Lietuvos Aukščiausiasis Teismas remdamasis soft law pakeitė imperatyviųjų teisės normų pažeidimo padarinių sampratą

2015 m. balandžio aštuntą dieną Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė dvi nutartis (3K-3-191-916/2015 ir 3K-3-192-695/2015), kuriose buvo sprendžiami analogiški klausimai. Sutampa ir atsakovai – Finasta ir Finansų rizikos valdymas. Šios dvi nutartys yra ypatingos tuo, kad teismas tiesiogiai pritaikė UNIDROIT principus ir DCFR ir šių privatinės teisės unifikavimo rinkinių taisyklėms buvo suteiktas prioritetas prieš civilinį kodeksą. Neabejoju, šios nutartys (jeigu jas kas nors pastebės), sulauks nemažai diskusijų ir kritikos. Tradicinės teisės atstovai jas kritikuos dėl to, kad teismas pamynęs kodekso imperatyvus pritaikė soft law instrumentus. Žiūrėdamas lyginamuoju aspektu, nesu matęs, kad kitų valstybių teismai būtų leidę vietoje kodifikuoto įstatytimo pritaikyti soft law. Galima ir kitokia, šiek tiek švelnesnė, išvada, kad mūsų CK buvo išaiškintas moderniosios soft law kontekste.

Supaprastintai pristatysiu bylų faktines situacijas, nagrinėtose bylose jos daug sudėtingesnės:

Ieškovas X (neprofesionalus investuotojas) sudarė investicinių paslaugų sutartį, o iš karto po to – REPO (LAT’o apibrėžimas – sandoris formaliąja prasme yra panašus į įkeitimo arba pirkimo–pardavimo su atpirkimo teise sandorius, šio sandorio esminis tikslas – investavimas bei pelno gavimas: subjektas, parduodantis vertybinius popierius, siekia gauti pelną dėl perleistų vertybinių vertės padidėjimo atpirkimo momentu, lyginant su verte jų pardavimo momentu) sutartis. Aišku, investicija nepavyko ir ieškovas X kreipiasi į teismą tikėdamasis atgauti pinigų. Kaip tai padaryti? Vienas būdas pripažinti sandorius negaliojančiais ir taikyti restituciją. Randamas pagrindas, nes investuotojas (Finansų rizikos valdymas) neturėjo licencijos vykdyti šiai veiklai, kurią pareigą turėti imperatyviai nustato MiFID’as ir jo pagrindų įgyvendintas FPRĮ. Taigi, ieškovas X, radęs šį imperatyvo pažeidimą, bando pripažinti sandorius negaliojančiais pagal FPRĮ 22 str. 1 d. ir CK 1. 80 str. 1. d.

Šios dvi bylos patenka į LAT’ą. Teismui tenka sudėtinga užduotis, nes grynai žiūrint į įstatymo raidę reikėtų pripažinti sandorius negaliojančiais, nes pažeista imperatyvi norma. Tačiau LAT’as, sugalvoja pasiremti UNIDROIT principais ir DCFR’u:

“Teisėjų kolegija daro išvadą, kad FPRĮ 4 straipsnio 1 dalyje ir Direktyvos 2004/39/EB 5 straipsnyje įtvirtintas reikalavimas, jog investicinės veiklos vykdymui reikia turėti finansų maklerio įmonės licenciją, yra neabejotinai imperatyvaus pobūdžio, tačiau, sprendžiant dėl šio reikalavimo nesilaikymo padarinių šalių vykdomiems atpirkimo sandoriams, t. y. trijų sutarčių „Dėl vertybinių popierių atpirkimo“ galiojimui, atsižvelgtina į šio reikalavimo paskirtį. Licencija yra formalus leidimas atlikti tam tikrus veiksmus – leidimas užsiimti investicine veikla, jos turėjimas skirtas patvirtinti, kad įmonė teikia profesionalias ir kvalifikuotas investicines paslaugas ir (ar) plėtoja profesionalią investicinę veiklą, licencijavimo taisyklių nustatymas užtikrina sąžiningą konkurenciją tarp finansines paslaugas teikiančių subjektų bei suteikia vartotojams didesnį paslaugų pasirinkimo spektrą. Pažymėtina, kad reikalavimų turėti licenciją pažeidimas patenka į UNIDROIT 2010 3.3.1. straipsnio taikymo sritį. DCFR II.-7:302 straipsnio (1) dalis nurodo, jog tais atvejais, kai sutartis pažeidžia imperatyviąją teisės normą, šis pažeidimas sukelia tokias teisines pasekmes sutarčiai, kokias tiesiogiai nustato ta imperatyvioji teisės norma. Pagal (2) to paties straipsnio dalį tais atvejais, kai imperatyvioji teisės norma tiesiogiai nenustato pažeidimo teisinių pasekmių sutarties galiojimo atžvilgiu, teismas gali: (a) pripažinti sutartį galiojančia; (b) pripažinti sutartį negaliojančia su retrospektyviniu efektu, visą ar iš dalies; arba (c) pakeisti sutartį arba jos pasekmes. To paties straipsnio (3) dalyje nustatyta, jog sprendimas, priimtas pagal šio straipsnio (2) dalį, turi būti tinkamas ir proporcingas pažeidimui atsakas, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes, įskaitant: (a) normos, kuri buvo pažeista, tikslą; (b) asmenų, kurių apsaugai, taisyklė egzistuoja; (c) bet kokią sankciją, kuri gali būti taikoma pagal pažeistą taisyklę; (d) pažeidimo rimtumą; (e) ar pažeidimas buvo tyčinis; (f) santykio tarp pažeidimo ir sutarties artumą.“

Taigi, teismas pasiremia šių soft law instrumentų moderniomis taisyklėmis. CK 1.80 str. 1 d. yra perimta iš sovietinio kodekso, jos reguliavimas be kompromisinis, pažeistas imperatyvas, reiškia reikia griauti sandorį. Šiuolaikinei sutarčių teisei toks požiūris nėra priimtinas. UNIDROIT, DCFR ir PECL principų (kurie šioje nutartyje kažkodėl nepaminėti, nors turi analogiškas taisykles) reguliavimas yra daug lankstesnis. Jis neleidžia griauti sutarties vien todėl, kad pažeistas imperatyvas, t.y. iš pradžių reikia įvertinti kokius padarinius sukuria imperatyvo pažeidimas ir visas kitas svarbias aplinkybes. Tai įvertinęs LAT’as prieina prie išvados, kad:

“Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimo turėti licenciją įmonės veiklai pažeidimas tiesiogiai nesusijęs su sutartimi, jei sutarties nuostatos nepažeidžia imperatyviųjų teisės normų. Įmonės veiklos licencijos neturėjimas kvalifikuojamas kaip imperatyviųjų įmonės veiklą reglamentuojančių nuostatų pažeidimas, bet jis nepripažįstamas pagrindu sudarytus įmonės sandorius laikyti niekiniais ir dėl to negaliojančiais. Kadangi tai yra įstatyme nustatytas įmonės veiklos pažeidimas, tai gali būti pagrindas kitokiai atsakomybei taikyti, kaip šiuo atveju administracinei atsakomybei baudos forma. <…> Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad, viena vertus, nagrinėjamu atveju konstatuotas faktas, jog kasatorius veiklą vykdė neturėdamas licencijos, ir sprendžia, kad tai yra pažeidimas, už kurį jam buvo skirta administracinė atsakomybė – bauda. Kita vertus, ši faktinė aplinkybė nėra susijusi su šalių sudarytomis sutartimis „Dėl vertybinių popierių atpirkimo“ – byloje nėra duomenų, ar sudarant šias sutartis ieškovas patyrė nuostolių vien dėl to, kad kasatorius neatitiko investicinėms paslaugoms teikimo reikalavimo, t. y. neturėjo įmonės veiklos licencijos ir/ ar tuo buvo pažeisti ieškovo, kaip vartotojo apsaugos standartai arba ieškovui, kaip vartotojui, nebuvo suteiktas didesnis paslaugų pasirinkimo spektras. Todėl teisėjų kolegija nepasisako šiuo aspektu. Reikalavimo turėti įmonės veiklos licenciją pažeidimas tiesiogiai nesusijęs su sudarytomis sutartimis – nėra santykio tarp pažeidimo ir sutarties artumo. Ir tais atvejais, kai imperatyvioji teisės norma tiesiogiai nenustato pažeidimo teisinių pasekmių sutarties galiojimui, teismas neturi pagrindo pripažinti sutartį šiuo pagrindu niekine ir negaliojančia.“

Šiuo išaiškinimu LAT’as iš esmės pakeičia imperatyviųjų teisės normų pažeidimo padarinių apimtis, t.y. vien formalus imperatyvios teisės normos pažeidimas nebereiškia sandorio sugriovimo ir restitucijos taikymo. Pastebėtina, kad kuriant CK, jo autoriai neturėjo nuo ko nurašyti tokio progresyvaus imperatyvių normų reguliavimo, nes UNIDROIT principuose 3.3.1 (contracts infringing mandatory rules) str. atsidaro tik 2010 metų redakcijoje, o DCFR’as sukurtas vos metais anksčiau. Dėstant motyvus buvo galima pridėti, kad teismas, matydamas poreikį, taikydamas tikslinės interpretacijos metodą, dabartinį CK 1.80 str. aiškina modernių soft law instrumentų kontekste.

Pastebėtina, kad toks imperatyvių normų pažeidimo aiškinimas suteikia teismui labai didelę diskreciją, t.y. jam atrišamos rankos spręsti dėl konkretaus pažeidimo padarinių. Šiuo atveju LAT’as nusprendė, kad licencijos neturėjimas nedaro jokios įtakos sudarytoms sutartims ir ieškovas neįrodė, kad būtent licencijos neturėjimas priežastiniu ryšiu susijęs su jiems kilusiais kažkokiais nuostoliais. Mano nuomone, tai yra teisingas sprendimas. Jeigu teismas nebūtų šiuo atveju kodekso iškeitęs į soft law, tai būtų tekę formaliai pripažinti sutartis negaliojančiomis pagal CK 1. 80 str. Norėtųsi, kad šie teismo išaiškinimai prigytų teismų praktikoje ir kitose bylose, kuriose sprendžiamas klausimas dėl imperatyvų pažeidimo. Šiuo atveju A. Norkūnas, D. Vasarienė ir V. Verseckas parodė ypatingą drąsą ir inovatyvumą. Nors šios nutartis bus kritikuojamos pritaikyto teisės aiškinimo požiūriu, mano nuomone, jos pralenkė jų priėmimo laiką.

Konferencijos “Privatinės teisės tyrimai“ pranešimų vaizdo įrašai

Vasario pradžioje Vilniaus universiteto Teisės fakultetas surengė Privatinės teisės tyrimų konferenciją. Esu stebėjęs ne vieną konferenciją ir šią vertinu kaip itin stiprią ir įdomią. Ši konferencija pasižymi ne tik tuo, kad joje dalyvavo visas Lietuvos privatinės teisės žvaigždynas, bet ir tuo, kad ji tiesiogiai transliuota internetu. Pats ją stebėjau per kompiuterį ir neturiu jokių nusiskundimų – vaizdo ir garso kokybė buvo puiki. Tikiuosi, kad ateityje tokio tipo konferencijos bus transliuojamos internetu, nes bent jau man asmeniškai, toks konferencijos stebėjimas yra žymiai patogesnis, nes nereikia sėdėti dažniausiai perpildytoje salėje, kurioje trūksta deguonies, nepatogiose kėdėse, kur neturi pasidėti alkūnių, aplink tave niekas neplepa ir neblaško dėmesio ir t.t. Jeigu visos teisinės konferencijos būtų transliuojamos internetu, ko gero į nė vieną neičiau sėdėti gyvai.

Užteks pagyrų organizatoriams ir dalyviams, pereinu prie esmės. VU TF šios konferencijos įrašus sukėlė į youtube’ą, tačiau, kažkodėl jų nereklamuoja ir jie yra sulaukę labai mažai click’ų. Mano manymu, juos turi pamatyti žymiai daugiau akių, todėl sudedu pranešimų nuorodas čia:

1 sesija. Privatinės teisės doktrina. V.MIKELĖNAS

1 sesija. Žalos sampratos koncepciniai klausimai. V.MIZARAS

1 sesija. Žalos sampratos koncepciniai klausimai. A.NORKŪNAS

2 sesija. Netesybos, minimalūs ir iš anksto sutarti nuostoliai. E.BARANAUSKAS

2 sesija. Netesybos, minimalūs ir iš anksto sutarti nuostoliai. D.BUBLIENĖ

2 sesija. Sutarties negaliojimo ir aiškinimo koncepciniai klausimai. S.DRAZDAUSKAS

2 sesija. Sutarties negaliojimo ir aiškinimo koncepciniai klausimai. J.KIRŠIENĖ

3 sesija. EMCA projektas ir jo įtaka Lietuvos bendrovių teisei. G.BARTKUS

3 sesija. EMCA projektas ir jo įtaka Lietuvos bendrovių teisei. R.ČIOČYS

3 sesija. Actio Pauliana. S.RUDĖNAITĖ

3 sesija. Daiktinių ir prievolinių teisių atribojimas, reglamentavimas. J.STRIPEIKIENĖ

3 sesija. Daiktinių ir prievolinių teisių atribojimas, reglamentavimas. A.SMALIUKAS

3 sesija. Apibendrinimas, klausimai ir diskusijos

4 sesija. Sutuoktinių prievolių bendrumas. S.AVIŽA

4 sesija. Sutuoktinių prievolių bendrumas. G.SAGATYS

4 sesija. Viešojo pirkimo sutarties keitimas ir pasiūlymų tikslinimas. D.SOLOVEIČIKAS

4 sesija. Viešojo pirkimo sutarties keitimas ir pasiūlymų tikslinimas. K.ŠIMANSKIS

4 sesija. Apibendrinimas, klausimai ir diskusijos

“Briedžio byla“ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuo griežtosios atsakomybės iki visų civilinės atsakomybės sąlygų

Pamenu, kai 2009 m. kovo 24 d. LAT’as priėmė sprendimą civilinės atsakomybės byloje 3K-3-138/2009 dėl laukinio gyvūno padarytos žalos atveju, kai briedis išbėga į kelią, kasacinio teismo išaiškinimas sulaukė labai didelio atgarsio. Išaiškinimas pateiktas draudimo bendrovių naudai, nes jos, atlyginusios žalą, norėdavo subroguodamiesi įstodavo vietą prievolėje ir išsiieškodavo žalą iš valstybės. Problema buvo tame, kad LAT’as pagal analogiją taikė griežtosios atsakomybės sąlygas t.y. civilinę atsakomybę be kaltės. Iki šiandienos ši praktika pakito keletą kartų, o paskutinėje LAT’o nutartyje (“šerno byla“ 2012 m. lapkričio 8 d. nr. 3K-3-478/2012) šiuo klausimu praktika galutinai apibendrinta ir suvienodinta. Kasacinės bylos esmė, kad draudimo bendrovė ir dabar bandė išsiieškoti pagal griežtosios atsakomybės taisykles. Kasacinis teismas nurodė, kad sena praktika nebėra taikoma:

“Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų 2009 m. kovo 24 d. ir 2009 m. lapkričio 23 d. nutartyse, priimtose civilinėse bylose UAB ,,If draudimas“ v. Lietuvos Respublika, bylų Nr. 3K-3-138/2009 ir Nr. 3K-3-509/2009, konstatuota, kad, sprendžiant dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo, pagal analogiją taikytina CK 6.267 straipsnio 1 dalis. Bylą nagrinėję žemesniosios instancijos teismai vadovavosi šiose nutartyse formuojama teismų praktika, kad dėl laukinių gyvūnų padarytos žalos taikytina CK 6.267 straipsnio 1 dalies įstatymo analogija, nes tokios žalos atsiradimo metu buvo įstatymo spraga. Tačiau vėlesnėje jurisprudencijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. spalio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-371/2011), remiantis kitaip formuojama teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 21 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-338/2011), konstatuota, kad pagal įstatymo analogiją ginčo santykiams taikytina CK 6.267 straipsnio 1 dalis ta prasme, kad laukinių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas). Kartu kasacinis teismas konstatavo, kad, atsižvelgiant į CK 1.8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti pagal analogiją specialiąsias teisės normas, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis nustatančias normas, sprendžiant dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo, netaikoma CK 6.267 straipsnio 1 dalies normos specialioji nuostata dėl atsakomybės be kaltės.“

Kadangi negalima pagal analogiją taikyti specialiosios normos, teismas nurodo, kad turi būti taikomos bendrosios civilinės atsakomybės taisyklės:

“Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-371/2011, tęsė tokią teismų formuojamą praktiką. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija yra tos nuomonės, kad turi būti laikomasi formuojamos teismų praktikos. Ja valstybės civilinė atsakomybė už laukinių gyvūnų padarytą žalą nepaneigiama, tačiau kartu konstatuojama, kad buvo įstatymo spraga. Kasacinis teismas nurodytoje nutartyje taip pat konstatavo, kad CK 6.267 straipsnio 1 dalies nuostata dėl naminių gyvūnų savininkų atsakomybė be kaltės (t. y. griežtoji atsakomybė) yra specialioji norma, todėl, laikantis CK 1.8 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto draudimo, pagal analogiją ji negali būti taikoma ir remiantis ja ši teisės spraga negali būti užpildyta. Kasacinis teismas padarė išvadą, kad, sprendžiant dėl valstybės atsakomybės už eismo įvykio metu laukinių gyvūnų padarytą žalą, CK 6.267 straipsnio 1 dalis taikytina nustatant visas CK 6.246–6.249 straipsniuose įtvirtintas būtinąsias civilinei atsakomybei kilti sąlygas. Taigi nagrinėjamoje byloje pripažintina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepagrįstai vadovavosi teismų praktika, formuluota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų 2009 m. kovo 24 d. ir 2009 m. lapkričio 23 d. nutartyse, priimtose civilinėse bylose UAB ,,If draudimas“ v. Lietuvos Respublika, bylų Nr. 3K-3-138/2009 ir Nr. 3K-3-509/2009, ir turi būti vadovaujamasi vėlesne Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika.“

Teismas nurodo, kad laukinių dėl laukinių gyvūnų padarytos žalos jau yra nustatytas specialusis teisinis reguliavimas:

“Žala padaryta 2007 m. lapkričio 8 d. Tuo metu nei CK, nei Laukinės gyvūnijos, nei kituose įstatymuose nebuvo laukinių žvėrių eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo teisinio reglamentavimo. Kita vertus, nuo 2010 m. liepos 10 d. galioja Laukinės gyvūnijos įstatymo 22 straipsnio 6 dalis, kurioje nustatyta, kad valstybei nuosavybės teise priklausančių laukinių gyvūnų eismo įvykių metu padaryta žala atlyginama, jeigu įrodomi neteisėti valstybės veiksmai (neveikimas), kaltė ir priežastinis ryšys ir jeigu žala atsirado ne dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusio asmens veiksmų arba kitų Civilinio kodekso 6.253 straipsnyje nurodytų veiksmų, ir išieškoma Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Šioje įstatymo normoje jau pateiktas valstybei nuosavybės teise priklausančių laukinių gyvūnų eismo įvykių metu padarytos žalos atlyginimo reglamentavimas. Joje nenustatyta griežtoji civilinė atsakomybė. Tačiau pirmiau nurodyta Laukinės gyvūnijos įstatymo norma negali būti taikoma, sprendžiant dėl 2007 m. lapkričio 8 d. atsiradusios žalos atlyginimo, nes vienas bendrosios teisės principų yra tas, kad įstatymai ir kiti teisės aktai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lex retro non agit). Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime konstatavo, kad nei įstatymu, nei kitais teisės aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius. Tokiu reguliavimu, kuriuo teisės normos galėtų būti pakeistos, kai reguliuojami santykiai jau yra baigti, būtų sudarytos prielaidos paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą. Pažymėtina, kad šios taisyklės (naujai priimto įstatymo netaikymą įvykusiems teisiniams faktams ir padariniams) laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir atitinkamai formuoja teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. M. v. Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, A. K., bylos Nr. 3K-3-439/2010; 2011 m. liepos 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-338/2011; 2012 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. Nacionalinė žemės tarnyba ir kt., bylos Nr. 3K-3-137/2012).“

Manau, tiek reguliavimas, tiek kasacinio teismo praktika pakeista labai protinga linkme. Taip pat turiu pastebėti, kad pirmojoje “briedžio byloje“ nutartį dėl griežtosios atsakomybės taikymo priėmė teisėjai Zigmas Levickis ir Algis Norkūnas, o paskutinėje “šerno byloje“ šie teisėjai sutampa. Algis Norkūnas yra žinomas mokslinėje teisininkų bendruomenėje kaip civilinės atsakomybės specialistas, todėl drįsčiau teigti, kad jei jis pats priima tokius teisės aiškinimo pakeitimus, jie turėtų ateityje išsilaikyti ir nekisti. Taip pat pastebiu, kad šiose bylose ieškovas nuolatos – If P&C Insurance AS draudimo bendrovė, kuri leidžia sau apsimesti ir nematyti kasacinio teismo precendentų, nors pati dalyvauja jų formavime…