Page 2 of 26

Kasacija nėra antra apeliacija

Prisipažinsiu, su nemažu nerimu laukiau, ką Konstitucinis Teismas pasakys byloje, kurioje apskųstos CPK normos dėl reikalavimo, kad kasacinį skundą surašytų advokatas. Egzistuoja labai daug šiuo reikalavimų nepatenkintų teisininkų (arba teisininkais save laikančių asmenų), kurie nuolat skundžiasi, kad reikalavimas būti advokatu norint atverti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo duris varžo jų arba jų klientų teisę į teisminę gynybą. Todėl šioje konstitucinėje byloje ant kortos buvo labai daug, t. y. KT iš esmės turėjo pasakyti, ar Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra kasacinis teismas, ar vis dėlto tai yra antra apeliacija. 

Galima pasidžiaugti, kad KT iš esmės į vienus vartus pateikė argumentus, jog LAT pagrindinė funkcija – vienodos ir neprieštaringos teismų praktikos formavimas. Kadangi ši funkcija yra pagrindinė, tai teisės problemą (ne bet kokią problemytę, o reikšmingą visai teisės sistemai) aiškiai suformuluoti ir teisiškai pagrįsti tik aukščiausios klasės teisės profesionalai, o tokiais pas mus pagal įstatymą laikomi ne bet kokio UAB „Kiečiausi teisininkai“ atstovai, o advokatai. Būtent tokios prezumpcijos ir turi būti laikomasi, kad asmens buvimas advokatu reiškia, kad jog jis yra pakankamai kvalifikuotas atstovauti kasaciniame teisme. Pažyminiu žodį prezumpcija. Pripažįstu, kad gali būti gerų ir kvalifikuotų teisininkų, kurie užsiima profesionaliu klientu atstovavimu ir nėra advokatai. Bet jeigu nori eiti į teismą, o ypač aukščiausiąjį, tai būk malonus ir išsilaikyk advokatūros egzaminą. 

Turbūt niekas nenorėtume, kad mus operuotu save chirurgu laikantis, bet jo licencijos neturintis asmuo. Bet kažkodėl vis labiau tampa norma teisinį atstovavimą ne tik kasacijoje, bet ir žemesnės instancijos patikėti ne advokatams, o tiesiog teisininkams. Aš gi baigiau teisės bakalaurą, tai kuo esu prastesnis už advokatą? Chrestomatinis Dunning-Kruger efekto pavyzdys. 

Žiūrint lyginamuoju aspektu, galimybė ginti teisės kasacine tvarka toli gražu nėra priskirtina prie griežtesnių. Pavyzdžiui, kokioje Vokietijoje į aukščiausiąjį teismą gali kreiptis ne bet toks advokatas, o tik įtrauktas į tam tikrą gana trumpą advokatų sąrašą, turinčių teisę kreiptis į kasacinį teismą. 

KT priėjo prie pagrįstų išvadų, kad:

„ginčijamas CPK 347 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo, neturintis aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo ir norintis pateikti kasacinį skundą, privalo kreiptis į advokatą, vertintinas kaip būtina ir proporcinga priemonė siekiant konstituciškai pagrįsto tikslo užtikrinti minėtą viešąjį interesą: tokiu teisiniu reguliavimu nėra pernelyg apribojama ar paneigiama asmens teisė kreiptis į kasacinės instancijos teismą, nes dėl kasacinio proceso išskirtinumo ir jame keliamų klausimų teisinio pobūdžio ir jų svarbos užtikrinant vienodą teisės aiškinimą ir taikymą bei vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos formavimą, taip pat dėl CPK 347 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto reikalavimo išsamiai teisiškai argumentuoti CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą kasacinį skundą kokybiškai gali surašyti asmenys, turintys aukštą teisinę kvalifikaciją ir atitinkamų teisinio darbo įgūdžių. Taigi ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaromos prielaidos užtikrinti veiksmingą teisės į teisminę gynybą, o kartu ir teisingumo principo įgyvendinimą tais atvejais, kai asmeniui jau įgyvendinus teisę kreiptis į pirmosios instancijos teismą, taip pat teisę šio teismo sprendimą skųsti apeliacinės instancijos teismui yra pagrindas apeliacinės instancijos teismo sprendimą peržiūrėti kasacinio proceso tvarka.“

Labai gerai, kad KT itin argumentuotai uždarė duris bet kokioms tolimesnėms diskusijoms ne tik dėl atstovavimo kasaciniame teisme, bet ir dėl pačios kasacijos paskirties. Visiems save laikančiais teisininkais reikia vieną kartą pagaliau įsikalti į galvą, kad kasacinė nėra, negali ir neturi būti antra apeliacija. 


Įdomu, kad šioje byloje buvo pateikta Teisės instituto išvada, kurioje manoma priešingai:

„Lietuvos socialinių mokslų centro Teisės instituto vadovės dr. I. Mačernytės-Panomariovienės rašytinėje nuomonėje nurodyta, kad pagal CPK 350 straipsnį kasacinių skundų priimtinumo klausimus sprendžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų atrankos kolegija, kuri jau laikytina šiam teismui pateikiamų kasacinių skundų tam tikru filtru, tad abejotina, ar pagrįstas yra reikalavimas, kad kasacinius skundus surašytų advokatas.“

Šį kartą apie plačiau nepasisakysiu, nors įsivaizdavimas, kad galima pašalinti vieną užtvanką dėl to, kad egzistuoja kita ir ji turėtų atlaikyti visą skundų srovę, yra atitrūkęs nuo bet kokios realybės, neturint jokio suvokimo kokių papildomų žmogiškųjų resursų reikėtų, tam, kad būtų įgyvendinta ši idėja. Apie tai galima rašyti ilgą atskirą komentarą, nes kartais tikrai apima toks jausmas, kad nemažai teisininku nesupranta, kaip veikia kasacinių skundų atranka. Kartu šis nesupratimas sąlygoja, kad nemažai pateikiamų kasacinių skundų būna nekokybiški.

Skubiau negu skubiai Konstitucinis Teismas bylų nenagrinėja

Jau buvau rašęs, kad bylą dėl „Galimybių paso“ KT buvo nusprendęs nagrinėti ne eilės tvarka. Tai reiškia, kad KT pats suvokia nagrinėsimos bylos svarbą, todėl jo dar kažkaip labiau skubinti nagrinėti bylą nėra, nei jokios prasmės, nei teisinio mechanizmo. Todėl šiandienos prezidento kreipimasis į KT yra išimtinai politinio žanro, nes Konstitucija ar Konstitucinio Teismo įstatymas nenumato tokių galimybių. Ką reikėjo daryti prezidentui? Nieko – tiesiog sėdėti ir laukti.

Dabar toks į Konstitucijos rėmus netelpantis politinis kreipimasis į KT teoriškai galėtų būti vertinamas kaip spaudimas teismui. Nors realiai, visi supranta, kad tas kreipimasis nieko neparagins ir nepaskubins, tiesiog dabar visi gavome informaciją iš KT pirmininkės lūpų, kad nutarimo byloje galime tikėtis vasario pabaigoje.

Šį kartą pabūsiu pusiau pilna vandens stikline.

Ar toks prezidento elgesys yra blogiausias įmanomas variantas renkat politinius taškus? Ne, jeigu jis norėjo susirinkti didžiausią įmanomą prieš GP nusiteikusių žmonių palaikymą, galėjo pats pasikreipti dėl pasikreipti dėl bylos dalyku esančio Vyriausybės nutarimo konstitucingumo, o KT priėmus šį nutarimą GP paso sukurtas teisinis režimas būtų tiesiog išjungtas. KTĮ 26 straipsnio 2 dalis nustato, kad:

„Jeigu Konstitucinis Teismas priima sprendimą priimti nagrinėti prašymą, Konstitucinio Teismo pirmininkas tuoj pat apie tai paskelbia Konstitucinio Teismo interneto svetainėje ir Teisės aktų registro tvarkytojui pateikia pranešimą, kuriame nurodo tikslų ginčijamo akto pavadinimą, jo priėmimo datą ir tai, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 straipsnį minėto akto galiojimas sustabdomas nuo šio pranešimo oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre dienos iki Konstitucinio Teismo nutarimo dėl šios bylos paskelbimo.“

Šis variantas būtų buvęs žymiai blogesnis, o visi netikrų parašų rinkėjai būtent to ir siekė. Todėl, nors prezidento elgesys niekaip nėra pagrįstas ar suderinamas su Konstitucija, tai nėra blogiausia, kas galėjo nutikti.

Ar Lietuvos Geležinkeliai galės gintis force majeure aplinkybėmis?

Pamenate, kai vakar rašiau, kad mano komentaras apie LG ir Baltarusijos kalį bus paskutinis? Atsiprašau visų skaičiusių, nes melavau. Parašęs tą komentarą įsijungiau LRT, pažiūrėjau dienos temą, kurioje Rasa Tapinienė kalbino LG vadovą Mantą Bartušką ir vos neiškritau iš Crocs‘ų. 


Pradžia pokalbio buvo struktūruota taip, kad R. Tapinienė klausė M. Bartuškos, ar gynyba vadinamuoju force majeure yra vienintelė LG išeitis. M. Bartuška iš esmės tam pritarė, nurodydamas, kad tai yra vienintelis būdas išvengti atsakomybės už sutarties nevykdymą. Taip pat pridūrė, kad gynybai force majeure reikalingas Seimo, Vyriausybės ar ES sprendimas, kuris sukurtų teisines kliūtis sutarties vykdymui. 


Iš tiesų, vienas iš klasikinių force majeure atvejų – valstybės sprendimai, t. y. visokie importo, eksporto draudimai ir pan. Tokiais, atvejais paprastai leidžiama išvengti atsakomybės dėl sutarties nevykdymo, nes tai yra vadinamojo teisinio neįmanomumo situacija. Turbūt taip M. Bartušką pakonsultavo LG teisininkai arba, dar blogiau, kažkokios didelės kontoros teisininkai, kuriems tokie užsakymai/pavedimai outsource‘inami už žvėriškus valstybės pinigus. 


Problema yra tame, kad jeigu Lietuvos Seimas įstatymu, ar Vyriausybė nutarimu uždraus gabenti trašas per Lietuvos teritoriją, šiuo atveju tai nebus force majeure. Nenugalima jėga kaip gynybos būdas gali būti taikomas tik tada, kai jis pasireiškia kažkokiu išoriniu veiksniu (cause étrangère, anglų doktrinoje gražiai vandinamu Act of God), kurio sutarties šalys negalėjo numatyti, kontroliuoti, išvengti jo ar pastarojo sukeltų padarinių. Ši force majeure samprata per minėtus kriterijus yra iš esmės universali daugumoje vakarietiškos teisės tradicijos jurisdikcijų. 

Šioje konkrečioje situacijoje turime AB „Lietuvos Geležinkeliai“, kurios kiek žinau, jei ne visas, tai didžiąją dalį akcijų nuosavybės teise valdo Lietuvos valstybė per Susisiekimo ministeriją. Ką tai reiškia ir kaip tai atrodys nepriklausomame tarptautiniame komerciniame arbitraže? Ateina LG ir įjungę durnių naudoja force majeure gynybą, nes Vyriausybė uždraudė gabenti kalio trašas per Lietuvos teritoriją. Nepriklausomi arbitrai sėdi ir krapšto galvas. Įmonė priklausanti valstybei (teisinė fikcija, kuri skirta valdyti savo turtą) ginasi force majeure dėl tos valstybės valdžios sprendimo, kuris padarė sutarties vykdymą teisiškai neįmanomu. Kaip su force majeure kriterijų visetu, kad tai turi būti išorės veiksnys, kurio negali numatyti ir kontroliuoti, kai tos įmonės vadovas sėdi prime time nacionalinės televizijos eteryje ir iš esmės prašo, kad Vyriausybė padarytų teisiškai neįmanomu tokios sutarties vykdymą?

Kaip tik prieš savaitę su savo studentais mokėmės force majeure temą ir jiems pasakojau apie tokias situacijas, kurios jau ne kartą yra pasitaikiusios lyginamojoje sutarčių teisės praktikoje. Jos yra vadinamos self-induced impossibility (paties sukeltas neįmanomumas). Tokiais atvejais atleidimas nuo sutarties nevykdymo ir atsakomybės negalimas, nes tu iš esmės pats savo veiksmais sukeli tą sutarties vykdymo neįmanomumą, todėl turi prisiimti jo riziką ir sukeliamus neigiamus padarinius.

Garantuoju, kad priešininkų šalis savo atsikirtimuose į gynybą force majeure‘u ištrauks jei ne to pokalbio su R. Tapininiene video įrašą su sinchroniniu vertinimu, tai bent jo stenogramą. 

Neįsivaizduoju, kas yra tie genealūs asmenys, kurie patarė M. Bartuškai eiti į prime time eterį ir pačiam paskandinti bet kokius šansus gintis force majeure institutu (jei tai bus mūsų nacionalinės sankcijos), bet jūs esate šaunuoliai, nes neturite net minimalių sutarčių teisės žinių ar bylininko strateginio mąstymo. O gaila, nes tokius dalykus net mano magistrantai išmoksta. 


Kita vertus, esu dėkingas už uždavinį iš realaus gyvenimo ateinančio pavasario semestro studentams.

Kokie bus laimingi sekančio keno loto skaičiai?

Paskutinis mano komentaras karštąja vakaro tema. Kaip žmogui apsigynusiam daktaro disertaciją sutarčių nutraukimo tema, n metų dėstančiam sutarčių teisę ir lyginamąją sutarčių teisę bei besispecializuojančiam šioje srityje praktiknėje veikloje, yra labai įdomu skaityti, kaip skirtingi teisininkai ir ne tik jie komentuoja apie galimybę nutraukti sutartį ir nutraukimo teisinius padarinius. Jau ir politikai pasigavo magiškąją frazę „netesybos“, nors turbūt žalio supračio neturi, kaip jos veikia.

Manau, kad yra itin arogantiška ir neprofesionalu, ypač teisininkams komentuoti sutartį, kurios jie akyse nėra matę. Niekada neleisčiau sau komentuoti sutarties, kurios nesu skaitęs.

Juokingiausia, kai visi ją bando komentuoti Lietuvos sutarčių teisės kontekste. Įdomu, kaip teisininkai neskaitę sutarties, padarė išvadą, kad šiai sutarčiai yra taikoma materialioji Lietuvos teisė? Aš leisčiau lažintis, kad Lietuvos teisė ir mūsų CK šiame būsimame ginče nebus taikoma, nes Batkos teisininkai neturėtų būti tokie kvaili, kad būtų sutikę dėl mūsų materialiosios teisės taikymo.

Jeigu taikytina ne mūsų teisė, tai kokios kalbos apie galimus sutarties nutraukimo pagrindus, nutraukimo padarinius ir t.t. Nutraukimo mechanizmai skirtingose valstybėse yra gana skirtingi. Padariniai irgi. Pavyzdžiui, vienos jurisdikcijos neteisėtai nutraukus sutartį leidžia reikalauti tik atlyginti nuostolius, o kitos „atstato“ sutarties galiojimą ir leidžia įpareigoti toliau vykdyti sutartį natūra.

Iš kur žinoma, kad sutartis nustato netesybas? Ar jos iš tiesų bus tokios nepakeliamos?

Aiškiaregiai, pagal kurios valstybės materialiąją teisę čia sprendžiama?

Kokia institucija turi jurisdikciją spręsti ginčą iš šios sutarties?

Kas čia turi tą krištolo rutulį?

Ir apskritai, ar nors vienas komentatorius skaitė tuos du dokumentus, kurie pasiekiami penkių sekundžių google paieška ir bent susipažino kokios ten sankcijos ir kam jos yra taikomos?

Apie kai kurių Seimo narių iniciatyvą apibrėžti viešojo asmens sąvoką

Kai pamačiau, kad po LVAT išnagrinėtos „Atviros Klaipėdos“ bylos grupė Seimo narių užsidegė įstatymu apibrėžti viešojo asmens sąvoką, pagalvojau, kad, ok, gal žmonės neturi per daug ką veikti, tai nori neužridenamą akmenį į kalną ridenti. Bet šiandien, po vienos kandidatės nepaskyrimo į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, pamačiau iniciatyvaus idėjinio Seimo nario, buvusio mano dėstytojo Kęstučio Masiulio (tiesa, dėstė jis man tik vieną paskaitą, nes jos pilnai užteko suprasti, kad kosmoso odisėjoms aš kol kas nepasiruošęs) tokį komentarą:

„Mes plačiai diskutavome šį atveją, piktinomės ir supratome, kad to neužtenka. neužtenka ir šio balsavimo. Bus atitinkamai keičiami ir įstatymai, kad visokie sukčiaujantys asmenys negalėtų slėptis po privatumo skraiste, o mieli teisėjai nebegalės jiems talkinti.“

Iš šio komentaro reikia suprasti porą dalykų. Pirma reikia keisti įstatymus, nes jau ne kartą sakiau, politikai visada laiko plaktuką rankoje, todėl jiems visos problemos atrodo kaip vinys. Ir visas problemas galima išspręsti keičiant įstatymus. Antra, pasyviai agresyviu kreipiniu apibūdinami „mieli teisėjai“ iš tiesų yra svolačiai ir sukčiai, dengiantys kitus sukčius, todėl ateis gerieji dėdės ir tetos Seimo nariai bei užkardys tam kelią. Nes mes, Tautos rinkti Seimo nariai, iš tiesų esam net tik nuo Tautos, bet ir nuo Dievo, nes Tauta yra Dievo vaikai. Todėl pastatysim tuos niekieno nerinktus teisėjus į vietą.

Ok, baigiu patyčias, eikime prie problemos. Turiu pripažinti, kad sprendimas „Atviros Klaipėdos“ byloje iš tiesų yra blogas. Nors man nelabai etiška komentuoti kitų teismų sprendimus, manau, viešoje erdvėje kilęs dėl to sąmyšis ir faktai, kad ta byla jau kartą išnagrinėta, o kandidatė į LAT nebuvo paskirta, leidžia man viešai išsakyti savo nuomonę. Sprendimas yra blogas, nes byla tikrai nėra sudėtinga, joje tiesiog reikėjo vienoje svarstyklių pusėje pasverti asmens teisę į privatumą prie kitoje pusėje esančią visuomenės teisę žinoti. Pagal faktines aplinkybes buvo akivaizdu, kad šioje situacijoje apie jokias privatumo apsaugas negalėjo būti nė kalbos, todėl visoks mechaniškas BDAR‘ų taikymas nesuprantant, kokiais tikslais šis reglamentas buvo sukurtas, nėra galimas. Juo labiau BDAR nėra skirtas žiniaskaidos laisvei varžyti.

Teismų praktikoje yra n bylų, susijusių su asmens privatumo, garbės ir orumo, teisės į atvaizdą apsauga klausimais, kuriose neretai sprendžiama, ar šalis, kurios teisės galimai pažeistos, yra viešasis asmuo. Jeigu žiūrėtume EŽTT praktiką, tai tokio pobūdžio bylų yra nors užpakaliu jas valgyk. Dabar gi turime situaciją, kai vienas teismas kartą paslydo lygioje vietoje ant banano žievės, todėl Seimas pasinaudojo proga ir nubaudė teisėją. Bet to, dar neužtenka, dabar keis įstatymus.

Apibrėžti viešojo asmens sąvoką – iš principo kvaila užduotis. Kvaila todėl, kad to kokybiškai padaryti neįmanoma. Teisėje yra tonomis vadinamų vertinamųjų sąvokų, pavyzdžiui: protingumas, sąžiningumas, teisingumas, proporcingumas, protingas terminas, adekvatumas, piktnaudžiavimas ir t.t. Šios vertinamosios sąvokos egzistuoja ne šiaip sau. Jų turinys yra itin talpus per laiką kintantis, prisitaikantis prie realaus gyvenimo. Tokių vertinamųjų sąvokų pagalba teisė išlieka dinamiška, yra gyva ir gali spėti paskui gyvenimą. Jeigu mes jas bandysime įspausti į rėmus, dėl to gali kilti gausybė problemų. Pavyzdžiui, įstatymo leidėjas negali apgalvoti visų asmenų visiems laikams į priekį, kurie turėtų patekti po viešojo asmens sąvoka. Paimkime mano labai nemėgstamą kategoriją – influencerius. Prieš 15 metų niekas ko gero nebuvo girdėjęs tokios sąvokos. Nors dabar gavęs bylą su influenceriu teismas nesunkiai nuspręstų, kad jie priskirtini prie viešųjų asmenų. Dabar juos nori atskirai įtraukti po viešojo asmens apibrėžimu. Kas bus dar po 15 metų, kai atsiras dar kažkokių asmenų kategorija, kuri turėtų patekti po viešojo asmens apibrėžimu, bet Seimas jau bus aiškiai nubrėžęs ribas? Kas bus jeigu Seimas kažką jau dabar pamirš įtraukti į šią sąvoką, ar kažkas neatitiks Seimo sugalvotų viešojo asmens kriterijų, nors savo veiklos turėtų būti laikomas viešuoju asmeniu?

Tokių vertinamųjų sąvokų iš principo neįmanoma gerai apibrėžti, to nesugeba padaryti iškiliausi teisės ir ne tik teisės filosofai. Bet gerai, kad Seime turime R. Dworkinų ir I. Kantų. Jie susitvarkys.

Man labai patinka 1964 m. JAV aukščiausiojo teismo Jacobellis v. Ohio byla, kurioje teisėjas rašęs sprendimo motyvus atsisakė apibrėžti, kas yra hardcore pornografija:

„I shall not today attempt further to define the kinds of material I understand to be embraced within that shorthand description [“hard-core pornography“], and perhaps I could never succeed in intelligibly doing so. But I know it when I see it, and the motion picture involved in this case is not that.“

Ar tikrai vienas blogas teismo sprendimas turėtų būti pagrindas keisti įstatymus, nes tai reiškia, kad visi teisėjai yra durniai ir jiems reikia pateikti detalią instrukciją? Apie teisinę taršą rašiau visai neseniai, o tokia impulsyvi ir nepamatuota emocinė teisėkūra veda prie teisinio sąvartyno.

Bet tegul Seimas užsiima beprasmišku darbu, o kai baigs su viešojo asmens sąvoka, galiu pateikti dar krūvą vertinamųjų teisinių sąvokų, kurioms galėtų pateikti apibrėžimą. Galėsim algoritmizuoti teisėjo darbą, o tada pirmieji pasaulyje turėsime realų robotą teisėją. Paskui jau bus galima imtis rimtesnių darbų – pabandyti apibrėžti visatos ribas. Nors gal kai kuriems mūsų kosmoso kaubojams tai gali būti ir įveikiama užduotis.

Lenkijos generalinio prokuroro/teisingumo ministro supergalios sprendžiant dėl teisėjų karjeros

Kažkaip niekada pernelyg nesigilinau į ES ir Lenkijos konfliktą dėl teismų nepriklausomumo. Savaitgalį susižiūrėjau naujausius privatinei teisei aktualius ESTT sprendimus, nieko ypatingo nebuvo, tai galvoju, paskaitysiu paskutinį sprendimą prieš Lenkiją. Perskaičiau ir vos neišgriuvau iš kėdės. Sunku patikėti, kad kas galėjo sugalvoti tokią įžūlią schemą. Ginčas buvo dėl baudžiamųjų bylų teisėjų skyrimo į skirtingus teismus tvarkos. Tokiu būdu skiriant teisėjus apie kažkokį jų nepriklausomumą net tolimiausiose fantazijose nesvajosi. Iš bylos pateiksiu trumpą teisėjų skyrimo schemą:

1. Pasirodo, Lenkijoje generalinis prokuroras yra kartu ir teisingumo ministras. Arba tiksliau būtų sakyti atvirkščiai, t. y. asmuo tapęs teisingumo ministru pradeda eiti ir generalinio prokuroro pareigas. Taigi, politikas, esantis vyriausybės nariu, užima aukščiausias pareigas prokuratūroje, jam pavaldūs visi kiti prokurorai. Jeigu esi valdančioje daugumoje – labai patogu, ne?

2. Generalinis prokuroras/teisingumo ministras turi supergalią teismų sistemoje. Ne, jis nemoka skraidyti, šaudyti iš akių lazeriu, ar vaikščioti vandeniu. Tačiau jis gali paskirti teisėją (su to teisėjo sutikimu) į kitą tos pačios grandies, žemesnės, ar aukštesnės instancijos teismą.

3. Taip generalinis prokuroras teisėją galį į kitą teismą paskirti terminuotai (iki 2 metų) arba neterminuotai.

4. Net ir neterminuotas delegavimas gali būti generalinio prokuroro sprendimu bet kada atšauktas, tiesa, iš anksto įspėjus atšaukiamą teisėją prieš tris mėnesius.

5. Visi delegavimai ir atšaukimai niekaip neturi būti motyvuojami, nėra skelbiama jokių viešų kriterijų, kuriais remiantis tai yra daroma.

6. Visiška diskrecija. Esi geras, prašom, į aukštesnės instancijos teismą porai metų. Esi afigienas, va tau paskyrimas neterminuotai. Prastai išnagrinėjai aktualią bylą – grįžk porai metų į pirmą instanciją ir pan.

ESTT visą šią schemą įvertino taip:

„dėl šios galimybės bet kada ir be viešai žinomos priežasties atšaukti teisėjo delegavimą deleguotasis teisėjas gali manyti turįs pareigą pateisinti teisingumo ministro lūkesčius, dėl to patiems teisėjams gali susidaryti įspūdis, kad jie yra „pavaldūs“ teisingumo ministrui, o tai nesuderinama su teisėjų nepašalinamumo principu. <…> Atšaukdamas teisėjo delegavimą teisingumo ministras gali priimti teisėjų kolegijos sudėčiai poveikį darantį sprendimą. <…> Taigi konkrečioje baudžiamojoje byloje teisingumo ministras turi įgaliojimus kontroliuoti tiek bendrosios kompetencijos prokurorą, tiek deleguotuosius teisėjus, o tai gali sukelti teisės subjektams pagrįstų abejonių dėl šių deleguotųjų teisėjų nešališkumo nagrinėjant tokią bylą.“

Nebloga schema: pats pradedi baudžiamąjį persekiojimą, pats sudėlioji, kas spręs tokią bylą, pats motyvuoji sprendžiančiuosius per jų karjeros galimybes.

Pas mus yra politikos apžvalgininkų ir politikų, kurie sako, BET Lenkija yra faina kaimynė, strateginė partnerė, todėl turime ją palaikyti kovoje dėl suvereniteto su demokratiškai nerinkta Komisija. Yra ir tokių politikų, kurie sako, kad turime iš Lenkijos pasimokyti, kaip reformuoti mūsų teismų sistemą.

JAV teismai nusprendė, kad Indianos universiteto reikalavimas studentams pasiskiepyti nuo COVID-19 yra teisėtas

Populiariąja „priverstinio vakcinavimo“ tema prieš beveik dvi savaites JAV išspręstas labai reikšmingas ginčas (Klaassen v. Trustees of Indiana University), kurio nemačiau, kad kas būtų aptaręs mūsų viešojoje erdvėje. Ginčo esmė: Indianos universitetas nustatė reikalavimą privalomai pasiskiepyti nuo COVID studentams iki rudens semestro pradžios, nepasiskiepijusiems nesudarant galimybės studijuoti. 8 studentai apskundė šį reikalavimą teismui argumentuodami labai panašiai kaip ir I. Vėgėlė nurodydami, kad kai kurie iš jų turi natūraliai įgiję antikūnų, bijo su vakcinomis susijusių rizikų, pažeidžiama jų konstitucinė kūno integralumo teisė, autonomija, galimybė pasirinkti medicininį gydymą ir pan.

Rugpjūčio 2 d. JAV septintosios apskrities federalinis apeliacinis teismas atmetė šį studentų skundą. Motyvuose teismas pagrinde vadovavosi 1905 m. JAV Aukščiausiojo Teismo Jacobson v. Massachusetts sprendimu. Jo esmė, kad jau tada spręstas klausimas dėl privalomo vakcinavimosi nuo raupų teisėtumo. Iš esmės JAV Aukščiausiasis Teismas toje byloje pasakė, kad individo laisvė nėra absoliuti (priešingai negu teigia I. Vėgėlė, kai kurias teises/laisves vadindamas absoliučiomis) ir tam tikrais atvejais gali būti ribojama. Šiame sprendime teisėjas John Marshall Harlan nurodė, kad:

„Kiekvienoje tvarkingoje visuomenėje turinčioje pareigą užtikrinti jos narių asmeninių teisių saugumą ir laisvę, kartais gali susidaryti situacijos, kai spaudžiant didelėms grėsmėms,  šios teisės gali būti protingai ribojamos, jeigu to reikalauja visos visuomenės saugumas. Tikra laisvė negali egzistuoti, jeigu vadovautumėmės principu, kuris pripažįsta kiekvieno individo teisę naudotis savo laisvėmis taip, kad būtų nepaisoma galimos žalos kitiems asmenims‘.

Šis senas sprendimas jau tampa gana žinomu ir mūsų viešojoje erdvėje, jau atsiranda net gana įžūlių asmenų argumentų, kurie, nesuvokia, kaip bendrosios teisės tradicijoje veikia precedentų sistema ir bando sumenkinti šio sprendimo reikšmę, nes jis priimtas „daugiau kaip prieš šimtą metų ir tais laikais dar ne tokių sprendimų buvo“. 

Taigi, vadovaudamasis šiuo sprendimu, apeliacinis apskrities federalinis teismas atmetė studentų skundą, padarydamas išvadą, kad kiekvienas universitetas turi teisę nuspręsti kokius reikalavimus nustatyti, kad užtikrinti studentų saugumą esant jo aplinkoje. 

Šaržuodamas teismas motyvuose net pateikė tokią hiperbolizuotą analogiją:

„Pirmoji Pataisa (Konstitucijos – mano pastaba) numato, kad valstija niekam negali nustatyti ką skaityti ir ką rašyti. Tačiau valstijos universitetas iš savo studentų gali reikalauti perskaityti ir parašyti tam tikrus dalykus, kurių jie nenori, nei skaityti, nei rašyti. Studentas privalo perskaityti ką jam liepia dėstytojas, nepaisant to, kad studentas laiko tą knygą jam nepriimtina. Jis taip pat privalo rašyti užduotas esė ir laikyti egzaminus. Studentas, kuris gavo užduoti išanalizuoti nihilizmo vaidmenį Dostojevskio „Demonuose“, tačiau pateikia esė apie Jago motyvaciją iš Otelo, susimaus“.

Šis apeliacinio teismo sprendimas po keturių dienų buvo apskųstas JAV Aukščiausiajam Teismui. Pastarasis labai atsargiai renkasi, kokius skundus priima nagrinėti ir tik retas gali būti priimtas. Vienas iš tokių atvejų, kai šis teismas paprastai priima skundus yra, kai mano, kad yra pagrindas keisti savo ankstesnius precedentus. Kadangi visa byla sukosi apie Jacobson v. Massachusetts Aukščiausiojo Teismo sprendimą, tai teismas būtų priėmęs skundą, jeigu manytų, kad verta persvarstyti minėtą precedentą. Šioje byloje skundo priimtinumo klausimą sprendė naujoji teisėja Amy Coney Barrett (daug kas galvojo, kad konservatyvių, nors iš jau priimtų sprendimų bylose matosi, kad ji labiau konservatyvių-centristinių pažiūrų (taip, Trump‘as prašovė)), kuri atsisakė priimti skundą. Turiu mažai abejonių, kad ji būtų nediskutavusi su kitais savo kolegomis teisme dėl šio skundo priimtinumo klausimo.

Tai reiškia, kad bent jau kol kas, JAV Aukščiausiasis Teismas nemato priežasties peržiūrėti savo seną precedentą, kuris suteikia diskreciją valstijoms tam tikrais atvejais nustatyti privalomą vakcinavimą. 

Privalomas vakcinavimas ir suvaržymai nesiskiepijusiems gali būti teisėta ir proporcinga žmogaus teisių varžymo priemonė

Laikydamas save liberalu niekada nebuvau didelis draudimų, priverstinių priemonių taikymo ir panašiai, gerbėjas. Draudimai ir prievarta natūraliai sukelia atmetimo pirminę reakciją. Nors ne visi draudimai yra blogi. Prisipažinsiu, visai nepasiilgstu alkoholio reklamų, o po EURO 2020 nebūčiau prieš visišką sporto lažybų reklamų draudimą. Gyvenimo aplinkybės kartais lemia, kad draudimų ir priverstinių priemonių taikymas lieka bene paskutinė efektyvi priemonė spręsti problemą. Būtent dabar yra tas momentas, kai jau kalbėtis, įtikinėti yra per vėlu, o įrankių dėžutėje nepanaudotas liko tik botagas. Prancūzijos pavyzdys parodo, kad griežtų ribojimų nesiskiepijusiems asmens įvedimas, gali pasiekti rezultatų, kai per 48 val. užsiregistravo virš 1,4 milijono prancūzų. Todėl galima pasvarstyti ne tik panašių priemonių naudojimo, bet ir po to galimų teisinių ginčų dėl jų taikymo. 

Fundamentalus klausimas šiuo atveju yra, ar nevakcinuotų asmenų teisių ribojimas būtų laikomas žmogaus teisių pažeidimu, ar vis dėlto tokio pobūdžio suvaržymus galima pateisinti? Ateityje tai galės būti klasikine pirmo-antro kurso teisės studentų debatų tema, prie visų kitų panašių ir jau nuvalkiotų temų, kaip eutanazijos, vienalyčių santuokų, narkotikų, abortų įteisinimas. Tai yra teisinės vertybinės temos, kuriomis galima ginčytis be pabaigos. 


Net neabejoju, kad įmanoma rasti tūkstančius teisininkų ir dar daugiau ne teisininkų, kurie rėks, kad privalomas vakcinavimas ir suvaržymai nesivakcinavusiems yra žmogaus teisių pažeidimas, o visų tokių priemonių puokštę galima suvesti į vieną vardiklį – individo laisvės varžymas. 


Pats esu galvoje susidėliojęs labai paprastą formulę: viskas su individo laisve yra gerai (t. y. kiekvienas asmuo gali elgtis taip, kaip tik nori), kol tie jo veiksmai nedaro žalos aplinkiniams. Jeigu jau tavo veiksmai kenkia kitiems, tai prioritetas teikiamas kito asmens arba visuomenės interesams. Pakankamai panašiai, tik labiau sofistikuotai argumentuoja ir Konstitucinis Teismas naudodamas formulę, kurią nukopijavo iš Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) praktikos:


„Pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima laikantis šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.“

2004 m. gruodžio 24 d. nutarime KT atskleidė individo teisių ir visuomenės interesų santykį:


„Konstitucijoje įtvirtintos žmogaus teisės ir laisvės sudaro vieningą ir darnią sistemą. Konstitucijoje yra įtvirtinta tokia žmogaus teisių ir laisvių samprata, kad vienų asmenų teisės ir laisvės sugyvena su kitų asmenų teisėmis ir laisvėmis. <…> įgyvendindamas savo teises ir laisves žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 straipsnis). Konstitucinis Teismas 1997 m. vasario 13 d. nutarime yra pažymėjęs, kad tarp, viena, asmens teisių ir laisvių ir, antra, visuomenės interesų neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų, kad demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros ir kad vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių įgyvendinimo ribojimas.“

Būtent per šią šiuos reikalavimus būtų vertinamas bet koks žmogaus teisių ribojimo teisėtumas ir pagrįstumas. Taigi, kaip pagal minėtus kriterijus vertintume draudimus nesivakcinavusiems lankytis baruose, naudotis viešuoju transportu, dirbti tam tikrus darbus (medicinos paslaugos), dalyvauti tiesioginio mokymosi procese ir pan.? 

Pirma, ribojimas turi būti daromas įstatymu. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai nustato formalų reikalavimą, kad ribojimai gali būti nustatyti tik pirminiu teisės aktu, t. y. parlamento išleistu įstatymu. Vis dėlto EŽTT praktikoje tai suprantama šiek tiek kitaip. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje vartojamas išsireiškimas prescribed by law suprantamas ne formaliuoju, o turininguoju aspektu. Jis apima bet kokią rašytinę teisę, t. y. ne tik įstatymus, bet ir žemesnės juridinės galios lydimuosius teisės aktus. Manau, taip šis kriterijus turėtų būti aiškinamas mūsų konstitucinio reguliavimo kontekste. Aišku, apsidraudžiant ribojimus galima nustatyti įstatymu, bet kai pastaruosius (ne)pasirašinėja katinas Leopoldas, tai gali be reikalo apsunkinti padėtį. 


Antra, apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus. Manau, šiandien apribojimų būtinybė nebekelia klausimų. Siekiamas teisėtas tikslas – minimum septyniasdešimties procentų populiacijos paskiepijimas, nėra net konkrečios mūsų visuomenės, bet pasaulinio masto tikslas. Dėl dalies visuomenės nenoro vakcinuotis mes negalime pasiekti bandos imuniteto. Taip virusui sudaromos galimybės laisvai plisti ir mutuoti. Tai kelia pavojų ne tik nevakcinuotų, bet ir vakcinuotų asmenų sveikatai ir gyvybei. Dar blogesnėje padėtyje atsiduria neapsaugoti asmenys, kurie negali vakcinuotis dėl sveikatos būklės ar per jauno amžiaus. Dėl to rudenį galimi sprendimai, kad bus apribotos absoliučiai visų teisės, arba atsisakančių vakcinuotis asmenų. Visuotinis karantinas yra žymiai blogesnė priemonė ne tik visų asmenų fizinei ir psichinei sveikatai, bet ir valstybės ekonomikai ir verslui. Todėl apribojant dalies žmonių galimybes dalyvauti viešame gyvenime būtų padaryta gerokai mažesnė žala mums visiems. Šie ribojimai, įskaitant bet kokių nemokamų testų galimybės panaikinimą, turėtų būti paskata vakcinuotis. Kiekvienas žmogus turi suprasti, kad jo veiksmai sukelia tam tikrus padarinius. Taip, tu turi teisę nesivakcinuoti, bet tada susitaikyk, kad negalėsi sėdėti kabake. 

Trečia, ribojimai turi būti proporcingi. Šis kriterijus apjungtinas su reikalavimu, kad apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė. Atrodytų, kad KT tarsi čia išvedė du kriterijus, bet iš tiesų antrasis yra proporcingumo reikalavimo elementas. Paprastai kalbant, šis kriterijus reikalauja neperlenkti lazdos. Jo laikantis svarbu nepadaryti kvailų sprendimų, pavyzdžiui, negalima nustatyti administracinės atsakomybės vakcinuotis atsisakantiems asmenims. Nepaneigti teisių esmės reiškia, kad, pavyzdžiui, jeigu apribojame atsisakiusiems vakcinuotis studentams ar vyresnių klasių mokiniams dalyvauti gyvose pamokose, tada turėtume užtikrinti nuotolinio mokymosi galimybę. Todėl įvedant bet kokio pobūdžio ribojimus konkrečių asmenų konkrečiai veiklai labiausiai padirbėti reikia ties atitiktimi proporcingumo reikalavimui. Bet tai padaryti – įmanoma.

Ir jeigu kas verktų, kad tokio pobūdžio ribojimai yra diskriminaciniai, tai taip nėra. Diskriminaciniu buvo galima laikyti vasaros pradžioje įvestą galimybių pasą. Nors jo ekonominė logika yra aiški, jis diskriminacinis buvo dėl to, kad ne visiems asmenims tuo metu buvo sudarytos galimybės vakcinuotis. Todėl solidarizuodamasis su vakcinos negavusiais asmenimis juo birželį nė karto nepasinaudojau, nors ir turėjau galimybę tai padaryti. Dabar ne tik visi turi tokią galimybę, bet kaip ir ledainėje gali pasirinkti norimą vakcinos rūšį. Todėl ateityje ribojimus taikant per galimybių paso mechanizmą nebūtų jokios diskriminacijos. Valstybė turi turėti teisę nustatyti, kad žmogus, norintis dalyvauti viešame gyvenime, elgtųsi taip, kad nekeltų pavojaus kitiems asmenims. Tai yra ne tik solidarumo išraiška kitiems visuomenės nariams, bet kartu ir viešo gyvenimo kaina.