Kategorija: Citatos

Patikusios, aktualios citatos

Sąvokos “viešoji tvarka“ samprata komercinio arbitražo įstatymo prasme

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Civilinė byla Nr. 3K-3-370/2012) pateikė viešosios tvarkos sampratą pagal komercinio arbitražo įstatymo 37 str. 1 d.:

“Sąvoka „viešoji tvarka“ tarptautinio arbitražo doktrinoje ir praktikoje aiškinama kaip tarptautinė viešoji tvarka, apimanti fundamentalius sąžiningo proceso principus, taip pat imperatyviąsias teisės normas, įtvirtinančias pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. individuali įmonė vs. K. C. firma „Schwarz“, bylos Nr. 3K-3-612/2004, bylos Nr. 3K-3-612/2004, 2006 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kipre registruota įmonė Duke Investment Limited v. Kaliningrado sritis ir Kaliningrado srities regioninis vystymo fondas, bylos Nr. 3K-7-179/2006, 2006 m. liepos 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AS „Super FM” vs. UAB „Laisvoji banga”, bylos Nr. 3K-3-434/2006, 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Baltarusijos Respublikos Prezidento reikalų valdybos valstybinė gamybos ir prekybos unitarinė įmonė „Belaja Rus“ v. Britų Virginijos salų bendrovei Westintorg Corp., bylos Nr. 3K-3-443/2008). Toks viešosios tvarkos aiškinimas pateiktas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylose, kuriose buvo sprendžiamas arbitražo teismų sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti klausimas, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tokia viešosios tvarkos samprata taikoma ir procese dėl arbitražo teismo sprendimo apskundimo. Pagrindinis nustatytos viešosios tvarkos, kaip pagrindo panaikinti priimtą arbitražo teismo sprendimą, tikslas – apsaugoti fundamentalias valstybės teisinės sistemos vertybes nuo priimto ir įsiteisėjusio arbitražo teismo sprendimo teisinių padarinių, keliančių grėsmę toms vertybėms. Taigi viešoji tvarka tokiame procese turi būti suprantama siauriau nei nacionalinė viešoji tvarka.“

Šio išaiškinimo kontekstas pasireiškia tame, kad norėta apeliacine tvarka patikrinti arbitražo sprendimo turinio teisėtumą:

“Atsiliepime į kasacinį skundą pareiškėjas UAB „Varėnos pienelis“ nurodo, kad Arbitražo teismo sprendimas prieštarauja ir Lietuvos Respublikos materialiajai viešajai tvarkai, nes prieštarauja CK imperatyviosioms teisės normoms, nustatančioms pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus. Detalizuodamas šį bendro pobūdžio teiginį pareiškėjas nurodo, kad arbitražo sprendimas prieštarauja sutarties laisvės (CK 6.156 straipsnis), sutarties privalomumo šalims (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių (CK 1.2 straipsnio 1 dalis) principams, pažeidžia teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas), teisingumo ir protingumo principus, taip pat sąžiningo ir sisteminio sutarties aiškinimo principus (CK 6.193 straipsnis). Tokie pareiškėjo argumentai iš esmės atitinka jo skunde dėl arbitražo sprendimo panaikinimo išdėstytus argumentus, o juos įvertinusi teisėjų kolegija sprendžia, kad visi jie yra susiję su teisės taikymo klausimais, ir šiais argumentais pareiškėjas išreiškia savo nesutikimą su arbitražo teismo sprendimo turiniu. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokiais argumentais pareiškėjas siekia naujo bylos nagrinėjimo iš esmės, t. y. naujo faktinių aplinkybių nustatymo, ištyrimo ir jų teisinio vertinimo. Kaip teisėjų kolegija pažymėjo pirmiau, peržiūrintis arbitražo sprendimą teismas nėra apeliacinė instancija ir pagal KAĮ 37 straipsnio 1 dalį arbitražo sprendimo panaikinimas galimas tik jame nurodytais pagrindais, inter alia ir dėl prieštaravimo Lietuvos Respublikos įstatymų įvirtintai viešajai tvarkai.“

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisako dėl savo statuso

 2011 m. lapkričio 21 d. nutartyje 3K-3-439/2011 LAT’as pasisakė dėl savo statuso ir kasacijos funkcijų. Aš jau daugiau kaip metus laiko planuoju parašyti įrašą apie kasacijos funkcijas (viešąją ir privačiąją), tačiau vis neprisiruošiu. Manau, tarp šių funkcijų egzistuoja rimtas disbalansas, kurį artimiausiu metu norėčiau pakomentuoti. O kol kas pateikiu citatą iš minėtos nutarties:

“Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepaisė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų ir nurodymų nagrinėjamoje byloje. Atsižvelgdama į tai ir į byloje teismų priimtus procesinius sprendimus (nutartis), teisėjų kolegija sprendžia, kad būtina pasisakyti dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statuso ir šio teismo bei kitų bendrosios kompetencijos teismų tarpusavio santykio procesinės kompetencijos aspektu.

Konstitucinio Teismo konstatuota, kad pagal Konstituciją bendrosios kompetencijos teismų sistemą, kaip institucijų sistemą, sudaro keturių grandžių   teismai: pirmoji (žemiausioji) grandis – apylinkių teismai, antroji grandis – apygardų teismai,  trečioji grandis – Lietuvos apeliacinis teismas, ketvirtoji (aukščiausioji) grandis – Lietuvos  Aukščiausiasis Teismas. Šiuo nutarimu Konstitucinis Teismas inter alia pažymėjo, kad pagal   Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo ir formuoti  tokios teismų  praktikos, kuriais būtų ištrintas esminis skirtumas tarp bylų proceso pirmosios instancijos teisme, bylų     proceso apeliacinės  instancijos teisme ir (arba) bylų proceso kasacinės instancijos teisme, taip pat nustatyti tokio teisinio reguliavimo ir formuoti tokios teismų praktikos, kuriais būtų paneigta Lietuvos apeliacinio teismo, kaip apeliacinės instancijos teismo, ir (arba) Lietuvos Aukščiausiojo  Teismo, kaip kasacinės instancijos teismo, konstitucinė prigimtis (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statusas ir kompetencija apibrėžiama Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Teismų įstatyme bei proceso kodeksuose (CPK, BKP). Būdamas vienintelis kasacinis teismas Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas užima ypatingą vietą bendrosios kompetencijos teismų sistemoje. Kasacija yra ekstraordinari teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma, galima tik išimtiniais atvejais, kuriuos apibrėžia CPK 346 straipsnis. Aukščiausiojo Teismo, kaip kasacinio, paskirtis – per kasacinėse nutartyse suformuotus precedentus užtikrinti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką valstybėje (viešoji kasacijos funkcija). Būdamas kasacinis teismas ir atlikdamas viešąją kasacijos funkciją, tuo pačiu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ir vienas iš bendrosios kompetencijos teismų, vykdantis teisingumą konkrečioje byloje (privačioji kasacijos funkcija). CPK 362 straipsnyje nurodyta, kad kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą. Pagal CPK 359 straipsnio 1 dalį ir 360 straipsnį kasacinis teismas, išnagrinėjęs bylą kasacine tvarka, turi teisę: sprendimą ar nutartį palikti nepakeistą; pakeisti; panaikinti ir palikti galioti vieną iš pirmiau priimtų byloje sprendimų, nutarčių; sprendimą ar nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą; sprendimą ar nutartį visą arba iš dalies panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismui; sprendimą ar nutartį visą arba iš dalies panaikinti ir bylą nutraukti arba pareiškimą palikti nenagrinėtą. Šios kasacinio teismo teisės, susijusios su teisingumo vykdymu konkrečioje byloje, suteikia galias kasaciniam teismui priimti galutinį ir neginčijamą sprendimą byloje (CPK 362 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne tik vienintelis kasacinis teismas Lietuvos Respublikoje, tačiau ir vienintelis teismas (išskyrus proceso atnaujinimo atvejus), galintis panaikinti ar pakeisti apeliacinės instancijos teismo sprendimus ar nutartis. Nors kasacija ir nelaikytina dar viena, papildoma instancija bylai nagrinėti, procesinėmis galiomis (CPK 359 straipsnio 1 dalis, 360 straipsnis) Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra aukščiausios bendrosios kompetencijos teismų sistemos grandies teismas, todėl, bylą gražinus nagrinėti pakartotinai, privalu laikytis tiek jo išaiškinimų konkrečioje byloje, tiek atsižvelgti į pagrindus ir argumentus, kuriais remiantis buvo panaikinti žemesniųjų instancijų teismų sprendimai ar nutartys.

Kartu teisėjų kolegija konstatuoja, kad reikalavimas paisyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų konkrečioje byloje, atsižvelgti į pagrindus ir argumentus, kuriais remiantis buvo panaikinti žemesniųjų instancijų teismų sprendimai ar nutartys, nereiškia, kad kasacinis teismas pateikia ar gali pateikti privalomus nurodymus dėl to, kokį galutinį sprendimą turėtų priimti žemesnės grandies teismas. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatuota, kad iš Konstitucijos kylančios bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos negalima interpretuoti kaip hierarchinės, nes nė vienas žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismas nėra administraciniu arba organizaciniu atžvilgiu ar kaip nors kitaip pavaldus jokiam aukštesnės instancijos teismui: pirmosios instancijos bendrosios kompetencijos teismai nėra pavaldūs nei apeliacinės, nei kasacinės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

Apibendrindama nurodytus argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad teismų procesinis savarankiškumas taikomas ta apimtimi kiek aukštesnės grandies teismai negali duoti konkrečių, privalomų nurodymų dėl bylos baigties, tačiau jis savaime nereiškia, kad pirmosios ar apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai nagrinėjantis bylą, gali nepaisyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų konkrečioje byloje ir neatsižvelgti į pagrindus ir argumentus, kuriais remiantis buvo panaikinti žemesniųjų instancijų teismų sprendimai ar nutartys.“

E. Šileikis paaiškina, kodėl pareiškė atskirąją nuomonę

Pripažindamas minėtą nutarimą (toliau – Nutarimas), įgyvendinu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatyme (55 str. 5 d.) įtvirtintą teisę pateikti dėl jo atskirąją nuomonę, tuo siekdamas išryškinti nepaprastai reikšmingus, sudėtingus ir iki šiol, mano manymu, aiškaus oficialaus vertinimo nesulaukusius konstitucinius aspektus.

Darsyk pažymiu, kad pripažįstu Nutarimą ir savo nuomone siekiu aiškumo bei argumentuoto diskurso principiniais Konstitucijos aiškinimo ir taikymo klausimais.

ŠALTINIS:  Egidijaus Šileikio atskiroji nuomonė dėl Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimo

Konstitucinis Teismas apie lingvistinio teisės aiškinimo metodo taikymą

Lingvistinio teisės aiškinimo metodo taikymas, kaip ir apskritai griežtas įstatymo raidės laikymasis taikant teisę, dažniausiai yra pagrįstas; šio teisės aiškinimo metodo svarbos negalima paneigti; taikant lingvistinį teisės aiškinimo metodą (kartu su kitais) yra užtikrinamas formalių teisės reikalavimų paisymas ir atitinkamo teisinio reguliavimo turinio vienodas supratimas.

Kita vertus, lingvistinis teisės aiškinimo metodas nėra vienintelis ar universalus, jo reikšmė neturi būti perdedama. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip savo aktuose (inter alia 2004 m. gegužės 25 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose) ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos negalima aiškinti vien pažodžiui, vien taikant lingvistinį (verbalinį) metodą, kad aiškinant Konstituciją privalu taikyti įvairius teisės aiškinimo metodus: sisteminį, bendrųjų teisės principų, loginį, teleologinį, įstatymų leidėjo ketinimų, precedentų, istorinį, lyginamąjį ir kt. Konstatuota ir tai, kad tas pats pasakytina ir apie visų žemesnės galios teisės aktų aiškinimą (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Be to, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos normų ir principų negalima aiškinti remiantis įstatymų leidėjo ir kitų teisėkūros subjektų priimtais aktais, nes taip būtų paneigta Konstitucijos viršenybė teisės sistemoje (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai, 2005 m. vasario 10 d. sprendimas).

 

EŽTT apie įvaikinimo reikšmę

Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Pini ir kiti prieš Rumuniją 2004 birželio 22 d. sprendime pasisakydamas apie vaiko interesų svarbą nurodo (156 dalis), kad įvaikinimo reikšmė yra:

“Vaiko užtikrinimas šeima, o ne šeimos užtikrinimas vaiku.“

CASE OF PINI AND OTHERS v. ROMANIA (Applications nos. 78028/01 and 78030/01)

V. Pakalniškis apie daikto požymius

Profesorius vaizdingai iliustruoja, CK 4.1 str. nurodytus, daikto, kaip civilinių teisių objekto, požymius:

Pavyzdžiui, grybai, kurie natūraliai auga miške, nėra civilinių teisių objektas. Tačiau, kai žmogus juos surenka laikydamasis teisės aktų nustatytų reikalavimų, tai reiškia, kad jis juos pasisavina, ir nuo to momento tie grybai, kuriuos žmogus surinko, tampa civilinių teisių objektu – daiktu. Jeigu grybautojas tuos grybus parduos įmonei, kuri gamina maisto gaminius, tai iš grybų bus pagaminamas naujos rūšies daiktas, pavyzdžiui, konservuotos grybų salotos.

Šaltinis: “Daiktinė teisė“ Vytautas Pakalniškis ir kiti. MRU 2010.

Konstitucinis Teismas šaiposi iš E. Klumbio?

Savo įrašuose esu minėjęs, kad buvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą paklausti, ar jis yra teismas. Kad ir koks kvailas atrodytų kreipimasis, pats KT 2006 m. birželio 6 nutarimas  buvo vertingas tuo, kad išaiškintas šios institucijos statusas. Visoje motyvuojamoje dalyje man labiausiai įstrigo 17 dalis, kurioje KT leido sau pasišaipyti iš pareiškimo (pareiškėjo?), pasakydamas:

“Pabrėžtina, kad pareiškėjo daroma prielaida, esą Konstitucinis Teismas nėra teismas ir nevykdo valstybės valdžios, visiškai nesiderina su valdžios samprata, Konstitucinio Teismo įgaliojimais, kurie yra nustatyti Konstitucijoje. Tai, kad Konstitucinis Teismas pagal Konstituciją turi įgaliojimus pripažinti kitų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų – Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės – teisės aktus prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams, pirmiausia Konstitucijai, ir taip panaikinti šių aktų teisinę galią bei visam laikui pašalinti šiuos teisės aktus iš Lietuvos teisės sistemos, tai, kad tik Konstitucinis Teismas turi konstitucinius įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją – pateikti Konstitucijos nuostatų sampratą, kuri saisto visas teisės aktus leidžiančias bei visas teisę taikančias institucijas, taip pat ir Seimą – Tautos atstovybę, akivaizdžiai liudija, kad Konstitucinis Teismas negali būti ne valstybės valdžią įgyvendinanti institucija. Pareiškėjo daroma prielaida, kad Konstitucinis Teismas nėra teismas ir nevykdo valstybės valdžios, yra visiškai iracionali, ji ne tik nesiderina su valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų konstitucine samprata – ji pakerta ir paties pareiškėjo prašymo šioje konstitucinės justicijos byloje raison d’être, nes jeigu, kaip teigia pareiškėjas, Konstitucinis Teismas nėra teismas ir nevykdo valstybės valdžios, nesuprantama, kodėl pareiškėjas kreipiasi būtent į šį teismą, prašydamas ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja vienos iš valstybės valdžią (šiuo atveju – įstatymų leidžiamąją valdžią) įgyvendinančių institucijų – Seimo išleistas teisės aktas.“

P.S. Nors kreipėsi parlamento grupė, o Klumbys buvo “tik“ jos atstovas, mano žiniomis, jis yra kreipimosi iniciatorius.

%d bloggers like this: