Page 2 of 3

Civilinė atsakomybė dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymu padarytos žalos – be kaltės

Nors 2012 metai jau praėjo, juose Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė ne vieną svarbią nutartį, todėl žadu toliau viešai nagrinėtis praėjusių metų nutartis. 2012 m. lapkričio 7 d. LAT’as priėmė nutartį nr. 3K-3-465/2012, kurioje spręstas dėl civilinės atsakomybės sąlygų, kai žala yra padaroma skiriant laikinąsias apsaugos priemones. CPK nukreipia į specialų delikto atvejį:

“146 straipsnis. Atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimas
2. Įsiteisėjus sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovas patyrė dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Jeigu atsakovas per keturiolika dienų po teismo sprendimo dėl ginčo esmės įsiteisėjimo dienos nepareiškia ieškinio dėl nuostolių atlyginimo, taikytos nuostolių atlyginimo užtikrinimo priemonės panaikinamos. Nuostolių atlyginimo užtikrinimo priemonių panaikinimas neužkerta kelio atsakovui bendra tvarka pareikšti ieškinį dėl nuostolių atlyginimo.“

Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas, dėl šiam deliktui būtinų nustatyti sąlygų. Viena vertus, egzistuoja 2006 m. LAT’o, praktika, kuri sako, kad šuo atveju civilinė atsakomybė kyla be kaltės, tačiau atsakovas kasaciniame skunde nurodo, kad: “CK 6.248 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė gali atsirasti ir be kaltės, jeigu tai nustatyta įstatyme“. Prieštaringumo į ginčą įvelia ir apeliacinės instancijos pozicija, nes jeigu pirmoji instancija pasisakė, kad atsakomybė šio atveju kyla be kaltės, tai apeliacija nurodo, kad: “reikšdamas prašymą laikinosiomis apsaugos priemonėmis suvaržyti atsakovo turtines teises, ieškovas prisiima atsakomybės riziką už šiuos veiksmus ir jo kaltė preziumuojama“. Akivaizdu, kad griežtoji atsakomybė ir kaltės prezumpcija yra skirtingi dalykai.

Kasacinis teismas šiuo atveju pateikia tokį išaiškinimą:

“Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu (tais atvejais, jeigu tai yra būtina siekiant apginti viešąjį interesą – savo iniciatyva) gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1, 2 dalys). Taikant laikinąsias apsaugos priemones paprastai yra laikinai suvaržomos atsakovo teisės, kuris dėl to gali patirti žalos. Ieškovo iniciatyva kreipiantis dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir tokių priemonių taikymu teismo procesiniu sprendimu, kai atsakovo atžvilgiu padaroma žala, tai yra pagrindas atsirasti deliktinės civilinės atsakomybės teisiniams santykiams (CK 6.245 straipsnio 1 dalis).

Neteisėti veiksmai yra įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos neįvykdymas arba veiksmų, kuriuos draudžia įstatymai ar sutartis atlikimas, arba bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnis). Civilinės atsakomybės (dėl žalos, padarytos ieškovo prašymu pritaikius laikinąsias apsaugos priemones) prasme tai yra bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas kaip neteisėti ieškovo veiksmai. Asmuo, kuris dėl tokių neteisėtų ieškovo veiksmų patyrė žalos, turi teisę reikalauti nuostolių, kurie yra tokių veiksmų rezultatas (t. y. susiję su jais priežastiniu ryšiu), atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Lit-Invest“ v. UAB „Paribys“, bylos Nr. 3K-7-411/2010).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Militzer and Munch Fortransas“ v. „Lex System“ GmbH, bylos Nr. 3K-3-589/2006, sprendžiant dėl nuostolių, atsiradusių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civiliniame procese, atlyginimo, inter alia išaiškinta, kad, atmetus ieškinį, asmuo, kurio turtinės teisės ieškovo prašymu buvo suvaržytos laikinosiomis apsaugos priemonėmis ir kuris dėl tokio suvaržymo patyrė nuostolių, gali kreiptis į teismą atskiru ieškiniu CPK 147 straipsnio 3 dalies (ankstesnė CPK redakcija, galiojusi iki 2011 m. birželio 21 d. priimto CPK pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. XI-1480, įsigaliojusio nuo 2011 m. spalio 1 d.) tvarka prašydamas taikyti kreditoriui deliktinę atsakomybę, nenustatinėjant jos sąlygos – kaltės, nes tai yra ieškovo atsakomybės už jo rizika atliktus veiksmus atvejis. Kasacinis teismas nurodytoje nutartyje yra pažymėjęs, kad CPK 147 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo asmens, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškinys atmestas, ir nuostoliai, patirti dėl laikinųjų apsaugos priemonių, piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis nėra būtina CPK 147 straipsnio 3 dalies taikymo sąlyga, ir šios pozicijos laikosi vėlesnėje praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ACUMEN“ v. UAB „ROVĖ“, bylos Nr. 3K-3-469/2009; 2010 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Lit-Invest“ v. UAB „Paribys“, bylos Nr. 3K-7-411/2010).

Atsižvelgiant į išdėstytas nuostatas konstatuotina, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl civilinės atsakomybės taikymo už laikinosiomis apsaugos priemonėmis padarytos žalos atlyginimo, turi nustatyti šias civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniai). Pirmiau nurodyta, kad vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotais teisės taikymo išaiškinimais asmens kaltė dėl jo iniciatyva taikytų laikinųjų apsaugos priemonių nėra atskirai nustatinėjama, sprendžiant dėl tokių priemonių taikymo padarytos žalos atlyginimo klausimą. Teikdamas prašymą teismui taikyti tam tikras ieškinio reikalavimus užtikrinančias laikinąsias apsaugos priemones (pvz., areštuoti kito asmens tam tikrą turtą, uždraudžiant juo disponuoti, arba laikinai uždrausti kitam asmeniui atlikti tam tikrus veiksmus su jo žinioje esančiu turtu ir kt.) iki būsimo galutinio teismo procesinio sprendimo įvykdymo ieškovas sąmoningai veikia, siekdamas laikinai apriboti kito asmens civilines teises ir pareigas, jų įgyvendinimą. Prašydamas teismo skirti laikinąsias apsaugos priemones ieškovas turi suvokti rizikos laipsnį dėl tokių priemonių skyrimo galimus atsirasti neigiamus turtinio pobūdžio padarinius kitam asmeniui ir dėl to galinčius iškilti nuostolius, taip ieškovas prisiima atsakomybę dėl tokių savo veiksmų. Pirmiau nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad neteisėtais veiksmais, kaip civilinės atsakomybės sąlyga už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 147 straipsnio 3 dalis), pripažintinas asmens, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškinio reikalavimų nepagrįstumas, patvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo jo reikalavimai atmesti. Asmens kreipimasis į teismą dėl tam tikrų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, prašomų priemonių pritaikymas ir to asmens suvokimas arba turėjimas suvokti neigiamų materialinių padarinių atsiradimo rizikos lemia civilinės atsakomybės atsiradimą dėl su laikinosiomis apsaugos priemonėmis atsiradusios žalos atlyginimo.“

Taigi turime išaiškinimą, kuriuo teismas nedviprasmiškai pasako, kad atsakomybė kyla be kaltės, nes ieškovas sąmoningai veikia savo rizika. Jeigu ir kas drįstų ginčytis su išaiškinimu, kad CK 6.248 str. 1 d. nuostata reikalauja eksplicitiško kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos nereikalavimo, turėtų įsigilinti į šio delikto prasmę. Mano nuomone, kasacinio teismo išaiškinimo logika tokia, kad jeigu šiuo atveju reikalautume kaltės, tai šio instituto taikymas pasidarytų absoliučiai neįmanomas, nes tokiais atvejais nematau jokių objektyvių būdų įrodyti kaltę. Todėl išaiškinimas per sąmoningą veikimą, siekiant apriboti kito asmens teises, ir rizikos prisiėmimą – visiškai racionalus. Apskritai, esu šio instituto platesnio taikymo šalininkas, o tokia, kaip ši, kasacinėje instancijoje suformuojama teisės aiškinimo, taisyklė turėtų priversti ieškovą, kuris kelia civilinę bylą, susimastyti, ar iš tiesų verta teismų siųsti tą visų advokatų kontorų naudojamą standartinę šablonkę, kuria prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Taip pat, tai turėtų sufleruoti atsakovams, kad, nuo pat bylos jiems iškėlimo, reikia rinkti galimai patirtų nuostolių įrodymus.

Konstitucinio Teismo nutarimo dėl proceso viešumo įtaka civiliniam procesui

2012 m. gruodžio 6 d. priėmė nutarimą, gana keistoje byloje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl civilinio proceso nuostatų, kuriomis apeliacinėje ir kasacinėje instancijoje nustatytas rašytinis procesas, konstitucingumo. Kadangi prašymas senas, pagal jį tirtos nuostatos, kurios su 2011 m.  buvo pakeistos, pvz.: nuostata dėl apeliacinio proceso prioriteto žodiniam procesui, pakeista taip, kad bendroji taisyklė nustato rašytinį procesą.  Konstitucinis Teismas šioje byloje priėmė protingą ir neišsišokantį sprendimą, kuris, ko gero, nenustebintų nė vieno civilinio proceso specialisto.

Esminė argumentacija, kodėl rašytinis procesas nepažeidžia teismo posėdžio viešumo principo:

“CPK 319 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 3 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį, apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys į teismo posėdį nekviečiami ir teismo posėdis vyksta jiems nedalyvaujant, nebuvo sudaroma prielaidų pažeisti civilinio proceso principus, varžyti proceso dalyvių procesines teises. Minėtu teisiniu reguliavimu, aiškinant jį kitų CPK (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nuostatų kontekste, buvo užtikrinama proceso dalyvių teisė į viešą teismo procesą (inter alia užtikrinama teisė pareikšti nuomonę visais byloje sprendžiamais klausimais) bei visuomenės interesas būti informuotai apie teismo procesą ir priimamus sprendimus, sudaromos sąlygos bylą išnagrinėti ir sprendimą įvykdyti be nepateisinamų pertraukų, taip užkertant kelią teisme vilkinti bylų nagrinėjimą.

Ir

kasacinis teismas bylas nagrinėja tik teisės taikymo aspektu ir yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių; kasacinės instancijos teisme bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys iki teismo posėdžio pradžios gali pareikšti nušalinimus ir prašymus; šalys turi pareigą, o kiti byloje dalyvaujantys asmenys – teisę per nustatytą terminą pateikti atsiliepimus į kasacinį skundą; šalys ir tretieji asmenys gauna pateiktus atsiliepimus į kasacinį skundą, dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę būti informuoti apie bylos nagrinėjimo kasacine tvarka eigą ir rezultatus, išnagrinėjus bylą gauti teismo nutarties (nutarimo) nuorašus.“

Galima apibendrinti nutarimo tekstą taip, kad KT pozicija yra: jeigu nepažeidžiama teisė į tinkamą procesą (t.y. nesusiaurinamos byloje dalyvaujančių asmenų teisės), tai siekiant proceso operatyvumo, ekonomiškumo, koncentruotumo, nuo apeliacinės instancijos galima taikyti rašytinį procesą. Taip pat pastebėtina, kad teismas prieina prie išvados, kad tai, jog posėdis nevyksta žodžiu, nereiškia, jog tas posėdis nėra viešas, o tai galima paaiškinti bylos medžiagos viešumu.

Mano nuomone, svarbesni nutarimo motyvai yra tie, kuriais teismas netiesiogiai pasisako į ateitį. Nagrinėdamas bylą, teismas bylos dalyku esančias normas nuolat lygina su dabartinėmis, jas CPK pakeitusiomis normomis, nors ir pažymi, kad jos nėra bylos nagrinėjimo dalykas. Tačiau, manau, kad tas lyginimas, ypač dėl proceso apeliacinėje instancijoje, kuris pagal įstatymo leidėjo  valią iš esmės perėjo nuo žodinio į rašytinį, naudojamas ne šiaip sau. Šiuo metodu LRKT tarsi pasisako dėl dabar galiojančių CPK nuostatų. Ypač tai pastebėtina, kai teismas šaltiniais naudoja tarptautinius dokumentus ir EŽTT praktiką:

“Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui. EŽTT ne kartą yra pažymėjęs, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į viešą bylos nagrinėjimą apima teisę į žodinį bylos nagrinėjimą (1994 m. vasario 23 d. sprendimas byloje Fredin prieš Švediją (peticijos Nr. 18928/91), 1991 m. spalio 29 d. sprendimas byloje Helmers prieš Švediją (peticijos Nr. 11826/85).

EŽTT ne kartą yra pažymėjęs, kad posėdžiai, kurie vyksta tik pirmojoje ir vienintelėje instancijoje, turi vykti žodinio nagrinėjimo forma (1990 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Håkansson ir Sturesson prieš Švediją (peticijos Nr. 11855/85) ir kt.). Kita vertus, EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad pareiga rengti viešą bylos nagrinėjimą nėra absoliuti, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, jei bylos šalis aiškiai atsisako tokios savo teisės ir jei byloje nėra viešojo intereso (2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Döry prieš Švediją (peticijos Nr. 28394/95) ir kt.). Minėtos teisės atsisakymas gali būti aiškiai išreikštas (eksplicitinis) ir numanomas, kai nepateikiama prašymo bylą nagrinėti viešai arba jis nepalaikomas (1990 m. vasario 21 d. sprendimas Håkansson ir Sturesson prieš Švediją (peticijos Nr. 11855/85), 1993 m. birželio 24 d. sprendimas Schuler-Zgraggen prieš Šveicariją (peticijos Nr. 14518/89) ir kt.). Bylos nagrinėjimas neprivalo būti žodinis ir tuo atveju, kai yra tam tikrų išskirtinių aplinkybių, pavyzdžiui, kai nėra tiriamos faktinės aplinkybės arba teisės klausimai, kurie negalėtų būti tinkamai išspręsti remiantis vien bylos rašytine medžiaga ir šalių rašytiniais paaiškinimais (2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Döry prieš Švediją (peticijos Nr. 28394/95). Žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje ir trečiojoje instancijose gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (1991 m. spalio 29 d. sprendimas byloje Helmers prieš Švediją (peticijos Nr. 11826/85). Taigi, jei yra išskirtinių aplinkybių, dėl kurių antrojoje ir trečiojoje instancijose nebuvo rengiamas žodinis bylos nagrinėjimas, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į viešą bylos nagrinėjimą reiškia teisę į žodinį bylos nagrinėjimą bent jau vienoje instancijoje (EŽTT 2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Lundevall prieš Švediją (peticijos Nr. 38629/97).

Taigi pagal EŽTT jurisprudenciją pareiga rengti viešą bylos nagrinėjimą nėra absoliuti, žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, jeigu bylos šalis aiškiai atsisako tokios savo teisės ir jeigu byloje nėra viešojo intereso; bylos nagrinėjimas neprivalo būti žodinis ir tuo atveju, kai yra tam tikrų išskirtinių aplinkybių, pavyzdžiui, kai nėra tiriamos faktinės aplinkybės arba teisės klausimai, kurie negalėtų būti tinkamai išspręsti remiantis vien rašytine bylos medžiaga ir rašytiniais šalių paaiškinimais; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje ir trečiojoje instancijose gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma.“

Teismas atkreipia dėmesį į Europos Tarybos rekomendacijas:

“Pažymėtina ir tai, kad 1995 m. vasario 7 d. priimtose Europos Tarybos rekomendacijose R(95)5 „Dėl apeliacinių sistemų ir procedūrų civilinėse ir komercinėse bylose įvedimo ir funkcionavimo tobulinimo“, siekiant užtikrinti greitą ir efektyvų apeliacinių bylų nagrinėjimą, valstybėms narėms inter alia buvo pasiūlyta riboti žodinio bylos nagrinėjimo principo taikymą apeliacinės instancijos teismuose, pavyzdžiui, kad būtų sutrumpinti žodiniai procesai, daugiau taikyti rašytines procedūras (6 straipsnio d punktas).“

Remiamasi ir ES teisės aktais:

“Pagal Konstitucijos sudedamosios dalies – Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 dalį Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Šiame kontekste paminėtina, kad 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 861/2007, nustatančio Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūrą, 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūra yra rašytinė procedūra. Teismas surengia žodinį nagrinėjimą, jei mano, kad tai yra reikalinga arba jei to prašo kuri nors šalis. Teismas tokį prašymą gali atmesti, jei mano, kad, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, žodinis nagrinėjimas teisingam bylos nagrinėjimui akivaizdžiai nėra būtinas. Ieškinio atmetimo motyvai pateikiami raštu. Atmetimo negalima atskirai užginčyti.“ Šis reglamentas taikomas „tarpvalstybinio pobūdžio civilinėse ir komercinėse bylose, neatsižvelgiant į teismo pobūdį, kai ieškinio suma, neskaičiuojant palūkanų, išlaidų ir sąnaudų, neviršija 2 000 EUR tuo metu, kai kompetentingas teismas gauna ieškinio formą“. Šis reglamentas taikomas „nuo 2009 m. sausio 1 d.“ (reglamento 29 straipsnis).“

Šias citatas išrinkau ne šiaip sau – jos aiškiai parodo, kad Konstitucinis Teismas pritaria tokiam teisiniam reguliavimui, kuris žodinį procesą užtikrina tik pirmoje instancijoje. Todėl man šių motyvų visiškai pakanka, kad būtų išsklaidytos abejonės dėl dabar galiojančių CPK nuostatų, kurios įtvirtina rašytinį procesą, galimo prieštaravimo Konstitucijai.

Sąvokos “viešoji tvarka“ samprata komercinio arbitražo įstatymo prasme

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Civilinė byla Nr. 3K-3-370/2012) pateikė viešosios tvarkos sampratą pagal komercinio arbitražo įstatymo 37 str. 1 d.:

“Sąvoka „viešoji tvarka“ tarptautinio arbitražo doktrinoje ir praktikoje aiškinama kaip tarptautinė viešoji tvarka, apimanti fundamentalius sąžiningo proceso principus, taip pat imperatyviąsias teisės normas, įtvirtinančias pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. individuali įmonė vs. K. C. firma „Schwarz“, bylos Nr. 3K-3-612/2004, bylos Nr. 3K-3-612/2004, 2006 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kipre registruota įmonė Duke Investment Limited v. Kaliningrado sritis ir Kaliningrado srities regioninis vystymo fondas, bylos Nr. 3K-7-179/2006, 2006 m. liepos 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AS „Super FM” vs. UAB „Laisvoji banga”, bylos Nr. 3K-3-434/2006, 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Baltarusijos Respublikos Prezidento reikalų valdybos valstybinė gamybos ir prekybos unitarinė įmonė „Belaja Rus“ v. Britų Virginijos salų bendrovei Westintorg Corp., bylos Nr. 3K-3-443/2008). Toks viešosios tvarkos aiškinimas pateiktas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylose, kuriose buvo sprendžiamas arbitražo teismų sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti klausimas, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tokia viešosios tvarkos samprata taikoma ir procese dėl arbitražo teismo sprendimo apskundimo. Pagrindinis nustatytos viešosios tvarkos, kaip pagrindo panaikinti priimtą arbitražo teismo sprendimą, tikslas – apsaugoti fundamentalias valstybės teisinės sistemos vertybes nuo priimto ir įsiteisėjusio arbitražo teismo sprendimo teisinių padarinių, keliančių grėsmę toms vertybėms. Taigi viešoji tvarka tokiame procese turi būti suprantama siauriau nei nacionalinė viešoji tvarka.“

Šio išaiškinimo kontekstas pasireiškia tame, kad norėta apeliacine tvarka patikrinti arbitražo sprendimo turinio teisėtumą:

“Atsiliepime į kasacinį skundą pareiškėjas UAB „Varėnos pienelis“ nurodo, kad Arbitražo teismo sprendimas prieštarauja ir Lietuvos Respublikos materialiajai viešajai tvarkai, nes prieštarauja CK imperatyviosioms teisės normoms, nustatančioms pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus. Detalizuodamas šį bendro pobūdžio teiginį pareiškėjas nurodo, kad arbitražo sprendimas prieštarauja sutarties laisvės (CK 6.156 straipsnis), sutarties privalomumo šalims (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių (CK 1.2 straipsnio 1 dalis) principams, pažeidžia teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas), teisingumo ir protingumo principus, taip pat sąžiningo ir sisteminio sutarties aiškinimo principus (CK 6.193 straipsnis). Tokie pareiškėjo argumentai iš esmės atitinka jo skunde dėl arbitražo sprendimo panaikinimo išdėstytus argumentus, o juos įvertinusi teisėjų kolegija sprendžia, kad visi jie yra susiję su teisės taikymo klausimais, ir šiais argumentais pareiškėjas išreiškia savo nesutikimą su arbitražo teismo sprendimo turiniu. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokiais argumentais pareiškėjas siekia naujo bylos nagrinėjimo iš esmės, t. y. naujo faktinių aplinkybių nustatymo, ištyrimo ir jų teisinio vertinimo. Kaip teisėjų kolegija pažymėjo pirmiau, peržiūrintis arbitražo sprendimą teismas nėra apeliacinė instancija ir pagal KAĮ 37 straipsnio 1 dalį arbitražo sprendimo panaikinimas galimas tik jame nurodytais pagrindais, inter alia ir dėl prieštaravimo Lietuvos Respublikos įstatymų įvirtintai viešajai tvarkai.“

Teisės į apeliaciją įgyvendinimo per netinkamą atstovą teisiniai padariniai

Nagrinėdamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką aptikau tam tikrą kategoriją bylų, kurių anksčiau nebuvau pastebėjęs. Šiose bylose kylanti problema – teisės į apeliaciją įgyvendinimo per netinkamą atstovą teisiniai padariniai. Pasirodo praktikoje neretai pasitaiko kelios situacijos, kai:

  1. atskiruosius ar apeliacinius skundus juridinio asmens vardu paduoda juridinio asmens darbuotojas, neturintis aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo;
  2. atskiruosius ar apeliacinius skundus paduoda advokato padėjėjas.

Klaidos dėl netinkamo atstovo įgaliojimo. Jeigu pirmoji klaida atrodytų, kad gali pasitaikyti dažnai, nes juridinius asmenis neretai taupumo sumetimais teismuose atstovauja jų darbuotojai, kurie pasitaiko neturi aukštojo teisinio išsilavinimo, tai situacija, jog paslysta advokatų padėjėjai atrodo mažų mažiausiai keista. Bet tiek jau to. Problema pasireiškia CPK 315 str. 3 ir 5 dalies taikyme. Šios normos teisinis reguliavimas:

“315 straipsnis. Apeliacinio skundo priėmimas

2. Apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu:

2) skundą paduoda neveiksnus asmuo arba asmuo, neturintis teisės jį paduoti;

3. Teismo atsisakymas priimti apeliacinį skundą šio straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais pagrindais nekliudo nepažeidžiant apeliacinio skundo padavimo termino vėl kreiptis su apeliaciniu skundu, jeigu apeliacinio skundo trūkumai yra pašalinti.

5. Jeigu šio straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodyti trūkumai paaiškėja nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas ir priimama nutartis grąžinti žyminį mokestį.“

Praktikoje susidaro dvi minėtos situacijos, kai netinkamai įforminamas atstovavimas, bet kadangi apeliaciniai (atskirieji) skundai paduodami per pirmosios instancijos teismą, jeigu klaida pastebima paduodant apeliacinį (atskirąjį) skundą t.y. pirmosios instancijos teismo, CPK 315 str. 3 d. leidžia pašalinus trūkumus vėl kreiptis su apeliaciniu skundu. Tačiau, jeigu atstovavimo įforminimo trūkumus paduodant apeliacinį (atskirąjį) skundą pirmosios instancijos teismas “pražiūrėdavo“, tai apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis minėto straipsnio 5 d. nutraukdavo apeliacinį procesą. Atrodytų, dėl gana žioplos šalies (jos atstovo) klaidos arba pirmos instancijos teismo nepastabumo, užkertama teisė apskųsti teismo sprendimą. Pasirodo tokios situacijos yra gana dažnos, o ir Lietuvos Aukščiausiajame Teisme CPK 315 str. aiškintas ne kartą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Stora Enso Timber” v. UAB „Baltic Export Lumber”, bylos Nr. 3K-3-63/2010; 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Baltasis pyragas” v. UAB ,,Vilniaus duona”, bylos Nr. 3K-3-149/2010; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje D. V. v. UAB „Dantų technika“, bylos Nr. 3K-3-492/2010). Šiose nutartyse pateiktų teisės aiškinimo taisyklių esmė:

“Pirmosios instancijos teismas priima ne tik sprendimus, bet ir nutartis, kuriomis išsprendžiami dalyvaujantiems byloje asmenims svarbūs klausimai, darantys įtaką (poveikį) šių asmenų teisėms. Dėl to įstatyme nustatyta, kad CPK nustatytais atvejais arba kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai, teismo nutartis gali būti apskųsta atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui. Atskirieji skundai paduodami bei nagrinėjami taikant taisykles, reglamentuojančias procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK III dalies XVI skyriaus antrajame skirsnyje nustatytas išimtis (CPK 338 straipsnis), taigi atskirųjų skundų priėmimas ir nagrinėjimas yra bylų proceso apeliacinės instancijos teisme sudėtinė dalis. Atskirojo skundo priėmimą atlieka nutartį priėmęs pirmosios instancijos teismas (CPK 334 straipsnio 2 dalis, 315 straipsnio 1 dalis), taigi šis teismas įstatymo yra įpareigotas patikrinti paduodamo atskirojo skundo atitiktį įstatymo reikalavimams, o konstatavęs skundo ar jo priedų neatitiktį CPK 306 ir 311 straipsniuose nurodytiems reikalavimams – nustatyti terminą trūkumams pašalinti. Tačiau pirmosios instancijos teismo teisėjas gali ir nepastebėti atskirojo skundo trūkumų ir jį priimti, o trūkumai gali paaiškėti tik apeliacinės instancijos teisme. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas pats priima nutartį ir nustato apeliantui terminą trūkumams pašalinti (CPK 338 straipsnis, 316 straipsnio 3 dalis). Įstatyme nustatyta, kad jeigu skundo trūkumai yra susiję su CPK 315 straipsnio 2 dalyje įvardytomis aplinkybėmis, tai atskirasis skundas apskritai nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, o jeigu šie trūkumai paaiškėja apeliacinės instancijos teisme, tai apeliacinis procesas nutraukiamas. Prie tokių atvejų priskiriama situacija, kai atskirasis skundas paduodamas asmens, neturinčio teisės jį paduoti (CPK 315 straipsnio 2 dalies 2 punktas).“

Toliau apie du minėtus atvejus:

1) Kai apeliacinį skundą paduoda netinkamai įgaliotas juridinio asmens atstovas, kuris per teismo nustatytą terminą nepateikė aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo turėjimą patvirtinančių dokumentų. Aplinkybę, kad atskirojo skundo padavimą apeliacinės instancijos teismui raštu patvirtino ieškovo generalinis direktorius, teismas vertino kaip nesudarančią pagrindo laikyti, jog atskirąjį skundą pasirašė tinkamas asmuo. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad iš tikrųjų tais atvejais, kai juridiniam asmeniui apeliacinės instancijos teisme atstovauja ne juridinio asmens organai ar dalyviai, veikiantys pagal įstatymus ar steigimo dokumentus, o įgalioti darbuotojai, tokiems asmenims įstatyme keliamas specifinis reikalavimas – turėti aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą (CPK 55 straipsnio 2 dalis). Tai paaiškinama tuo, kad apeliacinio proceso esmė ir paskirtis yra patikrinti ne tik skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą, bet ir teisėtumą (lot. revisio prioris instantiae). Tai lemia ir didesnius reikalavimus, įstatymo keliamus atskirojo skundo turiniui, palyginti su reikalavimais ieškinio pareiškimo turiniui, nes ieškinys gali būti grindžiamas vien faktiniais argumentais, o atskirajame skunde turi būti išdėstyti ir teisiniai argumentai, kuriais grindžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumas ar nepagrįstumas (CPK 338 straipsnis, 306 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Taigi jei juridinio asmens vardu paduodamą skundą pasirašo įgaliotas, bet neturintis aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo juridinio asmens darbuotojas, konstatuotina, kad toks darbuotojas negali būti juridinio asmens atstovas teisme. Tačiau ir tokiu atveju atskirojo skundo subjektas išlieka juridinis asmuo, o ne skundą pasirašęs juridinio asmens darbuotojas. Tuo tarpu įstatyme atskirojo skundo nepriėmimas ir grąžinimas jį padavusiam asmeniui (apeliacinės instancijos teisme – apeliacinio proceso nutraukimas) siejamas su aplinkybe, kad „skundą paduoda <…> asmuo, neturintis teisės jį paduoti“ (CPK 315 straipsnio 2 dalis 2 punktas). Aptariamu atveju susidaro situacija, kad juridinis asmuo, kaip byloje dalyvaujantis asmuo, turi teisę paduoti skundą, tačiau juridiniam asmeniui teisme atstovauja netinkamas atstovas – darbuotojas, nors ir įgaliotas, bet neturintis reikiamo išsilavinimo. Atskirasis skundas yra vienas iš dalyvaujančių byloje asmenų procesinių dokumentų (CPK 110 straipsnis). Dalyvaujančių byloje asmenų procesinių dokumentų formos ir turinio reikalavimai nustatyti CPK 111 straipsnyje, kurio 4 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai procesinį dokumentą teismui pateikia atstovas, procesiniame dokumente nurodomi duomenys apie atstovą, taip pat pridedamas dokumentas, įrodantis atstovo teises ir pareigas, jeigu tokio dokumento byloje dar nėra arba jeigu byloje esančio įgaliojimo terminas yra pasibaigęs. Nagrinėjamu atveju atstovo teises ir pareigas turėtų patvirtinti ne tik juridinio asmens darbuotojui išduotas įgaliojimas, bet ir duomenys apie tai, kad darbuotojas turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Šios informacijos nepateikus, teismas privalo taikyti skundo trūkumų šalinimo institutą (CPK 338, 316 straipsniai). Atsižvelgiant į tai, kad atskirasis skundas nepriimamas ir grąžinamas arba apeliacinis procesas nutraukiamas tik tada, kai atskirąjį skundą paduoda asmuo, neturintis teisės jį paduoti, kasacinio teismo teisėjų kolegija išaiškina, jog atskirojo skundo trūkumas, kad skundą juridinio asmens vardu pasirašė darbuotojas, nors ir įgaliotas, bet negalintis dėl specialaus išsilavinimo trūkumo atstovauti juridiniam asmeniui teisme, atskirojo skundo trūkumų šalinimo procedūros metu gali būti pašalintas skundo padavimą patvirtinus pagal įstatymą ar steigimo dokumentus veikiančio juridinio asmens organo ar dalyvio, kurių teismui pateikto atskirojo skundo patvirtinimas reiškia, jog bylą veda pats juridinis asmuo (CPK 55 straipsnio 1 dalis). Draudimas aptartu būdu pašalinti atskirojo skundo trūkumą prieštarautų ne tik teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams (CPK 3 straipsnio 1 dalis), bet ir trukdytų įgyvendinti teisingumą konkrečioje byloje bei užtikrinti darnią teisinės sistemos raidą.

2) Kai apeliacinį skundą paduoda advokato padėjėjas, mutatis mutandis taikoma pirmuoju atveju pateiktas išaiškinimas. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovų apeliacinį skundą pasirašė jų atstovas – advokato padėjėjas, neturintis teisės atstovauti pateikiant šalies  apeliacinį skundą, ir todėl apeliacinį procesą nutraukė CPK 315 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. konstatavo, kad skundą padavė asmuo, neturintis teisės jo paduoti. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytu pagrindu apeliacinį procesą nutraukti galima tik tada, kai skundą paduoda asmuo, neturintis teisės inicijuoti apeliacinio proceso. Tačiau nagrinėjamos bylos atveju su apeliaciniu skundu į aukštesnės instancijos teismą kreipėsi atsakovai – dalyvaujantys byloje asmenys, t. y. apeliacinio skundo subjektai (CPK 305 straipsnis). Apeliacinio skundo subjektu yra dalyvaujantys byloje asmenys, o ne skundą pasirašęs asmuo. Šios bylos atveju susidarė situacija, kurioje atsakovai, būdami byloje dalyvaujančiais asmenimis, turi teisę paduoti skundą, tačiau jiems atstovauja netinkamas atstovas – advokato padėjėjas, pagal įstatymą neturintis teisės atstovauti apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo teisėjų kolegija išaiškina, kad dėl nustatytos aplinkybės – apeliacinio skundo trūkumo (skundą dalyvaujančių byloje asmenų, esančių apeliacinio skundo subjektais, vardu pasirašė tinkamai neįgaliotas asmuo), apeliacinio proceso iniciatyvos teisę turinčiam subjektui negali būti varžoma teisė į apeliaciją. Dėl to apeliacinio skundo trūkumų šalinimo procedūros metu gali būti pašalintas apeliacinio skundo trūkumas, susijęs su netinkamu atstovavimu, kartu nesuvaržant apeliacijos subjekto teisės į bylos nagrinėjimą apeliacinėje instancijoje ( 2012 m. birželio 12 d. LAT’o nutartis Nr. 3K-3-317/2012).

Labai keista, kai tokias klaidas daro advokatų padėjėjai, tačiau mano bendra išvada būtų, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas neleidžia žioplumui būti kliūtimi įgyvendinant apeliacijos teisę. Tai, turbūt, išplaukia ir iš Konstitucinio Teismo doktrinos, kuri reikalauja, kad asmeniui turi būti suteikta teisė ir sudarytos galimybės vieną kartą apskųsti teismo priimtą sprendimą aukštesnės instancijos teismui.

.

Nuostoliai, patirti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

Praktikoje pareiškiant ieškinį yra būdinga prašyti, kad kartu būtų pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Turbūt nesuklysiu, jeigu pasakysiu, kad didelė dalis advokatų turi pasiruošę praktiškai identišką šabloną dėl LAP’o, kurį dedą vos ne į kiekvieną ieškinį, kad ir koks būtų reikalavimų pagrįstumas. Šablonas atrodo maždaug taip:

“Ieškovas prašo pritaikyti atsakovui laikinąsias apsaugos priemones. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kaip įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra grėsmė, jog, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo (įsakymo) įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str.). Teismas, taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui (įsakymui) įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Teismų praktikoje aplinkybė, jog būsimo teismo sprendimo (įsakymo) įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas preziumuojama tuomet, kai kilęs didelės sumos turtinis ginčas, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo (įsakymo) neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-307/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007, Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-717/2007 ir kt.). Ieškovo pareikšto reikalavimo suma X yra didelė, todėl preziumuotina, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismo sprendimas, kuriuo ieškovo turtiniai reikalavimai bus patenkinti, negalės būti įvykdytas, kadangi atsakovas gali perleisti ar kitais būdais sumažinti savo turimo turto masę ir neturėti pakankami turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą. Dėl to yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes jų nepritaikius teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones nepranešus atsakovui, būtų užbėgta už akių galimiems nesąžiningiems atsakovo veiksmams, pirmenybę teikiant ieškovo interesams, kurie šiuo metu yra pažeisti, tačiau nepažeidžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ekonomiškumo, proporcingumo principų bei teisingumo, sąžiningumo, šalių lygiateisiškumo principų.“

Tačiau nepamatuotas LAP’o prašymas ir taikymas neretai sukelia neigiamus padarinius: areštuojamas verslo (asmens) nekilnojamas turtas riboja galimybes juo disponuoti, areštuotos sąskaitos (piniginės lėšos) sustabdo verslininko (asmens) civilinę apyvartą ir pan. Kad būtų galima sumažinti šių neigiamų padarinių atsiradimo riziką, būtina prisiminti, jog civilinio proceso kodekse egzistuoja nuostolių, kilusių dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių institutas (CPK 146 str 2 d.):

“Įsiteisėjus sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovas patyrė dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių.“

Šie nuostoliai yra viena civilinės atsakomybės formų, todėl jai taikomos tiek bendrosios CK įtvirtintos civilinės atsakomybės, tiek specialiosios deliktinės atsakomybės nuostatos. Iš to seka ir šių nuostolių įrodinėjimas, todėl gavus ieškinį, kuriuo kartu prašoma taikyti ir laikinąsias apsaugos priemones, tikint, kad ieškinys nepagrįstas, derėtų atitinkamai ruoštis kitam procesui ir rinkti įrodymus, pagrindžiančius civilinės atsakomybės sąlygas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pateikęs teisės aiškinimo taisykles, kaip tinkamai taikyti šį institutą(LAT nutartis 2012 m. gegužės 24 d. Nr. 3K-3-246/2012):

“CPK 147 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2011 m. rugsėjo 30 d.), o šiuo metu CPK 146 straipsnio 2 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2011 m. spalio 1 d.) įtvirtinta atsakovo, kuriam taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisė reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos jam padarė šios ieškovo prašymu taikytos priemonės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB ,,Militzer and Munch Fortransas“ v. Vokietijos bendrovė „Lex System“ GmbH, bylos Nr. 3K-3-589/2006, sprendžiant klausimą dėl nuostolių, atsiradusių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civiliniame procese atlyginimo, inter alia išaiškinta, kad, atmetus ieškinį, asmuo, kurio turtinės teisės ieškovo prašymu buvo suvaržytos laikinosiomis apsaugos priemonėmis ir kuris dėl tokio suvaržymo patyrė nuostolių, gali kreiptis į teismą su atskiru ieškiniu, CPK 147 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka prašydamas taikyti kreditoriui deliktinę atsakomybę, nenustatinėjant jos sąlygos – kaltės, nes tai yra ieškovo atsakomybės už jo rizika atliktus veiksmus atvejis. Kasacinis teismas nurodytoje nutartyje yra pažymėjęs, kad CPK 147 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo asmens, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškinys atmestas. Atlyginti nuostolius, patirtus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis institutas nėra būtina CPK 147 straipsnio 3 dalies taikymo sąlyga. Šios pozicijos laikomasi ir vėlesnėje praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Lit-Invest“ v. UAB „Paribys“, bylos Nr. 3K-7-411/2010; kt.).Skolininkas, reikšdamas reikalavimą atlyginti nuostolius, gali remtis tiek CPK 147 straipsnio 3 dalimi (dabar galiojančio CPK 146 straipsnio 2 dalimi), tiek CPK 95 straipsniu, tačiau šis straipsnis nėra 147 straipsnio 3 dalies taikymo sąlyga.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, aiškindama CPK 147 straipsnio 3 dalies taikymo praktiką, yra nurodžiusi, kad, naudodamasis CPK 147 straipsnio 3 dalyje įvirtinta teise ir reikšdamas ieškinį po ginčo, kurį nagrinėjant buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, išnagrinėjimo jo naudai, ieškovas turi įrodyti nuostolių atsiradimo faktą ir dydį bei priežastinį ryšį su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nes gali būti atlyginami tik tie realūs patirti nuostoliai, kurie atsirado kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tiesioginis padarinys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Acumen“ v. UAB „Rovė“, bylos Nr. 3K-3-469/2009; kt.).“

Taigi, reikia rinkti įrodymus, pagrindžiančius civilinės atsakomybės sąlygas (išskyrus kaltę), pagrindžiančius nuostolius, kaip tiesioginius LAP’o taikymo padarinius. Dėl LAP’o patirtų nuostolių pavyzdys gali būti negautos pajamos:

Negautos pajamos yra asmens negautos lėšos, kurių jis tikėjosi gauti ir kurių negauta todėl, kad buvo sutrikdyta veikla, iš kurios buvo numatyta jų realiai gauti. Pažymėtina, kad negautos pajamos turi būti realios, o ne hipotetinės. Dėl to, remiantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, turi būti nustatytos realios asmens galimybės gauti konkrečias pajamas, atsižvelgiant į ankstesnes jo pajamas, pasiruošimą ir priemones, kurių ėmėsi siekdamas gauti šių pajamų, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ŽŪB „Vanaginė“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-305/2007; 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Acumen“ v. UAB „Rovė“, bylos Nr. 3K-3-469/2009; kt.). Nuostolių kaip piniginės žalos išraiška turi būti atlyginama tiek, kiek ieškovas prarado, nes toks atlyginimas atitiktų žalos kompensavimo funkciją, o didesnio nei faktiškai asmens patirta žala, dydžio atlyginimas reikštų tokio asmens nepagrįstą praturtėjimą.“

Man asmeniškai praktikoje norėtųsi pamatyti daugiau tokio tipo pagrįstų ieškinių, nes jie galėtų subalansuoti neretai perteklinį laikinųjų apsaugos priemonių prašymą ir taikymą.

Teismo nepriklausomumas ir nešališkumas

Viena tinkamo proceso garantijų, įtvirtinta Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, CPK 21 straipsnyje, yra užtikrinimas, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šis įrašas yra skirtas apžvelgti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, o kartu ir šio teismo akceptuotą Europos Žmogaus Teisių Teismo doktriną dėl teismo (teisėjų) nepriklausomumo ir nešališkumo. Pastebėtina, kad LAT’as šiuo klausimu laikosi gana tvirtos ir nuoseklios doktrinos, kuri užtikrina aukštą teismo nešališkumo standartą. Iš esmės, tai sąlygota EŽTT doktrinos, kurioje išvesti objektyvaus ir subjektyvaus teismo nešališkumo testai. Jeigu subjektyviojo testo taikymas reikalauja rimtų įrodymų, kuriais būtų patvirtintas teismo šališkumas, tai objektyvusis leidžia įžvelgti šališkumą esant menkiausioms, tai patvirtinančiomis aplinkybėmis. Patvirtinus teismo šališkumą atsiveria keletas galimybių:

  1. tai yra teisėjo(ų) nu(si)šalinimo pagrindas (CPK 64-66 str.);
  2. tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d. 1 p.), o šiuo atveju byla gali būti grąžinta nagrinėti iš naujo pirmos, ar apeliacinės instancijos teismui;
  3. tai yra proceso atnaujinimo pagrindas (CPK 366 str. 1 str. 8 d.).

Todėl, siekiant išvengti mano minimų 2 ir 3 esančių padarinių, teisėjai turėtų nusišalinti patys. 2012 m. gegužės 3 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nutartyje Nr. 3K-3-234/2012, toliau plėtė ir aiškino doktriną, dėl teismo nepriklausomumo ir nešališkumo. Bylos esminės aplinkybės: apeliacine instancija nagrinėjusios teisėjos dukra yra viena iš atsakovo darbuotoju (jam dirba juriste), todėl teisėja galimai buvo šališka. Šioje situacijoje LAT’as taiko EŽTT subjektyvaus ir objektyvaus šališkumo testus:

“Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (žr., Hauschildt v. Denmark, no. 154, § 48). Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr., Gautrin and Others v. France, no. 38/1997/822/1025–1028). Lemiamos reikšmės turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr. Wettstein v. Switzerland, no. 33958/96, § 44, ECHR 2000-XII; Ferrantelli and Santangelo v. Italy, 7 August 1996, Reports 1996-III, § 58). Objektyvusis testas dažniausiai yra susijęs su hierarchiniais ar kitokiais teisėjo ir kitų proceso dalyvių ryšiais (žr., pvz., Miller and Others v. United Kingdom, nos. 45825/99, 45826/99 and 45827/99, 26 October 2004; Mežnarić v. Croatia, no. 71615/01, 15 July 2005, § 36 Wettstein, cited above, § 47 ir kt.). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką (žr., Pullar v. United Kingdom, 10 June 1996, Reports 1996-III, § 38). Be kita ko, sprendžiant teisės į nešališką teismą pažeidimo klausimą, svarbu netgi tai, kaip susidariusi situacija ir esančios aplinkybės atrodo objektyviam stebėtojui (žr. Coeme and Others v. Belgium, no. 32492/96, § 121; Salov v. Ukraine, no. 65518/01). Nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti žmonėms ir visų pirma bylos šalims. Taigi, bet kuris teisėjas, dėl kurio nešališkumo stokos esama teisėtos (pagrįstos) priežasties nuogąstauti, privalo nusišalinti (žr. Castillo Algar v. Spain, 28 October 1998, Reports 1998-VIII, § 45). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad objektyvusis teisėjo nešališkumas yra bet kokių prielaidų, keliančių abejonių dėl nešališkumo, nebuvimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūra v. draudimo UAB ,,Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-675/2007).“

Kaip matysime, subjektyvųjį šališkumą sunku įrodyti:

“Kasatorius kelia bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos teisėjos nešališkumo klausimą, nurodydamas, jog jos duktė dirba atsakovo įmonėje juriste. Faktą dėl teisėjos dukters darbo atsakovo įmonėje juriste pripažino ir atsakovas, pateikdamas atsiliepimą į kasacinį skundą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ši aplinkybė susijusi su objektyviuoju teisėjo nešališkumu, nes su subjektyviuoju teisėjo nešališkumu galima būtų sieti tai, kad, kasatoriaus nuomone, teisėja buvo suinteresuota priimti atsakovui, kurio įmonėje dirba jos duktė, palankų sprendimą, tačiau byloje nėra konkrečių duomenų, patvirtinančių teisėjos suinteresuotumą bylos baigtimi. Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad teisėjos šališkumą patvirtina priimtas apeliacinės instancijos teismo sprendimas, kuriame byloje nustatyti faktai ir dokumentų turinys yra iškreipti, netinkamai traktuojami. Remdamasis kasacinio teismo formuojama teismų praktika teisėjas daro išvadas apie bylos faktinių aplinkybių (ne)įrodytumą pagal prieštaringus įrodomuosius duomenis, netiesioginius įrodymus, esant sudėtingoms bylos aplinkybėms. Nors teismo nustatytos bylos aplinkybės yra objektyviai naudingos vienai šalių, o teismo išvados šalies vertinamos kaip nenuoseklios, nelogiškos ar spėjamojo pobūdžio, tai nereiškia teisėjo šališkumo, jeigu nėra duomenų apie jo suinteresuotumą bylos baigtimi ar kitų aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl teisėjo nešališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. D. ir kt. v. B. V. ir kt., byla Nr. 3K-3-1082/2002; 2007 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūra v. draudimo UAB ,,Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-675/2007; kt.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus argumentai dėl teisėjos šališkumo grindžiami tik prielaida, todėl nepaneigia preziumuojamo asmeninio nešališkumo principo ir nėra pagrindas daryti išvadai, jog teisėja subjektyviąja prasme buvo šališka.“

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nesu matęs, kai teisėjas pripažįstamas šališku subjektyviojo testo pagrindu. Tačiau taip buvo vienoje iš EŽTT bylų (Lavents v. Latvia, 28 November 2002), kai teisėjas komentavo žiniasklaidai jo sprendžiamą bylą, dar jos neišnagrinėjus.

Nagrinėjamoje LAT’o byloje, teismas nustato objektyvųjį šališkumą:

“Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad situacija, kai šios bylos apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos pirmininkės (pranešėjos) duktė dirba atsakovo įmonėje juriste, t. y. artimi teisėjos ir vienos bylos šalių darbuotojos giminystės ryšiai bei šios darbuotojos einamos juristės pareigos, susijusios su atstovavimu įmonės interesams ir jų gynimu (nors atstovavimo funkcijos ji nagrinėjamoje byloje ir nevykdė), objektyviuoju aspektu kelia abejonių dėl teisėjos nešališkumo. Tokias abejones bylą nagrinėjantis teisėjas privalo pašalinti, garantuodamas asmens teisę į nešališką teismą, nusišalinti CPK 66 straipsnio pagrindu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatoriui, kuriam priimtas nepalankus apeliacinės instancijos teismo sprendimas, ši aplinkybė gali pagrįstai kelti abejonių dėl teisėjos nešališkumo. Dėl to objektyviuoju teisėjo nešališkumo aspektu, nagrinėjamoje byloje nepritaikius teisėjo nusišalinimo instituto CPK 66 straipsnio pagrindu, buvo pažeista kasatoriaus teisė į nešališką teismą (Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, CPK 21 straipsnis). Nustačius kasatoriaus teisės į nešališką teismą pažeidimą, yra pagrindas konstatuoti, kad byla apeliacine tvarka išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo.“

Apibendrinus galima prieiti prie išvados, kad taikant objektyvųjį testą užtenka tik abejonių, kad teismas gali būti šališkas, o tai būtų pagrindas teisėjo nu(si)šalinimui. Tai išplaukia ir iš Konstitucinio Teismo doktrinos:

“Asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių: teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija bei teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Vadinasi, turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo. Asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą turinio aiškinimas yra reikšmingas taikant bei aiškinant garantijas įtvirtinančias proceso teisės normas (2001 m. vasario 12 d. nutarimas).“

Konstitucinis Teismas taip pat yra pastebėjęs, kad nepriklausomumas – pareiga:

“Teisėjo ir teismų nepriklausomumas yra ne privilegija, bet viena svarbiausių teisėjo ir teismų pareigų, kylanti iš Konstitucijoje garantuotos kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, teisės turėti nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimai).“

Teisės aiškinimo kitimas nėra proceso atnaujinimo pragrindas

Šį vakarą skaitydamas naujausią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (paskutinės dvi septyniukės), prisiminiau keletą faktinių situacijų, kai buvo prašytas pabandyti atnaujinti procesą pasikeitus teismų precedentams. Tokie prašymai iš pažiūros galėtų atrodyti socialiai teisingi (ginčas išspręstas iki to, su dabartiniu teisės aiškinimu būtų išspręstas kitaip), tačiau kaip su principu lex retro non agit? Maniau, kad jis neabejotinai taikytinas, nes teismo precendentas jurisprudence constante prasme yra teisės aiškinimo taisyklė, atsiradusi iš teisminio teisės aiškinimo būdu. Taip paaiškinamas įstatymas, kodėl jo naujas aiškinimas turėtų galioti atgal? Čia laimi teisinis tikrumas ir stabilumas. Tačiau teko girdėti pozicijų, kad civilinio proceso kodeksas neva numato galimybę šiuo pagrindu atnaujinti procesą:

“366 straipsnis. Proceso atnaujinimo pagrindai

1. Procesas gali būti atnaujinamas, jei yra šie pagrindai:
2) naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu;
9) jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje, įsakyme ar nutarime) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį, įsakymą ar nutarimą), ir sprendimas (nutartis, įsakymas ar nutarimas) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka.“

Pirmiausia trumpai dėl devinto punkto. Jo taikymo apimtis yra siaura, viena iš sąlygų – apeliacinio proceso nebuvimas. Tačiau ir taip šį atvejį pasikeitusios teismų praktikos atžvilgiu yra lengva numušti, nes precedento kitimas nėra “aiški teisės normos taikymo klaida“. Praktikos pokyčius lemia objektyvi būtinybė ją keisti, o ne tai, kad teismas prieš tai klydo aiškindamas. Be to ši norma yra ribota teisės taikymo klaidos pirmosios instancijos teisme.

Pagrindinis argumentas, bandant atnaujinti procesą pasikeitus precedentui, būna CPK 366 str. 1 d. 2 p.. Ši norma man niekada neatrodė tinkamas pagrindas, nes esmines bylos aplinkybes turi būti vertinamos kaip išimtinai FAKTINĖS APLINKYBĖS. Teisės aiškinimas negali būti vadinamas aplinkybe šios normos prasme. Taip pat, pagal teismų praktiką, tai yra tokios aplinkybės, kurios egzistavo bylos nagrinėjimo metu. Todėl galima kalbėti tik apie faktus.

Šią įžangą padariau tam, trumpai pristatyti 2012 m. sausio 17 d. LAT’o išplėstinės kolegijos nutartį 3K-7-110/2012, kurioje plėtojama teismo precedento doktrina:

“Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Pabrėžtina, jog Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą). Teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas (Konstitucinio Teismo2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, užtikrina inter alia tai, kad bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, o toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose.
Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytą Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą, pažymi, kad bendrosios kompetencijos teismų praktikos keitimas, mutatis mutandis aiškinamas pagal konstitucinės doktrinos reinterpretavimo padarinius, sukelia padarinių į ateitį, t. y. naujai sukurtą precedentą teismai galės naudoti spręsdami naujas, o ne jau išspręstas bylas. Dėl to tik pasikeitusi bendrosios kompetencijos teismų praktika nėra pagrindas peržiūrėti teismų priimtus procesinius sprendimus, o asmenims nesuteikta teisės kreiptis į teismą dėl jo priimto sprendimo, kurio argumentai buvo reinterpretuoti kitoje (vėlesnėje) byloje, peržiūrėjimo. Teismų praktikos plėtojimas, papildantis naujais teisės aiškinimo ir taikymo elementais, ar jos reinterpretavimas nelaikytini naujomis esminėmis aplinkybėmis, kurios nebuvo žinomos teismo procesinio sprendimo (ankstesniojo) priėmimo metu.“

Čia konkrečiai pasisakyta, kad tai nėra naujai paaiškėjusios esminės aplinkybės. Tikslinga prijungti keletą senesnių išaiškinimų (pvz. 2011 m. liepos 28 d. nutartis 3K-3-337/2011) apie proceso atnaujinimą, kad nekiltų absoliučiai jokių abejonių:

“Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniu, Teismų įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, CPK 6 straipsniu, pagrindinė teismo funkcija – teisingai išspręsti šalių ginčą. Esminė šio reikalavimo įgyvendinimo sąlyga – teisingai nustatytos ir ištirtos bylos aplinkybės, tinkamai taikytos teisės normos. Teismo sprendimo teisinė galia suponuoja jo nekintamumą, teismo sprendimo pagrindu atsiradusių teisinių santykių stabilumą, tačiau galimi atvejai, kai po bylos išsprendimo naujai paaiškėja faktinių aplinkybių, turinčių įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Būtent tokiai situacijai įstatymų leidėjas įtvirtino proceso atnaujinimo institutą – ekstraordinarinį būdą įsiteisėjusiam teismo sprendimui peržiūrėti.“

Taip prieiname neabejotiną išvadą, kad precedento kitimas negali būti proceso atnaujinimo pagrindu.

P.S. Norisi pasidžiaugti, kad šia septyniuke Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nebijo aiškiai parodyti, kad keičia savo praktiką. Nutartyje nurodoma:

“Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad keičiama kasacinio teismo praktika dėl socialinio būsto nuomos sąlygų ir nutraukimo tvarkos taikymo gyvenamųjų patalpų nuomos sutartims, sudarytoms iki 2002 m. gruodžio 31 d. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. I. R., O. R., E. S. (R.), T. V., bylos Nr. 3K-3-473/2009; 2011 m. spalio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. L. K., N. K., A. K., bylos Nr. 3K-3-387/2011; 2011 m. spalio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. N. J., I. J., E. J., E. J., bylos Nr. 3K-3-413/2011; kt.), pagal kurią gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių nutraukimui buvo taikomos teisės normos, neatsižvelgiant į savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties sudarymo momentą. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių, sudarytų iki 2002 m. gruodžio 31 d., nutraukimui taikytinos Civilinio kodekso, o ne Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo normos.“

Nepaisant, kad paskutinės nutartys šiuo klausimu priimtos praeitų metų spalio mėnesį, teismas nutartyje parodė ir paaiškino, kodėl praktika keistina.

Žyminio mokesčio “lubų“ indeksavimas ir nenuosekli LAT’o praktika

Apie žyminio mokesčio skaičiavimą jau esu rašęs ir siūliau naudotis Infolex žyminio mokesčio skaičiuokle taip pasilengvinant darbą. Tačiau perspėjau, jog ja būtų naudojamasi atsargiai. Kaip ir kiekvieną nuostabų šeštadienio vakarą, skaitinėju Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką.. Įprastai šeštadieniais nerašau straipsnių, tačiau.. Užkliuvo šių metų liepos 1 d. LAT’o sprendimas (3K-3-315/2011), kurio vienoje iš dalių sprendžiamas klausimas dėl maksimalios žyminio mokesčio ribos indeksavimo. Civilinio proceso kodeksas nustato:

80 straipsnis. Žyminio mokesčio dydis

1. Kiekvienas ieškinys (pradinis ar priešieškinis), pareiškimas dėl ikisutartinių santykių, trečiojo asmens, pareiškusio savarankišką reikalavimą dėl ginčo dalyko, pareiškimas jau pradėtoje byloje, pareiškimas ypatingosios teisenos bylose apmokamas tokio dydžio žyminiu mokesčiu:

1) turtiniuose ginčuose – nuo ieškinio sumos: iki vieno šimto tūkstančių litų – 3 procentai, bet ne mažiau kaip penkiasdešimt litų; nuo didesnės kaip vienas šimtas tūkstančių litų sumos iki trijų šimtų tūkstančių litų – trys tūkstančiai litų plius 2 procentai nuo ieškinio sumos, viršijančios vieną šimtą tūkstančių litų; nuo didesnės kaip trys šimtai tūkstančių litų sumos – septyni tūkstančiai litų plius 1 procentas nuo ieškinio sumos, viršijančios tris šimtus tūkstančių litų. Bendras žyminio mokesčio dydis turtiniuose ginčuose negali viršyti trisdešimt tūkstančių litų.

82 straipsnis. Žyminio mokesčio, sprendimų vykdymo išlaidų ir teismo baudų indeksavimas

1. Šiame Kodekse nustatytą žyminį mokestį, sprendimų vykdymo išlaidas ir teismo baudas, išskyrus apskaičiuojamas procentais, teismai indeksuoja atsižvelgdami į ketvirčio vartojimo kainų indeksą, jeigu jis didesnis negu 110.

Šio atveju svarbi yra išryškintoji normos dalis, kuri nurodo, jog bendras žyminio mokesčio dydis turtiniuose ginčuose negali viršyti trisdešimt tūkstančių litų. Studijuodamas 3 kurse galvojau, kad tai reiškia, jog čia nustatyta maksimali žyminio mokesčio riba ir 30 000 Lt yra maksimaliai apmokestinamas turtinis reikalavimas kreipiantis į teismą. Susidūrus su praktika greitai sužinojau, jog 30 000 Lt suma irgi, pasirodo, yra indeksuojama. Nepaisant gana aiškios lingvistinės normos išraiškos, jog bendras žyminio mokesčio dydis negali būti didesnis už 30 000 Lt. Tačiau, atsiradus naujam kodeksui, neaiškiais sisteminiais teisės aiškinimo metodais ši suma pradėta indeksuoti. Tai vyko iki praeitų metų pabaigos, kai LAT’as viename iš sprendimų (3K-3-406/2010)  išaiškino:

 “Kasacinio skundo argumentai dėl žyminio mokesčio pagrįsti, nes pirmosios instancijos teismas (ir jo sprendimą apeliacine tvarka tikrinęs apeliacinės instancijos teismas) priteisdamas žyminį mokestį netinkamai taikė CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovės naudai iš atsakovo 36482,39  Lt  žyminio mokesčio išlaidų. Pažymėtina, kad pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą bendras žyminio mokesčio dydis turtiniuose ginčuose negali viršyti trisdešimt tūkstančių litų. Nurodyta trisdešimt tūkstančių litų suma yra ne žyminio mokesčio dydis, bet dydžio riba, todėl jai netaikoma CPK 82 straipsnio 1 dalies nuostata, kad CPK nustatytą žyminį mokestį teismai indeksuoja atsižvelgdami į ketvirčio vartojimo kainų indeksą. Tai reiškia, kad trisdešimt tūkstančių litų suma neindeksuotina ir visais atvejais žyminis mokestis pagal vieną teisinį reikalavimą negali viršyti trisdešimt tūkstančių litų. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas priteisė (apeliacinės instancijos teismas paliko šį sprendimą nepakeistą) 36 482,39  Lt žyminio mokesčio išlaidų. Susidarius žyminio mokesčio permokai, ši turi būti grąžinama, bet ne priteisiama iš pralaimėjusios bylą šalies CPK 87 straipsnio nustatyta tvarka. Tai sudaro pagrindą pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl dalies, kuria buvo priteista 36482,39  Lt  žyminio mokesčio, priteistiną žyminio mokesčio sumą sumažinant 6482,39  Lt, t. y. iki 30 000 Lt. Ieškovui 6482,39  Lt žyminio mokesčio permoka turi būti grąžinama iš valstybės biudžeto (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).“

Perskaitęs pirmą kartą šį sprendimą pagalvojau, kad pagaliau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tinkamai išaiškino CPK 80 str 1 d. 1 p. ir CPK 82 str. 1 d. santykį, nes iki tol, indeksuojant žyminį mokestį, kuris 30 000 Lt buvo, buvo daromos teisės aiškinimo klaidos. Tačiau džiaugtis teko neilgam. Grįžtam liepos 1 d. LAT nutarties 3K-3-315/2011, kur žemesnieji teismai indeksavo maksimalų žyminį mokestį, o tai buvo vienas iš kasacijos pagrindų. Kasatorė nurodė:

“Apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas iš kasatorės valstybei 35 960 Lt žyminio mokesčio, netinkamai taikė CPK 80, 82 straipsnius, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta 30 000 Lt suma yra ne žyminio mokesčio dydis, bet jo riba, todėl jai netaikoma CPK 82 straipsnio 1 dalies nuostata dėl žyminio mokesčio indeksavimo. “

Atrodo, jog kasatorė visiškai teisi ir jos argumentai atitinka  2010 m. spalio 25 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2010 LAT’o pateiktus išaiškinimus? Deja – ne. Į šį kasatorės argumentą LAT’as atsako:

“Kasacinio skundo argumentas dėl netinkamo CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 82 straipsnio nuostatų taikymo bei nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos žyminio mokesčio indeksavimo klausimu nepagrįstas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyti minimalus 50 Lt bei maksimalus 30 000 Lt žyminio mokesčio dydžiai turi būti indeksuojami CPK 82 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Smulkus urmas“ v. Plungės rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-155/2011). Apeliacinės instancijos teismas, šioje byloje indeksavęs iš ieškovės valstybei priteistą maksimalią žyminio mokesčio sumą, nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos.

Skaitant šiuos du išaiškinimus man vienam ima juokas? O gal turėtų apimti neviltis? Tačiau dar ne viskas, nes pastarajame išaiškinime pateikiama nuorodą į balandžio mėnesio nutartį 3K-3-155/2011. JOJE TURĖTŲ BŪTI IŠAIŠKINTA KODĖL NUKRYPTA NUO PRAKTIKOS. Taigi, skaitom tą nutartį:

“Pažymėtina, kad CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyti minimalus 50 Lt bei maksimalus 30 000 Lt žyminio mokesčio dydžiai turi būti indeksuojami CPK 82 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.

Šioje byloje kasatorius reiškė turtinį reikalavimą dėl viešojo pirkimo sandorio, kurio vertė 9 085 829 Lt, pripažinimo negaliojančiu, su juo susijusius neturtinius reikalavimus dėl viešojo pirkimo procedūrų, taip pat turtinio pobūdžio reikalavimą dėl 83 101,64 Lt žalos atlyginimo. Dėl ieškinyje nurodytos ginčijamo sandorio vertės byloje ginčas nekilo. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus bei į tai, kad bendra pareikšto ieškinio suma yra 9 168 930,64 Lt, darytina išvada, kad paduodant šį ieškinį pirmosios instancijos teismui kasatorius turėjo sumokėti 38 460 Lt (30 000 Lt x vartojimo kainų indekso 128,2) žyminį mokestį.“

Daugiau jokių paaiškinimų. Per pusmetį LAT’o praktika pasikeičia tris kartus. Nėra paaiškinama, kodėl vyksta šie praktikos pakeitimai, kaip to reikalauja Konstitucinio Teismo suformuota doktrina dėl teismo precedento (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d.,2006 m. kovo 28 d. nutarimai). Turi būti nurodoma, kodėl praktika keičiama ir jos keitimas turi atitikti Konstitucinio Teismo nurodytus kriterijus. Kaip pavyzdys praktikos keitimo yra pateiktas mano vienas įrašas Laikinosios apsaugos priemonės ir įkeisto daikto areštas. Čia LAT’as nurodo jog keičia praktiką ir paaiškina kodėl tai daro:

“Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartyje civilinėje byloje AB ,,Swedbank“ v. BUAB ,,Naujasodžių valda“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-211/2011, esanti išvadakad CPK 558 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamas įkeisto daikto areštas yra laikinoji apsaugos priemonė, patenkanti į CPK 151 straipsnio reglamentavimo sritį, neatitinka specialioje supaprastintą procedūrą reglamentuojančioje teisės normoje – CPK 558 straipsnio 1 dalyje – nustatytos procedūros paskirties. Dėl išdėstytų argumentų išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja objektyvią būtinybę pakeisti šią teisės aiškinimo ir taikymo praktiką“.

Čia pateikiau pavyzdį, kaip tinkamai turi būti atliekamas praktikos pakeitimas. Nagrinėjamoje situacijoje dėl žyminio mokesčio viskas daroma tarsi “po stalu“ ir taip lieka neaišku, kuria praktika vadovautis. Naujausia (dvi paskutinės nutartys), kurioje pasakoma tik tai, kad maksimali suma turi būti indeksuojama, tačiau nepaaiškinama kodėl ir nepaneigiama praktika, kurioje nurodoma, kad neturi būti indeksuojama? Ar praeitų metų spalio 25 d. nutartis, kurioje paaiškinamas sisteminis žyminio mokesčio mokėjimą reglamentuojančių CPK normų ryšys? Gaunasi, kad vadovaujamės naujausia, nes teismai esant 30 000 Lt sumai vis tiek lieps indeksuoti ir gausi terminą ieškinio trūkumams pašalinti. Jei nesusimokėsi – gražins ieškinį. Pasekmės :)

Prie situacijos keistumo prisideda ir dar vienas aspektas. 2010 m. spalio 25 d. nutartį priėmė teisėjų kolegija susidedanti iš: Algio Norkūno, Antano Simniškio ir Janinos Stripeikienės. 2011 m. balandžio 10 d. nutartį priėmė: Antanas Simniškis, Janina Stripeikienė ir Juozas Šerkšnas.  2011 m. liepos 1 d. nutartį priėmė: Janina Stripeikienė, Dangutė Ambrasienė ir Česlovas Jokūbauskas. Kam išrašiau pavardes? Todėl, kad J. Šerkšnas dalyvavo keičiant praktiką pirmose dvejose bylose, J. Stripeikienė visose trijose bylose, o paskutinėje ji nukreipia į antrąją nutartį (ne į pirmąją, kur pateiktas sisteminis CPK žyminio mokesčio normų išaiškinimas). Akivaizdu, kad dviems (o ypač vienai) iš trijų teisėjų turėjo būti aiškus prieštaravimai tarp šių nutarčių, tačiau nei balandžio mėnesio, nei liepos mėnesio nutartyje nėra pateikiami paaiškinimai, kodėl nukrypstama nuo 2010 m. spalio 25 d. nutarties. Mano nuomone, tai yra visiškai neprofesionalu.  Galiu ir klysti – spręsti Jums :)

P.S. Infolex žyminio mokesčio skaičiuoklę įrašo pradžioje paminėjau ne šiaip sau. Ji žyminį mokestį skaičiuoja neindeksuodama “lubų“ t.y. pasinaudoję ja ir sumokėję 30 000 Lt gausite iš teismo terminą ieškinio trūkumams pašalinti…