Kategorija: Teisinė politika

JAV teismai nusprendė, kad Indianos universiteto reikalavimas studentams pasiskiepyti nuo COVID-19 yra teisėtas

Populiariąja „priverstinio vakcinavimo“ tema prieš beveik dvi savaites JAV išspręstas labai reikšmingas ginčas (Klaassen v. Trustees of Indiana University), kurio nemačiau, kad kas būtų aptaręs mūsų viešojoje erdvėje. Ginčo esmė: Indianos universitetas nustatė reikalavimą privalomai pasiskiepyti nuo COVID studentams iki rudens semestro pradžios, nepasiskiepijusiems nesudarant galimybės studijuoti. 8 studentai apskundė šį reikalavimą teismui argumentuodami labai panašiai kaip ir I. Vėgėlė nurodydami, kad kai kurie iš jų turi natūraliai įgiję antikūnų, bijo su vakcinomis susijusių rizikų, pažeidžiama jų konstitucinė kūno integralumo teisė, autonomija, galimybė pasirinkti medicininį gydymą ir pan.

Rugpjūčio 2 d. JAV septintosios apskrities federalinis apeliacinis teismas atmetė šį studentų skundą. Motyvuose teismas pagrinde vadovavosi 1905 m. JAV Aukščiausiojo Teismo Jacobson v. Massachusetts sprendimu. Jo esmė, kad jau tada spręstas klausimas dėl privalomo vakcinavimosi nuo raupų teisėtumo. Iš esmės JAV Aukščiausiasis Teismas toje byloje pasakė, kad individo laisvė nėra absoliuti (priešingai negu teigia I. Vėgėlė, kai kurias teises/laisves vadindamas absoliučiomis) ir tam tikrais atvejais gali būti ribojama. Šiame sprendime teisėjas John Marshall Harlan nurodė, kad:

„Kiekvienoje tvarkingoje visuomenėje turinčioje pareigą užtikrinti jos narių asmeninių teisių saugumą ir laisvę, kartais gali susidaryti situacijos, kai spaudžiant didelėms grėsmėms,  šios teisės gali būti protingai ribojamos, jeigu to reikalauja visos visuomenės saugumas. Tikra laisvė negali egzistuoti, jeigu vadovautumėmės principu, kuris pripažįsta kiekvieno individo teisę naudotis savo laisvėmis taip, kad būtų nepaisoma galimos žalos kitiems asmenims‘.

Šis senas sprendimas jau tampa gana žinomu ir mūsų viešojoje erdvėje, jau atsiranda net gana įžūlių asmenų argumentų, kurie, nesuvokia, kaip bendrosios teisės tradicijoje veikia precedentų sistema ir bando sumenkinti šio sprendimo reikšmę, nes jis priimtas „daugiau kaip prieš šimtą metų ir tais laikais dar ne tokių sprendimų buvo“. 

Taigi, vadovaudamasis šiuo sprendimu, apeliacinis apskrities federalinis teismas atmetė studentų skundą, padarydamas išvadą, kad kiekvienas universitetas turi teisę nuspręsti kokius reikalavimus nustatyti, kad užtikrinti studentų saugumą esant jo aplinkoje. 

Šaržuodamas teismas motyvuose net pateikė tokią hiperbolizuotą analogiją:

„Pirmoji Pataisa (Konstitucijos – mano pastaba) numato, kad valstija niekam negali nustatyti ką skaityti ir ką rašyti. Tačiau valstijos universitetas iš savo studentų gali reikalauti perskaityti ir parašyti tam tikrus dalykus, kurių jie nenori, nei skaityti, nei rašyti. Studentas privalo perskaityti ką jam liepia dėstytojas, nepaisant to, kad studentas laiko tą knygą jam nepriimtina. Jis taip pat privalo rašyti užduotas esė ir laikyti egzaminus. Studentas, kuris gavo užduoti išanalizuoti nihilizmo vaidmenį Dostojevskio „Demonuose“, tačiau pateikia esė apie Jago motyvaciją iš Otelo, susimaus“.

Šis apeliacinio teismo sprendimas po keturių dienų buvo apskųstas JAV Aukščiausiajam Teismui. Pastarasis labai atsargiai renkasi, kokius skundus priima nagrinėti ir tik retas gali būti priimtas. Vienas iš tokių atvejų, kai šis teismas paprastai priima skundus yra, kai mano, kad yra pagrindas keisti savo ankstesnius precedentus. Kadangi visa byla sukosi apie Jacobson v. Massachusetts Aukščiausiojo Teismo sprendimą, tai teismas būtų priėmęs skundą, jeigu manytų, kad verta persvarstyti minėtą precedentą. Šioje byloje skundo priimtinumo klausimą sprendė naujoji teisėja Amy Coney Barrett (daug kas galvojo, kad konservatyvių, nors iš jau priimtų sprendimų bylose matosi, kad ji labiau konservatyvių-centristinių pažiūrų (taip, Trump‘as prašovė)), kuri atsisakė priimti skundą. Turiu mažai abejonių, kad ji būtų nediskutavusi su kitais savo kolegomis teisme dėl šio skundo priimtinumo klausimo.

Tai reiškia, kad bent jau kol kas, JAV Aukščiausiasis Teismas nemato priežasties peržiūrėti savo seną precedentą, kuris suteikia diskreciją valstijoms tam tikrais atvejais nustatyti privalomą vakcinavimą. 

Privalomas vakcinavimas ir suvaržymai nesiskiepijusiems gali būti teisėta ir proporcinga žmogaus teisių varžymo priemonė

Laikydamas save liberalu niekada nebuvau didelis draudimų, priverstinių priemonių taikymo ir panašiai, gerbėjas. Draudimai ir prievarta natūraliai sukelia atmetimo pirminę reakciją. Nors ne visi draudimai yra blogi. Prisipažinsiu, visai nepasiilgstu alkoholio reklamų, o po EURO 2020 nebūčiau prieš visišką sporto lažybų reklamų draudimą. Gyvenimo aplinkybės kartais lemia, kad draudimų ir priverstinių priemonių taikymas lieka bene paskutinė efektyvi priemonė spręsti problemą. Būtent dabar yra tas momentas, kai jau kalbėtis, įtikinėti yra per vėlu, o įrankių dėžutėje nepanaudotas liko tik botagas. Prancūzijos pavyzdys parodo, kad griežtų ribojimų nesiskiepijusiems asmens įvedimas, gali pasiekti rezultatų, kai per 48 val. užsiregistravo virš 1,4 milijono prancūzų. Todėl galima pasvarstyti ne tik panašių priemonių naudojimo, bet ir po to galimų teisinių ginčų dėl jų taikymo. 

Fundamentalus klausimas šiuo atveju yra, ar nevakcinuotų asmenų teisių ribojimas būtų laikomas žmogaus teisių pažeidimu, ar vis dėlto tokio pobūdžio suvaržymus galima pateisinti? Ateityje tai galės būti klasikine pirmo-antro kurso teisės studentų debatų tema, prie visų kitų panašių ir jau nuvalkiotų temų, kaip eutanazijos, vienalyčių santuokų, narkotikų, abortų įteisinimas. Tai yra teisinės vertybinės temos, kuriomis galima ginčytis be pabaigos. 


Net neabejoju, kad įmanoma rasti tūkstančius teisininkų ir dar daugiau ne teisininkų, kurie rėks, kad privalomas vakcinavimas ir suvaržymai nesivakcinavusiems yra žmogaus teisių pažeidimas, o visų tokių priemonių puokštę galima suvesti į vieną vardiklį – individo laisvės varžymas. 


Pats esu galvoje susidėliojęs labai paprastą formulę: viskas su individo laisve yra gerai (t. y. kiekvienas asmuo gali elgtis taip, kaip tik nori), kol tie jo veiksmai nedaro žalos aplinkiniams. Jeigu jau tavo veiksmai kenkia kitiems, tai prioritetas teikiamas kito asmens arba visuomenės interesams. Pakankamai panašiai, tik labiau sofistikuotai argumentuoja ir Konstitucinis Teismas naudodamas formulę, kurią nukopijavo iš Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) praktikos:


„Pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima laikantis šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.“

2004 m. gruodžio 24 d. nutarime KT atskleidė individo teisių ir visuomenės interesų santykį:


„Konstitucijoje įtvirtintos žmogaus teisės ir laisvės sudaro vieningą ir darnią sistemą. Konstitucijoje yra įtvirtinta tokia žmogaus teisių ir laisvių samprata, kad vienų asmenų teisės ir laisvės sugyvena su kitų asmenų teisėmis ir laisvėmis. <…> įgyvendindamas savo teises ir laisves žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 straipsnis). Konstitucinis Teismas 1997 m. vasario 13 d. nutarime yra pažymėjęs, kad tarp, viena, asmens teisių ir laisvių ir, antra, visuomenės interesų neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų, kad demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros ir kad vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių įgyvendinimo ribojimas.“

Būtent per šią šiuos reikalavimus būtų vertinamas bet koks žmogaus teisių ribojimo teisėtumas ir pagrįstumas. Taigi, kaip pagal minėtus kriterijus vertintume draudimus nesivakcinavusiems lankytis baruose, naudotis viešuoju transportu, dirbti tam tikrus darbus (medicinos paslaugos), dalyvauti tiesioginio mokymosi procese ir pan.? 

Pirma, ribojimas turi būti daromas įstatymu. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai nustato formalų reikalavimą, kad ribojimai gali būti nustatyti tik pirminiu teisės aktu, t. y. parlamento išleistu įstatymu. Vis dėlto EŽTT praktikoje tai suprantama šiek tiek kitaip. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje vartojamas išsireiškimas prescribed by law suprantamas ne formaliuoju, o turininguoju aspektu. Jis apima bet kokią rašytinę teisę, t. y. ne tik įstatymus, bet ir žemesnės juridinės galios lydimuosius teisės aktus. Manau, taip šis kriterijus turėtų būti aiškinamas mūsų konstitucinio reguliavimo kontekste. Aišku, apsidraudžiant ribojimus galima nustatyti įstatymu, bet kai pastaruosius (ne)pasirašinėja katinas Leopoldas, tai gali be reikalo apsunkinti padėtį. 


Antra, apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus. Manau, šiandien apribojimų būtinybė nebekelia klausimų. Siekiamas teisėtas tikslas – minimum septyniasdešimties procentų populiacijos paskiepijimas, nėra net konkrečios mūsų visuomenės, bet pasaulinio masto tikslas. Dėl dalies visuomenės nenoro vakcinuotis mes negalime pasiekti bandos imuniteto. Taip virusui sudaromos galimybės laisvai plisti ir mutuoti. Tai kelia pavojų ne tik nevakcinuotų, bet ir vakcinuotų asmenų sveikatai ir gyvybei. Dar blogesnėje padėtyje atsiduria neapsaugoti asmenys, kurie negali vakcinuotis dėl sveikatos būklės ar per jauno amžiaus. Dėl to rudenį galimi sprendimai, kad bus apribotos absoliučiai visų teisės, arba atsisakančių vakcinuotis asmenų. Visuotinis karantinas yra žymiai blogesnė priemonė ne tik visų asmenų fizinei ir psichinei sveikatai, bet ir valstybės ekonomikai ir verslui. Todėl apribojant dalies žmonių galimybes dalyvauti viešame gyvenime būtų padaryta gerokai mažesnė žala mums visiems. Šie ribojimai, įskaitant bet kokių nemokamų testų galimybės panaikinimą, turėtų būti paskata vakcinuotis. Kiekvienas žmogus turi suprasti, kad jo veiksmai sukelia tam tikrus padarinius. Taip, tu turi teisę nesivakcinuoti, bet tada susitaikyk, kad negalėsi sėdėti kabake. 

Trečia, ribojimai turi būti proporcingi. Šis kriterijus apjungtinas su reikalavimu, kad apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė. Atrodytų, kad KT tarsi čia išvedė du kriterijus, bet iš tiesų antrasis yra proporcingumo reikalavimo elementas. Paprastai kalbant, šis kriterijus reikalauja neperlenkti lazdos. Jo laikantis svarbu nepadaryti kvailų sprendimų, pavyzdžiui, negalima nustatyti administracinės atsakomybės vakcinuotis atsisakantiems asmenims. Nepaneigti teisių esmės reiškia, kad, pavyzdžiui, jeigu apribojame atsisakiusiems vakcinuotis studentams ar vyresnių klasių mokiniams dalyvauti gyvose pamokose, tada turėtume užtikrinti nuotolinio mokymosi galimybę. Todėl įvedant bet kokio pobūdžio ribojimus konkrečių asmenų konkrečiai veiklai labiausiai padirbėti reikia ties atitiktimi proporcingumo reikalavimui. Bet tai padaryti – įmanoma.

Ir jeigu kas verktų, kad tokio pobūdžio ribojimai yra diskriminaciniai, tai taip nėra. Diskriminaciniu buvo galima laikyti vasaros pradžioje įvestą galimybių pasą. Nors jo ekonominė logika yra aiški, jis diskriminacinis buvo dėl to, kad ne visiems asmenims tuo metu buvo sudarytos galimybės vakcinuotis. Todėl solidarizuodamasis su vakcinos negavusiais asmenimis juo birželį nė karto nepasinaudojau, nors ir turėjau galimybę tai padaryti. Dabar ne tik visi turi tokią galimybę, bet kaip ir ledainėje gali pasirinkti norimą vakcinos rūšį. Todėl ateityje ribojimus taikant per galimybių paso mechanizmą nebūtų jokios diskriminacijos. Valstybė turi turėti teisę nustatyti, kad žmogus, norintis dalyvauti viešame gyvenime, elgtųsi taip, kad nekeltų pavojaus kitiems asmenims. Tai yra ne tik solidarumo išraiška kitiems visuomenės nariams, bet kartu ir viešo gyvenimo kaina. 

Teisėjo atskiroji nuomonė neskaldo to, kas ir taip suskilę

Skiriant naująją Konstitucinio Teismo pirmininkę ji iš politikų sulaukė kritikos dėl savo atskirųjų nuomonių kiekio. Suprask, potenciali pirmininkė, kuri pareiškusi ne vieną atskirąją nuomonę nesugebės suvienyti teisėjų kolektyvo. Paradoksalu, kad tokia kritika buvo pareikšta iš save liberalia laikančios partijos atstovo. Galbūt šiems liberalams nuomonių pliuralizmas nėra vertybė. 

Nors Lietuvoje procesiniai įstatymai seniai suteikia galimybę teisėjams pareikšti atskirąsias nuomones, tuo pasinaudojama itin retai. Dažniausiai jas galima išvysti Konstituciniame Teisme ir kokį kartą per du metus Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Nepaslaptis, kad nemaža dalis teisėjų žiūri į jas neigiamai. Mūsų procesinės teisės tradicijai būdingas požiūris į teismo sprendimą, kaip neutralų, vieningai priimtą aktą. Todėl teismų sprendimuose ne tik vengiama atskirųjų nuomonių, bet ir kalbama daugiskaita („teisėjų kolegija nusprendžia“, „teisėjų kolegija konstatuoja“ ir pan.), naudojamas bet kokį skaitytoją vimdantis pasyvas (visi „pažymėtina“, „darytina išvada“ ir pan.), sprendime neparodoma, kokiu balsų santykiu prieita prie rezultato. Taip sukuriama vieningo teismo sprendimo iliuzija, kurios taip nori ne tik teisėjai, bet ir kai kurie politikai.

Iš tiesų vieningas sprendimas iš išorės atrodo tvirčiau, nes visi teisėjai dėl jo sutarė ir taip suformavo praktiką. Ypač tai svarbu, kai tai daro kasacinę (vienodo teisės aiškinimo ir taikymo) funkciją atliekantys aukščiausieji teismai. Kaip gi gali būti galutinė ir neskundžiama nutartis su atskirąja nuomone?

Realybė yra kitokia. Teisė nėra tikslusis mokslas, leidžiantis rasti vieną konkrečios problemos sprendimą. Mano nuomone, teisė išvis nėra mokslas. Tai yra labiau menas, negu mokslas (taip, žinau, cheesy), kai bandome pasverti ir suderinti kelias skirtingas vertybes, kažkuriai(ioms) iš jų konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste suteikiant prioritetą. Todėl kiekvienoje byloje vyksta konkurencija tarp teisės principų ir jais ginamų vertybių. Pavyzdžiui, tipiniame ginče iš sutarčių teisės dažniausiai konkuruoja sutarties laisvės ir privalomumo principai su sąžiningumo principu. Įsivaizduokime, stipresnė sutarties šalis pateikia take it or leave it pasiūlymą silpnesniajai šaliai. Pastaroji gali sutikti su jai pasiūlytomis sąlygomis arba eiti rinkoje ieškoti kitos alternatyvos. Stipresnioji šalis, žinoma, pasiūlo tokias sąlygas, kuriose teisių ir pareigų balansas yra jos naudai. Kilus ginčui reikia spręsti, ar tam tikros tokios išimtinai vienai iš sutarties šalių naudingos sąlygos patenka į sutarties laivės principo ribas, ar vis dėlto kertasi su sąžiningumo principo keliamais reikalavimais ir todėl tai yra už sutarties laisvės principo ribų.


Kitas pavyzdys galėtų būti iš konstitucinės teisės srities, dažnai pasitaikanti situacija, kai turime konkurenciją tarp asmens teisės į privatumą ir žurnalistų saviraiškos laisvės bei pareigos informuoti visuomenę. Kyla klausimas, ar visuomenė turi teisę žinoti apie asmenį, ar vis dėlto tai būtų tiesiog jos smalsumo tenkinimas kažkokio asmens privataus gyvenimo sąskaita? Paradoksalu, bet S. Skvernelio Seime paleista sparnuota frazė, kad visuomenės teisės žinoti nėra absoliuti, teisiškai yra pagrįsta (problema, kad jis panaudojo ją netinkamame kontekste, nes tuo atveju visuomenė turėjo teisę žinoti). 


Kai mokydavau užsienio studentus lyginamosios sutarčių teisės, kaip pagrindinį šaltinį naudodavau T. K. Graziano „Comparative Contract law: Cases, Materials and Exercises“ knygą. Ji ypatinga tuo, kad joje pateikiami tokie uždaviniai, kurie pagal faktines aplinkybes turi jau išspręstas panašias bylas skirtingose valstybėse. Spręsdamas tą pačią sutarčių teisės problemą pagal skirtingų jurisdikcijų teisinį reguliavimą pamatai, kad tą pačią problemą galima išspręsti dažniausiai dviem skirtingais būdais (labai retais atvejais būna trečias sprendimo būdas). Tokia yra tendencija sudėtingose bylose. 

Gali kilti klausimas, kuo skiriasi sudėtinga byla nuo paprastos? R. Posner‘is rašo, kad paprastos bylos yra tokios, kurios turi vieną sprendimą, t. y. teisingai taikant teisės normas – galimas tik vienas problemos sprendimas. Sudėtingos bylos yra tokios, kuriose nėra vieno teisingo atsakymo, t. y. tą pačią problemą galima išspręsti keliais būdais ir nė vienu iš tų atvejų nebus padaroma teisės aiškinimo ir taikymo klaida. Tokios bylos atsiranda, kai teisinis reguliavimas nepateikia pakankamai konkretaus atsakymo (o to padaryti įstatymu leidėjui nėra objektyviai įmanoma, nes istorija rodo, kad kazuistinė teisė prie nieko gero neveda) išspręsti konkrečią problemą, todėl įvyksta teisės saugomų vertybių konkurenciją, o teismas turi pareigą nuspręsti, kuriai teikti prioritetą. Teoriškai būtent tokios sudėtingos bylos turi patekti į aukščiausiuosius teismus, tam ir daroma bylų atranka. 

Jeigu sudėtingos bylos atveju galimi keli teisingi atsakymai, tai visiškai neturėtų stebinti, kad galimos skirtingos teisėjų nuomonės, kurie taip pat turi savo vidinę vertybinę skalę. Komercinėje teisėje besispecializuojančiam teisėjui bus priimtinesnė platesnė sutarties laisvės samprata, o vartotojų teisių apsaugoje besispecializuojančiam – sąžiningumo imperatyvas. Todėl įsivaizdavimas, kad teisėjai visada prieina vienos nuomonės tėra fantazija. Tačiau, kai atskirosios nuomonės nėra dažnai reiškiamos, to tiesiog neįmanoma matyti.


Anglosaksai į teismo sprendimo priėmimą žiūri visai kitaip. Įprastai net kolegijų sprendimai, kuriais visi jos nariai sutarė, yra rašomi vieno teisėjo vardu. Kiti teisėjai po pagrindinės sprendimo dalies tiesiog kažką papildomai, taip pat savo vardu, parašo pritardami pranešėjo motyvams. Rezultatas gaunasi toks, kad akivaizdžiai matosi, jog ir to paties sprendimo priėję teisėjai gali turėti skirtingus teisinius argumentus tokiai pozicijai pagrįsti. Ir dangus nesugriūva. Todėl, nesutinkant su sprendimu, anglosaksų tradicijoje atskirosios nuomonės žymiai labiau įprastos. Į jas tiesiog žiūrima kaip į teisinio diskurso dalį.

Atskirąją nuomonę galima naudoti ir kitais tikslais. Galimybė ją pareikšti užtikrina, kad net kolegijoje mažumoje likęs teisėjas bus išklausytas, į jo nuomonę atsižvelgta. Nes geriau yra bandyti jį įtikinti atsižvelgiant į jo argumentus, jam kontrargumentuojant, kad būtų pasiektas vieningas sprendimas. 


Atskiroji nuomonė gali būti naudojama ir kaip derybinis įrankis, kai ta pati teisėjų kolegija sprendžia skirtingas bylas. Vienas teisėjas gali pareikšti, kad nebus jo atskirosios nuomonės, jeigu kitoje byloje tokių nereikš kiti kolegijos teisėjai. Skamba nelabai gražiai, bet galimas ir toks pragmatiškas sprendimas.


Kad ir kaip būtų gaila, atskirosios nuomonės naudojamos itin retai, todėl prie platesnio teisinio diskurso retai teprisideda. Iš esmės matau žymiai didesnę atskirųjų nuomonių naudą skatinant teisinį pliuralizmą, negu žalą, pasireiškiančią griaunant vieningo teismo sprendimo sakralumo iliuziją. Todėl labai keistai atrodo, kai liberalais save vadinantys politikai yra nepatenkinti atskirosiomis nuomonėmis. Nors gal čia buvo vienas tų atvejų, kai, norėdamas mušti, pagalį visada surasi.

1500 Eur į rankas = geriausi teisininkai rinkoje = teisėjas prestižinė profesija gerovės valstybėje

 

Nors nepernešu prezidento metinio pranešimo kaip politinio žanro apskritai, vis tiek paklausau kiekvienais metais. Kažkam pirščiuku parodoma niu-niu-niu, kažkam paglostoma galvytė. Ca-ca, ca-ca. Atrodo, va, ir mažamečiai vaikai paauklėti, tik rezultato iš to, kaip visada, absoliučiai jokio. Tačiau šių metų pranešimas mane intelektualiai praturtintino, už tai esu labai dėkingas. Kalbėdamas apie teismų sistemą prezidentas pabrėžė:


„Kertinis rūpestis šiandien – atkurti teisėjo profesijos prestižą, į teismus pritraukti geriausius teisės žinovus Lietuvoje.“


Džiugu dėl to, kad pagaliau supratau, ką reiškia mistinė gerovės valstybė. Kažkur į šią juodosios skylės gylio sąvoką, pasirodo, patenka ir teisėjo profesijos prestižo atkūrimas. Visada maniau, kad teisėjo profesijos neprestižą lemia teisėjo atlyginimas, kuris nejuda iš mirties taško dar nuo 2008 m. Tai yra PAGRINDINĖ priežastis. 

Eurostat 2018 m. duomenimis pagal teismų sistemos finansavimą Lietuva yra priešpaskutinėje vietoje ES, kai teismų sistemai per metus skiriami 42 Eur nuo gyventojo. Palyginimui per finansavimo vidurį esantį Danija skiria 79 Eur: 

Praktiškai su kiekvienu turimu studentų kursu pasikalbu apie potencialias jų karjeros galimybes. Potencialią teisėjo profesiją visada rekomenduoju tik su žvaigždute, t. y. jeigu jau niekur kitur nesinori, matai kaip savo gyvenimo misiją teisingumo vykdymą, tai ok, tada gali bandyti teisėjo kelią. Būna gi, kažkas ir Himalajų kalnų vienuolyne užsidaro. Bet jeigu nesinori ant savęs užkabinti 30 metų paskolą butui kartonkiemyje, nenori važinėti su 2008 m. Toyota Auris, nenori vasarą sėdėti tvankiame kabinete be kondicionieriaus, nenori leisti savo vaikų į valstybinę mokyklą, nenori turėti psichologinių problemų nuo persidirbimo ir streso, kad priimi sprendimus dėl kito žmogaus gyvenimo, kai net neturėsi adekvataus laiko kiekio įsigilinti į to žmogaus problemą, tada teisėjo kelias ne tau. 

Maždaug 1500 Eur į rankas yra pradedančiojo pirmosios instancijos teismo teisėjo atlyginimas. Tiek valstybė investuoja į tai, kad teisėjas spręstų žmogui „sėdėti“ ar būti laisvėje, nustatytų padarytos žalos sumą X ir įpareigotų atlyginti ją asmeniui Y. Ir pan. Valstybė sako, kad tiek vertas yra žmogus, kuris baigė bakalauro ir magistro studijas, turi ne mažiau kaip 5 metus teisinio darbo stažo, kuris skaičiuojamas tik nuo magistro studijų pabaigos, ir dar išlaikai teisėjo egzaminą. Tada gal, jeigu, kaip prezidentas sako, esi tarp geriausių teisininkų, tave paskiria į apylinkės teismą ir, tau būnant jauniausiu atveju apie 30 metų amžiaus, uždirbi 1500 Eur į rankas. Arba, būdamas tarp geriausių potencialių teisininkų ir gerai bill‘indamas, panašią sumą galėjai pasiimti būdamas bakalauro ketvirto kurso studentu ir dirbdamas normalioje advokatų kontoroje, kai tau yra kokie 22-24 metai. 


Bet jeigu jau pasirinkai teisėjo karjerą, gi teisėjai patys nieko nedirba, galėsi laikyti koją ant kojos sukėlęs, nes viską už tave padarys padėjėjai. Tokia vyraujanti nuomonė, kad teisėjai patys nieko nerašo. Oj, bet jeigu patekai į apylinkės teismą, į kurį teisėjo padėjėjų etatų išvis nepavyksta užpildyti. Dirbi išvis be padėjėjo, arba geriausiu atveju, vienas padėjėjas dalinamas tarp kelių teisėjų. Bet gi nieko baisaus, tu gauni tarp geriausių jaunųjų teisininkų esantį padėjėją, taip? Aha, pačius geriausius potencialius kandidatus tik baigusius teisės mokslus rinkoje galima paimti už 700 Eur į rankas… Kadangi žmonės padėjėjauti už tokius atlyginimus nebeina, Vilniaus apylinkės teismas (turintis daugiausia problemų tiek dėl teisėjų, tiek dėl padėjėjų etatų užpildymo) sugalvojo naują teisininko pareigybę teisme, kuriai užimti net nebereikia būti baigus teisės studijų, užtenka, kad tuo metu studijuoji. 

Tai kaip į teismus privilioti geriausius teisininkus? Kaip blogas kareivis, kuris nenori tapti generolu, taip blogas teisėjo padėjėjas, kuris nenori tapti teisėju. Tik problema, kad nėra norinčių tapti ne tik teisėjais, bet ir padėjėjais. Tas pats Vilniaus apylinkės teismas neužpildo teisėjų etatų jau kelerius metus, o į teisėjus kandidatuoja tie patys žmonės, kurių didžioji dalis pripažįstama netinkamais tapti teisėjais. 

Kaip privilioti geriausius advokatus pereiti teisėjauti, kai jie uždirba bent porą kartų daugiau? Kartais vienas kitas per klaida ateina, bet ne į apylinkės, o į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, kai per daugiametį darbą advokatūroje užsidirbo, kad gali sau leisti prabangą pateisėjauti. O juk jeigu jau eini tiesiai į galutinį ir neskundžiamą Lietuvos Aukščiausiąjį teismą, tai atlyginimas ten bus kitoks? Deja, tiesiai iš advokatūros atėjusio asmens atlyginimas Aukščiausiajame Teisme nesieks 2000 Eur į rankas, nes jis neturi teisėjo darbo stažo. Jeigu jau turi prikaupęs kokius 20 metų teisėjo darbo stažo, tai dirbdamas Aukščiausiajame Teisme gali tikėtis kokių 2300 Eur į rankas. Ir čia yra teisėjo karjeros Omega – atlyginimas mokamas geriausiems iš geriausių teisėjams, kurių misija formuoti vienodą teismų praktiką valstybėje. 

Bet apie adekvatų teismų sistemos finansavimą, kaip būtiną prielaidą teisėjo profesijos prestižui pakelti, metiniame pranešime nebuvo nė žodžio. Nes svarbu susirinkti reitingo taškų už girtą teisėją, kuriam jau tuoj tuoj tavo teikimu nukapos galvą ir tada toliau visi sėkmingai apsimesime, kad neadekvatus atlyginimas persidirbusiems ir perdegusiems žmonėms, kurie kasdieną priima sprendimus dėl kitų žmonių likimo, nėra problema. 


Nes gerovės valstybės recepte teisingumas turi būti greitas ir pigus, kaip McDonald‘s, o teisėjo profesija prestižinė, bet už 1500 Eur į rankas. 

Kol kas neatleisdama V. Paškevičiaus Teisėjų taryba “nepasityčiojo iš visų Lietuvos žmonių“

Šiandien vienas žurnalistas (vartoju žurnalisto sąvoką labai laisvai) niršta, kad Teisėjų taryba atidėjo V. Paškevičiaus atleidimo klausimą.

Kiek prabėgomis teko domėtis šia istorija, po to, kai teisėją policiją prigavo įpūtųsi, jis parašė pareiškimą, norėdamas savo noriu išeiti iš pareigų. Sprendimas logiškas, nes gražiau CV atrodys, jei savo noru išeini, negu esi išmestas dėl teisėjo vardo pažeminimo. Be to, prarasi socialines garantijas (teisėjo pensija). Tačiau šioje situacijoje būtent to nori D. Grybauskaitė, t.y. kad teisėjas būtų atleistas pagrindu dėl teisėjo vardo pažeminimo.

Taigi, Teisėjų taryba šiandien turėjo spręsti šį klausimą, tačiau nusprendė atidėti jo nagrinėjimą, kol teismas priims sprendimą teisėjo administracinio teisės pažeidimo byloje. Kodėl būtent taip? Labai logiška, nes galimi pora variantų:

a) Teisėjų tarybos sprendimas atleisti teisėją iš pareigų dėl vardo teisėjo vardo pažeminimo galėtų daryti įtaką ATP bylą nagrinėjančiam teismui. Įsivaizduokit, kaip teismui priimti savarankiškai sprendimą, jei Teisėjų taryba atleistų teisėją, t.y. iš esmės reikštų, kad ji nustatė jo kaltę ATP byloje, kurios nenagrinėjo;

b) Teisėjų taryba priima sprendimą atleisti teisėją pažeminus vardą, o teismas, nagrinėjantis ATP bylą, konstatuoja, kad teisėjas nepadarė administracinės teisės pažeidimo. Kaip tada? Teisėjas atleistas kaip pažeminęs vardą, nors pažeidimo nebuvo? Nelabai gerai.


Pirma išnagrinėjus administracinio teisės pažeidimo bylą, Teisėjų tarybai bus aišku, ar yra teisinis pagrindas konstatuoti teisėjo vardo pažeminimą. Taip ATP byloje nustatytos aplinkybės ir priimtas sprendimas turės savotišką prejudicinę galią sprendžiant teisėjo atleidimo klausimą. Tokių būdu bus išvengta galimų klaidų. Todėl šiandienos Teisėjų tarybos sprendimas atidėti šio klausimo nagrinėjimą man yra visiškai suprantamas.

Taip pat svarbu nepamiršti, kad pagal teismų įstatymo 90 str. 8 d., kai spredžiamas atleidimo klausimas dėl teisėjo vardo pažeminimo, to teisėjo įgaliojimai sustabdomi, iki bus priimtas sprendimas dėl teisėjo atleidimo iš pareigų.

Gerbiama Valstybine mokesčių inspekcija, skirkit man baudą, bet savo Paypalo prisijungimo duomenų aš jums neduosiu

Jau buvau nusprendęs neberašyti tinklaraščio, bet dabartinė situacija nebeleidžia to daryti. Šiandien perskaičiau naujienas, kad VMI reikalauja deklaruoti iš esmės bet kokias sąskaitas, kurios yra užsienyje ir jose laikomi pinigai. Nusprendžiau patikrinti šią informaciją, pasirodo taip yra iš tiesų, su taisyklėmis galite susipažinti paspaudę čia. Taisyklėse nurodoma:

Screen Shot 2016-03-21 at 18.41.59

Kaip matome, Paypal reikia deklaruoti, o kaip tai padaryti? Mano žiniomis Paypal neturi tokio dalyko kaip sąskaitos numeris, reiškia reikia pateikti identifikatorių, t.y. Loginą (liet. jūsų prisijungimo vardą). Gerai, kad nereikia slaptažodžio. Taip yra peržiangiamos bet kokios teisės į privatumą ribos. Tokios VMI taikomos priemonės ne tik pažeidžia privatumą, bet ir kompromituoja Paypal sąskaitos saugumą, nes bet kam susipažinusiam su internetu yra aišku, kad prisijungimo vardas yra pusė paskyros saugumą užtikrinančios informacijos. Jis, kaip ir slaptažodis, niekada neturėtų būti niekam atskleidžiamas.

Pats ką tik prisijungiau prie savo Paypalo, pasirodo jame turiu net 1 eur 19 ct:

Screen Shot 2016-03-21 at 18.59.09

Net neketinu VMI deklaruoti šios paypal sąskaitos, t.y. duoti savo prisijungimo vardą. Todėl, gerbiama, Valstybine mokesčių inspekcija, laukiu baudos, o tada susitiksime teisme.

Būtų gerai, jeigu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimai grįžtų į www.lat.lt

Jau kurį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nebeskelbia sprendimų savo interneto svetainėje:

LAT paieška

Nežinau kaip kitiems vartotojams, bet man visada naujausią praktiką buvo patogiausia rasti LAT puslapyje. Tai lėmė keletas priežasčių: pirma, įprasta tikėtis, kad sprendimą gausi iš pirminio šaltinio, t.y. jeigu reikia LAT’o sprendimų, tai natūraliai eini į LAT puslapį, manau, taip galvoja ne vienas vartotojas. Antra, LAT puslapyje sprendimai atsirasdavo greičiausiai, po vienos, ar dviejų dienų nuo jų paskelbimo. Liteko ir kitos paieškų sistemose nutartys atsiranda vėliau. Trečia, lyginant su liteko, LAT puslapio paieška yra patogesnė ir leidžia nutartis parsisiųsti tvarkingu Word’o docx formatu, ko neleidžia liteko. Manau, tai gana svarbios priežastys, kurios lėmė tai, jog beveik kas dieną apsilankydavau tame puslapyje. Dabar jame lankytis nėra jokios prasmės, nes spaudos pranešimai su nuotraukomis tokio tipo  kaip vienas dėdė paspaudė kitam dėdei ranką, yra visiškai neaktualūs.

Suprantu, kad Seimas gali sau leisti turėti teisės aktų duomenų bazę kaip įstatymų leidybos institucija, tačiau gerus metus gėdingai neatnaujinti įstatymų suvestinių redakcijų. Iš LAT’o tikiuosi žymiai daugiau. Todėl, prašau, grąžinkite sprendimus į paiešką. Be jų ši svetainė yra iš esmės nereikalinga.

EŽTT apibrėžė naujienų portalo atsakomybės ribas už įžeidžiančius komentarus

Vakar Europos Žmogaus Teisių Teismo didžioji kolegija priėmė sprendimą Delfi AS v. Estonia byloje, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl naujienų portalo atsakomybės už įžeidžiančio (šmeižikiško, grasinančio ir pan.) pobūdžio trečiųjų asmenų po straipsniais paliekamus komentarus.

Kaip įprasta tokio tipo bylose, sprendžiamas Konvencijos užtikrinamos saviraiškos laisvės ribų klausimas. Estų Delfi gynyba buvo grįsta tuo, kad įžeidžiantys komentarai buvo pašalinti po šešių savaičių nuo jų paskelbimo. Taip pat pareiškėjo atstovai įrodinėjo, kad naujienų portalas nėra atsakingas už šiuos komentarus, nes tiesiog atlieka neutralią tarpininko funkciją (Pozicija grįsta ES direktyva 2000/31/EC). Pareiškėjas gynėsi ir tuo, kad negalėjo numatyti, jog jam pagal Estijos įstatymus grės atsakomybė už trečiųjų asmenų komentarus.

Pirmiausia EŽTT pasisakė dėl atsakomybės už trečiųjų asmenų komentarus numatomumo. Teismas priėjo prie išvados, kad pagal pateiktus faktus buvo galima (iš Estijos konstitucijos, civilinio kodekso ir prievolų įstatymo kartu su teismų praktika) numatyti, kad žiniasklaidos priemonė, turinti naujienų portalą, kuriuo siekia ekonominės naudos, iš esmės gali būti atsakinga už neteisėtus trečiųjų asmenų komentarus. Konstatuota, kad profesionalus leidėjas (Delfi) turėjo pareigą būti susipažinęs su galiojančia teise ir teismų praktika.

EŽTT taip pat pritarė Estijos aukščiausiojo teismo išvadai, kad naujienų portalas aktyviai siekė trečiųjų asmenų komentarų po naujienų straipsniais. Apsilankymų portale skaičius priklausė nuo komentarų skaičiaus, t.y. ir gaunamos pajamos iš reklamos. Todėl Delfi turėjo ekonominį suinteresuotumą dėl trečiųjų asmenų komentarų kiekio. Teismas pripažino, kad Delfi galėjo kontruoliuoti komentarų aplinką. Tai leido prieiti prie išvados, kad naujienų portalas nėra tik pasyvus, techininę aplinką pasiūlantis subjektas.

Teismui ypač užkliuvo, kad įžeidžiantys komentarai pašalinti tik po 6 savaičių, t.y., kai reputacijai žala jau buvo padaryta, nors Delfi apie jų turinį žinojo anksčiau ir nepašalino šių komentarų savo iniciatyva. EŽTT preziumavo, kad vadovaujantis Estijos nacionaline teise, jeigu Delfi būtų operatyviai pašalinęs įžeidžiančius komentarus, tai taip būtų galėjęs išvengti atsakomybės.

EŽŽT nurodė, kad esant neribotoms galimybėms bet kam reikšti savo nuomonę internete, didelis naujienų portalas turi pareigą imtis efektyvių priemonių, kurios skirtos riboti neapykantos, grasinimų ir įžeidimų sklaidą. Tokios priemonės negali būti laikomos cenzūra. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad potenciali neapykantos auka turi labiau ribotas galimybes nuolatos stebėti internete jos atžvilgiu skleidžiamus neteisėtus komentarus, negu paties naujienų portalo galimybė operatyviai pašalinti tokius komentarus.

Galiausiai EŽTT apibendrino, kad tais atvejais, kai interneto portalo komentuojančių asmenų mintys yra kurstančios neapykantą, tiesiogiai grasinančios ir pan., tada kitų asmenų teisės ir interesai (įskaitant visuomenę) gali suteikti valstybei teisę nustatyti (taikyti) atsakomybę už tokius veiksmus naujienų portalams. Tokia teisinė politika būtų teisėta ir nebūtų laikoma Konvencijos 10 str. įtvirtintos saviraiškos laivės pažeidimu.

Šis sprendimas reiškia, jog mūsų didieji portalai irgi bent jau teoriškai galėtų būti traukiami atsakomybėn dėl trečiųjų asmenų neteisėtų komentarų. Ir, pavyzdžiui, mūsų Delfi politika, kad visi komentarai automatiškai po mėnesio būna pašalinti, nepadėtų analogiškoje byloje apsiginti, nes žala asmeniui jau būtų padaryta. Taip pat, toks portalo perspėjimas: “Dėmesio! Jūs skaitote komentarų skiltį. Komentarus rašo DELFI skaitytojai. Komentarai nėra redaguojami ar patikrinami. Komentarų turinys neatspindi DELFI redakcijos nuomonės.“ nepašalintų portalo atsakomybės, jis tiesiog atlieka informavimo funkciją ir teisiniu požiūriu yra bereikšmis.

Vertėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad šis sprendimas vargu ar prisidės prie žiniasklaidos priemonių kultūros. Tokio tipo bylose prisiteisti (įrodyti) neturtinės žalos atlyginimą yra gana sudėtinga, o net ir įrodžius patirtos žalos piniginę išraišką, ji įprastai yra labai maža. Todėl, nemanau, kad portalai imsis aktyviau švarinti savo komentarų skiltis, nes komentarų kiekis ir jų purvas traukia skaitytojus.

Šis sprendimas svarbus tuo, kad parodo, jog teisinė politika, užtraukianti atsakomybę naujienų portalams už trečiųjų asmenų komentarus, neprasilenkia su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos standartu.

%d bloggers like this: