Matydamas, kad yra tam tikras skaitytojų susidomėjimas, nusprendžiau parašyti komentarą. Visų pirma reikia įžangos, kuri paaiškintų ypatingą JAV Aukščiausiojo Federalinio Teismo (SCOTUS) vaidmenį.
SCOTUS teisėjų atranka visada turi didelį vertybinį-politinį krūvį. Priešingai negu daugumoje Europos valstybių, SCOTUS teisėjais netampa pilkos pelės. Kandidatai į SCOTUS būna išnarstomi po kaulelį. Jie turi turėti aiškias vertybines-politines pažiūras, jeigu jų neturi, tau tapti šio teismo teisėju – be šansų. Nagrinėjama ne tik tavo biografija, bet ir sprendimai, kuriuos priėmei dirbdamas žemesnės instancijos teisme ir tikrinama, ar jie atitinka skirsiančios partijos ir prezidento politinę liniją. Analogiška procedūra vyksta su kandidato moksliniais straipsniais, nes dažniausiai į SCOTUS patenka akademinio pasaulio žmonės. Kaip vienas iš itin svarbių ypatumų, JAV konservatyvius teisininkus vienija Federalist Society nevyriausybinė organizacija, be kurios palaiminimo joks kandidatas negalėtų būti paskirtas SCOTUS teisėju nuo respublikonų.
Ilgą laiką SCOTUS buvo subalansuotas tarsi vaikam skirtos supynės, kurių viename gale sėdi 4 konservatyvūs teisėjai, kitame 4 liberalai. Kartais viena pusė turėdavo vienu daugiau. Bet įprastai per vidurį sėdi centristas, kurio balsas būna lemiamas, taip daugybę metų juo buvo S. Day O‘Connor. Šis swing vote lemdavo visų sprendimų vertybinę kryptį. Todėl aiškinant JAV konstituciją visada buvo svarbiausia viena taisyklė – penkių dauguma. Nes sudėtingi vertybiniai konstituciniai-teisiniai klausimai įprastai neturi vieno teisingo atsakymo ir kartu bet koks atsakymas gali būti apvilktas labai gražiu teisiniu rūbu.
Konservatyviems SCOTUS teisėjams būdinga tai, kad jie atstovauja vadinamąją originalizmo teisinę filosofiją (itin doktriniškai pagrįstą A. Scalios). Jos esmė tokia, kad JAV konstitucija turi būti aiškinama atsižvelgiant tik į jos tėvų kūrėjų valią ir patį konstitucijos tekstą. Ši filosofija iš esmės draudžia konstitucijoje atrasti kažkokių naujų teisių, kurių nenumatė patys konstitucijos autoriai. Liberalūs teisėjai vadovaujasi kitokia filosofija, kuri dažnai vadinama tiksline interpretacija. Jos esmė, kad ji laiko konstituciją gyvu, nuolat evoliucionuojančiu dokumentu, kurį interpretuojant galima rasti naujų teisių, jas plėtoti ir pan.
Problema SCOTUS ištiko per antrąją B. Obamos kadenciją, kai pastarasis negalėjo pakeisti į pensiją išėjusio teisėjo, nes demokratai neturėjo pakankamos daugumos Senate, todėl respublikonai pasinaudodami vadinamąją filibuster procedūra užvilkino naujo teisėjo skyrimą iki pat Obamos kadencijos pabaigos. Filibuster procedūra iš esmės leidžia Senate vykdyti nesibaigiančius debatus sprendžiamais klausimais, kurios neįveiksi, jeigu Senato dauguma nėra kvalifikuota, t. y. neturi daugiau kaip +60 balsų. Ši procedūra yra priežastis, kodėl per JAV kongresą seniai nepraeina jokios svarbesnės teisėkūros iniciatyvos, minus tam tikros išimtys dėl biudžetinių klausimų, kurias galima įveikti panaudojant reconciliation procedūrą.
D. Trumpui tapus prezidentu ir respublikonams turint senate pakankamą daugumą, pastarajam pavyko padaryti neregėtą dalyką – per vieną prezidento kadenciją pakeisti 3 JAV teisėjus. Jis pakeitė vieną konservatorių (mirusį A. Scalia) ir net du liberalus. Mano nuomone, trijų SCOTUS teisėjų pakeitimas yra reikšmingiausias jo kaip prezidento darbas, kurio padariniai JAV bus jaučiami daugybę metų, nes šie teisėjai gali į pensiją išeiti savo noru, o neretai miršta teisėjo kėdėje. Pavyzdžiui, Trumpas aiškiai deklaravo, kad į SCOTUS skirs tik tuos asmens, kurie panaikins Roe ir Casey precedentus. Taigi, dabar SCOTUS yra toks, kuriame yra penki konservatoriai, o šeštas yra konservatorius iš prigimties, bet dabar tapęs labiau centristu – teismo pirmininkas J. Roberts. Pastarasis nenori būti centristu, bet daro tai iš pareigos, nes jam rūpi, kad teismas neatrodytų, kaip politinė instituciją, todėl jis stengiasi išlaikyti teismo politinį neutralumą. Todėl per pastaruosius metus jis neretai balsuoja kartu su liberalais, ar net jiems likus mažumoje kartu su jais teikia atskirąsias nuomones.
Dabar į teismą atėjo tokia byla, kurioje būtent buvo keliamas Roe ir Casey precedentų panaikinimo klausimas, nes JAV yra ne viena valstija, kuri nesilaiko minėtų SCOTUS precedentų. Ginčas kilo dėl Misisipės valstijos teisinio reguliavimo, kuris uždraudė abortus po 15 nėštumo savaičių. Toks reguliavimas kertasi su Roe ir Casey precedentais.
S. Alito buvo pavesta teismo vardu parašyti sprendimą šioje byloje. Perskaičius patį sprendimą galiu pasakyti, kad jis yra itin pagrįstas, jeigu jį vertinsime per originalizmo filosofijos prizmę. Pas mus jokie teismų sprendimai nebūna taip stipriai motyvuoti. Bet tai nėra joks stebuklas, nes aborto vertybinis klausimas poliarizavęs JAV daugiau negu penkiasdešimt metų, todėl jie turi pilną teisinės, filosofinės ir kitokios doktrinos, nesunkiai leidžiančios pagrįsti tokį sprendimą. Užtenka mokėti gerai kompiliuoti.
Pačiame sprendime į kertinį moralinį klausimą dėl aborto blogio ar gėrio nėra atsakoma. Manau, tai padaryta visiškai sąmoningai, žinant, kad bandymai atsakinėti į šį klausimą nebus sėkmingi, nes jokiam kolektyviniam protui iki šiol to dar nepavyko padaryti. O jei ir būtų bandyta atsakinėti, tai sprendimas turėtų didelį politinį kvapą, o skaitant jį, matosi, kad to buvo vengta. Pavyzdžiui, sprendime net yra skyrius, kuriame S. Alito samprotauja, kaip visuomenė reaguos į šį sprendimą ir paaiškina, kodėl teismas neturi vadovautis visuomenės nuomone.
Sprendimas – grynai legalistinis. Tai reiškia, kad teismas nuėjo itin formaliu originalizmo keliu, t. y. nukirto Roe ir Casey precendentus iš esmės tuo pagrindu, kad pačiame Konstitucijos tekste niekada nebuvo įtvirtinta teisė į abortą.
Abortus įteisinęs 1973 m. Roe precedentas visada buvo kritikuojamas dėl itin silpno teisinio pagrindimo, t. y. teisė į abortą išvesta iš 14-tosios konstitucijos pataisos, kurios pirmoji dalis nustato teisę į tinkamą procesą (suprask, teismo). Šios teisės esmė, kad bet kokios asmens teisės ar laisvės gali būti suvaržytos tik esant tinkamam procesui. Ši pataisa vartoja laisvės (liberty) sąvoką, iš kurios ir buvo išvesti tokie dalykai, kaip teisė į privatumą ir abortą, nors orginalistai laikosi pozicijos, kad, nei teisės į privatumą, nei į abortą JAV konstitucijoje neegzistuoja. Pavyzdžiui, šiame sprendime S. Alito teisę į privatumą visada deda į kabutes.
Pagrįsdamas, kad konstitucijoje nėra teisės į abortą S. Alito padaro išsamų originalizmo testą. Jis nurodo, kad jeigu pačiame konstitucijos tekste ši teisė aiškiai nėra saugoma, reikia įvertinti, ar ji galėtų būti saugoma dėl to, kad teisė „turi gilias ištakas šalies istorijoje ir tradicijoje“ ir „yra implicitiškai tvarka grįstos laisvės koncepcijos dalimi“.
Dėl gilių ištakų šalies istorijoje ir tradicijoje sprendime analizuojamos anglo-amerikietiškos common law ištakos, kurios siekia XIII a. Padaroma išvada, kad Roe buvo grįsta klaidinga istorijos interpretacija, nes istoriškai abortai ne tik buvo draudžiami, bet už juos grėsė ir baudžiamoji atsakomybė. Nurodoma, kad nėra jokių istoriškai pagrįstų precedentų tautos istorijoje, kurie būtų pripažinę abortą kaip teisę.
Dėl implicitiškai tvarka grįstos laisvės koncepcijos šiek tiek paliečiamas moralės klausimas, bet argumentų esmė, kad potencialios gyvybės sunaikinimas negali būti laikomas ordered liberty dalimi.
Toliau analizuojama galimybė pakeisti Roe ir Casey precedentus. Nors S. Alito ir padaro gražią įžangą, kodėl svarbu precedentus saugoti, jis pateikia daugybę pavyzdžių, kai SCOTUS pakeitė savo paties precedentus esant svarbioms priežastims. Čia pateikiama net pusantro puslapio išnašų su pakeistais precedentais. Pačiame sprendimo tekste, kaip gražus ir itin svarbus precedento pakeitimas yra Brown v. Board of Education, nes šiuo sprendimu panaikinta rasinė segregacija mokyklose. Kas įdomiausia, tai visi S. Alito pateikti precedentų pakeitimo atvejai turi vieną bendrą vardiklį – jais arba atrandama kažkokių naujų teisių, arba praplečiamos senosios. Nė vienas iš jų nėra toks, kuriame atimama kažkokia teisė. Tai yra kertinis skirtumas.
Nes toliau S. Alito taiko testą, skirtą įvertinti, ar galima pakeisti precedentą.
Pirmasis klausimas, kurį reikėjo atsakyti, buvo Roe ir Casey sprendimų klaidingumo prigimtis. Čia jis padarė išvadą, kad sprendimai visiškai klaidingi, pagal anksčiau taikytą testą, kad tokios teisės konstitucijoje negalėjo būti atrasta. Antras klausimas – argumentacijos kokybė. Vėl čia jis pagrindė, kad visa Roe istorinė argumentacija buvo iš esmės grįsta klaidinta istorijos interpretacija. O pats sprendimas grįstas ne teisiniais, o politiniais argumentais, kurie būdingi įstatymų leidėjui priimant teisės aktus. Trečias klausimas – precedento workability. Nežinau, kaip tiksliai išversti šią sąvoką, bet iš esmės tai yra precedento praktinio pritaikomumo galimybė. Čia Alito teigia, kad Roe ir Casey nėra lengvai ir nuosekliai pritaikomas praktikoje, o tą pritaikomumą nėra lengva prognozuoti. Ketvirtas klausimas – precedento poveikis kitoms teisės sritims. Atsakymas į šį klausimą, man atrodė visai nepagrįstas, jam skirtas vos puslapis, kuris nebuvo apibendrintas logiškomis išvadomis. Atsakant į šį klausimą tiesiog teigiama šie precedentai atskiedė griežtą konstitucinės patikros SCOTUS taikomą standartą. Penktasis klausimas – pasikliovimas precedentu. Čia iš esmės pasakoma, kad jeigu moterys nori abortų, tai jos dabar sudaro rinkėjų daugumą, todėl tegul eina balsuoti ir lobuoti savo politikų.
Nors sprendimas pagrįstas itin stipriai, o čia mano labai sutrumpintas jo komentaras, matau su juo vieną didelę problemą, kuri man daro jį vis dėlto nepakankamai pagrįstu. Kaip ir minėjau, šis sprendimas savo esme atima ne bet kokią, o konstitucinę teisę. Ir nesugalvokit rašyti, kad neatima, o duoda valstijoms apsispręsti per įstatymų leidybą. Rezultatas yra toks, kad pasakoma, jog tokios konstitucinės teisės išvis nėra. Tai reiškia, kad priėmus šį sprendimą bent trylikoje valstybių teisė į abortą bus iš esmės negalima. Problema yra ta, kad teisė į abortą egzistavo penkiasdešimt metų federaciniu, o ne valstijų, lygmeniu. Žmonėms per tiek metų sukurti teisėti lūkesčiai, t. y. kad teisė į abortą yra įtvirtinta konstitucijoje. O dabar ji tiesiog atimama, pasakant, kad konstitucijoje tokios teisės niekada nebuvo. Nors ji de jure egzistavo jau 50 metų. Mano nuomone, pasakymas, kad konstitucijoje tokios teisės nebuvo, todėl dabar ją atimam ir atiduodam klausimą spręsti politikams, nėra pakankamas pagrindas, panaikinti precedentą, kuris tą teisę sukūrė. Net jeigu ji ir atsirado iš klaidos. O į šį mano klausimą, ar galima taip paimti ir atimti teismo prieš 50 metų pripažintą teisę, pačiame sprendime atsakymo nėra.
Patinka:
Patinka Įkeliama...