Page 2 of 4

Pirmas mano mokslinis straipsnis: “Vienašališkas sutarties nutraukimas: papildomas terminas sutarčiai įvykdyti ir esminis sutarties pažeidimas“

Vieša paslaptis, kad esu MRU civilinės justicijos instituto doktorantas. Praeitais metais, įstojus į doktorantūrą, įsipareigojau parašyti mokslinį straipsnį. Kartu institutas ruošė draugų knygą vienam iš Lietuvos civilinės teisės tėvų – Vytautui Pakalniškiui, jo septyniasdešimtojo gimtadienio proga. Taigi man teko garbė pirmąjį savo straipsnį šioje knygoje skirti būtent profesoriui V. Pakalniškiui.

Kadangi ši knyga tapo viešai prieinama MRU Ebooks aplinkoje, kiekvienas galite ją paskaityti ČIA, o kartu ir mano straipsnį. Straipsnio tema – Vienašališkas sutarties nutraukimas: papildomas terminas sutarčiai įvykdyti ir esminis sutarties pažeidimas. Jis yra puslapiuose 265-300. Jį viešinu todėl, kad jo turinys taps disertacijos dalimi, nes pati disertacija apie sutarčių nutraukimą. Norisi gauti kuo daugiau konstruktyvios kritikos, kad pati disertacija būtų kiek įmanoma labiau nušlifuota. Jau dabar pats randu vietų, kurias redaguočiau ir rašyčiau šiek tiek kitaip. Analogiškai ir kitas disertacijos dalis pateiksiu atskirų mokslinių straipsnių pavidalais.

Už straipsnyje esančias kai kurias idėjas ir probleminius klausimus noriu padėkoti prof. dr. Egidijui Baranauskui. Už tai, kad straipsnis išvydo apskritai išvydo dienos šviesą, o dar ir šiame leidinyje, esu dėkingas savo moksliniam vadovui doc. dr. Ramūnui Birštonui.

Niekas negali būti priverstas tapti “sutarties trečiojo asmens naudai šalimi“

Lietuvos Aukščiausiasis teismas jau ne vieną kartą klaidingai išaiškino sutarties trečiojo asmens naudai sampratą. Paskutinį kartą tai padaryta 2014 m. liepos 24 d. nutartyje Nr. 3K-3-380/2014. Jau esu rašęs apie šios bylos faktinę situaciją:

Policijos komisariatas X sudaro pasaugos sutartį su ūkio subjektu Y (stovėjimo aikštelės savininku), kuriam X paveda saugoti jo nutemptas trečiųjų asmenų transporto priemones. Tretieji asmenys, norėdami atsiimti jų nutemptas transporto priemones, privalo sumokėti ūkio subjektui Y už jų transporto priemonės saugojimą.

Atrodytų labai paprasta situacija, tačiau praktikoje tiek žemesnės instancijos teismai, tie LAT’as šį išlaidų atlyginimo už transporto priemonės saugojimą klausimą teisiškai kvalifikuoja klaidingai. LAT’e suvienodinta praktika šiuo klausimu ir nusistovėjo išaiškinimas, kuris pateikiamas ir aukščiau minėtoje nutartyje:

“Nagrinėjamoje byloje šalys sudarė Transporto priemonių pasaugos sutartį. Sprendžiant automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų priteisimo klausimą kasacinio teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad, atsižvelgiant į viešojoje teisėje nustatytą reguliavimą, pasaugos sutartimi trečiojo asmens naudai (CK 6.191 straipsnio 1 dalis) trečiajam asmeniui gali būti sukuriama ne tik reikalavimo teisė, bet ir tam tikros pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. D. v. V. S. IĮ „Pietvė“, bylos Nr. 3K-3-327/2011; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sauda“ v. A. G., bylos Nr. 3K-3-280/2013).“

Toks kūrybiškas teisės aiškinimas verčia mane daužyti galvą į sieną. Sutartis trečiojo asmens naudai, kuria asmuo yra iš esmės priverčiamas tapti sutarties šalimi, neturi pasirinkimo ar priimti naudą iš sutarties? Žiūrint iš sutarčių teisės pusės, tai yra visiškas nesusipratimas, tačiau, kita vertus, ką reikia daryti? Kaip išspręsti šią praktinę problemą, nes aikštelės savininkas turi turėti teisinį pagrindą į atlyginimą už saugomas transporto priemones.

Jau 2009 m. LAT’e buvo labai faktinėmis aplinkybėmis panaši byla (2009 m. spalio 23 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2009) ir teismas nurodė, kad:

“Atsakovo automobilis be priežiūros buvo paliktas stovėti draudžiamoje vietoje – ant tilto. Taigi atsakovo automobiliu padarytas viešosios teisės pažeidimas o atsakovas, nesirūpindamas juo, padarė kitiems asmenims išlaidų, susijusių su jo automobilio saugojimu.

CK 6.229 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio normos netaikomos valstybės ir savivaldybės institucijų, veikiančių kitų asmenų interesais, veiksmams, jeigu šiuos veiksmus atlikti yra tų institucijų pareiga. Minėta, kad pagal ATPK 269 straipsnio 7 dalį policijos pareigūnai turėjo teisę nuvežti transporto priemonę nuo tilto Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Taigi pagal šią įstatymo normą policijos pareigūnai turėjo teisę automobilį nuvežti nuo tilto, tačiau transporto priemonės saugojimas neįėjo į jų, kaip pareigūnų, pareigas. Vien priverstinis automobilio nuvežimas negarantuotų jo išsaugojimo. Tai, kad policijos pareigūnai pagal sutartį perdavė saugoti atsakovo automobilį ieškovui, o šis atliko veiksmus – automobilį saugojo, atitiko CK 6.229 straipsnyje nustatytą prievolės atsiradimo pagrindą – kito asmens reikalų tvarkymą. Ieškovas automobilį išsaugojo ir tokie jo veiksmai atitiko atsakovo interesus. Taigi ieškovo išlaidos, kurias patyrė veikdamas atsakovo interesais, turi būti atlygintos (CK 6.233 straipsnis)“

Problema su šia nutartimi yra ta, kad kito asmens tvarkymo sąlygos CK yra labai griežtos ir vėlesnėje savo praktikoje (2011 m. liepos 15 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2011) LAT’as pakeičia savo pozicija dėl santykių kvalifikavimo kaip kito asmens reikalų tvarkymo:

“Teismai, nagrinėję šią bylą, jos šalių materialinius teisinius santykius kvalifikavo kaip kito asmens reikalų tvarkymą, kurį reglamentuoja CK 6.229-6.236 straipsniuose įtvirtintos teisės normos. Šio teisės instituto pagrindiniai elementai nurodyti CK 6.229 straipsnio 1 dalyje: asmuo savanoriškai ir be jokio pavedimo, nurodymo ar išankstinio sutikimo tvarko kito asmens reikalus, kuriuos tvarkyti nėra jo pareiga. Taigi kito asmens reikalų tvarkymui kvalifikuoti būtina konstatuoti visų šių sąlygų egzistavimą: 1) asmuo suvokia, kad tvarko ne savo, bet kito asmens reikalus, t. y. kito asmens interesais atlieka faktinius ar teisinius veiksmus; 2) atlikti šiuos veiksmus nėra asmens teisinė pareiga, jie atliekami savanoriškai; 3) asmuo, kurio interesais atliekami veiksmai, nėra išreiškęs savo valios dėl jo reikalų tvarkymo ir tuo metu nėra galimybės sužinoti jo valios dėl atliekamų veiksmų. Nustačius, kad nėra bent vienos išvardytų sąlygų, nėra pagrindo susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikuoti kaip kito asmens reikalų tvarkymo.

Atsižvelgdama į pirmiau išvardytas sąlygas kito asmens reikalų tvarkymui konstatuoti, pažymėtina, kad atsakovas saugojo ieškovo motociklą ne savo iniciatyva, o vykdydamas prievolę, kylančią iš su Šakių rajono policijos komisariatu sudarytos pasaugos sutarties, t. y. ne savanoriškai pagal CK 6.229 straipsnio 1 dalies prasmę, bet veikdamas pagal suinteresuotų asmenų – sutarties šalių – išankstinį susitarimą. Pasaugos sutartis buvo sudaryta užtikrinant abiejų jos šalių interesus (policijos komisariato interesą užtikrinti įstatymo nustatyta tvarka paimtos transporto priemonės saugojimą ir atsakovo interesą gauti pajamų už sutarties vykdymą). Taigi vykdydamas savo sutartinę prievolę, atsakovas veikė savo ir Šakių rajono policijos komisariato interesais, įgyvendindamas Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Akivaizdu, kad ginčo teisinių santykių ypatumai neatitinka kito asmens reikalų tvarkymo požymių, todėl kolegija konstatuoja, jog pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius, susijusius su ieškovo motociklo saugojimu.“

Šioje nutartyje gimsta išaiškinimas dėl sutarties trečiojo asmens naudai, kuris naudojamas iki šiol:

“Pažymėtina, kad pasaugos sutarties pagrindu atsirado ne tik atsakovo ir Šakių rajono policijos komisariato pasaugos santykiai, nes sutartyje nustatytos ne tik ją sudariusių šalių teisės ir pareigos, bet ir transporto priemonės savininko (šioje byloje – ieškovo) pareiga sumokėti už transporto priemonės saugojimą ir teisė reikalauti sutartyje nustatytomis sąlygomis grąžinti transporto priemonę. Taigi tai yra sutartis trečiojo asmens naudai (CK 6.191 straipsnio 1 dalis). Tokia sutartimi tračiajam asmeniui gali būti sukuriama ne tik reikalavimo teisė, bet ir tam tikros pareigos. Nagrinėjamu atveju ne tik pasaugos sutartį sudariusi šalis – Šakių rajono policijos komisariatas, bet ir ieškovas turi teisę reikalauti, kad atsakovas grąžintų perduotą saugoti transporto priemonę tokios pat būklės, kokios ji buvo atiduota saugoti, bei saugotojo atsakomybės neįvykdžius prievolės. Sutartyje kartu su reikalavimo teise transporto priemonės savininkui nustatyta pareiga sumokėti už saugojimą nustatytą atlyginimą saugotojui.“

Tai yra absoliučiai siaubingas CK 6.191 str. 1 d. įtvirtintos sutarties trečiojo asmens naudai išaiškinimas. Neatidžiai žiūrint jis gali atrodyti geras, t.y. reikalavimo teisė sukuriama tiek sutartį sudariusiai šaliai, t.y. policijos komisariatui, tiek transporto priemonės savininkui (valdytojui). Problema yra toje vietoje, kad realiai transporto priemonės savininkas (valdytojas) šioje situacijoje neturi elgesio varianto, nes norėdamas atgauti savo automobilį jis privalo prisiimti “iš sutarties gaunamą naudą“. Jam atsisakant sumokėti stovėjimo aikštelei, jis automobilio neatgauna. Taip “trečiojo asmens“ galimybė veikti yra apribota, nes jam neprisiimant “sutartinių įsipareigojimų“ pažeidžiama jo teisė į nuosavybę. Tai yra visiškas nesusipratimas. Aš nesu matęs tokios kreivos sutarties trečiojo asmens naudai sampratos niekur kitur.

Pavyzdžiui, UNIDROIT principų 2010 m. redakcijoje atsirado sutarties trečiojo asmens naudai institutas ir ten yra aiški nuostata, kuri nurodo:

ARTICLE 5.2.6 (Renunciation)

The beneficiary may renounce a right conferred on it.

COMMENT
The scheme of this Section assumes that, absent contrary provision, the contract between promisor and promisee creates rights in the beneficiary at once, without any need for acceptance by the beneficiary. Although the third party will usually welcome the benefit which the parties have conferred upon it, it cannot be forced to accept it. It follows that the third party may expressly or impliedly renounce the benefit.“

Analogiška taisyklė yra ir DCFR’e:

II.–9:303: Rejection or revocation of benefit
(1) The third party may reject the right or benefit by notice to either of the contracting parties, if that is done without undue delay after being notified of the right or benefit and before it has been expressly or impliedly accepted. On such rejection, the right or benefit is treated as never having accrued to the third party.

COMMENTS
A. The third party may refuse the right or benefit Paragraph (1) of this Article makes it clear that the beneficiary may refuse to accept the right or benefit. This is necessary because nobody has to accept an unwanted benefit. If the benefit is rejected, it is considered never to have accrued to the beneficiary.“

Čia yra sutarčių teisės A B C. Pagal LAT’o sampratą, trečiasis asmuo yra priverstas “priimti naudą“. Taip sutartis trečiojo asmens naudai negali būti aiškinama, nes realiai šio instituto paskirtis yra visai kita – išvengti kelių sutarčių, t.y. tokios situacijos, kai asmuo A sudaro sutartį su B ir nori, kad B savo įsipareigojimus įvykdytų asmeniui C. Tokiu atveju nereikia sudaryti dviejų sutarčių. Tai yra sutarties trečiojo asmens naudai esmė, o ne tai, ką sugalvojo LAT’as.

Galiu pateikti kitokį šios situacijos sprendimą. Vietoje šio kūrybiško išaiškinimo galima naudoti žymiai paprastesnį. CK yra labai lanksti norma, kuri nurodo prievolių atsiradimo pagrindus:

6.2 straipsnis. Prievolių atsiradimo pagrindai

Prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius.“

Doktrinoje ši norma aiškinama labai paprastai ir labai romėniškai, t.y. kad prievolės atsiranda iš sandorių, kvazisutarčių, deliktų ir įstatymų. Mano nuomone, mes šio atveju turime aiškų prievolės sumokėti pinigus už saugotą transporto priemonę įstatyminį atsiradimo pagrindą LR saugos eismo automobilių keliais įstatyme:

33 straipsnis. Transporto priemonės priverstinis nuvežimas arba draudimas važiuoti
1. Priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia KET ar kitų teisės aktų reikalavimus.
6. Išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės.“

Akivaizdu, kad įstatymo leidėjas numatė būtent tokią situaciją. Teismams šiose bylose tereikia pasakyti, kad automobilio savininkui iš įstatymo kyla prievolė atlyginti automobilio stovėjimo aikštelės išlaidas. Viskas, taškas. Daugiau jokios bereikalingos kūrybos ir sutarties trečiojo asmens naudai nuinterpretavimo.

Nematomas esminės šalių nelygybės kriterijus

Nepaisant karšto liepos mėnesio ir poilsiaujančio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, viena kolegija spėjo priimti labai svarbią sutarčių teisei nutartį. 2014 m. liepos 24 d. priimta nutartis Nr. 3K-3-380/2014 svarbi keliais aspektais. Pirma, joje aiškinamas vienašalio sutarties pakeitimo institutas pagal CK 6.223 straipsnį. Šioje dalyje nutartis man nepatiko, bet į blogą apie tai komentaro nenoriu rašyti, nes pats CK 6.223 str. reikalauja atskiro mokslinio tyrimo. Antras svarbus klausimas yra automobilių pasaugos sutarties sudarymas tarp policijos ir automobilių saugojimo aikštelės, o ši sutartis LAT’o kvalifikuojama sutartimi trečiojo asmens naudai, kas, mano nekuklia nuomone, yra visiškas nesusipratimas. Tačiau šiai problemai skirsiu atskirą komentarą ateityje, kai turėsiu laiko išstudijuoti visą buvusią teismo praktiką šiuo klausimu. Trečias klausimas, apie kurį šiandien trumpai parašysiu, yra esminės šalių nelygybės taikymas.

Mano nuomone, yra vienas esminės šalių nelygybės kriterijus, kuris tarsi paslėptas, t.y., ekslpicitiškai neparodytas CK 6.228 str. Plika akimi jo nesimato ir UNIDROIT principų tekste bei oficialiame komentare. Kodėl jo nėra, turiu dvi versijas: 1) jis yra toks akivaizdus, kad jo net nereikia išskirti 2) aš klystu interpretuodamas šį institutą, nors labai abejoju, kad taip yra. Tam kad suprastume situaciją, trumpai pateiksiu bylos fabulą:

Y (Vilniaus rajono policijos komisariatas)  sudarė transporto priemonių pasaugos sutartį su subjektu X, kurios pagrindu Y perduoda saugotojui X, o pastarasis įsipareigoja pristatyti (nugabenti) transporto priemones saugoti į saugotojui X priklausančias aikšteles arba pristatyti (nugabenti) į kitas davėjo Y atstovų nurodytas vietas.  Y mano, kad kai kurios sutarties sąlygos sukelia esminę šalių nelygybę, todėl vadovaudamasis CK 6.228 str. prašo jas pakeisti.

Ši situacija turi dar vieną svarbią aplinkybę, kurią išskaičiau iš LAT’o motyvų:

“Šiuo atveju taip pat svarbios ginčo Sutarties sudarymo aplinkybė, nes Sutartis sudaryta viešo konkurso būdu, jos projektas, atitinkantis galutinį susitarimo tekstą, buvo parengtas būtent kasatoriaus.“

Taigi, sutartis sudaryta viešo konkurso būdu, sąlygas pasiūlo būtent Vilniaus rajono policijos komisariatas, Y prisijungia prie sutarties, tada komisariatas kreipiasi į teismą, kad būtų pakeista sutartis nes ji sukelia esminę nelygybę. Logika?  Reikia pažiūrėti į pačią normos konstrukciją ir išgryninti jos tikslą:

“6.228 straipsnis. Esminė šalių nelygybė

1. Šalis gali atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Be kitų aplinkybių, šiais atvejais turi būti atsižvelgiama ir į tai, jog viena šalis nesąžiningai pasinaudojo tuo, kad kita šalis nuo jos priklauso, turi ekonominių sunkumų, neatidėliotinų poreikių, yra ekonomiškai silpna, neinformuota, nepatyrusi, veikia neapdairiai, neturi derybų patirties, taip pat atsižvelgiant į sutarties prigimtį ir tikslą.“

Esminės nelygybės instituto tikslas paprastai tariant – komerciniuose santykiuose apsaugoti silpnesniąją šalį, kuriai savo valią primetė dominuojanti šalis. Jeigu šalis, kuri dominuoja teisiniame santykyje, t.y. pati pasiūlo sutarties sąlygas, o kita šalis tik akceptuoja jos primestas sutarties sąlygas, tai apie esminės šalių nelygybės instituto taikymą sutarties sąlygas pasiūliusios šalies naudai išvis negalima kalbėti, nes subjektas, kuris primetė sutarties sąlygas kitai šaliai, negalėjo pasinaudoti pats savimi.

Bent jau taip supratau šios bylos faktinę situaciją. Gali būti, kad ginčijamos sutarties sąlygos buvo tarpusavyje sutarties šalių derinamos, tačiau tada man neaišku, kodėl teismas akcentavo, jog sutartis parengta būtent policijos komisariato. Jeigu buvo taip, kaip man pavyko suprasti šią bylą, esminės sutarčių nelygybės kriterijų išvis net nereikėjo bandyti taikyti šioje byloje.

Sutarčių skirstymas į realines ir konsensualines šiuolaikinėje sutarčių teisėje nebeturi prasmės

Turbūt visiems girdėta sutarčių klasifikacija į konsensualines ir realines. Tai viena iš romėniškojo paveldo klasifikacijų, kuri turėjo reikšmę sutarties galiojimui (jos sudarymo momentui). Realinių sutarčių sudarymui esminiu elementu laikytas daikto (lot. rei) perdavimas, o konsensualinių – šalių valios sutapimas (lot. consensus ad idem). Ši klasifikacija kažkodėl gyva iki šių laikų ir net mūsų CK yra įtvirtinta įstatymo lygmeniu:

6.160 straipsnis. Sutarčių rūšys

1. Sutartys gali būti dvišalės ir vienašalės; atlygintinės ir neatlygintinės; konsensualinės ir realinės; vienkartinio įvykdymo sutartys ir tęstinio vykdymo sutartys; vartojimo sutartys ir kitos.“

Ji kalama į galvas civilinės teisės studentams tiek per vadovėlius, tiek per oficialų Justitios leidyklos CK šeštosios knygos komentarą (žr. CK 6.160 str.). Kažkodėl mūsų literatūroje ši klasifikacija pasiekė dogmatinį lygmenį ir niekas jos nekvestionuoja. Realinių sutarčių mūsų kodekse galime rasti ne vieną, jas atpažįstame pagal lingvistinę formuluotę sutarties sampratoje pvz.: paskolos davėjas perduoda; pagal dovanojimo sutartį viena šalis (dovanotojas) neatlygintinai perduoda turtą; neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) perduoda; ir kt.

Gali kilti klausimas, kokią problemą čia matau? Mano manymu, kad kartais gali pasitaikyti atvejų, kai iš pažiūros teisėta sutartis gali būti pripažinta nesudaryta, o viena iš šalių, vengdama sutartinių įsipareigojimų, ginsis tuo, kad daiktas (piningai) nebuvo perduoti.

Pateiksiu vieną gražią citatą iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (nr. 3K-3-103/2013):

“CK 6.154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o šie įgyja reikalavimo teisę. Pagal CK 6.159 straipsnį sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma. Iš CK 6.154 ir 6.159 straipsniuose pateiktos sutarties apibrėžties darytina išvada, kad esminis sutarties požymis ir svarbiausias sutarties galiojimo elementas yra šalių susitarimas (consensus ad idem). Remiantis konsensualizmo principu, sutarčiai sudaryti pakanka šalių valios sukurti tarpusavio santykius, todėl paprastai laikoma, kad suderinta šalių valios išraiška yra pakankamas pagrindas sutartiniams santykiams atsirasti, ir nesuteikiama lemiamos reikšmės valios išraiškos formai.“

Šis citata, mano manymu, atitinka šiuolaikinę sutarčių teisę. Kaip ir šiuolaitinę sutarčių teisę atitinka šios CK normos:

“6.154 straipsnis. Sutarties samprata

1. Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę.

6.159 straipsnis. Sutarties elementai

Sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma.

6.162 straipsnis. Sutarties sudarymo tvarka

1. Sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas) arba kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais.“

Pacituotų normų ypatumas yra tas, jog jos į mūsų CK perkeltos transplantuojant UNIDROIT principus. Šių principų ypatybė – konsensualizmo principo viršenybė t.y. šie principai nenustato sutartims nei sutarties pagrindo (cause), nei abstrakčios naudos (consideration) elementų, nei jokių formos reikalavimų. Vienintelis reikalavimas – šalių valios sutapimas:

“ARTICLE 3.1.2
(Validity of mere agreement)
A contract is concluded, modified or ter-minated by the mere agreement of the parties, without any further requirement.“

Oficialiame šios UNIDROIT principų nuostatos komentare yra aiškiai nurodoma, kad visos sutartys yra konsensualinės ir nepripažįstamos realinės sutartys (taip buvo ne tik 2010 m. redakcijoje, bet ir 1994 m.):

“3. All contracts consensual
Some civil law systems have retained certain types of “real” contract, i.e. contracts concluded only upon the actual handing over of the goods concerned. These rules are not easily compatible with modern business perceptions and practice and are therefore excluded by this Article.“

Problema tame, kad mūsų kodekse yra originalios kūrybos 6.160 str. 1 d., kuri įtvirtina konsensualinių ir realinių sutarčių klasifikaciją. Jis visiškai nedera su transplantuotais UNIDROIT principais. Kyla klausimas, kam kodekso kūrėjai sukūrė šią normą? Nežinau, galiu tik spėlioti, kad norėjo parodyti galimas sutarčių klasifikacijas. Abejoju, ar kūrimo stadijoje pastebėta, jog ta norma prieštarauja, kitoms sutarčių normoms, o taip pat neaišku, ar matyta, jog atskirų sutarčių rūšių normos, prieštarauja bendrosioms sutarčių normoms. Iš dalies žinau atsakymą, kodėl taip yra. Tiesiog labai skubėta kurti civilinį kodeksą, nes vienai iš partijų reikėjo užsidėti pliusą prieš rinkėjus artėjant naujiems Seimo rinkimams. Dauguma atskirų sutarčių rūšių nuostatų (bent jau sutarčių sampratos) buvo paimtos iš sovietinio 1964 m. CK. Jeigu atsiverstume tą civilinį kodeksą, pamatytume, kad jame nebuvo bendrųjų sutarčių teisės nuostatų t.y. egzistavo tik atskiros sutarčių rūšys. Jos ir permestos į naująjį CK, o bendrosios sutarčių nuostatos perkeltos transplantuojant UNIDROIT principus (su kai kuriais pakeitimais) į naująjį kodeksą. Suderinti bendrąsias sutarčių normas su atskiromis sutarčių rūšimis nebuvo vargintasi (tam objektyviai galėjo neužtekti laiko).

Atsižvelgiant į šias pastabas, mano manymu, didžiausia problema gali kilti su paskolos sutartiniais santykiais. Pažiūrėkime į paskolos ir kredito sutarčių sampratas, jos į mūsų kodeksą atkeliavo iš sovietinio CK:

6.870 straipsnis. Paskolos sutarties samprata

1. Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita.

6.881 straipsnis. Kreditavimo sutarties samprata

1. Kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas.“

Pagal šias sampratas paskolos sutartis – realinė, o kredito – konsensualinė. Skirtumas tarp šių sutarčių tėra toks, kad vienos sutarties šalimi yra spec. subjektas bankas arba kita kredito įstaiga.

Įsivaizduokime situaciją, kad Jonas su Petru raštu susitarė, kad Petras paskolins Jonui po mėnesio 10 tūkst. Lt. Jonas po mėnesio reikalauja iš Petro paskolos sumos t.y. kad Petras vykdytų savo prisiimtus sutartinius įsipareigojimus, o Petras nebenorėdamas skolinti pinigų sako: “-Ne, Jonai, paskolos sutartis – realinė, o tai reiškia, kad kol neperdaviau tau pinigų, jokia sutartis tarp mūsų nėra sudaryta, todėl tu pinigų negausi.“ Nesvarbu, kad buvo raštu suderinta abiejų valia. Paradoksas tame, kad jeigu vietoje Petro analogiška sutartis būtų sudaryta su Swedbank, tai šis bankas nuo sutarties vykdymo neišsisuktų, nes su juo sutartis būtų konsensualinė.

Ar man vienam atrodo, kad šis šaržuotas pavyzdys parodo esančio reguliavimo absurdiškumą? Nesuprantu, kam ši klasifikacija reikalinga šiuolaikinėje teisėje. Paimta ji iš romėnų, tačiau ten buvo aiški jos paskirtis. Tam tikros sutartys pas romėnus turėdavo specialias darymo procedūras (mancipacitio, in jure cessio ir kt.). Kai kurių sutarčių galiojimas ir sudarymas buvo įrodomas būtent daikto (rei) perdavimu, tam ir reikėjo šios klasifikacijos. Šiuolaikinėje teisėje to visiškai nereikia, ypač jeigu šalių konsensusą galima įrodyti rašytine tarpusavio sutartimi.

Iš to išplaukia dar viena problema, kad vadinamosioms realinėms sutartims negalima taikyti ofertos ir akcepto taisyklių.

Klausimas, kaip tokias problemas spręstų Lietuvos Auščiausiasis Teismas. Jeigu ne CK 6.160 str. 1 d. tai vien pagal lingvistinę išraišką realinių sutarčių sampratas atskirose sutarčių rūšyse būtų galima išmesti į šiukšlių dėžę, dabar gi minėta norma tai padaryti sutrukdys.

Vienas iš atvejų, kai netesybos neįskaitomos į nuostolius – atsiradimas iš skirtingų tos pačios sutarties prievolių

Tęsiant komentarus netesybų tema, vienas iš klausimų, į kuriuos derėtų atsakyti: ar yra tokių atvejų, kai netesybos nėra įskaitomos į nuostolius? Tiek teismų praktikoje, tiek mokslininkų doktrinoje nuolat kartojama, jog pas mus yra įskaitinės netesybos t.y. jos įskaitomos į nuostolius. Tai, be abejo, yra teisingas teiginys, tačiau pasitaiko situacijų, kai atrodytų, jos turėtų būti įskaitytos, bet nėra įskaitomos. Vienas iš tokių pavyzdžių galėtų būti 2013 m. gegužės 16 d. nutartis Nr. 3K-3-230/2013.

Faktinė situacija: užsakovas Lietuvos kariuomenė sudarė uniformų pirkimo-pardavimo sutartį. Sutartyje buvo dvi tokios sąlygos, kurios nustatė pardavėjo pareigas:

1. Uniformos turi būti pristatytos iki datos X, už šios sąlygos nesilaikymą numatyti delspinigiai.

2. Uniformos turi atitikti tam tikrą kokybę Y.

Pardavėjas pažeidė abi šias sąlygas. Taip pažeistos kelios sutarties sąlygos t.y. iš tų pačių sutartinių santykių kylančios kelios skirtingos prievolės. Už pirmosios iš čia nurodytų sąlygų pažeidimą sutartyje buvo numatyti delspinigiai. Už tai, kad pažeista kokybės sąlyga, pirkėjas vienašališkai nutraukė sutartį, vadovaudamasis CK 6.258 straipsnio 5 dalimi sudarė pakeičiančiąją sutartį, o pagal pirmosios ir pakeičiančiosios sutarties kainų skirtumą patyrė papildomų nuostolių. Teismai priteisė ir delspinigus ir nuostolius jų neįskaitydami.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paaiškino tai, ko žemesnės instancijos teismai  nepadarė:

“Ieškovas prašydamas atlyginti jo patirtus nuostolius nurodė 233 484,10 Lt nuostolių, atsiradusių dėl kainų skirtumo, įsigijus prekių pirkimo–pardavimo sutartimis kasatoriaus nepateiktų 5605 komplektų lauko uniformų kostiumų bei 61 951,01 Lt delspinigių. Bylą nagrinėję teismai priteisė tiek prašytus 233 484,10 Lt, tiek 61 951,01 Lt nuostolius, tačiau nepaaiškino, kodėl šiuo atveju netaikė nuostolių įskaitymo principo.

CK įtvirtinta, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Delspinigiai – viena netesybų rūšių. Taigi, kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai. Teismų praktikoje nurodoma, kad šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų skirta tam, kad kreditoriui nereikėtų įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. N. v. T. M. ir kt., bylos Nr. 3K-7-304/2007; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008).

Aiškinant netesybų ir nuostolių santykį pažymėtina, kad pagal Lietuvos civilinę teisę bendroji taisyklė yra įskaitinių netesybų taikymas, t. y. baudinių netesybų netaikymas. CK 6.73 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai pareiškiamas reikalavimas atlyginti nuostolius, netesybos (t. y. ir delspinigiai) įskaitomos į nuostolių atlyginimą (analogiška taisyklė – CK 6.258 straipsnio 2 dalyje). Netesybų įskaitymo esmė ta, kad, kreditoriui reikalaujant netesybų ir nuostolių bei pagrindus savo reikalavimą, jam priteisiama didesnioji priklausanti suma, kuri apima mažesniąją. Tais atvejais, kai nuostolių suma didesnė nei sutartimi nustatytos netesybos, pagal CK 6.73 straipsnio 1 dalį priteisiamas nuostolių atlyginimas, apimantis įskaitomą netesybų sumą. Tačiau prieš taikant įskaitymą turi būti įvertinama, iš kokios prievolės pažeidimo šaliai kilo pareiga atlyginti nuostolius ir netesybas.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 61 951,01 Lt delspinigių suma susidarė remiantis Sutarties 6.4 punktu dėl nustatytu terminu naujų prekių nepristatymo. Taigi delspinigiai buvo mokami už vėlavimą, prekių laiku nepristatymą. Nuostoliai CK 6.258 straipsnio 5 dalies pagrindu susidarė taip pat dėl Sutarties pažeidimo, tačiau pažeidimo pagrindas buvo ne vėlavimas, bet netinkamos kokybės prekių pristatymas (Sutarties 5.8 punktu). Taigi, nors delspinigiai ir nuostoliai, apskaičiuoti remiantis kainų skirtumo principu, kyla iš šalių sudarytos Sutarties pažeidimo, tačiau iš skirtingo pobūdžio ir skirtingų Sutarties nuostatų pažeidimų. Dėl to nagrinėjamu atveju netesybos nėra įskaitomos į nuostolius, o nuostolių ir netesybų priteisimas nevertintinas kaip baudinio pobūdžio, nes kyla iš skirtingų Sutarties nuostatų pažeidimų. Apibendrindama teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ieškovui atskirai priteisė 233 484,10 Lt nuostolių CK 6.258 straipsnio 5 dalies pagrindu, o 61 951,01 Lt delspinigių į šią sumą neįskaitė ir priteisimo nepanaikino.“

Taigi, jeigu pažeidžiamos skirtingos prievolės netesybos nėra įskaitomos į nuostolius, nesvarbu, kad nuostoliai ir netesybos kyla iš tos pačios sutarties pažeidimo. Kvalifikavimo esmė yra prievolės, o ne sutartis.

Teismas neturi teisės iš lempos nustatinėti netesybas ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais keisti (kurti) sutarties sąlygas

Civiliniame kodekse yra dvi normos leidžiančios teismui ex officio mažinti netesybų dydį (CK 6.258 str. 3 d. ir 6.73 str. 2 d.). Kalbant apie šias normas ir netesybų mažinimą, esu ne kartą girdėjęs klausimą: jeigu teismas gali mažinti netesybas, tai gal gali ir jas padidinti? Tada giminingas klausimas būtų, ar teismas gali nustatyti pats netesybų dydį? Atrodytų, kad atsakymas paprastas ir aiškus – ne negali, nes tam neturi jokio teisinio pagrindo. Tačiau pasirodo yra teismų praktikos, kuri rodo priešingai. Kad tokia praktika neteisinga turėjo pasakyti Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje 2013 m. liepos 2 d. Nr. 3K-3-364/2013. Byloje buvo sprendžiami automobilio pirkimo-pardavimo sutarties vienašalio nutraukimo ir nuostolių atlyginimo klausimai.

Ginčo esmė: pardavėjas pavėlavo sutartyje aiškiai apibrėžtu terminu parduoti automobilį, todėl pirkėjas vienašališkai nutraukė sutartį ir sudarė kitą sutartį (neva pirmąją pakeičiančiąją CK 6.258 str. 5 d. prasme), kuria nusipirko kitą, brangesnį automobilį ir šiuo pagrindu pareikalavo atlyginti automobilių kainų skirtumą kaip patirtus nuostolius. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino ir iš lempos oj… t.y. vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais teismas konstatavo, kad ieškovės nuostoliai yra 10 000 Lt. Įdomumas prasideda apeliacinėje instancijoje, kuri šios sumos nekeičia, tačiau sugalvoja argumentaciją šiai sumai pagrįsti:

“Pagal šalių sutarties 4.1.4 punkto nustatą ieškovė įsipareigojo sumokėti pardavėjui netesybas (10 000 Lt baudą) tuo atveju, jei ji atsisakytų pirkti automobilį. Kolegijos nuomone, teismas, atsižvelgęs į sutarties 4.1.4 punkte numatytą baudą, pagrįstai priteisė ieškovei 10 000 Lt nuostolių ir 1018,75 Lt pakaitinio automobilio nuomos išlaidos už 2011 m. liepos mėn. Kolegija pažymėjo, kad ieškovės nuostoliai atsakovui laiku nepardavus transporto priemonės yra tokie patys, kaip ir atsakovo sutartimi nustatyti nuostoliai ieškovei atsisakius pirkti prekę“.

Taigi turime iš oro paimtą argumentaciją, kurios logika, jei teisingai suprantu, kad jeigu vienos sutarties šalis sudarant sutartį išsiderėjo sau netesybas, tai analogiškai galima tą netesybų normą taikyti ir kitai šaliai. Sutarčių laisvės principas, CK normos, kad susitarimas dėl netesybų turi būti raštu – nė motais. Visa laimė, kad taip neatrodo Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Pirmiausia teismas nurodė, kokiais atvejais šis turi teisę nustatyti netesybas, parodydamas įstatymo normas, kurios tokią teisę:

“Teismas turi teisę nustatyti netesybas (baudą) tais atvejais, kai nevykdomas teismo sprendimas, įpareigojantis paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis (CK 2.24 straipsnio 7 dalis); jeigu skolininkas nevykdo prievolės atlikti tam tikrą darbą ar veiksmus, kuriuos atlikti gali tik jis pats (CK 6.61 straipsnio 2 dalis); jeigu skolininkas nevykdo teismo sprendimo, įpareigojančio įvykdyti sutartinę prievolę natūra (CK 6.215 straipsnio 1 dalis). Teismo nustatytose netesybose vyrauja skatinamoji netesybų funkcija. Pažymėtina, bauda (nuostoliai) pirkėjo naudai nebuvo nustatyti.“

Toliau teismas nurodo, jog negalima pažeidinėti sutarčių laisvės principo vien vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais:

“Sutarties laisvės principas leidžia šalims laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis), taigi susitarti ir dėl netesybų, ir dėl jų dydžio. Toks šalių susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis (CK 6.72 straipsnis). Šalių sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo sutartinę prievolę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008; 2012 m. birželio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. A., kt. v. UAB „Šiaurinė žvaigždė“, bylos Nr. 3K-3-303/2012; kt.). Be to, netesybomis siekiama sukurti teisinį aiškumą tarp šalių dėl civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę tam tikra sutartine ir iš anksto žinoma pinigų suma, be to, skatina skolininką laiku ir tinkamai įvykdyti įsipareigojimus. Taigi šalių sutartyje sulygtos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma. Kasacinio teismo nurodyta, kad, sprendžiant dėl priteistinų sutartinių netesybų dydžio, svarbu atsižvelgti į tai, jog netesybos nustatytos šalių valia jų sudarytoje sutartyje, įvertinti konkrečių sutartinių santykių pobūdį. Teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Baltarusijos Respublikos Prezidento reikalų valdybos valstybinės gamybos ir prekybos unitarinė įmonė „Belaja Rus“ v. Britų Virginijos salų bendrovė Westintorg Corp., bylos Nr. 3K-3-443/2008; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008; kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, jeigu sutartyje sulygstama tik dėl baudos, taikytinos vienai sutarties šaliai, ir vėliau tokios sutarties sąlygos šalys neginčija, teismas negali šalių lygiateisiškumo, teisingumo ir protingumo principų pagrindu keisti šalių susitarimo dėl tokio prievolių vykdymo užtikrinimo ir priteisti šaliai minimalius nuostolius, kurių nereikia įrodinėti, tačiau šalys dėl tokių nesitarė.

Nagrinėjamu atveju šalių sudarytoje automobilio pirkimo–pardavimo sutartyje nėra nustatyto pagrindo priteisti baudą (netesybas) pirkėjui, kai pardavėjas pažeidžia sutarties įvykdymo terminą,  be to, bylos nagrinėjimo metu nenustatyta ir pagrindo teismui savo iniciatyva priteisti baudą (netesybas). “

Mane rimtai erzina, kai teismai mėgsta imtis advokato veiklos bando apginti žiopląją šalį griaudami sutartį, keisdami jos nuostatas ir pan. Civilinis kodeksas iš esmės nesuteikia teisės to daryti. Norint modifikuoti sutartis, tam yra tam skirti specialūs institutai: bendrosios skirtos sandorio negaliojimui, esminės šalių nelygybės, sutarties pakeitimo teismo sprendimu. Šiems institutams būdinga tai, kad jie turi aiškias taikymo sąlygas, kurios mažina teisinį neapibrėžtumą ir nenuspėjamumą. Anglai savo sutarčių teisėje yra griežtai pasisakę prieš geros valios, teisingumo, sąžiningumo, protingumo principų taikymą. Jų teismai iš esmės niekada šiais pagrindais nenutrauktų ir nemodifikuotų sutarties. Tokius teiginius galima rasti bet kokiame common law sutaričų teisės vadovėlyje, pamenu, tai per savo skaitytas paskaitas akcentavo ir garsus anglų sutarčių teisės profesorius S. Whittaker. Tokios vertinamosios kategorijos jų teismų vertintinos kaip pavojingos, nes yra per daug neapibrėžtos. Pritariu šiai pozicijai, pas mus minėtais principais argumentuojama tuomet, kai nėra geresnių teisinių argumentų. Įsikišimas į sutartį taip, kad vadovaujantis lygiateisiškumu, protingumu, sąžiningumu, teisingumu iš esmės sukuriamos sutarties normos (net nepripažįstamos negaliojančiomis, kas gali būti tam tikrais atvejais toleruotina) – visiškai absurdiškas, pažeidžiantis sutarčių laisvės principą, teisinį aiškumą ir stabilumą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, jog nekonkuravimo susitarimai, kuriais be teisingo atlyginimo suvaržoma konstitucinė teisė laisvai pasirinkti darbą ar verslą – niekiniai

Niekada nerašiau darbo teisės tematika, tačiau, kadangi nekonkuravimo susitarimai artimesni civilinei teisei, šį kartą parašysiu. 2013 m. liepos 5 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį (nr. 3K-3-401/2013), kurioje buvo sprendžiamas tarp darbdavio ir darbuotojo nekonkuravimo susitarimų teisėtumo klausimas. Susitarimo esmė:

1. Visą darbo sutarties laikotarpį ir dvejus metus po darbo sutarties pasibaigimo atsakovas įsipareigojo be išankstinio rašytinio ieškovės sutikimo tiesiogiai ar netiesiogiai, atskirai ar kartu, ar bet kokio kito asmens vardu nekonkuruoti su darbdaviu ES valstybių teritorijoje.
2. Šalys sutaria, kad Darbuotojo mėnesinis darbo užmokestis apima ir kompensaciją už šiame Susitarime numatytų įsipareigojimų vykdymą Darbo sutarties galiojimo metu.

Čia matome esmines nekonkuravimo susitarimo sąlygas. Pastebėtina, jog sudarant nekonkuravimo susitarimą, būtina nustatyti teisingą kompensaciją už šio susitarimo laikymąsi. Taigi klausimas: ar galima darbo užmokesčio dalį įskaičiuoti kaip kompensaciją už nekonkuravimo susitarimo laikymąsi?

Pirmiausia Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paaiškino šio instituto paskirtį:

“Nekonkuravimo susitarimu darbuotojas įsipareigoja, pasibaigus darbo sutarčiai, sutartą laikotarpį nustatytomis sąlygomis nekonkuruoti su darbdaviu – nedirbti darbdavio konkurento įmonėje, nesteigti įmonės ar nedalyvauti versle, konkuruojančiame su buvusio darbdavio verslu. Kad sudarytas nekonkuravimo susitarimas būtų pripažįstamas galiojančiu, jis turi neprieštarauti įstatymui.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje inter alia įtvirtinta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Laisvė pasirinkti darbą ir verslą reiškia, kad kiekvienas žmogus turi konstitucinę teisę pats spręsti, kokią veiklą jam pasirinkti. Ši nuostata remiasi visuotinai pripažinta žmogaus laisvės koncepcija. Teisė laisvai pasirinkti darbą ar verslą yra viena iš būtinų sąlygų žmogaus, asmenybės gyvybiniams poreikiams tenkinti, deramai padėčiai visuomenėje užimti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d., 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimai). Teisė laisvai pasirinkti darbą nevertintina kaip absoliuti – ji negali būti traktuojama kaip garantuojanti, kad kiekvienas asmuo turės darbą ar gaus konkretų pageidaujamą darbą, taip pat ji neužkerta galimybės tam tikrais pagrindais apriboti jos įgyvendinimą, nustatant atitinkamus pagrįstus ir teisėtus reikalavimus.

Dirbdamas darbą, darbuotojas įgyja ar pagerina savo kvalifikaciją, profesines žinias ir įgūdžius. Aukštesnė profesinė kvalifikacija sudaro prielaidas jam geriau konkuruoti darbo rinkoje, pretenduoti į aukštesnį atlyginimą už darbą, taigi ji yra reikšmingas veiksnys, pagerinantis sąlygas darbuotojui įgyvendinti savo teisę pasirinkti konkretų pageidaujamą darbą bei už darbą gauti teisingą atlyginimą.

Darbdaviai suinteresuoti apsaugoti įmonės komercines ar technologines paslaptis ir kitą konfidencialią informaciją (know-how, klientų sąrašai, kainų politika, kitos žinios apie įmonės veiklą, kt.) nuo šių paslapčių panaudojimo konkurencijai su jais. Tokią galimybę turi buvę darbuotojai, todėl darbdaviai siekia su jais sudaryti nekonkuravimo susitarimus. Tokie susitarimai neišvengiamai riboja juos pasirašiusių darbuotojų teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą.

Tiek pakankama darbdavio turtinių interesų apsauga, tiek darbuotojo darbo teisių apsauga – būtinos normalios ūkinės veiklos šiuolaikinėje visuomenėje prielaidos. Kilus ginčui dėl šių teisių ir interesų pažeidimo, teismas, aiškindamas ir taikydamas teisės normas, privalo įvertinti skirtingus interesus ir užtikrinti jų pusiausvyrą.

Nekonkuravimo susitarimas kasacinio teismo praktikoje laikomas civiliniu teisiniu sandoriu nepaisant to, kad jis sudarytas darbo sutarties šalių ir inkorporuotas į šalių sudarytą darbo sutartį kaip jos papildymas, atsižvelgiant į sutarčių laisvės principą, suteikiantį teisę šalims laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat ir Civiliniame kodekse nenumatytas, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl nekonkuravimo susitarimo darbo teisiniuose santykiuose, yra konstatavęs, kad nagrinėjamam susitarimui pagal įstatymo analogiją taikytinas CK 2.164 straipsnis, reglamentuojantis konkurencijos draudimą, taip pat CK šeštosios knygos II dalies „Sutarčių teisė“ normos, CK 1.5 straipsnis. Pažymėtina, kad CK 2.164 straipsnis, sprendžiant bylas dėl nekonkuravimo susitarimų, taikomas atsižvelgiant į juos sudarančių šalių ir susitarimų ypatumus, kuriuos lemia pirmiau išdėstytos Konstitucijos normos. Kasacinis teismas formuojamoje teismų praktikoje dėl nekonkuravimo susitarimų yra nurodęs, kad tokie susitarimai turi atitikti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Nekonkuravimo susitarimai, atsižvelgiant į jų tikslus, interesų teisėtumą, negali būti sudaromi su bet kuriuo darbuotoju. Susitarime, be kita ko, turi būti nustatyta pusiausvyra tarp abiejų jos šalių interesų, vienos šalies (darbdavio) interesas turi būti ginamas kuo mažiau suvaržant kitos šalies (darbuotojo) veiksmus, šios naudai nustatant  sąžiningą ir teisingą kompensaciją (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  Civilinių  bylų  skyriaus  teisėjų  kolegijos 2007 m.  spalio 22 d. nutartį, priimtą  civilinėje byloje UAB „Docpartner“ v. L. V. , bylos Nr.  3K-3-415/2007; 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje. S. v. UAB „ETB Legal“, bylos  Nr. 3K-3-476/2012).

Kadangi darbdavio ir  darbuotojo sudaromu nekonkuravimo susitarimu apribojama Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė laisvai pasirinkti darbą ar verslą būtent toje srityje, kurioje darbuotojas turi aukštesnę kvalifikaciją, kartu ribojama jo galimybė gauti didesnes nei kitose srityse pajamas, tai už įsipareigojimą nekonkuruoti turi būti teisingai atlyginama. Dėl to tik nustačius teisingą kompensaciją už nurodytus darbuotojo teisių suvaržymus, šie suvaržymai nevertintini kaip neproporcingi ir pažeidžiantys darbuotojų konstitucines teises. Priešingu atveju nekonkuravimas laikytinas įtvirtinančiu esminę šalių nelygybę ir gali būti pripažintas negaliojančiu CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, vienai iš šalių kreipiantis į teismą. Atsakovas, gindamasis nuo ieškinio, turi įrodyti, kaip ieškovui buvo tinkamai atlyginta už jo teisių suvaržymą.“

Pagal konkrečiai šį susitarimą, ribojimai yra labai griežti:

“Nagrinėjamoje byloje ieškovei – buvusiai atsakovų darbdavei – reikalaujant priteisti iš atsakovų nekonkuravimo Susitarimuose nustatyto dydžio baudą už jų nesilaikymą, atsakovai ginčija Susitarimų galiojimą, motyvuodami, kad Susitarimuose nėra privalomojo elemento – materialinės kompensacijos. Byloje nustatyta, kad ieškovė su atsakovais sudarė nekonkuravimo Susitarimą, pagal kurio 2.1 punktą visą darbo sutarties laikotarpį ir dvejus metus po darbo sutarties pasibaigimo atsakovai įsipareigojo be išankstinio rašytinio ieškovės sutikimo tiesiogiai ar netiesiogiai, atskirai ar kartu, ar bet kokio kito asmens vardu nekonkuruoti su ieškove ES valstybių teritorijoje (atsakovas A. B. įsipareigojo nekonkuruoti ir NVS šalių teritorijoje). Pagal Susitarimus nekonkuravimo sąvoka apima įsipareigojimą: nedirbti, nebūti direktoriumi, valdybos, stebėtojų tarybos ar kito įmonės organo nariu, bendrovėse ar kitose įmonėse, kurios yra ar potencialiai gali būti ieškovės konkurentais; nekonsultuoti, nesudaryti sutarčių, nebūti agentu,  individualiai ar kaip nors kitaip nedalyvauti bendrovėse, įmonėse ar kituose susivienijimuose; tiesiogiai ar netiesiogiai neužsiimti verslu, kuris konkuruoja ar gali konkuruoti su ieškovės verslu; tiesiogiai ar netiesiogiai neturėti akcijų, kitų kapitalų dalių ar kokių kitų tiesioginių ar netiesioginių privačių interesų bendrovėse, įmonėse ar kituose susivienijimuose, kurie gali būti ieškovės konkurentais. Taigi Susitarimuose nustatytų apribojimų apimtis yra didelė.

Nekonkuravimo Susitarimų 4.1 punkte nurodyta: „Šalys sutaria, kad Darbuotojo mėnesinis darbo užmokestis apima ir kompensaciją už šiame Susitarime numatytų įsipareigojimų vykdymą Darbo sutarties galiojimo metu“. Kitų nuostatų dėl kompensacijos Susitarimuose nėra.“

Teismas priėjo prie išvados:

“Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas ginčo Susitarimų nuostatas, apibendrindama konstatuoja, kad šiuose Susitarimuose, nustačius didelės apimties darbuotojų teisių apribojimus, nebuvo nustatyta įstatymo reikalavimus atitinkanti kompensacija, kuri yra būtina nekonkuravimo susitarimų, ribojančių darbuotojų konstitucines teises, galiojimo sąlyga. Tai sudaro pagrindą pripažinti, kad Susitarimai, kuriais be teisingo atlyginimo suvaržant konstitucinę teisę laisvai pasirinkti darbą ar verslą, įtvirtinta esminė šalių nelygybė, neatitiko teisingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis), prieštaravo imperatyviosioms įstatymo normoms, todėl yra negaliojantys ab initio (CK 1.80 straipsnis). Tokia nuostata atitinka kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „JG reklamos dovanos“ v. D. S. ir UAB „Verslo inkorporacijos centras“, bylos Nr.  3K-3-377/2013; 2013 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. G. v. UAB „JG reklamos dovanos“, bylos Nr.  3K-3-378/2013).

Teisėjų kolegija pažymi, kad, atsižvelgiant į konstatuotus nekonkuravimo Susitarimų negaliojimo pagrindus, išvados dėl jų negaliojimo negali pakeisti kasatoriaus nurodomos aplinkybės, kad atsakovai, sudarydami ginčo  Susitarimus, juose nustatytų sąlygų nelaikė pažeidžiančiomis jų interesus. Teisės normos draudžia sudaryti sandorius, prieštaraujančius imperatyviosioms įstatymų nuostatoms, valstybėje susiformavusiai viešajai tvarkai ar gerai moralei. Kasatoriaus teiginys, kad, pripažįstant negaliojančia nekonkuravimo Susitarimo dalį dėl kompensacijos darbuotojui, kita ginčo Susitarimo dalis, kaip apsauganti teisėtą darbdavio interesą ir užkertanti kelią nesąžiningai konkurencijai, nelaikytina negaliojančia, prieštarauja pirmiau išdėstytoms nekonkuravimo Susitarimo galiojimo sąlygoms. Pripažinus negaliojančiomis ginčo Susitarimų dalis, kuriomis kompensacija darbuotojams už jų teisių suvaržymus iš esmės nenustatyta, ir paliekant galioti dalis, kuriose nustatyti šie suvaržymai, jie liktų prieštaraujantys imperatyviosioms įstatymo normoms, t. y. niekiniai.“

Apibendrinanti išvada, jog nustatant konkuravimo susitarimą po darbo sutarties nutraukimui tam tikram laikui, darbdavys norėdamas šio susitarimo teisėtumo privalo užtikrinti, kad po darbo sutarties nutraukimo mokama kompensacija už nekonkuravimą yra adekvati ir teisinga. Priešingu atveju, ji bus pripažinta niekine ir negaliojančia ab initio.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino specifines prekinių kreditų draudimo sutarčių sąlygas

Nagrinėdamas naujausią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką susidūriau su labai įdomia 2013 m. birželio 28 d. nutartimi nr. 3K-3-305/2013. Ši byla kyla iš prekinių kreditų draudimo teisinių santykių, joje sprendžiami klausimai dėl automatinio draudimo apsaugos nutrūkimo sąlygos teisėtumo ir sutarties sąlygos, nustatančios draudėjo pareigą per nustatytą terminą pranešti draudikui apie pirkėjo vėlavimą atsiskaityti. Šioje byloje dėl tokio tipo sąlygų nesilaikymo draudikas atsisakė išmokėti draudimo išmokas, o draudėjas šios veiksmus ginčija teisme. Šiame įraše cituosiu didelę dalį LAT’o motyvacijos, nes prekinių kreditų draudimo sutartys, mano žiniomis, yra gana retos Lietuvos verslo praktikoje ir dar rečiau dėl jų pasitaiko ginčai teismuose.

Pirmiausia teismas paaiškina, kuo šios sutartys ypatingos lyginant su kitomis draudimo sutartimis:

“Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2012 m. sausio 1 d.) VI skyriaus „Draudimo sutartis ir bendrasis draudimas“ 88 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad šio skyriaus pirmojo, antrojo ir trečiojo skirsnių nuostatos, reglamentuojančios draudimo sutartinius santykius, didelių draudimo rizikų draudimo sutartims taikomos tiek, kiek draudimo sutarties šalys nesusitarė kitaip (atitinkamai, Draudimo įstatymo redakcijos, galiojusios draudimo sutarties sudarymo datą (2008 m. kovo 13 d.), 75 straipsnio 4 dalis). Draudimo įstatymo 10 straipsnio „Didelė draudimo rizika“ 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad draudimo rizika yra laikoma didele, kai ji priklauso šio įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 14, 15 punktuose nurodytoms draudimo grupėms, kai draudėjas vykdo ūkinę komercinę veiklą ar verčiasi savarankiška profesine veikla ir draudimo rizikos yra susijusios su šia veikla. Pagal Draudimo įstatymo 7 straipsnio „Draudimo šakos ir grupės“ 3 dalies 14 punkte įtvirtintą nuostatą kredito draudimas priskirtas ne gyvybės draudimo šakai.

Pažymėtina, kad sutarties laisvės principas kredito draudimo, konkrečiai – prekinių kreditų draudimo atveju šios kategorijos draudimo sutarčių (angl. Credit insurance arba Trade credit insurance) atveju, turi būti suprantamas plačiau – ir draudikas, ir draudėjas yra savo srities profesionalai, sudarę itin rizikingą sutartį, išimtinai susijusią su verslu. Šiose sutartyse draudikui ypač svarbu, kad draudėjas savo įsipareigojimus vykdytų laiku ir tinkamai, nes priešingu atveju pirkėjo (prekių gavėjo) nemokumo rizika galėtų tapti tokia didelė, kad draudikas būtų nepajėgus ją prisiimti. Šiuo atveju svarbu įvertinti prekinių kreditų draudimo sutarties sąlygų visumą (taisyklių konstrukciją, pateiktų terminų apibrėžtis, pan.), taip pat atsižvelgti į pirmiau nurodytą prekinių kreditų draudimo teisinį kontekstą ir taip atskleisti tikrąją šalių valią bei kvalifikuoti automatinio draudimo apsaugos pasibaigimo sąlygą.

Sutartyje numatyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai apibrėžia draudiko prisiimamos rizikos mastą, draudimo sutarties ribas, t. y. detalizuoja draudimo sutarties objektą. Nedraudžiamuoju įvykiu laikytinas atsitikimas, kai draudimo rizika įvyksta, tačiau šalys yra susitarusios, kad šis įvykis dėl konkrečių aplinkybių arba savitų sąlygų nelemia draudiko pareigos išmokėti išmoką, o sąlygos, kurias pažeidus draudikas gali atsisakyti mokėti draudimo išmoką, yra susijusios su draudimo sutarties vykdymu (draudėjo, draudiko), jos sąlygų laikymusi (pranešimas apie draudimo rizikos padidėjimą, pan.). Nedraudžiamieji įvykiai pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio, o sąlygų, kurių nevykdymas leidžia draudikui nemokėti draudimo išmokos, buvimas įpareigoja draudiką vertinti draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį (Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje BUAB „Staticus“ v. Coface Austria Kreditversicherung, bylos Nr. 3K-3-215/2013, taip pat išaiškinta, kad kredito draudimo sutartys Draudimo įstatyme priskirtos didelės draudimo rizikos sutartims (Draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 7 straipsnio 3 dalies 14 punktas), o didelės rizikos draudimo sutarties atveju preziumuojama didesnė negu įprasta draudžiamojo įvykio tikimybė. Ši aplinkybė lemia poreikį draudimo sutartyje išsamiai aptarti rizikos valdymo ir paskirstymo klausimus bei nustatyti atitinkamas sutarties šalių interesų apsaugos priemones. Kasacinis teismas nurodytoje nutartyje pažymėjo, kad nors Draudimo įstatyme nustatyta, jog didelės rizikos sutarčių atvejais prioritetiškai taikomos draudimo sutarties sąlygos (Draudimo įstatymo redakcijos, galiojusios draudimo sutarties sudarymo datą, 75 straipsnio 4 dalis), tačiau jos sąlygos negali pažeisti bendrųjų sutarties laisvės principo ribų, t. y. negali prieštarauti imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 6.156 straipsnio 4 dalis, 6.157 straipsnis). Aiškinant ir taikant konkrečios draudimo sutarties sąlygas, visų pirma turi būti siekiama nustatyti, kokį turinį joms suteikė sutarties šalys, sudarydamos sutartį, atitinkamai draudimo sutarties sąlygose vartojamos sąvokos turi būti aiškinamos autonomiškai, prioritetą teikiant sutartyje įtvirtintai jų reikšmei.“

Toliau teismas aiškina automatinio prekinių kreditų draudimo apsaugos nutrūkimo sąlygos teisėtumą, jos laikymosi reikšmę sutartinių įsipareigojimų vykdymui. Turiu pastebėti, kad motyvacijai pagrįsti naudojamas labai netradicinis metodas – lyginamasis. Neprisimenu LAT’o nutarties, kurioje jis kaip šaltinį naudotų kitų valstybių teismų praktiką. Soft law instrumentai jau tapo įprasta LAT’o argumentacijos dalimi, bet kitų valstybių teismų sprendimai mane maloniai nustebino:

“Šešiasdešimties dienų apmokėjimo pradelsimo sąlyga yra įprastai taikoma tokio tipo draudimo sutartyse (kredito draudimas, angl. Credit insurance arba Trade credit insurance). Tikslas – tinkamai valdyti kredito riziką. Draudikas nurodyta sąlyga užsitikrina, kad draudėjas (prekių tiekėjas) bus apdairus ir tinkamai įvertins savo partnerių finansinę padėtį, taip pat pats aktyviai valdys kredito riziką. Ši sąlyga pagal bendrą praktiką turėtų būti laikoma nedraudžiamuoju įvykiu visiems naujiems teikimams tam pačiam pirkėjui, kuris yra praleidęs terminą apmokėti už prekes daugiau kaip 60 dienų. Esant tokiai sąlygai draudikas atsisako mokėti draudimo išmoką dėl nedraudžiamojo įvykio. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodytą sąlygą traktavo ne kaip nedraudžiamąjį įvykį, bet kaip draudimo apsaugos ribas (nors konkrečiu atveju, tai neturėjo reikšmės galutiniam rezultatui, dėl reikalavimo atmetimo).

Pagal CK 6.1009 straipsnio 1 dalį draudimo sutartis gali būti nutraukta prieš joje nustatytą jos galiojimo terminą, jeigu po sutarties įsigaliojimo išnyko galimybės įvykti draudžiamajam įvykiui arba draudimo rizika išnyko dėl aplinkybių, nesusijusių su draudžiamuoju įvykiu. Draudimo apsaugos nutraukimas konkrečiam tiekėjui (draudėjui) būtų problemiškas draudikui, nes draudimo sutarties esminė sąlyga ir yra draudimo apsauga. Vadinasi, nutraukus draudimo apsaugą, nutrūktų ir draudimo sutartis konkrečiam tiekėjui (draudėjui). Logiška išvada, kad, remiantis tuo pagrindu, būtų galima teigti, jog draudikas standartinėse sąlygose vienašališkai nustatė sutarties nutraukimą, kuris prieštarauja CK, tačiau priešingas aiškinimas (negalimumas nustatyti automatinio draudimo sutarties pasibaigimo sąlygos) padarytų kredito draudimą neįmanomą.

Aptariamosios kategorijos bylos yra naujos Lietuvos teismų praktikoje, todėl, nagrinėdamas šią bylą ir spręsdamas dėl draudiko atsisakymo išmokėti draudimo išmoką pagrįstumo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taiko lyginamąjį metodą, t. y. atsižvelgia, į tai, kokia praktika formuojama kitų valstybių nacionaliniuose teismuose. Pavyzdžiui, pagal Vokietijos Federalinio Aukščiausiojo Teismo pateiktą informaciją, šis teismas (vok. Bundesgerichtshof) dar nėra pasisakęs (angl. concerned) dėl draudimo sąlygos, numatančios automatinį draudimo apsaugos nutrūkimą vėlesniems tiekimams, pasibaigus 60 dienų po laiko, kada turėjo būti apmokėtas ankstesnis prekių tiekimas. Tačiau, kaip nurodė Vokietijos Federalinis Aukščiausiasis Teismas, Koblenzo aukštesnysis apygardos teismas (vok. Oberlandesgericht) yra pasisakęs dėl panašios draudimo sutarties sąlygos, kaip kad yra nagrinėjamoje byloje (2010 m. sausio 15 d. sprendimas, bylos Nr. 10 U 376/09). Teismas sprendė dėl automatinio draudimo apsaugos nutrūkimo pasibaigus nurodytam terminui kaip dėl pradinio rizikos apribojimo, todėl atmetė reikalavimą apmokėti skolas, kurios susidarė iš sutarčių, sudarytų po to, kai draudėjas ir jo klientas (pirkėjas) pratęsė apmokėjimo terminą pagal ankstesnius sandorius. Kadangi dėl tokio pratęsimo buvo susitarta neinformavus draudiko, tai kartu reiškė ir aiškių sutartinių nuostatų pažeidimą. Šis faktas buvo pripažintas draudimo liudijimo turėtojo (draudėjo) pareigų pažeidimu. Kaip to padarinys, draudėjas prarado galimybę apmokėti sąskaitas, atsiradusias iki pažeidimo, nes jis nepateikė įrodymų, kad draudikas nebūtų padengęs šių įsiskolinimų, netgi ir tuo atveju, jeigu jis būtų informuotas apie termino pratęsimą.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip pažymima Vokietijos Federalinio Aukščiausiojo Teismo pateiktoje informacijoje, Vokietijos nacionalinėje teisėje, terminai, turintys įtakos draudimo apsaugos riboms, gali būti skirstomi į: 1) draudimo rizikos nustatymą (angl. determinations of the insured risk) (vadinamasis pirminis rizikų ribojimas) arba 2) draudimo rizikų pašalinimą (angl. exclusions of risks) (vadinamasis antrinis rizikų ribojimas), arba kaip 3) draudėjo pareigos (angl. incumbencies of the insured). Pastarasis suprantamas kaip pareigos, numatytos sutartyje, kurių draudikas negali teisiškai priversti draudėjo vykdyti, tačiau kurios, jeigu yra pažeistos, gali lemti ribojimus arba netgi atsisakymą išmokėti draudimo išmoką dėl įvykusio draudžiamojo įvykio, tačiau tai savaime nelemia draudimo sutarties nutrūkimo. Jeigu draudimo sutarties sąlyga numato draudimo apsaugos pagal sutartį ribą, tai laikoma pirminiu rizikų ribojimu (Dėl pirmiau nurodyto atribojimo Vokietijos Federalinis Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, pvz., 1986 m. rugsėjo 17 d. sprendime, bylos Nr. IVa ZR 232/84; 1987 m. gruodžio 9 d. sprendime, bylos Nr. IVa ZR 155/86; 1992 m. gruodžio 2 d. sprendime, bylos Nr. IV ZR 135/91).

Pavyzdžiui, pagal Nyderlandų Aukščiausiojo Teismo (oland. Hoge Raad der Nederlanden) pateiktą apibendrintą informaciją, bylose, atmetant ieškinius dėl draudimo sumos išmokėjimo, draudikui remiantis automatinio draudimo apsaugos pasibaigimo sąlyga, taip pat pripažįstama galimybė šalims, sudarant kredito draudimo sutartį, susitarti dėl automatinio draudimo apsaugos pasibaigimo (žr., pvz., Nyderlandų Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 29 d. sprendimą, bylos Nr. LJN BK4459, RvdW 2010/224).

Automatinė draudimo apsaugos pasibaigimo sąlyga Ispanijos teisėje ir teismų praktikoje laikoma sutarties termino ribojimu, taigi draudikas turi teisę atsisakyti apmokėti naujas sąskaitas, pateiktas pasibaigus nurodytam terminui (žr., pvz., Ispanijos Aukščiausiojo Teismo (isp. Tribunal Supremo) 2011 m. lapkričio 30 d. sprendimą byloje Nr. 2003/2008).

Apibendrinant tai, kad išdėstyta, darytina išvada, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pagrįstai sprendė, jog ieškovo bendros Lietuvos ir Vokietijos įmonės UAB „VBH Vilnius“ pirkėjui UAB „Runika“ po 2008 m. spalio 15  d. išrašytos sąskaitos yra nedraudžiamos (nedrausta suma 219 922,13 Lt), nes sąskaita Nr. S07-40562 (išrašyta  2008 m. liepos 2 d.) turėjo būti apmokėta per 45 dienas.“

Apibendrinant teismo argumentaciją, automatinio prekinių kreditų draudimo apsaugos nutrūkimo sąlyga yra teisėta ir griežtas jos laikymasis turi esminę reikšmę draudimo sutarties vykdymui.

“Toliau teismas aiškina draudėjo sutartinės pareigos pranešti draudikui apie pirkėjo vėlavimą atsiskaityti ir šios pareigos nesilaikymo padarinius bei iš to kylančią riziką:

Draudikas Euler Hermes Kreditversicherungs-Aktiengesellschaft, atsisakydamas išmokėti draudėjui jo prašomą draudimo išmoką, nurodė, kad draudėjas pažeidė sutartyje įtvirtintą pareigą per nustatytą terminą pranešti apie pirkėjo vėlavimą atsiskaityti ir pateikti pavedimą išieškoti skolą.

Seniausia atsakovui pateikta UAB „Gama“ išrašyta ir šios neapmokėta sąskaita VBH 0048086 turėjo būti apmokėta iki 2009 m. gruodžio 21 d., todėl pranešimas apie jos neapmokėjimą turėjo būti pateiktas iki 2009 m. vasario 4 d., o pavedimas išieškoti skolą turėjo būti pateiktas per 60 dienų nuo 2009 m. gruodžio 21 d., t.y. iki 2009 m. vasario 19 d. Ieškovas pranešimą apie mokėjimo uždelsimą ir pavedimą išieškoti skolą pateikė 2009 m. kovo 9 d., t. y. 33 dienas pavėlavo pateikti pranešimą apie mokėjimo uždelsimą ir 18 dienų – pateikti pavedimą išieškoti skolą.

Seniausia pirkėjui UAB „Runika“ išrašyta ir atsakovui pateikta sąskaita turėjo būti apmokėta iki 2008 m. gruodžio 9 d., pranešimas apie jos neapmokėjimą turėjo būti pateiktas iki 2009 m sausio 23 d., o pavedimas išieškoti skolą – iki 2009 m. vasario 7 d. Ieškovas pranešimą apie mokėjimo uždelsimą ir pavedimą išieškoti skolą pateikė tik 2009 m. kovo 23 d., t. y. pavėlavo pranešti apie pirkėjo apmokėjimo uždelsimą 59 dienomis, o pateikti pavedimą išieškoti skolą – 44 dienomis.

Bylą nagrinėję teismai, sutikdami su draudiko pozicija, šį draudimo sutarties pažeidimą vertino kaip esminį (Draudimo liudijimo 9.1, 10 punktai). Pagal Taisyklių 10.1 punktą, draudėjas privalo nedelsdamas pranešti draudikui raštu, faksu arba tiesioginio elektroninio ryšio būdu apie bet kurio savo Pirkėjo nemokumą. Draudėjas privalo užpildyti Draudiko pateiktą pranešimo apie Pirkėjo nemokumą formą ir pateikti ją draudikui. Draudėjo pranešimas, pateiktas Taisyklių 11.1 punkte numatytu atveju, neatleidžia draudėjo papildomai nedelsiant pranešti draudikui apie kiekvieną Taisyklių 11.2–11.6 punktuose nurodytą aplinkybę. Draudimo taisyklėse numatyta ir tai, kad draudikas atleidžiamas nuo įsipareigojimo išmokėti draudimo išmoką, nenutraukiant sutarties, jeigu draudėjas nevykdo kurių nors savo teisinių arba sutartinių įsipareigojimų. Draudikas nesirems teise atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, jeigu draudėjas nėra atsakingas už savo teisinių arba sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. Jeigu draudėjas nevykdo įsipareigojimų draudikui rizikai sumažinti ar išvengti, draudikas nesirems teise atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, jeigu šių draudėjo įsipareigojimų nevykdymas neturėjo įtakos draudžiamojo įvykio atsiradimui arba draudiko mokamos draudimo išmokos dydžiui (Taisyklių 13.3 punktas). Pagal Taisyklių 13.4 punktą, jeigu draudėjas, atsitikus draudžiamajam įvykiui, nevykdo bet kurių įsipareigojimų draudikui, kurie turi būti vykdomi po draudžiamojo įvykio, draudikas privalo išmokėti draudimo išmoką, išskyrus atvejus, kai šie įsipareigojimai neįvykdyti dėl tyčinės veikos ar didelio neatsargumo. Tame pačiame punkte nurodyta ir tai, kad jeigu draudėjas dėl tyčinės veikos ar didelio neatsargumo neįvykdo kokių nors savo įsipareigojimų draudikui, kurie turi būti vykdomi po draudžiamojo įvykio, draudikas privalo išmokėti draudimo išmoką, jeigu šių įsipareigojimų nevykdymas neturėjo įtakos nei draudžiamojo įvykio atsiradimo nustatymui, nei draudiko mokėtinos draudimo išmokos dydžio nustatymui.

Iš to, kas nurodyta, matyti, kad pagal Taisykles draudimo liudijimų 9.1, 10 punktuose nustatytų 45 ir 60 dienų terminų pažeidimas savaime (ex facto) nesudaro pagrindo draudikui atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, tačiau, turi būti vertinama, ar šie įsipareigojimai nėra neįvykdyti dėl tyčinės veikos ar didelio neatsargumo. Tais atvejais, kai draudėjas dėl tyčinės veikos ar didelio neatsargumo neįvykdo kokių nors savo įsipareigojimų draudikui, kurie turi būti vykdomi po draudžiamojo įvykio, draudikas privalo išmokėti draudimo išmoką, jeigu šių įsipareigojimų nevykdymas neturėjo įtakos nei draudžiamojo įvykio atsiradimo nustatymui, nei draudiko mokėtinos draudimo išmokos dydžio nustatymui.

Pažymėtina, kad, pavyzdžiui, pagal Vokietijos Federalinio Aukščiausiojo Teismo pateiktą informaciją vienoje iš bylų, spręstų 1992 m., šis teismas (1992 m. gruodžio 2 d. sprendimas byloje Nr. IV ZR 135/91) konstatavo esant pagrindą draudikui neišmokėti draudimo išmokos dėl to, kad draudėjas sutartyje nustatytu terminu nepranešė draudikui apie neapmokėtas sumas. Kaip sąlyga nemokėti kompensacijos buvo nurodytas draudėjo elgesys, t. y. sutarties sąlygų nevykdymas. Kitoje byloje (Vokietijos Federalinio Aukščiausiojo Teismo 1992 m. birželio 3 d. sprendimas byloje Nr. IV ZR 127/91) taip pat buvo spręsta dėl atsisakymo išmokėti draudimo išmoką, nepriklausomai nuo to, ar nepranešta apie skolas buvo dėl jo kaltės ir nesuteikiant jam galimybės pateikti įrodymus, jog šis nepranešimas neturėjo įtakos nei draudžiamojo įvykio atsiradimui, nei nuostoliams. Kartu gautoje informacijoje pažymima, kad nėra aišku, ar būtent tokios pozicijos teismai laikysis ir pagal 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Draudimo sutarčių įstatymo nuostatas. 

Ispanijoje, remiantis Draudimo sutarčių įstatymo 16 straipsniu, tokio pobūdžio sutarties pažeidimai nebūtų pagrindas draudikui neišmokėti draudimo išmokos, išskyrus, kai draudėjas veikė pažeisdamas įstatymą (angl. wrongdoing) arba nesąžiningai (žr., pvz., Ispanijos Aukščiausiojo Teismo (isp. Tribunal Supremo) 2000 m. rugsėjo 23 d. sprendimą byloje Nr. 851/2000, RJ/2000/7028).

Pagal Nyderlanduose įtvirtintą teisinį reguliavimą (Nyderlandų Civilinio kodekso 7:941 straipsnio 4 dalis) draudikas gali sutartyje numatyti terminą, panaikinantį (angl. cancelling) teisę į draudimo išmokos išmokėjimą dėl atitinkamų pareigų, nurodytų šio straipsnio 1 ir 2 dalyse, nevykdymo, tik tais atvejais, jeigu tai pažeis teisėtus draudiko interesus. Kartu atitinkamų terminų sąlyga, nurodyta Nyderlandų civilinio kodekso 7:941 straipsnio 4 dalyje, gali būti paneigta, remiantis „nepriimtinumu“ (angl. unacceptability) teisingumo ir protingumo požiūriu (žr., pvz., Nyderlandų Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 17 d. sprendimą byloje LJN AU9717, NJ 2006/378).

Kartu pažymėtina, kad nurodyta teisinė problema panašiai sprendžiama ir pagal vadinamuosius Europos draudimo sutarčių teisės principus (angl. Principles of European Insurance Contract Law) (PEICL), konkrečiai, – šių Principų 6:101 straipsnį „Pranešimas apie draudžiamąjį įvykį“ (angl. Notice of Insured Event). Nurodyto straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad mokėtina draudimo išmoka turi būti sumažinta tokia apimtimi, kuria draudikas įrodo, jog patyrė žalą dėl nepagrįsto vėlavimo (angl. The insurance money payable shall be reduced to the extent that the insurer proves that it has been prejudiced by undue delay). Kaip nurodoma Europos draudimo sutarčių teisės principų komentare, atitinkamų terminų pranešti apie draudžiamąjį įvykį pažeidimo klausimą Principų 6:101 straipsnio 3 dalies nuostata išsprendžia draudėjo naudai. Kadangi būtent draudikai dažniausiai remiasi pažeidimu pranešti apie draudžiamąjį įvykį, kaip  pagrindu atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, tai būtent draudikams tenka pareiga įrodyti žalą, o tai daugeliu atvejų draudikams yra per sudėtinga arba netikslinga (angl. inexpedient) padaryti. Antra, gali būti daroma išvada, kad draudimo išmokos sumažinimas yra vienintelė sankcija, numatyta Principų 6:101 straipsnio 3 dalyje. Taigi draudikams neturi būti leidžiama remtis pareigos pranešti apie draudžiamąjį įvykį terminų, nustatytų draudimo liudijime, pažeidimu, kaip sąlyga apskritai nemokėti draudimo išmokos. Europos draudimo sutarčių teisės principų komentare taip pat nurodoma, kad daugelio Europos valstybių draudimo teisėje draudikas turi teisę į žalos atlyginimą, jeigu draudėjas pažeidžia pareigą pranešti apie draudžiamąjį įvykį ir draudikas gali įrodyti, kad dėl to jis patyrė nuostolių. Kai kuriose jurisdikcijoje draudikams suteikiama teisė nemokėti draudimo išmokos tik apgaulės (angl. fraud) arba tiesioginės tyčios (angl. direct intention; lot. dolus directus) atveju.

Šią bylą nagrinėję teismai aplinkybes, susijusias su draudimo liudijimo 9.1, 10 punktuose nurodytų terminų pažeidimu, vertino kaip pagrindą spręsti, kad draudikas (atsakovas) pagrįstai atsisakė išmokėti draudėjui (ieškovui) atitinkamą draudimo išmoką. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad jeigu ieškovas būtų laiku pranešęs apie pirkėjų mokėjimo uždelsimus ir pavedęs išieškoti skolą, būtų buvusios galimybės anksčiau imtis skolos išieškojimo veiksmų ir taip sumažinti galimus nuostolius.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad draudimo liudijimo 9.1 ir 10 punktuose nurodytų terminų pažeidimas konkrečiu byloje susiklosčiusiu atveju galėtų būti vertinamas kaip pagrindas mažinti išmokamos draudimo sumos dydį (draudiko patirtos žalos, kurią, remiantis CPK 178 straipsniu, jis turi įrodyti, dydžiu), bet ne kaip pagrindas atsisakyti išmokėti draudimo išmoką.“

Taigi vėl pasitelkiama ne tik kitų nacionalinių teismų praktika, bet ir soft law instrumentas. Šis išaiškinimas labai vertingas, nes paaiškina Lietuvoje gana retai pasitaikančios prekinių kreditų draudimo sutarties sampratą, iš šios sutarties kylančią didelę riziką ir griežto tokio tipo sutarčių sąlygų laikymosi svarbą.