Pažiūrėjau LRT dokumentinį filmą „PC Lietuva“ ir iš jo itin kliūna Spindulio Draugijos istorijos gabaliukas. Gudūs 2001-2002 metai. Jeigu labai trumpai tai VP Market sukūrė UAB Optimali investicija, kuriai buvo perduotas 700 milijonų vertės nekilnojamąjį turtą, kuris perleistas neįgaliųjų Spindulio Draugijai. Po to, tą turtą atpirko VP Market pasinaudodama lengvata susigrąžinti PVM‘ą ir taip gavo iš valstybės 76 milijonus litų.

Į visą šią schemą tuo metu prokuratūra pateikė tokį atsakymą: „nėra pagrindo kreiptis į teismą dėl sutarčių pripažinti negaliojančiomis.“

What the fuck? Paprastai kalbant kas įvyko, tai keli juridiniai asmenys tarpusavyje sutarčių pagalba stumdė vienas kitam pirmyn atgal turtą, kad gautų mokestinę lengvatą, t. y. naudojo civilinę (sutarčių) teisę, kad išvengtų iš viešosios teisės kylančios prievolės mokėti PVM‘ą. Čia yra klasikinė neteisėtos simuliacijos atvejis, kai sudarinėjama sutartis su statytiniu, kad išvengti tam tikrų teisinių prievolių. Nesvarbu, ar tokius sandorius kvalifikuosime, kaip tariamus ar apsimestinius, rezultatas būtų toks pat – jų negaliojimas su visais iš to išplaukiančiais padariniais. Šiuolaikinė sutarčių teisė net nesivargina simuliacinių sandorių skirstyti į tariamus ar apsimestinius, tiesiog pateikia bendrą apibrėžimą visiems simuliacijos atvejams. Jeigu prieš kelis mėnesius jau rašiau apie teisėtą simuliaciją, t. y. tokį jos atvejį, kai siekiama teisei neprieštaraujančio tikslo, tai simuliacija, siekiant išvengti mokesčių (per lengvatų mechanizmą) yra vadovėlinis neteisėtos simuliacijos pavyzdys. Draft common frame of reference (soft law šaltinis, turėjęs virsti ES civiliniu kodeksu) rašoma apie simuliacijos rizikas ir padarinius iliustruojant taip:

„In fact, however, such risks are often real, particularly if the parties are disguising a transaction for some illegal or fraudulent or tax-avoiding purpose. The contract may well be avoided under Chapter 7 (Grounds of Invalidity).“

Sveiku protu sunku patikėti, kad prokuratūra tikrai nematė juodu ant balto CK esančių simuliacinių sandorių negaliojimo pagrindų. Ką tuo metu veikė kiti teisininkai? Pačiam labai sunku komentuoti, nes 2001-2002 metais tryniau mokyklos suolą, todėl negaliu žinoti, koks tuo metu buvo bendras teisėsaugos institucijų ir teisininkų teisės supratimo lygis. Bet net tuo metu įsigaliojęs naujas CK nėra pasiteisinimas, nes iki tol galiojusiame sovietiniame CK buvo analogiškos apsimestinio ir tariamo sandorių pripažinimo negaliojančiais taisyklės, kurios rengiant naująjį CK buvo nucopy-pastintos į jį padarant tik mažas korekcijas, bet esmė liko ta pati. Palyginimui dabartinio CK nuostatos:

„1.86 straipsnis. Tariamojo sandorio negaliojimas

1. Tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja.

2. Tokiems sandoriams taikomos šio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos.

1.87 straipsnis. Apsimestinio sandorio negaliojimas

1. Jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės.

2. Jeigu apsimestiniu sandoriu yra pažeistos trečiųjų asmenų teisės ar teisėti interesai, šie asmenys, gindami savo teises, gali panaudoti apsimetimo faktą prieš apsimestinio sandorio šalis.

3. Apsimestinio sandorio šalys apsimestinio sandorio sudarymo fakto negali panaudoti prieš trečiuosius asmenis, kurie sąžiningai įgijo teises apsimestinio sandorio pagrindu.“

Sovietinio CK nuostatos:

„51 straipsnis. Tariamojo sandorio negaliojimas

Negalioja sandoris, sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių.

Tokiam sandoriui taikomos taisyklės, numatytos šio kodekso 47 straipsnio antrojoje dalyje.

52 straipsnis. Apsimestinio sandorio negaliojimas

Jeigu sandoris sudarytas, siekiant pridengti kitą sandorį, taikomos taisyklės, liečiančios tą sandorį, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje.“

Žiūrint iš 2023 metų perspektyvos protu nesuvokiama, kaip prokuratūra galėjo nematyti šių sandorių negaliojimo pagrindų ir kad buvusi faktinė situacija atitinka būtent juos. Visiškai akivaizdu, kad priešingai negu dokumentiniame komentuojantis R. Barysas, kad: „teisėta ne visada teisinga“, šiuo atveju čia nieko teisėto nebuvo. Normaliai veikiančios valstybės institucijos turėjo sugriauti tokius neteisėtus sandorius. Labai įdomi tyrimo dalis, tikiuosi autoriai nesupyks, bet šią dokumentinio dalį išsikirpsiu ir naudosiu per savo sutarčių teisės paskaitas, nes įdomesnį neteisėtos simuliacijos su statytiniu atvejį net turint itin gerą fantaziją būtų sunku sugalvoti. O čia realus gyvenimas.

Kaip žadėjau, pradedu komentarų seriją apie dažniai pasitaikančias ir vartotojams galvos skausmą sukeliančias sutarčių sąlygas. Pirmas komentaras bus apie automatinį sutarties atnaujinimą.  

Dažniausiai dauguma vartotojų nemaloniuoju būdu susipažįsta su tokia sąlyga, kai po Naujųjų metų užsibrėžia tikslą pradėti sportuoti, o tuo metu visi sporto klubai kaip susitarę siūlo geras  nuolaidas naujiems nariams. Po to nemažai sportininkų greitai praranda entuziazmą, pamiršta apie sporto klubą, o po metų nustemba gavę pranešimus, kad jų sutartis pratęsta dar metams, todėl mokėk už praleistą mėnesį ar du.

Ar toks sporto klubų elgesys teisėtas? Viešojoje erdvėje jie teigia, kad tai neva atitinka kažkokias „gerąsias praktikas“ ir teisę. Nors pagal teisę toks sporto klubų elgesys dažnai bus neteisėtas.  Jau labai seniai mūsų civiliniame kodekse (CK) įgyvendinta vadinamoji 1993 m. nesąžiningų sąlygų kontrolės direktyva (93/13/EEB). Su ja CK įtvirtintas pavyzdinis nesąžiningų sutarties sąlygų sąrašas, viena jų skamba taip (CK 6.228(4) straipsnio 2 dalies 8 punktas): 

„Verslininkui suteikiama teisė vienašališkai automatiškai pratęsti terminuotą sutartį arba numatomas neprotingai trumpas laikas, per kurį vartotojas turi pareikšti savo nuomonę dėl sutarties pratęsimo, arba kad apie savo sutikimą ar nesutikimą pratęsti sutartį vartotojas turi pranešti neprotingai anksti.“

Dėl šios normos taikymo mes neturime jokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, rengiant šį komentarą, nesugebėjau rasti net Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimų, kurie aiškintų šią nuostatą. Todėl pateiksiu grynai savo šios nuostatos interpretaciją. Todėl pateikiamą informaciją naudokite savo rizika. 

Mano nuomone, pati savaime sąlyga, leidžianti automatiškai pratęsti sutarti nėra nesąžininga. Ji netgi gali būti naudinga vartotojui. Tokio tipo sąlygos atsirado komercinėse sutartyse, nes verslininkams neretai dažnai patogu, kad tęstinio vykdymo sutartis prasitęs automatu. Esant tokiai sąlygai ilgalaikės sutarties sąlygai ir jos terminui einant į pabaigą nereikia persiderėti dėl naujos sutarties, todėl taupomas laikas ir pinigai. Analogiškai, tokia sąlyga gali būti patogi ir vartotojui, įsivaizduokime, kad jūs metams sudarėte sutartį su sporto klubu ir sąžiningai sportuojate visus metus, todėl esate apsisprendę sportuoti dar ne vienerius metus. Tokia sąlyga leidžia jums nevargti sudarinėti naujos sutarties. Deja, neretai užmaršiems vartotojams tokia sąlyga pratęsia sutartį, kai jie apie jos egzistavimą sutartyje net nežino, arba žinojo sudarydami sutartį, tačiau praėjus metams pamiršo. Manau, kad neretai verslas bando šioje vietoje pagudrauti vartotojų užmaršumo sąskaita. Toks elgesys neturėtų būti laikomas sąžiningu. 

Grįžtant prie pacituotos normos, automatinio sutarties pratęsimo turėtų būti laikoma nesąžininga, tada ji ne bet kaip, o vienašališkai leidžia automatikai pratęsti sutartį. Ką šioje vietoje reiškia vienašališkai? Mano manymu, tai reiškia, kad tai yra tokia situacija, kai vartotojas negali padaryti informuoto sprendimo, kuriuo išreikštų savo valią dėl sutarties (ne)pratęsimo. Visiškai suprantama, kad net jeigu vartotojas sutarties sudarymo metu buvo supažindintas su tokia sąlyga, po metų jis bus pamiršęs apie ją. Todėl, jeigu verslininkas tyli ir po to staigiai pratęsia sutartį, toks elgesys bus neteisėtas ir tokia sąlyga turėtų būti laikoma nesąžininga. 

Kita vertus, tokia sąlyga gali būti sąžininga, jeigu verslininkas informuos vartotoją, kad prasideda terminas, per kurį vartotojas turi apsispręsti dėl automatinio sutarties pratęsimo. Sąžiningumo reikalavimą galėtų atitikti tokia situacija, kai jūs sudarote sutartį su sporto klubu metams, kurioje yra automatinio sutarties pratęsimo sąlyga, kurioje jums nustatytas mėnesio apsisprendimo laikotarpis dėl sutarties pratęsimo. Įsivaizduokime, kad tai yra dvyliktas jūsų sutarties vykdymo mėnuo. Jeigu prasidėjus šiam apsisprendimo mėnesiui sporto klubas jus informuoja, kad prasidėjo šis 30 dienų terminas, per kurį turite apsispręsti dėl sutarties pratęsimo, tada toks pratęsimas bus teisėtas. Nesvarbu, ar jūs išreikšite savo pritarimą ar nepritarimą pratęsimui. Mano manymu, kai verslininkas jus aiškiai informavo, kad nepareiškus prieštaravimo, sutartis prasitęs metams po trisdešimties dienų (su sąlyga, kad laikysime šį apsisprendimo laikotarpio terminą protingu), toks pratęsimas bus sąžiningas. Svarbu, kad jūs buvote tinkamai informuoti. Tai bus padaryta tinkamai, jeigu gausit SMS, emailą ar pan. Šiuo atveju tinkama bet kokia komunikacijos priemonė, kurią jūs naudojate tarpusavio susižinojime. 

Bijau, kad dažniausiai automatu pratęsiant sutartį, tokio pranešimo vartotojai negauna. Todėl, jeigu vartotojas negali padaryti informuoto sprendimo ir išreikšti savo valią dėl tokio automatinio sutarties pranešimo, mano vertinimu tokios sutarties pratęsimo sąlygos nėra sąžiningos. Jeigu jos nėra sąžiningomis, reiškia yra negaliojančios, todėl sutarties pratęsimas turėtų būti laikomas neteisėtu. Jeigu sutarties pratęsimas neteisėtas, reiškia, sutartis nebuvo pratęsta, todėl ji pasibaigė jūsų sutartyje apibrėžtu pabaigos terminu. Tai reiškia, kad jeigu jūs pasirašėte sutartį metams, tai už jokį 13 ar 14 mėnesį, kurį jūs nelankot sporto klubo, iš jūsų pinigų reikalauti negalės. 

Analogiškai toks automatinis vartojimo sutarčių pratęsimas būtų neteisėtas ir bet kokių kitų paslaugų teikimo atveju, t. y. visokio interneto ryšio ir pan. Sporto klubus tiesiog panaudojau kaip dažnai pasitaikančią situaciją. Kita vertus nereikia pamiršti, kad jeigu pasibaigus sutarties terminui, bet esant automatinei jos atnaujinimo sąlygai, vaikščiosite į sporto klubą, naudosite interneto ryšį ir pan. toks jūsų elgesys bus vertinamas kaip jūsų išreikšta valia pratęsti sutartį. 

Jokios tuščios artimo ryšio sąvokos, kurios neva būtų įgyvendintos per jungtinės veiklos sutartį, nėra adekvati alternatyva normaliam partnerystės reguliavimui

Artėjant civilinės sąjungos įstatymo svarstymui ir priėmimui Seime sugalvojau paanalizuoti tiek šį reguliavimą, tiek jam siūlomą artimo ryšio sąvokos „alternatyvą“. Iš pradžių pradėjęs rašyti vartojau žodį, ne „sąvoka“, o „koncepcija“, tačiau paskaitęs tą vieno naujo CK straipsnio projektą, supratau, kad nieko konceptualaus jame nėra, tiesiog pateikiama projekto autorių įsivaizduojamo artimo ryšio sąvoka:

„2.23¹ straipsnis. Asmens teisės į artimą ryšį pripažinimas

1. Kiekvienas turi teisę, kad būtų gerbiamas jo turimas artimas ryšys su artimaisiais. Artimas ryšys – tai asmens santykis su kitu asmeniu, kylantis iš tvaraus ir pasitikėjimu grįsto asmeninio socialinio ryšio. Artimas ryšys teisines pasekmes sukelia tik įstatymų numatytais atvejais.

2. Artimą ryšį savaime turi šeimos nariai bei artimieji giminaičiai.

3. Artimą ryšį, preziumuojama, turi:

3.1. Asmenys, kurie yra sudarę susitarimą dėl bendro gyvenimo.

3.2. Asmenys, kuriuos sieja globos ar rūpybos santykiai arba yra sudarę susitarimą dėl tarpusavio išlaikymo.

4. Įstatymų nustatytais atvejais kiti asmenys gali būti pripažinti turintys artimą ryšį.

5. Šeimos narius siejantis artimas ryšys yra pirmesnis nei kitais pagrindais atsiradęs ryšys.“

Va ir visas pakeitimas, kuriuo homofobai galvoja, kad pateikia alternatyvą civilinės sąjungos reguliavimui. Kaip galima tokį dalyką laikyti kažkokia alternatyva civilinės sąjungos reguliavimui? Šis sąvokos įtvirtinimas neišsprendžia nė vienos problemos, tiesiog 3.1. kalba apie kažkokį neaiškų susitarimą dėl bendro gyvenimo. Visų pirma siūlau atkreipti dėmesį į pačią formą, kuri parodo, kad autoriai net pačio CK gyvenime nėra vartę. CK, kaip ir visi normalūs įstatymai yra struktūruojamas į straipsnius, dalis ir punktus. Tačiau čia trečia straipsnio dalis skirstoma į 3.1, 3.2. WTF??? Tipinis paskutinės nakties deadline‘o darbas, kur elementarūs dalykai nėra apgalvoti, o siūlomas kažkoks bardakas. 

Kas galėtų būti tas mistinis susitarimas dėl bendro gyvenimo? Šiuo klausimu jau atliepė A. Širinskienė su kolegomis sakydama, kad yra toks 2017 m. CK VI knygos pakeitimų projektas, kuriame siekiama jungtinės veiklos sutarties reguliavimą pritaikyti šiam reikalui. Susiradau aš tą projektą, juo pakeisti keli straipsniai. Tiek turinio prasme, tiek teisės nuoseklumo, sistemiškumo prasme šie pakeitimai yra tragikomiški. 

Visų pirma, sutarčių teisė nėra tinkamas instrumentas reglamentuoti tokius santykius kaip civilinė sąjunga (partnerystė). Tai, kad jungtinės veiklos kitas pavadinimas yra partnerystė, o jungtinės veiklos sutarties šalys vadinamos partneriais neturi nieko bendro su partneryste kaip alternatyva šeimos teisinių santykių reguliavimui (taip, homofobai, ŠEIMOS). Sutarčių teisės tikslas yra leisti šalims laisvai sukurti paprastai quid pro quo grindžiamus teisiškai saistančius santykius. Civilinės sąjungos (partnerystės) prigimtis yra iš socialinių santykių, tokių kaip meilė ir pan. Sutarčių teisė sąmoningai vengia sutartiniais laikyti tokius santykius, kurie kyla iš asmenų tarpusavio socialinio ryšio. Egzistuoja labai stipri prezumpcija, kad socialiniai santykiai nesitransformuoja į sutartinius. Pavyzdžiui, common law vienas svarbiausių precedentų šiuo klausimu yra 1919 m. Balfour v Balfour spredimas, kuriame paaiškinta:

„The common law does not regulate the form of agreements between spouses. Their promises are not sealed with seals and sealing wax. The consideration that really obtains for them is that natural love and affection which counts for so little in these cold Courts. The terms may be repudiated, varied or renewed as performance proceeds or as disagreements develop, and the principles of the common law as to exoneration and discharge and accord and satisfaction are such as find no place in the domestic code. The parties themselves are advocates, judges, Courts, sheriff’s officer and reporter. In respect of these promises each house is a domain into which the King’s writ does not seek to run, and to which his officers do not seek to be admitted.“

Pačios jungtinės veiklos sutarties tikslas yra bendros partnerių naudos siekis. Ji įprastai yra komercinio pobūdžio, dar romėnų laikais societas buvo alternatyva normaliai neišvystytiems juridiniams asmenims. Net ir su siūlomais pakeitimais jungtinės veiklos reguliavimas niekaip pilnaverčiai neišspręstų homoseksualių asmenų problemų. 

Pirma, pats sutarčių teisės metodas iš principo nėra tinkamas tokio pobūdžio santykiams reguliuoti. Sutarčių teisė grindžiama dispozityviuoju metodu per sutarties laisvės principą. Kiek čia bus laisvės susitarti dėl tokios partnerystės turinio, partnerių teisių ir pareigų? Jeigu šis principas veiks visa apimtimi, tai susitarti iš esmės bus galima dėl bet ko. Jeigu pažiūrėtume į CK III knygą, tai ji, nors ir reguliuoja privačius teisinius santykius, vis dėlto dominuoja imperatyvai ir manevro laisvės toje knygoje yra labai mažai. Ši knyga taip sukonstruota visiškai pagrįstai, nes šeimos santykiai turi būti labai aiškiai apibrėžti. Siūlomais CK jungtinės veiklos pakeitimais nėra apibrėžiama nieko.

Iš to seka ir antroji problema, kuri pasireiškia prievolių teisės nuostatų ir bendrųjų sutarčių teisės nuostatų taikymu. Projekte visiškai nėra paaiškinamas šių taisyklių santykis su modifikuotomis jungtinės veiklos nuostatomis. Tai reiškia, kad tiek prievolių teisės, tiek sutarčių teisės bendrosios nuostatos galės būti taikomos, kaip ir visoms kitoms sutartims bei normaliai jungtinei veiklai. Žinot kiek tai užprogramuos problemų ir teisinių ginčų? Begalybę. Aš galiu pateikti tik porą pavyzdžių. Ar tokia jungtinės veiklos sutartis turės būti sudaroma neribotam terminui, ar vis dėlto galės būti terminuota? Ko gero, visi pasakysite, kad ji turės būti neterminuota. Ok, tada, jeigu ji neterminuota, ar galėsime jai taikyti CK 6.199 straipsnį, kuris nustato, kad neapibrėžtam terminui sudarytą sutartį bet kuri šalis gali nutraukti apie tai per protingą terminą iš anksto įspėjusi kitą šalį, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita? Tai reikštų, kad tokią jungtinę veiklą (partnerystę) galima nutraukti bet kada be jokios priežasties, užtenka tik pranešimo kitai šaliai. Ar logiška leisti taip daryti santykiui, kuris turėtų būti alternatyva šeimos teisiniam reguliavimui? 

Sutarčių teisės pasižymi savo specifinę gynybos būdų sistema. Ar esant tokiai jungtinei veiklai leisime juos visus taikyti, jeigu ne, tai kuriuos? Kas bus laikoma tokios sutarties pažeidimu (netinkamu vykdymu)? Jeigu jau bus pažeidimas, tai kontinente pagrindinis gynybos būdas yra įpareigojimas vykdyti sutartį natūra. Labai juokingai skambės ne teisininkams įpareigoti partnerį vykdyti sutartį natūra. Aišku, aš čia utriruoju, bet tuo siekiu parodyti, kad visiškai niekas nebuvo apgalvota rengiant tokio pobūdžio projektus. 

Pačiam man labai keistai atrodo, kai A. Širinskienė naudoja tokia iškreiptą logiką, kad toks reguliavimas per jungtinę veiklą yra gerai, nes atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Ji turbūt turi omenyje tas LAT bylas, kuriose teismas išsprendė sugyventinių kartu užgyvento turto dalybų problemas per jungtinę veiklą. Šiuo atveju kasacinis teismas taip padarė ne todėl, kad būtent per jungtinę veiklą reikia spręsti tokius klausimus, o pritaikė toli siekiančią nekorektišką analogiją pildydamas teisinio reguliavimo spragas. Esu įsitikinęs, kad nė vienas teisėjas, priėmęs šiuo sprendimus negalvojo, kad va čia labai geras sprendimas. Tiesiog nebuvo kitos išeities kaip spręsti tokius klausimus. Todėl spraga pildyta net ir nesilaikant įstatymo imperatyvo, kuris nustato rašytinę formą jungtinės veiklos sutarčiai, kurios nesilaikymas pastarąją daro negaliojančia. 

Todėl jokie sutarčių teisės, jungtinės veikos pakeitimai negali būti alternatyva normaliam civilinės sąjungos (partnerystės reguliavimui). Šios „alternatyvos“ ne tik, kad grindžiamos teisės neišmanymu, diletantiškumu ir nepagarba jai, bet ir negerbia pačių žmonių, kurių santykiams neva yra skirtos sureguliuoti. Galima daug filosofuoti, kam reikalinga teisė, koks jos tikslas, bet aš į šį klausimą esu sau atsakęs paprastai. Pagrindinė teisės funkcija – padėti žmonėms gyventi. Jeigu teisė nepadeda žmonėms gyventi, o net jiems trukdo, tai akivaizdu, kad ji šios funkcijos neatlieka. Todėl šios „alternatyvos“ yra tiesiog ciniškos. 

Pats civilinės sąjungos reguliavimas (beje, man patinka pavadinimas civilinė sąjunga, nes neturi komercinio partnerystės kvapo) taip pat toli gražu nėra tobulas. Jis iš tiesų atrodo kompromisinis, o tai sukurs nemažai problemų ir galimų teisinių (net ir konstitucinių) ginčų. Pavyzdžiui, reguliavimu nustatomas bendrosios dalinės nuosavybės režimas. Kaip tai sprendžia turtinių klausimų problemą? Čia tiesiog padaryta nepagrįsta dirbtinė takoskyra nuo santuokos bendros jungtinės nuosavybės. Kam skaudėtų, kad du asmenys operuotų bendros jungtinės nuosavybės pagrindu? 

Civilinės sąjungos įstatymo projekto oponentai lygindami jį su anksčiau nepraėjusiu partnerystės projektu pašiepia, kad tai yra: „Ta pati mergelė, tik kita suknelė“. Su šiuo šaržu galima sutikti, bet tik iš dalies. Nes mergelė gal ir yra ta pati, bet, kol persirenginėjo suknelę, buvo bent porą kartų išžaginta.

Kita vertus, nors civilinės sąjungos projektas ir ne pats geriausias, jis galėtų būti pagrindu ant kurio vėliau būtų lipdomi pakeitimai galiausiai padarant pilnavertį teisinį reguliavimą, kuris iš esmės išspręstų šiuos visuomenės grupės teisines problemas. Šiuo įstatymu homoseksualūs asmenys nors ir nebūtų lygiateisiai, bet bent jau būtų teisiškai pripažintas jų egzistavimas. 

Pagaliau dienos šviesą išvydo mokslo studija, skirta pandemijos įtakai teisėje. Vienas iš bendraautorių esu aš. Rašiau apie pandemijos įtaką sutarčių vykdymui, t. y. apie nenugalimos jėgos (force majeure) ir sutarties vykdymo dėl esminio sutarties suvaržymo (rebus sic stantibus) tarpusavio santykį. 

Kaip vieną pagrindinių idėjų siūliau išplėsti teismų praktikoje įtvirtintą neįmanomumo sampratą ir paaiškinau, kad šiuolaikinėje sutarčių teisėje yra daugiau neįmanomumo rūšių. Galima pasidžiaugti, kad šis pasiūlymas yra jau įgyvendintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, kuris dar šių metų kovo mėnesį išplėtojo savo praktiką šiuo klausimu (žr. e3K-3-66-313/2022). Knygoje šiam klausimui skirtoje dalyje rasite išsamesnius paaiškinimus negu teismo nutartyje. Galėsite plačiau susipažinti su kitomis neįmanomumo atmainomis.

Taip pat rašiau apie įstatyme įtvirtintų nenugalimos jėgos išimčių taikymo problemas ir paaiškinau, kad jų egzistavimas apskritai daro force majeure neefektyvų kaip gynybos būdą. Įstatyme sukurta šių išimčių problema bus dar aktualesnė dėl Ukrainos-Rusijos karo sutrikusių tiekimo grandinių.

Visi, kas besidomi sutarčių teise, galite parsisiųsti pdfą paspaudę ČIA . O jeigu nesidomite sutarčių teise, tai galite eiti paskaityti, ką ten mano bičiulis Justinas Žilinskas parašė apie privalomą vakcinavimą. 

Matydamas, kad yra tam tikras skaitytojų susidomėjimas, nusprendžiau parašyti komentarą. Visų pirma reikia įžangos, kuri paaiškintų ypatingą JAV Aukščiausiojo Federalinio Teismo (SCOTUS) vaidmenį.

SCOTUS teisėjų atranka visada turi didelį vertybinį-politinį krūvį. Priešingai negu daugumoje Europos valstybių, SCOTUS teisėjais netampa pilkos pelės. Kandidatai į SCOTUS būna išnarstomi po kaulelį. Jie turi turėti aiškias vertybines-politines pažiūras, jeigu jų neturi, tau tapti šio teismo teisėju – be šansų. Nagrinėjama ne tik tavo biografija, bet ir sprendimai, kuriuos priėmei dirbdamas žemesnės instancijos teisme ir tikrinama, ar jie atitinka skirsiančios partijos ir prezidento politinę liniją. Analogiška procedūra vyksta su kandidato moksliniais straipsniais, nes dažniausiai į SCOTUS patenka akademinio pasaulio žmonės. Kaip vienas iš itin svarbių ypatumų, JAV konservatyvius teisininkus vienija Federalist Society nevyriausybinė organizacija, be kurios palaiminimo joks kandidatas negalėtų būti paskirtas SCOTUS teisėju nuo respublikonų.

Ilgą laiką SCOTUS buvo subalansuotas tarsi vaikam skirtos supynės, kurių viename gale sėdi 4 konservatyvūs teisėjai, kitame 4 liberalai. Kartais viena pusė turėdavo vienu daugiau. Bet įprastai per vidurį sėdi centristas, kurio balsas būna lemiamas, taip daugybę metų juo buvo S. Day O‘Connor. Šis swing vote lemdavo visų sprendimų vertybinę kryptį. Todėl aiškinant JAV konstituciją visada buvo svarbiausia viena taisyklė – penkių dauguma. Nes sudėtingi vertybiniai konstituciniai-teisiniai klausimai įprastai neturi vieno teisingo atsakymo ir kartu bet koks atsakymas gali būti apvilktas labai gražiu teisiniu rūbu.

Konservatyviems SCOTUS teisėjams būdinga tai, kad jie atstovauja vadinamąją originalizmo teisinę filosofiją (itin doktriniškai pagrįstą A. Scalios). Jos esmė tokia, kad JAV konstitucija turi būti aiškinama atsižvelgiant tik į jos tėvų kūrėjų valią ir patį konstitucijos tekstą. Ši filosofija iš esmės draudžia konstitucijoje atrasti kažkokių naujų teisių, kurių nenumatė patys konstitucijos autoriai. Liberalūs teisėjai vadovaujasi kitokia filosofija, kuri dažnai vadinama tiksline interpretacija. Jos esmė, kad ji laiko konstituciją gyvu, nuolat evoliucionuojančiu dokumentu, kurį interpretuojant galima rasti naujų teisių, jas plėtoti ir pan.

Problema SCOTUS ištiko per antrąją B. Obamos kadenciją, kai pastarasis negalėjo pakeisti į pensiją išėjusio teisėjo, nes demokratai neturėjo pakankamos daugumos Senate, todėl respublikonai pasinaudodami vadinamąją filibuster procedūra užvilkino naujo teisėjo skyrimą iki pat Obamos kadencijos pabaigos. Filibuster procedūra iš esmės leidžia Senate vykdyti nesibaigiančius debatus sprendžiamais klausimais, kurios neįveiksi, jeigu Senato dauguma nėra kvalifikuota, t. y. neturi daugiau kaip +60 balsų. Ši procedūra yra priežastis, kodėl per JAV kongresą seniai nepraeina jokios svarbesnės teisėkūros iniciatyvos, minus tam tikros išimtys dėl biudžetinių klausimų, kurias galima įveikti panaudojant reconciliation procedūrą.

D. Trumpui tapus prezidentu ir respublikonams turint senate pakankamą daugumą, pastarajam pavyko padaryti neregėtą dalyką – per vieną prezidento kadenciją pakeisti 3 JAV teisėjus. Jis pakeitė vieną konservatorių (mirusį A. Scalia) ir net du liberalus. Mano nuomone, trijų SCOTUS teisėjų pakeitimas yra reikšmingiausias jo kaip prezidento darbas, kurio padariniai JAV bus jaučiami daugybę metų, nes šie teisėjai gali į pensiją išeiti savo noru, o neretai miršta teisėjo kėdėje. Pavyzdžiui, Trumpas aiškiai deklaravo, kad į SCOTUS skirs tik tuos asmens, kurie panaikins Roe ir Casey precedentus. Taigi, dabar SCOTUS yra toks, kuriame yra penki konservatoriai, o šeštas yra konservatorius iš prigimties, bet dabar tapęs labiau centristu – teismo pirmininkas J. Roberts. Pastarasis nenori būti centristu, bet daro tai iš pareigos, nes jam rūpi, kad teismas neatrodytų, kaip politinė instituciją, todėl jis stengiasi išlaikyti teismo politinį neutralumą. Todėl per pastaruosius metus jis neretai balsuoja kartu su liberalais, ar net jiems likus mažumoje kartu su jais teikia atskirąsias nuomones.

Dabar į teismą atėjo tokia byla, kurioje būtent buvo keliamas Roe ir Casey precedentų panaikinimo klausimas, nes JAV yra ne viena valstija, kuri nesilaiko minėtų SCOTUS precedentų. Ginčas kilo dėl Misisipės valstijos teisinio reguliavimo, kuris uždraudė abortus po 15 nėštumo savaičių. Toks reguliavimas kertasi su Roe ir Casey precedentais.

S. Alito buvo pavesta teismo vardu parašyti sprendimą šioje byloje. Perskaičius patį sprendimą galiu pasakyti, kad jis yra itin pagrįstas, jeigu jį vertinsime per originalizmo filosofijos prizmę. Pas mus jokie teismų sprendimai nebūna taip stipriai motyvuoti. Bet tai nėra joks stebuklas, nes aborto vertybinis klausimas poliarizavęs JAV daugiau negu penkiasdešimt metų, todėl jie turi pilną teisinės, filosofinės ir kitokios doktrinos, nesunkiai leidžiančios pagrįsti tokį sprendimą. Užtenka mokėti gerai kompiliuoti.

Pačiame sprendime į kertinį moralinį klausimą dėl aborto blogio ar gėrio nėra atsakoma. Manau, tai padaryta visiškai sąmoningai, žinant, kad bandymai atsakinėti į šį klausimą nebus sėkmingi, nes jokiam kolektyviniam protui iki šiol to dar nepavyko padaryti. O jei ir būtų bandyta atsakinėti, tai sprendimas turėtų didelį politinį kvapą, o skaitant jį, matosi, kad to buvo vengta. Pavyzdžiui, sprendime net yra skyrius, kuriame S. Alito samprotauja, kaip visuomenė reaguos į šį sprendimą ir paaiškina, kodėl teismas neturi vadovautis visuomenės nuomone.

Sprendimas – grynai legalistinis. Tai reiškia, kad teismas nuėjo itin formaliu originalizmo keliu, t. y. nukirto Roe ir Casey precendentus iš esmės tuo pagrindu, kad pačiame Konstitucijos tekste niekada nebuvo įtvirtinta teisė į abortą.

Abortus įteisinęs 1973 m. Roe precedentas visada buvo kritikuojamas dėl itin silpno teisinio pagrindimo, t. y. teisė į abortą išvesta iš 14-tosios konstitucijos pataisos, kurios pirmoji dalis nustato teisę į tinkamą procesą (suprask, teismo). Šios teisės esmė, kad bet kokios asmens teisės ar laisvės gali būti suvaržytos tik esant tinkamam procesui. Ši pataisa vartoja laisvės (liberty) sąvoką, iš kurios ir buvo išvesti tokie dalykai, kaip teisė į privatumą ir abortą, nors orginalistai laikosi pozicijos, kad, nei teisės į privatumą, nei į abortą JAV konstitucijoje neegzistuoja. Pavyzdžiui, šiame sprendime S. Alito teisę į privatumą visada deda į kabutes.

Pagrįsdamas, kad konstitucijoje nėra teisės į abortą S. Alito padaro išsamų originalizmo testą. Jis nurodo, kad jeigu pačiame konstitucijos tekste ši teisė aiškiai nėra saugoma, reikia įvertinti, ar ji galėtų būti saugoma dėl to, kad teisė „turi gilias ištakas šalies istorijoje ir tradicijoje“ ir „yra implicitiškai tvarka grįstos laisvės koncepcijos dalimi“.

Dėl gilių ištakų šalies istorijoje ir tradicijoje sprendime analizuojamos anglo-amerikietiškos common law ištakos, kurios siekia XIII a. Padaroma išvada, kad Roe buvo grįsta klaidinga istorijos interpretacija, nes istoriškai abortai ne tik buvo draudžiami, bet už juos grėsė ir baudžiamoji atsakomybė. Nurodoma, kad nėra jokių istoriškai pagrįstų precedentų tautos istorijoje, kurie būtų pripažinę abortą kaip teisę.

Dėl implicitiškai tvarka grįstos laisvės koncepcijos šiek tiek paliečiamas moralės klausimas, bet argumentų esmė, kad potencialios gyvybės sunaikinimas negali būti laikomas ordered liberty dalimi.

Toliau analizuojama galimybė pakeisti Roe ir Casey precedentus. Nors S. Alito ir padaro gražią įžangą, kodėl svarbu precedentus saugoti, jis pateikia daugybę pavyzdžių, kai SCOTUS pakeitė savo paties precedentus esant svarbioms priežastims. Čia pateikiama net pusantro puslapio išnašų su pakeistais precedentais. Pačiame sprendimo tekste, kaip gražus ir itin svarbus precedento pakeitimas yra Brown v. Board of Education, nes šiuo sprendimu panaikinta rasinė segregacija mokyklose. Kas įdomiausia, tai visi S. Alito pateikti precedentų pakeitimo atvejai turi vieną bendrą vardiklį – jais arba atrandama kažkokių naujų teisių, arba praplečiamos senosios. Nė vienas iš jų nėra toks, kuriame atimama kažkokia teisė. Tai yra kertinis skirtumas.

Nes toliau S. Alito taiko testą, skirtą įvertinti, ar galima pakeisti precedentą.

Pirmasis klausimas, kurį reikėjo atsakyti, buvo Roe ir Casey sprendimų klaidingumo prigimtis. Čia jis padarė išvadą, kad sprendimai visiškai klaidingi, pagal anksčiau taikytą testą, kad tokios teisės konstitucijoje negalėjo būti atrasta. Antras klausimas – argumentacijos kokybė. Vėl čia jis pagrindė, kad visa Roe istorinė argumentacija buvo iš esmės grįsta klaidinta istorijos interpretacija. O pats sprendimas grįstas ne teisiniais, o politiniais argumentais, kurie būdingi įstatymų leidėjui priimant teisės aktus. Trečias klausimas – precedento workability. Nežinau, kaip tiksliai išversti šią sąvoką, bet iš esmės tai yra precedento praktinio pritaikomumo galimybė. Čia Alito teigia, kad Roe ir Casey nėra lengvai ir nuosekliai pritaikomas praktikoje, o tą pritaikomumą nėra lengva prognozuoti. Ketvirtas klausimas – precedento poveikis kitoms teisės sritims. Atsakymas į šį klausimą, man atrodė visai nepagrįstas, jam skirtas vos puslapis, kuris nebuvo apibendrintas logiškomis išvadomis. Atsakant į šį klausimą tiesiog teigiama šie precedentai atskiedė griežtą konstitucinės patikros SCOTUS taikomą standartą. Penktasis klausimas – pasikliovimas precedentu. Čia iš esmės pasakoma, kad jeigu moterys nori abortų, tai jos dabar sudaro rinkėjų daugumą, todėl tegul eina balsuoti ir lobuoti savo politikų.

Nors sprendimas pagrįstas itin stipriai, o čia mano labai sutrumpintas jo komentaras, matau su juo vieną didelę problemą, kuri man daro jį vis dėlto nepakankamai pagrįstu. Kaip ir minėjau, šis sprendimas savo esme atima ne bet kokią, o konstitucinę teisę. Ir nesugalvokit rašyti, kad neatima, o duoda valstijoms apsispręsti per įstatymų leidybą. Rezultatas yra toks, kad pasakoma, jog tokios konstitucinės teisės išvis nėra. Tai reiškia, kad priėmus šį sprendimą bent trylikoje valstybių teisė į abortą bus iš esmės negalima. Problema yra ta, kad teisė į abortą egzistavo penkiasdešimt metų federaciniu, o ne valstijų, lygmeniu. Žmonėms per tiek metų sukurti teisėti lūkesčiai, t. y. kad teisė į abortą yra įtvirtinta konstitucijoje. O dabar ji tiesiog atimama, pasakant, kad konstitucijoje tokios teisės niekada nebuvo. Nors ji de jure egzistavo jau 50 metų. Mano nuomone, pasakymas, kad konstitucijoje tokios teisės nebuvo, todėl dabar ją atimam ir atiduodam klausimą spręsti politikams, nėra pakankamas pagrindas, panaikinti precedentą, kuris tą teisę sukūrė. Net jeigu ji ir atsirado iš klaidos. O į šį mano klausimą, ar galima taip paimti ir atimti teismo prieš 50 metų pripažintą teisę, pačiame sprendime atsakymo nėra.

Karo metu pasidarė ypač madinga gintis teisinėmis fikcijomis. Durneliai, supraskit, ne čia ne mano verslas, nes ne aš vadovas, akcininkas ir pan. Iš tiesų šios įmonės akcininke yra įmonė X, kurios savininkė yra įmonė Y. Durneliai, mes tikrai neturime nieko bendro su Lukoilu, nes degalinių tinklą valdo austriškas fondas, o Viados savininku yra lietuviškas UAB.

Toks dalykas kaip juridiniai asmenys – teisinė fikcija. Šios fikcijos žmonių sukurtos siekiant įvairų tikslų. Visų pirma, atriboti fizinio asmens teisinę atsakomybę (visokios ribotos atsakomybės JA atmainos). Racionalu leisti žmogui kurti ir rizikuoti, o tam nepavykus apriboti atsakomybę pagal juridinio asmens prievolės tik tam juridiniam asmeniui perduotu turtu. Kaip kitą tikslą galima įvardinti galimybę žmonėms kartu vykdyti bendrą veiklą ir kurti bendrą turto masę.

Tų tikslų yra žymiai daugiau, bet toliau apie tai nesiplėsiu. Kas nebuvo vienas iš tikslų – galimybė vartytis iš gaidžio aiškinant, kad čia ne aš, čia beveidė korporacija, kurios akcijos priklauso mano žmonai, sūnui ir pan. Arba kaip sako mūsų liaudies tradicijos: – ne aš mušu, verba muša. Šiais laikais žmonės nėra tokie kvaili. Žurnalistai ir ne tik jie naudodamiesi viešai prieinamais šaltiniais moka išpainioti šiuos voratinklius. Ir jeigu tu sukūrei UAB, kurio vadovas yra tavo artimas giminaitis, o jos savininku yra įmonė, kurios akcijos yra tavo, tai čia nėra jokia geniali schema, kai niekas nematys tavo sąsajų. Šiais laikais dviejų tarpusavio UABų ir fondelių schemos labai lengvai išnarpliojamos. Todėl jeigu nesukūrei kažko panašaus į Britų Mergelių salų schemas, kurioms perkąsti reikia suvirškinti terabaitus Panamos popierių, geriau su tokia kvaila gynyba nesivargink.

Tokių pasiteisinimų logika, turbūt, paimta iš praeito amžiaus PR vadovėlių, sugalvota nevykusių teisininkų ir viešųjų ryšių specialistų, visiškai neveikia taip lengvai viešai prieinamos informacijos amžiuje.

Žinoma, dažniausiai naudodamas teisinę fikciją gali apsiginti instituciniame teisme nuo teisinės atsakomybės, bet egzistuoja ir viešosios nuomonės teismas, kuriame tokia gynyba nėra labai efektyvi. Neigiami reputaciniai padariniai pralaimėjus viešosios nuomonės teisme gali būti gerokai žiauresni, negu pralaimėjimas instituciniame teisme.

Vakar turėjau paskutines sutarčių teisės paskaitas/seminarus su studentais. Kaip visada, galiui palieku gardžiausią temą – sutarčių nutraukimą ir to teisinius padarinius. Nors vesdamas paskaitą kaip per minų lauką bandai apeiti Ukrainos temą, vis tiek nuo to atsiriboti yra pratiškai neįmanoma. Bediskutuojant apie sutarčių nutraukimo būdus studentai iškėlė labai gerą, sudėtingą ir aktualų sutarčių teisės klausimą: 

– Ar yra galimybių Lietuvos įmonėms, kurios turi ilgalaikius komercinius sutartinius santykius su tiekėjais/gamintojais/pardavėjais iš Rusijos, teisėtai nutraukti tokias sutartis, kai formaliai nėra tų sutarčių vykdymo pažeidimo?

Lengviausia ir paprasčiausia būtų atsakyti, kad ne, tokios galimybės nėra, jeigu pačiose sutartyse nėra numatyti tokie sutarties nutraukimo pagrindai (sutarties laisvės principo išraiška), nes nesant nutraukimą pateisinančių sutarčių pažeidimų, tokių sutarčių privaloma laikytis (sutarties privalomumo principo viršenybė. Bet ne tam mokomės dalyką, kuris vadinasi „sutarčių teisės problemos“, kad ieškotume lengviausių atsakymų. Toliau pateiksiu keletą teorinių pasvarstymų, kurie galėtų būti vertinami kaip teisėtas pagrindas nutraukti tokias sutartis. 

DISCLAMER: tai nėra teisinė konsultacija, tiesiog garsiai dalinuosi savo mintimis.

Įsivaizduokime situaciją, kad Lietuvos įmonė X yra sudariusi ilgalaikę prekių tiekimo sutartį su Rusijos įmone Y. Sutartyje nustatyta taikytina teisė ne Rusijos (tikėkimės, kokios Lietuvos, arba dar geriau, jeigu Vokietijos arba ta pati 1980 m. Vienos konvencija dėl tarptautinio pirkimo-pardavimo sutarčių), o ginčai, kylantis iš sutarties taip pat spręstini ne Rusijos teismuose. Nes jeigu viskas daroma pagal Rusijos teisę ir Rusijos teismuose, tai viską pamirškite, nieko nebus. 

Visų pirma, kalbant apie ilgalaikes tęstinio vykdymo sutartis, jas pagal vykdymo apibrėžtumą skirstome į dvi kategorijas: terminuotos ir neterminuotos. Su neterminuotomis ilgalaikėmis sutartimis pagal Lietuvos CK yra sprendimo būdas – CK 6.199 straipsnis, kuris nustato, kad  neapibrėžtam terminui sudarytą sutartį bet kuri šalis gali nutraukti apie tai per protingą terminą iš anksto įspėjusi kitą šalį, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita. Tai reiškia, jeigu turite su Rusijos įmone tokią sutartį, kuri viena vertus yra ilgalaikė ir tęstinio vykdymo, tačiau, kita vertus, joje neapibrėžtas sutarties pabaigos terminas, tai šios normos pagrindu bet kada galite ją nutraukti. Už tenka apie tai per protingą terminą informuoti kitą šalį. Ir norint pasinaudoti nereikia, kad kita šalis būtų pažeidusi sutartį. Ši taisyklė mūsų CK atsirado iš UNIDROIT principų, ji būdinga ir kitoms jurisdikcijoms. Toks racionalas labai paprastas – šalys, net ir besivadovaudamos sutarties laisvės principu, negali būti amžinai įkalintos neterminuotuose sutartiniuose santykiuose. Įdomu tai, kad mūsų kodekso rengėjai iškraipė šios taisyklės prasmę, pridėdami gabalą po kablelio: „jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita“. UNIDROIT principuose šio gabaliuko nėra. Vertinant pagal tikslą, ši taisyklė yra imperatyvi ir jokie šalių susitarimai negali riboti galimybės nutraukti sutartį, kuri savo pobūdžio prasme yra be pabaigos. 

Antra, žymiai sudėtingesnė situacija, kai turime ilgalaikę tęstinio vykdymo terminuotą sutartį, t. y. tokią, kuri turi aiškiai apibrėžta pabaigos terminą. Mūsų, kaip ir daugumos valstybių civiliniai kodeksai nenumato savarankiškų pagrindų nutraukti tokias sutartis, kai nėra įvykdomas sutarties pažeidimas. Mano nuomone, tai yra vienas iš šiuolaikinės sutarčių teisės didžiausių trūkumų. Turbūt daug kas man paprieštarautų, sakydamas, kad viskas čia gerai, nes sutartys tam ir sudaromos, kad jų laikytis, jas vykdyti ir taip planuoti savo ateitį. Visiškai sutinku su tokia bendra idėja ir sutarčių teisės funkcija. BET. Bet, manau, kad kartais galimos išimtys iš šios bendrosios taisyklės. Ir manau taip ne vienas. Po to, kai 2010 m. buvo išleista trečioji UNIDROIT principų redakcija, principus kuruojantys mokslininkai ir praktikai nesustojo. Buvo planuojama naujoji 2016 redakcija. Į agendą buvo įtrauktas ambicingas uždavinys – sukurti taisykles, kurios, kurios būtų skirtos ilgalaikių terminuotų sutarčių nutraukimui. Kaip suprantu, vienas iš idėjos iniciatorių buvo vokiečių prievolių teisės superžvaigždė R. Zimmermann. 

Darbo grupė ir pranešėjai, pasinaudodami lyginamuoju metodu sugalvojo pateisinamos priežasties doktriną (Čia mano sugalvotas pavadinimas, bet kadangi apie tai pas mus niekas daugiau nėra rašęs, todėl jaučiuosi turįs teisę užvadinti. Anglų kalboje jie turėjo du darbinius pavadinimus: just cause ir compelling reason). Šios doktrinos esmės yra tokia, kad net ir labai racionaliai ir atsargiai sutarčių pagalbą projektuojant savo ateitį, gali būti tokių situacijų, kai atsiranda pateisinama priežastis, leidžianti nutraukti sutartį. Ta priežastis pasireiškia ne sutarties pažeidimu, o turi kažkokią kitokią formą. Parengiamuosiuose dokumentuose kaip pavyzdys neretai buvo įvardijamas sutarties šalių tarpusavio pasitikėjimo praradimas. Galima svarstyti, ar po pateisinamos priežasties turiniu negalėtų tilpti ir tokios situacijos, kai viena iš šalių nebenori turėti reikalų su kita šalimi dėl tokių priežasčių, kaip moraliniai įsitikinimai nefinansuoti priešiškos valstybės tankų prie savo sienos? Mano manymu, tai turėtų būti įmanoma. 

UNIDROIT darbo grupė parengė tokias universalias taisykles, kurios turėjo gana plačiai įgyvendinti šią doktriną, tačiau, vis dėlto galiausiai neatsirado politinės valios perkelti šias taisykles į 2016 m. principų redakciją. Vis dėlto, neatsitiktinai paminėjau R. Zimmermann‘ą. UNIDROIT taisyklės, skirtos pateisinamos priežasties doktrinos įgyvendinimui buvo parengtos pagal Vokietijos CK 314 straipsnį, t. y. vokiečiai iš esmės vieninteliai turi juodu ant balto įsitvirtinę tokių sutarčių nutraukimo būdą:

„314 straipsnis. Tęstinio vykdymo sutarčių nutraukimas dėl pateisinamos priežasties.

(1) Kiekviena sutarties šalis gali nutraukti tęstinio vykdymo teisinius santykius iš karto įsigaliojančiu pranešimu, kai yra pateisinama priežastis tai padaryti. Pateisinama priežastis egzistuoja tada, jeigu, atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes ir derinant abiejų šalių interesus, iš sutartį nutraukiančios šalies negalima protingai tikėtis tęsti sutartinius santykius iki sutartyje numatytotermino pabaigos.“

Kita vertus, common law valstybių teismų praktikoje, yra ne vienas sprendimas, kurio teismai pateisina sutarties nutraukimą nesant sutarties pažeidimo, tačiau egzistuojant pateisinamai priežasčiai.  Pavyzdžiui, sprendimas Australian Medic-Care Company Ltd v. Hamilton Pharmaceutical Pty Limited.

Nors ir neturime analogiško teisinio reguliavimo pagal Vokietijos CK 314 straipsniui, nebūčiau toks tikras, ar analogiškos doktrinos negalima būtų teismų praktikoje perimti lyginamojo metodo pagalba. 

Net ir neįgyvendinus analogiškų taisyklių UNIDROIT principuose, 2018 m. buvo išleistas fundamentalus kelių tūkstančių puslapių lyginamosios sutarčių teisės leidinys (Ed. N. Jansen, R. Zimmermann. Commentaries on European Contract Laws. Oxford University Press), kuriame pateikiamos modelinės sutarčių teisės taisyklės, skirtos Europai. Jose nuostatos skirtos ilgalaikių terminuotų sutarčių nutraukimui dėl pateisinamos priežasties egzistuoja. 

Taigi, teorinės galimybės teisėtai nutraukti ir tokias sutartis, jeigu pas mus neegzistuoja, tai bent jau gali būti svarstomos dėl galimų įgyvendinimo būdų teismų praktikoje ar CK. Apie visą tai plačiau ir su šaltiniais galima paskaityti mano disertacijoje. 

Kaip ir kiekvienais metais šiandien vyksta mano mėgstama VU TF organizuojama mokslinė-teisinė konferencija „Teisės mokslo pavasaris“. Dar džiugiau, kad šiemet ji skirta privačiajai (taip, lietuvių kalboje yra žodis „privati“, o ne „privatinė“) teisei. Tačiau jau ne pirmą kartą šioje konferencijoje kliūna vienas dalykas – nežinau, ar pranešimą skaito teisės mokslininkas ar advokatas.

Man visiškai suprantama, kad dauguma Lietuvos teisės mokslininkų yra mokslininkais pagal hobį (tai būdinga ir man pačiam, jeigu mane išvis galima vadinti mokslininku, nebent labai laisvai vartojant šią sąvoką), o pagal amatą – praktikai. To priežastis labai paprasta, dėl apgailėtino aukštojo mokslo finansavimo, teisininkas, nedirbantis praktiku, 9 iš 10 atvejų būtų pasmerktas skurdui. Todėl tarp teisininkų populiaru užsiimti labdaringa veikla padėstant universitetuose ir parašant vieną kitą publikaciją. Čia viskas kaip ir toleruotina, nes tokia pas mus aukštojo mokslo tikrovė.

Problemą matau kitur. Man kliūna, kai asmuo, kuris tuo pačiu metu yra teisės mokslininkas ir praktikas, per mokslą prastuminėja savo kliento interesus. Dabar peržengsiu raudoną liniją, paliesiu mūsų privačioje teisėje esančią mistinę apoteozinę figūrą – V. Mikelėną. Turbūt apie jo nuopelnus nereikia pasakoti net ir ne teisininkams. O teisininkų bendruomenėje jo žodis yra arčiausiai dievo. Šiandien V. Mikelėnas skaitė pranešimą apie teisės principų ir normų santykį, kurio kulminaciją iliustravo vienos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties, jo nuomone, klaidingu sprendimu. Viskas būtų kaip ir ok – visiškai normalu kritikuoti teismų sprendimus, tai yra sveikintina. Kritika sudaro prielaidas teismų praktikos vystymuisi.

Kas yra negerai, kai mokslininkas, kuris kritikuoja teismų praktiką, turi kitų, aiškiai nedeklaruotų interesų tai darydamas. Šiuo atveju V. Mikelėnas kritikavo kasacinio teismo nutartį byloje, kurioje pats atstovavo bylą pralaimėjusią šalį. Ir to niekaip nedeklaravo klausytojams pranešimo metu. Ar aš vienas manau, kad taip elgtis nėra tvarkoje? Ar toks elgesys yra etiškas? Manau, kad klausytojams turėjo būti aiškiai pasakyta, jog aš buvau atstovas šioje byloje, todėl mano nuomonė yra šališka. Bylos pralaimėjimo fakto nebūtina išviešinti. Man atrodo žiauriai gėdinga, kai teisės mohikanas taip suvedinėja sąskaitas po pralaimėtos bylos ir tuo pačiu metu nedeklaruoja atstovavimo fakto. Tai yra ne pirmas atvejis, kai matau teisės mokslininkus-advokatus darant panašius dalykus. Pavyzdžiui, maždaug prieš dešimtį metų toje pačioje „Teisės mokslo pavasario konferencijoje“ tai darė kitas mokslininkas/advokatas, kuris tuo metu atstovavo vieną banką kasacinėje byloje ir grynai skaitė pranešimą apie lizingo ir pirkimo-pardavimo su atpirkimo teise santykį, t. y. klausimu, kuris grynai buvo jo atstovaujamo kliento bylos dalyku. Dėl įvykio senaties, neįvardinsiu šio asmens pavardės, bet jei kažkam labai rūpi, tai lengvai išgooglinsite. Atvejų, kai advokatai stumia savo kliento interesus per mokslines konferencijas ir pan. yra žymai daugiau. Čia pateikiau tik porą pavyzdžių.

Man itin kliūva toks neetiškas elgesys. Vieną dieną jis turi baigtis, todėl, tikiuosi, kad ši vieša kritika bus to pradžia.

P.S. graži V. Mikelėno paminėta sero Roy Goode citata apie sąžiningumo principą yra iš 1992 m. vykusios konferencijos Romoje. Mažytė smulkmena, vėliau R. Goode nuomonė pasikeitė ir jis jau yra už sąžiningumo principo akceptavimą anglų sutarčių teisėje. Turbūt tai reiškia, kad sąžiningumo principo turinys jam jau yra suprantamas.