prievolėje, nes CK 6.1015 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, nustatančių draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Be to, vienas iš subrogacijos tikslų yra išvengti nepagrįsto praturtėjimo. Dėl to CK 6.1015 straipsnis turėtų būti aiškinamas ir taikomas laikantis ir šio principo.

Taigi pati subrogacija reiškia kreditoriaus pasikeitimą egzistuojančioje prievolėje ir ta pati prievolė toliau gyvuoja, kol nepasibaigia bendraisiais prievolių pasibaigimo pagrindais.

Tada LAT’as nurodo subrogacijos negalimumo ir galimumo atvejus:

1) kai draudėjas ir atsakingas už žalą asmuo yra tas pats arba yra apdrausta netiesioginė civilinė atsakomybė (pvz., CK 6.246 straipsnio 2 dalis). Čia subrogacija negalima pagal CK 6.1015 straipsnio 1 dalį. Tokiu atveju draudimo apsauga galioja interesui, kuris apdraustas pagal draudimo sutartį. Tokiais atvejais draudėjas kaip tik ir draudžiasi nuo to, kad įvykus draudiminiam įvykiui neturėtų nuostolių atlygindamas žalą, padarytą trečiajam asmeniui, arba, pavyzdžiui, draudikas, apdraudęs darbdavio civilinę atsakomybę, neįgytų teisės reikalauti išmokėtų sumų iš darbdavio darbuotojų, t. y. draudėjas, apdrausdamas savo civilinę atsakomybę, kartu apdraudžia ir asmenis, už kurių veiksmus jis yra atsakingas. Tokiu atveju draudiko, išmokėjusio draudimo išmoką, atgręžtinio reikalavimo teisė į draudėją arba jo apdraustus asmenis padarytų civilinės atsakomybės draudimą beprasmį. Taigi CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatytos taisyklės dėl subrogacijos negalimumo civilinės atsakomybės draudimo atveju taikytinos, tik draudimo bendrovių, išmokėjusių išmokas pagal civilinės atsakomybės draudimą, subrogaciniams reikalavimams draudėjui (naudos gavėjui);

2) kitokia situacija yra tuo atveju, jei civilinės atsakomybės draudikas ir atsakingas už žalą asmuo yra skirtingi, draudėjas yra apdraudęs tik savo, bet nėra apdraudęs už žalą atsakingo asmens civilinės atsakomybės, t. y. draudimo apsauga galioja tik dėl draudėjo, bet ne dėl žalą padariusio asmens. Tada draudikas, atlyginęs žalą už savo draudėją, įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį, o jei šis yra apdraudęs savo civilinę atsakomybę (savo interesą) – solidariai į tą asmenį ir jo draudiką. Toks aiškinimas atitinka ir civilinės atsakomybės draudimo esmės aiškinimo taisykles suformuluotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 16 d. nutartyje Nr. 3K-7-499/2005, kurioje aptariami generalinio rangovo ir subrangovo civilinės atsakomybės draudimo bei atsakomybės taisyklės. Taigi ir nagrinėjamoje byloje ekspeditoriaus draudikui sumokėjus draudimo išmoką krovinio siuntėjui, jis įstoja į prievolinį santykį vietoje savo draudėjo (subjekto, įgijusio reikalavimo teisę į kaltąjį asmenį).

Būtent antrasis atvejas yra tikroji subrogacija (ne regresas), kai žalą padaręs asmuo ir draudėjas yra skirtingi, o šiuo atveju kreditoriai pasikeičia egzistuojančioje prievolėje. Tokia subrogacija yra būtina, priešingu atveju žalą padaręs asmuo išvengtų civilinės atsakomybės.

Toliau išnagrinėsiu kitą LAT’o bylą (3K-3-46/2009 vasario 10 d., AB “Lietuvos draudimas“ v. UAB “BTA draudimas“), kurioje pateikiamas regreso ir subrogacijos santykis bei teisinė reikšmė. LAT nurodo, kad subrogacijos esmė yra:

“Asmenų pasikeitimas deliktinėje arba sutartinėje prievolėje, t. y. kai vietoje nukentėjusio kreditoriaus tam tikroje prievolėje šio vietą užima draudikas, išmokėjęs draudimo atlyginimą.

CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Taigi subrogacija – tai draudėjo arba naudos gavėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimas draudikui įstatymo pagrindu (WU past. neprimena įstatyminės cesijos sampratos?).“

Toliau LAT nurodo, kad subrogacijos institutas  turi mažiausiai du tikslus:

“Pirma, šis teisės institutas skirtas tam, kad užkirstų kelią nukentėjusio asmens, t. y. draudėjo, nepagrįstam praturtėjimui tuo atveju, jeigu draudėjas gautų ir žalos atlyginimą iš atsakingo už žalą asmens, ir draudimo išmoką iš draudiko, t. y. gautų dvigubą kompensaciją; jeigu taip atsitiktų, tai subrogacijos institutu draudikas galėtų išsiieškoti iš draudėjo tai, ką šiam išmokėjo nepagrįstai po to, kai draudėjas gavo visišką žalos atlyginimą iš atsakingo už žalą asmens.

Antra, subrogacijos institutas užtikrina principo „niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų“ (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria) realumą: jeigu nebūtų subrogacijos galimybės, atsakingas už padarytą žalą asmuo nepatirtų jokių neigiamų turtinių padarinių, nes draudėjas gautų žalos atlyginimą draudimo išmokos pavidalu ir, jeigu draudimo išmoka padengtų visą patirtą žalą, jis negalėtų nieko reikalauti iš žalą padariusio asmens; subrogacijos institutas leidžia draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, reikalauti iš žalą padariusio asmens draudimo išmokos dydžio sumos, taigi taip žalą padariusiam asmeniui pritaikoma civilinė atsakomybė.“

Čia galima daryti išvadą, kad subrogacija priešingai negu lingvistiškai suformuluota CK 6.1015 str. 1 d., jog subrogacija civilinės atsakomybės draudimo atveju yra galima, nes pačią subrogaciją galima apibūdinti kaip įstatymo pagrindu pereinančią draudikui draudėjo (naudos gavėjo) reikalavimo teisę asmeniui, atsakingam už atsiradusią žalą (nuostolius), kuri draudėjui buvo atlyginta draudimo sutarties pagrindu. Šią reikalavimo teisę, perimtą iš draudėjo, draudikas įgyvendina išmokėtos draudimo išmokos apimtimi.

Galiausiai pateikiami subrogacijos ir regreso institutų skirtumai:

“Nors CK šeštosios knygos VII skyriuje, reglamentuojančiame reikalavimo perėjimą trečiajam asmeniui regreso tvarka (subrogaciją), nenurodyta regreso ir subrogacijos institutų skirtumo, tačiau, sistemiškai aiškinant šio skyriaus ir kitų CK straipsnių, reglamentuojančių asmenų pasikeitimą prievolėje, taip pat CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio subrogaciją draudimo teisiniuose santykiuose, nuostatas, galima daryti išvadą, kad subrogacija ir regresinė prievolė draudimo teisiniuose santykiuose skiriasi. Regresinė prievolė yra nauja prievolė, kuri paprastai atsiranda trečiajam asmeniui įvykdžius prievolę už skolininką: kai trečiasis asmuo įvykdo prievolę už skolininką, skolininko prievolė kreditoriui pasibaigia tinkamu jos įvykdymu (CK 6.123 straipsnio 1 dalis) ir atsiranda nauja, t. y. regresinė, prievolė, kuri sieja skolininką ir skolininko prievolę įvykdžiusį asmenį. Tuo tarpu subrogacijos atveju, kai draudikas išmoka pagal draudimo sutartį draudimo išmoką draudėjui dėl trečiojo asmens padarytos draudėjui žalos, žalos atlyginimo prievolė, siejanti nukentėjusį draudėją ir žalą padariusį asmenį, nepasibaigia, tik keičiasi šios prievolės šalis: draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, įgyja draudėjo teises ir pareigas žalos atlyginimo prievolėje, t. y. toje pačioje, jau egzistuojančioje prievolėje.“

Darome išvadą:

1) Subrogacijos atveju prievolė nepasibaigia, tik keičiasi šios prievolės šalis toje pačioje, jau egzistuojančioje prievolėje. Kaip teigia Egidijus Baranauskas “atsistojama į kito batus“.

2) Regreso atveju atsiranda nauja prievolė, kuri paprastai atsiranda trečiajam asmeniui įvykdžius prievolę už skolininką: kai trečiasis asmuo įvykdo prievolę už skolininką, skolininko prievolė kreditoriui pasibaigia tinkamu jos įvykdymu (CK 6.123 straipsnio 1 dalis) ir atsiranda nauja, t. y. regresinė, prievolė, kuri sieja skolininką ir skolininko prievolę įvykdžiusį asmenį.

Taigi CK 6.1015 straipsnio prasme niekada nebuvo jokios intencijos taikyti regresą, o subrogacija galima tik kai žalą padaręs asmuo ir draudėjas yra skirtingi asmenys.

Skirti šiuos institutus yra ypač svarbu skaičiuojant ieškinio senatį (dėl ko ir kilo problema minėtoje byloje), nes:

A) Subrogacijai taikomas 1.128 straipsnis. Ieškinio senaties terminas pasikeitus prievolės asmenims

Prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos, jeigu įstatymai nenustato ko kita.

B) Regresui taikomas 1.127 straipsnis. Ieškinio senaties termino pradžia

4. Iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento.

Reikia skirti ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymą, kai reiškiamas subrogacinis reikalavimas, ir draudiko subrogacijos teisės atsiradimo momentą: minėta, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia nustatoma pagal tai, kada žalą patyręs asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis); tuo tarpu draudimo išmokos sumokėjimo faktas reiškia subrogacijos teisės atsiradimą – draudikas subrogacijos teisę įgyja nuo to momento, kai jis sumoka savo draudėjui draudimo išmoką pagal jų sudarytą draudimo sutartį (CK 6.1015 straipsnio 1 dalis).

Iš LAT’o išaiškinimo galėčiau išvesti ir trečiąjį subrogacijos tikslą (drausminimo) draudimo santykiuose:

“Draudikas, žinodamas, kad ieškinio senaties terminas gali pasibaigti, turi interesą stengtis kuo greičiau užbaigti draudžiamojo įvykio administravimą ir priimti sprendimą dėl draudimo išmokos. Draudėjas turi interesą kuo greičiau pranešti apie jam padarytą žalą savo draudikui, nes jeigu dėl delsimo pranešti subrogacija taps neįmanoma, draudikas įgis teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, vadovaudamasis CK 6.1015 straipsnio 4 dalies nuostatomis.“

Manau, šiame įraše man nors šiek tiek pavyko įtikinti, jog subrogacijos ir regreso institutai turėtų būti iš esmės skirtingi, nesuplakti į tą patį reglamentavimą, kaip padaryta mūsų civiliame kodekse. Akivaizdu, kad nagrinėtas reglamentavimas reikalauja revizijos. Šiuo atveju tik LAT’o išaiškinimai padeda tinkamai taikyti minėtus institutus. Baigdamas įrašą norėčiau pateikti kelis tikrojo regreso pavyzdžius draudimo santykiuose, kai atsiranda nauja prievolė, nes pareiškiamas atgręžtinis reikalavimas, o žalą padaręs asmuo ir draudėjas sutampa:

LR draudimo įstatymas
96 straipsnis. Draudiko teisė išreikalauti sumokėtas sumas iš draudėjo ar apdraustojo
1. Jei draudiminis įvykis įvyksta Civilinio kodekso 6.1014 straipsnio 3 dalyje nustatytu atveju, dėl draudėjo (ar apdraustojo) tyčios, tai draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, turi teisę išreikalauti sumokėtą sumą iš draudėjo ar apdraustojo.
TRANSPORTO PRIEMONIŲ VALDYTOJŲ CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS PRIVALOMOJO DRAUDIMO ĮSTATYMO PAKEITIMO ĮSTATYMAS 

22 straipsnis. Draudiko sumokėtų išmokų grąžinimas
1. Draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis:
1) vairavo transporto priemonę neblaivus, apsvaigęs nuo vaistų, narkotinių ar kitų svaigiųjų medžiagų, taip pat kai vartojo alkoholį ar kitas svaigiąsias medžiagas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo arba vengė blaivumo ar apsvaigimo patikrinimo;
2) vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę, kai ją naudoti draudžia teisės aktai, ir eismo įvykis įvyko dėl šios priežasties;
3) padarė žalos neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę ar neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę;
4) pasišalino iš įvykio vietos;
5) padarė žalos tyčia.
Apibendrinant, regreso teisė atsiranda, kai nustatoma kaltė t.y. draudėjo tyčia.