Page 23 of 24

CPK problemos: rask 5 skirtumus..

Vartydamas civilinio proceso kodeksą užkliuvau už tokios smulkmenos:

157 straipsnis. Bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimas

1. Jeigu teismas baigiamųjų kalbų metu ar sprendimų priėmimo kambaryje pripažįsta, jog yra reikalinga nustatyti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus, jis priima nutartį atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Baigus nagrinėti bylą iš esmės, teismas vėl klauso baigiamųjų kalbų bendra tvarka.

2. Bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimas galimas ir kitais šio Kodekso nustatytais atvejais.

256 straipsnis. Bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimas

Jeigu teismas baigiamųjų kalbų metu arba išėjęs į sprendimų priėmimo kambarį pripažįsta, kad reikia nustatyti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus, jis priima nutartį atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Baigus nagrinėti bylą iš esmės, teismas vėl išklauso baigiamųjų kalbų bendra tvarka.

Hmm.. Viena norma prie įrodymų tyrimo, o kita prie vadovavimo procesui..

Teismų naujienlaiškis

Vakar iš Nacionalinės teismų administracijos gavau elektroninį laišką, kurį, manau, derėtų pacituoti:

Šią savaitę pasirodė pirmasis teismų sistemos naujienlaiškis „Teismai.lt“ skirtas teisėjams, teismų darbuotojams ir visiems besidomintiems teismų sistema ir jos naujovėmis.

Kiekviename „Teismai.lt“ leidinio numeryje skaitytojai ras įdomios informacijos, susijusios su teismų darbu, teisės aktų pasikeitimais, teismų sistemos naujovėmis. Čia bus pristatomi teismuose vykę ar planuojami renginiai, skelbiamos teisinės praktikos apžvalgos, spausdinami komentarai ir nuomonės visuomenei rūpimais klausimais.

„Nuolat kalbame apie tai, kad žmonėms trūksta informacijos iš teismų, tačiau susižinojimo trūksta ir tarp pačių teisėjų, teismų darbuotojų. Šiuo leidiniu norime paskatinti teismus skelbti informaciją apie jų veiklą, viešai kelti diskusijas probleminiais klausimais, dalintis nuomonėmis ir komentarais. Kadangi leidinys prieinamas ir plačiajai visuomenei, jo pagalba stengsimės vykdyti ir šviečiamąją veiklą – pristatysime teismų savivaldos institucijų ir įvairių komisijų veiklą, pačią teisėjo profesiją, rašysime kitomis visuomenei aktualiomis temomis,“ – teigia Nacionalinės teismų administracijos direktorius Kęstutis Vaškevičius.

Jau pirmajame numeryje skaitytojams pateikiamas interviu su naujuoju Apeliacinio teismo pirmininku Egidijumi Žironu ir žiniasklaidos teisės žinove advokate Liudvika Meškauskaite, pristatomos Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų aktualijos, apžvelgiamos teismų sistemos kaimyninėse valstybėse, startuoja rubrika „Iš teismų istorijos“, pateikiama informacija apie kvalifikacijos tobulinimo galimybes ir naujai paskirtus teisėjus.

Naujienlaiškį leidžia Nacionalinė teismų administracija, bendradarbiaudama su teismais. Leidinys bus platinamas kas ketvirtį, o esant poreikiui ir dažniau. „Teismai.lt“ galima rasti Nacionalinės teismų administracijos interneto svetainėje www.teismai.lt arba parsisiųsti čia.“

Apie šį projektą iki gauto laiško nieko nebuvau girdėjęs, todėl esu maloniai nustebintas. Pagaliau ir pati teismų sistema imasi aktyvesnio vaidmens siekdama glaudesnės sąsajos su visuomene. Tai yra neabejotinai sveikintinas žingsnis. Todėl kviečiu visus suteikti šansą ir paskaityti. Jį galima parsisiųsti/pažiūrėti čia. Rytoj, važiuodamas, žadu būtinai perskaityti. Naujienlaiškis gana trumpas, tik 14 puslapių, todėl niekas nepervargs :)

Bandom!

Šaltinis.: NACIONALINĖ TEISMŲ ADMINISTRACIJA

ES prieš V. Uspaskich

Visai neseniai Europarlamentas panaikino V. Uspaskich teisinę neliečiamybę. SAKIAU?! O jeigu rimtai, tai toks toks parlamento veiksmas buvo aiškiai numatomas (nepatingėsiu dar kartą paaiškinti kodėl). Todėl čia didelės sensacijos nėra. Daug įdomiau buvo stebėti V. Uspaskich pasisakymus post factum. Kad Lietuva nedemokratinė, neteisinė, oligarchinė valstybė buvo seniai “aišku“. Bet daugumoje interviu ponas Uspaskich analogiškai pavadino ir Europos parlamentą (toliau EP) ir tuo pačiu pačią Europą. Šį faktą nesunku patikrinti, užtenka pažiūrėti Lietuvos ryto televizijos interneto puslapyje esančių laidų archyvą pvz.: E. Jakilaičio laidos “Lietuva tiesiogiai“ įrašą iš karto po EP sprendimo. Pasirodo Europos mastu įvykdytas socialdemokratų ir konservatorių sąmokslas vienos Lietuvos nacionalinės partijos lyderiui.

Grįžtant prie to, kodėl teisinė neliečiamybė visgi buvo panaikinta. Pamenu, prieš maždaug pusantrų metų šiuo klausimu kalbėjęsis su A. Raču. Sakiau, kad bet kokiu atveju neliečiamybė bus panaikinta, nes EP su tokiais dalykais nežaidžia. Tiesiog vyrauja normali praktika, kad manoma, jog ES narės valstybės yra demokratiškos. Jos atitinka ES keliamus kriterijus joms. Reiškia valstybės yra teisinės, o teisėsauga dirba savo darbą. Tai kokia prasmė parlamentarui įtariamam padarius nusikalstamą veiką nenaikinti teisinės neliečiamybės? EP tiesiog uždegė žalią šviesą Lietuvos teisėsaugos institucijoms dirbti savo darbą.

Kitas dalykas, kaip yra meistriškai manipuliuojama procesu ir susidariusia politine situacija. Kartais net gražu žiūrėti, kaip yra vilkinamas procesas. Turint tokią advokatų komandą, su V. Sviderskiu priešakyje buvo sugebėta įtikinti kai kuriuos teisėjus (teismus?) ir priversti juos suabejoti dėl juridinių asmenų baudžiamosios atsakomybės. Gerbiami teisėjai, jeigu nesekat užsienio praktikos, tai bent Soloveičiko daktaro disertaciją pasiskaitykit. Tokie dalykai ir toks vilkinimas niekaip neprisideda prie žmonių pasitikėjimo teisėsauga. Šis pavyzdys leidžia man dar kartą spėti ateitį, kad (hipotetiškai šį kartą ignoruokime nekaltumo prezumpciją) pripažinus V. Uspaskich padarius tam tikras nusikalstamas veikas, toks pirmosios instancijos teismo sprendimas neabejotinai būtų skundžiamas apeliacine tvarka, o po to su tokiais advokatais būtų rastas ir kasacijos pagrindas, ir tada būtų atviros durys į Europos žmogaus teisių teismą. Tada labai ironiškai būtų galima juoktis ir krapštyti galvą, kai vienas iš peticijos EŽTT pagrindų būtų per ilgai nagrinėta byla, kas suponuoja konvencijos 6 straipsnio pažeidimą, esą Lietuva pati užvilkino procesą. Taip praeis ne vieneri ir ne penkeri metai, o V. Uspaskich užsiaugins savo reitingą.

Reitingai pastebimai auga ir dabar. Praeitą savaitę delfi.lt darytoje apklausoje skaitytojai pareiškė, kad V. Uspaskich yra asmuo nr. 2, kurį jie norėtų matyti premjeru. Šia korta dabar lošti ypač naudinga, nes šiuo piliečių pasitikėjimas teisėsauga yra minimalus, turbūt, pasiekęs rekordines žemumas. Tai kodėl nevaidinti kankinio, persekiojamo tos baisios išsigimusios oligarchinės sistemos? Aišku tik viena, kad ši byla dar greitai nesibaigs, o kiekviena diena kol procesas tęsiasi tik prideda V. Uspaskich visuomenės pasitikėjimo taškų ir mažina galimybę išsiaiškinti tikrąją tiesą..

Įdomu, kad Seime artėja biudžeto tvirtinimo metas ir, manau, darbiečiai gali būti sukalbamesni šiuo klausimu. O kitas etapas bus savivaldos rinkimai, kuriuose V. Uspaskich jau apsisprendęs dalyvauti. Dar šiek tiek teisinės neliečiamybės? Dar šiek tiek išlošto laiko? Ech, tos spragos spragelės..

Pensijų kaip privačios nuosavybės konstitucinė doktrina

Po 2010 m. balandžio 20 d. Konstitucinio Teismo išaiškinimo minėtasis teismas reguliariai užverčiamas su kreipimaisis iš kitų teismų, kuriais prašoma ištirti tam tikras teisės aktų nuostatas dėl jų konstitucingumo. Prašymų dalykas – socialinės garantijos, šiuo atveju dažniausiai pensijos. Manau, tai galima pavadinti sniego gniūžtės efektu. Kreipimųsi esmė, yra krizės laikotarpių sumažintos pensijos ir teisėtų lūkesčių gynyba pensijos kaip privačios nuosavybės gynimo doktrina. Šiuo klausimu pasidomėjau, nes ne vienas asmuo klausė “kaip ten yra su ta pensija privačia nuosavybe?“. Taigi šio įrašo tikslas yra atskleisti pensijos kaip privačios nuosavybės sąvokos turinį ir pateikti šiokias tokias pastabas.

Pati doktrina egzistuoja gana seniai, bet dabar ji didžiulės socialinės grupės susidomėjimo objektu ir pažeistų konstitucinių teisių gynybos priemone.  Ji mūsų konstitucinėje doktrinoje atsirado 2002 lapkričio 25  d. nutarime, kuriame LKRT nurodė, kad:

“asmuo, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas senatvės pensijai gauti ir kuriam ši pensija yra paskirta ir mokama, turi teisę į atitinkamo dydžio piniginę išmoką, t. y. teisę į nuosavybę; ši teisė turi būti saugoma ir ginama ir pagal Konstitucijos 23 straipsnį“.

Tačiau ši idėja negimė iš niekur, Konstitucinis Teismas ją “rado“ Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) doktrinoje. Tiksliau pasakius rado vieną sakinį ir jį išplėtojo, kurio pagrindu dabar turime gana keistą konstitucinę nuosavybės sampratą į kurią įeina socialinės garantijos. Taigi, LKRT pagrindė šią nuostatą teigdamas, kad:

“Teisė į senatvės pensiją su teise į nuosavybę yra siejama ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija (Cour eur. D. H., arrêt Wessels-Bergervoet c. Pays-Bas du 4 juin 2002)“

Aš toli gražu nesu geras EŽTT praktikos specialistas, bet oficialaus teismo tinklalapio paieška naudotis moku ir paieškojau praktikos šiuo klausimu. Be minėtos LRKT bylos nieko neradau, todėl nors ir ne kategorišką, bet galiu daryti išvadą, kad EŽTT šios doktrinos neplėtoja. Grižtant prie pačios bylos galime pastebėti, kad EŽTT sprendimą priėmė 2002 birželio 4 d., o LRKT ja pasirėmė 2002 lapkričio 25 t.y. apytiksliai po pusmečio. Akivaizdu, kad per tokį trumpą laiko tarpą pats EŽTT tos doktrinos niekaip negalėjo susplėti išplėtoti.

Dabar kas buvo pasakyta toje byloje. Bylos esmė, kad pareiškėja, gyvendama Nyderlanduose, tam tikrą laiko tarpą negavo pensijos. Tokį teisinį reglamentavimą ji ginčijo, kaip diskriminacinį. Per daug nesiplėsiu į detales, nes jos dabar nagrinėjamu klausimu yra nereikšmingos. Vienas iš pareiškėjos gynybos argumentų buvo, rėmimasis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 1 protokolo 1 straipsniu, kuriame teigiama, kad:

“Every natural or legal person is entitled to the peaceful enjoyment of his possessions. No one shall be deprived of his possessions except in the public interest and subject to the conditions provided for by law and by the general principles of international law.

The preceding provisions shall not, however, in any way impair the right of a State to enforce such laws as it deems necessary to control the use of property in accordance with the general interest or to secure the payment of taxes or other contributions or penalties.”

PASTABA. Šis teisinis reguliavimas iš esmės atitinka mūsų Konstitucijos 23 straipsnį, kuris dabar aptariamo LRKT išaiškinime vyraujantis t.y. juo nustatoma teisė į pensiją kaip privačią nuosavybę. Šiame straipsnyje nurodoma:

“Nuosavybė neliečiama.
Nuosavybės teises saugo įstatymai.
Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.“

Į šį pareiškėjos argumentą, kurį ginčyjo Nyderlandų vyriausybė, EŽTT be kitų argumentų pasakė, kad:

“the applicant’s rights to a pension under the General Old Age Pensions Act could be regarded as a “possession” within the meaning of Article 1 of Protocol No. 1 and that, consequently, Article 14 of the Convention was applicable.“

T.y. iš esmės pritarė pareiškėjos pozicijai, kad teisė gauti pensiją patenka į privačios nuosavybės sąvoką. Daugiau nieko apie tai nebuvo pasakyta. Taip mūsų konstitucinėje teisėje po pusmečio atsirado šį sąvoka, kuri įnirtingai plėtojama ir dabar. Tačiau derėtų nepamiršti vieno dalyko, kad EŽTT kaip teismas yra ypatinga institucija. Tai yra ta tikroji paskutinioji instancija, kuri padeda žmonėms apginti savo teisės, kai valstybės viduje dėl vienokių ar kitokių priežasčių to padaryti neįmanoma. EŽTT pagrindinė funkcija yra teisių gynyba, o gindamas jas, jis neretai sugeba laužyti iš pažiūros nusistovėjusius teisės institutus ir teisines sąvokas. Taip yra dėl konvencijos senumo ir lakoniškumo, kai reikia apginti konkretaus asmens A teisės byloje X, esamą žmogaus teisių pažeidimą reikia patalpinti po kažkuria konvencijos nuostata. Šiuo atveju viena iš nuostatų buvo 1 protokolo 1 straipsnis kalbantis apie privačią nuosavybę.

Toliau ši doktrina aktyviai plėtojama LRKT praktikoje ir, atsižvelgdamas į Konstitucinį Teismą pasiekiančius prašymus, bus plėtojama ir ateityje. Minėtame nutarime LRKT toliau plėtoja šią doktriną nurodydamas, kad:

“Konstitucinė nuosavybės teisių apsauga – tai iš Konstitucijos bei Konstitucijai neprieštaraujančių įstatymų kylančios teisės reikalauti, kad būtų įvykdyti turtinio pobūdžio įsipareigojimai asmeniui, apsauga. Šiuo atveju teisė reikalauti mokėti Konstitucijoje ir jai neprieštaraujančiuose įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityje laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principų. Asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d.,  2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).“

Kaip matome, čia socialinė garantija (pensija) virsta privačia nuosavybe, kurios gynybą užtikrina 23 straipsnis. Remiamasi ne vienu konstituciniu principu, bet, ko gero, svarbiausią vaidmenį nagrinėjant esamą problemą dėl paties pensijų mažinimo atlieka teisėtų lūkesčių principas. Jis yra tas saugiklis, kuris neleidžia mažinti pensijų. Tai pasako ir LRKT:

“valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityje laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principų: asmenys, kuriems Konstitucijos ar įstatymo nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kurios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau.

Minėta ir tai, kad kai Konstitucijai neprieštaraujančiu įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga; konstitucinė nuosavybės teisių apsauga – tai iš Konstitucijos bei Konstitucijai neprieštaraujančių įstatymų kylančios teisės reikalauti, kad būtų įvykdyti turtinio pobūdžio įsipareigojimai asmeniui, apsauga; teisė reikalauti mokėti Konstitucijoje ir jai neprieštaraujančiuose įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai.“

Štai čia pradeda kilti problemos. Teisėti lūkesčiai yra iš esmės suabsoliutinami ir susidaro tokia situacija, kai valstybė nebegali mažinti socialinių garantijų, o gali jas tik didinti. Čia prieiname ir prie to, kad pati pensijos kaip privačios nuosavybės doktrina parodo savo ydingumą. Galvoje kyla mintis, kad valstybei didinat pensijas didėja ir privačios nuosavybės apimtis. Įdomu. T.y. priimamas politinis sprendimas, kas pas mus yra populiaru prieš rinkimus, o tai reiškia, kad padidėjo didžiulės socialinės grupės privati nuosavybė. Iš esmės ji atsirado iš oro ir ją gina teisėtų lūkesčių principas bei Konstitucijos 23 straipsnis. Tokios problemos atsiranda tada, kai Konstituciniame teisme nebelieka civilinės teisės specialistų ir socialinė garantija, kurią laiduoja valstybė, tampa privačia neliečiama nuosavybe su visom iš plaukiančiomis jos apsaugos priemonėmis:

“Taigi teisinio reguliavimo koregavimas, kuriuo mažinamos senatvės pensijos dėl to, kad valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.) ekonominė ir finansinė padėtis pakinta taip, kad nėra užtikrinamas lėšų, būtinų senatvės pensijoms mokėti, sukaupimas, reiškia ir tai, kad tokiu teisiniu reguliavimu tam tikru mastu yra ribojama asmens, kuriam senatvės pensija buvo paskirta ir mokama, nuosavybės teisė.“

Toliau seka išaiškinimai, kad kadangi tai privati nuosavybė, valstybei ją nusavinus t.y. per krizės laikotarpį mažinant socialines garantijas, būtina nustatyti jų kompensavimo mechanizmą:

“Taigi įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina senatvės pensijoms mokėti, mažindamas senatvės pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl senatvės pensijos sumažinimo.“

Paryškinau sąvokas “per protingą laikotarpį“ ir “teisingai kompensuoti“ ne šiaip. Pirmoji reiškia, kiek įmanoma greičiau, o antroji sugrąžinti visą nusavintą privačią nuosavybę.

Viena iš priežasčių, kodėl mano manymu pensijos kaip privačios nuosavybės doktrina yra iš esmės ydinga – mūsų pensijų sistema ir jų kaupimo mechanizmas. Būdamas gana jaunas, anksčiau galvodavau, kad pensija yra kaupiama taip, kad kas kartą tau yra nurėžiama dalis darbo užmokesčio, kuris laikomas sąskaitoje X iki asmuo sulauks tam tikro amžiaus ir iš tų sukauptų lėšų senatvėje gaus periodines išmokas. Deja, klydau. Štai kaip pats LRKT apibūdina pensijų kaupimo sistemą:

“visuotinumo principas reiškia, kad valstybinio socialinio draudimo įmokas privalo mokėti visi dirbantys asmenys (išskyrus tam tikras išimtis), iš savo veiklos gaunantys draudžiamųjų pajamų, o solidarumo principas – kad dirbantys (aktyvią ekonominę veiklą vykdantys) ir draudžiamųjų pajamų gaunantys asmenys prisideda prie socialinio draudimo lėšų kaupimo, šitaip sudarydami prielaidas mokėti išmokas tiems asmenims, kuriems įstatyme numatytos išmokos turi būti mokamos dėl to, kad jie yra sulaukę senatvės pensijos amžiaus, jiems yra pripažintas invalidumas arba yra kitų įstatyme numatytų priežasčių.“

Mano ekonomikos žinios menkos, bet manau, LRKT čia gana tiksliai apibrėžė kaip veikia mūsų socialinio draudimo sistema. Ji veikia ad hoc (tam reikalui), tai reiškia, kad tu dirbdamas iš esmės nekaupi sau pensijos (nors negalima pamiršti, kad nuo tavo socialinio draudimo įmokų dydžio priklausys tavo pensijos dydis, bet nagrinėjama tema tai nėra esminė detalė), tavo įmokos tuo metu keliauja esamiems pensijų gavėjams. Taip man visiškai nesuprantamas atrodo privačios nuosavybės dydis, kaip jį reikia pamatuoti, tu sau pensijos iš esmės nekaupi, o esi priklausomas nuo ateities kartų našumo ir jų sukurtos ekonominės-socialinės gerovės.

Apibendrindamas, manau, kad LRKT suklydo sukūręs tokią doktriną, kurios pasekmes dar ilgai teks virškinti ateities kartoms ir kurios tikrai nepriartins prie krizės pabaigos. Manau, Konstitucinis teismas galėjo apsiriboti ir be 23 str. ir puikiai taikyti likusią sukurtą doktriną socialinėms garantijoms. Manau galėjo užtekti:

“Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje inter alia nustatyta, kad draudžiama žeminti žmogaus orumą. Tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas su žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimu susijusius santykius, turi garantuoti deramą jų apsaugą, yra viena iš prielaidų užtikrinti žmogaus orumą, kaip konstitucinę vertybę; valstybės institucijos ir pareigūnai turi pareigą gerbti žmogaus orumą kaip ypatingą vertybę; asmens teisių ir laisvių pažeidimais gali būti pakenkta ir asmens orumui (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).

Valstybė turi sukurti tokią socialinio aprūpinimo sistemą, kuri padėtų išlaikyti asmens orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, o prireikus suteiktų asmeniui būtiną socialinę apsaugą (Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimas).

Mažinimas turi atitikti konstitucinį proporcingumo principą, kaip vieną iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, kuris suponuoja, kad:

– paskirtų ir mokamų pensijų mažinimas turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, jis turi būti būtinas minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti;

– įstatymų leidėjui kyla priedermė nustatyti tolygų, nediskriminacinį paskirtų ir mokamų pensijų mažinimo mastą, kuriuo pensijos būtų mažinamos taip, kad nebūtų pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos;

– gali būti nustatyta tokia pensijų dydžio riba, žemiau kurios net ir esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybėje nustatytos pensijos būtų nemažinamos; nustatant šią ribą reikia atsižvelgti į tą aplinkybę, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį pensija būtų sumažinta iki tokio dydžio, kad nebebūtų užtikrinti minimalūs pensiją gaunančio asmens socialiai priimtini poreikiai, žmogaus orumą atitinkančios gyvenimo sąlygos; pensija, kuri užtikrina tik pensiją gaunančio asmens minimalius socialiai priimtinus poreikius, minimalias žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, apskritai negali būti mažinama.“

Baigdamas noriu pridurti, kad jokių būdu nesu tas, kuris nori, kad iš pensininkų būtų atimamos ar mažinamos pensijos. Tačiau yra susiklosčius reali ekonominė situacija, kurios reikia paisyti. Jeigu politikams didinant socialines garantijas egzistuoja ekonominis pakilimas, tai atėjus metui jas mažinti ir sukūrus pensijų apsaugos doktriną, padarančia jas neliečiamas ekonominio pakilimo nėra ir po šio LKRT išaiškinimo biudžete pinigų tikrai nepadaugėjo. Būtų idealu, bet taip nėra. Todėl tokios doktrinos formavimas yra daugiau fikcinio pobūdžio ir vargu, ar kada bus įgyvendintas realybėje, o tai nedidins žmonių pasitikėjimo nei valstybe, nei teisingumo sistema, nei Konstitucija. Kaip paaiškinti žmogui, kad yra Konstitucinio TEISMO sprendimas, bet jis nėra vykdomas?? Todėl, manau, kad tikrai reikėjo pasirinkti labiau rezervuotą poziciją, nes ateityje tai kainuos labai brangiai. Reikėtų nepamiršti, kad realybėje teisė yra įrankis (šiuo atveju nekalbu apie teisinę valstybę kaip vertybę), kuriuo nebus galima pasinaudoti, jeigu nėra tam tinkamos politinės ir ekonominės terpės ir taip ji virsta deklaratyvia..


LRKT pranešimas dėl apkaltos A. Sacharukui ir L. Karaliui

Viešojoje erdvėje neatkreiptas dėmesys, todėl leisiu sau pacopy-paste’inti Konstitucinio Teismo pranešimą spaudai:

Konstituciniame Teisme šiandien priimti du nauji prašymai. Pareiškėjas – Seimas 2010 m. gegužės 25 d. dviejuose nutarimuose išdėstytuose paklausimuose prašo išvadų, ar Seimo narių Aleksandro Sacharuko ir Lino Karaliaus konkretūs veiksmai, nurodyti Seimo specialiosios tyrimo komisijos dėl Seimo narių pateiktų siūlymų pradėti apkaltos procesą Seimo nariams Aleksandrui Sacharukui ir Linui Karaliui pagrįstumui ištirti ir išvadoms dėl pagrindo pradėti apkaltos procesą parengti išvadose, prieštarauja Konstitucijai.

Prašymų tekstus galima rasti interneto svetainėje http://www.lrkt. lt, žr. Prašymai ir bylos / Gauti ir neišnagrinėti prašymai dėl A. Sacharuk ir  Lino Karaliaus.

P. S. artimiausiu metu žadu susipažinti su prašymais.

Šaltinis: http://www.lrkt.lt

Konstitucinės kontrolės modelio pasirinkimas

Turbūt, dauguma skaitančiųjų mano įrašus (taip – tie trys žmonės:) žino, kad pasaulyje iš esmės egzistuoja du konstitucinės kontrolės modeliai:

  1. Kontrolę vykdo bendrosios kompetencijos teismai;
  2. Kontrolę vykdo specializuota institucija (teismas).

Šių modelių šaknys skirtingos. Nes bendrosios kompetencijos teismų konstitucinės kontrolės modelis atsirado JAV 1803 m. Aukščiausiajam federaliniam teismui sprendžiant Marbury vs. Madison bylą, kurioje teismas pasisakė, kad: “teismas gali netaikyti įstatymo, jeigu jis neatitinka Konstitucijai“.  Kitas modelis atsirado gerokai vėliau, kai H. Kelsenas maždaug 1920 m. (nepykit, nepamenu datos tiksliai) sukūrė Austrijai specifinį kontrolės mechanizmą. Šiame įraše pabandysiu trumpai atskleisti kodėl pasirinktas būtent toks modelis. Šiai temai geriausiai tinka Luis Favoreu idėjos, kuriomis ir remsiuosi.

Pirmiausia, modelių skirtumą lėmė parlamento absoliutizmo doktrina. Pagal ją Europoje parlamentai ilgą laiką veikė nekontroliuojami. Favoreu, tai vadina įstatymo sakralizavimu. Nuo 1789 m. revoliucijos iki XX a. viešpatavo Rousseau teiginys, kad “įstatymas yra neklaidingas“, kurio beveik niekas neginčijo. Teisės viešpatavimas yra įstatymo viešpatavimas: “teisėtumo samprata sutampa su legalumo samprata, tai yra su viešosios valdžios ar privačių asmenų veiklos atitikimu parlamento įstatymams. Teisė vis labiau sutapatinama su parlamento priimtais aktais. Visiškai kitoks požiūris pasireiškia Amerikoje, kaip jau parodžiau minėtoje byloje sukurtame precedente. Ten šventa Konstitucija – ne įstatymas. Amerikiečiai ypač sureikšmina Konstituciją kaip simbolį. Iš esmės jie už viską dėkingi Konstitucijai, visi jų tautos didieji pasiekimai kyla iš jos.

Antra, paprastų teisėjų nesugebėjimas vykdyti konstitucinės kontrolės. M. Cappelletti teigė, kad:

“Kontinentinės Europos teisėjai paprastai yra karjeros magistratai, nelabai sugebantys įgyvendinti įstatymų kontrolę, uždavinį, kuris, kaip matysime, visados yra kūrybinio pobūdžio ir gerokai sunkesnis nei tradicinė teisėjų – “paprastų įstatymo aiškintojų“ ar “ištikimų įstatymo tarnų“ funkcija. Konstitucijos normų aiškinimas labai skiriasi nuo paprastų įstatymų aiškinimo, tokiam aiškinimui būdingas kitoks požiūris, kuris nesiderina su tradiciniu kontinentinės Europos karjeros teisėjų “silpnumu ir nedrąsa“ “.

Atkreipiant dėmesį į šį punktą, galima padaryti porą pastebėjimų iš Lietuvos. Pvz.: kokiam E. Kūriui neretai buvo prikišama koks jis teisėjas, atėjęs į Konstitucinį Teismą, juo net nedirbo. Esą mokslininkai neturi privalumų prieš praktikus ir t.t. Taip pat pas mus kartais pasireiškia ir nedrąsa, kai bendrosios kompetencijos teismai kreipiasi į Konstitucinį situacijoje, kur nėra konstitucingumo problemos, o tiesiog nori, kad būtų išaiškintas tam tikros teisės normos turinys.

Kitas dalykas būtų, vieningos teismų sistemos nebuvimas. Bendrosios teisės sistemos šalyse teismų sistema sudaro vieningą darinį, o Europoje yra paplitęs dualistinis arba specializuotųjų teismų modelis. Todėl tik vieningoje teismų sistemoje konstitucinę kontrolę gali vykdyti bendrosios kompetencijos teismai, priešingu atveju gali iškilti problemų, nes dualistinėje sistemoje skirtingom sistemoms priklausantys teismai gali konstituciją išaiškinti skirtingai ir taip sudaryti koliziją. Tokia situacija pasitaikė Graikijoje, kai 1985 m. Valstybės Taryba ir kasacinis teismas  laikėsi skirtingų pozicijų, kai buvo sprendžiamas aukštojo mokslo įstatymo atitiktis Konstitucijai.

Dar vienas aspektas, kuris labiau būdingas XX a. pradžiai – nepakankamas konstitucijų griežtumas. Carre de Malbergas, nagrinėdamas Prancūzijos III Respublikos konstitucinę santvarką pažymėjo:

Amerikos teismo sprendimas, kuriuo įstatymas pripažįstamas prieštaraujančiu Konstitucijai, yra įstatymų leidėjui neįveikiama kliūtis, nes jis vienas pats negali  Konstitucijos pakeisti. Pas mus yra priešingai: parlamento daugumai, kuri priėmė teisminės valdžios paralyžuotą įstatymą, panorus, kad viršų paimtų jos valia, užtenka Nacionaliniame Susirinkime patvirtinti savo sprendimą arba priemonę, anksčiau priimtą laikantis paprastos sprendimų priėmimo procedūros. Esant šioms sąlygoms, tikėtina, kad teisminė valdžia rimtai suabejos, ar verta priimti sprendimą, draudžiantį taikyti įstatymus dėl to, kad jie prieštarauja Konstitucijai.“

Galima rasti ir istorinių sumetimų, kodėl Europoje buvo pasirinkta speciali institucija, atliekanti konstitucinę kontrolę. Pirmiausia tai fašizmo ir nacizmo  praktikos baisiosios pamokos, tiesiogiai lėmusios  Konstitucinio Teismo įkūrimą Vokietijoje ir Italijoje bei atkūrimą Austrijoje. Lygiai taip pat – siekimu nustatyti tikrą demokratinę santvarką po diktatūros laikotarpių – galima aiškinti Ispanijos ir Portugalijos konstitucinių tribunolų įkūrimą. Kelseniškas specialiosios institucijos, kaip konstitucinės kontrolės vykdytojos modelis atrodė priimtinesnis, nepaisant daugelio mokslinių diskusijų.

Čia pateikiau trumpą apibendrinimą, kurį noriu pastatyti prieš nepagrįstus teiginius, kuriais įrodinėjama, kad perdavus konstitucinės kontrolės funkcijas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui (t.y. bendrosios kompetencijos sistemai) išrasim panacėja, kuri apsaugos nuo Konstitucinio Teismo “korupcijos ir savivalės“…

LRKT apžvalga #3: 5 punktai apie Konstituciją, jos dvasią, jos aiškinimą, jos laikymąsi, valdžių padalijimą…

Trumpai pateiksiu 5 principines nuostatas, kurias turėtų žinoti kiekvienas Lietuvos pilietis. Jos suformuluotos 2004 gegužės 24 d. Konstitucinio Teismo nutarime:

1.  Apie Konstituciją.

Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo priimta 1992 m. spalio 25 d. referendumu – visos Tautos balsavimu. Referendumas, kuriame buvo priimta Konstitucija, buvo organizuotas laikantis Lietuvos valstybės demokratinės teisinės tradicijos (Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 22 d. nutarimas). Konstitucijos šaltinis yra pati valstybinė bendruomenė – pilietinė Tauta.

Konstitucija – tai aukščiausios teisinės galios aktas. Konstitucijoje atsispindi visuomenės sutartis – visų Lietuvos Respublikos piliečių demokratiškai prisiimtas įsipareigojimas jų dabartinei ir būsimosioms kartoms gyventi pagal Konstitucijoje įtvirtintas pamatines taisykles ir joms paklusti, idant būtų užtikrintas valdžios legitimumas, jos sprendimų teisėtumas, žmogaus teisės ir laisvės, idant visuomenėje būtų santarvė. Konstitucija, kaip aukščiausios teisinės galios aktas ir visuomenės sutartis, yra grindžiama universaliomis, nekvestionuojamomis vertybėmis – suvereniteto priklausymu Tautai, demokratija, žmogaus teisių ir laisvių pripažinimu bei jų gerbimu, pagarba teisei bei teisės viešpatavimu, valdžios galių ribojimu, valdžios įstaigų priederme tarnauti žmonėms ir atsakomybe visuomenei, pilietiškumu, teisingumu, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu. Konstitucijoje yra nustatyti žmogaus ir valstybės santykių, viešosios valdžios formavimo ir funkcionavimo, Tautos ūkio, vietos savivaldos, kitų svarbiausių visuomenės ir valstybės gyvenimo santykių pagrindai. Priėmusi Konstituciją pilietinė Tauta padėjo savo, kaip valstybinės bendruomenės, bendro gyvenimo norminį pagrindą ir įtvirtino valstybę kaip bendrą visos visuomenės gėrį. Tauta Konstituciją keičia tiesiogiai arba per savo demokratiškai išrinktus atstovus ir tik pagal pačioje Konstitucijoje nustatytas taisykles. Konstitucija yra aukščiausioji teisė. Ji nubrėžia gaires visai teisės sistemai – visa teisės sistema kuriama Konstitucijos pagrindu.

2. Apie Konstitucijos dvasią.

Konstitucija, kaip teisės aktas, yra išreikšta tam tikra tekstine forma, turi tam tikrą kalbinę išraišką. Tačiau taip, kaip teisės negalima traktuoti vien kaip teksto, kuriame expressis verbis yra išdėstytos tam tikros teisinės nuostatos, elgesio taisyklės, taip ir Konstitucijos, kaip teisinės realybės, negalima traktuoti vien kaip jos tekstinės formos, negalima suvokti Konstitucijos vien kaip eksplicitinių nuostatų visumos. Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis). Pati Konstitucijos, kaip aukščiausios teisinės galios akto, prigimtis, konstitucingumo idėja suponuoja tai, kad Konstitucijoje negali būti ir nėra spragų, vadinasi, negali būti ir nėra tokio žemesnės galios teisės aktuose nustatyto teisinio reguliavimo, kurio nebūtų galima vertinti jo atitikties Konstitucijai atžvilgiu. Konstituciją, kaip teisinę realybę, sudaro įvairios nuostatos – konstitucinės normos ir konstituciniai principai, kurie įvairiose Konstitucijos formuluotėse yra tiesiogiai įtvirtinti arba yra iš jų išvedami. Vieni konstituciniai principai yra įtvirtinti expressis verbis suformuluotose konstitucinėse normose, kiti, nors ir nėra jose įtvirtinti expressis verbis, jose atsispindi ir yra išvedami iš konstitucinių normų, taip pat iš kitų šiose normose atsispindinčių konstitucinių principų, iš konstitucinio teisinio reguliavimo visumos, iš Konstitucijos, kaip svarbiausių valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos vertybių sistemą įtvirtinančio ir ginančio, visai teisės sistemai gaires nubrėžiančio akto, prasmės. Tarp konstitucinių principų ir konstitucinių normų negali būti ir nėra priešpriešos, visos konstitucinės normos ir konstituciniai principai sudaro darnią sistemą. Būtent konstituciniai principai organizuoja į darnią visumą visas Konstitucijos nuostatas, neleidžia, kad Konstitucijoje būtų vidinių prieštaravimų ar tokio jos aiškinimo, kai iškreipiama ar paneigiama kurios nors Konstitucijos nuostatos prasmė, kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta ir jos ginama vertybė. Per konstitucinius principus atsiskleidžia ne tik Konstitucijos raidė, bet ir jos dvasia tos vertybės ir siekiai, kuriuos Tauta Konstitucijoje įtvirtino pasirinkusi tam tikrą jos nuostatų tekstinę formą, kalbinę išraišką, nustačiusi tam tikras Konstitucijos normas, eksplicitiškai arba implicitiškai įtvirtinusi tam tikrą konstitucinį teisinį reguliavimą. Tad priešpriešos negali būti ir nėra ne tik tarp konstitucinių principų ir konstitucinių normų, bet ir tarp Konstitucijos dvasios ir Konstitucijos raidės: Konstitucijos raidės negalima aiškinti ar taikyti taip, kad būtų paneigiama Konstitucijos dvasia, kuri gali būti suvokta tik konstitucinį teisinį reguliavimą matant kaip visumą ir tik įvertinus Konstitucijos, kaip visuomenės sutarties ir aukščiausios teisinės galios akto, paskirtį. Konstitucijos dvasią išreiškia konstitucinio teisinio reguliavimo visuma, visos jos nuostatos – ir Konstitucijos tekste tiesiogiai išdėstytos Konstitucijos normos, ir Konstitucijos principai, taip pat ir tie, kurie išplaukia iš konstitucinio teisinio reguliavimo visumos ir Konstitucijos, kaip svarbiausių Tautos vertybių sistemą įtvirtinančio ir ginančio, visai teisės sistemai gaires nubrėžiančio akto, prasmės.

3. Apie Konstitucijos aiškinimą.

Būtent dėl to, kad Konstitucija yra vientisas aktas, dėl to, kad ją sudaro įvairios nuostatos – ir konstitucinės normos, ir konstituciniai principai, tarp kurių negali būti ir nėra priešpriešos ir kurie sudaro darnią sistemą, dėl to, kad konstituciniai principai yra išvedami ir iš Konstitucijos dvasią išreiškiančios konstitucinio teisinio reguliavimo visumos, iš Konstitucijos, kaip svarbiausių valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos vertybių sistemą įtvirtinančio ir ginančio, visai teisės sistemai gaires nubrėžiančio akto, prasmės, taip pat dėl to, kad Konstitucijos raidės negalima aiškinti ar taikyti taip, kad būtų paneigiama Konstitucijos dvasia, Konstitucijos negalima aiškinti vien pažodžiui, vien taikant lingvistinį (verbalinį) metodą. Aiškinant Konstituciją privalu taikyti įvairius teisės aiškinimo metodus: sisteminį, bendrųjų teisės principų, loginį, teleologinį, įstatymų leidėjo ketinimų, precedentų, istorinį, lyginamąjį ir kt. Tik šitaip – visapusiškai – aiškinant Konstituciją galima sudaryti prielaidas realizuoti jos, kaip visuomenės sutarties ir aukščiausios teisinės galios akto, paskirtį, užtikrinti, kad nebus nukrypta nuo Konstitucijos prasmės, kad nebus paneigta Konstitucijos dvasia ir kad gyvenime bus įtvirtintos tos vertybės, kuriomis Tauta grindžia savo pačios priimtą Konstituciją.

4. Apie valdžių padalijimo principą, stabdžius ir atsvaras.

Teisingumas, atvira, darni pilietinė visuomenė, teisinė valstybė būtų neįmanomi, jeigu visa valstybės valdžia būtų sutelkta kurioje nors vienoje valstybės valdžios institucijoje. Konstitucijoje įtvirtinta tokia valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų sąranga ir jų formavimo tvarka, kad tarp valstybės valdžios institucijų būtų pusiausvyra, kad vienų valstybės valdžios institucijų galios būtų atsvara kitų valstybės valdžios institucijų galioms, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos veiktų darniai, vykdytų savo konstitucinę priedermę tarnauti žmonėms, kad ginčus dėl valstybės valdžios institucijoms pagal Konstituciją priklausančių galių spręstų Konstitucinis Teismas, kad visos valstybės valdžią vykdančios institucijos – Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, Teismas, taip pat kitos valstybės institucijos būtų sudaromos tik iš tokių piliečių, kurie be išlygų paklūsta Tautos priimtai Konstitucijai ir kurie eidami savo pareigas besąlygiškai vadovaujasi Konstitucija, teise, Tautos ir Lietuvos valstybės interesais.

5. Apie Konstitucijos laikymąsi.

Jeigu valstybės pareigūnai savo funkcijas vykdo vadovaudamiesi Konstitucija, teise, veikdami Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, jie turi būti apsaugoti nuo spaudimo ir nepagrįsto kišimosi į jų veiklą, sąžiningai eidami savo pareigas, jie neturi patirti grėsmės savo asmeniui, teisėms ir laisvėms. Valstybės pareigūnai turi turėti piliečių – valstybinės bendruomenės pasitikėjimą. Tačiau, kad piliečiai – valstybinė bendruomenė galėtų pagrįstai pasitikėti valstybės pareigūnais, kad būtų galima įsitikinti, jog visos valstybės institucijos, visi valstybės pareigūnai vadovaujasi Konstitucija, teise ir joms paklūsta, o Konstitucijai, teisei nepaklūstantys asmenys neitų tokių pareigų, kurioms būtinas piliečių – valstybinės bendruomenės pasitikėjimas, yra reikalinga vieša demokratinė valstybės pareigūnų veiklos kontrolė ir atsakomybė visuomenei, apimanti inter alia galimybę pašalinti iš užimamų pareigų tuos valstybės pareigūnus, kurie pažeidžia Konstituciją, teisę, asmeninius ar grupinius interesus iškelia virš visuomenės interesų, savo veiksmais diskredituoja valstybės valdžią. Viena iš šios viešos demokratinės kontrolės formų yra konstitucinis apkaltos institutas: už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą arba paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas, tam tikri aukščiausi valstybės valdžios pareigūnai – Respublikos Prezidentas, Konstitucinio Teismo pirmininkas ir teisėjai, Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir teisėjai, Apeliacinio teismo pirmininkas ir teisėjai – apkaltos proceso tvarka gali būti pašalinti iš užimamų pareigų, apkaltos proceso tvarka taip pat gali būti panaikintas Seimo nario mandatas. Konstitucijoje įtvirtintas apkaltos – ypatingos parlamentinės procedūros institutas, konstitucinės sankcijos – pašalinimo iš užimamų pareigų – taikymas Respublikos Prezidentui, Seimo nariams, Konstitucinio Teismo pirmininkui ir teisėjams, Aukščiausiojo Teismo pirmininkui ir teisėjams, Apeliacinio teismo pirmininkui ir teisėjams yra viena iš valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos savisaugos priemonių, toks jos gynimosi nuo minėtų aukščiausių valstybės valdžios pareigūnų, nepaisančių Konstitucijos ir teisės, būdas, kai jiems nebeleidžiama eiti tam tikrų pareigų, nes jie nevykdo savo įsipareigojimo besąlygiškai vadovautis Konstitucija, teise, Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, savo veiksmais yra diskreditavę valstybės valdžią.

Tiesioginiai merų rinkimai: parengiamieji klausimai.

Paskutiniu metu netyla diskusija dėl galimybės rengti tiesioginius mero rinkimus. Seimo valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas ir vidaus reikalų ministerija parengė projektą, kuriame numatyti du galimi modeliai. Esminis klausimas, kuriai valdžiai, vykdomajai ir leidžiamajai, priklausys meras. Manau, būtų tikslinga panagrinėti abi alternatyvas.

Visų pirma galima peržiūrėti bendrybes.  Kandidatą į merus gali iškelti politinės partijos, taip pat galima išsikelti pačiam. Merų kadencijos sutampa su tarybos ir rinkimai vyksta tuo pačiu metu. Sutampa ir atstatydinimo pagrindai: teisės pažeidimai, neveikimas. Taip pat sutampa ir pačios atstatydinimo procedūros.

Dabar galima pereiti prie pirmosios alternatyvos, mero kaip savivaldybės tarybos pirmininko.

Šiuo atveju meras, kaip ir dabar, būtų tarybos pirmininkas ir jos narys. Mero kompetencija išsaugotų dabartines savo funkcijas, tokias kaip tarybos darbo organizavimas, jos sprendimų pasirašymas, savivaldybės viešųjų (kurių savininkė yra savivaldybė) ir savivaldybės biudžetinių įstaigų vadovų skyrimas į pareigas ir atleidimas iš jų ir t.t. Tačiau yra numatomi pakeitimai, tam tikra apimtimi praplečiamos kompetencijos ribos t.y. dalis išimtinės tarybos kompetencijos perduodama merui:

  1. gyvenamųjų vietovių ar jų dalių suskirstymo (sugrupavimo) į seniūnaitijas tvirtinimas;
  2. administracijos struktūros tvirtinimas administracijos direktoriaus teikimu;
  3. mero kompetenciją siūloma papildyti įgaliojimais, kurie dabar priskirti vykdomosios institucijos kompetencijai: viešąsias paslaugas teikiančių subjektų darbo kontroliavimas ir koordinavimas.

Atkreiptinas dėmesys, kad yra dar vienas pasiūlymas “nustatyti galimybę, kad pati taryba gali pavesti merui vykdyti papildomus įgaliojimus“. Kol kas man nelabai aišku, ką reiškia ši nuostata. Galiu tik pastebėti, kad jeigu numatomas toks teisinis reguliavimas, kai taryba perduos dalį savo kompetencijos merui, tai galimai prieštaraus Konstitucijai pagal 2002 12 24 LRKT nutarimą, kuriame nustatyta, kad taryba, savo išimtinei kompetencijai priskirtų sprendimų priėmimą niekam negali perduoti. Aišku, čia gali būti tam tikrų pavedimų vykdymas, bet vėlgi tai reikėtų reglamentuoti.

Galimos problemos. Man neatrodo, labai prasminga rinkti merą, kuris bus savivaldybės tarybos pirmininkas. Pamėginsiu pateikti analogiją, kaip atrodytų jeigu per Seimo rinkimus būtų renkamas Seimo pirmininkas? Su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis? Įsivaizduokim, kad taryboje daugumą sudaro konservatorių partiją, o meru tiesiogiai išrenkamas socialdemokratas :) Ir kitos skirtingos kombinacijos. Galimos pasekmės, žinant mūsų politinę kultūrą ir brandą, visiškas tarybos darbo stagnavimas. Nors yra nurodomi saugikliai, kaip kad, pareigų nevykdymas, neveikimas ir panašiai. Vis tiek būtų įdomu. Kaip ir mero atstatydinimo klausimai. Ypač kaip bus įgyvendinta nuostata “Nepasitikėjimas meru negali būti pareikštas dėl politinių motyvų“. Taip pat kiltų daug klausimų, jei meras atstatydinamas, o akivaizdu, kad to daryti paprastai kaip dabar negalima, nes tada jis būtų ne skiriamas tarybos, o tiesiogiai renkamas vietos bendruomenės ir jai atskaitingas. Galima pajuokauti, kad bent jau bendruomenė turėtų atpirkimo ožį, kuris kentėtų už visas tarybos nuodėmes.

Kita alternatyva meras vykdomoji institucija. Tuo atveju, pagal valdžių padalijimo principą, Konstitucijoje nėra numatyta galimybės, kad meras būtų ir savivaldybės tarybos nariu. Šiuo atveju meras yra grynai savivaldybės vadovas ir jos veidas. Kompetencija:

  1. įgaliojimai, kurie Vietos savivaldos įstatyme šiuo metu jam priskirti, išskyrus įgaliojimus, susijusius su savivaldybės tarybos darbo organizavimu;
  2. papildomi įgaliojimai, kurie dabar priskirti vykdomosios institucijos kompetencijai – viešąsias paslaugas teikiančių subjektų darbo kontroliavimas  ir koordinavimas;
  3. savivaldybės vykdomųjų institucijų ir kitų subjektų, tiesiogiai įgyvendinančių valstybines (perduotas savivaldybėms) funkcijas, priežiūra;
  4. savivaldybės viešųjų įstaigų vadovų skyrimas į pareigas ir atleidimas iš jų teisės aktų nustatyta tvarka;
  5. savivaldybės biudžetinių įstaigų vadovų skyrimas į pareigas ir atleidimas iš jų teisės aktų.

Antroji alternatyva, man atrodo, priimtinesnė t.y. logiškesnė ir tikslingesnė. Nes išlieka, administracijos direktorius, kuris atskaitingas ir merui, ir tarybai, taip pat renkamas bendra procedūra. Savivaldybės tarybos darbą ir toliau organizuotų pirmininkas (JAU NE MERAS), kuris būtų renkamas pačios tarybos t.y. valdančiosios daugumos. Ši alternatyva yra labiau panaši į klasikinį valdžių padalijimo principą ir sąveiką tarp įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios.

Nagrinėtajam Seimo nutarimui nebuvo pritarta, jis gražintas tobulinti, bet pagal jį jau galima numatyti gaires, kaip atrodytų savivaldos sistema su tiesiogiai renkamu meru. Konstitucijos pakeitimo projektas jau paršuotas, kuriame, mano akimis, klaidų nėra padaryta. Įdomu būtų pamatyti, kaip atrodys įstatymai, kuriuose bus numatyti visi pakeitimai, nes Seimo nutarimu tikrai negalima nustatyti nei tiesioginių rinkimų, nei savivaldos sistemos jos funkcijų ir kompetencijos, tai, pagal teisės šaltinių hierarchiją, yra įstatymų reguliavimo sritis. Tai pat savivaldos įstatymą reiks labai stipriai redaguoti, vien su kompetencijos padalijimu tarp tarybos ir mero, jų tarpusavio sąveika ir atskaitomybe bus nemažai klausimų. Aišku, įdomiausia, kuri alternatyva bus pasirinkta. Reikia nepamiršti, kad iki kitų savivaldos rinkimų liko mažiau negu metai ir su kiekviena diena laiko vis mažėja.

Laukiam…