Page 26 of 26

LRKT apžvalga #3: 5 punktai apie Konstituciją, jos dvasią, jos aiškinimą, jos laikymąsi, valdžių padalijimą…

Trumpai pateiksiu 5 principines nuostatas, kurias turėtų žinoti kiekvienas Lietuvos pilietis. Jos suformuluotos 2004 gegužės 24 d. Konstitucinio Teismo nutarime:

1.  Apie Konstituciją.

Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo priimta 1992 m. spalio 25 d. referendumu – visos Tautos balsavimu. Referendumas, kuriame buvo priimta Konstitucija, buvo organizuotas laikantis Lietuvos valstybės demokratinės teisinės tradicijos (Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 22 d. nutarimas). Konstitucijos šaltinis yra pati valstybinė bendruomenė – pilietinė Tauta.

Konstitucija – tai aukščiausios teisinės galios aktas. Konstitucijoje atsispindi visuomenės sutartis – visų Lietuvos Respublikos piliečių demokratiškai prisiimtas įsipareigojimas jų dabartinei ir būsimosioms kartoms gyventi pagal Konstitucijoje įtvirtintas pamatines taisykles ir joms paklusti, idant būtų užtikrintas valdžios legitimumas, jos sprendimų teisėtumas, žmogaus teisės ir laisvės, idant visuomenėje būtų santarvė. Konstitucija, kaip aukščiausios teisinės galios aktas ir visuomenės sutartis, yra grindžiama universaliomis, nekvestionuojamomis vertybėmis – suvereniteto priklausymu Tautai, demokratija, žmogaus teisių ir laisvių pripažinimu bei jų gerbimu, pagarba teisei bei teisės viešpatavimu, valdžios galių ribojimu, valdžios įstaigų priederme tarnauti žmonėms ir atsakomybe visuomenei, pilietiškumu, teisingumu, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu. Konstitucijoje yra nustatyti žmogaus ir valstybės santykių, viešosios valdžios formavimo ir funkcionavimo, Tautos ūkio, vietos savivaldos, kitų svarbiausių visuomenės ir valstybės gyvenimo santykių pagrindai. Priėmusi Konstituciją pilietinė Tauta padėjo savo, kaip valstybinės bendruomenės, bendro gyvenimo norminį pagrindą ir įtvirtino valstybę kaip bendrą visos visuomenės gėrį. Tauta Konstituciją keičia tiesiogiai arba per savo demokratiškai išrinktus atstovus ir tik pagal pačioje Konstitucijoje nustatytas taisykles. Konstitucija yra aukščiausioji teisė. Ji nubrėžia gaires visai teisės sistemai – visa teisės sistema kuriama Konstitucijos pagrindu.

2. Apie Konstitucijos dvasią.

Konstitucija, kaip teisės aktas, yra išreikšta tam tikra tekstine forma, turi tam tikrą kalbinę išraišką. Tačiau taip, kaip teisės negalima traktuoti vien kaip teksto, kuriame expressis verbis yra išdėstytos tam tikros teisinės nuostatos, elgesio taisyklės, taip ir Konstitucijos, kaip teisinės realybės, negalima traktuoti vien kaip jos tekstinės formos, negalima suvokti Konstitucijos vien kaip eksplicitinių nuostatų visumos. Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis). Pati Konstitucijos, kaip aukščiausios teisinės galios akto, prigimtis, konstitucingumo idėja suponuoja tai, kad Konstitucijoje negali būti ir nėra spragų, vadinasi, negali būti ir nėra tokio žemesnės galios teisės aktuose nustatyto teisinio reguliavimo, kurio nebūtų galima vertinti jo atitikties Konstitucijai atžvilgiu. Konstituciją, kaip teisinę realybę, sudaro įvairios nuostatos – konstitucinės normos ir konstituciniai principai, kurie įvairiose Konstitucijos formuluotėse yra tiesiogiai įtvirtinti arba yra iš jų išvedami. Vieni konstituciniai principai yra įtvirtinti expressis verbis suformuluotose konstitucinėse normose, kiti, nors ir nėra jose įtvirtinti expressis verbis, jose atsispindi ir yra išvedami iš konstitucinių normų, taip pat iš kitų šiose normose atsispindinčių konstitucinių principų, iš konstitucinio teisinio reguliavimo visumos, iš Konstitucijos, kaip svarbiausių valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos vertybių sistemą įtvirtinančio ir ginančio, visai teisės sistemai gaires nubrėžiančio akto, prasmės. Tarp konstitucinių principų ir konstitucinių normų negali būti ir nėra priešpriešos, visos konstitucinės normos ir konstituciniai principai sudaro darnią sistemą. Būtent konstituciniai principai organizuoja į darnią visumą visas Konstitucijos nuostatas, neleidžia, kad Konstitucijoje būtų vidinių prieštaravimų ar tokio jos aiškinimo, kai iškreipiama ar paneigiama kurios nors Konstitucijos nuostatos prasmė, kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta ir jos ginama vertybė. Per konstitucinius principus atsiskleidžia ne tik Konstitucijos raidė, bet ir jos dvasia tos vertybės ir siekiai, kuriuos Tauta Konstitucijoje įtvirtino pasirinkusi tam tikrą jos nuostatų tekstinę formą, kalbinę išraišką, nustačiusi tam tikras Konstitucijos normas, eksplicitiškai arba implicitiškai įtvirtinusi tam tikrą konstitucinį teisinį reguliavimą. Tad priešpriešos negali būti ir nėra ne tik tarp konstitucinių principų ir konstitucinių normų, bet ir tarp Konstitucijos dvasios ir Konstitucijos raidės: Konstitucijos raidės negalima aiškinti ar taikyti taip, kad būtų paneigiama Konstitucijos dvasia, kuri gali būti suvokta tik konstitucinį teisinį reguliavimą matant kaip visumą ir tik įvertinus Konstitucijos, kaip visuomenės sutarties ir aukščiausios teisinės galios akto, paskirtį. Konstitucijos dvasią išreiškia konstitucinio teisinio reguliavimo visuma, visos jos nuostatos – ir Konstitucijos tekste tiesiogiai išdėstytos Konstitucijos normos, ir Konstitucijos principai, taip pat ir tie, kurie išplaukia iš konstitucinio teisinio reguliavimo visumos ir Konstitucijos, kaip svarbiausių Tautos vertybių sistemą įtvirtinančio ir ginančio, visai teisės sistemai gaires nubrėžiančio akto, prasmės.

3. Apie Konstitucijos aiškinimą.

Būtent dėl to, kad Konstitucija yra vientisas aktas, dėl to, kad ją sudaro įvairios nuostatos – ir konstitucinės normos, ir konstituciniai principai, tarp kurių negali būti ir nėra priešpriešos ir kurie sudaro darnią sistemą, dėl to, kad konstituciniai principai yra išvedami ir iš Konstitucijos dvasią išreiškiančios konstitucinio teisinio reguliavimo visumos, iš Konstitucijos, kaip svarbiausių valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos vertybių sistemą įtvirtinančio ir ginančio, visai teisės sistemai gaires nubrėžiančio akto, prasmės, taip pat dėl to, kad Konstitucijos raidės negalima aiškinti ar taikyti taip, kad būtų paneigiama Konstitucijos dvasia, Konstitucijos negalima aiškinti vien pažodžiui, vien taikant lingvistinį (verbalinį) metodą. Aiškinant Konstituciją privalu taikyti įvairius teisės aiškinimo metodus: sisteminį, bendrųjų teisės principų, loginį, teleologinį, įstatymų leidėjo ketinimų, precedentų, istorinį, lyginamąjį ir kt. Tik šitaip – visapusiškai – aiškinant Konstituciją galima sudaryti prielaidas realizuoti jos, kaip visuomenės sutarties ir aukščiausios teisinės galios akto, paskirtį, užtikrinti, kad nebus nukrypta nuo Konstitucijos prasmės, kad nebus paneigta Konstitucijos dvasia ir kad gyvenime bus įtvirtintos tos vertybės, kuriomis Tauta grindžia savo pačios priimtą Konstituciją.

4. Apie valdžių padalijimo principą, stabdžius ir atsvaras.

Teisingumas, atvira, darni pilietinė visuomenė, teisinė valstybė būtų neįmanomi, jeigu visa valstybės valdžia būtų sutelkta kurioje nors vienoje valstybės valdžios institucijoje. Konstitucijoje įtvirtinta tokia valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų sąranga ir jų formavimo tvarka, kad tarp valstybės valdžios institucijų būtų pusiausvyra, kad vienų valstybės valdžios institucijų galios būtų atsvara kitų valstybės valdžios institucijų galioms, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos veiktų darniai, vykdytų savo konstitucinę priedermę tarnauti žmonėms, kad ginčus dėl valstybės valdžios institucijoms pagal Konstituciją priklausančių galių spręstų Konstitucinis Teismas, kad visos valstybės valdžią vykdančios institucijos – Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, Teismas, taip pat kitos valstybės institucijos būtų sudaromos tik iš tokių piliečių, kurie be išlygų paklūsta Tautos priimtai Konstitucijai ir kurie eidami savo pareigas besąlygiškai vadovaujasi Konstitucija, teise, Tautos ir Lietuvos valstybės interesais.

5. Apie Konstitucijos laikymąsi.

Jeigu valstybės pareigūnai savo funkcijas vykdo vadovaudamiesi Konstitucija, teise, veikdami Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, jie turi būti apsaugoti nuo spaudimo ir nepagrįsto kišimosi į jų veiklą, sąžiningai eidami savo pareigas, jie neturi patirti grėsmės savo asmeniui, teisėms ir laisvėms. Valstybės pareigūnai turi turėti piliečių – valstybinės bendruomenės pasitikėjimą. Tačiau, kad piliečiai – valstybinė bendruomenė galėtų pagrįstai pasitikėti valstybės pareigūnais, kad būtų galima įsitikinti, jog visos valstybės institucijos, visi valstybės pareigūnai vadovaujasi Konstitucija, teise ir joms paklūsta, o Konstitucijai, teisei nepaklūstantys asmenys neitų tokių pareigų, kurioms būtinas piliečių – valstybinės bendruomenės pasitikėjimas, yra reikalinga vieša demokratinė valstybės pareigūnų veiklos kontrolė ir atsakomybė visuomenei, apimanti inter alia galimybę pašalinti iš užimamų pareigų tuos valstybės pareigūnus, kurie pažeidžia Konstituciją, teisę, asmeninius ar grupinius interesus iškelia virš visuomenės interesų, savo veiksmais diskredituoja valstybės valdžią. Viena iš šios viešos demokratinės kontrolės formų yra konstitucinis apkaltos institutas: už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą arba paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas, tam tikri aukščiausi valstybės valdžios pareigūnai – Respublikos Prezidentas, Konstitucinio Teismo pirmininkas ir teisėjai, Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir teisėjai, Apeliacinio teismo pirmininkas ir teisėjai – apkaltos proceso tvarka gali būti pašalinti iš užimamų pareigų, apkaltos proceso tvarka taip pat gali būti panaikintas Seimo nario mandatas. Konstitucijoje įtvirtintas apkaltos – ypatingos parlamentinės procedūros institutas, konstitucinės sankcijos – pašalinimo iš užimamų pareigų – taikymas Respublikos Prezidentui, Seimo nariams, Konstitucinio Teismo pirmininkui ir teisėjams, Aukščiausiojo Teismo pirmininkui ir teisėjams, Apeliacinio teismo pirmininkui ir teisėjams yra viena iš valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos savisaugos priemonių, toks jos gynimosi nuo minėtų aukščiausių valstybės valdžios pareigūnų, nepaisančių Konstitucijos ir teisės, būdas, kai jiems nebeleidžiama eiti tam tikrų pareigų, nes jie nevykdo savo įsipareigojimo besąlygiškai vadovautis Konstitucija, teise, Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, savo veiksmais yra diskreditavę valstybės valdžią.

Tiesioginiai merų rinkimai: parengiamieji klausimai.

Paskutiniu metu netyla diskusija dėl galimybės rengti tiesioginius mero rinkimus. Seimo valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas ir vidaus reikalų ministerija parengė projektą, kuriame numatyti du galimi modeliai. Esminis klausimas, kuriai valdžiai, vykdomajai ir leidžiamajai, priklausys meras. Manau, būtų tikslinga panagrinėti abi alternatyvas.

Visų pirma galima peržiūrėti bendrybes.  Kandidatą į merus gali iškelti politinės partijos, taip pat galima išsikelti pačiam. Merų kadencijos sutampa su tarybos ir rinkimai vyksta tuo pačiu metu. Sutampa ir atstatydinimo pagrindai: teisės pažeidimai, neveikimas. Taip pat sutampa ir pačios atstatydinimo procedūros.

Dabar galima pereiti prie pirmosios alternatyvos, mero kaip savivaldybės tarybos pirmininko.

Šiuo atveju meras, kaip ir dabar, būtų tarybos pirmininkas ir jos narys. Mero kompetencija išsaugotų dabartines savo funkcijas, tokias kaip tarybos darbo organizavimas, jos sprendimų pasirašymas, savivaldybės viešųjų (kurių savininkė yra savivaldybė) ir savivaldybės biudžetinių įstaigų vadovų skyrimas į pareigas ir atleidimas iš jų ir t.t. Tačiau yra numatomi pakeitimai, tam tikra apimtimi praplečiamos kompetencijos ribos t.y. dalis išimtinės tarybos kompetencijos perduodama merui:

  1. gyvenamųjų vietovių ar jų dalių suskirstymo (sugrupavimo) į seniūnaitijas tvirtinimas;
  2. administracijos struktūros tvirtinimas administracijos direktoriaus teikimu;
  3. mero kompetenciją siūloma papildyti įgaliojimais, kurie dabar priskirti vykdomosios institucijos kompetencijai: viešąsias paslaugas teikiančių subjektų darbo kontroliavimas ir koordinavimas.

Atkreiptinas dėmesys, kad yra dar vienas pasiūlymas “nustatyti galimybę, kad pati taryba gali pavesti merui vykdyti papildomus įgaliojimus“. Kol kas man nelabai aišku, ką reiškia ši nuostata. Galiu tik pastebėti, kad jeigu numatomas toks teisinis reguliavimas, kai taryba perduos dalį savo kompetencijos merui, tai galimai prieštaraus Konstitucijai pagal 2002 12 24 LRKT nutarimą, kuriame nustatyta, kad taryba, savo išimtinei kompetencijai priskirtų sprendimų priėmimą niekam negali perduoti. Aišku, čia gali būti tam tikrų pavedimų vykdymas, bet vėlgi tai reikėtų reglamentuoti.

Galimos problemos. Man neatrodo, labai prasminga rinkti merą, kuris bus savivaldybės tarybos pirmininkas. Pamėginsiu pateikti analogiją, kaip atrodytų jeigu per Seimo rinkimus būtų renkamas Seimo pirmininkas? Su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis? Įsivaizduokim, kad taryboje daugumą sudaro konservatorių partiją, o meru tiesiogiai išrenkamas socialdemokratas :) Ir kitos skirtingos kombinacijos. Galimos pasekmės, žinant mūsų politinę kultūrą ir brandą, visiškas tarybos darbo stagnavimas. Nors yra nurodomi saugikliai, kaip kad, pareigų nevykdymas, neveikimas ir panašiai. Vis tiek būtų įdomu. Kaip ir mero atstatydinimo klausimai. Ypač kaip bus įgyvendinta nuostata “Nepasitikėjimas meru negali būti pareikštas dėl politinių motyvų“. Taip pat kiltų daug klausimų, jei meras atstatydinamas, o akivaizdu, kad to daryti paprastai kaip dabar negalima, nes tada jis būtų ne skiriamas tarybos, o tiesiogiai renkamas vietos bendruomenės ir jai atskaitingas. Galima pajuokauti, kad bent jau bendruomenė turėtų atpirkimo ožį, kuris kentėtų už visas tarybos nuodėmes.

Kita alternatyva meras vykdomoji institucija. Tuo atveju, pagal valdžių padalijimo principą, Konstitucijoje nėra numatyta galimybės, kad meras būtų ir savivaldybės tarybos nariu. Šiuo atveju meras yra grynai savivaldybės vadovas ir jos veidas. Kompetencija:

  1. įgaliojimai, kurie Vietos savivaldos įstatyme šiuo metu jam priskirti, išskyrus įgaliojimus, susijusius su savivaldybės tarybos darbo organizavimu;
  2. papildomi įgaliojimai, kurie dabar priskirti vykdomosios institucijos kompetencijai – viešąsias paslaugas teikiančių subjektų darbo kontroliavimas  ir koordinavimas;
  3. savivaldybės vykdomųjų institucijų ir kitų subjektų, tiesiogiai įgyvendinančių valstybines (perduotas savivaldybėms) funkcijas, priežiūra;
  4. savivaldybės viešųjų įstaigų vadovų skyrimas į pareigas ir atleidimas iš jų teisės aktų nustatyta tvarka;
  5. savivaldybės biudžetinių įstaigų vadovų skyrimas į pareigas ir atleidimas iš jų teisės aktų.

Antroji alternatyva, man atrodo, priimtinesnė t.y. logiškesnė ir tikslingesnė. Nes išlieka, administracijos direktorius, kuris atskaitingas ir merui, ir tarybai, taip pat renkamas bendra procedūra. Savivaldybės tarybos darbą ir toliau organizuotų pirmininkas (JAU NE MERAS), kuris būtų renkamas pačios tarybos t.y. valdančiosios daugumos. Ši alternatyva yra labiau panaši į klasikinį valdžių padalijimo principą ir sąveiką tarp įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios.

Nagrinėtajam Seimo nutarimui nebuvo pritarta, jis gražintas tobulinti, bet pagal jį jau galima numatyti gaires, kaip atrodytų savivaldos sistema su tiesiogiai renkamu meru. Konstitucijos pakeitimo projektas jau paršuotas, kuriame, mano akimis, klaidų nėra padaryta. Įdomu būtų pamatyti, kaip atrodys įstatymai, kuriuose bus numatyti visi pakeitimai, nes Seimo nutarimu tikrai negalima nustatyti nei tiesioginių rinkimų, nei savivaldos sistemos jos funkcijų ir kompetencijos, tai, pagal teisės šaltinių hierarchiją, yra įstatymų reguliavimo sritis. Tai pat savivaldos įstatymą reiks labai stipriai redaguoti, vien su kompetencijos padalijimu tarp tarybos ir mero, jų tarpusavio sąveika ir atskaitomybe bus nemažai klausimų. Aišku, įdomiausia, kuri alternatyva bus pasirinkta. Reikia nepamiršti, kad iki kitų savivaldos rinkimų liko mažiau negu metai ir su kiekviena diena laiko vis mažėja.

Laukiam…

Konstitucinio Teismo praktikos apžvalga #1 “Dėl notarų įgaliojimų pratęsimo“

Kadangi netingiu skaityti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimus, pamaniau, kad būtų visai naudinga padaryti trumpas jų apžvalgas. Pasistengsiu išryškinti pagrindinius vieno ar kito sprendimo akcentus bei trumpai atskleisti problemą. Pirmasis nutarimas, kurio imsiuosi 2010-03-22 Dėl notariato įstatymo 23 str. 3 dalies atitikties Konstitucijai.

Problema. Pareiškėjas ginčija galimybę pratęsti notaro įgaliojimus pagal dabar galiojančio LR notariato įstatymo (toliau – “Įstatymo“) 23 str. 3 dalį, kurioje teigiama, kad:

    Notaro įgaliojimai gali būti pratęsti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Notarų rūmų teikimu, iki notarui sukaks 70 metų.

Pareiškėjo teigimu, Įstatyme nėra numatyta jokių kriterijų, kuriais vadovaujantis būtų galima spręsti, ar pratęsti notaro įgaliojimus. Toks teisinis reguliavimas, pareiškėjo nuomone, vertintinas kaip galintis skatinti notarą savo veikloje pažeisti notarų nepriklausomumo principą. Taip valstybės institucijai – Teisingumo ministerijai – sudaromos prielaidos daryti įtaką notaro, kaip valstybės įgalioto asmens, darbui pratęsiant jo įgaliojimus ar nepratęsiant.

Konstitucinis Teismas iš esmės pritarė šiems pareiškėjo teiginiams. Pagrindiniai argumentai buvo, kad Įstatyme yra įtvirtinta bendroji taisyklė, jog visų notarų įgaliojimai pasibaigia jiems sulaukus 65 metų. Todėl įgaliojimu pratęsimo galimybė vertintina kaip išimtis. Toks teisinis reguliavimas, kai dalis notarų, sulaukę 65 metų, atleidžiami iš pareigų, o dalies įgaliojimai pratęsiami iki 70 metų, sudaro galimybę tos pačios grupės asmenis traktuoti nevienodai. Diferencijuotas teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas tik atitinkamais teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų padėties objektyviais skirtumais; teisinių santykių subjektai turi žinoti, ko iš jų reikalaują teisė; teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius privalu paisyti prigimtinio teisingumo reikalavimų, apimančių inter alia būtinumą užtikrinti asmenų lygybę įstatymui, teismui, valstybės institucijoms ar pareigūnams ir kt.

Pažymėtina, kad konstituciniais teisinės valstybės ir asmenų lygiateisiškumo principais turi būti grindžiamas ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje nustatytos asmens teisės laisvai pasirinkti darbą bei verslą įgyvendinimo teisinis reguliavimas. Asmuo, pasirinkdamas notaro profesiją, įgyvendina ir Konstitucijos 48 straipsnyje įtvirtintą teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą.

Minėta, kad nei Notariato įstatymo 23 straipsnyje (2003 m. sausio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais), nei kituose šio įstatymo straipsniuose nėra numatyta pagrindų (kriterijų), dėl kurių notaro įgaliojimai gali būti pratęsiami. Toks teisinis reguliavimas suponuoja tai, kad notaro įgaliojimų trukmę lemia ne įstatymo nustatytas visiems vienodai taikomas įgaliojimų pasibaigimo pagrindas, o teisingumo ministro teisė savo nuožiūra Notarų rūmų teikimu spręsti dėl notaro įgaliojimų pratęsimo ar nepratęsimo.

Taigi, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad:

    Ginčijamas Įstatymo įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį teisingumo ministrui suteikiama teisė savo nuožiūra pratęsti notaro įgaliojimus ar jų nepratęsti ir sudaromos prielaidos nevienodai traktuoti notarus, kurių įgaliojimai pasibaigia jiems sulaukus 65 metų, vienodas aplinkybes vertinti skirtingai arba iš esmės skirtingas aplinkybes vertinti vienodai, vertintinas kaip neatitinkantis Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo imperatyvų, be to, jis nukrypsta ir nuo konstitucinio teisinės valstybės principo.
Konstitucinis teismas taip pat nurodė, kad net nustačius kriterijus, kuriais būtų galima pratęsti notaro įgaliojimus, tik tada jeigu nėra kitų galimybių užtikrinti viešąjį interesą.
Apibendrindamas galiu pasakyti, kad manau, jog notarų įgaliojimai iš viso niekada neturėtų būti pratęsinėjami. Ši profesija yra hyper protekcionizuota ir norinčiųjų/galinčiųjų tapti notarais yra nemaža eilė. Todėl neįsivaizduoju tokios situacijos, kai nerastumėm tinkamo asmens ir susidarytų tokia padėtis, kad nėra kam užimti notaro pareigų.
Jeigu kalbėti apie pačias įstatyme išimtis, kurias galima būtų padaryti, norint pratęsti įgaliojimus, įsivaizduočiau kažką tokio kaip yra su teisėjais. Teismų įstatyme yra numatytas teisėjų įgaliojimo pratęsimo pagrindas, jeigu, teisėjui suėjus 65 metams, jis dar turi neišspręstų bylų, kurių negali perduoti, jo įgaliojimai gali būti pratęsiami, kol bus išspręstos tos bylos. Manau, notarams nelabai kyla panašios situacijos.
Ir dar vienas pastebėjimas. LR antstolių įstatymo 12 str. 1. 7 punkte numatytas analogiškas įgaliojimų pratęsimo teisinis reguliavimas kaip ir nagrinėtu notariato įstatymo atveju. Konstitucinis teismas negalėjo dėl jo pasisakyti, nes negali išeiti už pareiškimo ribų. Įdomu bus, kai Seimas taisys notariato įstatymo antikonstitucinę normą, ar ištaisys analogišką normą antstolių įstatyme, ar reiks dar kartą, be reikalo, kreiptis į Konstitucinį Teismą?

Vilniaus apygardos teismas: “homofobiškumu pasižyminti visuomenė“

Vieša paslaptis, kad mūsų visuomenė yra homobiška. Toks požiūris į Lietuvą ne kartą patvirtintas tiek iš užsienio, tiek iš  valstybės vidaus. Kodėl rašau šiuo klausimu? Prieš kelias dienas teko skaityti 2010 m. kovo 23 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo sprendimą byloje 3-k3-136/2010.

Ginčo esmė. UAB “Respublikos leidiniai“  pažeidė ieškovės teisę į atvaizdą, išspausdindami jos provokuojančio elgesio nuotraukas. Visų instancijų teismai pripažino teisės į atvaizdą pažeidimo faktą. Įdomiausia šioje byloje tai, kad vienas iš Vilniaus apygardos teismo argumentų, kodėl ieškovei sukelta neturtinė žala, buvo:

 

    Pats straipsnis „(duomenys neskelbtini)“ homofobiškumu pasižyminčioje visuomenėje vertinamas prieštaringai, o tokie vertinimai perkeliami ir asmenims, kurių fotografijos išspausdintos straipsniui iliustruoti. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovės teiginius dėl patirtų neigiamų padarinių patvirtina ieškovės ir liudytojos teiginiai, kad tai neigiamai paveikė santykius su tėvais, studijų draugais, bendradarbiais, kad ji turėjo teisintis, atsakinėti į nepatogius klausimus, dėl to išgyveno daug neigiamų emocijų.

Kiek man yra tekę skaityti teismų praktikos, čia yra pirmas kartas, kai teismas pripažįsta, jog mūsų visuomenė yra homofobiška. Aišku, konstatuojamas akivaizdus dalykas, bet vis tiek įdomi smulkmena. Teismo sprendimas kaip ir įtvirtina šį teiginį.

Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas iš esmės atkartojo tą patį teiginį, tik pasirinko švelnesnę išraiškos formą:

 

    neigiamos visuomenės nuomonės apie netradicinės seksualinės orientacijos žmones ieškovė galėjo būti vertinama prieštaringai

Galima pasijuokti, sakant, kad Aukščiausiasis teismas sukūrė savotišką homofobijos apibrėžimą. Homofobija – neigiamos visuomenės nuomonės apie netradicinės seksualinės orientacijos žmones. Arba visuomenės prieštaringas netradicinės seksualinės orientacijos žmonių vertinimas :)

Viešojo intereso sąvokos apibrėžimas

Neseniai išgirdau apie Jungtinio demokratinio judėjimo iniciatyvą apibrėžti viešojo intereso sąvoką Konstitucijoje. Galvojau, kad kažkas juokauja. Bent jau žiniasklaida patvirtina, kad ne. JDJ lyderio teigimu:

Kyla keletas klausimų:

  1. Kaip apibrėžti šią sąvoką?
  2. Kam ją reikia apibrėžti? K. Čilinsko  argumentas dėl LLRI skamba keistokai.
  3. Kokios bus apibrėžimo pasekmės?

Visų pirma reikia suprasti, kodėl tokia viešasis interesas iki šiol nebuvo apibrėžtas. Iš pažiūros skamba neblogai “imkim ir apibrėžkim Konstitucijoje“. Mano supratimu, viena iš priežasčių, kodėl ši sąvoka neturėtų būti apibrėžta yra jos paskirtis. Aš ją vertinu, kaip galimybę gintis, kaip galimybę teismui išeiti už reikalavimo ribų ir pan. Šioje sąvokoje užkoduotas vertinamasis kriterijus t.y. iš aplinkybių visumos galima spręsti ar vienu ar kitu atveju yra saugomas viešasis interesas, ar jis yra pažeidžiamas, ar jį reikia ginti. Jeigu bandytume nagrinėti teismų praktiką, rastume krūvas bylų kuriose, teismas aiškina šią sąvoką ir jos veikimą. Pavyzdžiui LRKT praktikoje galima rasti:

Viešasis    interesas   valstybinės   tarnybos   santykiuose
bendriausia   prasme   apibūdintas   Konstitucijos  5  straipsnio
trečiosios   dalies   nuostatoje   “Valdžios   įstaigos  tarnauja
žmonėms“.    Tai   reiškia,   kad   valstybės   ir   savivaldybių
tarnautojai   vykdo   specifines   funkcijas,   priklausomas  nuo
valstybės   valdymo   tarnybos   paskirties.   Kad   galėtų  šias
funkcijas  tinkamai  vykdyti,  pilietis,  stojantis  į  valstybės
valdymo  tarnybą,  turi  atitikti  įstatymų  nustatytas  sąlygas.
Pagal   Valdininkų  įstatymo  9  straipsnį  į  valstybės  valdymo
tarnybą   priimami   Lietuvos   Respublikos  piliečiai,  mokantys
valstybinę    kalbą   ir   atitinkantys   kitus,   jų   pareigoms
nustatytus,   kvalifikacinius  reikalavimus.  Įstatyme  taip  pat
nustatyta,   kad   valstybės   valdymo  tarnyboje  negali  dirbti
asmenys,  teisti  už sunkius nusikaltimus, nusikaltimus valstybės
tarnybai,  taip  pat  asmenys, kuriuos sieja artimi giminystės ar
svainystės  ryšiai,  jeigu jų tarnyba yra susijusi su vieno iš jų
tiesioginiu  pavaldumu  kitam  arba  su  vieno teise kontroliuoti
kitą.

Arba Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai, kurie net nereikalauja jokio komentaro ir tiesiai į 10tuką atskleidžia viešojo intereso teismo procese esmę:

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Pareigą konkrečioje byloje patikrinti, ar skundžiamas sprendimas (nutartis) nepažeidžia viešojo intereso, kasacinis teismas turi ex officio. Gindamas viešąjį interesą, kasacinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, gali patikrinti apskųstus procesinius sprendimus ir kasaciniame skunde nenurodytais, tačiau turinčiais tiesioginę reikšmę procesinių sprendimų teisėtumui, motyvais. Viešojo intereso, kaip sąlygos kasaciniam teismui peržengti kasacinio skundo ribas, sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas tik analizuojant konkrečios bylos faktines aplinkybes ir aiškinant bei taikant joms konkrečias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. P. v. Lietuvos ir Italijos UAB „ Lavestina“, bylos Nr. 3K-3-486/2006; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Autrona“ su UAB „If draudimas“, bylos Nr. 3K-3-455/2006; kt.).

Kaip matyti iš pateiktos medžiagos, įsivaizduokim, kad tam tikras jautrus klausimas galimai pažeidžia viešąjį interesą, bet jo sąvoka jau apibrėžta Konstitucijoje. Dar labiau hiperbolizuojant, įsivaizduokim kad yra baigtinis sąrašas, to kas patenka po viešuoju interesu, nes Čilinskas kalba apie bendrovių interesą. Kaip teismui elgtis tada, kai jis yra sukaustytas formalaus viešojo intereso apibrėžimo? Mano nuomone, kad ir koks jis būtų geras ir tikslus, jis niekada nesugebės pakeisti tokio kriterijaus kaip “vertinamasis pobūdis, atskleidžiamas tik analizuojant konkrečios bylos faktines aplinkybes ir taikant joms konkrečias teisės normas“.

K. Čilinskas kaip problemą įvardina, kad “paskutiniu metu Laisvosios rinkos institutas pradėjo interpretuoti, kad viešasis interesas yra bendrovių interesas“. Na ir kas, kad LLRI pradėjo interpretuoti, kas yra viešasis interesas? Natūraliai kylantis klausimas.. Ar LLRI interpretacijos yra privaloma teisės normos turinio aiškinimo taisyklė? Ar vis dėlto, tai patenka į teismo kompetenciją?

Tai kam gi reikia apibrėžti viešąjį interesą? Mano spėjimas, kad būtum populiarus miestelėnų tarpe. Pati idėja skamba gražiai, ypač kai nemąstai apie galimas pasekmes ir apskritai reikalo prasmę. Bet ką aš galiu žinoti. Gi šios mano interpretacijos vertos tiek pat, kiek ir LLRI viešojo intereso sąvokos aiškinimas…

Spėju, pramušus šią iniciatyvą, sekantys žingsniai būtų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų apibrėžimas. Juos irgi interpretuoja visi, rengdami ko ne kiekvieną procesinį dokumentą teismui.. Kam reikia turėti priemones pildyti teisinį vakuumą?