Kategorija: Civilinė teisė

CK 2.24 straipsnio dėl garbės ir orumo įžeidimo pakeitimai – puikus teisinės profanacijos pavyzdys

Pradėsiu nuo to, kad civilinė atsakomybė už garbės ir orumo įžeidimą buvo numatyta dar sovietiniame CK, nieko iš esmės šiuo klausimu nepakeista ir priėmus naująjį 2000 m. kodeksą. Yra logiška, kad asmuo, kurio garbė ir orumas buvo įžeistas, turėtų teisę į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, tokia teisė egizistuoja didžiojoje dalyje demokratiškų, vakarietiškų valstybių teisinių sistemų. Tokio teisinio reguliavimo tikslas – neleisti skleisti apie asmenį tikrovės neatitinkančios informacijos (kuri nėra nuomonė apie asmenį, t.y. paskleidžiama žinia, kurią galima patikrinti tiesos kriterijumi) , o kai taip yra padaroma, nukentėjusiajam suteikiama galimybė gauti satisfakciją pinigine forma.

Šią savaitę Seimas priėmė CK 2.24 str. pataisas*, į kurias neva inkorporavo civilinę atsakomybę už dekriminalizuotą įžeidimo nusikalstamą veiką. Bent jau toks idėjos paaiškinimas pateikiamas aiškinamajame rašte**.  Nurodoma, kad: “Galiojanti Civilinio kodekso 2.24 straipsnio formuluotė nustato civilinę atsakomybę dėl tikrovės neatitinkančių ir asmens garbę bei orumą žeminančių duomenų paskleidimu padarytos žalos atlyginimo, tačiau expressis verbis nenumato asmens teisės reikalauti atlyginti jam viešu ar neviešu įžeidimu padarytą turtinę ir neturtinę žalą.“ Tokie samprotavimai kelia rimtų abejonių. Praktikoje buvusi įžeidimo pagal BK 155 str. nusikalstamos veikos dispozicija*** nelabai skyrėsi nuo CK įtvirtinto garbės ir orumo įžeidimo. Esminiai skirtumai yra civilinės ir baudžiamosios atsakomybės pobūdis, t.y. civilinei atsakomybei būdinga tik turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas (piniginė satisfakcija), o baudžiamosios atsakomybės atveju be baudos galėjo būti apribota asmens laisvė. Kiti, ne tokie žymus skirtumai, yra labiau procesiniai, t.y. kaltės įrodinėjimo standartas baudžiamajame procese yra žymiai aukštesnis, o civilinės atsakomybės atveju žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama. Taip pat, padaręs BK 155 str. numatytą veiką, gausi baudžiamąjį teistumą ir biografinį nuteisimo baudžiamojoje byloje faktą. Būtent dėl tokios neproporcingai griežtų teisinių padarinių už žodžius Europos Taryba seniai rekomendavusi valstybėms konvencijos šalims dekriminalizuoti nusikalstamas veikas už žodžius. Tą dalinai padarė ir mūsų Seimas****. Taigi, 99,9 proc. (šis procentas iš fantazijos) įžeidimo atveju pagal tai kaip padaromas įžeidimas sutampa su CK įtvirtintu garbės ir orumo įžeidimu, nes abiem atvejais apie asmenį yra paskleidžiama žeidžianti informaciją, t.y. ne nuomonė, o žinia, kurią galima patikrinti tiesos kriterijumi. Dėl to, keisti CK 2.24 straipsnio nebuvo jokios prasmės. Vis dėlto Seimas tai padarė, o juridinės technikos prasme rezultatas yra visiškas nesusipratimas. Pateikiu lyginamąjį variantą, nes jame visada geriausiai matosi, kas buvo pridaryta:

1 straipsnis. 2.24 straipsnio pakeitimas

  1. Pakeisti 2.24 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

„1. Asmuo turi teisę teismo tvarka reikalauti atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, jam padarytą dėl asmens garbės ir orumo pažeminimo bet kokia forma (raštu, žodžiu, veiksmu), taip pat Asmuo turi teisęreikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat ir atlyginti dėl tokių duomenų paskleidimuo jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Po asmens mirtiestokią šias teises turi jo sutuoktinis, tėvai ir vaikai, jeigu bet kokia forma (raštu, žodžiu, veiksmu) pažeminus mirusiojo garbę ir orumą ar paskleidus tikrovės neatitinkančiųus duomenųis apie mirusįjį paskleidimas kartu žeminama ir jų garbęė bei orumąas. Preziumuojama, jog kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai.“

  1. Pakeisti 2.24 straipsnio 6 dalį ir ją išdėstyti taip:

„6. Paskleidęs tikrovės neatitinkančius duomenis asmuo atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės, jeigu tie duomenys yra paskelbti apie viešą asmenį bei jo valstybinę ar visuomeninę veiklą, o juos paskelbęs asmuo įrodo, kad jis veikė sąžiningai siekdamas supažindinti visuomenę su tuo asmeniu ir jo veikla. Šioje dalyje nurodyta išimtis dėl civilinės atsakomybės netaikoma, kai dėl  tikrovės neatitinkančių duomenų paskleidimo yra pažeminta asmens garbė ir orumas.“

Matome, kad CK 2.24 str. 1 d. į taisyklės dispoziciją įkeliamas būdas, kaip galima įžeisti garbę ir orumą, t.y. raštu, žodžiu, ar veiksmu. Toks kazuistiškas konkretizavimas yra absurdiškas, nes garbės ir orumo įžeidimui visiškai nesvarbu kokia forma yra paskleista asmenį žeidžianti žinia, esmė yra jos paskleidimo faktas ir kad tai žeidžia nukentėjusiojo garbę ir orumą. Šie būdai tiesiog perkelti iš buvusio BK 155 str. 1 d. (ją esu įdėjęs į išnašą, galite palyginti). Plėsti CK normų dispozicija perkeliant nusikalstamos veikos požymius yra darbas kirviu toje vietoje, kur naudotinas skalpelis.  Tai yra visiškas nesusipratimas. Vienas kolega man oponuodamas, pateikė pavyzdį, kad asmenį įžeisti galima ir veiksmu, pvz. apspjaunant veidą. Sutinku, kad tai gali būti įžeidimas, bet ne garbės ir orumo įžeidimas pagal CK 2.24 str. Taip yra todėl, kad pagal šią nuostatą garbės ir orumo įžeidimas yra suprantamas tik kaip duomenų neatitinkančių tikrovės (žinios) apie asmenį paskleidimas. Apie jokį apspjovimą, vidurinio piršto parodymą ir pan. čia negali būti net kalbos. Oponuojant man galėtų būti pateiktas toks argumentas, kad tam jie ir įrašė veiksmą kaip galintį įžeisti asmenį. Tačiau, mano nuomone, to negalima daryti iškraipant teisinę taisyklę, kurios paskirtis yra visiškai kitokia, taip iš aiškios taisyklės padarant visiškai nesuvokiamą hibridą. Suprantu, tada galėtų kilti klausimas, tai ką daryti, jeigu pvz. žmogui spjovė į veidą ir jis jaučiasi dėl to labai įsižeidęs? Vienas atsakymas būtų sukurti specialią normą įžeidimui, kuris nėra susijęs su tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimu ir už tai numatyti civilinę atsakomybę. Kitas atsakymas, kurį toliau pateiksiu,  yra žymiai geresnis ir pagrįstas sisteminiu CK išmanymu. Kodekse yra įtvirtintas toks vadinamasis generalinio delikto principas (CK 6.263 str. 1 d.), kuris sako, kad: “Kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.“ Tai yra super lanksti iš prancūzų Napoleono kodekso taisyklė, tinkanti visiems gyvenimo atvejams (įskaitant įžeidimus veiksmu). Viskas, turim šią universalią taisyklę – turim sprendimą, kai asmuo yra apspjaunamas ir jaučiasi dėl to įžeistas bei patyręs kažkokios žalos. Keliauji į teismą, įrodinėji civilinės atsakomybės sąlygas, sėkmės. Ir nereikėjo daryti jokių civilinio kodekso pakeitimų.

Vietoje to, Seimas į CK 2.24 strapsinio pirmąją dalį dar kartą įrašo teisę reikalauti atlyginti turtinę ir neturtinę žalą ir taip tokia reikalavimo teisė du kartus įtvirtinama toje pačioje taisyklėje tame pačiam sakinyje. Studentai parašę tokią nesąmonę neišlaikytų egzamino antrame kurse.

Atskiro dėmesio reikalauja CK 2.24 str. 6 d. pakeitimas. Visų pirma pati šio straipsnio 6 d. yra išimtis iš bendrosios taisyklės,  t.y. tais atvejais, kai mes nustatome, kad įžeistas viešojo asmens garbė ir orumas (paskleista tikrovės neatitinkanti žinia apie nukentėjusį asmenį), mes turime pagal 6 dalį patikrinti, ar nėra išimties netaikyti civilinės atsakomybės. Išimtis taikoma tais atvejais, jeigu asmuo, kuris paskleidžia žeidžiančią tikrovės neatitinkančią informaciją gali išvengti atsakomybės įrodydamas, kad jis veikė sąžiningai, t.y. siekė teisėto tikslo – supažindinti visuomenę su viešojo asmens veikla. Įsivaizduokime hiperbolizuotą situacija, kad kažkoks žurnalistas X iš patikimo šaltinio tariamai sužino, kad politikas Y paėmė kyšį vyno butelio dėžutėje. Jis parašo straipsnį, kuriame nevienareikšmiškai sudaromas įspūdis, kad tas politikas yra kyšininkas. Dar viena aplinkybę, kad to politiko laiku nesupakuoja STT ir neiškrato jo namų ir nepasiklauso pokalbių. Tada minėtasis politikas sugeba įrodyti, kad jis ten iš tiesų pasiėmė paskolą. Tai būtų smūgis jo reputacijai, būtų įžeista garbė ir orumas. Tokioje situacijoje žurnalistui pagal senąjį CK 2.24 str. 6 d. redakciją nekiltų civilinė atsakomybė. Jis gautų kitokią civilinę sankciją t.y. tiesiog būtų konstatuotas politiko garbės ir orumo įžeidimas, taip pat politikas galėtų reikalauti viešo šios žurnalisto paskleistos informacijos paneigimo. Tada būtų padėtas taškas. Dabar, tai, ką padarė Seimas, jis šią civilinės atsakomybės išimtį tiesiog panaikino, todėl man kyla klausimas, kodėl šios normos tiesiog visai neišbraukė iš kodekso, o prirašė sakinį, kuris paneigia jos veikimą. Nes iki tol buvo, kad jei įžeidei garbę ir orumą, tai kyla civilinė atsakomybė, išskyrus 6 d. išimtį. Tokio sakinio “Šioje dalyje nurodyta išimtis dėl civilinės atsakomybės netaikoma, kai dėl  tikrovės neatitinkančių duomenų paskleidimo yra pažeminta asmens garbė ir orumas“ prirašymas visiškai paneigia prieš tai esančiame sakinyje įtvirtintą taisyklę. Nes net jei garbė ir orumas įžeista veikiant sąžiningai, t.y. siekiant informuoti visuomenę, tau atsakomybė vis tiek kyla. Juridinės technikos prasme čia yra visiškas absurdas.

Gali kilti klausimas, kodėl mes turėjome tokią 6 d. įtvirtintą taisyklę, kuri riboja civilinę atsakomybę? Atsakymas labai paprastas, taip yra saugoma konstitucinė asmens saviraiškos laisvė. Tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, tiek Europos Žmogaus Teisių teismo praktikoje yra laikomasi taisyklės, kad viešajam asmeniui dėl jo veiklos specifiškumo taikoma mažesnė apsauga garbės ir orumo įžeidimo atveju, t.y. šie teismai laiko kad viešajam asmeniui įprastai pakankama satisfakcija yra tai, kad teismas tiesiog nustato ir pripažįsta garbės ir orumo įžeidimo faktą. Todėl apie piniginius žalos atlyginimus nekalbama dažniausiai net ir tais atvejais, kai konstatuojamas asmens, kuris paskleidė žeidžiančią informaciją nesąžiningumas. Todėl buvusi CK 2.24 str. 6 d. yra labai demokratiška nuostata, atitinkanti vakarų valstybių praktiką. Tačiau Seimas ketvirtadienį šią normą iš esmės sunaikino.

Būtent dėl 6 dalies pakeitimo rekomenduoju Prezidentei vetuoti šiuos CK pakeitimus. Net jei šie pakeitimai praeis, tikėtina, kad teismams gavus bylą, kurioje faktinė situacija bus tokia, kai įžeistas viešasis asmuo, tačiau tai padaryta sąžiningai ir siekiant teisėto tikslo, t.y. informuoti visuomenę, byla bus sustabdyta ir pasikreipta į Konstitucinį Teismą, kurio būtų paprašyta ištirti šios nuostatos proporcingumą varžant Konstitucijoje įtvirtintą saviraiškos laisvės principą.

* http://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=15275&p_k=1&p_a=sale_bals&p_bals_id=-25070&p_var=2

** https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/0cdc2a70683c11e5b316b7e07d98304b?positionInSearchResults=23&searchModelUUID=890e7a11-a0c3-4fb5-a498-30658c500d62

*** “155 straipsnis. Įžeidimas

1. Tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų,

baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.“
**** Išskyrus šmeižtą, nes baudžiamoji atsakomybė dėl šmeižto yra numatyta Konstitucijoje, todėl tam yra būtinas Konstitucijos keitimas. 

Kreditoriaus ir trečiojo asmens, kuris įvykdė dalį prievolės už skolininką, tarpusavio santykis

2015 m. birželio 23 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendė įdomią ir sudėtingą bylą (Nr. 3K-7-276-469/2015). Esminis probleminis byloje kilęs klausimas buvo dėl to, koks yra kreditoriaus ir trečiojo asmens (naujojo kreditoriaus) santykis ir jų tarpusavio reikalavimo teisių apimtis į skolininką(us), kai trečiasis asmuo įvykdo dalį prievolės už skolininką. Pateiksiu abstrahuotą faktinę situaciją:

Tarp banko A ir bendrovės B sudaryta kredito sutartis. Ši sutartis užtikrinta hipoteka, įkeitimu bei bendrovės B akcininkai solidariai laidavo už bendrovę. Po kurio laiko bendrovei B iškelta bankroto byla. Tada trečiasis asmuo (bendrovė C) įvykdė grąžino dalį skolos (94 proc. skolos) pagal kredito sutartį bankui A ir atsistojo į kreditoriaus vietą. Bankas A priėmė šį sutarties įvykdymą, tačiau vėliau kilus ginčams pareiškė, kad trečiasis asmuo įvykdė prievolę už laiduotoją, todėl neturi teisės atsistoti į pagrindinio kreditoriaus (banko A) vietą.

Kaip supratau nagrinėdamas nutartį, bankas nenorėjo, kad trečiasis asmuo atsistotų į jo vietą grąžinęs 94 proc. skolos, nes bankui negrąžinti likę 6 proc. skolos, kurie užtikrinti hipoteka ir įkeitimu, o tai reiškia, kad bankas išlieka privilegijuotu kreditoriumi bankroto byloje. Trečiasis asmuo įvykdė prievolę už skolininką būtent dėl to, nes norėjo, kad jam pereitų hipotekos ir įkeitimo suteikiama pirmumo teisė.

LAT’as, norėdamas išnagrinėti bylą, turėjo išspręsti tris klausimus:

1. Ar trečiasis asmuo išvis turėjo teisę įvykdyti sutartį už skolininką.
2. Ar įvykdžius dalį skolos už skolininką, trečiajam asmeniui pereina dalis kreditoriaus teisių.
3. Jeigu atsakymas į pirmus du klausimus teigiamas, tai tada koks yra pradinio kreditoriaus ir naujojo (trečiojo asmens, kuris įvykdė dalį prievolės už skolininką) kreditoriaus reikalavimų tarpusavio santykis.

Pirmas klausimas atsakytas gana lengvai naudojant bendrąsias prievolių teisės normas ir prieinant prie išvados, kad šiuo atveju galima taikyti CK 6.50 str. esančias bendrąsias taisykles ir nėra pagrindo taikyti išimčių, draudžiančių trečiajam asmeniui įvykdyti prievolę už skolininką. Teismas pabrėžė, kad vieno solidariojo skolininko sutikimas, jog prievolę įvykdytų trečiasis asmuo yra pakankamas teisėtas pagrindas prievolės įvykdymui, net jei kiti skolininkai tam ir prieštarautų:

Solidariosios prievolės atveju kreditorius turi teisę pasirinkti, kuris solidariųjų skolininkų ar keli skolininkai bendrai kokią prievolės dalį prievolės turi įvykdyti (CK 6.6 straipsnio 4, 5 dalis). O solidariesiems skolininkams įstatyme nesuteikta teisė spręsti dėl kito solidariojo skolininko prievolės vykdymo. Kai solidariąją prievolę vykdo solidarusis skolininkas, jis įvykdo prievolę ir už kitus bendraskolius, tačiau tokiu atveju jis vykdo savo prievolę, o ne prievolę už kitą asmenį, todėl jo teisė įvykdyti prievolę neribojama kitų skolininkų valia (sutikimu ar prieštaravimu). Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais atsikirtimų į kasacinius skundus argumentus, kad, esant solidariajai skolininkų prievolei, kreditoriaus teisei priimti prievolės vykdymą iš trečiojo asmens užtenka vieno iš solidariųjų skolininkų sutikimo, o CK 6.50 straipsnio 2 dalies taikymas ir aiškinimas, kad bet kurio iš bendraskolių prieštaravimas užkerta kelią kreditoriui priimti prievolę iš trečiojo asmens, nors kiti bendraskoliai sutinka su tokiu prievolės vykdymu, nepriimtinas, nes paneigtų prievolės solidarumą, nepagrįstai ribotų bendraskolių teisę vykdyti prievoles; toks įstatymo aiškinimas neskatintų prievolių vykdymo – neatitiktų CK 6.83 straipsnyje įtvirtintų prievolių vykdymo principų.
Išplėstinė teisėjų kolegija išaiškina, kad solidariosios prievolės ypatumai lemia tai, jog kai trečiasis asmuo (solidariosios prievolės atžvilgiu) įvykdo solidariąją prievolę, laikoma, kad ji pasibaigia įvykdymu visų solidariųjų skolininkų atžvilgiu. Esant solidariajai skolininkų prievolei, kreditoriaus teisei priimti prievolės vykdymą iš trečiojo asmens užtenka vieno iš solidariųjų skolininkų sutikimo.

Atsakymas į antrąjį klausimą irgi nėra sudėtingas, nes yra savaime suprantama, jog jeigu tu įvykdei dalį prievolės už kitą asmenį kreditoriui, tai ta apimtimi atsistoji į kreditoriaus batus:

Neabejotina ir kasatorių šioje byloje neginčijama, kad skolos dalį sumokėjęs trečiasis asmuo turi regreso teisę išsiieškoti sumokėtą sumą iš skolininko, t. y. kreditoriaus teisių, susijusių su pagrindine prievole dalinis perėjimas trečiajam asmeniui nekvestionuojamas. Gavęs prievolės įvykdymą kreditorius negali pasilikti reikalavimo teisės; priešinga situacija prieštarautų civilinių santykių tvarkymo teisingumo, protingumo, proporcingumo principams ir reikštų nepagrįstą kreditoriaus praturtėjimą bei atitinkamai nepateisinamą skolininko ir skolą kreditoriui sumokėjusio trečiojo asmens interesų pažeidimą.

Trečiasis klausimas buvo sunkiausiai išsprendžiamas, nes mūsų CK nėra nė vienos nuostatos, reguliuojančios šią situaciją. Nepaisant to, LAT’as randa žavų sprendimą pasitelkdamas lyginamąjį teisės aiškinimo metodą. Šį kartą teismas pasiremia kitos valstybės statutiniu reguliavimu ir soft law. Visada studentams aiškinau, kad mūsų CK normos skirtos cesijai, novacijai, subrogacijai ir t.t. (su reikalavimo perleidimu, perėjimu ir skolos perkėlimu susiję institutai) yra su tam tikromis modifikacijomis transplantuoti iš Kanados Kvebeko provincijos civilinio kodekso, todėl aiškinant šiuos institutus reikėtų atsižvelgti ir į Kvebeko civilinį kodeksą. Šioje byloje tai patvirtina ir LAT’as, tame kodekse rasdamas taisyklę, kurią pamiršo perkelti mūsų kodekso autoriai:

Aiškinant papildomų kreditoriaus teisių perėjimo trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam dalį skolininko prievolės, teisinį reglamentavimą, aktualus ir lyginamasis teisės aiškinimo metodas. Įstatyme – CK 6.114 straipsnyje – įtvirtintos subrogacijos pagrindai yra identiški Kvebeko civilinio kodekso 1656 straipsnyje nustatytiems subrogacijos pagrindams. Kvebeko CK 1658 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai kreditoriui yra sumokėta tik dalis, jis likusią savo reikalavimo dalį gali įgyvendinti pirmumo teise prieš reikalavimą perėmusį asmenį, iš kurio kreditorius gavo dalinį savo reikalavimą (angl. A creditor who has been only partly paid may exercise his rights with respect to the balance of his claim in preference to the person subrogated from whom he has received only part of his claim).

Šią poziciją teismas sutvirtina ir DCFR’e pateiktomis taisyklėmis ir jų aiškinimais:

Subrogaciją tik dėl dalies įvykdytos pagrindinės prievolės nustato ir Europos Sutarčių teisę kodifikuojančio DCFR (Bendrųjų principų sistemos projekto) IV.G. – 2:113 straipsnis, kuris reglamentuoja asmeninių užtikrinimo prievolių davėjų (taip pat ir laiduotojų) teises po prievolės įvykdymo. Šios nuostatos taikytinos ir daiktinių teisių užtikrinimo atveju (pagal IV. – 6:101 straipsnį, kurio 2 dalis nustato, kad daiktinė užtikrinimo priemonė pasibaigia, kai kreditoriui visiškai sumokama, išskyrus atvejus, kai užtikrinimo priemonė kartu su užtikrinta teise pereina kitam asmeniui, kuris už skolininką atliko mokėjimus kreditoriui; taip pat pagal IX. – 7:109 straipsnį, kuriame kalbama apie trečiojo asmens (svetimo turto įkeitimo davėjo) regreso teises). IV.G. – 2:113 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolės užtikrinimo davėjas turi teisę į skolininko turtą tiek, kiek įvykdyta užtikrintos prievolės. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dalinio įvykdymo atveju kreditoriaus likusios teisės į skolininko turtą turi pirmenybę prieš teises, kurias prievolės užtikrinimo davėjas perėmė (angl. In case of the part performance, the creditor‘s remaining partial rights against the debtor have priority over the rights to which the security provider has been subrogated). DCFR (Bendrųjų principų sistemos projekto) komentare nurodyta, kad šis straipsnis reglamentuoja užtikrinimo priemonių davėjo teises po visiško ar dalinio prievolės įvykdymo, 2 dalyje įtvirtinta norma dėl dalinio vykdymo aiškinama kaip nustatanti, kad prievolės užtikrinimo davėjas, kuris įvykdo tik dalį prievolės, neabejotinai turi teisę į atitinkamą 1 straipsnyje nustatytos teisės dalį. Tam, kad būtų galima apsaugoti kreditorių, kreditoriaus dalinė reikalavimo teisė, kurios užtikrinimo priemonės davėjas neperėmė subrogacijos būdu, turi pirmenybę skolininko nemokumo arba trečiųjų asmenų išieškojimo atveju prieš užtikrinimo priemonės davėją. Tai yra bendras principas tam, kad būtų apsaugota pirmenybė ankstesnės teisės turėtojo prieš turėtoją, kurio teisė kyla iš ankstesniojo (angl. – This is a general principle in order to protect the priority of an earlier holder of a right as against a holder who derives rights from the former).

Taigi, LAT’as pasiremdamas lyginamuoju metodu prieina prie išvados, kad tuo atveju, kai prievolės dalį už skolininką įvykdo trečiasis asmuo, likusi pradinio kreditoriaus reikalavimo teisės dalis turi pirmumą prieš naująjį kreditorių. Taip apsaugomas pradinis kreditorius. Labai gražiai ir kūrybiškai prieita prie teisingo bylos sprendimo.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas pradėjo naudoti naują sprendimų motyvų rašymo techniką

Neretai pasitaiko, kai LAT’ui tenka atmetinėti kasacinius skundus tuo pagrindu, kai kasatoriai netinkamai naudoja senesnius precedentus teigdami, kad žemėsnės instancijos teismai nukrypo nuo LAT’o suformuotos praktikos. Tada teismas atmesdamas jų argumentus panaudoja savo šabloną apie ratio decidendi.

Dvejose naujose bylose pastebėjau naują motyvų dėstymo stilių, kai LAT’as išgrynina teisės aiškinimo taisyklę, t.y. iš konkrečios bylos suformuotą teisės aiškinimą paverčia į labiau abstraktų, aiškų. Tai labai kvepia teisės mokslu. Manau, tai darydamas teismas siekia, kad precedentai taptų labiau suprantami ir juos būtų paprasčiau naudoti.

Vienoje iš bylų (2015 m. balandžio 8 d. nutartis 3K-7-196-915/2015) išplėstinė kolegija sprendė sutarties nutraukimo padarinių taikymo klausimą, kai byloje nepareišktas reikalavimas dėl sutarties nutraukimo ir taip pat sutarties nutraukimas nėra ginčijamas, tačiau prašoma taikyti padarinius. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad tokiu atveju atsakovas turėjo teikti priešieškinį, o ne atsiliepiemą. LAT su tuo nesutiko ir pateikė tokius motyvus:

“Remdamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija formuluoja aktualią teismų praktikai teisės aiškinimo nagrinėjamoje byloje taisyklę: tais atvejais, kai abi šalys nesiekia tęsti sutarties ir ginčas kyla tik dėl sutarties nutraukimo padarinių (restitucijos, nuostolių atlyginimo) taikymo, nėra būtina, kad su ieškovo reikalaujamų padarinių taikymu nesutinkanti šalis reikštų savarankišką reikalavimą dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu. Bylą nagrinėjantis teismas privalo iš esmės įvertinti šalies argumentus, kuriais ji įrodinėja, kad sutarties nepažeidė, nepriklausomai nuo to, tokie argumentai pateikiami atsiliepimo į ieškinį ar priešieškinio forma.“

Nors aš mėgstu savo komentaruose naudoti kursyvą, bet šį kartą tai padariau ne aš, o pats teismas. Toje pačioje byloje šiuo nauju stiliumi pateikta dar viena taisyklė. Ginčas kilo dėl veiklos elektros energijos sektoriuje gavimo licencijos gavimo, t.y. kaip traktuoti situaciją, kai paduotas prašymas licenciją gauti, tačiau per įstatymo nustatytą laiką nėra pateiktas atsakymas, ar prašymas buvo patenkintas:

“CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punkto pagrindu išplėstinė teisėjų kolegija formuluoja šią aktualią teismų praktikai teisės aiškinimo nagrinėjamoje byloje taisyklę: taikant Elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 dalį, kai per 30 kalendorinių dienų neatsakoma į tinkamai pateiktą asmens, siekiančio gauti veiklos elektros energetikos sektoriuje licenciją ar leidimą, prašymą, laikoma, kad yra priimtas teigiamas sprendimas dėl licencijos ar leidimo išdavimo, kuris yra pakankamas pradėti atitinkamą veiklą, nereikalaujant priimto teigiamo sprendimo papildomai įforminti išduodant rašytinės formos leidimą ar licenciją.“

2015 m. balandžio 23 d. nutartyje  Nr. 3K-3-238-915/2015 teismas panaudojo tą pačią techniką spręsdamas klausimą, ar galima teikti kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos teismo motyvų, bet ne dėl sprendimo rezoliucinės dalies:

“Remdamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija formuluoja šią aktualią teismų praktikai teisės aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje taisyklę: tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje padarytos išvados ir išdėstyti motyvai savarankiškai, t. y. nepriklausomai nuo teismo sprendimo rezoliucinės dalies konkrečioje byloje, daro poveikį byloje dalyvaujančių asmenų teisėms ar pareigoms, jų teisiniam statusui ir gali jiems sukurti teisinius padarinius ateityje, byloje dalyvaujančiam asmeniui turėtų būti suteikta galimybė kasaciniu skundu kvestionuoti šias motyvuojamosios dalies išvadas (motyvus).Priešingas aiškinimas nesiderintų su asmens teisės į teisminę gynybą realumo ir veiksmingumo imperatyvais. Kita vertus, aiškinimas, kad byloje dalyvaujantis asmuo visada gali skųsti vien tik tam tikrus teismo sprendimo (nutarties) motyvus, neatitiktų civilinio proceso tikslų ir principų, pagal kuriuos teismo paskirtis yra ginti ne bet kokio, o suinteresuoto asmens, kurio teisės ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti, interesus (CPK 2 straipsnis, 5 straipsnis 1 dalis).“

Tai yra įdomus bandymas padaryti teismo motyvus labiau suprantamus. Šioms abiems nutartims bendra tai, kad priimant jas, pranešėjas ir kolegijos pirmininkas – naujasis LAT pirmininkas R. Norkus, todėl man kyla pagrįstas įtarimas, kad tai yra jo idėja ir būdamas pirmininku jis gali leisti sau tai įgyvendinti. Pažiūrėsime, ar toks motyvavimo stilius nusistovės ir, ar jį pradės naudoti kiti teisėjai (pranešėjai).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas: “Advokatas, vykdantis savo profesinę veiklą, už atlyginimą teikdamas teisines paslaugas asmeniniais tikslais veikiančiam fiziniam asmeniui (vartotojui), yra verslininkas (plačiąja prasme).“

Kai aprašiau prieš porą mėnesių priimtą ESTT sprendimą, o savo komentarą pavadinau: “Kad ir kaip kai kurie advokatai nenorėtų, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas pripažino juos esant verslininkais vartotojų teisės kontekste“ sulaukiau labai didelės kritikos iš skaitytojų ir pažįstamų advokatų, kurie akivaizdžiai nelabai supranta vartotojų apsaugos sutarčių teisės kontekste.  Buvo įsikabinta į tai, kad ESTT nepavadino advokatų verslininkais, o kalbėjo apie laisvąją profesiją. Mano pozicija buvo tokia, kad nesvarbu, kaip pavadinsi stipresniąją šalį vartojimo teisiniuose santykiuose, nes vartotojų teisė teikia apsaugą silpnesniajai šaliai, kad ja nepasinaudotų stipresnioji (nebūtinai ekonomiškai), t.y. turinti patirtį, know-how, todėl šiuose santykiuose stipresnės šalies atributai atitinka versliškumo kriterijus. Nesvarbu, kaip šią šalį pavadinsi. Bet isterija vis tiek kilo. Šiandien LAT’o septyniukė priėmė nutartį, pagal ESTT prejudicinį sprendimą kliento byloje prieš advokatą, kuris panaudojo tipines paslaugų sutarties sąlygas (bylos Nr. 3K-7-149-706/2015).

Leisiu sau pateikti keletą citatų iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties motyvų, gal kas nors juos perskaitys ir nors šiek tiek perpras vartotojų teisę, kuri tikrai ne pati sudėtingiausia teisės sritis:

“Kliento su advokatu sudarytoms pavedimo (teisinių paslaugų) sutartims taikomos ir bendrosios atlygintinų paslaugų sutarties (galiojusi CK 6.716 straipsnio 4 dalis) nuostatos: kai klientas yra fizinis asmuo vartotojas, paslaugų sutarčiai mutatis mutandis taikomos šio kodekso 6.188, 6.350–6.370 straipsnių taisyklės. Šiuo metu galiojančiose CK 6.716 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatyta, kad vartojimo paslaugų sutarčiai taikomos šio kodekso normos, reglamentuojančios vartojimo sutartis, o atskirų rūšių atlygintinoms paslaugoms kiti įstatymai gali nustatyti papildomus reikalavimus.“

Teismas paaiškina, kaip kvalifikuoti vartojimo teisinius santykius (trys kvalifikaciniai požymiai):

“Vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. UAB „Ribenos prekyba“, bylos Nr. 3K-3-536/2008). Vartojimo sutarčių instituto tikslas yra remiantis specialiais teisiniais instrumentais atkurti sutarties šalių pusiausvyrą ir taip užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Vartotojo teisių apsauga užtikrinama taikant bendrąsias vartotojų teisių apsaugos normas, leidžiančias sutartį priskirti prie vartojimo sutarčių grupės apskritai ir sudarančias pagrindą taikyti bendrąsias vartotojų teisių apsaugos (gynimo) priemones ir specifines, tik atskiroms vartojimo sutarčių rūšims būdingas nuostatas bei specialius konkrečiai vartojimo sutarčių rūšiai būdingus silpnesniosios sutarties šalies teisių gynimo būdus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad bendrąja prasme vartojimo sutarčiai kvalifikuoti nustatytini trys būdingi požymiai, apibūdinantys sutarties šalių teisinį statusą, t. y. vartotoją ir verslininką (plačiąja prasme): prekes ar paslaugas turi įsigyti fizinis asmuo; fizinis asmuo prekes ar paslaugas turi įsigyti savo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti; šias prekes ar paslaugas turi teikti verslininkas.“

Teismas paaiškina, kad verslininko sąvoka vartotojų teisės kontekste aiškintina autonomiškai:

“Dėl advokato, kaip vartojimo teisinio santykio šalies, šiame kontekste būtina papildomai pažymėti, kad verslininko sąvoka kaip ir kitos Europos Sąjungos teisinės sąvokos ir kategorijos turi būti aiškinama laikantis autonominio aiškinimo principo, todėl, pavyzdžiui, Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 3 dalis, kurioje nurodoma, kad advokato veikla nėra ūkinė komercinė veikla, ar nacionalinėje teisėje nustatytas specifinis advokato ir jo kliento sudarytos sutarties pobūdis ir kt. negali būti vertinami kaip argumentai, kuriais būtų galima pateisinti vartotojų apsaugos normų netaikymą. Atsižvelgiant į Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ (Lietuvos Respublikos 2004 m. liepos 13 d. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, esantis Konstitucijos sudedamąja dalimi) 2 dalyje suformuluotą Europos Sąjungos teisės viršenybės principą, Europos Sąjungos teisę įgyvendinančių aktų nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad laisvosios profesijos atstovas santykyje su vartotoju būtų laikomas verslininku, nepaisant to, kaip jis traktuojamas nacionalinės teisės prasme. Kitaip tariant, valstybė narė negali remtis savo vidaus teisės sistemos nuostatomis, praktika ar situacija, kad pateisintų iš Europos Sąjungos teisės normų kylančių įsipareigojimų neįvykdymą.“

Nurodoma, kodėl standartinės sąlygos turi būti peržiūrėtos:

“Kai advokatas savo nuožiūra sudaro su klientu tipinę sutartį, t. y. sutartį su sąlygomis, dėl kurių nebuvo atskirai derėtasi, šių sutarties sąlygų (ne)sąžiningumą teismas turi vertinti ex officio, net ir tais atvejais, kai klientas (vartotojas) nereiškia tokio reikalavimo (ESTT 2000 m. birželio 27 d. sprendimo Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores sujungtose bylose C-240/98 ir C-244/98, Rink. p. I-04941 , 26, 29 ir 32 punktai). Vartojimo sutarties sąlygų nesąžiningumas turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo sudaryta konkreti sutartis, pobūdį ir remiantis sutarties sudarymo metu egzistavusiomis visomis sutarties sudarymo aplinkybėmis (prejudicinio sprendimo 33 punktas, 2013 m. kovo 14 d. sprendimo Aziz, C-415/11, dar nepaskelbto Rinkinyje, 71 punktas ir jame cituojama ESTT praktika). Nacionalinis teismas, be kita ko, turi įvertinti, ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos, kaip to reikalaujama pagal Direktyvos 93/13/EB 5 straipsnio 1 sakinį (prejudicinio sprendimo 34 punktas).“

Teismas prieina prie išvados:

“Taigi advokatas, vykdantis savo profesinę veiklą, už atlyginimą teikdamas teisines paslaugas asmeniniais tikslais veikiančiam fiziniam asmeniui (vartotojui), yra verslininkas (plačiąja prasme). Todėl advokato ir fizinio asmens, kuris veikia siekdamas su jo verslu, prekyba ar profesija nesusijusių tikslų, sudaryta tipinė sutartis turėtų būti teismo teisiškai kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis. “

Contra proferentem!

Kad ir kaip kai kurie advokatai nenorėtų, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas pripažino juos esant verslininkais vartotojų teisės kontekste

Pirmiausia noriu pastebėti, kad jau susilaukiau pastabų, kad ESTT nepripažino advokatų verslininkais. Apeliuojama į laisvąją profesiją. Jeigu manote, kad vartojimo teisiniuose santykiuose yra didelis skirtumas, kaip vadinsime stipresniąją šalį, profesionalą, kuris siekia pelno, tai gerai. Galite vadinti ne verslininku (nors nesuprantu, kuo ši sąvoka bloga, ar netinkama), o laisvąja profesija, tačiau laisvosios profesijos versliškumo požymių vis tiek nepaneigsite.

____________________________

Šiandien Lietuvos Aukščiausiojo Teismo puslapyje pamačiau naujieną, kad ESTT priėmė prejudicinį sprendimą pagal LAT’o paklausimą dėl sutarčių, kurios sudaromos tarp advokatų ir jų klientų. Pati LAT’o nutartis 2013 m. spalio 7 d. Nr. 3K-7-395/2013.

Bylos esmė trumpai būtų tokia, kad advokatas kreipėsi į teismą prieš savo klientą, kuris jam nesumokėjo dalies atstovavimo išlaidų (15 000 lt), kurios numatytos sutartyje. Klientės požiūriu, ta suma buvo sėkmės mokestis, tačiau advokatas pralaimėjo jai atstovaudamas. Ji rėmėsi žodiniu jos ir advokato susitarimu ir aišku, neįsigilino į sutarties tekstą. Klientės nuomone teisinių paslaugų sutarčių pasirašymas buvo formalus, ji neprisiėmė įsipareigojimų besąlygiškai mokėti advokatui honorarą, ji supratusi turinti mokėti tik civilinių bylų sėkmės atveju.

Byla daėjo iki LAT’o ir išplėstinei kolegijai iš esmės kilo klausimas (klausimų buvo daugiau, bet rašau esmę), ar advokato ir kliento sudarytą atstovavimo sutartį galima kvalifikuoti, kaip vartojimo? Jeigu galima, tai vartotojų teisės normos apgintų klientę. LAT’as kažkodėl pabijojo pats atsakyti į šį, mano nuomone, gana nesudėtingą klausimą ir kreipėsi dėl prejudicinio sprendimo į ESTT.

Šios bylos klausimu advokatūra, kartu su naujuoju pirmininku I. Vėgėle, griežtai stojo advokato pusėn ir tiek viešojoje erdvėje, tiek ESTT bandė įrodinėti, kad advokatai jokiu būdu nėra verslininkai, jie vykdo šventą misiją – padeda teismui tiesos ir teisingumo paieškose. Kitaip tariant, fikcijomis ir idealistinėmis idėjomis, bandyta užmaskuoti advokato profesijos versliškumą.

Visa laimė, ESTT ant tokių argumentų neužkibo:

“Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Direktyva 93/13 taikoma, kaip matyti iš jos 1 straipsnio 1 dalies ir 3 straipsnio 1 dalies, „pardavėjo ar tiekėjo su vartotoju sudaromų sutarčių“ sąlygoms, dėl kurių „nebuvo atskirai derėtasi“ (šiuo klausimu žr. Sprendimo Constructora Principado, C‑226/12, EU:C:2014:10, 18 punktą).

20 Kaip nurodyta Direktyvos 93/13 dešimtoje konstatuojamojoje dalyje, vienodos teisės normos dėl nesąžiningų sąlygų turėtų būti taikomos „visoms sutartims“, pardavėjų ar tiekėjų sudaromoms su vartotojais, kaip jie apibrėžti Direktyvos 93/13 2 straipsnio b ir c punktuose (žr. Sprendimo Asbeek Brusse ir de Man Garabito, C‑488/11, EU:C:2013:341, 29 punktą).

21 Taigi, sutartys, kurioms taikoma Direktyva 93/13, šioje direktyvoje apibrėžiamos remiantis jas sudarančių asmenų statusu pagal tai, ar jie veikia verslo, prekybos ar profesijos tikslais, ar ne (Sprendimo Asbeek Brusse ir de Man Garabito, EU:C:2013:341, 30 punktas).

22 Šis kriterijus atitinka idėją, kuria pagrįsta šioje direktyvoje nustatyta apsaugos sistema: kad vartotojo padėtis yra mažiau palanki nei pardavėjo ar tiekėjo tiek dėl galimybių derėtis, tiek dėl turimos informacijos, taigi jis priverstas sutikti su pardavėjo ar tiekėjo iš anksto parengtomis sąlygomis ir negali daryti įtakos jų turiniui (Sprendimo Asbeek Brusse ir de Man Garabito, EU:C:2013:341, 31 punktas ir nurodyta teismo praktika).

23 Kalbant apie teisinių paslaugų sutartis, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, svarbu pažymėti, kad advokatų teikiamų paslaugų srityje iš principo egzistuoja nelygybė tarp „klientų-vartotojų“ ir advokatų būtent dėl to, kad šių šalių turima informacija nėra tokia pati. Iš tikrųjų advokatai turi aukšto lygio specialių žinių, kurių vartotojai gali neturėti, todėl pastariesiems gali būti sunku įvertinti jiems teikiamų paslaugų kokybę (šiuo klausimu žr. Sprendimo Cipolla ir kt., C‑94/04 ir C‑202/04, EU:C:2006:758, 68 punktą).

24 Taigi, advokatas, kuris, kaip pagrindinėje byloje, vykdydamas savo profesinę veiklą, už atlyginimą teikia teisines paslaugas asmeniniais tikslais veikiančiam fiziniam asmeniui, yra „pardavėjas ar tiekėjas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 2 straipsnio c punktą. Todėl tokių paslaugų teikimo sutarčiai taikomos šioje direktyvoje įtvirtintos nuostatos.

25 Tokios išvados negali paneigti tai, kad advokatų veiklai būdingas visuomeninis pobūdis, nes į Direktyvos 93/13 2 straipsnio c punktą patenka bet kokia verslo, prekybos ar profesinė veikla, „nesvarbu, ar tai būtų viešoji, ar privati“, ir kad, kaip numatyta jos keturioliktoje konstatuojamojoje dalyje, ši direktyva „taip pat taikoma visuomeniniams verslams, prekybai arba profesijoms“.

26 Kai advokatas sutartiniuose santykiuose su savo klientais nusprendžia naudotis iš anksto jo paties ar jo profesinės asociacijos organų parengtomis tipinėmis sąlygomis, tos sąlygos į atitinkamas sutartis tiesiogiai įtraukiamos būtent šio advokato valia.

27 Kadangi advokatai savo nuožiūra sprendžia, ar naudotis tokiomis tipinėmis sąlygomis, kurios neatspindi įstatymų ar kitų teisės aktų privalomųjų nuostatų, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 1 straipsnio 2 dalį, negalima tvirtinti, kad taikant šią direktyvą galėtų kilti grėsmė, jog bus pakenkta advokato ir jo kliento santykių specifikai ar pažeisti advokato veiklos principai.

28 Atsižvelgiant į šia direktyva siekiamą vartotojų apsaugos tikslą, aplinkybė, kad pardavėjo ar tiekėjo veikla arba specifinė jam pavesta užduotis yra viešo ar privataus pobūdžio, negali būti lemiama sprendžiant klausimą dėl minėtos direktyvos taikytinumo (pagal analogiją žr. Sprendimo Zentrale zur Bekämpfung unlauteren Wettbewerbs, C‑59/12, EU:C:2013:634, 37 punktą).

29 Kaip šiuo atžvilgiu per teismo posėdį pažymėjo Europos Komisija, jeigu į Direktyvos 93/13 taikymo sritį nepatektų daugelis sutarčių, sudaromų tarp „klientų-vartotojų“ ir asmenų, besiverčiančių laisvosiomis profesijomis, kuriems būdingas savarankiškumas ir taikomi profesinės etikos reikalavimai, visi šie „klientai-vartotojai“ netektų minėta direktyva suteikiamos apsaugos.

30 Aplinkybė, kad vykdydami savo veiklą advokatai privalo užtikrinti santykių su „klientais-vartotojais“ konfidencialumą, taip pat nėra kliūtis taikyti Direktyvą 93/13 tipinėms teisinių paslaugų sutarčių sąlygoms.

31 Iš tiesų pačiose sutarties sąlygose, dėl kurių atskirai nesiderama, visų pirma tose, kurios parengtos bendrai naudoti, nėra su advokatų klientais susijusios asmeninės informacijos, kurios atskleidimas galėtų pažeisti advokato profesinę konfidencialumo pareigą.

32 Žinoma, konkrečiai parengta sutarties sąlyga, visų pirma dėl advokato honoraro, galėtų, bent jau netiesiogiai, atskleisti tam tikrus advokato ir jo kliento santykių aspektus, kurie turėtų likti paslaptyje. Tačiau tokia sąlyga būtų suderėta atskirai ir būtent dėl to, kaip matyti iš šio sprendimo 19 punkto, jai Direktyva 93/13 nebūtų taikoma.

33 Vis dėlto tai nepaneigia to, kad į paslaugų, dėl kurių sudaromos Direktyvos 93/13 reglamentuojamos sutartys, pobūdį, vadovaujantis šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalimi, siejama su jos aštuoniolikta konstatuojamąja dalimi, reikia atsižvelgti siekiant įvertinti, ar šių sutarčių sąlygos nėra nesąžiningos. Tokį vertinimą turi atlikti nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į šį paslaugų pobūdį ir į visas sudarant sutartį buvusias jos sudarymo aplinkybes (šiuo klausimu žr. Sprendimo Aziz, C‑415/11, EU:C:2013:164, 71 punktą ir Nutarties Sebestyén, C‑342/13, EU:C:2014:1857, 29 punktą).

34 Taigi, kalbant apie teisinių paslaugų sutartis, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, reikia nurodyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, vertindamas, ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos, kaip to reikalaujama pagal Direktyvos 93/13 5 straipsnio pirmąjį sakinį, turi atsižvelgti į šių paslaugų specifinį pobūdį, o kilus abejonių – vadovautis šio straipsnio antruoju sakiniu ir aiškinti šias sąlygas vartotojo naudai.

35 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti: Direktyva 93/13 turi būti aiškinama taip, kad ji taikoma tipinėms teisinių paslaugų sutartims, kaip antai nagrinėjamoms pagrindinėje byloje, sudarytoms advokato ir fizinio asmens, kuris veikia siekdamas su jo verslu, prekyba ar profesija nesusijusių tikslų.“

Labai geras ESTT sprendimas ir užteks pagaliau apsimetinėti, kad advokato veikla nėra grįsta versliškumu ir kad tai tėra idealizmas. Taip pat šis sprendimas yra stirpus smūgis darbartiniam advokatūros pirmininkui (kuris yra Europos Sąjungos teisės profesorius), nes jo principinė pozicija pralaimėjo aukščiausiu įmanomu Europiniu lygmeniu.

Niekas negali būti priverstas tapti “sutarties trečiojo asmens naudai šalimi“

Lietuvos Aukščiausiasis teismas jau ne vieną kartą klaidingai išaiškino sutarties trečiojo asmens naudai sampratą. Paskutinį kartą tai padaryta 2014 m. liepos 24 d. nutartyje Nr. 3K-3-380/2014. Jau esu rašęs apie šios bylos faktinę situaciją:

Policijos komisariatas X sudaro pasaugos sutartį su ūkio subjektu Y (stovėjimo aikštelės savininku), kuriam X paveda saugoti jo nutemptas trečiųjų asmenų transporto priemones. Tretieji asmenys, norėdami atsiimti jų nutemptas transporto priemones, privalo sumokėti ūkio subjektui Y už jų transporto priemonės saugojimą.

Atrodytų labai paprasta situacija, tačiau praktikoje tiek žemesnės instancijos teismai, tie LAT’as šį išlaidų atlyginimo už transporto priemonės saugojimą klausimą teisiškai kvalifikuoja klaidingai. LAT’e suvienodinta praktika šiuo klausimu ir nusistovėjo išaiškinimas, kuris pateikiamas ir aukščiau minėtoje nutartyje:

“Nagrinėjamoje byloje šalys sudarė Transporto priemonių pasaugos sutartį. Sprendžiant automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų priteisimo klausimą kasacinio teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad, atsižvelgiant į viešojoje teisėje nustatytą reguliavimą, pasaugos sutartimi trečiojo asmens naudai (CK 6.191 straipsnio 1 dalis) trečiajam asmeniui gali būti sukuriama ne tik reikalavimo teisė, bet ir tam tikros pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. D. v. V. S. IĮ „Pietvė“, bylos Nr. 3K-3-327/2011; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sauda“ v. A. G., bylos Nr. 3K-3-280/2013).“

Toks kūrybiškas teisės aiškinimas verčia mane daužyti galvą į sieną. Sutartis trečiojo asmens naudai, kuria asmuo yra iš esmės priverčiamas tapti sutarties šalimi, neturi pasirinkimo ar priimti naudą iš sutarties? Žiūrint iš sutarčių teisės pusės, tai yra visiškas nesusipratimas, tačiau, kita vertus, ką reikia daryti? Kaip išspręsti šią praktinę problemą, nes aikštelės savininkas turi turėti teisinį pagrindą į atlyginimą už saugomas transporto priemones.

Jau 2009 m. LAT’e buvo labai faktinėmis aplinkybėmis panaši byla (2009 m. spalio 23 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2009) ir teismas nurodė, kad:

“Atsakovo automobilis be priežiūros buvo paliktas stovėti draudžiamoje vietoje – ant tilto. Taigi atsakovo automobiliu padarytas viešosios teisės pažeidimas o atsakovas, nesirūpindamas juo, padarė kitiems asmenims išlaidų, susijusių su jo automobilio saugojimu.

CK 6.229 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio normos netaikomos valstybės ir savivaldybės institucijų, veikiančių kitų asmenų interesais, veiksmams, jeigu šiuos veiksmus atlikti yra tų institucijų pareiga. Minėta, kad pagal ATPK 269 straipsnio 7 dalį policijos pareigūnai turėjo teisę nuvežti transporto priemonę nuo tilto Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Taigi pagal šią įstatymo normą policijos pareigūnai turėjo teisę automobilį nuvežti nuo tilto, tačiau transporto priemonės saugojimas neįėjo į jų, kaip pareigūnų, pareigas. Vien priverstinis automobilio nuvežimas negarantuotų jo išsaugojimo. Tai, kad policijos pareigūnai pagal sutartį perdavė saugoti atsakovo automobilį ieškovui, o šis atliko veiksmus – automobilį saugojo, atitiko CK 6.229 straipsnyje nustatytą prievolės atsiradimo pagrindą – kito asmens reikalų tvarkymą. Ieškovas automobilį išsaugojo ir tokie jo veiksmai atitiko atsakovo interesus. Taigi ieškovo išlaidos, kurias patyrė veikdamas atsakovo interesais, turi būti atlygintos (CK 6.233 straipsnis)“

Problema su šia nutartimi yra ta, kad kito asmens tvarkymo sąlygos CK yra labai griežtos ir vėlesnėje savo praktikoje (2011 m. liepos 15 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2011) LAT’as pakeičia savo pozicija dėl santykių kvalifikavimo kaip kito asmens reikalų tvarkymo:

“Teismai, nagrinėję šią bylą, jos šalių materialinius teisinius santykius kvalifikavo kaip kito asmens reikalų tvarkymą, kurį reglamentuoja CK 6.229-6.236 straipsniuose įtvirtintos teisės normos. Šio teisės instituto pagrindiniai elementai nurodyti CK 6.229 straipsnio 1 dalyje: asmuo savanoriškai ir be jokio pavedimo, nurodymo ar išankstinio sutikimo tvarko kito asmens reikalus, kuriuos tvarkyti nėra jo pareiga. Taigi kito asmens reikalų tvarkymui kvalifikuoti būtina konstatuoti visų šių sąlygų egzistavimą: 1) asmuo suvokia, kad tvarko ne savo, bet kito asmens reikalus, t. y. kito asmens interesais atlieka faktinius ar teisinius veiksmus; 2) atlikti šiuos veiksmus nėra asmens teisinė pareiga, jie atliekami savanoriškai; 3) asmuo, kurio interesais atliekami veiksmai, nėra išreiškęs savo valios dėl jo reikalų tvarkymo ir tuo metu nėra galimybės sužinoti jo valios dėl atliekamų veiksmų. Nustačius, kad nėra bent vienos išvardytų sąlygų, nėra pagrindo susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikuoti kaip kito asmens reikalų tvarkymo.

Atsižvelgdama į pirmiau išvardytas sąlygas kito asmens reikalų tvarkymui konstatuoti, pažymėtina, kad atsakovas saugojo ieškovo motociklą ne savo iniciatyva, o vykdydamas prievolę, kylančią iš su Šakių rajono policijos komisariatu sudarytos pasaugos sutarties, t. y. ne savanoriškai pagal CK 6.229 straipsnio 1 dalies prasmę, bet veikdamas pagal suinteresuotų asmenų – sutarties šalių – išankstinį susitarimą. Pasaugos sutartis buvo sudaryta užtikrinant abiejų jos šalių interesus (policijos komisariato interesą užtikrinti įstatymo nustatyta tvarka paimtos transporto priemonės saugojimą ir atsakovo interesą gauti pajamų už sutarties vykdymą). Taigi vykdydamas savo sutartinę prievolę, atsakovas veikė savo ir Šakių rajono policijos komisariato interesais, įgyvendindamas Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Akivaizdu, kad ginčo teisinių santykių ypatumai neatitinka kito asmens reikalų tvarkymo požymių, todėl kolegija konstatuoja, jog pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius, susijusius su ieškovo motociklo saugojimu.“

Šioje nutartyje gimsta išaiškinimas dėl sutarties trečiojo asmens naudai, kuris naudojamas iki šiol:

“Pažymėtina, kad pasaugos sutarties pagrindu atsirado ne tik atsakovo ir Šakių rajono policijos komisariato pasaugos santykiai, nes sutartyje nustatytos ne tik ją sudariusių šalių teisės ir pareigos, bet ir transporto priemonės savininko (šioje byloje – ieškovo) pareiga sumokėti už transporto priemonės saugojimą ir teisė reikalauti sutartyje nustatytomis sąlygomis grąžinti transporto priemonę. Taigi tai yra sutartis trečiojo asmens naudai (CK 6.191 straipsnio 1 dalis). Tokia sutartimi tračiajam asmeniui gali būti sukuriama ne tik reikalavimo teisė, bet ir tam tikros pareigos. Nagrinėjamu atveju ne tik pasaugos sutartį sudariusi šalis – Šakių rajono policijos komisariatas, bet ir ieškovas turi teisę reikalauti, kad atsakovas grąžintų perduotą saugoti transporto priemonę tokios pat būklės, kokios ji buvo atiduota saugoti, bei saugotojo atsakomybės neįvykdžius prievolės. Sutartyje kartu su reikalavimo teise transporto priemonės savininkui nustatyta pareiga sumokėti už saugojimą nustatytą atlyginimą saugotojui.“

Tai yra absoliučiai siaubingas CK 6.191 str. 1 d. įtvirtintos sutarties trečiojo asmens naudai išaiškinimas. Neatidžiai žiūrint jis gali atrodyti geras, t.y. reikalavimo teisė sukuriama tiek sutartį sudariusiai šaliai, t.y. policijos komisariatui, tiek transporto priemonės savininkui (valdytojui). Problema yra toje vietoje, kad realiai transporto priemonės savininkas (valdytojas) šioje situacijoje neturi elgesio varianto, nes norėdamas atgauti savo automobilį jis privalo prisiimti “iš sutarties gaunamą naudą“. Jam atsisakant sumokėti stovėjimo aikštelei, jis automobilio neatgauna. Taip “trečiojo asmens“ galimybė veikti yra apribota, nes jam neprisiimant “sutartinių įsipareigojimų“ pažeidžiama jo teisė į nuosavybę. Tai yra visiškas nesusipratimas. Aš nesu matęs tokios kreivos sutarties trečiojo asmens naudai sampratos niekur kitur.

Pavyzdžiui, UNIDROIT principų 2010 m. redakcijoje atsirado sutarties trečiojo asmens naudai institutas ir ten yra aiški nuostata, kuri nurodo:

“ARTICLE 5.2.6 (Renunciation)

The beneficiary may renounce a right conferred on it.

COMMENT
The scheme of this Section assumes that, absent contrary provision, the contract between promisor and promisee creates rights in the beneficiary at once, without any need for acceptance by the beneficiary. Although the third party will usually welcome the benefit which the parties have conferred upon it, it cannot be forced to accept it. It follows that the third party may expressly or impliedly renounce the benefit.“

Analogiška taisyklė yra ir DCFR’e:

“II.–9:303: Rejection or revocation of benefit
(1) The third party may reject the right or benefit by notice to either of the contracting parties, if that is done without undue delay after being notified of the right or benefit and before it has been expressly or impliedly accepted. On such rejection, the right or benefit is treated as never having accrued to the third party.

COMMENTS
A. The third party may refuse the right or benefit Paragraph (1) of this Article makes it clear that the beneficiary may refuse to accept the right or benefit. This is necessary because nobody has to accept an unwanted benefit. If the benefit is rejected, it is considered never to have accrued to the beneficiary.“

Čia yra sutarčių teisės A B C. Pagal LAT’o sampratą, trečiasis asmuo yra priverstas “priimti naudą“. Taip sutartis trečiojo asmens naudai negali būti aiškinama, nes realiai šio instituto paskirtis yra visai kita – išvengti kelių sutarčių, t.y. tokios situacijos, kai asmuo A sudaro sutartį su B ir nori, kad B savo įsipareigojimus įvykdytų asmeniui C. Tokiu atveju nereikia sudaryti dviejų sutarčių. Tai yra sutarties trečiojo asmens naudai esmė, o ne tai, ką sugalvojo LAT’as.

Galiu pateikti kitokį šios situacijos sprendimą. Vietoje šio kūrybiško išaiškinimo galima naudoti žymiai paprastesnį. CK yra labai lanksti norma, kuri nurodo prievolių atsiradimo pagrindus:

“6.2 straipsnis. Prievolių atsiradimo pagrindai

Prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius.“

Doktrinoje ši norma aiškinama labai paprastai ir labai romėniškai, t.y. kad prievolės atsiranda iš sandorių, kvazisutarčių, deliktų ir įstatymų. Mano nuomone, mes šio atveju turime aiškų prievolės sumokėti pinigus už saugotą transporto priemonę įstatyminį atsiradimo pagrindą LR saugos eismo automobilių keliais įstatyme:

“33 straipsnis. Transporto priemonės priverstinis nuvežimas arba draudimas važiuoti
1. Priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia KET ar kitų teisės aktų reikalavimus.
6. Išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės.“

Akivaizdu, kad įstatymo leidėjas numatė būtent tokią situaciją. Teismams šiose bylose tereikia pasakyti, kad automobilio savininkui iš įstatymo kyla prievolė atlyginti automobilio stovėjimo aikštelės išlaidas. Viskas, taškas. Daugiau jokios bereikalingos kūrybos ir sutarties trečiojo asmens naudai nuinterpretavimo.

Nematomas esminės šalių nelygybės kriterijus

Nepaisant karšto liepos mėnesio ir poilsiaujančio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, viena kolegija spėjo priimti labai svarbią sutarčių teisei nutartį. 2014 m. liepos 24 d. priimta nutartis Nr. 3K-3-380/2014 svarbi keliais aspektais. Pirma, joje aiškinamas vienašalio sutarties pakeitimo institutas pagal CK 6.223 straipsnį. Šioje dalyje nutartis man nepatiko, bet į blogą apie tai komentaro nenoriu rašyti, nes pats CK 6.223 str. reikalauja atskiro mokslinio tyrimo. Antras svarbus klausimas yra automobilių pasaugos sutarties sudarymas tarp policijos ir automobilių saugojimo aikštelės, o ši sutartis LAT’o kvalifikuojama sutartimi trečiojo asmens naudai, kas, mano nekuklia nuomone, yra visiškas nesusipratimas. Tačiau šiai problemai skirsiu atskirą komentarą ateityje, kai turėsiu laiko išstudijuoti visą buvusią teismo praktiką šiuo klausimu. Trečias klausimas, apie kurį šiandien trumpai parašysiu, yra esminės šalių nelygybės taikymas.

Mano nuomone, yra vienas esminės šalių nelygybės kriterijus, kuris tarsi paslėptas, t.y., ekslpicitiškai neparodytas CK 6.228 str. Plika akimi jo nesimato ir UNIDROIT principų tekste bei oficialiame komentare. Kodėl jo nėra, turiu dvi versijas: 1) jis yra toks akivaizdus, kad jo net nereikia išskirti 2) aš klystu interpretuodamas šį institutą, nors labai abejoju, kad taip yra. Tam kad suprastume situaciją, trumpai pateiksiu bylos fabulą:

Y (Vilniaus rajono policijos komisariatas)  sudarė transporto priemonių pasaugos sutartį su subjektu X, kurios pagrindu Y perduoda saugotojui X, o pastarasis įsipareigoja pristatyti (nugabenti) transporto priemones saugoti į saugotojui X priklausančias aikšteles arba pristatyti (nugabenti) į kitas davėjo Y atstovų nurodytas vietas.  Y mano, kad kai kurios sutarties sąlygos sukelia esminę šalių nelygybę, todėl vadovaudamasis CK 6.228 str. prašo jas pakeisti.

Ši situacija turi dar vieną svarbią aplinkybę, kurią išskaičiau iš LAT’o motyvų:

“Šiuo atveju taip pat svarbios ginčo Sutarties sudarymo aplinkybė, nes Sutartis sudaryta viešo konkurso būdu, jos projektas, atitinkantis galutinį susitarimo tekstą, buvo parengtas būtent kasatoriaus.“

Taigi, sutartis sudaryta viešo konkurso būdu, sąlygas pasiūlo būtent Vilniaus rajono policijos komisariatas, Y prisijungia prie sutarties, tada komisariatas kreipiasi į teismą, kad būtų pakeista sutartis nes ji sukelia esminę nelygybę. Logika?  Reikia pažiūrėti į pačią normos konstrukciją ir išgryninti jos tikslą:

“6.228 straipsnis. Esminė šalių nelygybė

1. Šalis gali atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Be kitų aplinkybių, šiais atvejais turi būti atsižvelgiama ir į tai, jog viena šalis nesąžiningai pasinaudojo tuo, kad kita šalis nuo jos priklauso, turi ekonominių sunkumų, neatidėliotinų poreikių, yra ekonomiškai silpna, neinformuota, nepatyrusi, veikia neapdairiai, neturi derybų patirties, taip pat atsižvelgiant į sutarties prigimtį ir tikslą.“

Esminės nelygybės instituto tikslas paprastai tariant – komerciniuose santykiuose apsaugoti silpnesniąją šalį, kuriai savo valią primetė dominuojanti šalis. Jeigu šalis, kuri dominuoja teisiniame santykyje, t.y. pati pasiūlo sutarties sąlygas, o kita šalis tik akceptuoja jos primestas sutarties sąlygas, tai apie esminės šalių nelygybės instituto taikymą sutarties sąlygas pasiūliusios šalies naudai išvis negalima kalbėti, nes subjektas, kuris primetė sutarties sąlygas kitai šaliai, negalėjo pasinaudoti pats savimi.

Bent jau taip supratau šios bylos faktinę situaciją. Gali būti, kad ginčijamos sutarties sąlygos buvo tarpusavyje sutarties šalių derinamos, tačiau tada man neaišku, kodėl teismas akcentavo, jog sutartis parengta būtent policijos komisariato. Jeigu buvo taip, kaip man pavyko suprasti šią bylą, esminės sutarčių nelygybės kriterijų išvis net nereikėjo bandyti taikyti šioje byloje.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino notaro vaidmenį hipotekos procese

Prieš keletą metų įvykusi hipotekos reforma yra viena iš svarbesnių pastarojo meto privatinės teisės reformų. Jos rezultatas yra toks, kad notarai iš esmės pakeitė hipotekos teisėjus ir jų funkcijos beveik nebesidubliuoja. Iki reformos Lietuvos Aukščiausiasis Teismas buvo suformulavęs nuoseklią praktiką dėl hipotekos teisėjo vaidmens, tačiau naujos praktikos, kurioje būtų aiškinamas notaro vaidmuo pastaruoju metu, mano žiniomis, nebuvo. Todėl į savo svarbių nutarčių aplanką įsidėjau 2014 m. birželio 20 d.  LAT’o nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2014. Bylos faktinė situacija nėra labai sudėtinga, pabandysiu ją dar labiau supaprastinti:

Kaip asmuo A siekė įsigyti būstą, todėl nusprendė pasiimti banko paskolą. Žinoma, bankas suteikė paskolą tik tuo atveju, jeigu asmuo A įkeis savo turtą. Po kelerių metų asmuo A nebepajėgė laiku išsimokėti už paimtą paskolą, todėl bankas vienašališkai nutraukė sutartį ir nukreipė išieškojimą į hipoteka įkeistą turtą. Bankas, būdamas hipotekos kreditoriumi, kreipėsi į notarą su prašymu atlikti vykdomąjį įrašą ir išieškoti jo naudai iš asmens A sumą X. Notaras išdavė vykdomąjį įrašą, o asmuo A apskundė notaro veiksmus teismui, nes jo nuomone, vykdomajame įraše turėjo būti nurodytas konkretus turtas, iš kurio turi būti išieškoma skola, taip pat jam atrodė, jog notaras atliko teismo funkciją, nes neapibrėždamas vykdomajame įraše konkretaus turto ir nurodydamas išieškomą sumą X, nepakankant įkeisto turto kreditoriaus reikalavimams patenkinti, “priteisė“ visą įsiskolinimą bankui kaip teismas.

Tiek pirmoji, tiek apeliacinė instancija atmetė asmens X prašymą. Šių teismų poziciją palaikė ir LAT’as. Kaip ir minėjau, byla nėra labai sudėtinga, įdomesnė šiuo atveju yra teismo argumentacija. Visų pirma jis paaiškino esmines reformos idėjas:

“Nuo 2012 m. liepos 1 d. įsigaliojus papildytoms ir pakeistoms Civilinio kodekso IV knygos Hipotekos skyriaus nuostatoms, pasikeitė išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūra. Nustatyta, kad kreditorius, turintis teisę inicijuoti išieškojimo iš jo naudai sutartine hipoteka įkeisto turto procedūrą, gali gauti vykdomąjį dokumentą, kreipdamasis į notarą su prašymu dėl vykdomojo įrašo padarymo. Taigi buvo atsisakyta kreipimosi į hipotekos teisėją, nes teismai, įsigaliojus naujoms nuostatoms, nedalyvauja hipotekos (įkeitimo) registravimo ir priverstinio išieškojimo procese. Hipotekos kreditorius gali kreiptis į notarą dėl vykdomojo įrašo atlikimo tuo atveju, kai per hipotekos sandoryje nustatytą terminą skolininkas neįvykdo įsipareigojimų arba atsiradus kitiems hipotekos sandoryje nustatytiems pagrindams (CPK 4.192 straipsnio 1 dalis). Supaprastinta išieškojimo iš įkeisto turto tvarka (ne ginčo procedūrų visuma) įstatymų leidėjas siekė vieno iš svarbiausių tikslų – užtikrinti greitą ir koncentruotą privilegijuoto hipotekos kreditoriaus reikalavimo patenkinimą tais atvejais, kai įkeitimu užtikrintas reikalavimas dėl vienokių ar kitokių priežasčių nėra skolininko tinkamai įvykdomas arba nėra apskritai įvykdomas.

Remiantis nauju teisiniu reglamentavimu, notaras vykdomuosius įrašus išduoda vadovaudamasis CK 4.192 straipsniu, Notariato įstatymo 491 straipsniu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr.1R-144 patvirtinto Vykdomųjų įrašų dėl priverstinio skolos išieškojimo pagal hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus prašymą atlikimo tvarkos apraše nustatyta tvarka ir forma. Įsigaliojus įstatymo pakeitimams, notaras perėmė hipotekos teisėjo, kaip teisinį tyrimą atliekančio subjekto, funkcijas. Notaras nesprendžia ginčų dėl teisės, nagrinėtinų ginčo teisena (kaip to nedarė ir hipotekos teisėjas), tačiau pažymėtina, kad notaro funkcijos yra siauresnės apimties nei hipotekos teisėjo, nes notaras privalo atlikti tik ribotą teisinį tyrimą ir neturi tikrinti kitų, nei teisės aktuose nurodytų duomenų, jų atitikties (išskyrus atitiktį Hipotekos registro duomenims) ir už juos neatsako.“

Teismas paaiškino, kokius veiksmus turi atlikti hipotekos kreditorius, siekdamas, kad jam būtų išduotas vykdomasis įrašas:

“Hipotekos kreditorius privalo pateikti prašyme dėl vykdomojo įrašo atlikimo (CK 4.192 straipsnio 3 dalis, Aprašo 5–6 punktai) šiuos duomenis: kreditorių, skolininką ir įkaito davėją; hipotekos (įkeitimo) kodą Hipotekos registre; negrąžintos skolos dydį (kai išieškoma pagal maksimaliąją hipoteką (įkeitimą), gali būti ir nenurodytas, tačiau privalo būti nurodyta maksimali įkeičiamu daiktu užtikrinamų įsipareigojimų apsaugojimo suma) ir palūkanų dydį, sandorio šalims susitarus, kad maksimaliąją hipoteka užtikrinamos netesybos ir (arba) bauda kreditoriaus nuostoliai, –netesybų ir (arba) nuostolių dydį; tais atvejais, kai reikalaujama prieš terminą patenkinti hipoteka (įkeitimu) užtikrintą reikalavimą, nurodyti tokį reikalavimą pagrindžiančius dokumentus. Taip pat kartu su prašymu turi būti pateikiamas hipotekos (įkeitimo) sandoris, jame nurodomi tikslūs ir teisingi duomenys, nes būtent hipotekos kreditorius atsako už savo prašyme nurodytų duomenų teisingumą (CK 4.193 straipsnio 3 dalis).“

Po to teismas paaiškino, ką turi daryti notaras, gavęs prašymą išduoti vykdomąjį įrašą:

“Notaras turi patikrinti šiuos duomenis (CK 4.192 straipsnio 4 dalis, Notariato įstatymo 491 straipsnis, Aprašo 7 punktas): ar prašymą pateikia asmuo, kuris yra hipotekos kreditorius; ar šiame prašyme nurodyti duomenys atitinka nurodytus Hipotekos registre; ar pasibaigęs hipoteka užtikrintos prievolės įvykdymo terminas, o tuo atveju, kai kreditorius reikalauja prieš terminą patenkinti hipoteka užtikrintą reikalavimą, kreditoriaus nurodyti pagrindai yra nustatyti įstatymuose ar hipotekos sandoryje. Notaras tik nustatęs, kad prašyme yra visi Aprašo 6 punkte išvardyti duomenys, pateikti visi nurodyti dokumentai, duomenys atitinka Aprašo 7 punkto reikalavimus, bei prieš tai išsiuntęs skolininkui ir įkaito davėjui Apraše nurodyto turinio pranešimą, atsižvelgdamas į kreditoriaus ir skolininko pateiktus duomenis, atlieka vykdomąjį įrašą arba motyvuotai atsisako jį atlikti (CK 4.192 straipsnio 4 dalis).“

Taip pat teismas nurodė, kad skolininko prieštaravimai dėl kreditoriaus nurodyto skolos dydžio ir (ar) teisinio pagrindo hipotekai (įkeitimui) patenkinti prieš terminą pagrįstumo, pranešimo su siūlymu sumokėti kreditoriui skolą neįteikimas, taip pat ieškinio padavimas nestabdo išieškojimo (notaro vykdomojo įrašo išdavimo) veiksmų (Aprašo 12 punktas; CK 4.1941 straipsnio 6 dalis). Atlikdami vykdomuosius įrašus dėl priverstinio skolos išieškojimo pagal hipotekos kreditoriaus rašytinį prašymą, notarai privalo vadovautis Aprašo 4 punktu, kuriame nustatyta, kad vykdomuosius įrašus notaras atlieka naudodamas vykdomojo įrašo formą (Aprašo priedas). Vykdomuoju įrašu notaras siūlo išieškoti iš skolininko per hipotekos (įkeitimo) sandoryje nustatytą terminą nesumokėtą skolos dalį su priklausančiomis palūkanomis, taip pat netesybas ir (ar) nuostolius, jeigu hipoteka (įkeitimas) juos apima (Aprašo 15 punktas).

Tada teismas priėjo prie vienos iš bylos problemų, t.y. kad vykdomajame įraše nebuvo nurodytas konkretus  turtas:

“Nors kasatoriai iš esmės pripažįsta paties vykdomojo įrašo atlikimo procedūrų teisėtumą (jų neginčija), tačiau, remdamiesi CK 4.192 straipsnio 4 dalimi, teigia, kad įpareigojančiame vykdomajame įraše turėjo būti nurodytas konkretus hipoteka įkeistas turtas. Aprašo priede, kaip norminio teisės akto sudedamojoje dalyje, nurodytoje vykdomojo įrašo formoje toks reikalavimas nenustatytas (CK 4.192 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis šia forma, vykdomajame įraše aprašomas tik hipotekos sandoris, kurio pagrindu išduodamas vykdomasis įrašas, nenurodant konkretaus hipotekos sandorio pagrindu įkeisto turto. Pažymėtina, kad Aprašo 15 punkto turinys suponuoja, kad vykdomajame įraše, be kita ko, turi būti nurodoma visa susidariusi skolos suma (tiek pagrindinė suma: skola, palūkanos, tiek papildomos sumos: netesybos, nuostoliai, kurių neapima netesybos). <..> Teisėjų kolegija pažymi, kad ši norma reglamentuoja, jog vykdomajame įraše nurodomas maksimalios įkeičiamu daiktu užtikrinamų įsipareigojimų apsaugojimo sumos dydis, ne įkeičiamas daiktas. Taigi notaro vykdomajame įraše, kuris yra vykdomasis dokumentas (CPK 587 straipsnio 8 punktas), aiškiai apibrėžtos antstolio veiklos ribos, kuriose jis privalo veikti vykdymo procese atlikdamas CPK nustatytus veiksmus.“

Galiausiai teismas pasisakė dėl hipotekos apimties, kai skolininkui, kuris yra tuo pačiu metu ir įkaito davėjas, neužtenka įkeisto turto savo įsipareigojimams padengti:

“CK 4.193 straipsnyje yra įtvirtintos taisyklės dėl hipotekos kreditoriaus teisės patenkinti reikalavimą iš įkeisto turto vertės, šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, kai realizavus įkeistą turtą gaunama mažesnė suma, negu priklauso hipotekos kreditoriui, šis turi teisę reikalauti išieškoti iš kito skolininko turto bendrąja įstatymų nustatyta tvarka. Tokiu atveju aktuali lieka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluota teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė, pagal kurią hipotekos teisėjo nutartis (šiuo metu, t. y. pakeitus ir papildžius CK, – notaro vykdomasis įrašas) dėl priverstinio skolos išieškojimo suteikia teisę hipotekos kreditoriui patenkinti savo reikalavimus skolininkui visa apimtimi (neapsiribojant vien įkeistu turtu), nesikreipiant į teismą su nauju ieškiniu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. R. K., D. K., bylos  Nr. 3K-7-364/2010; teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Swedbank“ v.J. N.-A. ir kt., bylos Nr. 3K-3-526/2010; kt.). Kartu paneigiamas kasatorių teiginys, kad notaras, atlikdamas ginčijamą įrašą, prisiėmė teismo vaidmenį (priteisė kreditoriui iš kasatorių skolą); notaras šį veiksmą atliko neviršydamas savo kompetencijos, prieš tai atlikęs tik teisės aktuose reglamentuojamo pobūdžio (atitikties viešojo Hipotekos registro duomenims) tyrimą.“

Šiai savo pozicijai pagrįsti teismas pasiremia ir teisės doktrina:

“Pažymėtina, kad pirmiau nurodytos kasacinio teismo praktikos laikosi ir Civilinio kodekso IV knygos komentaro autoriai; ja remdamiesi, nurodo, kad CK 4.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė taikytina tik tais atvejais, kai skolininkas ir įkaito davėjas sutampa ir netaikoma svetimo turto hipotekos atveju, kai įkeisto turto savininkas atsako tik įkeisto turto verte (Civilinio kodekso komentaras. Ketvirtoji knyga. Daiktinė teisė. Vilnius, Justitia, 2014, p. 114-115). Tačiau tai skirta  būsimiems priverstinio vykdymo veiksmams, o šiuo atveju notaro vykdomasis  įrašas  apibrėžia antstolio veiklos ribas, į kurias jis privalo atsižvelgti vykdymo procese atlikdamas CPK nustatytus veiksmus.“

Iš tiesų, gražiai surašyta nutartis, atskleidžianti notaro vaidmenį hipotekos procese ir kartu parodanti, kaip nueiti kelią nuo prašymo notarui išduoti vykdomąjį įrašą iki vykdymo proceso.

%d bloggers like this: