Page 2 of 6

Visiškai nesvarbu, ar asmens vardas ir pavardė pirmame paso puslapyje bus rašomi lenkų, rusų ar auštąja valyrijos kalba

Viena iš kvailiausiu problemų, kuri skaldo Lietuvos valstybę – pavardžių rašymas pase ne lietuvių kalba ir vietovardžių rašymas neatsižvelgiant į tautinių mažumų poreikius. Šių problemų šaknys slypį Konstitucijos 14 straipsnyje (o tiksliau jo aiškinime), kuris nustato, jog valstybinė kalba – lietuvių kalba. Ši Konstitucinė nuostata aiškinama ypač griežtai, pavyzdžiui, 2014 m. vasario 27 d. Konstitucinio Teismo sprendime:

„Valstybinė kalba yra svarbi piliečių lygiateisiškumo garantija, nes leidžia visiems piliečiams vienodomis sąlygomis bendrauti su valstybės ir savivaldybių įstaigomis, įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus. Konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas taip pat reiškia, kad įstatymų leidėjas privalo įstatymais nustatyti, kaip šios kalbos vartojimas užtikrinamas viešajame gyvenime, be to, jis turi numatyti valstybinės kalbos apsaugos priemones. Lietuvių kalba, pagal Konstituciją įgijusi valstybinės kalbos statusą, privalo būti vartojama visose valstybės ir savivaldos institucijose, visose Lietuvoje esančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose; įstatymai ir kiti teisės aktai turi būti skelbiami valstybine kalba; raštvedyba, apskaitos, atskaitomybės, finansiniai dokumentai privalo būti tvarkomi lietuvių kalba; valstybės ir savivaldos institucijos, įstaigos, įmonės bei organizacijos tarpusavyje susirašinėja valstybine kalba.<…> Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos piliečio pasas yra oficialus dokumentas, patvirtinantis asmens ir valstybės nuolatinį teisinį ryšį, t. y. asmens pilietybę, kad pilietybės santykiai yra viešojo valstybės gyvenimo sritis, asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba. Kitaip būtų paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos statusas.“

Paskutinis pacituotas sakinys yra ypač griežtas, netgi sakyčiau, griežtas tokiu laipsniu, kad galimai paneigia kitas Konstitucijos nuostatas. Sakralizuodamas lietuvių kalbą, Konstitucinis Teismas pamiršta Konstitucijos 37 straipsnį, kuris nurodo, kad: “Piliečiai, priklausantys tautinėms bendrijoms, turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius.“ Mano asmenine nuomone, šias nuostatas galima aiškinti sistemiškai tarpusavyje, nepaneigiant vienos kita ir taip išlaikant Konstitucijos darnią sistemą. Tokio aiškinimo išmokau spėkite iš ko? Atspėjote – iš paties Konstitucinio Teismo.

Patraukiant juokus į šoną, mano nuomone, asmens vardas ir pavardė pirmiausia – konkretaus privataus subjekto tapatybės dalis. Todėl, drausdami asmenims, kurie yra kitokios nei lietuvių tautybės, rašyti savo pavardes jų kalba, mes iš esmės kėsinamės į jų tapatybę ir dirbtinai juos priešiname su valstybe. Keista, nes pavyzdžiui juridiniams asmenims (dažniausiai komerciniams subjektams, kurie ateina į mūsų rinką iš užsienio) viešai savo prekės ženklą naudoti ta kalba, kurią jie pasirinko, nėra draudžiama.  Nedraudžiama ir mūsų valstybinėms įmonėms turėti kioskus su pavadiniamais PAYPOST.

Asmens vardas ir pavardė nėra ir negali būti kalbos dalimi, tai yra asmens NETURTINĖ TEISĖ. Teisė, kurios dalį (pavardę) jis paveldi iš savo tėvų (protėvių) ir dalį (vardą), kurį jam išrenka tėvai. Todėl bet koks kišimasis į šią privataus gyvenimo sferą – nesuvokiamas ir nepateisinamas. Aš nematau jokių teisinių argumentų, kodėl draustume asmenims rašyti tokia kalba, kokia jie pageidauja. Neįsivaizduoju, kaip kirilica, W ar panašiais ženklais esanti pavardė pase, ar asmens tapatybės kortelėje gali kelti pavojų lietuvių kalbos išlikimui? Konstitucinis Teismas nurodo:

“Lietuvos Respublikos piliečio pasas – tai dokumentas, patvirtinantis Lietuvos Respublikos pilietybę ir asmens tapatybę. Pase rašomi piliečio vardas, pavardė, kiti duomenys (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat konstatavo, kad jeigu teisės normomis būtų nustatyta, jog piliečių vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi kitokiais, ne lietuviškais, rašmenimis, būtų ne tik paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos principas, bet ir sutrikdyta valstybės ir savivaldybių įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų veikla.“

Nesuprantu, kaip būtų paneigiamas valstybinės kalbos principas, bet gerai, teismas turi kitą argumentą, kurio daug kas laikosi įsikibę, neva būtų sutrikdytas valstybės viešasis gyvenimas. Aš radau sprendimą šiai problemai. Tiesa, ne pats jį sugalvojau:

rusiškas pasas

Net tokia nedemokratiška ir nacionalistinė valstybė kaip Rusija turi sprendimą. Jai reikia, kad jos piliečiai be problemų keliautų po vakarų pasaulį, todėl pase per pasvirąjį brūkšnį rašoma pavardė lotyniškosiomis raidėmis pagal tarimą. Kodėl taip nepadarius Lietuviškuose asmens tapatybės dokumentuose, t.y. pirmiausia rašome vardą, pavardę lietuvių kalba, o po to per pasvirąjį brūkšnį šone, ar po apačia ta kalba, kurios tautybės yra tas asmuo. Negi nėra išspręsta problema? Kaip pakenksime Lietuvių kalbai ir sutrikdysime valstybinių institucijų darbą?

Beje, išduosiu mažą paslaptį, jeigu bet kuris iš mūsų pasiimtų į rankas savo pasą, ar asmens tapatybės kortelę, tai pamatytų, kad visas lietuviškas turinys yra išverstas į anglų kalbą. Koks siaubas! Kažkodėl prie to niekas neprisikabina, nes reikia kibti tik prie asmens neturtinės teisės ir dalies jo tapatybės, t.y. vardo ir pavardės, kuri asmens privatumą gerbiančios valstybės turėtų būti ypatingai saugoma.

Konstitucinis Teismas kažkodėl liepia vertinti galimą žalą:

“Taigi pagal Konstituciją įstatymų leidėjas ar jo įgaliota institucija, apibrėždama esminius valstybinės kalbos vartojimo klausimus, inter alia nustatydama Lietuvos Respublikos piliečių vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase taisykles,turi paisyti konstitucinio imperatyvo saugoti valstybinę lietuvių kalbą ir įvertinti galimą pavojų bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui. Pagal Konstituciją netoleruotina, kad šios taisyklės, inter alia įtvirtinančios nelietuviškų asmenvardžių (vardo ir pavardės) rašymą Lietuvos Respublikos piliečio pase, būtų nustatytos neįvertinus jų poveikio bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui, inter alia lietuviškų asmenvardžių rašymui.“

Iš karto pasakau, jokios žalos nebus ir negali būti, nebūkime juokingi. Vienuose iš debatų Dalia Grybauskaitė atsakinėdama dėl pavardžių ir vietovardžių rašymo rėmėsi išimtinai šiais Konstitucinio Teismo išaiškinimais ir pasakė, kad dėl lietuvių kalbos negali būti diskutuojama. Dar ir kaip gali. Čia yra mano bandymas viešai diskutuoti. Su tokiais pasisakymais Prezidentė gali pasižiūrėti, kas laimėjo rinkimus Šalčininkų rajone. Iš tiesų, tokiais pareiškimais ir veiksmais, politikai izoliuoja Lietuvoje gyvenančias tautines mažumas ir daro jas trečiarūšiais piliečiais, kurie po to nesijaučia saugūs savoje šalyje ir stabiliai rinkimuose balsuoja už prorusiškas ir kitas nesantaiką kurstančias politines jėgas. Tuo įsitikinti galima pažiūrėjus VRK.lt puslapyje vakarykščių rinkimų rezultatus – V. Tomaševskis keliauja į Europos Parlamentą. Ar tai nėra pakankamas signalas, kad per virš 20 nepriklausomybės metų mes nesugebėjome integruoti lenkų ir rusų tautinių mažumų į mūsų valstybę ir paversti juos mūsų valstybės patriotais? Tačiau, ne, geriau darykime problemą lygioje vietoje – neleiskime rašyti pavardžių kaip jie nori savo asmens tapatybės dokumentuose, taip pat teismų sprendimais bauskime už dvigubas lenteles su gatvių pavadinimais. Priešingu atveju išnyks lietuvių kalba. Visiškas absurdas. O kaip tokiais paprastais žingsniais būtų galima atšildyti santykius su visų politikų strategine partnere vadinama Lenkija? Bet niekas geriau nedarys nieko, o dėl pavardės, kuri yra pirmiausia asmens neturtinė teisė, spręs Valstybinė lietuvių kalbos komisija.

Jeigu mes nesugebame išspręsti tokių juokingų problemų ir pasiklystame ieškodami atsakymų, tai apie rimtas problemas net neverta kalbėti.

Patikslinimas dėl komentaro apie E. Šileikio nuomonę

Rašydamas komentarą apie Egidijaus Šileikio atskirąją nuomonę nežinojau kai kurių detalių. Gavau informaciją, kad teisėjo nuomonė nepasiekė Konstitucinio Teismo per įstatymo nustatytą 5 dienų terminą su parašu. Žinant šias aplinkybes teisėjo nuomonės negalima vertinti kaip atskirosios nuomonės Konstitucinio Teismo įstatymo prasme.

Atsiprašau, kad siejau Konstitucinį Teismą su cenzūra, nežinodamas šių svarbių aplinkybių.

Cenzūra demokratinėje visuomenėje neturėtų būti pateisinama (dėl E. Šileikio atskirosios nuomonės)

Vis laukiau, kol Konstitucinis Teismas paskelbs teisėjo Egidijaus Šileikio atskirąją nuomone dėl sprendimo, kuriuo atsisakyta priimti nagrinėti Seimo kreipimąsi dėl Rolando Pakso revanšistinio siekio vėl tapti prezidentu. Iš žiniasklaidos išgirdau labai keistus motyvus neva oficialioje Konstitucinio Teismo svetainėje atskiroji nuomonė nėra paskelbta, nes ji pareikšta ne dėl nutarimo, o sprendimo atsisakyti nagrinėti prašymą. Labai labai keista argumentacija. Pats Konstitucinio Teismo įstatymas skylėtas ir pilnas sisteminių trūkumų, tuo galima įsitikinti pažiūrėjus vieną straipsnį:

“55 straipsnis. Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo tvarka

Konstitucinio Teismo nutarimas dėl bylos priimamas pasitarimų kambaryje. Nutarimas turi būti priimtas ne vėliau kaip per vieną mėnesį baigus nagrinėti bylą.

Nutarimas priimamas balsų dauguma. Jeigu balsai pasiskirsto po lygiai, lemia posėdžio pirmininko balsas. Teisėjai neturi teisės atsisakyti balsuoti arba susilaikyti.

Priimtas nutarimas išdėstomas raštu ir visų dalyvavusių teisėjų pasirašomas.

Pataisos nutarime turi būti aptartos raštu prieš teisėjų parašus.

Konstitucinio Teismo teisėjas, turintis kitą nuomonę dėl Konstitucinio Teismo priimto akto, turi teisę ne vėliau kaip per 5 darbo dienas po atitinkamo akto paskelbimo Teismo posėdžių salėje raštu išdėstyti motyvuotą savo atskirąją nuomonę. Jeigu tokia nuomonė yra gauta ne vėliau kaip iki Konstitucinio Teismo akto paskelbimo Teismo posėdžių salėje, posėdžio pirmininkas apie tai praneša Teismo posėdžių salėje paskelbus Konstitucinio Teismo priimtą aktą.

Teisėjo atskiroji nuomonė skelbiama Konstitucinio Teismo interneto svetainėje, pridedama prie bylos ir apie tai pranešama byloje dalyvaujantiems asmenims ir visuomenės informavimo priemonėms.“

55 įstatymo straipsnis reguliuoja nutarimo priėmimo tvarką, tačiau to paties straipsnio 5 dalyje vartojama visiškai kita sąvoka – aktas. Ką reiškia aktas ir kaip paaiškinti šios nuostatos sistemą? Pati nuostata lyg ir skirta nutarimams, tačiau penkta dalis kalba apie aktus. Aktas yra bendroji sąvoka, kuri tinka tiek nutarimams, tiek teismo sprendimams, kuriais galutinai išsprendžiamas kažkoks klausimas, pavyzdžiui, atsisakoma nagrinėti prašymą.

Aiškinant šią nuostatą galima pažiūrėti ir į Konstitucinio Teismo reglamentą, kuris nurodo:

“KONSTITUCINIO TEISMO TEISĖJO ATSKIROJI NUOMONĖ

161. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 55 straipsnio 5 dalį, viešai paskelbus Teismo posėdžių salėje Konstitucinio Teismo baigiamąjį aktą, teisėjas, nesutinkantis su Konstitucinio Teismo priimtu aktu, turi teisę ne vėliau kaip per 3 darbo dienas po atitinkamo akto paskelbimo pareikšti motyvuotą savo atskirąją nuomonę.

165. Teisėjo atskiroji nuomonė skelbiama Konstitucinio Teismo interneto tinklalapyje.“

Vėlgi, vartojama akto t.y. baigiamojo akto sąvoka, o sprendimas kuriuo atsisakoma nagrinėti prašymą yra baigiamasis aktas. Kodėl teismas nevykdo savo reglamento man nėra aišku.. Jeigu jau teisėjas pareiškė atskirąją nuomonę, kodėl jos nepaskelbti. Žinau, ką reiškia, kai esi cenzūruojamas, tai yra ypatingai šlykštus jausmas. Sunku rasti kažkokių pateisinimų cenzūrai. Atsižvelgdamas į tai, toliau šiame įraše paskelbsiu visą teisėjo Egidijaus Šileikio atskirąją nuomonę. Leisiu priminti, kad nepritariu teisės kandidatuoti į Seimą ar į prezidentus asmeniui, sulaužiusiam priesaiką ir šiurkščiai pažeidusiam Konstituciją, sugrąžinimui, bet dar labiau nepritariu cenzūrai demokratinėje visuomenėje:

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjo

Egidijaus Šileikio nuomonė

dėl Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. KT12-S8/2014
(„Dėl pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (2013 m. lapkričio 7 d. redakcija) 2 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“)

Dalyvavęs Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 19 d. (trečiadienis) posėdyje, kuris buvo pradėtas pirmininkavusiam Konstitucinio Teismo pirmininkui pažymint, kad tai paskutinis šios teismo sudėties posėdis, ir 2014 m. kovo 20 d. (ketvirtadienis) ryte besirengęs dalyvauti iškilmingoje naujų Konstitucinio Teismo teisėjų prisaikdinimo procedūroje Seime 10.30 val., t. y. nebūdamas nei trečiadienį, nei ketvirtadienį informuotas apie rengiamą (planuojamą) Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 20 d. rytinį posėdį, taigi negalėdamas jame išdėstyti argumentų dėl man tik iš žiniasklaidos pranešimų žinomo Seimo 2014 m. kovo 18 d. kreipimosi, taip pat balsuoti dėl atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo (juo labiau apsisprendimo apskritai atsisakyti nagrinėti Seimoin corpore kreipimąsi):

– įgyvendinu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatyme įtvirtintą teisėjo teisę pateikti nuomonę dėl Konstitucinio Teismo akto,

– nesutinku su Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 20 d. sprendimu (toliau – Sprendimas).

I. Pažyminiu, kad Sprendime, mano subjektyviu manymu:

1) neobjektyviai atskleisti Seimo prašymo argumentai: „Seimo prašymasiš esmės [kursyvas mano – E. Š.] grindžiamas tuo, kad Lietuvos Respublika turi pareigą įgyvendinti Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2011 m. sausio 6 d. sprendimą byloje Paksas prieš Lietuvą […]“. Mano manymu, nepriimtina lakoniškai apibendrinti pareiškėjo argumentus, nurodant jų tariamą esmę. Jei Seimo nutarime suformuluoti argumentai būtų visiškai atskleisti, būtų pakankamai aišku, kad Seimo kreipimasis grindžiamas anaiptol ne vien tik nurodytu Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimu. Antai Seimas nutarimas grindžiamas, be kita ko, Konstitucinio Teismo pozicija dėl jo doktrinos „reinterpretavimo“ galimybių (“konstitucinės doktrinos nuostatas iš naujo interpretuoti taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakeista, gali lemti tik tokios galimybės, kaip būtinybė didinti galimybes įgyvendinti asmenų prigimtines bei įgytąsias teises […]“). Ši pozicija kiekvienam suinteresuotam ir Konstitucijos 106 straipsnyje nurodytam subjektui sudaro prielaidas kreipiantis į Konstitucinį Teismą formuluoti konstitucinę problematiką, kuri jau nagrinėta Konstituciniame Teisme, argumentuojant, kad dėl žmogaus teisių ir laisvių sampratos raidos, naujausių tendencijų tarptautinių teismų „praktikoje“, yra pakankama dingtis tą problematiką vertinti kitaip. Tokį ar panašų prašymą (juo labiau išreikštą Seimo in corpore priimto nutarimo lygmenyje), mano manymu, būtina priimti ir tirti (nebūtinai tenkinti);

2) nusprendžiant ne grąžinti Seimui jo suformuluotą kreipimąsi (sudarant galimybę jį papildyti, tinkamai argumentuoti), bet apskritai atsisakyti jį nagrinėti, kadangi abejones keliančių normų „atitiktis Konstitucijai jau tirta Konstituciniame Teisme ir galioja tuo klausimu priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas“ (Sprendimo konstatuojamosios dalies 6 punkto 2 pastraipa), sudaromos prielaidos plėtotis tokiai nevientisai konstitucinei teisei, kurioje, nepaisant Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto vientisumo principo, neterminuotai atimtos tam tikrų asmenų pasyviosios rinkimų teisės požiūriu susiformuoja iš esmės skirtinga: a) demokratiškų ir laisvų Seimo rinkimų samprata; b) demokratiškų ir laisvų Respublikos Prezidento rinkimų samprata.

II. Patikslinu, kad, mano subjektyviu manymu:

1. Pagal lyginamąją konstitucinę teisę (adekvačiomis konstitucinėmis vertybėmis grindžiamą lyginamąją konstitucinę jurisprudenciją) ir Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintus demokratijos bei teisės valstybės principus, netgi Konstitucinio Teismo suformuluotus jo aktų „reinterpretavimo“ variantus (taigi pripažintas „reinterpretavimo“ galimybes) akivaizdu, kad:

a) žmogaus teisių ir laisvių apsaugos sampratos (turinio aspektų įžvalgų) plėtra – vienas iš pagrindų, kuriais remiantis pareiškėjai turi teisę inicijuoti teisės normų konstitucingumo patikrą esant dėl tų normų priimtam (galiojančiam) konstitucinės justicijos aktui;

b) konceptualiai nepriimtinas formalus užsisklendimas (absoliuti maksima), kad jei tam tikro teisės akto atitiktis Konstitucijai „jau tirta Konstituciniame Teisme ir tebegalioja tuo klausimu priimtas Konstitucinio Teismo nuarimas“, tai nei EŽTT, nei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas esą niekada netaps (nebus laikomas)… Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnyje („Konstitucinio Teismo nutarimo peržiūrėjimas“) numatyta paaiškėjusia nauja esmine aplinkybe, taigi nebus pakankama dingstis pripažinti būtinumąnaujų teisinių įžvalgų kontekste vertinti ir proporcingai keisti (nebūtinai rezoliucijos lygmenyje!) prieš dešimtmetį nagrinėtų normų konstitucingumo bylą (joje suformuluotą Konstitucijos aiškinimą), kadangi „yra pagrindas atsisakyti nagrinėti šį prašymą“;

b) Seimo 2014 m. kovo 18 d. priimtame nutarime formuluojama teisinė problematika grindžiama kitais (naujais, su Europos Sąjungos teise, t. y. Europos Sąjungos sutarties nuostata „Sąjunga prisijungia prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos“ susietais) argumentais, kurie Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarime nėra (nebuvo) vertinami.

Todėl žmogaus teisių ir laisvių (nepaliaujamos turinio įžvalgų plėtros) kontekste negali būti formaliai aiškinamas Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies punktas, argumentuojant: „prašyme nurodyto teisės akto atitiktis Konstitucijai jau tirta Konstituciniame Teisme ir tebegalioja tuo klausimu priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas“.

2. Pagal Konstitucijos vientisumo principą (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis) negali būti skaidoma („diferencijuojama“) demokratiškų (visuotinių, laisvų) rinkimų principų juridinės substancijos samprata, priklausomai nuo to:

a) ar atstovaujamoji institucija (Seimas, Respublikos Prezidentas, savivaldybių taryba, Europos Parlamentas), taigi ir asmens pasyvioji rinkimų teisė šios institucijos rinkimuose, gali (negali) būti kildinama (išvedama) iš Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos. Nors Sprendime korektiškai nurodyta, kad Respublikos Prezidento (ar kitaip vadinamo valstybės vadovo) rinkimų standartai nepatenka į atitinkamą Konvencijos straipsnį (tiksliau jį aiškinančio ir taikančio EŽTT kompetenciją), tačiau kažkodėl diegiama vertybiniu požiūriu abejotina (ir metodiškai, t. y. sisteminiu aspektu nekorektiška) maksima: „Europos Sąjungos teisės normomis Prezidento rinkimai nėra reguliuojami“, „konvencijos Protokolo […] 3 straipsnis nesuponuojajokių [kursyvas mano – E. Š.] Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų, susijusių su Respublikos Prezidento rinkimais“ (Sprendimo konstatuojamosios dalies 4 punkto 2, 3 pastraipos). Išeitų, kad… kaip nebūtų rengiami Lietuvos, Rumunijos ar Ukrainos prezidentų rinkimai, jų tvarkos nesilaikymas jokiose situacijose nesusikirtų su Europos Sąjungos teisės principais, kadangi šie principai tokių rinkimų niekaip „nereguliuoja“; be to, nekiltų jokių konceptualių doktrininių įtampų minėtos konvencijos ir ją aiškinančio EŽTT jurisprudencijos atžvilgiu, kadangi net menkiausias tarptautinis įsipareigojimas (nacionalinėje teisėje įtvirtintų valstybės vadovo visuotinių ir laisvų rinkimų vykdymo atžvilgiu) nekyla iš konvencijos protokolo nuostatų, kuriose pažodžiui kalbama apie laisvų rinkimų idėją…;

b) ar EŽTT Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Paksas prieš Lietuvą reikalauja (nereikalauja) užtikrinti apkaltos proceso tvarka pašalinto valstybės vadovo protingai ir proporcingai apribotą galimybę dalyvauti ne tik Lietuvos Seimo rinkimuose, bet visuose Lietuvos Respublikos rengiamuose visuotiniuose demokratiniuose rinkimuose. Nors Konstitucinio Teismo sprendime korektiškai nurodoma (suponuojama), kad EŽTT sprendime nagrinėta išimtinai nacionalinio parlamento rinkimų problematika, tačiau nekorektiškai nutylėta, kad minėtos konvencijos suponuojama (tame EŽTK sprendime įžvelgiama ar „išskaitoma“, jei to norima ir siekiama) asmens privataus gyvenimo neliečiamumo (esant būtinybei – proporcingo ribojimo) samprata (ką jau kalbėti apie žmogaus orumo idėją nacionalinės Konstitucijos požiūriu) neišvengiamai „persimeta“ tiek į Seimo narių, tiek į Respublikos Prezidento rinkimų lygmenyse galiojantį neterminuotos (iki „gyvos galvos“ individualizuotos) kvazi sankcijos ydingumo įžvalgas.

Mano subjektyviu manymu, EŽTT 2011 m. sausio 6 d. sprendimas tėra Seimo prašymo argumentacijos dalis (tebūnie juridinės inspiracijos dalis), tačiau tikrai ne šio prašymo esmė. Prašymo ir jame formuluojamos problematikos esmė, mano manymu, yra tokia:

pirma, jei demokratiškų (laisvų) Seimo rinkimų principai (tam tikrų asmenų pasyviosios rinkimų teisės neterminuoto praradimo požiūriu) reiškia „A“, tai analogiški Respublikos Prezidento rinkimų principai (tuo pačiu aspektu) negali reikšti „B“, taigi neapimti to, ką apima Seimo rinkimų principai. Vertybinio vientisumo aspektu akivaizdu, kad po EŽTT sprendimo konceptualiai ir oficialiai sugriuvus neterminuoto pasyviosios rinkimų teisės atėmimo Seimo rinkimuose būtinumo ir proporcingumo doktrinai… neįmanoma konceptualiai ir oficialiai išlaikyti tą pačią nesugriuvusią neterminuoto pasyviosios rinkimų teisės atėmimo Respublikos Prezidento rinkimuose būtinumo ir proporcingumo doktriną. Išskirtinis ar „unikalus“ Respublikos Prezidento konstitucinis statusas negelbsti (savaime negali būti tos doktrinos išsaugojimo pagrindas); antraip tektų įrodinėti, pvz., Italijos monarchų išskirtinį statusą ir tuo esą pateisinamą (būtiną ir proporcingą) pokarinį absoliutų konstitucinį draudimą jiems būti Italijos jurisdikcijoje…;

antra, per beveik 10 metų, prabėgusių nuo Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimo, pakito pasyviosios rinkimų teisės neprotingo ir neproporcingo atėmimo samprata nacionalinio parlamento rinkimų atžvilgiu, o šis veiksnys (vertybinio vientisumo aspektu) negali būti vertinamas kaip esą neturintis absoliučiai jokios reikšmės valstybės vadovo demokratiškų rinkimų įžvalgoms. Minėta konvencija neturi Konstitucijos galios, nors turi konstitucinių įžvalgų inspiravimo galią (taigi yra konstitucinis šaltinis įžvalgų ar metodinių prieigų lygmenyje). Kitaip tariant, nors Konstitucija (taigi ir iš jos 1, 2, 34 ir kitų straipsnių kildintina demokratiškų rinkimų vizija) turi būti aiškinama pagal „jos pačios“ teisinį turinį, tačiau pagal tarptautinius įsipareigojimus žmogaus teisių atžvilgiu būtina atsižvelgti į naujausias žmogaus teisių ir laisvių apsaugos tendencijas tarptautinėje teisėje (nekeliant konfliktų su ja ir esant galimybei šalinant akivaizdžias konceptualias įtampas jos atžvilgiu), ypač tuos 2011-2014 m. sunkumus, kurie Seime iškilo bandant 94 balsų persvara atitinkamai pakeisti Konstitucijos tekstą taip, kad jos potekstės oficialus teisminis aiškinimas nebūtų kliūtis įgyvendinti EŽTT 2011 m. sausio 6 d. sprendimą…

III. Atkreipdamas dėmesį į išskirtinį Sprendimo subtilumą – paskutinę „senos“ teismo sudėties (t. y. rotuojamų teisėjų) įgaliojimų dieną (tiksliau pusdienį, trukusį iki naujai tą dieną prisaikdintų teisėjų įgaliojimų pradžios), matau būtinybę papildomai pažymėti, kad, mano subjektyviu manymu:

1. Per šešis mano buvimo Konstitucinio Teismo teisėju metus susiklostė precedento neturinti situacija, kai tos pačios dienos rytą Konstitucinis Teismas, nedalyvaujant vienam neatostogaujančiam ir nesusirgusiam (telefonu iš anksto neinformuotam) teisėjui (šių eilučių autoriui), ir apsvarsto, ir priima, ir surašo bei pasirašo sprendimą, kuriuo atsisakoma nagrinėti pareiškėjo prašymą (juo labiau Seimo in corpore kreipimąsi).

2. Minėta precedento neturinti situacija, mano manymu, yra tiesiogiai susijusi su kita analogiška (precedento neturinčia) situacija, t. y. kyla iš kitos betarpiškai su ja susijusios ekstraordinarinės situacijos: kadenciją bebaigiančio Konstitucinio Teismo pirmininko įpėdinio subjektyvaus (su teisėjo darbo stažo kriterijumi nesusieto) neterminuoto pasirinkimo situacija. Nematant (nesuvokiant) jos diskutuotinų aspektų, neįmanoma tinkamai matyti (suvokti) teismo posėdžio, kuriame per vienos dienos (prieš prisiekiant naujai paskirtiems Konstitucinio Teismo teisėjams) nepilną pusdienį apsvarstytas, priimtas ir pasirašytas Sprendimas, abejotinų aspektų.

2014 m. kovo 19 d. (trečiadienį) Konstitucinio Teismo pirmininkas išleido įsakymą Nr. 3B-31 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjo paskyrimo laikinai eiti Konstitucinio Teismo teisėjo pirmininko pareigas“, kuriame nurodė: „Atsižvelgdamas į tai, kad 2014 m. kovo 20 d. baigiasi mano, kaip […] pirmininko, įgaliojimai, siekdamas užtikrinti veiksmingą Konstitucinio Teismo veiklos organizavimą, Konstitucinio Teismo darbo nepertraukiamumą, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo įstatymo 14 straipsniu […] s k i r i u Konstitucinio Teismo teisėją […] nuo 2014 m. kovo 21 d. laikinai eiti Konstitucinio Teismo pirmininko pareigas kol Konstitucijos […] nustatyta tvarka bus paskirtas Konstitucinio Teismo pirmininkas“.

Mano subjektyviu manymu, demokratiškų teisinių valstybių, ypač Vakarų Europos valstybių, lyginamoji konstitucinė teisė nežino Konstitucinio Teismo pirmininko įpėdinimo subjektyvaus (su teisėjo stažo ar kitų įstatyme nurodytu kriterijumi nesusieto)pasirinkimo instituto, kuris sudarytų prielaidas, pvz., vykstant Respublikos Prezidento rinkimams, teisėjui laikinai eiti pirmininko pareigas savaitę, mėnesį ar net kelius mėnesius.

Mano subjektyviu manymu, laikinai eiti Konstitucinio Teismo pirmininko pareigas galėjo būti objektyviai paskirtas didžiausią teisėjo darbo stažą turintis teisėjas, jei neklystu, Vytas Milius (jam sutikus), ar 6 metų Konstitucinio Teismo teisėjo darbo stažą sukaupę teisėjai Algis Taminskas ir Pranas Kuconis (jiems sutikus; žr. VII), kaip tai suponuoja 20 metų Konstitucinio Teismo veiklos (rotacijų) tradicija.

IV. Sukonkretinu, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 14 straipsnyje („Konstitucinio Teismo pirmininko pavadavimas“) įtvirtintas šio teismo pirmininko būtent (pirmiausiai)pavadavimo (o ne išvestiniu esančio „laikino pareigų ėjimo“) institutas turi būti aiškinamas atsižvelgiant, be kita ko, į:

a) straipsnio pavadinimą, numeraciją (t .y. eiliškumą kitų įstatymo straipsnių atžvilgiu) ir nuostatų turinį. Mano subjektyviu manymu, normos turinį reikėtų aiškinti taip, kad kiek galima labiau būtų atspindimas ją įtvirtinančio straipsnio pavadinimas. Pagal šią metodinę prieigą pavaduoti galima asmenį, kuris šiaip yra (bus), todėl „laikinas pareigų ėjimas“ negali būti beribiai suprantamas kaip nelikusio (nebūsiančio) asmens pavadavimas. Išeitų, kad pirmoji to straipsnio nuostata „Kai nėra Konstitucinio Teismo pirmininko arba jis negali eiti savo pareigų, šias pareigas laikinai eina Konstitucinio Teismo pirmininko paskirtas teisėjas“ (14 straipsnio 1 dalis) iš esmės skirta tai neoficialaus vicepirmininko buvimo situacijai, kai pirmininko įgaliojimų laikas dar nėra pasibaigęs, tačiau pirmininkas, pvz., išvykęs, serga. Tokios pirminės ir minimalios įžvalgos plėtimas, siekiant įtraukti (apimti) šalutinę (kraštutinę) pirmininko įgaliojimų pasibaigimo situaciją negali paneigti principo, kad pirmininko teisė subjektyviai pasirinkti jį pavaduojantį (jo pareigas laikinai einantį teisėją), nesivadovaujant objektyviu didžiausio teisėjo darbo trukmės (bent Konstitucinio Teismo teisėjo darbo trukmės) kriterijumi, iš esmės turėtų būti pažodžiui įtvirtintaar kylanti iš tradicijos, o ne pirmąsyk išvesta iš aptakių formuluočių. Kita nuostata „Kai nėra Konstitucinio Teismo pirmininko ar jo paskirto eiti šias pareigas teisėjo, Konstitucinio Teismo pirmininko pareigas laikinai einadidžiausią teisininko darbo stažą turintis [kursyvas mano – E. Š.] Konstitucinio Teismo teisėjas“ (14 straipsnio 2 dalis) suponuoja aiškų objektyvų kriterijų (nurodytą stažą), kurį, susiejus su pirma nuostata (taigi sisteminiu požiūriu aiškinant 14 straipsnio 1 ir 2 dalis!), galima (jei norima) laikyti vertybe, turinčia primatą pirmininko nuožiūrai (subjektyviam pasirinkimui). Kaip ten nebūtų, Konstitucinio Teismo įstatymo 14 straipsnio nuostatų aiškinimas negali paneigti konstitucinių normų ir principų, pagal kurias (kuriuos): Lietuvoje teisėje nėra įtvirtintas nei teisėjų išrenkamo pirmininko institutas, nei pirmininko pasirenkamo jo įpėdinio institutas; yra įtvirtintas Respublikos Prezidento pasiūlomo ir Seimo paskiriamo pirmininko institutas. Konstitucija netoleruoja situacijos, kai pasibaigus Seimo paskirto teismo pirmininko įgaliojimui laikui, jo pareigas pakankamai ilgą laiką (pvz., kelias savaites, mėnesį, juo labiau kelis mėnesius) eitų pirmininko pasirinktas teisėjas, neturintis didžiausio teisėjo darbo (bent Konstituciniame Teisme) stažo…

b) taikymo tradiciją, t. y. ankstesnes Konstitucinio Teismo teisėjų rotacijas, vykstančias kas trys metai. Mano subjektyviu manymu (kiek man žinoma), per 20 Konstitucinio Teismo veiklos metų nebuvo daroma tai, kad padaryta minėtu Konstitucinio teismo pirmininko 2014 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 3B-31, t. y. subjektyviai parinktas pirmininką pavaduojantis teisėjas (jauniausias pagal amžių), nepaisant objektyvaus teisėjo darbo stažo kriterijaus, kurį kaip vertybę (ne tik vienoje situacijoje) suponuoja Konstitucinio Teismo įstatymas;

c) lyginamuosius aspektus. Mano subjektyviu manymu, Vakarų Europos konstitucinių teismų statuso modeliuose nežinomas kadenciją bebaigiančio pirmininko įpėdinio subjektyvaus pasirinkimo institutas, sudarantis prielaidas (vykstančių Respublikos Prezidento rinkimų kontekste) asmeniui, kuris valstybės vadovo nepasiūlytas ir parlamento nepaskirtas teismo pirmininku, savaitę, mėnesį ar net kelis mėnesius eiti teismo pirmininko pareigas, nors jis to negalėtų daryti, jei jo parinkimas būtų grindžiamas objektyviu teisėjo darbo trukmės kriterijumi… Tokios situacijos Konstitucija, mano manymu, netoleruoja, o jei būtų manoma, kad toleruoja, tai tektų diskutuoti, kodėl ji prieš keletą metų esą netoleravo situacijos, kai pasibaigus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko įgaliojimų laikui (ir Respublikos Prezidentui bei Seimui nesusitarus dėl jo įpėdinio) pirmininkas ir toliau ėjo savo pareigas tol, kol buvo atleistas iš pirmininko pareigų Seimo nutarimu…

V. Pažymiu ir tai, kad net jei Konstitucinio Teismo pirmininko subjektyvus jauniausio teisėjo pasirinkimas savo įpėdiniu, įgaunančiu galimybes vadovauti teismui neterminuotą laiką (kol Respublikos Prezidentas pateiks, o Seimas paskirs, jei sutiks paskirti, atitinkamą kandidatą į pirmininkus), būtų bandomas pateisinti esą tam tikru neoficialiu pasirinkimo derinimu su atitinkamomis valstybės valdžią įgyvendinančiomis institucijomis, toks tariamas pateisinimas nesuteiktų subjektyviam įpėdinio pasirinkimui legitimacijos, kadangi tokio pobūdžio teismo pirmininko sprendimų derinimas su „politinio pobūdžio“ valstybės institucijomis, kurios renkamos ir veikia pagal tam tikras rinkimų programas ir politinius kompromisus, nesuderinamas su Konstitucijoje įtvirtintu teismų nepriklausomumo principu.

Ypač pažymiu, kad nesiekiau ir šia nuomone nesiekiu profesinės „karjeros“, t. y. nepretendavau būti laikinai Konstitucinio Teismo pirmininko pareigas einančiu teisėju ir neplanuoju įsivelti į nuolatinio pirmininko atrinkimo ar parinkimo „kampaniją“. Savo profesinę misiją, taigi ir šią nuomonę sieju su pernelyg kontraversiškų (konceptualiu požiūriu daugiau nei akivaizdžiai abejotinų) teisingumo vykdymo (įskaitant teismo administravimą) apraiškų atskleidimu ir diskutavimu, vertybinę pirmenybę (primatą abejonės atveju) teikdamas individualumui ir principingumui, bet ne tik buvimui „kolektyvo nariu“…

Jei per 20 Konstitucinio Teismo veiklos metų (vykstant teisėjų rotacijoms 1996, 1999, 2002, 2005, 2008, 2011 metais) neprireikė (jei neklystu) įžvelgti Konstitucinio Teismo įstatymo 14 straipsnyje… kadenciją baigiančio teismo pirmininko teisę pasirinkti bet kurį (tebūnie jauniausią) teisėją ir jį skirti laikinai eiti pirmininko pareigas nuo pirmininko kadencijos pasibaigimo (naujai paskirtų ir prisiekusių teisėjų įgaliojimų pirmosios dienos), tai daugiau nei keista, kad anksčiau analogiškose situacijose (taigi ir prieš tris metus, t. y. 2011 m. pasibaigiant pirmininko Kęstučio Lapinsko įgaliojimams) vadovautasi objektyviu didžiausio teisėjo darbo stažo kriterijumi…

Taigi, mano subjektyviu manymu, abejotinu precedentu nutolstama nuo teisinių tradicijų ir teisinių staigmenų nekūrimo idealų.

VI. Pažymiu, kad šios nuomonės pagrindą sudaro nesutikimas dėl Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 20 d. sprendimo, dėl kurio kylančios abejonės, mano subjektyviu manymu, neatsiejamas nuo minėto pirmininko 2014 m. spalio 19 d. sprendimo (dėl jo kylančių abejonių).

Pabrėžiu, kad, mano giliu įsitikinimu, naujos sudėties Konstitucinis Teismas, pirmininkaujant didžiausią teisėjo darbo stažą turinčiam teisėjui ir dalyvaujant 2014 m. kovo 20 d. prisiekusiems trims teisėjams, galėjo objektyviau pasirinktimažiau konfrontacinį sprendimo variantą: arba gražinti Seimui prašymą, neatimant galimybės jį teikti sukonkretinus (sustiprinus) argumentus, arba priimti prašymą ir jį atitinkamai išnagrinėti (tebūnie nenustačius prieštaravimo Konstitucijai).

Pasirinktas variantas pernelyg formalus: išeina, kad jei Seimo nariai ir toliau nesugebėtų susitarti dėl Konstitucijos pataisos, kurios esą neišvengiamai reikia norint įvykdyti minėtą EŽTT sprendimą, ir tokia situacija truktų 10, 15, 20 ar daugiau metų, tai ši situacija esą visiškai nereiškia, kad kiltų su Konstitucinio Teismo galiomis susijusi problema dėl Konstitucijoje nurodytų tarptautinių įsipareigojimų vykdymo ir kad tokiai problemai, esą kilusiai iš 1992 m. spalio 25 d., referendumu priimtos Konstitucijos teksto savitumo, veiksmingai spręsti (dalyvauti ją sprendžiant) Konstitucinis Teismas turėtų pasinaudoti savo galiomis…

VII. Atkreipiu dėmesį, kad kai 2004 m. pavasarį buvau, regis, vienintelis atitinkamų Seimo narių konsultacijoms kviestas teisininkas dėstytojas, kuris (daugelio tam tikro komiteto ar departamento narių, kviestinių specialistų ir specialisčių nuostabai) tiek žodžiu, tiek raštu pasisakė už protingos (terminuotos, t. y. 5 metų) kvazi sankcijos (impeachment‘o būdu pašalintam valstybės vadovui) įtvirtinimą Respublikos Prezidento rinkimų įstatyme (įterpiant neįprastą „įstatymo pataisos preambulę“), buvau ne vieno kolegos pašieptas ir kreivai nužvelgtas, o Konstituciniam Teismui priėmus 2004 m. gegužės 25 d. nutarimą, kuris tą pasiūlytą 5 metų trukmės ribojimų sankciją pavertė nepalyginti griežtesne, – tarsi netikėtai reabilituotas. Gal dėsninga ar lemtinga, kad tą pačią reakciją (tik kandesnę) tenka patirti… po dešimtmečio bandant įrodinėti tos pačios pirminės ribotos (tebūnie ilgesnės, 10 metų trukmės) sankcijos įtvirtinimo galimybes, „reinterpretuojant“ doktriną ir nedarkant pirminio (referendumu aprobuoto) Konstitucijos teksto… Tokia jau ta dalia…

Egidijus Šileikis

Konstitucinis Teismas netiesiogiai nurodė, kad referendumas dėl žemės pardavimo užsieniečiams būtų neteisėtas

Šiandien Konstitucinis Teismas paskelbė nutarimą Dėl Konstitucijos 125 straipsnio pakeitimo įstatymo, kurio  turinys turėtų būti vertinamas tiek viešojoje erdvėje, tiek konstitucinės teisės moksle labai kontraversiškai. Įprastai penktadieniais nerašau komentarų, nes tą dieną niekas jų neskaito, tačiau šio nutarimo paskelbimą vertinu kaip ypatingą situaciją. Šis nutarimas ypač svarbus tuo, kad jame suformuluojama Konstitucijos keitimo doktrina, kurios tokia detale apimtimi mes iki šiol neturėjome. Todėl leidžiu sau užklijuoti etiketę šio nutarimo turiniui ir pavadinsiu tai būtent “Konstitucijos keitimo doktrina“. Šio nutarimo esmė yra tokia, kad jame išaiškinti vadinamieji “materialiniai“ (nors tikslesnė sąvoka būtų “materialieji“) ir “procesiniai“ Konstitucijos keitimo ribojimai. Jeigu procesiniai ribojimai buvo daugiau mažiau visiems aiškūs, tai materialinius galime vertinti kaip naujieną. Kad paaiškinti materialinių Konstitucijos pakeitimų ribojimų prasmę pasirinkau būtent žemės pardavimo užsieniečiams klausimą ir pabandysiu įrodyti, jog, vadovaujantis šiuo KT nutarimu, referendumo sprendimas, kuris įteisintų Konstitucijoje draudimą ES piliečiams pirkti žemę Lietuvoje – neteisėtas ir prieštaraujantis pačiai Konstitucijai. Šis tekstas bus ilgas su daug citavimo, todėl prireiks kantrybės jį perskaityti. Dabar galima pereiti prie nutarimo turinio.

Pirmiausia, atkartojama anksčiau suformuluota oficialioji doktrina dėl Konstitucijos kaip vertybės pačios savaime ir jos stabilumo:

“Konstitucija yra aukščiausioji teisė. Konstitucijos šaltinis yra pati valstybinė bendruomenė – pilietinė Tauta (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas). Konstitucijoje atsispindi visuomenės sutartis – visų Lietuvos Respublikos piliečių demokratiškai prisiimtas įsipareigojimas dabartinei ir būsimosioms kartoms gyventi pagal Konstitucijoje įtvirtintas pamatines taisykles ir joms paklusti, idant būtų užtikrintas valdžios legitimumas, jos sprendimų teisėtumas, žmogaus teisės ir laisvės, idant visuomenėje būtų santarvė (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Konstitucija, kaip aukščiausios teisinės galios aktas ir visuomenės sutartis, yra grindžiama universaliomis, nekvestionuojamomis vertybėmis – suvereniteto priklausymu Tautai, demokratija, žmogaus teisių ir laisvių pripažinimu ir jų gerbimu, pagarba teisei bei teisės viešpatavimu, valdžios galių ribojimu, valdžios įstaigų priederme tarnauti žmonėms ir atsakomybe visuomenei, pilietiškumu, teisingumu, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimai, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas).

Referendumu priėmusi Konstituciją – aukščiausios teisinės galios aktą, lietuvių tauta padėjo savo, kaip valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos, bendro gyvenimo norminį pagrindą ir įtvirtino valstybę kaip bendrą visos visuomenės gėrį (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimai). Teise ir teisingumu grindžiamos demokratinės valstybės viena svarbiausių priedermių – gerbti, ginti ir saugoti tas vertybes, kuriomis yra grindžiama pati Tautos priimta Konstitucija ir kurių realus įtvirtinimas, gynimas ir apsauga yra pačios valstybės raison d’être; priešingu atveju valstybė negalėtų būti laikoma bendru visos visuomenės gėriu (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimai, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas).

Kaip 2006 m. kovo 28 d. nutarime pabrėžė Konstitucinis Teismas, Konstitucijos stabilumas – didžiulė teisinė vertybė; Konstitucijos stabilumas – viena iš prielaidų užtikrinti valstybės tęstinumą, pagarbą konstitucinei santvarkai ir teisei, Konstitucijoje deklaruotų lietuvių tautos siekių, kuriais grindžiama pati Konstitucija, įgyvendinimą. Konstitucijos stabilumas yra tokia jos savybė, kuri kartu su kitomis (inter alia – ir pirmiausia – su ypatinga, aukščiausia Konstitucijos teisine galia) konstitucinį teisinį reguliavimą atskiria nuo žemesnės galios teisės aktų nustatyto (ordinarinio) teisinio reguliavimo (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas), o Konstituciją – nuo visų kitų teisės aktų (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).“

Toliau nurodoma, kad turi būti paisoma Konstitucijoje įtvirtintų vertybių pusiausvyros, darnos, Konstitucijos vientisumo:

“Pažymėtina, kad Konstitucijos pataisomis yra keičiamas Konstitucijos nuostatų turinys, šių nuostatų tarpusavio ryšiai, gali būti keičiama Konstitucijoje įtvirtintų vertybių pusiausvyra; pakeitus vienas Konstitucijos nuostatas, gali kisti kitų jos nuostatų ir visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo turinys. Tačiau darant Konstitucijos pataisas turi būti paisoma imperatyvo, kad Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis). Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog visos Konstitucijos nuostatos tarpusavyje yra taip susijusios, kad vienų Konstitucijos nuostatų turinys lemia kitų jos nuostatų turinį; Konstitucijos nuostatos sudaro vieną, darnią sistemą; nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima priešpriešinti kitoms Konstitucijos nuostatoms. Pati Konstitucijos, kaip aukščiausios teisinės galios akto, prigimtis, konstitucingumo idėja suponuoja tai, kad Konstitucijoje negali būti ir nėra spragų ar vidinių prieštaravimų (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 28 d.  nutarimai).“

Taip prieinama prie išvados, kad negalimi tokie Konstitucijos pakeitimai, kurie supriešintų Konstitucijoje esančias vertybes, juo labiau  naujais pakeitimais negalima paneigti joje įtvirtintų vertybių:

“Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad Konstitucijos pataisomis negalima vienos kitai priešpriešinti Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių, inter alia negalima Konstitucijos skirsniuose ir straipsniuose nustatyto teisinio reguliavimo priešpriešinti konstituciniam teisiniam reguliavimui, nustatytam Konstitucijos sudedamosiose dalyse. Konstitucijos pataisa negali būti sukurtas toks naujas konstitucinis teisinis reguliavimas, kad viena Konstitucijos nuostata paneigtų kitą ar jai prieštarautų ir šių nuostatų būtų neįmanoma aiškinti kaip tarpusavyje derančių. Taigi iš Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies kyla imperatyvas, kad Konstitucijos pataisomis negali būti pažeistos Konstitucijos nuostatos, jose įtvirtintų vertybių darna.“

Toliau paaiškinami vadinamieji materialiniai Konstitucijos keitimo apribojimai:

“Materialiniai Konstitucijos keitimo apribojimai kyla iš visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo ir yra skirti universalioms vertybėms, kuriomis grindžiama Konstitucija, kaip aukščiausioji teisė ir visuomenės sutartis, ir valstybė, kaip bendras visos visuomenės gėris, ginti, taip pat šių vertybių, Konstitucijos nuostatų darnai apsaugoti.

Konstitucijos 1 straipsnyje yra įtvirtintos pamatinės konstitucinės vertybės – valstybės nepriklausomybė, demokratija ir respublika; jos yra neatskiriamai tarpusavyje susijusios ir sudaro Lietuvos valstybės, kaip Konstitucijoje įtvirtinto bendro visos visuomenės gėrio, pamatą, todėl jokiomis aplinkybėmis negali būti paneigtos (Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas).

Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pažymėjo, kad žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimo principas taip pat laikytinas pamatine konstitucine vertybe, neatskiriamai susijusia su Lietuvos valstybės, kaip Konstitucijoje įtvirtinto bendro visos visuomenės gėrio, pamatą sudarančiomis konstitucinėmis vertybėmis – valstybės nepriklausomybe, demokratija ir respublika; prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis taip pat negali būti paneigtas.

Minėta, kad iš Konstitucijos kyla imperatyvas Konstitucijos pataisomis nepažeisti Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių darnos. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad pagal Konstituciją negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigta bent viena iš Lietuvos valstybės, kaip Konstitucijoje įtvirtinto bendro visos visuomenės gėrio, pamatą sudarančių konstitucinių vertybių – valstybės nepriklausomybė, demokratija, respublika, prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis, išskyrus atvejį, kai Konstitucijos 148 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka būtų keičiamas Konstitucijos 1 straipsnis ir Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“, kuris yra Konstitucijos sudedamoji dalis, 2 straipsnyje nustatyta tvarka būtų keičiamas šio įstatymo 1 straipsnis.

Pažymėtina, kad su Konstitucijos 1 straipsnyje įtvirtintomis pamatinėmis konstitucinėmis vertybėmis – valstybės nepriklausomybe, demokratija ir respublika – taip pat yra glaudžiai susijusi Konstitucijoje įtvirtinta Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija, suponuojanti Lietuvos Respublikos pasirinktą europinę ir transatlantinę integraciją. Kaip Konstitucinis Teismas pažymėjo 2011 m. liepos 7 d. nutarime, Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija reiškia Lietuvos Respublikos narystę Europos Sąjungoje bei NATO ir būtinumą vykdyti atitinkamus su šia naryste susijusius tarptautinius įsipareigojimus. Pažymėtina ir tai, kad tokia Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija yra grindžiama pripažįstamomis ir saugomomis universaliomis demokratinėmis konstitucinėmis vertybėmis, kurios yra bendros su kitų Europos ir Šiaurės Amerikos valstybių vertybėmis.“

Paaiškinamas Europos Sąjungos vertybinis orientyras:

“Konstituciniu aktu „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ buvo konstituciškai patvirtinta Lietuvos Respublikos narystė Europos Sąjungoje. Kaip matyti iš šio Konstitucinio akto preambulės, jis priimtas vykdant „Lietuvos Respublikos piliečių valią, pareikštą 2003 m. gegužės 10 ir 11 dienomis įvykusiame referendume dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, taip pat reiškiant „įsitikinimą, kad Europos Sąjunga gerbia žmogaus teises ir pagrindines laisves, o Lietuvos narystė Europos Sąjungoje prisidės prie žmogaus teisių ir laisvių efektyvesnio užtikrinimo“, pažymint, „kad Europos Sąjunga gerbia savo valstybių narių nacionalinį tapatumą ir konstitucines tradicijas“, ir siekiant „užtikrinti visateisį Lietuvos Respublikos dalyvavimą Europos integracijoje bei Lietuvos Respublikos saugumą ir jos piliečių gerovę“.

Taigi pabrėžtina, kad visateisis Lietuvos Respublikos, kaip Europos Sąjungos narės, dalyvavimas joje yra Tautos suverenios valios pareiškimu grindžiamas konstitucinis imperatyvas, Lietuvos Respublikos visateisė narystė Europos Sąjungoje yra konstitucinė vertybė.

Pažymėtina, kad Konstituciniame akte „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ inter alia nustatyti konstituciniai Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindai, kurių neįtvirtinus Konstitucijoje Lietuvos Respublika negalėtų būti visateise Europos Sąjungos nare: Lietuvos Respublika, būdama Europos Sąjungos valstybe nare, dalijasi ar patiki Europos Sąjungai valstybės institucijų kompetenciją sutartyse, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, numatytose srityse ir tiek, kad kartu su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis narėmis bendrai vykdytų narystės įsipareigojimus šiose srityse, taip pat naudotųsi narystės teisėmis (1 straipsnis); Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus (2 straipsnis). Pabrėžtina, kad šie konstituciniai Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindai įtvirtinti Konstitucijoje vykdant referendume pareikštą Tautos valią, kad Lietuvos Respublika būtų Europos Sąjungos narė.“

Pažymima, jog privaloma laikytis stojimu į ES prisiimtų įsipareigojimų:

“Minėta, kad Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija reiškia inter alia Lietuvos Respublikos narystę Europos Sąjungoje bei būtinumą vykdyti atitinkamus su šia naryste susijusius tarptautinius įsipareigojimus; minėta ir tai, kad Konstitucijos pataisomis negali būti pažeista Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių darna. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad pagal Konstituciją, referendumu nepanaikinus minėtų konstitucinių Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindų, įtvirtintų Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1, 2 straipsniuose, negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimai.“

Pabraukiau esminį sakinį, KT aiškiai pasako, kad negalima daryti tokių Konstitucijos pakeitimų, kurie paneigtų Lietuvos įsipareigojimus ES. Iš čia ir prieinu prie išvados, kad referendumo dėl žemės pardavimo ES piliečiams rezultatai būtų iš esmės niekiniai. Nes pagal šią KT doktriną, tokios Konstitucijos pataisos, kuri draustų pirkti žemė Lietuvoje, mūsų Konstitucijoje išvis negali būti. Tokia pataisa sugriautų Konstitucijos vertybių sistemą.

Ką reikia daryti, norint uždrausti ES piliečiams Lietuvoje pirkti žemę? KT vėlgi netiesiogiai pateikia atsakymą:

“Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad patys šie pagrindai, Tautos suverenios valios pareiškimas, kaip jų šaltinis, lemia reikalavimą Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1 ir 2 straipsnio nuostatas pakeisti ar panaikinti tik referendumu. <..> Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad pagal Konstituciją, referendumu nepanaikinus minėtų konstitucinių Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindų, įtvirtintų Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1, 2 straipsniuose, negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimai.“

Manau, kad KT pasako, jog vienintelis teisėtas kelias tokiu atveju – referendumas dėl išstojimo iš Europos Sąjungos. T.y. KT pozicija tokia, kad mūsų būvimas ES yra Konstitucinė vertybė ir mes ją įgyvendinti galime tik all in, arba galime eiti all out. Tai reiškia, kad mes turime įgyvendinti visas iš Europos Sąjungos teisės kylančias pareigas, kartu ir suteikti teisę ES piliečiams pirkti ūkio paskirties žemę Lietuvoje.

Asmuo, kuris elementariai nesiorientuoja Konstitucijos nuostatose, negali būti skiriamas Konstitucinio Teismo teisėju

Praėjusią savaitę perskaičiau naujieną, jog L. Graužinienė, kaip Seimo pirmininkė, į Konstitucinį Teismą skirti teisėju siūlys buvusį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininką Vytautą Greičių. Vos nenukritau nuo kėdės… Nejaugi pas žmones tokia trumpa atmintis? Aš prisimenu įvykius, kurių atomazga buvo 2009 m. gegužės 15 d. Konstitucinio Teismo sprendimas. Trumpai priminsiu tą istoriją (ne faktas į faktą, nes datos užsimiršta). Jos esmė buvo ta, kad tuometinio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko V. Greičiaus įgaliojimai būti teismo pirmininku buvo pasibaigę. Tačiau dėl Konstitucijoje įtvirtintos procedūros, kuria siekiama skiriant ir atleidžiant aukščiausio rango teisėjus gražiai įgyvendinti valdžių padalijimo principą (leisti dalyvauti ir leidžiamajai valdžiai ir prezidentui),  Seimas porą metų iš pareigų, vadovaudamasis laisvu mandatu (šiuo atveju baltu bilietu) nesiryžo atlikti formalumo t.y. nubalsuoti už V. Greičiaus atstatydinimą. Tokia situacija sukėlė “mini Konstitucinę krizę“, nes vienam teisėjui ir Seimui in corpore Konstitucija nustojo galioti. Jiems susišvietė, kad Seimas turi teisę net pasibaigus teisėjo įgaliojimams, vadovaudamasis laisvu mandatu, jo neatstatydinti t.y. suteikti de facto popiežiaus pareigas.

Taip tampytasi, jeigu neklystu, kelerius metus. Mano žiniomis, pats teisėjas tam neprieštaravo, nes turėjo aiškų savanaudišką interesą išlikti teismo pirmininku, nors pagal Konstituciją jo įgaliojimai buvo pasibaigę, tačiau formaliai jis nebuvo atleistas, nes Seimas atsisakydavo patvirtinti jo atstatydinimą. Taip kurį laiką jis neteisėtai kurį laiką vadovavo Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.  Siekiant išlaikyti vienai iš politinių jėgų palankų LAT’o pirmininką buvo sabotuojamas ir paties šio teismo teisėjų korpuso sudarymas. Radus Konstitucijos 84 str. 1 d. 11 p., kuris nustato “Prezidentas teikia Seimui Aukščiausiojo Teismo teisėjų kandidatūras, o paskyrus visus Aukščiausiojo Teismo teisėjus, iš jų teikia Seimui skirti Aukščiausiojo Teismo pirmininką“, buvo bandoma vengti paskirti visą LAT’o sudėtį, tam, kad pagal šią nuostatą nebūtų galima skirti naujo teismo pirmininko. Naudojantis šia norma, formaliai buvo bandoma kabinėtis prie kandidatų pvz.: galima prisiminti, kai nenorėta skirti vieno geriausių Lietuvos privatinės teisės specialistų prof. E. Baranausko į LAT’ą.

Bandant priversti Seimą laikytis Konstitucijos, tuometinis prezidentas V. Adamkus kreipėsi į Konstitucinį Teismą pateikti išvados, ar toks Seimo elgesys, kai nėra atleidžiamas teismo pirmininkas pasibaigus jo įgaliojimu laikui, yra teisėtas. Konstitucinio Teismo atsakymas neturėtų nieko stebinti:

“Konstitucijos 115 straipsnyje numatyti ir tokie teisėjo atleidimo iš pareigų pagrindai, kurie yra objektyvaus pobūdžio faktai ir nėra susiję su teisėjo laisvu apsisprendimu, kaip antai pasibaigęs įgaliojimų laikas, kuriam jis buvo paskirtas eiti teisėjo ar teismo pirmininko pareigas. Esant tokiam konstituciniam Aukščiausiojo Teismo teisėjo ar šio teismo pirmininko atleidimo iš pareigų pagrindui Respublikos Prezidentas privalo įsitikinti, kad iš tikrųjų yra nurodytas objektyvaus pobūdžio faktas, t. y. pasibaigęs įstatymu nustatytas Aukščiausiojo Teismo teisėjo ar šio teismo pirmininko įgaliojimų laikas, ir, jeigu įgaliojimų laikas yra pasibaigęs, privalo kreiptis į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją, kad ši patartų dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjo ar šio teismo pirmininko atleidimo iš pareigų, nes pasibaigė to teisėjo ar teismo pirmininko įgaliojimų laikas. Minėta speciali teisėjų institucija savo ruožtu privalo įsitikinti, kad iš tikrųjų yra nurodytas objektyvaus pobūdžio faktas (pasibaigęs įstatymu nustatytas Aukščiausiojo Teismo teisėjo ar šio teismo pirmininko įgaliojimų laikas), ir, jeigu jis yra, privalo patarti Respublikos Prezidentui atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėją ar šio teismo pirmininką iš pareigų, t. y. ji pagal Konstituciją negali nepatarti Respublikos Prezidentui atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėjo ar šio teismo pirmininko iš pareigų. Respublikos Prezidentas, gavęs tokį specialios teisėjų institucijos patarimą, privalo teikti atitinkamą asmenį Seimui atleisti iš pareigų.

Seimas, gavęs Respublikos Prezidento teikimą atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėją ar šio teismo pirmininką iš pareigų, privalo įsitikinti, ar iš tikrųjų yra nurodytas objektyvaus pobūdžio faktas, t. y. pasibaigęs įstatymu nustatytas Aukščiausiojo Teismo teisėjo ar šio teismo pirmininko įgaliojimų laikas, ir, jeigu pripažįstama, kad įgaliojimų laikas yra pasibaigęs, priimti atitinkamą individualų teisės taikymo aktą dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjo ar šio teismo pirmininko atleidimo iš teisėjo ar teismo pirmininko pareigų. Taigi tuo atveju, kai konstatuojamas objektyvus faktas, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjo ar šio teismo pirmininko įgaliojimų laikas yra pasibaigęs, atitinkamą asmenį atleisti iš pareigų yra privaloma. Tai mutatis mutandis taikytina ir Aukščiausiojo Teismo skyrių pirmininkams.“

Pasakęs, kad Seimas privalo atleisti teisėją iš pareigų pasibaigus jo įgaliojimams, buvo pridurta, kad Konstitucijos imperatyvų nepaisymas nėra suderinamas su Seimo nario laisvu mandatu:

“Taigi darytina išvada, kad konstitucinis Seimo nario laisvo mandato principas negali būti suprantamas kaip Konstitucijos ir įstatymų nevaržoma Seimo nario absoliuti laisvė veikti taip, kad Seimas negalėtų įgyvendinti iš Konstitucijos kylančių reikalavimų ir kad būtų priimti nesuderinami su Konstitucija sprendimai; priešingas konstitucinio Seimo nario laisvo mandato principo aiškinimas reikštų Seimo nariui iš Konstitucijos ir iš Seimo nario priesaikos kylančių imperatyvų nepaisymą.

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Seimo nario pareiga veikti taip, kaip jį įpareigoja Seimo nario duota priesaika, paisant iš Konstitucijos ir Konstitucijai neprieštaraujančių įstatymų kylančių reikalavimų, negali būti interpretuojama kaip reiškianti konstitucinio Seimo nario laisvo mandato principo ribojimą. Šio principo aiškinimas, esą Seimo narys, vykdydamas savo konstitucinę priedermę, tam tikrais atvejais galėtų nepaisyti iš Konstitucijos ir Konstitucijai neprieštaraujančių įstatymų kylančių reikalavimų, yra nesuderinamas su konstitucine Seimo nario laisvo mandato principo samprata.“

Tam, kad atleisti teismo pirmininką pasibaigus jo įgaliojimams prireikė Konstitucinio Teismo išaiškinimo… Bjauru toje istorijoje tai, kad Seimas nepaisė Konstitucijos ir nevykdė savo pareigų. Dar bjauriau toje istorijoje, kad tuometinis LAT’o pirmininkas leidosi būti marionete polinių jėgų rankose žaidžiant politinius žaidimus. Jis tam nesipriešino, nebuvo jokių pasisakymų, kad jo įgaliojimai pasibaigė ar pan. Asmeniniai interesai t.y. pirmininko kėdė buvo svarbiau negu Konstitucijos laikymasis. Čia peršasi tik kelios išvados. Teisėjas nesupranta konstitucinės teisės ABC arba jis supranta, bet tiesiog iškelia savo asmeninius interesus virš Konstitucijos. Mano klausimas visiems, kas perskaitė šį tekstą iki galo yra toks: ar toks asmuo gali būti skiriamas Konstitucinio Teismo teisėju ir aiškinti Konstituciją?

Mano asmeniškas atsakymas būtų – negali. Tokio asmens skyrimas KT teisėju yra pasityčiojimas iš Konstitucijos…

Žemė – ypatingas civilinės apyvartos objektas, tačiau tai nesuteikia pagrindo diskriminacijai

Tik sukūrus Konstituciją joje turėjome ypač archajišką 47 straipsnį, kuris iš esmės įtvirtino absoliutų draudimą įsigyti žemę Lietuvoje užsieniečiams. Bandant suspėti į Europos Sąjungos traukinį Lietuvai teko pakeisti šią Konstitucinę nuostatą, nes priešingu atveju traukinys būtų nuvažiavęs. Visa laimė, tai suspėta padaryti paskutinę sekundę:

47 straipsnis

Žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei.

Savivaldybėms, kitiems  nacionaliniams subjektams, taip pat tiems ūkinę veiklą Lietuvoje vykdantiems užsienio subjektams, kurie nustatyti konstitucinio įstatymo pagal Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, gali būti leidžiama įsigyti nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties žemės  sklypus, reikalingus jų tiesioginei veiklai skirtiems pastatams ir įrenginiams statyti bei eksploatuoti. Tokio sklypo įsigijimo nuosavybėn  tvarką, sąlygas ir apribojimus nustato konstitucinis įstatymas.

Žemės sklypai nuosavybės teise įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis gali priklausyti užsienio valstybei  jos diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms įkurti.

Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.

Lietuvos Respublikai  priklauso išimtinės teisės į oro erdvę virš jos  teritorijos, jos  kontinentinį šelfą bei ekonominę zoną Baltijos jūroje.

Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.

Lietuvos Respublikai priklauso išimtinės teisės į oro erdvę virš jos teritorijos, jos kontinentinį šelfą bei ekonominę zoną Baltijos jūroje.

Žemę, vidaus vandenis ir miškus įsigyti nuosavybėn Lietuvos Respublikoje užsienio subjektai gali pagal konstitucinį įstatymą.

Žemės sklypai nuosavybės teise įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis gali priklausyti užsienio valstybei – jos diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms įkurti.”

Kiek suprantu, tai dabartinio referendumo iniciatoriai nori sugrąžinti senąją 47 str. 1 dalies redakciją. Keistas sumanymas, už kurio stovinčių tikrųjų interesų aš nežinau. Galima bandyti spėti, kad tai galėtų būti stambieji mūsų šalies ūkininkai, bijantys laisvos rinkos ir siekiantys bet kokiu būdu apsisaugoti nuo konkurencijos. Lietuvoje, visuotinai žinoma, kad primityvi propaganda yra ypač veiksmingas įrankis. Bijau, kad jeigu šis referendumas vis dėlto įvyktų ir jame būtų priimtas teigiamas sprendimas dėl Konstitucijos keitimo, tai ypač komplikuotų Lietuvos ateities raidą ir buvimą lygiaverte ES nare. Pačios ES idėją yra grindžiama keturiomis fundamentaliomis laisvėmis, galima palyginti su stalu, kuris turi keturias kojas: laisvą prekių judėjimą, laisvą asmenų judėjimą, laisvą paslaugų judėjimą ir laisvą kapitalo judėjimą. Siekiant įgyvendinti šias laisves mes turime dabartinę ES, o pažeidus minėtas laisves paneigtume pačią sąjungos prasmę. Įstojus į ES didelė dalis lietuvių apsidžiaugė galimybę dirbti Airijoje, Ispanijoje, Anglijoje ir t.t.  Atsivėrė plačios galimybės užsiimti verslu Europoje ir t.t. Naudojamės galimybėmis melžti ES paramą (neabejoju, ją gauna ir tie, kurie priešinasi žemės pardavimui užsieniečiams).

Tačiau dabar, artėjant naikinamajam draudimo užsieniečiams pirkti Lietuvoje ūkio paskirties žemę terminui, mes sugalvojame išspirti vieną iš stalo kojų – laisvą kapitalo judėjimą. Paradoksalu, galėtume pirkti kitose ES valstybėse žemę, bet kitiems pas mus negalima. Atrodytų, lyg mes būtume gavę terminą iki 2014 metų gegužės 1 d. apsispręsti, ar leisti užsieniečiams pirkti ūkio paskirties žemę, ar neleisti? Bent jau toks vaizdas susidaro iš to, kas dabar vyksta Lietuvoje. Galiu patikinti, kad nieko panašaus nebuvo. Ta išlyga, kurią mes gavome iš ES iki 2014 m. turi labai aiškų tikslą. Mes, kaip neseniai atsikūrusi valstybė, po sovietinės okupacijos vykdome žemės reformą į kurią įeina ir žemės grąžinimas buvusiems jos savininkams, kurią SSRS iš jų neteisėtai nusavino. Būtent dėl šio neužsibaigusio proceso, kad paskui, nekiltų neaiškumų ir ginčių, ES buvo linkusi padaryti mums nuolaidą t.y. suteikė terminą iki 2014 metų, kad mes pasibaigtume visas reformas, kartu priartintume žemės vertę tarp Lietuvos ir kitų ES narių, o  tada visiškai atvertume kelią laisvai ir rinkai ir laisvam kapitalo judėjimui.

Pati laisvo judėjimo idėja yra grindžiama tuo, kad negali būti jokios diskriminacijos, o reikalavimas turėti tam tikros valstybės pilietybę, kad įgyvendinti tam tikrą laisvę, yra eksplicitiškai ES steigimo sutartyje vertinamas kaip diskriminacinis ir niekaip nepateisinamas:

“18 straipsnis
(EB sutarties ex 12 straipsnis)
Sutarčių taikymo srityje, nepažeidžiant jose esančių specialių nuostatų, draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės.“

Taip plėtojama ir Europos Sąjungos Teisingumo teismo praktika. Pavyzdžiui, 2005 m. ESTT buvo priimtas sprendimas C-370/05 Festersen byloje, kurioje Danija nedraudė pilietybės pagrindu įsigyti ūkio paskirties žemę, tačiau nustatė pozityvų reikalavimą, kad įsigyjant tokios paskirties žemę būtina gyventi tam tikru nuo jos (joje), tokį reikalavimą ESTT įvertino kaip diskriminacinį ir ribojantį laisvo kapitalo judėjimą.  Byloje C-300/01 Salzmann ESTT sprendė, kad Austrijos įstatymų nustatytas ribojimas užsieniečiams perkant žemę gauti kompetetingų Austrijos institucijų leidimą, tokia griežta apimtimi, koks buvo – prieštaravo laisvam kapitalo judėjimui. Po to sekė praktika, kai tokie leidimai išvis nebuvo išduodami ir jie tai buvo pripažinta diskriminaciniu ribojimu byloje C-452/01 Ospelt. Yra ir daugiau teismo bylų, kuriose spręstas ūkio paskirties žemės pardavimo užsienio ES piliečiams ribojimų klausimai: C-302/97 KonleC-423/98 AlboreC-515/99 Reisch. Joms visoms bendra – diskriminavimo pilietybe draudimas.

Galima kalbėti apie tai, kad žemė kaip civilinės apyvartos objektas – ypatingas. Tai savo nutarimuose ne kartą yra pasakęs ir Konstitucinis Teismas. Su tuo galima sutikti, nes žemės plotas – ribotas, kurio normaliomis pasaulio raidos sąlygomis neturėtų padaugėti. Tačiau teiginiai, kad leisdami žemę pirkti užsieniečiams pakenksime Lietuvos žemių vientisumui, parduosime Lietuvą ir pan. varo į neviltį. Nėra absoliučiai jokio skirtumo, kas yra ūkio paskirties žemės savininkas, svarbu tik, kad jis ją naudoja pagal paskirtį. Ribojimas pilietybe įsigyti tam tikrą civilinės apyvartos objektą, iš privatinės teisės pusės žiūrint, atrodo kaip visiškas nesusipratimas. Tai nieko bendro neturi su laisva rinkos ekonomika, konstituciniu asmenų lygybės prieš įstatymą principu ir Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinta maksima, jog Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.

Aš ypač bijau šio referendumo žinodamas jau ko gero nacionaliniu tapusį bruožą naudotis kitų suteikiamomis teisėms, laisvėmis ir parama, tačiau patiems nenoru prisiimti pareigų ir suteikti analogiškų teisių ir laisvių kitiems. Kodėl mūsų bendrapiliečiai turėtų turėti teisę dirbti Airijoje, jeigu mes nenorime leisti airiams užsidirbti iš mūsų ūkio paskirties žemės? Žinant kaip mėgstame emigruoti, greitai šita žemė gali tapti išvis niekam  nebereikalinga.

Konstitucinės priesaikos institutas yra daromas bereikšmiu

Simboliška, kad Konstitucijos dienos išvakarėse Seimas balsuoja už Konstitucijos pataisas, kurių turinys iš esmės panaikina konstitucinės priesaikos prasmę. Siūloma papildyti 74 straipsnį antrąja dalimi:

„Už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą ar priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka iš užimamų pareigų pašalintas arba Seimo nario mandato netekęs asmuo gali būti renkamas ar skiriamas į pareigas, kurias pradėti eiti galima tik davus Konstitucijoje numatytą priesaiką, kai išnyksta konstituciniame įstatyme nustatyti apribojimai.“

Pataisos turinys savo cinizmu parodo dabartinės valdančiosios daugumos tikrąjį veidą. Normos lingvistinė-loginė konstrukcija suformuota taip, kad joje kalbama ne tik apie į Seimą negalinti būti renkamą asmenį (Seimo nario mandato netekęs), bet ir į bet kokias kitas pareigas, kurioms numatyta duoti konstitucinę priesaiką. Tai daroma visiškai sąmoningai, tam kad nebūtų galima šios normos tikslinė interpretacija Konstituciniame teisme, kad joje tik įgyvendinamas Europos Žmogaus Teisių teismo sprendimas byloje Paksas prieš Lietuvą. Išskiriamos kitos pareigos tam, kad priėmus šią pataisą Rolandas Paksas galėtų kandidatuoti į Prezidentus, ką jis pats aiškiai deklaravo po balsavimo dėl šios pataisos Seime.  Tai tik parodo, kad šios valdančiosios koalicijos bendras vardiklis yra jos narių asmeninės ambicijos.  Jeigu vienas iš lyderių kitus partnerius laiko įkaitais dėl savo baudžiamosios bylos, tai kitas revanšistas noru vėl tapti Prezidentu.

Kur šioje vietoje atsiduria Konstitucija? Apie kažkokius idealistinius filosofinius svaičiojimus apie Konstituciją kaip vertybę negali būti nė jokios kalbos. Konstitucija tiesiog tapo asmeninių ambicijų derinimo priemone, kurią galima lankstyti savo naudai kaip nori. Ir visi valdančioje daugumoje linkę užlankstyti ją taip, kad ponas Rolandas Paksas būtų patenkintas ir valdančioji dauguma toliau stabiliai gyvuotų. Net jeigu to rezultatas būtų toks, kad konstitucinė priesaika netenka prasmės, o, labai norint, ją galima ir sulaužyti, o po to vėl iš naujo prisiekti. Logiška Konstitucinio Teismo argumentacija, kodėl negalima prisiekti antrą kartą, su šia pataisa nueina velniop:

“Asmuo, kuris buvo išrinktas Respublikos Prezidentu, davė Tautai Respublikos Prezidento priesaiką, po to ją sulaužė ir šitaip šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir už tai apkaltos proceso tvarka Seimo – Tautos atstovybės buvo pašalintas iš užimamų pareigų, pagal Konstituciją negali dar kartą prisiekti Tautai, nes visada kiltų ir niekada neišnyktų pagrįsta abejonė dėl jo vėl duodamos priesaikos tikrumo ir patikimumo, taigi ir dėl to, ar priesaiką duodantis asmuo Respublikos Prezidento pareigas tikrai vykdys taip, kaip jas vykdyti įpareigoja priesaika Tautai, ar šis asmuo vėl nesulaužys Tautai duotos priesaikos, kitaip tariant, ar šio asmens vėl duodama priesaika Tautai nebus fiktyvi.“

Bet kokie siūlymai, neva sustiprinti įsivaizdavimą, jog priesaika nebūtų sulaužyta antrą kartą, reikalaujant, jog asmuo prieš tai viešai atsiprašytų tautos neturi jokios prasmės. Aš negalėčiau priimti veidmainiško atsiprašymo iš asmens, kuris sulaužė konstitucinę priesaiką, vien tam, kad jis vėl būtų renkamas Prezidentu.

Pats situacijos makabriškumas pasireiškia tuo, kad šiuo atveju neva ginamos R. Pakso pažeistos žmogaus teisės, tačiau pastarasis pats viešai nevengia deklaruoti ne pagarbą kitų žmonių teisėms (pvz.: homoseksualių asmenų teisės, užsieniečių teisė į privačią nuosavybę ir t.t.). Turime situaciją, kai antidemokratas naudojasi demokratijos trūkumais.

Šioje situacijoje taip pat pastebėtina, kad parengus Konstitucijos 56 straipsnio pakeitimo projektą ir jį pradėjus svarstyti Teisės ir Teisėtvarkos komitete Seime, buvo gautos tiek Vilniaus universiteto Teisės fakulteto, tiek Mykolo Romerio Universiteto Teisės fakulteto pastabos ir pasiūlymai, kuriose buvo motyvuotai paaiškinta apie apie pataisų ydingumą bei pateiktos alternatyvos:

“Pasiūlytos naujos Konstitucijos 56 straipsnio 3 ir 4 dalys apgaulingai ignoruoja Konstitucijos 78 straipsnio 1 dalies nuostatos „Respublikos Prezidentu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, jeigu jam iki rinkimų dienos yra suėję ne mažiau kaip keturiasdešimt metų ir jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu“ klauzulę „jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu“. Motyvuojant esą šiuo projektu reglamentuojami vien asmens teisės būti renkamu Seimo nariu santykiai, ir neužsimenant apie iš Konstitucijos kylančius draudimus priesaikos laužytojams pretenduoti užimti kitas pareigas, kurias pradedant eiti būtina duoti Konstitucijoje numatytą priesaiką – Respublikos Prezidento, Vyriausybės nario, teisėjo ar valstybės kontrolieriaus (žr. projekto aiškinamąjį raštą), negrabiai gudraujama. Iš tikrųjų juo bandoma apgaunant Konstituciją įteisinti galimybę priesaikos laužytojui tapti kandidatu į Respublikos Prezidento pareigas, eventualiai – būti išrinktam Respublikos Prezidentu. Pažymėtina, kad šiuo klausimu EŽTT Lietuvos atžvilgiu neišsakė jokių pastabų. Šiame kontekste pacituotina Ministro Pirmininko 2011 m. sudarytos (teisingumo ministro teikimu) darbo grupės (kurią sudarė aštuoni teisininkai) darbo grupės pozicija: „Darbo grupė pasiekė bendrą sutarimą, kad turėtų būti siūloma kuo mažesnės apimties intervencija į Konstituciją – tik ta apimtimi, kuri yra būtina tinkamam EŽTT sprendimo byloje Paksas prieš Lietuvą įgyvendinimui“ (žr.: darbo grupės „Apibendrintus pasiūlymus dėl Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2011 m. sausio 6 d. sprendimo byloje Paksas prieš Lietuvą vykdymo“).

Pasiūlytame projekte visiškai ignoruojama tai, kad Seimo narys gali būti renkamas Seimo Pirmininku, o aplinkybėms susiklosčius, Seimo Pirmininko pavaduotojas gali eiti Seimo Pirmininko pareigas. Be to, Seimo Pirmininkas turi konstitucinius įgaliojimus Konstitucijoje numatytais pagrindais laikinai pavaduoti Respublikos Prezidentą arba laikinai eiti Respublikos Prezidento pareigas (87 straipsnis). Nediferencijuojant Seimo narių, praeityje nesulaužusių priesaikos (taigi ir šiurkščiai pažeidusių Konstituciją) ir/arba už priesaikos sulaužymą nepraradusių Seimo nario mandato ar nepašalintų iš užimamų pareigų apkaltos proceso tvarka, ir Seimo narių, praeityje sulaužiusių priesaiką ir už jos sulaužymą praradusių Seimo nario mandatą ar pašalintų iš užimamų pareigų apkaltos proceso tvarka, sudaromos  prielaidos valstybės vadovo funkcijas vykdyti priesaikos laužytojui. Šiame kontekste būtina paminėti ir tai, kad Seimo Pirmininkas ex officio yra Valstybės gynimo tarybos narys, o jei jis laikinai vykdytų valstybės vadovo funkcijas, tai ir vadovautų Valstybės gynimo tarybai. Projektu kuriama tokia teisinė situacija, kai bus sudarytos konstitucinės prielaidos Lietuvos Valstybę personifikuoti,inter alia santykiuose su kitomis valstybėmis atstovauti priesaikos laužytojui.“

VU TF atstovai pasiūlė atitinkamas Konstitucijos pataisas:

Pakeisti Konstitucijos 66 straipsnį papildant ją nauja antrąja dalimi, buvusią antrąją dalį laikyti trečiąja ir šį straipsnį išdėstyti taip:

„Seimo posėdžiams vadovauja Seimo Pirmininkas arba jo pavaduotojas.

Seimo Pirmininku ar jo pavaduotoju negali būti renkamas Konstitucijos 74 straipsnio antrojoje dalyje nurodytas asmuo.

Pirmąjį po rinkimų Seimo posėdį pradeda vyriausias pagal amžių Seimo narys.“

Pakeisti Konstitucijos 74 straipsnį papildant jį naująja 2 dalimi ir šį straipsnį išdėstyti taip:

„Respublikos Prezidentą, Konstitucinio Teismo pirmininką ir teisėją, Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, Apeliacinio Teismo pirmininką ir teisėjus, Seimo narius, šiurkščiai pažeidusius Konstituciją arba sulaužiusius priesaiką, taip pat paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas, Seimas 3/5 visų narių balsų dauguma gali pašalinti iš užimamų pareigų ar panaikinti Seimo nario mandatą. Tai atliekama apkaltos proceso tvarka, kurią nustato Seimo statutas.

Asmuo, kuris buvo pašalintas iš užimamų pareigų arba jo Seimo nario mandatas buvo panaikintas apkaltos proceso tvarka už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą, negali būti renkamas Respublikos Prezidentu, būti skiriamas Vyriausybės nariu, teisėju, Valstybės kontrolieriumi. Toks asmuo gali būti renkamas Seimo nariu ne anksčiau nei pasibaigs trečiasis Seimo įgaliojimų laikotarpis, skaičiuojant nuo Seimo, išrinkto pirmuosiuose Seimo rinkimuose, pagal Konstitucijos 57 arba 58 straipsnį surengtuose po to, kai asmuo buvo pašalintas iš užimamų pareigų arba buvo panaikintas jo Seimo nario mandatas, tačiau ne anksčiau nei po 12 metų.“

Papildyti Konstitucijos 78 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

„Respublikos Prezidentu gali būti renkamas Lietuvos pilietis pagal kilmę, ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus gyvenęs Lietuvoje, jeigu jam iki rinkimų dienos yra suėję ne mažiau kaip keturiasdešimt metų ir jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu, išskyrus Konstitucijos 74 straipsnio antrojoje dalyje numatytą išlygą.“

Tokių sisteminių Konstitucijos pataisų būtų pakakę įgyvendinti Paksas prieš Lietuvą sprendimą. Deja, tai Teisės ir teisėtvarkos komitetui, o kartu ir valdančiai daugumai neįtiko ir į visas šias pastabas jie atsakė ta pačia argumentacija:

“Konstitucinė doktrina gali būti keičiama priklausomai nuo Konstitucijos teksto pasikeitimų, todėl įvertinus demokratinėms teisinėms valstybėms, ypač kurių valdymo forma yra respublika, būdingus žmogaus teisių standartus egzistuoja poreikis pakeisti galiojančią konstitucinę doktriną, sumažinant absoliučių draudimų egzistavimą pozityviojoje teisėje. Konstitucijos 74 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti trys apkaltos adresatai: parlamento nariai, Respublikos Prezidentas ir tam tikri teisėjai, todėl priimant Konstitucijos pataisas siekiant įgyvendinti EŽTT sprendimą, nederėtų apsiriboti EŽTT apgintos teisės būti renkamam į parlamentą apimtimi, o kartu sistemiškai įvertinti ir atitinkamai reglamentuoti apkaltos teisinius padarinius ribojimų užimti atitinkamas pareigas aspektu visų trijų apkaltos adresatų atžvilgiu.“

Taip aiškiai pasakoma, kad priesaiką sulaužyti, o po to į tas pačias pareigas galės grįžti visi ir tai yra naujas politikos standartas.

Po to teisės ir teisėtvarkos komitetas pamatęs 56 straipsnio projekto trūkumus, jį tiesiog išmetė į šiukšlių dėžę, ir, atsižvelgiant į čia pacituotas pastabas, patys sukūrė 74 straipsnio naują redakciją, kuri sukonstruota siekiant kelių tikslų: 1) grąžinti Rolandui Paksui galimybę kandidatuoti į Prezidentus, taip neva įgyvendinant EŽTT sprendimą; 2) pirmo tikslo pasekoje sunaikinti konstitucinės priesaikos institutą.

P.S. šis komentaras skirtas Konstitucijos dienai paminėti…

Constitute – puikus įrankis, skirtas lyginti konstitucijas

Senai bebuvau dėjęs kokią nuorodą, kuria kažką reklamuočiau. Atėjo metas tai padaryti, nes projektas Constitute – to vertas:

Constitute.org
Norėdami padidinti spauskite ant paveikslėlio

Šis lyginamasis konstitucijų projektas yra finansuojamas iš Google Ideas stipendijos, kuri buvo skirta Texas’o Austin’o universitetui.  Šioje svetainėje vienoje vietoje galime rasti 177 galiojančias konstitucijas. Deja, tenka apgailestauti, kad Lietuvos Konstitucijos sąraše nėra, nors ir turime ją išverstą į anglų kalbą. Svetainės privalumai – patogus, patrauklus, šiuolaikiškas dizainas ir patogi paieškos sistema. Galima ieškoti tiesiog pagal atskirtus konstitucinius institutus, kuriuos pasirinkus bus nuorodas į konkrečias konkrečių konstitucijų nuostatas, kurios reguliuoja pasirinktus institutus. Tai yra labai patogu.

Puslapyje taip pat galima rasti diagramas, kuriose patogiai pateikiama informacija apie konstitucijų atsiradimą ir pakeitimus:

Norėdami padidinti spauskite ant paveikslėlio
Norėdami padidinti spauskite ant paveikslėlio

Manyčiau, jog šis įrankis praverstų visiems, užsiimantiems moksline veikla, kurios objektas yra lyginamoji konstitucinė teisė.