Page 24 of 24

Konstitucinio Teismo praktikos apžvalga #1 “Dėl notarų įgaliojimų pratęsimo“

Kadangi netingiu skaityti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimus, pamaniau, kad būtų visai naudinga padaryti trumpas jų apžvalgas. Pasistengsiu išryškinti pagrindinius vieno ar kito sprendimo akcentus bei trumpai atskleisti problemą. Pirmasis nutarimas, kurio imsiuosi 2010-03-22 Dėl notariato įstatymo 23 str. 3 dalies atitikties Konstitucijai.

Problema. Pareiškėjas ginčija galimybę pratęsti notaro įgaliojimus pagal dabar galiojančio LR notariato įstatymo (toliau – “Įstatymo“) 23 str. 3 dalį, kurioje teigiama, kad:

    Notaro įgaliojimai gali būti pratęsti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Notarų rūmų teikimu, iki notarui sukaks 70 metų.

Pareiškėjo teigimu, Įstatyme nėra numatyta jokių kriterijų, kuriais vadovaujantis būtų galima spręsti, ar pratęsti notaro įgaliojimus. Toks teisinis reguliavimas, pareiškėjo nuomone, vertintinas kaip galintis skatinti notarą savo veikloje pažeisti notarų nepriklausomumo principą. Taip valstybės institucijai – Teisingumo ministerijai – sudaromos prielaidos daryti įtaką notaro, kaip valstybės įgalioto asmens, darbui pratęsiant jo įgaliojimus ar nepratęsiant.

Konstitucinis Teismas iš esmės pritarė šiems pareiškėjo teiginiams. Pagrindiniai argumentai buvo, kad Įstatyme yra įtvirtinta bendroji taisyklė, jog visų notarų įgaliojimai pasibaigia jiems sulaukus 65 metų. Todėl įgaliojimu pratęsimo galimybė vertintina kaip išimtis. Toks teisinis reguliavimas, kai dalis notarų, sulaukę 65 metų, atleidžiami iš pareigų, o dalies įgaliojimai pratęsiami iki 70 metų, sudaro galimybę tos pačios grupės asmenis traktuoti nevienodai. Diferencijuotas teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas tik atitinkamais teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų padėties objektyviais skirtumais; teisinių santykių subjektai turi žinoti, ko iš jų reikalaują teisė; teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius privalu paisyti prigimtinio teisingumo reikalavimų, apimančių inter alia būtinumą užtikrinti asmenų lygybę įstatymui, teismui, valstybės institucijoms ar pareigūnams ir kt.

Pažymėtina, kad konstituciniais teisinės valstybės ir asmenų lygiateisiškumo principais turi būti grindžiamas ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje nustatytos asmens teisės laisvai pasirinkti darbą bei verslą įgyvendinimo teisinis reguliavimas. Asmuo, pasirinkdamas notaro profesiją, įgyvendina ir Konstitucijos 48 straipsnyje įtvirtintą teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą.

Minėta, kad nei Notariato įstatymo 23 straipsnyje (2003 m. sausio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais), nei kituose šio įstatymo straipsniuose nėra numatyta pagrindų (kriterijų), dėl kurių notaro įgaliojimai gali būti pratęsiami. Toks teisinis reguliavimas suponuoja tai, kad notaro įgaliojimų trukmę lemia ne įstatymo nustatytas visiems vienodai taikomas įgaliojimų pasibaigimo pagrindas, o teisingumo ministro teisė savo nuožiūra Notarų rūmų teikimu spręsti dėl notaro įgaliojimų pratęsimo ar nepratęsimo.

Taigi, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad:

    Ginčijamas Įstatymo įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį teisingumo ministrui suteikiama teisė savo nuožiūra pratęsti notaro įgaliojimus ar jų nepratęsti ir sudaromos prielaidos nevienodai traktuoti notarus, kurių įgaliojimai pasibaigia jiems sulaukus 65 metų, vienodas aplinkybes vertinti skirtingai arba iš esmės skirtingas aplinkybes vertinti vienodai, vertintinas kaip neatitinkantis Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo imperatyvų, be to, jis nukrypsta ir nuo konstitucinio teisinės valstybės principo.
Konstitucinis teismas taip pat nurodė, kad net nustačius kriterijus, kuriais būtų galima pratęsti notaro įgaliojimus, tik tada jeigu nėra kitų galimybių užtikrinti viešąjį interesą.
Apibendrindamas galiu pasakyti, kad manau, jog notarų įgaliojimai iš viso niekada neturėtų būti pratęsinėjami. Ši profesija yra hyper protekcionizuota ir norinčiųjų/galinčiųjų tapti notarais yra nemaža eilė. Todėl neįsivaizduoju tokios situacijos, kai nerastumėm tinkamo asmens ir susidarytų tokia padėtis, kad nėra kam užimti notaro pareigų.
Jeigu kalbėti apie pačias įstatyme išimtis, kurias galima būtų padaryti, norint pratęsti įgaliojimus, įsivaizduočiau kažką tokio kaip yra su teisėjais. Teismų įstatyme yra numatytas teisėjų įgaliojimo pratęsimo pagrindas, jeigu, teisėjui suėjus 65 metams, jis dar turi neišspręstų bylų, kurių negali perduoti, jo įgaliojimai gali būti pratęsiami, kol bus išspręstos tos bylos. Manau, notarams nelabai kyla panašios situacijos.
Ir dar vienas pastebėjimas. LR antstolių įstatymo 12 str. 1. 7 punkte numatytas analogiškas įgaliojimų pratęsimo teisinis reguliavimas kaip ir nagrinėtu notariato įstatymo atveju. Konstitucinis teismas negalėjo dėl jo pasisakyti, nes negali išeiti už pareiškimo ribų. Įdomu bus, kai Seimas taisys notariato įstatymo antikonstitucinę normą, ar ištaisys analogišką normą antstolių įstatyme, ar reiks dar kartą, be reikalo, kreiptis į Konstitucinį Teismą?

Vilniaus apygardos teismas: “homofobiškumu pasižyminti visuomenė“

Vieša paslaptis, kad mūsų visuomenė yra homobiška. Toks požiūris į Lietuvą ne kartą patvirtintas tiek iš užsienio, tiek iš  valstybės vidaus. Kodėl rašau šiuo klausimu? Prieš kelias dienas teko skaityti 2010 m. kovo 23 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo sprendimą byloje 3-k3-136/2010.

Ginčo esmė. UAB “Respublikos leidiniai“  pažeidė ieškovės teisę į atvaizdą, išspausdindami jos provokuojančio elgesio nuotraukas. Visų instancijų teismai pripažino teisės į atvaizdą pažeidimo faktą. Įdomiausia šioje byloje tai, kad vienas iš Vilniaus apygardos teismo argumentų, kodėl ieškovei sukelta neturtinė žala, buvo:

 

    Pats straipsnis „(duomenys neskelbtini)“ homofobiškumu pasižyminčioje visuomenėje vertinamas prieštaringai, o tokie vertinimai perkeliami ir asmenims, kurių fotografijos išspausdintos straipsniui iliustruoti. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovės teiginius dėl patirtų neigiamų padarinių patvirtina ieškovės ir liudytojos teiginiai, kad tai neigiamai paveikė santykius su tėvais, studijų draugais, bendradarbiais, kad ji turėjo teisintis, atsakinėti į nepatogius klausimus, dėl to išgyveno daug neigiamų emocijų.

Kiek man yra tekę skaityti teismų praktikos, čia yra pirmas kartas, kai teismas pripažįsta, jog mūsų visuomenė yra homofobiška. Aišku, konstatuojamas akivaizdus dalykas, bet vis tiek įdomi smulkmena. Teismo sprendimas kaip ir įtvirtina šį teiginį.

Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas iš esmės atkartojo tą patį teiginį, tik pasirinko švelnesnę išraiškos formą:

 

    neigiamos visuomenės nuomonės apie netradicinės seksualinės orientacijos žmones ieškovė galėjo būti vertinama prieštaringai

Galima pasijuokti, sakant, kad Aukščiausiasis teismas sukūrė savotišką homofobijos apibrėžimą. Homofobija – neigiamos visuomenės nuomonės apie netradicinės seksualinės orientacijos žmones. Arba visuomenės prieštaringas netradicinės seksualinės orientacijos žmonių vertinimas :)

Viešojo intereso sąvokos apibrėžimas

Neseniai išgirdau apie Jungtinio demokratinio judėjimo iniciatyvą apibrėžti viešojo intereso sąvoką Konstitucijoje. Galvojau, kad kažkas juokauja. Bent jau žiniasklaida patvirtina, kad ne. JDJ lyderio teigimu:

Kyla keletas klausimų:

  1. Kaip apibrėžti šią sąvoką?
  2. Kam ją reikia apibrėžti? K. Čilinsko  argumentas dėl LLRI skamba keistokai.
  3. Kokios bus apibrėžimo pasekmės?

Visų pirma reikia suprasti, kodėl tokia viešasis interesas iki šiol nebuvo apibrėžtas. Iš pažiūros skamba neblogai “imkim ir apibrėžkim Konstitucijoje“. Mano supratimu, viena iš priežasčių, kodėl ši sąvoka neturėtų būti apibrėžta yra jos paskirtis. Aš ją vertinu, kaip galimybę gintis, kaip galimybę teismui išeiti už reikalavimo ribų ir pan. Šioje sąvokoje užkoduotas vertinamasis kriterijus t.y. iš aplinkybių visumos galima spręsti ar vienu ar kitu atveju yra saugomas viešasis interesas, ar jis yra pažeidžiamas, ar jį reikia ginti. Jeigu bandytume nagrinėti teismų praktiką, rastume krūvas bylų kuriose, teismas aiškina šią sąvoką ir jos veikimą. Pavyzdžiui LRKT praktikoje galima rasti:

Viešasis    interesas   valstybinės   tarnybos   santykiuose
bendriausia   prasme   apibūdintas   Konstitucijos  5  straipsnio
trečiosios   dalies   nuostatoje   “Valdžios   įstaigos  tarnauja
žmonėms“.    Tai   reiškia,   kad   valstybės   ir   savivaldybių
tarnautojai   vykdo   specifines   funkcijas,   priklausomas  nuo
valstybės   valdymo   tarnybos   paskirties.   Kad   galėtų  šias
funkcijas  tinkamai  vykdyti,  pilietis,  stojantis  į  valstybės
valdymo  tarnybą,  turi  atitikti  įstatymų  nustatytas  sąlygas.
Pagal   Valdininkų  įstatymo  9  straipsnį  į  valstybės  valdymo
tarnybą   priimami   Lietuvos   Respublikos  piliečiai,  mokantys
valstybinę    kalbą   ir   atitinkantys   kitus,   jų   pareigoms
nustatytus,   kvalifikacinius  reikalavimus.  Įstatyme  taip  pat
nustatyta,   kad   valstybės   valdymo  tarnyboje  negali  dirbti
asmenys,  teisti  už sunkius nusikaltimus, nusikaltimus valstybės
tarnybai,  taip  pat  asmenys, kuriuos sieja artimi giminystės ar
svainystės  ryšiai,  jeigu jų tarnyba yra susijusi su vieno iš jų
tiesioginiu  pavaldumu  kitam  arba  su  vieno teise kontroliuoti
kitą.

Arba Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai, kurie net nereikalauja jokio komentaro ir tiesiai į 10tuką atskleidžia viešojo intereso teismo procese esmę:

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Pareigą konkrečioje byloje patikrinti, ar skundžiamas sprendimas (nutartis) nepažeidžia viešojo intereso, kasacinis teismas turi ex officio. Gindamas viešąjį interesą, kasacinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, gali patikrinti apskųstus procesinius sprendimus ir kasaciniame skunde nenurodytais, tačiau turinčiais tiesioginę reikšmę procesinių sprendimų teisėtumui, motyvais. Viešojo intereso, kaip sąlygos kasaciniam teismui peržengti kasacinio skundo ribas, sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas tik analizuojant konkrečios bylos faktines aplinkybes ir aiškinant bei taikant joms konkrečias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. P. v. Lietuvos ir Italijos UAB „ Lavestina“, bylos Nr. 3K-3-486/2006; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Autrona“ su UAB „If draudimas“, bylos Nr. 3K-3-455/2006; kt.).

Kaip matyti iš pateiktos medžiagos, įsivaizduokim, kad tam tikras jautrus klausimas galimai pažeidžia viešąjį interesą, bet jo sąvoka jau apibrėžta Konstitucijoje. Dar labiau hiperbolizuojant, įsivaizduokim kad yra baigtinis sąrašas, to kas patenka po viešuoju interesu, nes Čilinskas kalba apie bendrovių interesą. Kaip teismui elgtis tada, kai jis yra sukaustytas formalaus viešojo intereso apibrėžimo? Mano nuomone, kad ir koks jis būtų geras ir tikslus, jis niekada nesugebės pakeisti tokio kriterijaus kaip “vertinamasis pobūdis, atskleidžiamas tik analizuojant konkrečios bylos faktines aplinkybes ir taikant joms konkrečias teisės normas“.

K. Čilinskas kaip problemą įvardina, kad “paskutiniu metu Laisvosios rinkos institutas pradėjo interpretuoti, kad viešasis interesas yra bendrovių interesas“. Na ir kas, kad LLRI pradėjo interpretuoti, kas yra viešasis interesas? Natūraliai kylantis klausimas.. Ar LLRI interpretacijos yra privaloma teisės normos turinio aiškinimo taisyklė? Ar vis dėlto, tai patenka į teismo kompetenciją?

Tai kam gi reikia apibrėžti viešąjį interesą? Mano spėjimas, kad būtum populiarus miestelėnų tarpe. Pati idėja skamba gražiai, ypač kai nemąstai apie galimas pasekmes ir apskritai reikalo prasmę. Bet ką aš galiu žinoti. Gi šios mano interpretacijos vertos tiek pat, kiek ir LLRI viešojo intereso sąvokos aiškinimas…

Spėju, pramušus šią iniciatyvą, sekantys žingsniai būtų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų apibrėžimas. Juos irgi interpretuoja visi, rengdami ko ne kiekvieną procesinį dokumentą teismui.. Kam reikia turėti priemones pildyti teisinį vakuumą?