Page 25 of 26

Paskelbta

Konstitucinė problema: atsakomybės ribos apkaltos procese

Dabar vykstančiame apkaltos procese Seimo nariams A. Sacharukui ir L. Karaliui LRKT paskelbė išvadą, kurioje pripažino, kad šių parlamentarų veiksmai prieštarauja Konstitucijai. Apie pačią išvadą, manau, parašysiu vėliau. Šiuo metu mane domina kitas klausimas. Kadangi apkaltos procesas yra dualus, jame dalyvauja LRKT ir Seimas. Čia galima pacituoti iš trečiadienį LRKT skelbtos išvados:

“Pagal Konstituciją įgaliojimus apkaltos procese turi dvi valstybės valdžios institucijos – Seimas ir Konstitucinis Teismas. Kiekvienai iš šių valstybės valdžios institucijų Konstitucijoje yra nustatyti jos funkcijas apkaltos procese atitinkantys įgaliojimai: apkaltos byla gali būti pradėta tik Seimo narių siūlymu (iniciatyva); išvadą, ar asmens, kuriam pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai, teikia Konstitucinis Teismas; jeigu Konstitucinis Teismas padaro išvadą, kad asmuo, kuriam pradėta apkaltos byla, šiurkščiai pažeidė Konstituciją, Seimas ne mažesne kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma gali tokį asmenį pašalinti iš užimamų pareigų, gali panaikinti jo Seimo nario mandatą.“

Problema yra tame, kad konstitucinė sankcija (atsakomybė) susideda iš dviejų elementų:

1) pašalinimo iš užimamų pareigų;

2) draudimo eiti pareigas, kurioms reikia duoti priesaiką Lietuvos Respublikai (Konstitucijai).

T.y. matau problema tame, kad man neaišku ar yra taikomas antrasis elementas, jeigu Seimas nuspręs nepašalintį A. Sacharuko ir L. Karaliaus. Apie tai mąstau nuo ketvirtadienio ir dabar sugalvojau parašyti, todėl, kad nei viešojoje erdvėje, nei tarp teisininkų viduje t.y. akademinėje bendruomenėje tarp konstitucionalistų apie tai nėra kalbama. Mano abejones sustiprino dar ir tai, kad žiūrėjau “Savaitės įvykių TOP 5“ per LNK ten buvo sakoma, kad atsistatydinę L. Karalius ir A. Sacharukas išvengtų konstitucinės atsakomybės padarinių t.y. galėtų pvz.: ateinančiuose Seimo rinkimuose kandidatuoti į Seimą. Tačiau ar taip yra iš tiesų? Taigi mano klausimas:

AR NEATSTATYDINUS SEIME L. KARALIAUS IR A. SACHARUKO JIE TURĖS TEISĘ UŽIMTI PAREIGAS, KURIOMS REIKIA PRISIEKTI LIETUVOS RESPUBLIKAI?

Norint atsakyti į šį klausimą reikia sistemiškai nagrinėti ne tik pačią Konstituciją, o svarbiausia LRKT nutarimus ir išvadas. Problemos pasimato tada, kai išanalizuoji 2004 kovo 31 d. išvadą “Dėl Prezidento Rolando Pakso veiksmų“, 2004 gegužės 25 d. nutarimą “Dėl Respublikos prezidento rinkimų įstatymo“ ir naująją 2010 spalio 27 d. išvadą “Dėl Seimo narių Lino Karaliaus ir Aleksandro Sacharuko veiksmų“.

Nagrinėjant mano iškeltą problemą vertėtų nepamiršti ir mano įrašo, kuriame kalbėjau apie apkaltos proceso tikslus ir esmę.

Taigi, galima šokti prie nutarimo, kuriame buvo konstatuota, kad į konstitucinę sankciją įeina ir draudimas ateityje užimti pareigas, kurioms būtina prisiekti. Pirmiausia apie pačios priesaikos reikšmę. LRKT nurodo, kad:

“Pabrėžtina, kad Respublikos Prezidento priesaika nėra vien formalus ar simbolinis aktas, ji nėra vien iškilmingas priesaikos žodžių ištarimas ir priesaikos akto pasirašymas.

Kadangi Respublikos Prezidento priesaikos institutas ir priesaikos turinys yra įtvirtinti Konstitucijoje, Respublikos Prezidento duota priesaika turi konstitucinę teisinę reikšmę ir sukelia konstitucinius teisinius padarinius: tol, kol Respublikos Prezidentas neprisiekė, jis negali pradėti eiti savo pareigų; atsisakymas prisiekti, priesaikos davimas su išlyga arba priesaikos teksto pakeitimas, atsisakymas pasirašyti Respublikos Prezidento priesaikos tekstą pagal Konstituciją reiškia, kad Respublikos Prezidentas negali pradėti eiti savo pareigų; jeigu asmuo, išrinktas Respublikos Prezidentu, neprisiekė, turi būti skelbiami nauji Respublikos Prezidento rinkimai.

Respublikos Prezidento priesaikos aktas yra konstituciškai teisiškai reikšmingas ir dėl to, kad Respublikos Prezidentas – valstybės vadovas, duodamas priesaiką Tautai, viešai ir iškilmingai įsipareigoja veikti tik taip, kaip jį įpareigoja ši priesaika, ir jokiomis aplinkybėmis šios priesaikos nesulaužyti; Respublikos Prezidentui davus priesaiką, jam atsiranda pareiga veikti tik taip, kaip įpareigoja Tautai duota priesaika, ir jokiomis aplinkybėmis šios priesaikos nesulaužyti. Pagal Konstitucijos 74 straipsnį priesaikos sulaužymas yra vienas iš pagrindų, kuriems esant Respublikos Prezidentas apkaltos proceso tvarka gali būti pašalintas iš užimamų pareigų.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Respublikos Prezidento priesaikos sulaužymas kartu yra ir šiurkštus Konstitucijos pažeidimas, o šiurkštus Konstitucijos pažeidimas kartu yra ir priesaikos sulaužymas (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas, 2004 m. kovo 31 d. išvada).“

Praėjusios savaitės išvadoje norodoma:

“Konstitucija iš Seimo nario besąlygiškai reikalauja ištikimybės priesaikos vien Lietuvos valstybei, pasižadėjimo gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus (Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimas, 2009 m. gegužės 15 d. sprendimas). Konstitucija iš Seimo nario besąlygiškai taip pat reikalauja pasižadėjimo sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, pagal Konstituciją išrinktam Seimo nariui prisiekus ir įgijus visas Tautos atstovo teises, atsiranda konstitucinė pareiga besąlygiškai būti ištikimam Lietuvos Respublikai, gerbti ir vykdyti Konstituciją ir įstatymus. Seimo nariai, vykdydami savo funkcijas ir įgyvendindami valstybės valdžią, privalo vadovautis Konstitucija, teise ir joms paklusti, taip pat privalo veikti Tautos ir Lietuvos valstybės, o ne savo asmeniniais ar grupiniais interesais, nesinaudoti savo statusu savo ar sau artimų asmenų arba kitų asmenų asmeninei naudai gauti. Už priesaikos sulaužymą ir šiurkštų Konstitucijos pažeidimą gali būti panaikintas Seimo nario mandatas.“

Taigi, galime drąsiai daryti išvadą, kad priesaika Lietuvos Respublikai yra būtina, o pareigūnai, kuriems yra numatyta prievolė prisiekti, privalo ją atlikti, nes tik prisiektus jie įgyja toms pareigoms tenkančias teises ir pareigas. Paprastai tariant, neprisiekęs tu nesi nei visateisis Seimo narys, nei Prezidentas, nei Konstitucinio Teismo teisėjas.

Atskleidus priesaikos esmę derėtų pereiti prie paties apkaltos proceso. Manau, apkaltos kritinis momentas siejasi su Konstitucinio Teismo išvada, o ne su Seimo balsavimu, nors daug kas gali manyti priešingai ir tokią išvadą galima padaryti skaitant minėtą LRKT doktriną. Tačiau aš randu šiokių tokių netikslumų ir nenuoseklumų, kuriuos net gi drįsčiau pavadinti vidiniais prieštaravimais. Kaip ir sakiau, jokių problemų nekyla, jei Seimas atstatydina pareigūnus. O jeigu to nepadaro??? Visų pirma reikia atsakyti į klausimą ar Konstituciniam Teismui pripažinus, kad pareigūnas sulaužė priesaiką, Seimas turi apsisprendimo teisę ar turėtų visais atvejais nušalinti minėtą pareigūną nuo einamų pareigų. Tai yra ypač jautrus momentas, nes jau turėjome pavydžių, kai Seimas turėdamas pareigą atstatydinti t.y. kai jo pritarimas atstatydinimui tėra tik simbolinis aktas, turiu omenyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko V. Greičiaus atstatydinimą, virš metų laiko tampėsi ir neatstatydino jo pasibaigus pirmininkavimo kadencijai. T.y. pažeidinėjo savo iš Konstitucijos kylančias pareigas. Grįžtant dėl balsavimo apkaltos proceso metu LRKT (2004/5/24) yra pasisakęs:

“Pagal Konstituciją tik Seimas turi įgaliojimus spręsti, ar už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą, nusikaltimo padarymą apkaltos proceso tvarka pašalinti Respublikos Prezidentą iš užimamų pareigų. Vertinant Konstitucinio Teismo ir Seimo konstitucinių įgaliojimų santykį apkaltos procese pažymėtina, jog Konstitucinio Teismo išvada, kad Respublikos Prezidento veiksmai prieštarauja (arba neprieštarauja) Konstitucijai, susaisto Seimą tuo atžvilgiu, kad pagal Konstituciją Seimas neturi įgaliojimų spręsti, ar Konstitucinio Teismo išvada yra pagrįsta ir teisėta, – teisinį faktą, kad Respublikos Prezidento veiksmai prieštarauja (arba neprieštarauja) Konstitucijai, nustato tik Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvada). Nors Seimo nariai, spręsdami, ar Respublikos Prezidentą pašalinti iš užimamų pareigų už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą, balsuoja laisvai, tai nereiškia, kad Seimo nariai, spręsdami, ar už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka pašalinti Respublikos Prezidentą iš užimamų pareigų, nėra saistomi savo duotos Seimo nario priesaikos, kuri įpareigoja Seimo narį savo veikloje vadovautis Konstitucija, valstybės interesais ir savo sąžine ir nebūti varžomam jokių mandatų. Konstitucijoje įtvirtintas Seimo nario laisvas mandatas negali būti suprantamas tik kaip leidimas veikti vien savo nuožiūra, veikti vadovaujantis vien savo sąžine ir ignoruoti Konstituciją. Konstitucija suponuoja tokią Seimo nario nuožiūros ir tokią Seimo nario sąžinės sampratą, kurioje tarp Seimo nario nuožiūros bei Seimo nario sąžinės ir Konstitucijos reikalavimų, Konstitucijos saugomų ir ginamų vertybių neturi būti atotrūkio: pagal Konstituciją Seimo nario nuožiūra ir jo sąžinė turi būti orientuotos į Konstituciją, į Tautos ir Lietuvos valstybės interesus. Todėl Seimui, sprendžiančiam, ar apkaltos proceso tvarka pašalinti Respublikos Prezidentą iš užimamų pareigų už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą, tenka ypač didelė atsakomybė: demokratinėje teisinėje valstybėje asmuo, šiurkščiai pažeidęs Konstituciją, sulaužęs priesaiką, neturėtų išvengti konstitucinės atsakomybės – pašalinimo iš užimamų pareigų.“

Čia yra išreikštos labai svarbios nuostatos, kuriomis Konstitucinis teismas “gražiai“ pasako, kad jeigu LRKT išvada pripažįstama, kad pareigūnas sulaužė priesaiką/šiurkščiai pažeidė Konstituciją, Seimo nariai balsuodami lyg ir neturi apsisprendimo t.y. numatyta Konstitucinė pareiga nušalinti pareigūną nuo einamų pareigų. Tačiau praėjusios savaitės LRKT išvadoje ne kartą vartojamos šiek tiek kitokios formuluotės, kurias jau citavau, bet vertėtų dar kartą atkreipti dėmesį:

“Už priesaikos sulaužymą ir šiurkštų Konstitucijos pažeidimą gali būti panaikintas Seimo nario mandatas.“

Mano manymu, čia pasimato pirmasis nenuoseklumas Konstitucinėje doktrinoje, nes anksčiau lyg ir pasisakoma apie pareigą balsuoti vienaip, o dabar vertinant lingvistinę išraišką “gali būti panaikintas“, kyla klausimas, ar Seimo nariai neturi apsisprendimo laisvės? Manau, daug kas mano, kad tai yra Seimo narių apsisprendimo laisvė, tačiau mano nuomonė yra kitokia. Jie privalo atstatydinti asmenį sulaužiusi priesaiką, priešingu atveju galima prieiti prie teisinės aklavietės, kai asmuo toliau eis savo pareigas, nors bus sulaužęs priesaiką t.y. nusižengęs Konstitucijai, Lietuvos Respublikai ir tautos suverenui – piliečiams. O tada bus didžioji problema, ar jis galės dalyvauti kituose rinkimuose ir dar kartą prisiekti? Čia pasiekiamas, mano minėtas, kritinis momentas t.y. Konstitucinė teismo išvados vieta apaktos procese. Štai ką apie ją sako Konstitucinis teismas:

“Vertinant Konstitucinio Teismo ir Seimo konstitucinių įgaliojimų santykį apkaltos procese pažymėtina, jog Konstitucinio Teismo išvada, kad Respublikos Prezidento veiksmai prieštarauja (arba neprieštarauja) Konstitucijai, susaisto Seimą tuo atžvilgiu, kad pagal Konstituciją Seimas neturi įgaliojimų spręsti, ar Konstitucinio Teismo išvada yra pagrįsta ir teisėta, – teisinį faktą, kad Respublikos Prezidento veiksmai prieštarauja (arba neprieštarauja) Konstitucijai, nustato tik Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvada).“

Tai reiškia, kad tik Konstitucinis Teismas nustato juridinį faktą, kad priesaika sulaužyta. Išvada yra galutinė ir neskundžiama. Jos pagrįstumas ir teisėtumas niekada nebesprendžiamas ir niekaip nerevizuojamas. Seimas sprendžia ar pašalinti asmenį iš minėtų pareigų, o ne tai, kad pvz.: nepritarimas atstatydinimui nesuponuoja atleidimo (ar panaikinimo) šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo/priesaikos sulaužymo fakto. Taigi, Konstatavus šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, jis niekaip nepakeičiamas ir visada galioja į ateitį. Tai galima paaiškinti apkaltos proceso tikslais apie kuriuos kalba pats LRKT:

“Asmuo, kuris buvo išrinktas Respublikos Prezidentu, davė Tautai Respublikos Prezidento priesaiką, po to ją sulaužė ir šitaip šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir už tai apkaltos proceso tvarka Seimo – Tautos atstovybės buvo pašalintas iš užimamų pareigų, pagal Konstituciją negali dar kartą prisiekti Tautai, nes visada kiltų ir niekada neišnyktų pagrįsta abejonė dėl jo vėl duodamos priesaikos tikrumo ir patikimumo, taigi ir dėl to, ar priesaiką duodantis asmuo Respublikos Prezidento pareigas tikrai vykdys taip, kaip jas vykdyti įpareigoja priesaika Tautai, ar šis asmuo vėl nesulaužys Tautai duotos priesaikos, kitaip tariant, ar šio asmens vėl duodama priesaika Tautai nebus fiktyvi.

Minėta, kad apkalta yra viena iš valstybės pareigūnų viešos demokratinės kontrolės formų, valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos savisaugos priemonių, toks jos gynimosi nuo minėtų aukščiausių valstybės valdžios pareigūnų, nepaisančių Konstitucijos ir teisės, būdas, kai jiems nebeleidžiama eiti tam tikrų pareigų, nes jie nevykdo savo įsipareigojimo besąlygiškai vadovautis Konstitucija, teise, Tautos ir Lietuvos valstybės interesais. Minėta ir tai, kad Respublikos Prezidentas, kurio veiksmus Konstitucinis Teismas pripažino šiurkščiai pažeidusiais Konstituciją ir kuris apkaltos proceso tvarka Seimo – Tautos atstovybės buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento pareigų, visada išlieka sulaužiusiu Tautai duotą priesaiką, šiurkščiai pažeidusiu Konstituciją ir už tai pašalintu iš Respublikos Prezidento pareigų.“

Aptarus šiuos momentus lieka paskutinis ir svarbiausias t.y. konstitucinės atsakomybės ribos ir atsakomybės atsiradimo momentas. Dar kartą apie konstitucinę sankciją:

“Apkaltos proceso tvarka pritaikytos konstitucinės sankcijos (konstitucinės atsakomybės) turinį sudaro ir asmens, šiurkščiai pažeidusio Konstituciją, sulaužiusio priesaiką, pašalinimas iš užimamų pareigų, ir iš to išplaukiantis draudimas tokiam asmeniui ateityje užimti tokias Konstitucijoje numatytas pareigas, kurias asmuo gali pradėti eiti tik po to, kai duoda Konstitucijoje numatytą priesaiką.

Nurodytas draudimas užimti tokias Konstitucijoje numatytas pareigas, kurias asmuo gali pradėti eiti tik po to, kai duoda Konstitucijoje numatytą priesaiką, yra ne asmens, šiurkščiai pažeidusio Konstituciją, sulaužiusio priesaiką, pakartotinis nubaudimas, ne antra “bausmė “, skirta asmeniui už tą patį Konstitucijos pažeidimą, bet konstitucinės sankcijos – pašalinimo iš užimamų pareigų sudedamoji dalis ir apkaltos, kaip valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos savisaugos priemonės, konstitucinės atsakomybės giluminė prasmė, jos paskirtis ir tikslas – užtikrinti, kad asmuo, šiurkščiai pažeidęs Konstituciją, sulaužęs priesaiką ir dėl to Seimo pašalintas iš užimamų pareigų, niekada neitų tokių pareigų, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su Konstitucijoje nurodytos priesaikos davimu.“

Nurodoma, kad draudimas ateityje užimti tokias pareigas yra “išplaukiantis“. Tai yra sankcijos sudedamoji dalis. Bet ką daryti jeigu sankcija nėra pritaikoma? T.y. jeigu A. Sacharukas ir L. Karalius nebus nušalinti nuo pareigų ar tada netaikoma “išplaukianti“ sankcijos dalis? Dauguma nekelia šio klausimo, bet kadangi nekarta pasakyta, kad jie galės tęsti politinę karjerą Seime naujuose rinkimuose, jeigu dabar atsistatydins. Ši interpretacija, nors iš pažiūros sutampa su LRKT doktrina, yra klaidinga. Mano manymu abi sankcijos dalys, nepaisant to, kad viena išplaukia, yra savarankiškos. Nors pats LRKT vis nurodo, kad:

“Pagal Konstituciją asmuo, kuris šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką, padarė tokį nusikaltimą, kuriuo kartu šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką ir dėl to apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjo, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjo, Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų ar buvo panaikintas jo Seimo nario mandatas, pagal Konstituciją niekada negali būti renkamas Respublikos Prezidentu, Seimo nariu, niekada negali užimti Konstitucinio Teismo teisėjo, Aukščiausiojo Teismo teisėjo, Apeliacinio teismo teisėjo, kitų teismų teisėjo, Vyriausybės nario, valstybės kontrolieriaus pareigų, t. y. niekada negali užimti tokių Konstitucijoje nurodytų pareigų, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su Konstitucijoje numatytos priesaikos davimu.

Asmuo, šiurkščiai pažeidęs Konstituciją, sulaužęs priesaiką ir dėl to Seimo pašalintas iš užimamų pareigų, niekada neitų tokių pareigų, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su Konstitucijoje nurodytos priesaikos davimu.“

Manau šios formuluotės nėra visiškai tikslios ir tik parodo apkaltos proceso problematiką, kuri slypi proceso teisiniame ir politiniame dualizme. Lingvistiškai aiškinant t.y. vartojant jungtuką “IR“ atrodo, kad visiškai konstitucinei atsakomybei kilti būtinas priesaikos sulaužymo konstatavimas IR  pašalinimas iš užimamų pareigų. Todėl gali atrodyti, kad nepašalinus iš pareigų antroji atsakomybės dalis (draudimas su priesaika susaistytas pareigas eiti ateityje) nekyla. Tačiau negaliu su tuo sutikti, nes taip būtų paneigiama pačios priesaikos prasmė ir jos sulaužymo konstatavimo faktas. Kaip asmuo gali vėl prisiekti, jeigu jau buvo sulaužęs priesaiką? Tačiau jeigu Seimas neatstatydins, galima prieiti prie labai jautrios situacijos, kai prasidės ginčiai dėl dabar mano iškeltų problemų. Gi priesaikos sulaužymą LRKT jau konstatavo ir to niekaip nebe pakeisi. Negalima leisti prisiekti priesaiką sulaužiusiam asmeniui. Pats LRKT yra nurodęs:

“Konstitucijoje yra įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kad asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš Respublikos Prezidento pareigų už priesaikos sulaužymą, šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, niekada negali būti renkamas Respublikos Prezidentu. Kitoks Konstitucijos nuostatų aiškinimas padarytų teisiškai beprasmį, betikslį patį konstitucinį apkaltos už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą institutą, būtų nesuderinamas su konstitucinės atsakomybės už priesaikos sulaužymą, šiurkštų Konstitucijos pažeidimą esme ir paskirtimi, su Konstitucijoje numatytos priesaikos, kaip konstitucinės vertybės, esme ir paskirtimi, su iš visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo kylančiu reikalavimu, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos, taip pat kitos valstybės institucijos būtų sudaromos tik iš tokių piliečių, kurie be išlygų paklūsta Tautos priimtai Konstitucijai ir kurie, eidami savo pareigas, besąlygiškai vadovaujasi Konstitucija, teise, Tautos ir Lietuvos valstybės interesais. Kitoks Konstitucijos nuostatų aiškinimas būtų nesuderinamas ir su konstituciniu teisinės valstybės principu, su konstituciniu atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės imperatyvu.“

Nors ir čia konstitucinės atsakomybės kilimo momentas yra siejamas su atstatydinimo momentu, manau, kad draudimas ateityje eiti pareigas surištas su priesaikos davimu Lietuvos Respublikai suveikia būtent Konstituciniam Teismui išvada pripažinus, kad asmuo sulaužė priesaiką. Todėl nenuosekliai ir ydingai atrodo Seimui numatytos galimybės balsuojant leisti sau neatstatydinti asmens šiurkščiai pažeidusio Konstituciją. Norint išvengti šių problemų Seimas PRIVALO (TURI KONSTITUCINĘ PAREIGĄ) atstatydinti priesaiką sulaužiusius asmenis.

Net ir tuo atveju, kuris neabejotinai tikėtinas (manau, žymiai didesnė tikimybė, kad Seimas dėl politinių sumetimų neatstatydins priesaiką sulaužiusių Seimo narių), arba jiems atsistatydinus iki apkaltos proceso pabaigos, jei nebeturės galimybės eiti pareigų, kurioms reikia duoti priesaiką t.y. nebegalės prisiekti, nes jau kartą ją buvo sulaužę.

Manau, taip dar kartą atskleidžiau apkaltos proceso problematiką, nes tai tikrai toli gražu nėra vien teisinis procesas ir politikos jame gali būti labai daug, o tai suponuoja ne tik Seimas kaip pareiškėjas, bet ir Seimas kaip galutinį tašką procese padedantis subjektas. Tačiau nederėtų pamiršti Konstitucinio Teismo išvados t.y. nustatyto juridinio fakto, kad priesaika buvo sulaužyta.

Paskelbta

LAT: CK 6.228 str. netesyboms netaikomas

Ilgą laiką mūsų teismai kūrė neteisingą praktiką taikant CK 6.228 straipsnį, reglamentuojantį esminę šalių nelygybę. Šiame straipsnyje numatyta galimybė pirmiausia ne teismo tvarka pakeisti (atsisakyti tam tikros sąlygos) sutartį. Tam yra būtinas minėtame straipsnyje esantis sąlygų visetas. Bet šį kartą ne apie jas, o apie teismų praktiką, kurioje dažniausiai pasitaikęs šiuos normos taikymas buvo mažinant sutartinių netesybų dydį. Net Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) yra ne kartą pasisakęs dėl tokio taikymo, kuriam pritardavo. Pavyzdžiui Civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2006 LAT nurodo:

“Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad bylą nagrinėję teismai suabsoliutino sutarties laisvės principą. Sutarties laisvė apima ir laisvę šalims savarankiškai nustatyti jos turinį, išskyrus atvejus, kai tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė ir teisės principai; dėl to, jei ieškovė ir suprato sutarties sąlygas, tai nėra aplinkybė, savaime paneigianti būtinybę tirti ir vertinti sutarties sąlygas pagal geros moralės, lygiateisiškumo, sąžiningumo, protingumo principus. Vadinasi, nagrinėdamas CK 6.228 straipsnio pagrindu pareikštą reikalavimą, teismas turėjo tirti sutartyje nelygiaverčių viena kitai netesybų sąlygų atsiradimo aplinkybes. Atsakovas yra verslo subjektas, viena jo veiklos sričių – žemės sklypų pirkimas ir pardavimas; atsakovo atstovo aiškinimu, tokios sutarties sudarymas atsakovui yra įprastas. Ieškovės teigimu, ji yra mažiau informuota, neturi derybų patirties, ekonomiškai silpnesnė už atsakovą. Sutartį parengė atsakovas, jam nustatytos dešimt kartų mažesnės netesybos nei ieškovei. Ar atsakovas nesąžiningai pasinaudojo tuo, kad sudarant preliminariąją sutartį jis buvo stipresnioji šalis, vertintina tik teismo posėdyje ištyrus nurodytas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas jų netyrė, dėl CK 6.228 straipsnyje nustatytų normų taikymo sprendime nepasisakė; apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė apeliantės argumentą, jog pirmosios instancijos teismas netyrė aplinkybių, turinčių reikšmės, taikant CK 6.228 straipsnį; apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šių aplinkybių taip pat netyrė. Tai  konstatavusi, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra  atskleista bylos esmė; fakto klausimai, turintys esminės reikšmės taikant CK 6.228 straipsnį, nebuvo nagrinėjami pirmosios instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dėl nurodytų materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimo skundžiami pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai naikintini ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis, 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).“

Kitoje byloje (3-k3-273/2005) LAT konstatavo, kad šaliai sutartimi nustatyta dviguba atsakomybė t.y. netesybos sudarė delspinigius ir palūkanas, kurios suteikė vienai šaliai nepagrįstą pranašumą:

„Nustatant sutarties sąlygas, viena sutarties šalis gali pasinaudoti savo pranašesne padėtimi, kitos šalies silpnumu (neapdairumu, nepatyrimu ir pan.) ir nesąžiningai pasiekti susitarimo, kuriuo nustatyti gerokai palankesnes sau sutarties sąlygas, nepagrįstą pranašumą (šiuo atveju – labai dideles netesybas). Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad šalių sutartyje numatytos netesybos yra neprotingai didelės (protingas ir apdairus žmogus tokiomis sąlygomis sutarties niekada nebūtų sudaręs), todėl panaikino sutarties sąlygas dėl tokių netesybų, jas sumažino ir taip pašalino esminę sutarties šalių nelygybę. Teismas iš esmės šalių sutartį pakeitė tuo pagrindu, kad joje buvo nustatyti neprotingai dideli delspinigiai.“

Kitoje byloje (3-k3-296/2006) LAT pasisakė dėl nepagrįstai didelio baudos dydžio nutraukiant nuomos sutartį prieš terminą t.y. šiuo atveju, nutraukus sutartį, būtų atlyginami ne nuomotojo patirti nuostoliai, o nuomotojas būtų nepagrįstai praturtėjęs ir susidariusi tokia situacija, kai nuomininkas atsidūręs neproporcingoje padėtyje dėl prievolių neatitikimo, nutraukęs sutartį prieš terminą patirtų didelius nuostolius:

„Šalys gali atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą (CK 6.228 straipsnio 1 dalis). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad Sutarties 6 straipsnio 3 dalies sąlyga, numatanti 30 000 Lt baudą nuomotojui prieš terminą nutraukus sutartį, rodo šalių prievolių neatitikimą, viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelį pranašumą. Sprendžiant, ar šalių nelygybė yra esminė, būtina atsižvelgti į daugelį faktinių aplinkybių: sutarties rūšį, tikslą, šalių patirtį versle ir pan. Tai yra fakto klausimai, kuriuos nustatė pirmosios instancijos teismas, išsamesnė faktų analizė, taikant minėtą teisės normą, atlikta apeliacinės instancijos teismo. Kasacinio skundo argumentai dėl CK 6.228 straipsnio taikymo nepaneigia teismų padarytų išvadų.“

Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo gražiai ir tvarkingai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vykdo teisingumą. Bet pamąsčius kyla klausimas, ar iš tiesų mažinant netesybas, kai atėjo laikas jas mokėti, remiantis esmine šalių nelygybe atitinka 6.228 straipsnio prasmę? Žymiai daugiau klausimų kyla atsivertus UNIDROIT komentarą. Netesybos nėra tas atvejis, kada turėtų būti taikoma esminė šalių nelygybė. Naujausioje savo praktikoje (Nr. 3K-3-106/2010) LAT’as  tai patvirtino  ir pakeitė iki šiol formuotas formuotas nuostatas  nurodydamas:
“CK 6.228 straipsnio 1 dalyje suteikta teisė šaliai atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos ar sąlygų, jeigu tai nulemia didelę šalių prievolių neatitiktį, kai viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelę, palyginti su jos prievolėmis, naudą, o kita šalis negauna nieko arba jos nauda yra neproporcingai maža, palyginus su kitos šalies prievole, ir tokia nelygybė dėl tarpusavio prievolių neatitikties turi būti jau sudarant sutartį. Praktikoje tai turėtų būti tokia nelygi šaliai padėtis, jog protingas ir apdairus žmogus tokiomis sąlygomis sutarties niekada nesudarytų. Tai turėtų būti esminė sutarties sąlyga. Esant esminei šalių teisių ir pareigų neatitikčiai, būtų nesąžininga ir neprotinga reikalauti vykdyti sutartį, tokiu atveju šalis, kuri būtų nukentėjusioji, turi teisę pareikšti kitai šaliai, kad atsisako vykdyti tokią sutartį ar tam tikros jos sąlygos, tokios sutarties ar jos sąlygos galima atsisakyti vienašališkai, nesikreipiant į teismą. CK 6.228 straipsnio 2 dalis suteikia teisę nukentėjusiai šaliai teisę reikalauti teismo tvarka pakeisti sutarties sąlygas, taigi nukentėjusi šalis turi pasirinkimą: pirma, ji gali iš viso atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos; antra, ji gali reikalauti pakeisti sutartį. Pavyzdžiui nukentėjusi šalis kuri pardavė vertingą daiktą iš kitos šalies už nepagrįstai mažą kainą, gali prašyti pakeisti kainą, kuri atitiktų rinkos vertę. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks sutartyje įtvirtintas susitarimas dėl netesybų negali būti laikomas esmine sutarties sąlyga dėl netesybų teisinės prigimties: netesybos laikomos prievolės įvykdymo užtikrinimo būdu (CK 6.71, 6.73 straipsniai) arba pagrindu taikyti civilinę atsakomybę (CK 6.258 straipsnis).“

Taigi, LAT čia palietė kelis elementus, kurių trūksta netesyboms norint taikyti CK 6.228 str. Pirma, nelygybė turi būti jau sudarant sutartį, o netesybų atveju, jos suveikia tik neįvykdžius, ar netinkamai vykdžius sutartį. Antra, tai turi būti esminė sutarties sąlyga, o netesybos dėl prigimties savo prigimties negali tokia sąlyga būti.

Kyla klausimas, kodėl ilgą laiką esminė šalių nelygybė buvo taikoma netesyboms, o dabar staiga pasikeitė. Atsakymas gana paprastas, jau minėjau, kad LAT’as vykdė teisingumą. Bet tai nėra pagrindinė šio teismo funkcija. Jo misija yra formuoti vieningą praktiką, aiškinti kaip turi būti taikomos materialinės ir procesinės normos. Pas mus viskas dažniausiai vyksta atvirkščiai, pirma bandoma įvykdyti teisingumą. Taip LAT’as neretai iš esmės tampa antrąja apeliacija.

Kitas dalykas, kaip išspręsti minėtose bylose esančias teisines problemas, jeigu atsiribojame nuo esminės šalių nelygybės taikymo? Atsakymas daugiau negu paprastas. Jį praktiką pakeitusioje byloje pateikė LAT:

“Šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius arba ikisutartinius įsipareigojimus. Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, kad kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Taigi, sutartinės netesybos apibrėžia šalių atsakomybės ribas už prievolės neįvykdymą sutarties sudarymo momentu ir suteikia teisę į jas, konstatavus prievolės neįvykdymo faktą. Sutartyje nustatydamos netesybų dydį, šalys gali susitarti dėl nuostolių ir netesybų (išskyrus įstatymines netesybas) santykio bei tokiu būdu konkretizuoti sutartinės civilinės atsakomybės ir prievolės įvykdymo užtikrinimo ypatumus, tačiau teismas turi teisę savo nuožiūra jas sumažinti tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo arba netinkamo įvykdymo (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis).

Tačiau netesybos negali būti priemonė vienai iš šalių piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita. Jeigu netesybos aiškiai per didelės arba neprotingai didelės, teismas turi teisę savo nuožiūra jas sumažinti tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo arba netinkamo įvykdymo (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Teismas nustatydamas, ar pagal CK 6.73 ir 6.258 straipsnių nuostatas yra pagrindas netesybas pripažinti neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas mažinti, ir spręsdamas, iki kokio dydžio netesybos mažintinos, turėtų vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, įvertinti visas reikšmingas šiam klausimui spręsti bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.) ir stengtis nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Škotijos firma „Forthmill Limited“ v.  UAB „Pakrijas, bylos Nr. 3K-3-85/2007; 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Schmitz Cargobull Baltic“ v. UAB „Vilniaus universaliųjų metalo konstrukcijų gamykla“, bylos Nr. 3K-3-503/2007). Toks vertinimas turi būti atliekamas kiekvienoje individualioje byloje. Priklausomai nuo faktinės situacijos tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008).“

Labai paprasta, kam lipti per langą (CK 6.228 str), jeigu atviros durys (CK 6.73 ir 6.258)..

 

Paskelbta

CPK problemos: rask 5 skirtumus..

Vartydamas civilinio proceso kodeksą užkliuvau už tokios smulkmenos:

157 straipsnis. Bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimas

1. Jeigu teismas baigiamųjų kalbų metu ar sprendimų priėmimo kambaryje pripažįsta, jog yra reikalinga nustatyti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus, jis priima nutartį atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Baigus nagrinėti bylą iš esmės, teismas vėl klauso baigiamųjų kalbų bendra tvarka.

2. Bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimas galimas ir kitais šio Kodekso nustatytais atvejais.

256 straipsnis. Bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimas

Jeigu teismas baigiamųjų kalbų metu arba išėjęs į sprendimų priėmimo kambarį pripažįsta, kad reikia nustatyti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus, jis priima nutartį atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Baigus nagrinėti bylą iš esmės, teismas vėl išklauso baigiamųjų kalbų bendra tvarka.

Hmm.. Viena norma prie įrodymų tyrimo, o kita prie vadovavimo procesui..

Paskelbta

Teismų naujienlaiškis

Vakar iš Nacionalinės teismų administracijos gavau elektroninį laišką, kurį, manau, derėtų pacituoti:

“Šią savaitę pasirodė pirmasis teismų sistemos naujienlaiškis „Teismai.lt“ skirtas teisėjams, teismų darbuotojams ir visiems besidomintiems teismų sistema ir jos naujovėmis.

Kiekviename „Teismai.lt“ leidinio numeryje skaitytojai ras įdomios informacijos, susijusios su teismų darbu, teisės aktų pasikeitimais, teismų sistemos naujovėmis. Čia bus pristatomi teismuose vykę ar planuojami renginiai, skelbiamos teisinės praktikos apžvalgos, spausdinami komentarai ir nuomonės visuomenei rūpimais klausimais.

„Nuolat kalbame apie tai, kad žmonėms trūksta informacijos iš teismų, tačiau susižinojimo trūksta ir tarp pačių teisėjų, teismų darbuotojų. Šiuo leidiniu norime paskatinti teismus skelbti informaciją apie jų veiklą, viešai kelti diskusijas probleminiais klausimais, dalintis nuomonėmis ir komentarais. Kadangi leidinys prieinamas ir plačiajai visuomenei, jo pagalba stengsimės vykdyti ir šviečiamąją veiklą – pristatysime teismų savivaldos institucijų ir įvairių komisijų veiklą, pačią teisėjo profesiją, rašysime kitomis visuomenei aktualiomis temomis,“ – teigia Nacionalinės teismų administracijos direktorius Kęstutis Vaškevičius.

Jau pirmajame numeryje skaitytojams pateikiamas interviu su naujuoju Apeliacinio teismo pirmininku Egidijumi Žironu ir žiniasklaidos teisės žinove advokate Liudvika Meškauskaite, pristatomos Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų aktualijos, apžvelgiamos teismų sistemos kaimyninėse valstybėse, startuoja rubrika „Iš teismų istorijos“, pateikiama informacija apie kvalifikacijos tobulinimo galimybes ir naujai paskirtus teisėjus.

Naujienlaiškį leidžia Nacionalinė teismų administracija, bendradarbiaudama su teismais. Leidinys bus platinamas kas ketvirtį, o esant poreikiui ir dažniau. „Teismai.lt“ galima rasti Nacionalinės teismų administracijos interneto svetainėje www.teismai.lt arba parsisiųsti čia.“

Apie šį projektą iki gauto laiško nieko nebuvau girdėjęs, todėl esu maloniai nustebintas. Pagaliau ir pati teismų sistema imasi aktyvesnio vaidmens siekdama glaudesnės sąsajos su visuomene. Tai yra neabejotinai sveikintinas žingsnis. Todėl kviečiu visus suteikti šansą ir paskaityti. Jį galima parsisiųsti/pažiūrėti čia. Rytoj, važiuodamas, žadu būtinai perskaityti. Naujienlaiškis gana trumpas, tik 14 puslapių, todėl niekas nepervargs :)

Bandom!

Šaltinis.: NACIONALINĖ TEISMŲ ADMINISTRACIJA

Paskelbta

ES prieš V. Uspaskich

Visai neseniai Europarlamentas panaikino V. Uspaskich teisinę neliečiamybę. SAKIAU?! O jeigu rimtai, tai toks toks parlamento veiksmas buvo aiškiai numatomas (nepatingėsiu dar kartą paaiškinti kodėl). Todėl čia didelės sensacijos nėra. Daug įdomiau buvo stebėti V. Uspaskich pasisakymus post factum. Kad Lietuva nedemokratinė, neteisinė, oligarchinė valstybė buvo seniai “aišku“. Bet daugumoje interviu ponas Uspaskich analogiškai pavadino ir Europos parlamentą (toliau EP) ir tuo pačiu pačią Europą. Šį faktą nesunku patikrinti, užtenka pažiūrėti Lietuvos ryto televizijos interneto puslapyje esančių laidų archyvą pvz.: E. Jakilaičio laidos “Lietuva tiesiogiai“ įrašą iš karto po EP sprendimo. Pasirodo Europos mastu įvykdytas socialdemokratų ir konservatorių sąmokslas vienos Lietuvos nacionalinės partijos lyderiui.

Grįžtant prie to, kodėl teisinė neliečiamybė visgi buvo panaikinta. Pamenu, prieš maždaug pusantrų metų šiuo klausimu kalbėjęsis su A. Raču. Sakiau, kad bet kokiu atveju neliečiamybė bus panaikinta, nes EP su tokiais dalykais nežaidžia. Tiesiog vyrauja normali praktika, kad manoma, jog ES narės valstybės yra demokratiškos. Jos atitinka ES keliamus kriterijus joms. Reiškia valstybės yra teisinės, o teisėsauga dirba savo darbą. Tai kokia prasmė parlamentarui įtariamam padarius nusikalstamą veiką nenaikinti teisinės neliečiamybės? EP tiesiog uždegė žalią šviesą Lietuvos teisėsaugos institucijoms dirbti savo darbą.

Kitas dalykas, kaip yra meistriškai manipuliuojama procesu ir susidariusia politine situacija. Kartais net gražu žiūrėti, kaip yra vilkinamas procesas. Turint tokią advokatų komandą, su V. Sviderskiu priešakyje buvo sugebėta įtikinti kai kuriuos teisėjus (teismus?) ir priversti juos suabejoti dėl juridinių asmenų baudžiamosios atsakomybės. Gerbiami teisėjai, jeigu nesekat užsienio praktikos, tai bent Soloveičiko daktaro disertaciją pasiskaitykit. Tokie dalykai ir toks vilkinimas niekaip neprisideda prie žmonių pasitikėjimo teisėsauga. Šis pavyzdys leidžia man dar kartą spėti ateitį, kad (hipotetiškai šį kartą ignoruokime nekaltumo prezumpciją) pripažinus V. Uspaskich padarius tam tikras nusikalstamas veikas, toks pirmosios instancijos teismo sprendimas neabejotinai būtų skundžiamas apeliacine tvarka, o po to su tokiais advokatais būtų rastas ir kasacijos pagrindas, ir tada būtų atviros durys į Europos žmogaus teisių teismą. Tada labai ironiškai būtų galima juoktis ir krapštyti galvą, kai vienas iš peticijos EŽTT pagrindų būtų per ilgai nagrinėta byla, kas suponuoja konvencijos 6 straipsnio pažeidimą, esą Lietuva pati užvilkino procesą. Taip praeis ne vieneri ir ne penkeri metai, o V. Uspaskich užsiaugins savo reitingą.

Reitingai pastebimai auga ir dabar. Praeitą savaitę delfi.lt darytoje apklausoje skaitytojai pareiškė, kad V. Uspaskich yra asmuo nr. 2, kurį jie norėtų matyti premjeru. Šia korta dabar lošti ypač naudinga, nes šiuo piliečių pasitikėjimas teisėsauga yra minimalus, turbūt, pasiekęs rekordines žemumas. Tai kodėl nevaidinti kankinio, persekiojamo tos baisios išsigimusios oligarchinės sistemos? Aišku tik viena, kad ši byla dar greitai nesibaigs, o kiekviena diena kol procesas tęsiasi tik prideda V. Uspaskich visuomenės pasitikėjimo taškų ir mažina galimybę išsiaiškinti tikrąją tiesą..

Įdomu, kad Seime artėja biudžeto tvirtinimo metas ir, manau, darbiečiai gali būti sukalbamesni šiuo klausimu. O kitas etapas bus savivaldos rinkimai, kuriuose V. Uspaskich jau apsisprendęs dalyvauti. Dar šiek tiek teisinės neliečiamybės? Dar šiek tiek išlošto laiko? Ech, tos spragos spragelės..

Paskelbta

Pensijų kaip privačios nuosavybės konstitucinė doktrina

Po 2010 m. balandžio 20 d. Konstitucinio Teismo išaiškinimo minėtasis teismas reguliariai užverčiamas su kreipimaisis iš kitų teismų, kuriais prašoma ištirti tam tikras teisės aktų nuostatas dėl jų konstitucingumo. Prašymų dalykas – socialinės garantijos, šiuo atveju dažniausiai pensijos. Manau, tai galima pavadinti sniego gniūžtės efektu. Kreipimųsi esmė, yra krizės laikotarpių sumažintos pensijos ir teisėtų lūkesčių gynyba pensijos kaip privačios nuosavybės gynimo doktrina. Šiuo klausimu pasidomėjau, nes ne vienas asmuo klausė “kaip ten yra su ta pensija privačia nuosavybe?“. Taigi šio įrašo tikslas yra atskleisti pensijos kaip privačios nuosavybės sąvokos turinį ir pateikti šiokias tokias pastabas.

Pati doktrina egzistuoja gana seniai, bet dabar ji didžiulės socialinės grupės susidomėjimo objektu ir pažeistų konstitucinių teisių gynybos priemone.  Ji mūsų konstitucinėje doktrinoje atsirado 2002 lapkričio 25  d. nutarime, kuriame LKRT nurodė, kad:

“asmuo, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas senatvės pensijai gauti ir kuriam ši pensija yra paskirta ir mokama, turi teisę į atitinkamo dydžio piniginę išmoką, t. y. teisę į nuosavybę; ši teisė turi būti saugoma ir ginama ir pagal Konstitucijos 23 straipsnį“.

Tačiau ši idėja negimė iš niekur, Konstitucinis Teismas ją “rado“ Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) doktrinoje. Tiksliau pasakius rado vieną sakinį ir jį išplėtojo, kurio pagrindu dabar turime gana keistą konstitucinę nuosavybės sampratą į kurią įeina socialinės garantijos. Taigi, LKRT pagrindė šią nuostatą teigdamas, kad:

“Teisė į senatvės pensiją su teise į nuosavybę yra siejama ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija (Cour eur. D. H., arrêt Wessels-Bergervoet c. Pays-Bas du 4 juin 2002)“

Aš toli gražu nesu geras EŽTT praktikos specialistas, bet oficialaus teismo tinklalapio paieška naudotis moku ir paieškojau praktikos šiuo klausimu. Be minėtos LRKT bylos nieko neradau, todėl nors ir ne kategorišką, bet galiu daryti išvadą, kad EŽTT šios doktrinos neplėtoja. Grižtant prie pačios bylos galime pastebėti, kad EŽTT sprendimą priėmė 2002 birželio 4 d., o LRKT ja pasirėmė 2002 lapkričio 25 t.y. apytiksliai po pusmečio. Akivaizdu, kad per tokį trumpą laiko tarpą pats EŽTT tos doktrinos niekaip negalėjo susplėti išplėtoti.

Dabar kas buvo pasakyta toje byloje. Bylos esmė, kad pareiškėja, gyvendama Nyderlanduose, tam tikrą laiko tarpą negavo pensijos. Tokį teisinį reglamentavimą ji ginčijo, kaip diskriminacinį. Per daug nesiplėsiu į detales, nes jos dabar nagrinėjamu klausimu yra nereikšmingos. Vienas iš pareiškėjos gynybos argumentų buvo, rėmimasis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 1 protokolo 1 straipsniu, kuriame teigiama, kad:

“Every natural or legal person is entitled to the peaceful enjoyment of his possessions. No one shall be deprived of his possessions except in the public interest and subject to the conditions provided for by law and by the general principles of international law.

The preceding provisions shall not, however, in any way impair the right of a State to enforce such laws as it deems necessary to control the use of property in accordance with the general interest or to secure the payment of taxes or other contributions or penalties.”

PASTABA. Šis teisinis reguliavimas iš esmės atitinka mūsų Konstitucijos 23 straipsnį, kuris dabar aptariamo LRKT išaiškinime vyraujantis t.y. juo nustatoma teisė į pensiją kaip privačią nuosavybę. Šiame straipsnyje nurodoma:

“Nuosavybė neliečiama.
Nuosavybės teises saugo įstatymai.
Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.“

Į šį pareiškėjos argumentą, kurį ginčyjo Nyderlandų vyriausybė, EŽTT be kitų argumentų pasakė, kad:

“the applicant’s rights to a pension under the General Old Age Pensions Act could be regarded as a “possession” within the meaning of Article 1 of Protocol No. 1 and that, consequently, Article 14 of the Convention was applicable.“

T.y. iš esmės pritarė pareiškėjos pozicijai, kad teisė gauti pensiją patenka į privačios nuosavybės sąvoką. Daugiau nieko apie tai nebuvo pasakyta. Taip mūsų konstitucinėje teisėje po pusmečio atsirado šį sąvoka, kuri įnirtingai plėtojama ir dabar. Tačiau derėtų nepamiršti vieno dalyko, kad EŽTT kaip teismas yra ypatinga institucija. Tai yra ta tikroji paskutinioji instancija, kuri padeda žmonėms apginti savo teisės, kai valstybės viduje dėl vienokių ar kitokių priežasčių to padaryti neįmanoma. EŽTT pagrindinė funkcija yra teisių gynyba, o gindamas jas, jis neretai sugeba laužyti iš pažiūros nusistovėjusius teisės institutus ir teisines sąvokas. Taip yra dėl konvencijos senumo ir lakoniškumo, kai reikia apginti konkretaus asmens A teisės byloje X, esamą žmogaus teisių pažeidimą reikia patalpinti po kažkuria konvencijos nuostata. Šiuo atveju viena iš nuostatų buvo 1 protokolo 1 straipsnis kalbantis apie privačią nuosavybę.

Toliau ši doktrina aktyviai plėtojama LRKT praktikoje ir, atsižvelgdamas į Konstitucinį Teismą pasiekiančius prašymus, bus plėtojama ir ateityje. Minėtame nutarime LRKT toliau plėtoja šią doktriną nurodydamas, kad:

“Konstitucinė nuosavybės teisių apsauga – tai iš Konstitucijos bei Konstitucijai neprieštaraujančių įstatymų kylančios teisės reikalauti, kad būtų įvykdyti turtinio pobūdžio įsipareigojimai asmeniui, apsauga. Šiuo atveju teisė reikalauti mokėti Konstitucijoje ir jai neprieštaraujančiuose įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityje laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principų. Asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d.,  2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).“

Kaip matome, čia socialinė garantija (pensija) virsta privačia nuosavybe, kurios gynybą užtikrina 23 straipsnis. Remiamasi ne vienu konstituciniu principu, bet, ko gero, svarbiausią vaidmenį nagrinėjant esamą problemą dėl paties pensijų mažinimo atlieka teisėtų lūkesčių principas. Jis yra tas saugiklis, kuris neleidžia mažinti pensijų. Tai pasako ir LRKT:

“valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityje laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principų: asmenys, kuriems Konstitucijos ar įstatymo nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kurios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau.

Minėta ir tai, kad kai Konstitucijai neprieštaraujančiu įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga; konstitucinė nuosavybės teisių apsauga – tai iš Konstitucijos bei Konstitucijai neprieštaraujančių įstatymų kylančios teisės reikalauti, kad būtų įvykdyti turtinio pobūdžio įsipareigojimai asmeniui, apsauga; teisė reikalauti mokėti Konstitucijoje ir jai neprieštaraujančiuose įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai.“

Štai čia pradeda kilti problemos. Teisėti lūkesčiai yra iš esmės suabsoliutinami ir susidaro tokia situacija, kai valstybė nebegali mažinti socialinių garantijų, o gali jas tik didinti. Čia prieiname ir prie to, kad pati pensijos kaip privačios nuosavybės doktrina parodo savo ydingumą. Galvoje kyla mintis, kad valstybei didinat pensijas didėja ir privačios nuosavybės apimtis. Įdomu. T.y. priimamas politinis sprendimas, kas pas mus yra populiaru prieš rinkimus, o tai reiškia, kad padidėjo didžiulės socialinės grupės privati nuosavybė. Iš esmės ji atsirado iš oro ir ją gina teisėtų lūkesčių principas bei Konstitucijos 23 straipsnis. Tokios problemos atsiranda tada, kai Konstituciniame teisme nebelieka civilinės teisės specialistų ir socialinė garantija, kurią laiduoja valstybė, tampa privačia neliečiama nuosavybe su visom iš plaukiančiomis jos apsaugos priemonėmis:

“Taigi teisinio reguliavimo koregavimas, kuriuo mažinamos senatvės pensijos dėl to, kad valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.) ekonominė ir finansinė padėtis pakinta taip, kad nėra užtikrinamas lėšų, būtinų senatvės pensijoms mokėti, sukaupimas, reiškia ir tai, kad tokiu teisiniu reguliavimu tam tikru mastu yra ribojama asmens, kuriam senatvės pensija buvo paskirta ir mokama, nuosavybės teisė.“

Toliau seka išaiškinimai, kad kadangi tai privati nuosavybė, valstybei ją nusavinus t.y. per krizės laikotarpį mažinant socialines garantijas, būtina nustatyti jų kompensavimo mechanizmą:

“Taigi įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina senatvės pensijoms mokėti, mažindamas senatvės pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl senatvės pensijos sumažinimo.“

Paryškinau sąvokas “per protingą laikotarpį“ ir “teisingai kompensuoti“ ne šiaip. Pirmoji reiškia, kiek įmanoma greičiau, o antroji sugrąžinti visą nusavintą privačią nuosavybę.

Viena iš priežasčių, kodėl mano manymu pensijos kaip privačios nuosavybės doktrina yra iš esmės ydinga – mūsų pensijų sistema ir jų kaupimo mechanizmas. Būdamas gana jaunas, anksčiau galvodavau, kad pensija yra kaupiama taip, kad kas kartą tau yra nurėžiama dalis darbo užmokesčio, kuris laikomas sąskaitoje X iki asmuo sulauks tam tikro amžiaus ir iš tų sukauptų lėšų senatvėje gaus periodines išmokas. Deja, klydau. Štai kaip pats LRKT apibūdina pensijų kaupimo sistemą:

“visuotinumo principas reiškia, kad valstybinio socialinio draudimo įmokas privalo mokėti visi dirbantys asmenys (išskyrus tam tikras išimtis), iš savo veiklos gaunantys draudžiamųjų pajamų, o solidarumo principas – kad dirbantys (aktyvią ekonominę veiklą vykdantys) ir draudžiamųjų pajamų gaunantys asmenys prisideda prie socialinio draudimo lėšų kaupimo, šitaip sudarydami prielaidas mokėti išmokas tiems asmenims, kuriems įstatyme numatytos išmokos turi būti mokamos dėl to, kad jie yra sulaukę senatvės pensijos amžiaus, jiems yra pripažintas invalidumas arba yra kitų įstatyme numatytų priežasčių.“

Mano ekonomikos žinios menkos, bet manau, LRKT čia gana tiksliai apibrėžė kaip veikia mūsų socialinio draudimo sistema. Ji veikia ad hoc (tam reikalui), tai reiškia, kad tu dirbdamas iš esmės nekaupi sau pensijos (nors negalima pamiršti, kad nuo tavo socialinio draudimo įmokų dydžio priklausys tavo pensijos dydis, bet nagrinėjama tema tai nėra esminė detalė), tavo įmokos tuo metu keliauja esamiems pensijų gavėjams. Taip man visiškai nesuprantamas atrodo privačios nuosavybės dydis, kaip jį reikia pamatuoti, tu sau pensijos iš esmės nekaupi, o esi priklausomas nuo ateities kartų našumo ir jų sukurtos ekonominės-socialinės gerovės.

Apibendrindamas, manau, kad LRKT suklydo sukūręs tokią doktriną, kurios pasekmes dar ilgai teks virškinti ateities kartoms ir kurios tikrai nepriartins prie krizės pabaigos. Manau, Konstitucinis teismas galėjo apsiriboti ir be 23 str. ir puikiai taikyti likusią sukurtą doktriną socialinėms garantijoms. Manau galėjo užtekti:

“Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje inter alia nustatyta, kad draudžiama žeminti žmogaus orumą. Tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas su žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimu susijusius santykius, turi garantuoti deramą jų apsaugą, yra viena iš prielaidų užtikrinti žmogaus orumą, kaip konstitucinę vertybę; valstybės institucijos ir pareigūnai turi pareigą gerbti žmogaus orumą kaip ypatingą vertybę; asmens teisių ir laisvių pažeidimais gali būti pakenkta ir asmens orumui (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).

Valstybė turi sukurti tokią socialinio aprūpinimo sistemą, kuri padėtų išlaikyti asmens orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, o prireikus suteiktų asmeniui būtiną socialinę apsaugą (Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimas).

Mažinimas turi atitikti konstitucinį proporcingumo principą, kaip vieną iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, kuris suponuoja, kad:

– paskirtų ir mokamų pensijų mažinimas turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, jis turi būti būtinas minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti;

– įstatymų leidėjui kyla priedermė nustatyti tolygų, nediskriminacinį paskirtų ir mokamų pensijų mažinimo mastą, kuriuo pensijos būtų mažinamos taip, kad nebūtų pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos;

– gali būti nustatyta tokia pensijų dydžio riba, žemiau kurios net ir esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybėje nustatytos pensijos būtų nemažinamos; nustatant šią ribą reikia atsižvelgti į tą aplinkybę, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį pensija būtų sumažinta iki tokio dydžio, kad nebebūtų užtikrinti minimalūs pensiją gaunančio asmens socialiai priimtini poreikiai, žmogaus orumą atitinkančios gyvenimo sąlygos; pensija, kuri užtikrina tik pensiją gaunančio asmens minimalius socialiai priimtinus poreikius, minimalias žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, apskritai negali būti mažinama.“

Baigdamas noriu pridurti, kad jokių būdu nesu tas, kuris nori, kad iš pensininkų būtų atimamos ar mažinamos pensijos. Tačiau yra susiklosčius reali ekonominė situacija, kurios reikia paisyti. Jeigu politikams didinant socialines garantijas egzistuoja ekonominis pakilimas, tai atėjus metui jas mažinti ir sukūrus pensijų apsaugos doktriną, padarančia jas neliečiamas ekonominio pakilimo nėra ir po šio LKRT išaiškinimo biudžete pinigų tikrai nepadaugėjo. Būtų idealu, bet taip nėra. Todėl tokios doktrinos formavimas yra daugiau fikcinio pobūdžio ir vargu, ar kada bus įgyvendintas realybėje, o tai nedidins žmonių pasitikėjimo nei valstybe, nei teisingumo sistema, nei Konstitucija. Kaip paaiškinti žmogui, kad yra Konstitucinio TEISMO sprendimas, bet jis nėra vykdomas?? Todėl, manau, kad tikrai reikėjo pasirinkti labiau rezervuotą poziciją, nes ateityje tai kainuos labai brangiai. Reikėtų nepamiršti, kad realybėje teisė yra įrankis (šiuo atveju nekalbu apie teisinę valstybę kaip vertybę), kuriuo nebus galima pasinaudoti, jeigu nėra tam tinkamos politinės ir ekonominės terpės ir taip ji virsta deklaratyvia..


Paskelbta

LRKT pranešimas dėl apkaltos A. Sacharukui ir L. Karaliui

Viešojoje erdvėje neatkreiptas dėmesys, todėl leisiu sau pacopy-paste’inti Konstitucinio Teismo pranešimą spaudai:

Konstituciniame Teisme šiandien priimti du nauji prašymai. Pareiškėjas – Seimas 2010 m. gegužės 25 d. dviejuose nutarimuose išdėstytuose paklausimuose prašo išvadų, ar Seimo narių Aleksandro Sacharuko ir Lino Karaliaus konkretūs veiksmai, nurodyti Seimo specialiosios tyrimo komisijos dėl Seimo narių pateiktų siūlymų pradėti apkaltos procesą Seimo nariams Aleksandrui Sacharukui ir Linui Karaliui pagrįstumui ištirti ir išvadoms dėl pagrindo pradėti apkaltos procesą parengti išvadose, prieštarauja Konstitucijai.

Prašymų tekstus galima rasti interneto svetainėje http://www.lrkt. lt, žr. Prašymai ir bylos / Gauti ir neišnagrinėti prašymai dėl A. Sacharuk ir  Lino Karaliaus.

P. S. artimiausiu metu žadu susipažinti su prašymais.

Šaltinis: http://www.lrkt.lt

Paskelbta

Konstitucinės kontrolės modelio pasirinkimas

Turbūt, dauguma skaitančiųjų mano įrašus (taip – tie trys žmonės:) žino, kad pasaulyje iš esmės egzistuoja du konstitucinės kontrolės modeliai:

  1. Kontrolę vykdo bendrosios kompetencijos teismai;
  2. Kontrolę vykdo specializuota institucija (teismas).

Šių modelių šaknys skirtingos. Nes bendrosios kompetencijos teismų konstitucinės kontrolės modelis atsirado JAV 1803 m. Aukščiausiajam federaliniam teismui sprendžiant Marbury vs. Madison bylą, kurioje teismas pasisakė, kad: “teismas gali netaikyti įstatymo, jeigu jis neatitinka Konstitucijai“.  Kitas modelis atsirado gerokai vėliau, kai H. Kelsenas maždaug 1920 m. (nepykit, nepamenu datos tiksliai) sukūrė Austrijai specifinį kontrolės mechanizmą. Šiame įraše pabandysiu trumpai atskleisti kodėl pasirinktas būtent toks modelis. Šiai temai geriausiai tinka Luis Favoreu idėjos, kuriomis ir remsiuosi.

Pirmiausia, modelių skirtumą lėmė parlamento absoliutizmo doktrina. Pagal ją Europoje parlamentai ilgą laiką veikė nekontroliuojami. Favoreu, tai vadina įstatymo sakralizavimu. Nuo 1789 m. revoliucijos iki XX a. viešpatavo Rousseau teiginys, kad “įstatymas yra neklaidingas“, kurio beveik niekas neginčijo. Teisės viešpatavimas yra įstatymo viešpatavimas: “teisėtumo samprata sutampa su legalumo samprata, tai yra su viešosios valdžios ar privačių asmenų veiklos atitikimu parlamento įstatymams. Teisė vis labiau sutapatinama su parlamento priimtais aktais. Visiškai kitoks požiūris pasireiškia Amerikoje, kaip jau parodžiau minėtoje byloje sukurtame precedente. Ten šventa Konstitucija – ne įstatymas. Amerikiečiai ypač sureikšmina Konstituciją kaip simbolį. Iš esmės jie už viską dėkingi Konstitucijai, visi jų tautos didieji pasiekimai kyla iš jos.

Antra, paprastų teisėjų nesugebėjimas vykdyti konstitucinės kontrolės. M. Cappelletti teigė, kad:

“Kontinentinės Europos teisėjai paprastai yra karjeros magistratai, nelabai sugebantys įgyvendinti įstatymų kontrolę, uždavinį, kuris, kaip matysime, visados yra kūrybinio pobūdžio ir gerokai sunkesnis nei tradicinė teisėjų – “paprastų įstatymo aiškintojų“ ar “ištikimų įstatymo tarnų“ funkcija. Konstitucijos normų aiškinimas labai skiriasi nuo paprastų įstatymų aiškinimo, tokiam aiškinimui būdingas kitoks požiūris, kuris nesiderina su tradiciniu kontinentinės Europos karjeros teisėjų “silpnumu ir nedrąsa“ “.

Atkreipiant dėmesį į šį punktą, galima padaryti porą pastebėjimų iš Lietuvos. Pvz.: kokiam E. Kūriui neretai buvo prikišama koks jis teisėjas, atėjęs į Konstitucinį Teismą, juo net nedirbo. Esą mokslininkai neturi privalumų prieš praktikus ir t.t. Taip pat pas mus kartais pasireiškia ir nedrąsa, kai bendrosios kompetencijos teismai kreipiasi į Konstitucinį situacijoje, kur nėra konstitucingumo problemos, o tiesiog nori, kad būtų išaiškintas tam tikros teisės normos turinys.

Kitas dalykas būtų, vieningos teismų sistemos nebuvimas. Bendrosios teisės sistemos šalyse teismų sistema sudaro vieningą darinį, o Europoje yra paplitęs dualistinis arba specializuotųjų teismų modelis. Todėl tik vieningoje teismų sistemoje konstitucinę kontrolę gali vykdyti bendrosios kompetencijos teismai, priešingu atveju gali iškilti problemų, nes dualistinėje sistemoje skirtingom sistemoms priklausantys teismai gali konstituciją išaiškinti skirtingai ir taip sudaryti koliziją. Tokia situacija pasitaikė Graikijoje, kai 1985 m. Valstybės Taryba ir kasacinis teismas  laikėsi skirtingų pozicijų, kai buvo sprendžiamas aukštojo mokslo įstatymo atitiktis Konstitucijai.

Dar vienas aspektas, kuris labiau būdingas XX a. pradžiai – nepakankamas konstitucijų griežtumas. Carre de Malbergas, nagrinėdamas Prancūzijos III Respublikos konstitucinę santvarką pažymėjo:

“Amerikos teismo sprendimas, kuriuo įstatymas pripažįstamas prieštaraujančiu Konstitucijai, yra įstatymų leidėjui neįveikiama kliūtis, nes jis vienas pats negali  Konstitucijos pakeisti. Pas mus yra priešingai: parlamento daugumai, kuri priėmė teisminės valdžios paralyžuotą įstatymą, panorus, kad viršų paimtų jos valia, užtenka Nacionaliniame Susirinkime patvirtinti savo sprendimą arba priemonę, anksčiau priimtą laikantis paprastos sprendimų priėmimo procedūros. Esant šioms sąlygoms, tikėtina, kad teisminė valdžia rimtai suabejos, ar verta priimti sprendimą, draudžiantį taikyti įstatymus dėl to, kad jie prieštarauja Konstitucijai.“

Galima rasti ir istorinių sumetimų, kodėl Europoje buvo pasirinkta speciali institucija, atliekanti konstitucinę kontrolę. Pirmiausia tai fašizmo ir nacizmo  praktikos baisiosios pamokos, tiesiogiai lėmusios  Konstitucinio Teismo įkūrimą Vokietijoje ir Italijoje bei atkūrimą Austrijoje. Lygiai taip pat – siekimu nustatyti tikrą demokratinę santvarką po diktatūros laikotarpių – galima aiškinti Ispanijos ir Portugalijos konstitucinių tribunolų įkūrimą. Kelseniškas specialiosios institucijos, kaip konstitucinės kontrolės vykdytojos modelis atrodė priimtinesnis, nepaisant daugelio mokslinių diskusijų.

Čia pateikiau trumpą apibendrinimą, kurį noriu pastatyti prieš nepagrįstus teiginius, kuriais įrodinėjama, kad perdavus konstitucinės kontrolės funkcijas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui (t.y. bendrosios kompetencijos sistemai) išrasim panacėja, kuri apsaugos nuo Konstitucinio Teismo “korupcijos ir savivalės“…