Advokatas negali būti persekiojamas už tai, kokius klientus gina

Viešojoje erdvėje yra įsisenėjusi barbariška tradicija skalbti advokatus už jų klientų būtas ir nebūtas nuodėmes. Tai daro visi, nuo eilinių facebook‘o komentatorių iki dideles auditorijas turinčių nuomonės formuotojų ir sprendimus priimančių politikų.

Tapatinti advokatą su jo ginamu klientu yra ne kas kita, o žemos teisinės kultūros požymis. Tiek iš Konstitucijos, tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos išplaukia, kad kiekvienam asmeniui turi būti garantuojamas sąžiningas ir teisingas teismo procesas. Galimybė naudotis advokato pagalba yra viena iš kertinių fair trial prielaidų. Todėl tokios teisminės gynybos nusipelno visi. Čia galima panaudoti viešame diskurse labai populiarų ad hitlerum argumentą, kad ir Hitleris nusipelnytų advokato pagalbos jeigu būtų teisiamas.  Galiausiai, net ir F. Kirkorovas, kuris dabar Lietuvoje paskelbtas persona non-grata, ginčydamas šį mūsų vykdomosios valdžios sprendimą turi pamatinę procesinę teisę naudotis advokato pagalba. 

Jeigu tapatinsime advokatus su jų klientais ir paskui naudosime šiuos faktus prieš tuos advokatus, kai svarstysime jų potencialią teisėjo karjerą, tai pasieksime keleriopų neigiamų padarinių. Pirma, sumažinsime galimybę turėti kvalifikuotus teisėjus, kurių dabar ir taip verkiant trūksta. Antra, nors ir advokatas turi pareigą, kaip ir gydytojas, suteikti pagalbą visiems, kuriems jos reikia, yra formalių galimybių, kaip vienam ar kitam asmeniui nesuteikti pagalbos motyvuojant, pavyzdžiui, advokato užimtumu. Leidžiant bujoti tokiai praktikai susidarytų tokia padėtis, kai tam tikri asmenys negalėtų gauti geriausios jiems įmanomos pagalbos vien dėlto, kad atstovavimas tam tikrą klientą advokatui keltų neigiamus reputacinius padarinius. Nors turėtų būti atvirkščiai, advokatas turėtų būti gerbiamas už tai, kad suteikia pagalbą nesirankiodamas visiems, kas jos prašo.

Sankirtą tarp advokato pagalbos vykdant teisingumą ir moralinės dilemos atstovauti galimai neteisėtai pasielgusį asmenį puikiai iliustravo Kolumbijos universiteto teisės profesorius William H. Simon, advokato etikai skirtą knygą (The Practice of Justice: A Theory of Lawyers’ Ethics) pradėdamas tokiu sakiniu:


No social role encourages such ambitious moral aspirations as the lawyer’s, and no social role so consistently disappoints the aspirations it encourages.”

Teisinės etikos moksle (kuriam Lietuvoje skiriama apverktinai mažai dėmesio, nors JAV universitetuose tai vienas svarbiausių teisės studijų dalykų) egzistuoja vadinamoji advokato veiksmų amoralumo teorija. Pagal ją advokatai nėra atsakingi tiek už savo veiksmus ginant klientą, tiek už kliento padarytus veiksmus dėl kurių jis yra ginamas. Ši teorija pateisina galimų žmogžudžių, pedofilų ir kitų panašių asmenų teisminę gynybą, nors dažniausiai jie iš anksto būna nuteisiami viešosios nuomonės teisme. Pagal šią teoriją advokatas turi ginti klientą net jeigu jis žino, ar įtaria, kad jo klientas padarė nusikalstamą veiką. Kiekvieno asmens kaltė turi būti įrodyta teisme, vykstant rungimosi principu grįstame procese. Tik tada bus galima laikyti, kad buvo išlaikytas sąžiningo ir teisingo teismo proceso standartas. Ir toks standartas yra išlaikomas, net ir tais atvejais, kai talentingas advokatas pasiekia palankų rezultatą savo klientui, kuris realiai padarė nusikaltimą, nors to teisme ir nepavyko įrodyti. Net ir išteisinus žmogžudį ir jam laisvėje padarius dar viena žmogžudystę, dėl to jį atstovavusio ir bylą laimėjusio advokato, vadovaujantis amoralumo teorija, negalima niekuo kaltinti. 

Kita vertus, amoralumo teorija turi išimčių. Vienas iš esminių reikalavimų siekiant taikyti šią teoriją yra, kad advokatas turi veikti teisės ir etikos rėmuose. Jeigu jo elgesys prasilenkia su teisės viršenybės, ar etikos reikalavimais ginant klientą teisme, tokiu atveju advokatas gali būti pagrįstai tarkuojamas.

Buvo pasibaisėtina stebėti naujausiąjį išpuolį, kai kandidatui į Konstitucinį Teismą prikaišiojo jo atstovavimą teismuose mažumos grupei, nes kaip gi gali Konstituciją (dokumentą, kuris laiduoja asmenų lygiateisiškumą, pamatinių žmogaus teisių apsaugą ir draudžia daugumos diktatą mažumai) aiškinti mažumas atstovavęs asmuo? 

Galiu tik priminti, kad demokratinėse-teisinėse valstybėse pati konstitucija yra laikoma antimažoritariniu aktu. Mūsų Konstituciją taip apibūdino pats KT dar 2006 metais.