Išleista Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalga, skirta asmenų pasikeitimui prievolėse

Kažkaip nepastebėjau jokių teisės naujienų portaluose ar advokatų kontorų kasacinio teismo praktikos apžvalgose, todėl informuoju, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išleidęs naujausią teismų praktikos apžvalgą, kuri skirta asmenų pasikeitimui prievolėse. Prie šios apžvalgos rengimo savo ranką teko pridėti ir man. 


Įdomi tema, bet daug studentų ir studijas baigusių praktikuojančių teisininkų jos kažkodėl nemėgsta. Galbūt todėl, kad šia tema iki šiol niekas tvarkingai ir sistemiškai nieko nebuvo parašęs. Nors kasacinio teismo praktika asmenų pasikeitimo prievolėse klausimais nėra itin gausi, manau, mums pavyko sistemiškai sudėlioti tekstą ir pateikti atsakymus į dažniausiai praktikoje pasitaikančius klausimus. Pavyzdžiui, į kasacinį teismą dažniau patenkantis klausimas buvo, kai skolininkas bando ginčyti piniginio pobūdžio reikalavimo teisę, nes kreditoriaus asmuo, jo manymu, jam turi esminę reikšmę. Apžvalgoje pateikiami argumentai, kodėl įprastai taip nėra. 


Dar buvo įdomu atskleisti novacijos ir skolos perkėlimo tarpusavio santykį. Šių dalykų man niekas nepasakojo net būnant studentu, todėl teisininkai dažnai negali pasakyti, kodėl turime šiuos abu vieną kita dubliuojančius skolininko pakeitimo būdus. 


Apžvalgoje parodoma, kurių jurisdikcijų reguliavimas artimiausias mūsų CK įtvirtintoms normoms, taip pat pateikiama nemažai lyginamosios analizės iš soft law teisės šaltinių.


Kviečiu skaityti, naudotis ir remtis savo procesiniuose dokumentuose.

Advokatas negali būti persekiojamas už tai, kokius klientus gina

Viešojoje erdvėje yra įsisenėjusi barbariška tradicija skalbti advokatus už jų klientų būtas ir nebūtas nuodėmes. Tai daro visi, nuo eilinių facebook‘o komentatorių iki dideles auditorijas turinčių nuomonės formuotojų ir sprendimus priimančių politikų.

Tapatinti advokatą su jo ginamu klientu yra ne kas kita, o žemos teisinės kultūros požymis. Tiek iš Konstitucijos, tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos išplaukia, kad kiekvienam asmeniui turi būti garantuojamas sąžiningas ir teisingas teismo procesas. Galimybė naudotis advokato pagalba yra viena iš kertinių fair trial prielaidų. Todėl tokios teisminės gynybos nusipelno visi. Čia galima panaudoti viešame diskurse labai populiarų ad hitlerum argumentą, kad ir Hitleris nusipelnytų advokato pagalbos jeigu būtų teisiamas.  Galiausiai, net ir F. Kirkorovas, kuris dabar Lietuvoje paskelbtas persona non-grata, ginčydamas šį mūsų vykdomosios valdžios sprendimą turi pamatinę procesinę teisę naudotis advokato pagalba. 

Jeigu tapatinsime advokatus su jų klientais ir paskui naudosime šiuos faktus prieš tuos advokatus, kai svarstysime jų potencialią teisėjo karjerą, tai pasieksime keleriopų neigiamų padarinių. Pirma, sumažinsime galimybę turėti kvalifikuotus teisėjus, kurių dabar ir taip verkiant trūksta. Antra, nors ir advokatas turi pareigą, kaip ir gydytojas, suteikti pagalbą visiems, kuriems jos reikia, yra formalių galimybių, kaip vienam ar kitam asmeniui nesuteikti pagalbos motyvuojant, pavyzdžiui, advokato užimtumu. Leidžiant bujoti tokiai praktikai susidarytų tokia padėtis, kai tam tikri asmenys negalėtų gauti geriausios jiems įmanomos pagalbos vien dėlto, kad atstovavimas tam tikrą klientą advokatui keltų neigiamus reputacinius padarinius. Nors turėtų būti atvirkščiai, advokatas turėtų būti gerbiamas už tai, kad suteikia pagalbą nesirankiodamas visiems, kas jos prašo.

Sankirtą tarp advokato pagalbos vykdant teisingumą ir moralinės dilemos atstovauti galimai neteisėtai pasielgusį asmenį puikiai iliustravo Kolumbijos universiteto teisės profesorius William H. Simon, advokato etikai skirtą knygą (The Practice of Justice: A Theory of Lawyers’ Ethics) pradėdamas tokiu sakiniu:


No social role encourages such ambitious moral aspirations as the lawyer’s, and no social role so consistently disappoints the aspirations it encourages.”

Teisinės etikos moksle (kuriam Lietuvoje skiriama apverktinai mažai dėmesio, nors JAV universitetuose tai vienas svarbiausių teisės studijų dalykų) egzistuoja vadinamoji advokato veiksmų amoralumo teorija. Pagal ją advokatai nėra atsakingi tiek už savo veiksmus ginant klientą, tiek už kliento padarytus veiksmus dėl kurių jis yra ginamas. Ši teorija pateisina galimų žmogžudžių, pedofilų ir kitų panašių asmenų teisminę gynybą, nors dažniausiai jie iš anksto būna nuteisiami viešosios nuomonės teisme. Pagal šią teoriją advokatas turi ginti klientą net jeigu jis žino, ar įtaria, kad jo klientas padarė nusikalstamą veiką. Kiekvieno asmens kaltė turi būti įrodyta teisme, vykstant rungimosi principu grįstame procese. Tik tada bus galima laikyti, kad buvo išlaikytas sąžiningo ir teisingo teismo proceso standartas. Ir toks standartas yra išlaikomas, net ir tais atvejais, kai talentingas advokatas pasiekia palankų rezultatą savo klientui, kuris realiai padarė nusikaltimą, nors to teisme ir nepavyko įrodyti. Net ir išteisinus žmogžudį ir jam laisvėje padarius dar viena žmogžudystę, dėl to jį atstovavusio ir bylą laimėjusio advokato, vadovaujantis amoralumo teorija, negalima niekuo kaltinti. 

Kita vertus, amoralumo teorija turi išimčių. Vienas iš esminių reikalavimų siekiant taikyti šią teoriją yra, kad advokatas turi veikti teisės ir etikos rėmuose. Jeigu jo elgesys prasilenkia su teisės viršenybės, ar etikos reikalavimais ginant klientą teisme, tokiu atveju advokatas gali būti pagrįstai tarkuojamas.

Buvo pasibaisėtina stebėti naujausiąjį išpuolį, kai kandidatui į Konstitucinį Teismą prikaišiojo jo atstovavimą teismuose mažumos grupei, nes kaip gi gali Konstituciją (dokumentą, kuris laiduoja asmenų lygiateisiškumą, pamatinių žmogaus teisių apsaugą ir draudžia daugumos diktatą mažumai) aiškinti mažumas atstovavęs asmuo? 

Galiu tik priminti, kad demokratinėse-teisinėse valstybėse pati konstitucija yra laikoma antimažoritariniu aktu. Mūsų Konstituciją taip apibūdino pats KT dar 2006 metais.

Ne, jūs nesate skolingi 4 Eur UAB „Sergel“ už „tarpininkavimo paslaugas“ dėl komunalinių atliekų išvežimo Vilniaus savivaldybėje

Maždaug prieš dvi savaites nemaža dalis Vilniaus savivaldybės gyventojų gavo pranešimus iš UAB „Sergel“ su raginimu apmokėti skolą Vilniaus atliekų sistemų administratoriui (VASA) ir kartu sumokėti minėtam UAB‘ui 4 Eur kompensaciją už skolos išieškojimą, arba kaip jų atstovė sakė 15min.lt portalui – „tarpininkavimą“.


Turiu džiugų žinių, jeigu gavote tokį pranešimą, tai minėtam UAB jūs nesate nieko skolingi. Neabejoju, nemaža dalis žmonių iš 4500 perduotų skolininkų jau sumokėjo šį žioplumo mokestį. Pasistengsiu trumpai paaiškinti, kodėl vis dėlto tokiais atvejais nieko nereikia mokėti.

Pirma, jūs nesate jokiame teisiniame santykyje su minėtu UAB. Jūs nesudarėte su jais jokios sutarties, jokia pareiga nekyla jiems mokėti iš įstatymo ar kito teisės akto, jūs jų atžvilgiu nepadarėte delikto. Taigi, jokio teisinio pagrindo jiems mokėti kažkokias kompensacijas nėra, nes tiesiog neegzistuoja civilinės prievolės atsiradimo pagrindas. Teisiniame santykyje su šiuo UAB‘u yra VASA, kuri sudarė su ja sutartį dėl skolų išieškojimo. Taigi, paslaugą sutarties pagrindu gauna VASA, todėl ji už ją ir turėtų mokėti.

Antra, tokia sutartis tarp VASA ir šio UAB niekaip negali būti kvalifikuojama kaip sutartis trečiojo asmens naudai, o jūs tos naudos gavėju. Taip yra todėl, kad niekas negali būti verčiamas tapti naudos gavėju pagal tokio tipo sutartį. Tam yra būtina aiški ir nedviprasmiška naudos gavėjo valios išraiška prisijungti prie sutarties.

Trečia, tai nėra tarpininkavimo teisinis santykis, nes tarpininkavimo jums niekas prieš jūsų valią taip pat negali primesti. Čia yra atstovavimo teisinis santykis, nes šiuo atveju UAB išimtinai atstovauja VASA interesus. Todėl už šį atstovavimą susimokėti turėtų pati VASA.

Ketvirta, VASA šiuo atveju neperleido reikalavimo teisės į jus, nes jūs apie tai net nebuvote tinkamai informuotas, o iš pranešimo teksto matyti, kad skolą reikalaujama sumokėti pačiai VASA‘i.


Penkta, jie jus gali bandyti gąsdinti CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punktu, kuris numato, kad be tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų, į nuostolius įskaičiuojamos protingos išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka. Hmm… Tai yra visiškai niekinis argumentas, nes, kaip ir minėjau, jūs nesate jokiame teisiniame santykyje su šiuo UAB, todėl teisinio pagrindo jiems naudotis šia norma nėra. Protingų išlaidų galėtų reikalauti VASA pati sau. Bet minėtos išlaidos neturėtų būti laikomos protingomis, nes terminas už pirmą metų ketvirtį apmokėti tvarkomas atliekas suėjo 2021 m. kovo 31 d. Pranešimus žmonės dėl skolos gavo maždaug balandžio 16 d., t. y. iš esmės dėl juokingo dviejų savaičių praleisto termino. Kaip mačiau, skolos sumos svyruoja tarp 8-12 Eur. Pagalvokime, jeigu jūs esate skolingas 8 Eur, tai 4 Eur yra 50 procentų jūsų skolos. Tai reiškia, kad jūs gaunate 50 procentų dydžio baudą (kurią vadina kompensacija) už tai, kad 2 savaitėmis praleidote skolos apmokėjimo terminą. Joks teismas nelaikys tokios sumos protingomis išlaidomis, susijusiomis su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka, net jeigu jas bandytų reikalauti pati VASA. Jos yra visiškai neproporcingos jūsų esamai skolai, todėl niekaip negalėtų būti priteistos. 


Šešta, dėl teisinių žinių trūkumo daug kas galvoja, kad tokie UAB prilygsta antstoliams. Nieko panašaus, jie tik bando vaizduoti panašią į antstolių atliekamą skolos išieškojimo funkciją. Jie neturi jokių valdingų įgaliojimų iš jūsų reikalauti sumokėti tuos keturis eurus. Gali nebent tai bandyti daryti teismo tvarka ir, labai tikėtina, pralaimėti. 


Taigi, ką reikia daryti? Pirma, sumokėti turimą skolą VASA. Antra, išmesti minėto UAB‘o pranešimą su 4 Eur kompensacijos prašymu į šiukšlių dėžę. 

Šiaip mane labai nemaloniai stebina, kai monopolininkė savivaldybės įmonė dėl dviejų savaičių skolos sangulauja su maitvanagiais. 

Paslaugų gavėjo galimybė vienašališkai nutraukti atlygintinių paslaugų sutartį – iš esmės absoliuti

Vienas iš išskirtinių atlygintinių paslaugų sutarties bruožų yra itin palanki 6. 721 str. 1 d., nuostata, kuri leidžia paslaugų gavėjui vienašališkai nutraukti sutartį. Lyginant su minėto straipsnio 2 dalimi, kurioje vienašališko nutraukimo teisė suteikiama paslaugų teikėjui, galima pastebėti akivaizdų disbalansą. Paslaugų teikėjas vienašališkai gali nutraukti sutartį tik dėl svarbių priežasčių, o paslaugų gavėjas iš esmės kada nori t.y. galima sakyti, kad turi absoliučią teisę vienašališkai nutraukti sutartį. Tai patvirtino ir naujausia šios normos aiškinimo klausimu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis nr. 3K-3-476/2013 priimta 2013 m. spalio 11 dieną. Teismas nurodė:

“Pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalį klientas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, nepaisydamas to, kad paslaugų teikėjas jau pradėjo ją vykdyti. Šioje nuostatoje įtvirtinta viena iš paslaugos gavėjo interesų apsaugos garantijų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad ši paslaugų gavėjo teisė yra besąlyginė, ji negali būti siejama su tam tikrų aplinkybių nustatymu (pvz., paslaugos teikėjo veiksmai, teisinis ar ekonominis kliento pasirinkimo nutraukti sutartį pagrįstumas ir pan.) ir nepriklauso nuo to, fizinis ar juridinis asmuo yra paslaugos gavėjas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. birželio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Omnitel“ v. UAB „Marijampolės gelžbetonis“, bylos Nr. 3K-3-235/2007). Pirmiau nurodytoje teisės normoje taip pat nustatyta, kad vienašališko sutarties nutraukimo atveju klientas privalo sumokėti paslaugų teikėjui kainos dalį, proporcingą suteiktoms paslaugoms, ir atlyginti kitas protingas išlaidas, kurias paslaugų teikėjas, norėdamas įvykdyti sutartį, padarė iki pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo iš kliento momento. Jei yra laikomasi CK 6.721 straipsnio 1 dalyje nustatytos tvarkos, t. y. klientas praneša paslaugų teikėjui, kad sutartis yra nutraukiama, paslaugų gavėjo teisė vienašališkai nutraukti sutartį negali būti laikoma netinkamu sutartinių įsipareigojimų vykdymu ir negali būti laikoma sutarties pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Omnitel“ v. UAB „Marijampolės gelžbetonis“, bylos Nr. 3K-3-235/2007). Pagal kasacinio teismo nutartyse pateiktus išaiškinimus, susijusius su CK 6.721 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga sumokėti paslaugų kainos dalį, proporcingą suteiktoms paslaugoms, paslaugų teikėjas gali reikalauti atlyginti tik tiesioginius nuostolius. Galimybės reikalauti atlyginti negautas pajamas pagal paslaugų teikimo sutartį įstatyme nenumatyta (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Meilina ir KO“ v. UAB ,,Naderna“, bylos Nr. 3K-3-494/2005; 2007 m. birželio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Omnitel“ v. UAB ,,Bleiras“, bylos Nr. 3K-3-257/2007).“

Taigi šios normos logika paprasta – paslaugų gavėjas bet kada gali pasitraukti iš sutarties ir jam tereikės sumokėti už realiai iki sutarties nutraukimo suteiktas paslaugas. Tai turėtume suprasti taip, kad pavyzdžiui ilgalaikės terminuotos atlygintinių paslaugų sutartys neturi jokios reikšmės t.y. tas terminas nesaisto paslaugų gavėjo. Pastebėtina, kad paslaugų teikėjams, norint išlaikyti klientą, tokiais atvejais reikia suteikti papildomos naudos klientui, kuri verstų paslaugos gavėją. Tokiais atvejais mobiliojo ryšio operatoriai siūlo mažesnius tarifus, mobiliuosius telefonus, o interneto tiekėjai aukštesnę spartą, mažesnę nei įprastai kainą ir pan.

Kai nusikalstamais veiksmais padaroma žala, darbuotojas gali būti tiesioginiu civilinės atsakomybės subjektu (skolininku)

2015 m. spalio 26 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendė (Nr.3K-7-328-248/2015. Beje, šią nutartį pavyko rasti pačiame LAT interneto puslapyje, ačiū.) darbuotojo tiesioginės civilinės atsakomybės klausimą. Bendroji taisyklė, kaip žinome, yra: tuo atveju, kai darbuotojas sukelią žalą, tai kyla netiesioginė atsakomybė darbdaviui. Šį kartą teismui pasitaikė sudėtingesnė situaciją, kurią galima supaprastinti:

Asmuo A dirbo įmonėje B mūrininku. Atliekant gyvenamojo namo statybos darbus, įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio metu ieškovas nukrito nuo perdangos ir buvo sunkiai sužalotas, todėl neteko 80 proc. darbingumo. Įmonės B vadovė (asmuo C) buvo pripažinta kalta pagal BK 176 straipsnį (Darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimas). Baudžiamojoje byloje mūrininkui priteista iš įmonės B turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas. Po kiek laiko įmonė B subankrutavo ir buvo išregistruota. Mūrininkui jo patirta žala nebuvo atlyginta.

Kyla klausimas, ar galima reikalauti žalos atlyginimo iš bankrutavusios įmonės vadovės? LAT’o išplėstinė kolegija ir žemesnės instancijos teismai mano, kad galima. Šiai išvadai pagrįsti teismas pirmiausiai pasirėmė Konstitucinio Teismo doktrina dėl žalos atlyginimo, nurodydamas:

“Jog būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas, kylantis iš, inter alia, Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, kurioje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (2009 m. kovo 27 d., 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimai). Konstitucijoje imperatyviai reikalaujama įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (2010 m. vasario 3 d., 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimai). Asmeniui padarytos žalos atlyginimas turi būti realus ir teisingas.“

Toliau teismas, remdamasis KT doktrina, plėtoja visišką žalos atlyginimo principą:

“Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į galiojantį teisinių santykių reguliavimą ir egzistuojančią teismų praktiką šiuo klausimu, sprendžia, kad siekiant visiško žalos atlyginimo principo įgyvendinimo egzistuoja poreikis plėtoti kasacinio teismo praktiką, aiškinant ir taikant CK 6.264 straipsnį dėl netiesioginės atsakomybės ir galimybės žalą išsiieškoti iš tiesioginio kaltininko tais atvejais, kai darbdavys yra likviduotas dėl bankroto. Tais atvejais, kai netiesioginės atsakomybės subjektas likviduojamas dėl bankroto, taisyklė, kad žalą patyręs asmuo gali kreiptis tik į darbdavį,  o ne į tiesiogiai žalą padariusį asmenį – darbuotoją, neatitinka principinio įstatymo leidėjų tikslo dėl nukentėjusiųjų apsaugos. Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į būtinybę apsaugoti nukentėjusiojo interesus,  pažymi, kad tais atvejais, kai įmonė, pagal CK 6.264 straipsnį atsakinga už žalos atlyginimą, tačiau jos neatlyginusi, likviduojama dėl bankroto, darbdavio atsakomybės už darbuotojo veiksmais padarytą žalą taisyklė turi būti aiškinama ne kaip naikinanti savo veiksmais (neveikimu) žalą sukėlusio asmens atsakomybę, bet kaip įtvirtinanti papildomas garantijas nukentėjusiajam. Priešingas CK 6.264 straipsnio aiškinimas prieštarautų bendrajai atsakomybės už sukeltą žalą taisyklei ir visiško žalos atlyginimo (restitutio in integrum) principui.“

Šią poziciją LAT’as sustiprina ir lyginamuoju metodu naudodamas Europos deliktų teisės principus (soft law):

“Toks šios normos aiškinimas iš esmės atitinka ir Europos deliktų teisės principų (angl. Principles of European Tort Law, sutr. PETL) 6:102 straipsnio „Atsakomybė už pagalbininkus“ (angl. Liability for Auxiliaries), kuris taikomas ir atsakomybei už darbuotojus, komentarą, kuriame nurodyta, kad pagalbininkas visais atvejais gali būti traukiamas atsakomybėn kaip tiesioginis kaltininkas, tačiau nedidelio ar vidutinio neatsargumo atvejais jis turi regreso teisę į darbdavį.“

Toliau teismas paaiškina, koks yra CK 6.264 str. įtvirtintų taisyklių tikslas ir būtent kodėl įstatymų leidėjas šiuo atveju pasirenka netiesioginę civilinę atsakomybę:

“CK 6.264 straipsnyje nustatyta atsakomybės už kitą asmenį taisykle siekiama užtikrinti, pirma, nukentėjusiojo interesus (toks mechanizmas jam garantuoja operatyvų ir realų kompensacijos gavimą, nes įmonė paprastai yra finansiškai pajėgesnė už fizinį asmenį, nereikia aiškintis konkretaus kaltininko), ir, antra, ginti ir žalą padariusį darbuotoją, iš dalies apsaugant jį nuo finansinės naštos (darbuotojui nereikia skubiai atlyginti žalos, darbdavys gali nesinaudoti regreso teise ar naudotis ja ribotai). Pažymėtina, kad šie du siekiai gali būti suderinti tik tada, kai netiesioginės atsakomybės subjektas yra pajėgus patenkinti nukentėjusio asmens reikalavimus. Kai šių interesų suderinti neįmanoma ir jie konkuruoja tarpusavyje (pvz., neišliko netiesioginės civilinės atsakomybės subjekto, privalančio atlyginti žalą), prioritetas teiktinas nukentėjusio asmens interesų gynybai.“

Toliau teismas pritaiko teisėtų lūkesčių principą, nurodydamas:

“Nagrinėjamoje situacijoje aktualu, kad CK 6.280 straipsnio 1 dalyje nustatyta žalą atlyginusio asmens regreso teisė į žalą padariusį asmenį: atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Darbdavio, atlyginusio darbuotojo padarytą žalą, regreso teisę į tokį darbuotoją riboja darbo teisės normos. Darbuotojas tokiu atveju atsako pagal bendras materialinės atsakomybės taisykles. DK 253 straipsnio 3 punktas kaip vieną darbuotojų materialinės atsakomybės atvejų nustato baudų ir kompensacinių išmokų, kurias darbdavys turėjo sumokėti dėl darbuotojo kaltės, atlyginimą. Atlygintina žala nustatoma tokio dydžio, kurį darbdavys regreso teise įgijo dėl darbuotojo padarytos žalos atlyginimo (DK 257 straipsnio 4 dalis). Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad darbuotojas, kitam asmeniui padaręs žalos, nėra atleistas nuo turtinės atsakomybės – darbdavys turi teisę regreso tvarka išsiieškoti atlygintą žalą iš darbuotojo. Vadinasi, kasatorė negalėjo turėti teisėto lūkesčio, kad jai galiojančių teisės normų pagrindu nekils pareiga atlyginti žalą, padarytą netinkamai atliekant darbo funkcijas. Pažymėtina, kad išsiieškoti visą atlygintą žalą darbdavys gali ne visada, nes darbuotojui paprastai taikoma ribota atsakomybė (DK 254 straipsnis) ir tik įstatyme specialiai nustatytais atvejais jis atlygina visą padarytą žalą (DK 255 straipsnis). Darbuotojas, be kita ko, privalo atlyginti visą žalą, jei žala padaryta jo nusikalstama veika, kuri yra konstatuota BPK nustatyta tvarka (DK 255 straipsnio 2 punktas). Tai reiškia, kad darbdavys, CK 6.264 straipsnio pagrindu atlyginęs darbuotojo nusikalstamais veiksmais padarytą žalą, turi regreso teisę į nukentėjusiajam išmokėtą žalos, padarytos dėl darbuotojo kaltės, atlyginimą. Darbdaviui šia teise pasinaudojus, darbuotojui atsirandantys turtiniai padariniai iš esmės nesiskirtų nuo tų, kurie būtų, jei jis žalą atlygintų tiesiogiai nukentėjusiam asmeniui. Tai patvirtina poziciją dėl darbuotojo tiesioginės atsakomybės galimumo, kai už jį privalantis žalą atlyginti asmuo nebeegzistuoja.“

Remiantis visais šiais argumentais, LAT prieina prie galutinės išvados:

“Darbuotojas, padaręs žalą nusikalstamais veiksmais, kurie yra konstatuoti Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, ir iki žalos atlyginimo išnykus subjektui (darbdaviui), privalančiam už jį atlyginti žalą, gali būti tiesioginės civilinės atsakomybės subjektas (tiesioginis skolininkas) pagal deliktinę prievolę.

Taigi, turime specifinę situaciją, kai galima darbuotojo tiesioginė atsakomybė esant padarytai nusikalstamai veikai. Kyla klausimas, kas būtų analogiškoje situacijoje, tik jeigu nusikalstamos veikos nebūtų? Ar tokiu atveju tiesioginė darbuotojo civilinė atsakomybė būtų apribota DK 254 str. apimtimi (ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžiu)? Kaip ši norma konkuruotų su konstituciniu principu, kad padaryta žala turi būti atlyginta visiškai? Atsakymo reikės palaukti, bet dabar aišku, kad DK 255 str. atvejais bankrutavus darbdaviui, bus galima tiesiogiai išsieiškoti patirtą žalą iš darbuotojo.

Mano interviu su E. Kūriu žurnalui “Teismai.lt“

Jeigu kas dar nežinojote, tai Nacionalinė Teismų Administracija keletą metų leidžia žurnalą Teismai.lt, kuris skirtas visuomenės supažindinimui su teismų sistemos darbu. Nuo šio numerio ir aš prisijungiau prie žurnalo autorių. Ketinu kiekviename numeryje pateikti po interviu. Pirmajam darbui neatsitiktinai pasirinkau prof. E. Kūrį, nes jo pavyzdys man dar mokyklos laikais padarė didelę įtaką pasirenkant teisės studijas.

Interviu kalbamės apie jo darbą Europos Žmogaus Teisių Teisme.

Virselis 2

Patį žurnalą PDF formatu galite parsisiųsti ČIA , o ISSUU versiją visokioms planšetėms ČIA.

Kadangi žurnalo redaktoriai nepanaudojo viso interviu, tai nepanaudotus klausimus-atsakymus pateikiu savo tinklaraščio skaitytojams, kaip papildomą turinį:

Jūsų požiūris į Konvenciją kaip teisės šaltinį ir vertybę prieš darbą EŽTT ir dirbant jame, t. y. jau porą metų aiškinant Konvenciją?

Tas požiūris nepasikeitė. Konvencija – svarbus teisės šaltinis, taip pat ir nacionalinės. Lietuvos Konstitucinis Teismas dar prieš pusantro dešimtmečio yra pasisakęs, kad Konvencija yra svarbus ir Lietuvos konstitucinės teisės aiškinimo šaltinis. Pabrėšiu: ne pačios konstitucinės teisės, o jos aiškinimo. Taigi kiek tai įmanoma, reikia siekti, kad mūsų Konstitucijos aiškinimas atitiktų Konvencijos teisę. Jei Konstitucija vis dėlto tam tikrus santykius reguliuoja kitaip, gali (o kai kada ir turi) būti koreguojamas jos tekstas. Bet svarbu, kad ir EŽTT gerbtų valstybių narių konstitucinius ypatumus ir tradicijas. Deja, pasitaiko, kad į tuos dalykus atsižvelgiama nepakankami.

JAV Aukščiausias Teismas neseniai pripažino kai kuriose valstijose buvusį draudimą sudaryti vienalytes santuokas antikonstituciniu. Lietuvos Konstitucija šiuo klausimu pažodžiui nustato, kad santuoka sudaro tarp vyro ir moters. Ar tai, kad Seimas daugelį metų neužpildo partnerystės teisės spragos, ateityje gali būti EŽTT pripažinta pažeidžiančia Konvenciją?

Konstitucija neužkerta kelio įstatymų leidėjui reglamentuoti vienalyčių asmenų partnerystę – ne santuoką. Po JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimo buvo paskelbtas ir EŽTT sprendimas byloje Oliari ir kiti prieš Italiją. Neturiu galimybės jį čia plačiau komentuoti, bet besidomintiems galiu patarti atkreipti dėmesį į skirtumą tarp daugumos pozicijos ir trijų teisėjų atskirosios nuomonės. Manau, svarstant hipotetinės bylos prieš Lietuvą perpektyvą, tas skirtumas labai reikšmingas. Bet tokios bylos prieš Lietuvą EŽTT dar nėra. Neteko girdėti, kad ir Lietuvos teismams būtų tekę nagrinėti tokį ginčą. Galiu tik spėlioti, kodėl.

Neseniai Seimas dekriminalizavo įžeidimą, bet BK paliko šmeižtą kaip nusikalstamos veikos sudėtį. Kaip tai vertinate?

Siūlymams dekriminalizuoti šmeižtą (kitaip nei įžeidimą) kelią užkerta Konstitucija, kur ši veika tiesiogiai įvardyta kaip nusikalstama. Taškas, nėra daugiau ką sakyti. Bet yra bendresnė defamacijos dekriminalizavimo tendencija. Kritišką požiūrį į ją neseniai išdėsčiau atskirojoje nuomonėje byloje Özçelebi prieš Turkiją, jį palaikė dar du teisėjai. (Kai atsakinėju į jūsų klausimą, tas sprendimas dar nėra įsiteisėjęs, bet jau paskelbtas.)

Naujausioje “Verslo Klasėje“ straipsnis apie romėnų teisę

Dėl didelio užimtumo kurį laiką esu apleidęs blog’o rašymą. Pasistengsiu pasitaisyti, tačiau šio mėnesio žurnale Verslo Klasė galite rasti mano straipsnį apie tai, kaip romėnų papročiai virto įstatymais ir kokią įtaką šis procesas turi šiuolaikinei teisei. Iš esmės straipsnis apie XVII lentelių atsiradimą ir politines prielaidas. Šis straipsnis yra mano bandymas apie teisę rašyti ne teisininkų auditorijai. Ar tai pavyko, nuspręs skaitytojas. verslo klasė

Kaip persidalijamos žurnalistų priežiūros “akcijos“ ir kodėl bažnyčia yra viena iš “akcininkų“

Vakar bene daugiausiai žiniasklaidos dėmesio sulaukęs klausimas buvo visuomenės informavimo įstatymo pataisų projektas, kuriuo keičiamas žurnalistų priežiūros mechanizmas. Šios pataisos susilaukė didžiulio žurnalistų pasipiktinimo, nes J. Razma pasiūlė į visuomenės etikos informavimo asociaciją įtraukti Lietuvos katalikų bažnyčios Vyskupų konferenciją. Didžiulis sąmyšis! Akylesnis asmuo pastebėtų, kad bažnyčios atstovai jau seniai dalyvauja šioje veikloje, tam užtenka atsiversti galiojančią visuomenės informavimo įstatymo redakciją:

“46 straipsnis. Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija

2. Komisiją iš 15 narių, kuriuos į ją po vieną deleguoja Lietuvos žmogaus teisių centras, Lietuvos psichiatrų asociacija, Lietuvos katalikų bažnyčios Vyskupų konferencija, Lietuvos periodinės spaudos leidėjų asociacija, Lietuvos radijo ir televizijos asociacija, Lietuvos kabelinės televizijos asociacija, Regioninių televizijų asociacija, Lietuvos žurnalistų sąjunga, Lietuvos žurnalistų draugija, Lietuvos žurnalistikos centras, LRT, Žurnalų leidėjų asociacija, Regioninės spaudos leidėjų asociacija, Nacionalinė rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacija, Komunikacijos ir reklamos agentūrų asociacija, tvirtina šių organizacijų atstovų susirinkimas.“

Šiais pakeitimais Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija tiesiog yra pakeičiama į visuomenės informavimo etikos komisiją, kuri atliks visiškai identiškas funkcijas. Skirtumas, kad vietoje konkrečių deleguojamų darių iš tam tikrų subjektų, bus įkurta visuomenės informavimo etikos asociacija, kurios tikslas bus užtikrinti etikos kodekso nuostatų laikymąsi, visuomenės informavimo etikos principų puoselėjimą visuomenės informavimo veikloje ir ugdyti visuomenės sąmoningumą vertinant visuomenės informavimo procesus bei naudojantis viešąja informacija. Šiam tikslui į komisiją asociacija skirs po vieną narį. Narių bus viso 8, nes asociaciją sudaro 8 subjektai: Lietuvos žurnalistų sąjunga, Lietuvos žurnalistų draugija,Lietuvos katalikų bažnyčios Vyskupų konferencija, Interneto žiniasklaidos asociacija, Lietuvos radijo ir televizijos asociacija, Regioninių televizijų asociacija, Lietuvos kabelinės televizijos asociacija, Nacionalinė rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacija.

Taigi, matote skirtumus? Anksčiau komisiją sudarydavo 15 narių, kurių vienas bažnyčios atstovas, dabar 8 nariai, kurių vienas bažnyčios atstovas. Sistema ta pati, tačiau kiekvienam nariui tenka didesnis svoris.

Dar problema bus tame, kad 8 komisijos nariai – lyginis skaičius, reiškia sprendžiant ginčus neretai galės susidaryti situacija, kai balsai pasidalins po lygiai. Spėju, tada viską lems pirmininko balsas, nes toli gražu ne tobulos įstatymo pataisos to nereguliuoja. Pavyzdžiui, teismuose įprasta, kad teisėju kolegijos būtų nelyginio skaičiaus 3, 7, 9 ir t.t., būtent tam, kad nekiltų ši problema.

Kitas svarbus dalykas, ko siekiama tomis pataisomis, kad pati asociacija turės juridinį subjektiškumą ir bus finansuojama iš metinių įmokų už transliavimo ir (ar) retransliavimo licencijas.

Taigi, dėl pačios sudėties kažko stebuklingo neįvyko, mane tik stebina pati reakcija, kad kišasi bažnyčia. Ji jau seniai dalyvauja žiniasklaidos priežiūroje, tačiau aš nesuprantu kodėl. Vienas iš liberalų, balsavusių už šias pataisas, Remigijus Šimašius facebook tinkle paaiškino, kad:

“Ponai, nežinau kaip Jūs, bet aš tai manau, kad tokioje institucijoje atstovavimas turi būti platus ir atspindintis Lietuvą. Kiek atsimenu, RKB turi vieną didžiausių palaikymų visuomenėje kap institucija ir jai priklauso dauguma žmonių. Suprantu, kad daug kam nepriimtina bažnyčios pozicija. Man irgi ne visada priimtina. Tačiau neigti, kad ji atstovauja didelę visuomenės dalį – nelabai taiklu būtų. Ar aš ko nesuprantu?“

Paklausus, kaip daugelio žmonių palaikymas susijęs su žiniasklaidos priežiūra R. Šimašius atsakė:

“Na, tai ne visai savireguliacijos institucija… Bet šiaip jau sutinku su argumentais. Pripažįstu – gal ir nelogiška joje turėti bažnyčios atstovą.“

Visų pirma, tai yra žiniasklaidos savireguliacijos institucija, tam už užtenka atsiversti galiojančią įstatymų redakciją ir paskaityti vieną straipsnį:

46 straipsnis. Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija

1. Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija (toliau šiame straipsnyje – Komisija) – viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucija

Iš tiesų, įstatymo leidėjo logika buvo būtent tokia, kad siekiant užtikrinti spaudos laisvę, reikia suteikti galimybę tiems žiniasklaidos atstovams save reguliuoti. Tokiu atveju nebus galima priekaištauti dėl valstybės kišimosi, žiniasklaidos laisvės žabojimo, cenzūros ir t.t. Ką šioje komisijoje veikia bažnyčios atstovai, man ne neneša fantazija, čia kažkoks prokrikščioniškas kompromisas kuriant pradinį reguliavimą. Matyti, konservatoriams baisiai to reikėjo anais laikais. Jei bažnyčia niekaip nesusijusi su žiniasklaida, kodėl ji SAVIreguliuoja ją? Toje kompanijoje ji – balta varna.

Kyla klausimas, ar dabartinis reguliavimas, tiek būsimas reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 43 straipsniui, kuris nustato, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos, tai įtvirtindamas sekuliarizmo principą. Šiuo klausimu tarp eilučių yra pasisakęs ir Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 13 d. nutarime:

“Sistemiškai aiškinant Konstitucijos 43 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą normą, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos, šio straipsnio 4 dalies normą, kad bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savo kanonus ir statutus, 40 straipsnio 1 dalyje suformuluotą normą, kad valstybinės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos yra pasaulietinės, taip pat kitas Konstitucijos nuostatas darytina išvada, kad Konstitucijoje yra įtvirtintas valstybės ir bažnyčios atskirumo principas. Konstitucinis valstybės ir bažnyčios atskirumo principas yra Lietuvos valstybės, jos institucijų ir jų veiklos pasaulietiškumo pamatas. Šis principas, taip pat Konstitucijoje įtvirtinta įsitikinimų, minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė, konstitucinis asmenų lygybės principas kartu su kitomis konstitucinėmis nuostatomis lemia valstybės pasaulėžiūrinį ir religinį neutralumą.

Tai, kad Lietuvos valstybė ir jos institucijos yra pasaulėžiūros ir religijos požiūriu neutralios, reiškia valstybės ir tikybos sričių, valstybės ir bažnyčių bei religinių organizacijų paskirties, funkcijų ir veiklos atribojimą.

Konstitucijos 43 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas valstybinės religijos nebuvimo Lietuvoje principas. Ši Konstitucijos norma ir norma, numatanti, kad yra tradicinės Lietuvoje bažnyčios bei religinės organizacijos, reiškia, jog religijos tradiciškumas netapatintinas su jos valstybiškumu: bažnyčios bei religinės organizacijos nesikiša į valstybės, jos institucijų ir pareigūnų veiklą, neformuoja valstybinės politikos, o valstybė nesikiša į bažnyčių bei religinių organizacijų vidaus reikalus; jos laisvai tvarkosi pagal savo kanonus ir statutus (Konstitucijos 43 straipsnio 4 dalis).“

Kaip bažnyčios nesikišimas į valstybės, jos institucijų ir pareigūnų veikla suderinama tai, kad bažnyčia jau seniai turi savo atstovus žurnalistus prižiūrinčioje institucijoje?  Man atrodo, nelabai. Todėl prieinu prie išvados, kad bažnyčios šioje vietoje jau seniai neturi būti, gaila, kad visi atsibudo šiek tiek vėlai.

P.S. Apie pačių pataisų juridinę techniką gėda net kalbėti, nes vietoje 46 straipsnio galiojimas šiomis pataisomis nėra panaikinamas, o yra įkeliamas 46 (prim) straipsnis, kuris pavadinamas visuomenės informavimo etikos komisija. Tada pataisų gale pridedamos baigiamosios nuostatos, kuriose nurodoma, kad žurnalistų etikos ir leidėjų komisija veiks tol, kol nebus įsteigta visuomenės informavimo etikos komisija.  Teisiniai beraščiai, tiesiog reikėjo 46 straipsnį pakeisti į naują, o ne šalia sukurti 46 (prim) ir nustatyti konkretų įsigaliojimo terminą. Nes pakeitus komisijas senoji 46 straipsnio redakcija taip ir liks kabėti galiojančiame įstatyme.

P.P.S.  Norint, kad priežiūros komisijoje būtų visuomenės atstovų, pataisose tereikėjo nustatyti, pvz.: 1 arba 2 arba 3 visuomenės atstovus į komisiją skiria Seimas, Prezidentas, ir kažkas tokio, o ne bažnyčia.