Page 2 of 9

A. Cininas ar O. Gasiulytė: kurį rinksitės nagrinėti jūsų bylą ir kurį skirsime į aukštesnes pareigas?

Nedegiau dideliu noru rašyti šia tema, tačiau, kai vakar perskaičiau delfio straipsnį Teisėjai susipyko dėl nuosprendžio OMON smogikams: glitu, neskanu ir labai negera, kitos išeities kaip ir neliko. Galima kentėti, kai nusišneka politikai, nes populiarumo vaikymąsis bet kokia kaina yra jų duona. Jau galima susitaikyti ir su žiniasklaida, kurios didžioji dalis seniai prarado bet kokias vertybes, pamiršo savo fukcijas ir ieško tik sensacijų, kurios generuoja click’us. Bet tie atvejai, kai teisėjai pamiršta, kaip jiems reikia elgtis, nėra ir negali  būti toleruojami.

Turime rezonacisinę OMON karininkų bylą, kurią išnagrinėjo Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija. Viešoje erdvėje savo sprendimo motyvus gina vienas iš trijų teisėjų kolegijos narių, o kitų dviejų net pavardžių niekas nežino. A. Cininas laksto po visas įmanomas laidas, diskutuoja su visais, kas kelia jam klausimus, jį įžeidinėja ir taip toliau. Dėl priimto sprendimo galima su juo padiskutuoti ir jo asmeninėje Facebooko paskyroje. Nepaisant nuolatinio puolimo, teisėjas laiko ramią, šaltą, stoišką laikyseną. Kad ir kas jam mestų absurdiškus kaltinimus net neskaitę jo priimto sprendimo.

Kitoje asmeninėje to paties teismo teisėjos O. Gasiulytės paskiroje (bent jau taip mane nušviečia delfi) turime emocingą reakciją. Teisėjos, kuri pati prisipažįsta neišmananti baudžiamosios teisės. Teisėja įspėja, kad etika jai draudžia komentuoti kitų teisėjų priimtus sprendimus, todėl pasako, kad sprendimo nekomentuoja, BET tada paima ir pakomentuoja. Mat, tada nesiskaito, kad komentavai, jeigu palikai tokį disclaimer’į. Toliau skaitant yra akivaizdu, kad teisėja net neskaitė nuosprendžio teksto, BET vis tiek jį komentuoja. Ji, nors ir neišmano baudžiamosios teisės, bet iš anksto žino, kaip tą bylą reikėjo išspręsti teisingai.

Taigi turime du kardinaliai priešingus teisėjo archetipus tame pačiame teisme. Įsivaizduokite, kad jums reikėtų ginti savo pažeistas teises kreipiantis į teismą. Vardan šios hipotetinės situacijos ignoruokime faktą, kad vienas iš teisėjų nagrinėja civilines bylas, o kitas baudžiamąsias. Pas kurį iš jų norėtumėte, kad patektų jūsų byla? Vienas iš šių teisėjų žinojo, kad priimdamas tokį sprendimą sulauks didžiulio nepasitenkinimo ir bus nesuprastas. Jis galėjo protingai numatyti, kad toks sprendimas labai apribos jo galimybes ateityje tapti aukštesnės instancijos teisėju, nes tiek į Lietuvos Apeliacinį Teismą, tiek į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, tiek į Konstitucinį teismą teisėjus skiria Seimas, o Seimo nariai, sprendžiant pagal jų reakciją, šito sprendimo ilgai nepamirš. Nes jie irgi žinojo, kaip teisingai išspręsti šią bylą.

Kita teisėja, priešingai, ji žinojo, kaip teisingai turėjo būti išspręsta byla nenagrinėjusi nei faktinių aplinkybių, nei atlikusi įrodymų tyrimo, nei žinojusi ginčo (kaltinimo) ribas.

Kurį rinksitės teisėju? Tą asmenį, kuris vadovaujasi įstatymu, sprendžia bylą iš esmės, kuri iki jo buvo mėtoma kaip karšta bulvė, nebijo priimti ypatingai nepopuliaraus sprendimo, nes yra įsitikinęs sprendimo teisingumu ir nepasiduoda visuomenės spaudimui ir dėl teisingumo vykdymo galimai paaukoja savo karjeros ateities perspektyvas? Ar vis dėlto geriau yra teisėjas, kuris leidžia sau paminti teisėjo etiką, nevaldyti viešoje erdvėje savo emocijų ir nenagrinėjęs bylos žino kaip ją teisingai išspręsti?

Jeigu Seimas rytoj spręstų abiejų šių teisėjų paaukštinimo klausimą, kuris iš jų būtų paaukštintas? Manau, atsakymus į visus mano iškeltus klausimus nesunkiai rasite patys.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas pradėjo naudoti naują sprendimų motyvų rašymo techniką

Neretai pasitaiko, kai LAT’ui tenka atmetinėti kasacinius skundus tuo pagrindu, kai kasatoriai netinkamai naudoja senesnius precedentus teigdami, kad žemėsnės instancijos teismai nukrypo nuo LAT’o suformuotos praktikos. Tada teismas atmesdamas jų argumentus panaudoja savo šabloną apie ratio decidendi.

Dvejose naujose bylose pastebėjau naują motyvų dėstymo stilių, kai LAT’as išgrynina teisės aiškinimo taisyklę, t.y. iš konkrečios bylos suformuotą teisės aiškinimą paverčia į labiau abstraktų, aiškų. Tai labai kvepia teisės mokslu. Manau, tai darydamas teismas siekia, kad precedentai taptų labiau suprantami ir juos būtų paprasčiau naudoti.

Vienoje iš bylų (2015 m. balandžio 8 d. nutartis 3K-7-196-915/2015) išplėstinė kolegija sprendė sutarties nutraukimo padarinių taikymo klausimą, kai byloje nepareišktas reikalavimas dėl sutarties nutraukimo ir taip pat sutarties nutraukimas nėra ginčijamas, tačiau prašoma taikyti padarinius. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad tokiu atveju atsakovas turėjo teikti priešieškinį, o ne atsiliepiemą. LAT su tuo nesutiko ir pateikė tokius motyvus:

“Remdamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija formuluoja aktualią teismų praktikai teisės aiškinimo nagrinėjamoje byloje taisyklę: tais atvejais, kai abi šalys nesiekia tęsti sutarties ir ginčas kyla tik dėl sutarties nutraukimo padarinių (restitucijos, nuostolių atlyginimo) taikymo, nėra būtina, kad su ieškovo reikalaujamų padarinių taikymu nesutinkanti šalis reikštų savarankišką reikalavimą dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu. Bylą nagrinėjantis teismas privalo iš esmės įvertinti šalies argumentus, kuriais ji įrodinėja, kad sutarties nepažeidė, nepriklausomai nuo to, tokie argumentai pateikiami atsiliepimo į ieškinį ar priešieškinio forma.“

Nors aš mėgstu savo komentaruose naudoti kursyvą, bet šį kartą tai padariau ne aš, o pats teismas. Toje pačioje byloje šiuo nauju stiliumi pateikta dar viena taisyklė. Ginčas kilo dėl veiklos elektros energijos sektoriuje gavimo licencijos gavimo, t.y. kaip traktuoti situaciją, kai paduotas prašymas licenciją gauti, tačiau per įstatymo nustatytą laiką nėra pateiktas atsakymas, ar prašymas buvo patenkintas:

“CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punkto pagrindu išplėstinė teisėjų kolegija formuluoja šią aktualią teismų praktikai teisės aiškinimo nagrinėjamoje byloje taisyklę: taikant Elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 dalį, kai per 30 kalendorinių dienų neatsakoma į tinkamai pateiktą asmens, siekiančio gauti veiklos elektros energetikos sektoriuje licenciją ar leidimą, prašymą, laikoma, kad yra priimtas teigiamas sprendimas dėl licencijos ar leidimo išdavimo, kuris yra pakankamas pradėti atitinkamą veiklą, nereikalaujant priimto teigiamo sprendimo papildomai įforminti išduodant rašytinės formos leidimą ar licenciją.“

2015 m. balandžio 23 d. nutartyje  Nr. 3K-3-238-915/2015 teismas panaudojo tą pačią techniką spręsdamas klausimą, ar galima teikti kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos teismo motyvų, bet ne dėl sprendimo rezoliucinės dalies:

“Remdamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija formuluoja šią aktualią teismų praktikai teisės aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje taisyklę: tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje padarytos išvados ir išdėstyti motyvai savarankiškai, t. y. nepriklausomai nuo teismo sprendimo rezoliucinės dalies konkrečioje byloje, daro poveikį byloje dalyvaujančių asmenų teisėms ar pareigoms, jų teisiniam statusui ir gali jiems sukurti teisinius padarinius ateityje, byloje dalyvaujančiam asmeniui turėtų būti suteikta galimybė kasaciniu skundu kvestionuoti šias motyvuojamosios dalies išvadas (motyvus).Priešingas aiškinimas nesiderintų su asmens teisės į teisminę gynybą realumo ir veiksmingumo imperatyvais. Kita vertus, aiškinimas, kad byloje dalyvaujantis asmuo visada gali skųsti vien tik tam tikrus teismo sprendimo (nutarties) motyvus, neatitiktų civilinio proceso tikslų ir principų, pagal kuriuos teismo paskirtis yra ginti ne bet kokio, o suinteresuoto asmens, kurio teisės ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti, interesus (CPK 2 straipsnis, 5 straipsnis 1 dalis).“

Tai yra įdomus bandymas padaryti teismo motyvus labiau suprantamus. Šioms abiems nutartims bendra tai, kad priimant jas, pranešėjas ir kolegijos pirmininkas – naujasis LAT pirmininkas R. Norkus, todėl man kyla pagrįstas įtarimas, kad tai yra jo idėja ir būdamas pirmininku jis gali leisti sau tai įgyvendinti. Pažiūrėsime, ar toks motyvavimo stilius nusistovės ir, ar jį pradės naudoti kiti teisėjai (pranešėjai).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas: “Advokatas, vykdantis savo profesinę veiklą, už atlyginimą teikdamas teisines paslaugas asmeniniais tikslais veikiančiam fiziniam asmeniui (vartotojui), yra verslininkas (plačiąja prasme).“

Kai aprašiau prieš porą mėnesių priimtą ESTT sprendimą, o savo komentarą pavadinau: “Kad ir kaip kai kurie advokatai nenorėtų, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas pripažino juos esant verslininkais vartotojų teisės kontekste“ sulaukiau labai didelės kritikos iš skaitytojų ir pažįstamų advokatų, kurie akivaizdžiai nelabai supranta vartotojų apsaugos sutarčių teisės kontekste.  Buvo įsikabinta į tai, kad ESTT nepavadino advokatų verslininkais, o kalbėjo apie laisvąją profesiją. Mano pozicija buvo tokia, kad nesvarbu, kaip pavadinsi stipresniąją šalį vartojimo teisiniuose santykiuose, nes vartotojų teisė teikia apsaugą silpnesniajai šaliai, kad ja nepasinaudotų stipresnioji (nebūtinai ekonomiškai), t.y. turinti patirtį, know-how, todėl šiuose santykiuose stipresnės šalies atributai atitinka versliškumo kriterijus. Nesvarbu, kaip šią šalį pavadinsi. Bet isterija vis tiek kilo. Šiandien LAT’o septyniukė priėmė nutartį, pagal ESTT prejudicinį sprendimą kliento byloje prieš advokatą, kuris panaudojo tipines paslaugų sutarties sąlygas (bylos Nr. 3K-7-149-706/2015).

Leisiu sau pateikti keletą citatų iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties motyvų, gal kas nors juos perskaitys ir nors šiek tiek perpras vartotojų teisę, kuri tikrai ne pati sudėtingiausia teisės sritis:

“Kliento su advokatu sudarytoms pavedimo (teisinių paslaugų) sutartims taikomos ir bendrosios atlygintinų paslaugų sutarties (galiojusi CK 6.716 straipsnio 4 dalis) nuostatos: kai klientas yra fizinis asmuo vartotojas, paslaugų sutarčiai mutatis mutandis taikomos šio kodekso 6.188, 6.350–6.370 straipsnių taisyklės. Šiuo metu galiojančiose CK 6.716 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatyta, kad vartojimo paslaugų sutarčiai taikomos šio kodekso normos, reglamentuojančios vartojimo sutartis, o atskirų rūšių atlygintinoms paslaugoms kiti įstatymai gali nustatyti papildomus reikalavimus.“

Teismas paaiškina, kaip kvalifikuoti vartojimo teisinius santykius (trys kvalifikaciniai požymiai):

“Vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. UAB „Ribenos prekyba“, bylos Nr. 3K-3-536/2008). Vartojimo sutarčių instituto tikslas yra remiantis specialiais teisiniais instrumentais atkurti sutarties šalių pusiausvyrą ir taip užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Vartotojo teisių apsauga užtikrinama taikant bendrąsias vartotojų teisių apsaugos normas, leidžiančias sutartį priskirti prie vartojimo sutarčių grupės apskritai ir sudarančias pagrindą taikyti bendrąsias vartotojų teisių apsaugos (gynimo) priemones ir specifines, tik atskiroms vartojimo sutarčių rūšims būdingas nuostatas bei specialius konkrečiai vartojimo sutarčių rūšiai būdingus silpnesniosios sutarties šalies teisių gynimo būdus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad bendrąja prasme vartojimo sutarčiai kvalifikuoti nustatytini trys būdingi požymiai, apibūdinantys sutarties šalių teisinį statusą, t. y. vartotoją ir verslininką (plačiąja prasme): prekes ar paslaugas turi įsigyti fizinis asmuo; fizinis asmuo prekes ar paslaugas turi įsigyti savo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti; šias prekes ar paslaugas turi teikti verslininkas.“

Teismas paaiškina, kad verslininko sąvoka vartotojų teisės kontekste aiškintina autonomiškai:

“Dėl advokato, kaip vartojimo teisinio santykio šalies, šiame kontekste būtina papildomai pažymėti, kad verslininko sąvoka kaip ir kitos Europos Sąjungos teisinės sąvokos ir kategorijos turi būti aiškinama laikantis autonominio aiškinimo principo, todėl, pavyzdžiui, Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 3 dalis, kurioje nurodoma, kad advokato veikla nėra ūkinė komercinė veikla, ar nacionalinėje teisėje nustatytas specifinis advokato ir jo kliento sudarytos sutarties pobūdis ir kt. negali būti vertinami kaip argumentai, kuriais būtų galima pateisinti vartotojų apsaugos normų netaikymą. Atsižvelgiant į Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ (Lietuvos Respublikos 2004 m. liepos 13 d. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, esantis Konstitucijos sudedamąja dalimi) 2 dalyje suformuluotą Europos Sąjungos teisės viršenybės principą, Europos Sąjungos teisę įgyvendinančių aktų nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad laisvosios profesijos atstovas santykyje su vartotoju būtų laikomas verslininku, nepaisant to, kaip jis traktuojamas nacionalinės teisės prasme. Kitaip tariant, valstybė narė negali remtis savo vidaus teisės sistemos nuostatomis, praktika ar situacija, kad pateisintų iš Europos Sąjungos teisės normų kylančių įsipareigojimų neįvykdymą.“

Nurodoma, kodėl standartinės sąlygos turi būti peržiūrėtos:

“Kai advokatas savo nuožiūra sudaro su klientu tipinę sutartį, t. y. sutartį su sąlygomis, dėl kurių nebuvo atskirai derėtasi, šių sutarties sąlygų (ne)sąžiningumą teismas turi vertinti ex officio, net ir tais atvejais, kai klientas (vartotojas) nereiškia tokio reikalavimo (ESTT 2000 m. birželio 27 d. sprendimo Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores sujungtose bylose C-240/98 ir C-244/98, Rink. p. I-04941 , 26, 29 ir 32 punktai). Vartojimo sutarties sąlygų nesąžiningumas turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo sudaryta konkreti sutartis, pobūdį ir remiantis sutarties sudarymo metu egzistavusiomis visomis sutarties sudarymo aplinkybėmis (prejudicinio sprendimo 33 punktas, 2013 m. kovo 14 d. sprendimo Aziz, C-415/11, dar nepaskelbto Rinkinyje, 71 punktas ir jame cituojama ESTT praktika). Nacionalinis teismas, be kita ko, turi įvertinti, ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos, kaip to reikalaujama pagal Direktyvos 93/13/EB 5 straipsnio 1 sakinį (prejudicinio sprendimo 34 punktas).“

Teismas prieina prie išvados:

Taigi advokatas, vykdantis savo profesinę veiklą, už atlyginimą teikdamas teisines paslaugas asmeniniais tikslais veikiančiam fiziniam asmeniui (vartotojui), yra verslininkas (plačiąja prasme). Todėl advokato ir fizinio asmens, kuris veikia siekdamas su jo verslu, prekyba ar profesija nesusijusių tikslų, sudaryta tipinė sutartis turėtų būti teismo teisiškai kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis. “

Contra proferentem!

Lietuvos Aukščiausiojo teismo civilinių bylų skyrius neteisingai numeruoja bylas

Visą sausio mėnesį skaitau LAT’o nutartis ir vos ne paskutinę sausio dieną supratau, kad kažkas su jomis ne taip. Praėjusių metų spalio 15 d. teisėjų tarybą priėmė nutarimą, kuriuo suvienodino bylų žymėjimo taisykles. Nutarimas įsigaliojo nuo 2015 m. sausio 1 d. Esminiai nutarimo momentai, mano nuomone, yra du:

1) Jeigu byla vedama elektroniniu būdu, tai jos numeris turi prasidėti su raide “e“, pvz.: e3K-3-46-686/2015;

2) Kiekvienai bendrosios kompetencijos teismo ir administracinio teismo bylai, jei šiose Taisyklėse nenurodyta kitaip, suteikiamas unikalus numeris, kurį sudaro keturios raidžių ir (ar) skaitmenų grupės: [tipas]-[eilės numeris]-[teisėjo kodas]/[metai]. Paskutinė bylos numerį sudaranti skaitmenų grupė (metai) nuo kitų bylos numerio elementų atskiriama dešininiu pasviruoju brūkšniu (/), o visos kitos numerio sudėtinės dalys viena nuo kitos atskiriamos brūkšneliais (-).

Taigi turime unifikuotą žymėjimo sistemą. Reiškia, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuo šiol elektroninėms byloms turi pridėti raidę “e“ ir sprendimo numeryje turi atsirasti teisėjo pranešėjo kodas.

Jeigu pasinaudotume LAT’o puslapio sprendimų paieška, tai pamatytume, kad viskas kaip ir tvarkoje (išskyrus, kad daugiau negu po metų laiko, vietoje G. Sagačio, kaip pranešėjo pavardės, yra kažkokia neaiški keverzonė), matome ir žymenį “e“ ir teisėjų pranešėjų kodus:

Screen Shot 2015-02-01 at 21.07.55Problema išlenda tada, kai atsiverti kurį nors sprendimą. Paimkime nutartį Nr. 37 (be to, su šita nutartimi išvis betvarkė, nes jos tekste matome, kad jai tekste suteiktas 47 eilės numeris, nors paieškoje yra 46. Nutartis paieškoje numeriu e3K-3-46-686/2015 išvis nepaskelbta, nes po jos numeriu paieškoje realiai įdėta A. Maciejevski nutartis 3K-3-47-611/2015. Tai reiškia, kad egzistuoja dvi vienodos nutartys (nors paieškoje jos turi skirtingus numerius e3K-3-46-686/2015 ir 3K-3-47-611/2015) tekste su tuo pačiu 47 eilės numeriu. Išvada, kad viena nutartis, kurios eilės numeris turėtų būti e3K-3-46-686/2015 nėra viešai paskelbta išvis, nes kita nutartis (3K-3-47-611/2015) paieškoje turi du eilės numerius (46 ir 47)):

Screen Shot 2015-02-01 at 21.14.32

Kaip matome, pačioje nutartyje bylos numeris yra užrašytas naudojant senąją tvarką, t.y. nėra nei “e“ raidės, nei teisėjo pranešėjo numerio. Jeigu imsime vėlesnes šio menesio nutartis, tai kai kuriose, pvz. pranešėjo R. Norkaus nutartyje žymėjimas jau yra teisingas. Kitose nutartyse pats .doc failo žymėjimas yra teisingas, tačiau nutarties tekste paliktas senas žymėjimas. Nežinau, kas už tai yra atsakingas: teisėjai pranešėjai, jų padėjėjai, ar jie turi kažkokią automatizuotą sistemą sprendimo formai pildyti, kuri neatnaujinta, bet šitie trūkumai turėtų būti pašalinti.

Žinoma, kabinėjuosi prie smulkmenų, bet tai yra svarbu dėl kelių priežasčių. Pirma, nėra prasmės unifikuoti sprendimų žymėjimo, jeigu jo nebus laikomasi viename teisme, kai skirtingi teisėjai naudos skirtingus žymėjimo būdus. Antra, bent jau aš asmeniškai skaitydamas nutartis, jas susižymiu ir svarbiausias tam tikrais klausimais pateikiu studentams. Visada pasakau tik nutarties numerį ir jo turi pakakti, kad nutartis būtų rasta. Tačiau, jeigu pasakysiu nutarties numerį, kuri pažymėta senuoju būdu, tai LAT’o paieškos sistema jos neranda, kadangi, kaip jau minėjau, paieškos sistema yra atnaujinta ir nutartis žymi pagal naująsias taisykles. Aišku, aš pats rankiniu būdu išsitaisiau numerius, tačiau, manau, kad atsiras kitų vartotojų, kurie nepastebės šių žymėjimo klaidų ir po to nebegalės rasti teismo sprendimų, nes naudos nutarties tekste esantį numerį, kuris yra klaidingas.

Neturėdamas kitokių būdų komunikuoti su LAT’u, tikiuosi, kad kažkas jame perskaitys šitą komentarą ir ištaisys šių metų sausio mėnesio nutarčių numerius. Darbo nebus daug, užteks dešimties minučių.

Labai tikėtina, kad po kelių mėnesių JAV aukščiausiasis teismas pripažins homoseksualių santuokų draudimą antikonstituciniu

Praėjusį penktadienį JAV aukščiausiasis federalinis teismas priėmė peticijas iš keturių valstijų, kuriose draudžiama vienalytė santuoka. Iki šio laiko teismas šalinosi homoseksualių santuokų konstitucingumo klausimo sprendimo, tačiau dabar nebebuvo kur dėtis.

Tam, kad suprastume, kodėl šis klausimas bus sprendžiamas, reikia žinoti kaip veikia JAV federalinių teismų sistema. Federalinių teismų apeliacinės instancijos yra vadinamieji Circuit courts (toliau, nerasdamas geresnio atitikmens, vadinsiu juos apygardų teismais). Kiekvieno apygardos teismo jurisdikcijai priklauso tam tikras valstijų skaičius:

Šiame paveisklėlyje pavaizduotos JAV apygardų federalinių teismų veikimo ribos.
Šiame paveisklėlyje pavaizduotos JAV apygardų federalinių teismų veikimo ribos.

Jeigu lygintume su Lietuvos apygardos teismais, esminis skirtumas būtų toks, kad JAV federaliniai apygardų teismai turi visiškai savarankiškas jurisdikcijas jiems priskirtose valstijose. Pavyzdžiui, 5 federalinio apygardos teismo, nesaisto 11 federalinio apygardos teismo precedentai. Lietuvoje, bent jau teoriškai, yra visiškai kitaip – egzistuoja horizontalusis precedentas.

Iki praeitų metų lapkričio visi apgygardų federaliniai teismai, kuriems pakliūdavo gėjų santuokos klausimas, sprendė, kad vienalytė santuoka – visiškai teisėta. Tokie sprendimai galioja apie 2/3 valstijų ir maždaug 70 proc. JAV populiacijos. Tačiau lapkritį 6 apygardos federalinis teismas nusprendė, kad draudimas sudaryti vienalytes santuokas yra teisėtas ir šis precedentas galioja teismo jurisdikcijoje esančioms valstijoms. Todėl šioje vietoje JAV aukščiausiajam federaliniam teismui nebelieka išeities, kaip tik spręsti vienalyčių santuokų konstitucingumo klausimą. Kodėl? Nes būtent šio teismo funkcijos yra: 1) aiškinti konstituciją aukščiausiu lygmeniu 2) užtikrinti vienodą federalinės teisės aiškinimo praktiką. Teismas negali palikti tokios situacijos, kad skirtingose valstijose federalinė teisė (ir konstitucija) būtų aiškinama skirtingai. Todėl jam teko priimti peticijas ir dabar spręsti šį klausimą iš esmės.

Bylos nagrinėjimas iš esmės planuojamas šių metų balandį, o sprendimas turėtų būti priimtas birželį. Koks bus sprendimas? Mano nuomone, draudimas sudaryti vienalytes santuokas bus pripažintu prieštaraujančiu konstitucijai. Teisinis pagrindas – keturioliktoji JAV konstitucijos pataisa:

“Amendment XIV

Section 1.

All persons born or naturalized in the United States, and subject to the jurisdiction thereof, are citizens of the United States and of the state wherein they reside. No state shall make or enforce any law which shall abridge the privileges or immunities of citizens of the United States; nor shall any state deprive any person of life, liberty, or property, without due process of law; nor deny to any person within its jurisdiction the equal protection of the laws.“

Ši nuostata turi garantuoti visų asmenų lygias teises, toks būtų vienas iš konstitucinių pagrindų. Be teisinių argumentų yra socialiniai-politiniai. Jau minėjau, kad du trečdaliai valstijų leidžia homoseksualias santuokas. Visuomenė stipriai pažengusi į priekį. Vilčių suteikia ir tai, kad dabartinėje JAV aukščiausiojo teismo sudėtyje daugumą penki prieš keturis turi liberalai. Tai patvirtina ir 2013 m. birželio 26 sprendimas (5-4) dėl Defence of Marriage Act.

Manau, visos aplinkybės išsidėliojusios taip, kad teismui nieko kito nebeliks, tik pripažinti vienalytę santuoką teisėtą aukščiausiu, konstituciniu lygmeniu. Toks sprendimas turės neabejotinai didžiulę įtaką ir kitoms valstybėms, nes JAV laikoma demokratijos lopšiu ir žmogaus teisių etalonu.

Studentų rezultatų vertinimas neatitinka konstitucinės gero mokymosi sampratos

Šį pirmadienį Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą, kuriame aiškino su aukštuoju mokslu susijusius klausimus. Iš esmės jie buvo trys:

  1. Aukštųjų mokyklų skyrimo tvarkos konstitucingumo klausimas. Buvo ginčijamas reguliavimas, kuriuo į aukštųjų mokyklų tarybas skiriami visuomenės atstovai. Taip pat čia ginčyta, ar nepažeidžia universitetų autonomijos tai, kad šie visuomeniniai atstovai renkami juos įvertinus Aukštojo mokslo tarybai (Vyriausybės sudaryta institucija, kurios tikslas kuruoti aukštąjį mokslą.
  2. Ginčytas galiojantis terminas, per kurį sprendžiama ar bakalauro studentas yra gerai besimokantis. Nes pagal dabartinį reguliavimą pareiškėjams neaišku, kas yra “studijų metai“.
  3. Ginčytas reguliavimas, kuriuo nustatoma, kas yra gerai besimokantis studentas.

Apie pirmus du klausimus trumpai. Pirmuoju klausimu, KT pasakė, kad reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai, nes visais atvejais universitetų tarybos narių daugumą sudaro būtent universiteto atstovai ir taip išlaikoma autonomija. Dėl Aukštojo mokslo tarybos vertinimo teismas pasakė, kad tai nėra politinio pasitikėjimo ar pan. institucija, o yra iš visuomenėje žinomų, švietimui nusipelniusių asmenų sudaryta nepriklausoma instituciją, kuri vertina kandidatus į tarybą pagal universitetų ir įstatymo nustatytus kriterijus, be to, jos balsas nėra sprendžiamasis. Todėl šis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai.

Antruoju klausimu KT nurodė, kad reguliavimas, kuriuo studento rezultatai turi būti vertinami nerečiau kaip kartą per studijų metus (t.y. VIENERIUS metus), neprieštarauja Konstitucijai. Vertinti kartą per semestrą, ar per metus (du semestrus), palikta aukštojo mokslo įstaigos diskrecijai, o taip įgyvendinama universitetų autonomija. Metų terminas nėra toks ilgas, kad pažeistų Konstituciją.

Svarbiausias yra trečiasis klausimas, nes čia KT rado prieštaravimą Konstitucijai. Pagal dabartinį LR mokslo ir studijų įstatymo 70 str. 7 d. reguliavimą:

“Asmuo, kurio pirmosios pakopos ar vientisosios studijos yra valstybės finansuojamos, po aukštosios mokyklos nustatyto akademinio mokymosi laikotarpio, ne ilgesnio negu studijų metai, po kurio atliekama reguliari pagrindinė žinių patikra, netenka valstybės finansavimo studijoms, jeigu atitinkamo laikotarpio jo studijų rezultatų vidurkis yra daugiau kaip 20 procentinių punktų mažesnis negu aukštosios mokyklos atitinkamos studijų programos ir formos to paties kurso studijuojančiųjų atitinkamo laikotarpio studijų rezultatų vidurkis. Valstybės finansavimo netekęs asmuo už studijas turi mokėti aukštosios mokyklos nustatytą studijų kainą, o jo valstybės finansuojamą vietą užima geriausiai valstybės nefinansuojamoje vietoje besimokantis asmuo.“

Taigi, formulė aiški. Valstybė sudaro sąrašą profesijų ir skaičių vietų, kurioms turi poreikį. Studentas patekęs į šią vietą yra finansuojamas valstybės. Jeigu studentas po semestro, ar po dviejų, priklausomai nuo aukštosios mokyklos pasirinkto termino, nukrenta daugiau negu 20 proc. už to kurso vidurkį, jis netenka finansavimo.

 KT išaiškino, kad toks skaičiavimas neatitinka konstitucinės gero mokymosi sampratos.  Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalies nuostatą „Gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas“, yra konstatavęs:

“– kriterijai, kuriuos atitinkantys asmenys laikomi gerai besimokančiais ir dėl to pagal Konstituciją turinčiais teisę, kad jų mokslą valstybinėse aukštosiose mokyklose apmokėtų valstybė, turi būti iš anksto žinomi, aiškūs, objektyvūs, skaidrūs, jie negali nukrypti ne tik nuo konstitucinės gero mokymosi sampratos, bet ir nuo tokios gero mokymosi sampratos, kuri kyla iš visuomenės socialinės patirties ir nepaneigia kiekvienam suprantamos ir visuotinai pripažįstamos žodžio „geras“ reikšmės (2008 m. kovo 20 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai);

– įstatymu nustatyti kriterijai, kuriuos atitinkantys valstybės finansuojami asmenys laikomi gerai besimokančiais, negali būti formalūs, juolab neleistina iš anksto nustatyti kokį nors esą „gerai besimokančių piliečių“ skaičių – absoliutų ar santykinį dydį, t. y. kvotą, nes neįmanoma iš anksto tiksliai numatyti, kiek studentų iš tikrųjų mokysis gerai; tokių kvotų nustatymas visiškai iškreiptų konstitucinę gero mokymosi sampratą; viena vertus, iš tikrųjų gerai besimokančių piliečių gali būti daugiau, negu numatoma a priori nustačius kvotą, todėl kai kurie piliečiai, kurių mokymasis, kaip visuotinai pripažįstama, neabejotinai laikytinas geru, nepatektų į šią kvotą; tokiais atvejais valstybė nevykdytų savo konstitucinės pareigos finansuoti valstybinėse aukštosiose mokyklose visų gerai besimokančių studentų studijų; kita vertus, iš tikrųjų gerai besimokančių piliečių gali būti mažiau, negu numatyta a priori nustačius kvotą, vis dėlto tektų valstybės lėšomis finansuoti ir tokių į šią kvotą atsitiktinai patekusių valstybinėse aukštosiose mokyklose besimokančių piliečių, kurių mokymasis, kaip visuotinai pripažįstama, tikrai nelaikytinas geru, studijas; tokiais atvejais būtų konstituciškai nepagrįstai ir socialiniu požiūriu neteisingai naudojamos valstybės lėšos (2008 m. kovo 20 d. nutarimas).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatyme negali būti nustatyta ir tokių kriterijų, kuriuos atitinkantys asmenys, kurių studijos yra valstybės finansuojamos, laikomi gerai besimokančiais, nors jų mokymasis neatitinka visuotinai pripažįstamos žodžio „geras“ reikšmės.“

Kodėl 20 proc. sistema ydinga KT paaiškino net gi pateikdamas pavyzdžius:

“Jeigu atitinkamos studijų programos ir formos to paties kurso studijuojančiųjų atitinkamo laikotarpio studijų rezultatų vidurkis pagal dešimties balų vertinimo skalę yra 8 balai, pagal Mokslo ir studijų įstatymo 70 straipsnio 7 dalyje (2012 m. sausio 19 d. redakcija) įtvirtintus reikalavimus konkretaus asmens, kurio pirmosios pakopos ar vientisosios studijos yra valstybės finansuojamos, studijos bus toliau valstybės finansuojamos, jeigu jo atitinkamo laikotarpio studijų rezultatų vidurkis yra 6,4 balo ir daugiau. Tuo atveju, kai atitinkamos studijų programos ir formos to paties kurso studijuojančiųjų atitinkamo laikotarpio studijų rezultatų vidurkis pagal dešimties balų vertinimo skalę yra 7 balai, pagal Mokslo ir studijų įstatymo 70 straipsnio 7 dalyje (2012 m. sausio 19 d. redakcija) įtvirtintus reikalavimus konkretaus asmens, kurio pirmosios pakopos ar vientisosios studijos yra valstybės finansuojamos, studijos bus toliau valstybės finansuojamos, jeigu jo atitinkamo laikotarpio studijų rezultatų vidurkis yra 5,6 balo ir daugiau. Akivaizdu, kad asmens, kurio atitinkamo laikotarpio studijų rezultatų vidurkis pagal dešimties balų vertinimo skalę yra 6,4 ar juo labiau 5,6 balo, mokymasis neatitinka gero mokymosi sampratos, kylančios iš visuomenės socialinės patirties ir visuotinai pripažįstamos žodžio „geras“ reikšmės.“

Išvada būtų tokia, kad artimiausiu metu teks peržiūrėti ir sukurti naują studijų vertinimo sistemą, kad galėtume nustatyti gerai besimokančius studentus. Mano pozicija būtų įleisti visišką konkurenciją. Bet, kiek pamenu, KT tai jau buvo kažkada išbrokavęs. Nelabai suprantu, kuo bloga taisyklė: gero studento vidurkis neturi būti žemesnis negu 8 balai. Valstybės finansuojamų vietų skaičius profesijai X turi būti nustatomas pagal jos poreikį. Geriausiai mokyklas baigę mokiniai nusineša tas vietas į konkrečius universitetus. Tame universitete visi konkuruoja konkrečios programos konkrečiame kurse. Tarkime į vieną specialybę atnešti 5 krepšeliai. Visi, kai vertinamos studijos po semestro, ar dviejų, turintis virš 8 balų konkuruoja dėl nemokamos vietos. 5 didžiausius vidurkius turintys studentai išsidalina šias vietas. Visiška konkurencija. Išlieka stipriausi, nemokamai studijuoja geriausi.

P.S. Čia apibendrinau 30 puslapių nutarimą. Galėčiau pradėti savo “rinkimų į KT kampaniją“, pažadu, kad jeigu mane paskirtų teisėjų į KT, galėčiau kiekvieno nutarimo tekstą surašyti bent 3x ar 2x trumpesniu ir labiau aiškesniu.

Kaip persidalijamos žurnalistų priežiūros “akcijos“ ir kodėl bažnyčia yra viena iš “akcininkų“

Vakar bene daugiausiai žiniasklaidos dėmesio sulaukęs klausimas buvo visuomenės informavimo įstatymo pataisų projektas, kuriuo keičiamas žurnalistų priežiūros mechanizmas. Šios pataisos susilaukė didžiulio žurnalistų pasipiktinimo, nes J. Razma pasiūlė į visuomenės etikos informavimo asociaciją įtraukti Lietuvos katalikų bažnyčios Vyskupų konferenciją. Didžiulis sąmyšis! Akylesnis asmuo pastebėtų, kad bažnyčios atstovai jau seniai dalyvauja šioje veikloje, tam užtenka atsiversti galiojančią visuomenės informavimo įstatymo redakciją:

“46 straipsnis. Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija

2. Komisiją iš 15 narių, kuriuos į ją po vieną deleguoja Lietuvos žmogaus teisių centras, Lietuvos psichiatrų asociacija, Lietuvos katalikų bažnyčios Vyskupų konferencija, Lietuvos periodinės spaudos leidėjų asociacija, Lietuvos radijo ir televizijos asociacija, Lietuvos kabelinės televizijos asociacija, Regioninių televizijų asociacija, Lietuvos žurnalistų sąjunga, Lietuvos žurnalistų draugija, Lietuvos žurnalistikos centras, LRT, Žurnalų leidėjų asociacija, Regioninės spaudos leidėjų asociacija, Nacionalinė rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacija, Komunikacijos ir reklamos agentūrų asociacija, tvirtina šių organizacijų atstovų susirinkimas.“

Šiais pakeitimais Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija tiesiog yra pakeičiama į visuomenės informavimo etikos komisiją, kuri atliks visiškai identiškas funkcijas. Skirtumas, kad vietoje konkrečių deleguojamų darių iš tam tikrų subjektų, bus įkurta visuomenės informavimo etikos asociacija, kurios tikslas bus užtikrinti etikos kodekso nuostatų laikymąsi, visuomenės informavimo etikos principų puoselėjimą visuomenės informavimo veikloje ir ugdyti visuomenės sąmoningumą vertinant visuomenės informavimo procesus bei naudojantis viešąja informacija. Šiam tikslui į komisiją asociacija skirs po vieną narį. Narių bus viso 8, nes asociaciją sudaro 8 subjektai: Lietuvos žurnalistų sąjunga, Lietuvos žurnalistų draugija,Lietuvos katalikų bažnyčios Vyskupų konferencija, Interneto žiniasklaidos asociacija, Lietuvos radijo ir televizijos asociacija, Regioninių televizijų asociacija, Lietuvos kabelinės televizijos asociacija, Nacionalinė rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacija.

Taigi, matote skirtumus? Anksčiau komisiją sudarydavo 15 narių, kurių vienas bažnyčios atstovas, dabar 8 nariai, kurių vienas bažnyčios atstovas. Sistema ta pati, tačiau kiekvienam nariui tenka didesnis svoris.

Dar problema bus tame, kad 8 komisijos nariai – lyginis skaičius, reiškia sprendžiant ginčus neretai galės susidaryti situacija, kai balsai pasidalins po lygiai. Spėju, tada viską lems pirmininko balsas, nes toli gražu ne tobulos įstatymo pataisos to nereguliuoja. Pavyzdžiui, teismuose įprasta, kad teisėju kolegijos būtų nelyginio skaičiaus 3, 7, 9 ir t.t., būtent tam, kad nekiltų ši problema.

Kitas svarbus dalykas, ko siekiama tomis pataisomis, kad pati asociacija turės juridinį subjektiškumą ir bus finansuojama iš metinių įmokų už transliavimo ir (ar) retransliavimo licencijas.

Taigi, dėl pačios sudėties kažko stebuklingo neįvyko, mane tik stebina pati reakcija, kad kišasi bažnyčia. Ji jau seniai dalyvauja žiniasklaidos priežiūroje, tačiau aš nesuprantu kodėl. Vienas iš liberalų, balsavusių už šias pataisas, Remigijus Šimašius facebook tinkle paaiškino, kad:

“Ponai, nežinau kaip Jūs, bet aš tai manau, kad tokioje institucijoje atstovavimas turi būti platus ir atspindintis Lietuvą. Kiek atsimenu, RKB turi vieną didžiausių palaikymų visuomenėje kap institucija ir jai priklauso dauguma žmonių. Suprantu, kad daug kam nepriimtina bažnyčios pozicija. Man irgi ne visada priimtina. Tačiau neigti, kad ji atstovauja didelę visuomenės dalį – nelabai taiklu būtų. Ar aš ko nesuprantu?“

Paklausus, kaip daugelio žmonių palaikymas susijęs su žiniasklaidos priežiūra R. Šimašius atsakė:

“Na, tai ne visai savireguliacijos institucija… Bet šiaip jau sutinku su argumentais. Pripažįstu – gal ir nelogiška joje turėti bažnyčios atstovą.“

Visų pirma, tai yra žiniasklaidos savireguliacijos institucija, tam už užtenka atsiversti galiojančią įstatymų redakciją ir paskaityti vieną straipsnį:

46 straipsnis. Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija

1. Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija (toliau šiame straipsnyje – Komisija) – viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucija

Iš tiesų, įstatymo leidėjo logika buvo būtent tokia, kad siekiant užtikrinti spaudos laisvę, reikia suteikti galimybę tiems žiniasklaidos atstovams save reguliuoti. Tokiu atveju nebus galima priekaištauti dėl valstybės kišimosi, žiniasklaidos laisvės žabojimo, cenzūros ir t.t. Ką šioje komisijoje veikia bažnyčios atstovai, man ne neneša fantazija, čia kažkoks prokrikščioniškas kompromisas kuriant pradinį reguliavimą. Matyti, konservatoriams baisiai to reikėjo anais laikais. Jei bažnyčia niekaip nesusijusi su žiniasklaida, kodėl ji SAVIreguliuoja ją? Toje kompanijoje ji – balta varna.

Kyla klausimas, ar dabartinis reguliavimas, tiek būsimas reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 43 straipsniui, kuris nustato, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos, tai įtvirtindamas sekuliarizmo principą. Šiuo klausimu tarp eilučių yra pasisakęs ir Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 13 d. nutarime:

“Sistemiškai aiškinant Konstitucijos 43 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą normą, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos, šio straipsnio 4 dalies normą, kad bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savo kanonus ir statutus, 40 straipsnio 1 dalyje suformuluotą normą, kad valstybinės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos yra pasaulietinės, taip pat kitas Konstitucijos nuostatas darytina išvada, kad Konstitucijoje yra įtvirtintas valstybės ir bažnyčios atskirumo principas. Konstitucinis valstybės ir bažnyčios atskirumo principas yra Lietuvos valstybės, jos institucijų ir jų veiklos pasaulietiškumo pamatas. Šis principas, taip pat Konstitucijoje įtvirtinta įsitikinimų, minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė, konstitucinis asmenų lygybės principas kartu su kitomis konstitucinėmis nuostatomis lemia valstybės pasaulėžiūrinį ir religinį neutralumą.

Tai, kad Lietuvos valstybė ir jos institucijos yra pasaulėžiūros ir religijos požiūriu neutralios, reiškia valstybės ir tikybos sričių, valstybės ir bažnyčių bei religinių organizacijų paskirties, funkcijų ir veiklos atribojimą.

Konstitucijos 43 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas valstybinės religijos nebuvimo Lietuvoje principas. Ši Konstitucijos norma ir norma, numatanti, kad yra tradicinės Lietuvoje bažnyčios bei religinės organizacijos, reiškia, jog religijos tradiciškumas netapatintinas su jos valstybiškumu: bažnyčios bei religinės organizacijos nesikiša į valstybės, jos institucijų ir pareigūnų veiklą, neformuoja valstybinės politikos, o valstybė nesikiša į bažnyčių bei religinių organizacijų vidaus reikalus; jos laisvai tvarkosi pagal savo kanonus ir statutus (Konstitucijos 43 straipsnio 4 dalis).“

Kaip bažnyčios nesikišimas į valstybės, jos institucijų ir pareigūnų veikla suderinama tai, kad bažnyčia jau seniai turi savo atstovus žurnalistus prižiūrinčioje institucijoje?  Man atrodo, nelabai. Todėl prieinu prie išvados, kad bažnyčios šioje vietoje jau seniai neturi būti, gaila, kad visi atsibudo šiek tiek vėlai.

P.S. Apie pačių pataisų juridinę techniką gėda net kalbėti, nes vietoje 46 straipsnio galiojimas šiomis pataisomis nėra panaikinamas, o yra įkeliamas 46 (prim) straipsnis, kuris pavadinamas visuomenės informavimo etikos komisija. Tada pataisų gale pridedamos baigiamosios nuostatos, kuriose nurodoma, kad žurnalistų etikos ir leidėjų komisija veiks tol, kol nebus įsteigta visuomenės informavimo etikos komisija.  Teisiniai beraščiai, tiesiog reikėjo 46 straipsnį pakeisti į naują, o ne šalia sukurti 46 (prim) ir nustatyti konkretų įsigaliojimo terminą. Nes pakeitus komisijas senoji 46 straipsnio redakcija taip ir liks kabėti galiojančiame įstatyme.

P.P.S.  Norint, kad priežiūros komisijoje būtų visuomenės atstovų, pataisose tereikėjo nustatyti, pvz.: 1 arba 2 arba 3 visuomenės atstovus į komisiją skiria Seimas, Prezidentas, ir kažkas tokio, o ne bažnyčia.