Kaip aš suprantu kasaciją

Prieš porą dienų pakomentavus KT nutarimą atsirado šioks toks šalutinis poveikis. Ne vienas žmogus nusprendė, kad čia yra puiki proga išreikšti savo nepasitenkinimą kasacinių skundų atranka. Reaguodamas į tai noriu pasidalinti savo mintimis, kaip aš suprantu, kas yra kasacija. 

Pažymiu, kad dalinuosi savo asmenine nuomone, kaip civilinio proceso entuziastas, nemažai metų dėstęs civilinį procesą. 


Man, kaip dėstytojui, visada norisi studentams ne pasakyti akivaizdžius dalykus (kad yra taip ir taip, kodeksas reguliuoja tą ir aną, teismų praktika yra tokia ar anokia), o paaiškinti kodėl kažkas yra reguliuojama būtent taip, o ne kitaip, (kokios to istorinės, politinės priežastys ir kt.) parodyti, kad kitur gali būti kitaip, palyginti skirtingus teisės veikimo mechanizmus, jų privalumus ir trūkumus. Nes būtent taip žmogus įgyja giluminį supratimą apie tam tikrą dalyką, kurį studijuoja. 

Pateikiu savo kasacijos įsivaizdavimą savotiško ginamojo teiginio forma: kuo daugiau kasacinis teismas priima skundų ir išnagrinėja bylų, tuo blogiau jis atlieka savo pagrindinę funkciją

Aukščiausiųjų teismų vaidmuo skirtingose valstybėse nėra vienalytis. Vienur šie teismai sprendžia tik, kai kurių konstitucionalistų arogantiškai vadinamos, „ordinarinės“ teisės (kad įsivaizduoti tą panieką balse, mintyse reikia turėti vaizdą, kaip šį žodį taria Konstitucijos dainius) klausimus, o kitur ir konstitucinės. Vienur teismas atlieka revizijos funkciją (germaniškoji tradicija), kitur kasacijos (romaniškoji). Mūsų įstatymo leidėjas pasirinko kasaciją ir apribojo teismą teisės klausimų sprendimu. Kasacija savo ruožtu turi dvi funkcijas, kurių tarpusavio derinimas visose valstybėse sukelia tas iš esmės pačias problemas. Šios dvi funkcijos yra: viešoji ir privačioji. Viešoji funkcija – vienodos teismų praktikos formavimas, o privačioji – teisingas konkrečios individualios išsprendimas. Būtent šių dviejų funkcijų tarpusavio sąveika bei konkurencija ir užprogramuoja pagrindinę kasacijos problemą: kaip šias dvi funkcijas suderinti?

Idealiame pasaulyje stebuklingas kasacinis teismas išspręstų visas bylas, kuriose žemesnės instancijos teismai padarė teisės taikymo klaidų ir kartu sugebėtų formuoti nuoseklią, neprieštaringą ir nepriekaištingą teismų praktiką. Bet mes negyvename fantazijų pasaulyje, teisėjo dar nepakeitė algoritmas (kaip daug kas naiviai svajoja) ir turime ribotus resursus. Čia kalbu ne tik apie Lietuvą, o apie bet kurią valstybę, kurioje yra kasacinis teismas. Todėl realiame gyvenime tenka prioritetą teikti vienai šių funkcijų. 

Prieš kalbant toliau, paimkime tokią teorinę situaciją: apeliacinės instancijos teismas veikdamas savo diskrecijos ribose priima teisės taikymo požiūriu abejotiną sprendimą. Šio vienetinio teismo sprendimo poveikis visai teisės sistemai taip pat yra diskutuotinas. Kasacinio teismo praktikos šiuo klausimu nėra. Bylą pralaimėjusiai šaliai ir jos advokatui atrodo, kad teismas padarė grubią teisės taikymo klaidą. Ar rašyti kasacinį skundą? 

Jeigu prioritetas teikiamas privačiajai kasacijos funkcijai, atsakymas yra aiškus – rašyti. Jeigu vis dėlto didesnę reikšmę turi viešoji kasacijos funkcija, tai atsakymas nebėra toks aiškus. Taip todėl, kad ne kiekviena byla, net ir su galimai padaryta teisės aiškinimo ir taikymo klaida, yra verta kasacijos. 


Nemaža dalis jurisdikcijų teikią prioritetą būtent viešajai kasacijos funkcijai, nes jeigu tu darai atvirkščiai, tada kasacija tampa antra apeliacija. Žiūrint lyginamuoju aspektu, Lietuva derindama kasacijos funkcijas, sukasi kažkur apie vidurį, nes per metus teismas išnagrinėja apie 350 bylų. Palyginimui, Jungtinės Karalystės aukščiausiasis teismas viso išnagrinėja iki 100 bylų (jų atskirai neskirstant į civilines ar baudžiamąsias ir pan.). Apsisukam 180 laipsnių kampu ir turime Italijos aukščiausiąjį teismą, kuriame yra 350 teisėjų ir jis per metus išnagrinėja kelis tūkstančius bylų?

Kuris iš šių trijų variantų labiausiai patinka jums? Jau matau, kaip nemažai advokatų ir Konstitucijos dainių renkasi trečiąjį variantą, nes DAUGIAU žmonių pasiekiančių aukščiausiąjį teismą lygu DAUGIAU teisingumo. Prisipažinsiu, man labiausiai prie širdies Jungtinės Karalystės variantas. Kodėl ne Italija? Įsivaizduokite, kokie šalutiniai Itališko modelio poveikiai.

Pirma, kaip manote, kada gausite sprendimą? Kaip Lietuvoje, per pusmetį nuo kasacinio skundo priėmimo? Italijoje žmonės aukščiausiojo teismo sprendimų laukia daugybę metų. Bylų backlog‘as pagal mano paskutinę skaitytą literatūrą yra apie 30 000. Bet kaip ten sako, lėtas teisingumas pats skaniausias, kaip šalto rūkymo silkė per Naujuosius, pastovėjusi šaldytuve nuo Kūčių.

Antra, ar manote, kad Italijoje egzistuoja toks dalykas kaip bent apyvienodė teismų praktika? Garsus civilinio proceso mokslininkas Aleš Galič, daug savo dėmesio skyręs būtent aukščiausiųjų teismų funkcijoms, Italijos aukščiausiąjį teismą vadina supermarketu, kuriame kiekvienas gali rasti sau reikalingą „precedentą“. A. Galič rašo, kad:  

No matter what the theoretical or programmatic proclamations are, if the doors to the supreme courts are wide open, this will inevitably result in the fading away of the public function of the supreme court’s adjudication. The authority of the supreme court in providing guidance and developing law is undermined if too many cases are dealt with and the overall thrust of decided cases is thereby perhaps obscured rather than clarified.

Mano nuomone, kad į kasacinį teismą patekti gali tik tokios bylos, kurių išsprendimas bus reikšmingas už pačios sprendžiamos individualios bylos ribų. Galimos apeliacinės instancijos teismo teisės taikymo klaidos (jeigu jos nėra itin šiurkščios, akis badančios ir kartu nukrypsta nuo kasacinio teismo praktikos) konkrečiose bylose pačios savaime neturėtų būti pagrindu bylą nagrinėti kasaciniame teisme, jeigu byloje kilusi teisės aiškinimo problema neturės fundamentalios reikšmės  teisės sistemai. Jeigu nėra grėsmės, kad apeliacinės instancijos teismo galimai padaryta klaida kartosis sistemiškai ateityje, nėra racionalu dėl trivialios, vargiai pasikartosiančios, klaidos bylą nagrinėti kasacine tvarka. Kai kurie mokslininkai mano, kad kasacinis teismas neturėtų nagrinėti tokių bylų, kurios padaryta net itin šiurkšti klaida, bet teisės klausimas neturės visuotinės reikšmės už individualios bylos ribų. Taip yra todėl, kad kuo akivaizdesnę ir šiurkštesnę klaidą padaro apeliacinės instancijos teismas, tuo mažiau tikėtina, kad tos klaidos nesugebės identifikuoti kiti tuos pačios ar žemesnės grandies teismai ar teisėjai. Todėl kasaciniam teismui nėra prasmės taisyti tokio pobūdžio klaidos. 

Man atrodo žymiai svarbiau, kad būtų plėtojama vienoda ir nuosekli teismų praktika visuotinę reikšmę turinčiais teisės klausimais (bent jau siekti šios idealistinės idėjos), todėl ne bet koks abejotinas apeliacinės instancijos teismo sprendimas turi būti peržiūrėtas kasacine tvarka. Kuo daugiau kasacinio teismo nutarčių, tuo didesnė nevienodos praktikos tikimybė. Tuo kiekviena nutartis yra mažesnis PRECEDENTAS, nes didelis jų kiekis mažina kiekvienos nutarties reikšmę savaime. Kuo daugiau priimtų kasacinių skundų, tuo lėčiau bus priimtas svarbus sprendimas, aktualus visai teisės sistemai, o tuo metu žemesnės instancijos teismai skirtingai spręs tapačias bylas nemažai daliai bylininkų aktualiu klausimu. Kuo labiau perkrausi kasacinį teismą perteklinėmis bylomis, tuo skubiau surašytos ir prasčiau motyvuotos bus visos nutartys. Jeigu liepi rašyti motyvuotas atsisakyti priimti kasacinį skundą nutartis, tuo daugiau dėmesio teismas turi skirti tokių bereikšmių nutarčių rašymui, vietoje to, kad tą laiką skirtų iš esmės nagrinėjamų bylų motyvams. 

Ne kartą esu girdėjęs nusiskundimą, kad žiūrėk, va vienas kasacinis skundas buvo labai gražiai surašytas, argumentuotas ir t. t., o jo nepriėmė. Ir buvo kitas skundas, prastai surašytas, bet jį priėmė. Išduosiu paslaptį, kasaciniai teismai neegzistuoja vakuume. Apie reikšmingą teisės problemą galima sužinoti ne tik iš kasacinio skundo. Jautrios visai sistemai problemos gali išlįsti ir kitais būdais, pavyzdžiui, skaitant teisės doktriną, sekant užsienio teismų praktiką, kalbantis su žemesnės instancijos teisėjais (taip pamatant, kad apygardų teismų praktika tam tikru klausimu nevienoda), domintis kas apskritai vyksta pasaulyje ir pan. 

Kasacinis skundas gali būti nors ant aukso vilnos surašytas, bet jeigu jame pagrindinis keliamas klausimas yra dėl įrodymų vertinimo ar netesybų mažinimo, tai sorry, ne, bet šiais klausimais praktika jau seniai suformuota. 


Advokatai yra labai gerai sugeba prirašyti 50 puslapių kasacinį skundą, kurio didžioji dalis yra to paties kasacinio teismo praktikos copy-paste paaiškinant, kad buvo padaryta teisės taikymo klaida. Tačiau pagrįsti, kuo ši klaida turės esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, neretai pamirštama.


Aš žmogiškai suprantu kiekvieną byloje dalyvaujantį asmenį ir jo atstovą, kai jie galvoja, jog apeliacinės instancijos teismas priėmė jiems neteisingą sprendimą. Suprantu, kad kiekvienam bylininkui ir jo advokatui svarbiausia yra jo asmeninė byla, bet tai nėra pagrindas ją nagrinėti kasacine tvarka. Ir bylą pralaimėjęs asmuo ir jo advokatas nėra patys objektyviausi subjektai, galintys įvertinti jų bylos reikšmingumą visai teisės sistemai. Jeigu visa Jungtinė karalystė su žymiai didesne populiacija gali pasitenkinti, kad per metus aukščiausiasis teismas išnagrinės tik šimtą bylų, tai panašią siekiamybę galime turėti ir mes. 

P.S. Norintiems plačiau apsišviesti šia tema ir pamatyti, kad šios problemos kyla toli gražu ne tik Lietuvoje, labai rekomenduoju paskaityti A. Galeš straipsnį: „A Civil Law Perspective On The Supreme Court And Its Functions“.

Kasacija nėra antra apeliacija

Prisipažinsiu, su nemažu nerimu laukiau, ką Konstitucinis Teismas pasakys byloje, kurioje apskųstos CPK normos dėl reikalavimo, kad kasacinį skundą surašytų advokatas. Egzistuoja labai daug šiuo reikalavimų nepatenkintų teisininkų (arba teisininkais save laikančių asmenų), kurie nuolat skundžiasi, kad reikalavimas būti advokatu norint atverti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo duris varžo jų arba jų klientų teisę į teisminę gynybą. Todėl šioje konstitucinėje byloje ant kortos buvo labai daug, t. y. KT iš esmės turėjo pasakyti, ar Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra kasacinis teismas, ar vis dėlto tai yra antra apeliacija. 

Galima pasidžiaugti, kad KT iš esmės į vienus vartus pateikė argumentus, jog LAT pagrindinė funkcija – vienodos ir neprieštaringos teismų praktikos formavimas. Kadangi ši funkcija yra pagrindinė, tai teisės problemą (ne bet kokią problemytę, o reikšmingą visai teisės sistemai) aiškiai suformuluoti ir teisiškai pagrįsti tik aukščiausios klasės teisės profesionalai, o tokiais pas mus pagal įstatymą laikomi ne bet kokio UAB „Kiečiausi teisininkai“ atstovai, o advokatai. Būtent tokios prezumpcijos ir turi būti laikomasi, kad asmens buvimas advokatu reiškia, kad jog jis yra pakankamai kvalifikuotas atstovauti kasaciniame teisme. Pažyminiu žodį prezumpcija. Pripažįstu, kad gali būti gerų ir kvalifikuotų teisininkų, kurie užsiima profesionaliu klientu atstovavimu ir nėra advokatai. Bet jeigu nori eiti į teismą, o ypač aukščiausiąjį, tai būk malonus ir išsilaikyk advokatūros egzaminą. 

Turbūt niekas nenorėtume, kad mus operuotu save chirurgu laikantis, bet jo licencijos neturintis asmuo. Bet kažkodėl vis labiau tampa norma teisinį atstovavimą ne tik kasacijoje, bet ir žemesnės instancijos patikėti ne advokatams, o tiesiog teisininkams. Aš gi baigiau teisės bakalaurą, tai kuo esu prastesnis už advokatą? Chrestomatinis Dunning-Kruger efekto pavyzdys. 

Žiūrint lyginamuoju aspektu, galimybė ginti teisės kasacine tvarka toli gražu nėra priskirtina prie griežtesnių. Pavyzdžiui, kokioje Vokietijoje į aukščiausiąjį teismą gali kreiptis ne bet toks advokatas, o tik įtrauktas į tam tikrą gana trumpą advokatų sąrašą, turinčių teisę kreiptis į kasacinį teismą. 

KT priėjo prie pagrįstų išvadų, kad:

„ginčijamas CPK 347 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo, neturintis aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo ir norintis pateikti kasacinį skundą, privalo kreiptis į advokatą, vertintinas kaip būtina ir proporcinga priemonė siekiant konstituciškai pagrįsto tikslo užtikrinti minėtą viešąjį interesą: tokiu teisiniu reguliavimu nėra pernelyg apribojama ar paneigiama asmens teisė kreiptis į kasacinės instancijos teismą, nes dėl kasacinio proceso išskirtinumo ir jame keliamų klausimų teisinio pobūdžio ir jų svarbos užtikrinant vienodą teisės aiškinimą ir taikymą bei vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos formavimą, taip pat dėl CPK 347 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto reikalavimo išsamiai teisiškai argumentuoti CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą kasacinį skundą kokybiškai gali surašyti asmenys, turintys aukštą teisinę kvalifikaciją ir atitinkamų teisinio darbo įgūdžių. Taigi ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaromos prielaidos užtikrinti veiksmingą teisės į teisminę gynybą, o kartu ir teisingumo principo įgyvendinimą tais atvejais, kai asmeniui jau įgyvendinus teisę kreiptis į pirmosios instancijos teismą, taip pat teisę šio teismo sprendimą skųsti apeliacinės instancijos teismui yra pagrindas apeliacinės instancijos teismo sprendimą peržiūrėti kasacinio proceso tvarka.“

Labai gerai, kad KT itin argumentuotai uždarė duris bet kokioms tolimesnėms diskusijoms ne tik dėl atstovavimo kasaciniame teisme, bet ir dėl pačios kasacijos paskirties. Visiems save laikančiais teisininkais reikia vieną kartą pagaliau įsikalti į galvą, kad kasacinė nėra, negali ir neturi būti antra apeliacija. 


Įdomu, kad šioje byloje buvo pateikta Teisės instituto išvada, kurioje manoma priešingai:

„Lietuvos socialinių mokslų centro Teisės instituto vadovės dr. I. Mačernytės-Panomariovienės rašytinėje nuomonėje nurodyta, kad pagal CPK 350 straipsnį kasacinių skundų priimtinumo klausimus sprendžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų atrankos kolegija, kuri jau laikytina šiam teismui pateikiamų kasacinių skundų tam tikru filtru, tad abejotina, ar pagrįstas yra reikalavimas, kad kasacinius skundus surašytų advokatas.“

Šį kartą apie plačiau nepasisakysiu, nors įsivaizdavimas, kad galima pašalinti vieną užtvanką dėl to, kad egzistuoja kita ir ji turėtų atlaikyti visą skundų srovę, yra atitrūkęs nuo bet kokios realybės, neturint jokio suvokimo kokių papildomų žmogiškųjų resursų reikėtų, tam, kad būtų įgyvendinta ši idėja. Apie tai galima rašyti ilgą atskirą komentarą, nes kartais tikrai apima toks jausmas, kad nemažai teisininku nesupranta, kaip veikia kasacinių skundų atranka. Kartu šis nesupratimas sąlygoja, kad nemažai pateikiamų kasacinių skundų būna nekokybiški.

Skubiau negu skubiai Konstitucinis Teismas bylų nenagrinėja

Jau buvau rašęs, kad bylą dėl „Galimybių paso“ KT buvo nusprendęs nagrinėti ne eilės tvarka. Tai reiškia, kad KT pats suvokia nagrinėsimos bylos svarbą, todėl jo dar kažkaip labiau skubinti nagrinėti bylą nėra, nei jokios prasmės, nei teisinio mechanizmo. Todėl šiandienos prezidento kreipimasis į KT yra išimtinai politinio žanro, nes Konstitucija ar Konstitucinio Teismo įstatymas nenumato tokių galimybių. Ką reikėjo daryti prezidentui? Nieko – tiesiog sėdėti ir laukti.

Dabar toks į Konstitucijos rėmus netelpantis politinis kreipimasis į KT teoriškai galėtų būti vertinamas kaip spaudimas teismui. Nors realiai, visi supranta, kad tas kreipimasis nieko neparagins ir nepaskubins, tiesiog dabar visi gavome informaciją iš KT pirmininkės lūpų, kad nutarimo byloje galime tikėtis vasario pabaigoje.

Šį kartą pabūsiu pusiau pilna vandens stikline.

Ar toks prezidento elgesys yra blogiausias įmanomas variantas renkat politinius taškus? Ne, jeigu jis norėjo susirinkti didžiausią įmanomą prieš GP nusiteikusių žmonių palaikymą, galėjo pats pasikreipti dėl pasikreipti dėl bylos dalyku esančio Vyriausybės nutarimo konstitucingumo, o KT priėmus šį nutarimą GP paso sukurtas teisinis režimas būtų tiesiog išjungtas. KTĮ 26 straipsnio 2 dalis nustato, kad:

„Jeigu Konstitucinis Teismas priima sprendimą priimti nagrinėti prašymą, Konstitucinio Teismo pirmininkas tuoj pat apie tai paskelbia Konstitucinio Teismo interneto svetainėje ir Teisės aktų registro tvarkytojui pateikia pranešimą, kuriame nurodo tikslų ginčijamo akto pavadinimą, jo priėmimo datą ir tai, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 straipsnį minėto akto galiojimas sustabdomas nuo šio pranešimo oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre dienos iki Konstitucinio Teismo nutarimo dėl šios bylos paskelbimo.“

Šis variantas būtų buvęs žymiai blogesnis, o visi netikrų parašų rinkėjai būtent to ir siekė. Todėl, nors prezidento elgesys niekaip nėra pagrįstas ar suderinamas su Konstitucija, tai nėra blogiausia, kas galėjo nutikti.

Ar Lietuvos Geležinkeliai galės gintis force majeure aplinkybėmis?

Pamenate, kai vakar rašiau, kad mano komentaras apie LG ir Baltarusijos kalį bus paskutinis? Atsiprašau visų skaičiusių, nes melavau. Parašęs tą komentarą įsijungiau LRT, pažiūrėjau dienos temą, kurioje Rasa Tapinienė kalbino LG vadovą Mantą Bartušką ir vos neiškritau iš Crocs‘ų. 


Pradžia pokalbio buvo struktūruota taip, kad R. Tapinienė klausė M. Bartuškos, ar gynyba vadinamuoju force majeure yra vienintelė LG išeitis. M. Bartuška iš esmės tam pritarė, nurodydamas, kad tai yra vienintelis būdas išvengti atsakomybės už sutarties nevykdymą. Taip pat pridūrė, kad gynybai force majeure reikalingas Seimo, Vyriausybės ar ES sprendimas, kuris sukurtų teisines kliūtis sutarties vykdymui. 


Iš tiesų, vienas iš klasikinių force majeure atvejų – valstybės sprendimai, t. y. visokie importo, eksporto draudimai ir pan. Tokiais, atvejais paprastai leidžiama išvengti atsakomybės dėl sutarties nevykdymo, nes tai yra vadinamojo teisinio neįmanomumo situacija. Turbūt taip M. Bartušką pakonsultavo LG teisininkai arba, dar blogiau, kažkokios didelės kontoros teisininkai, kuriems tokie užsakymai/pavedimai outsource‘inami už žvėriškus valstybės pinigus. 


Problema yra tame, kad jeigu Lietuvos Seimas įstatymu, ar Vyriausybė nutarimu uždraus gabenti trašas per Lietuvos teritoriją, šiuo atveju tai nebus force majeure. Nenugalima jėga kaip gynybos būdas gali būti taikomas tik tada, kai jis pasireiškia kažkokiu išoriniu veiksniu (cause étrangère, anglų doktrinoje gražiai vandinamu Act of God), kurio sutarties šalys negalėjo numatyti, kontroliuoti, išvengti jo ar pastarojo sukeltų padarinių. Ši force majeure samprata per minėtus kriterijus yra iš esmės universali daugumoje vakarietiškos teisės tradicijos jurisdikcijų. 

Šioje konkrečioje situacijoje turime AB „Lietuvos Geležinkeliai“, kurios kiek žinau, jei ne visas, tai didžiąją dalį akcijų nuosavybės teise valdo Lietuvos valstybė per Susisiekimo ministeriją. Ką tai reiškia ir kaip tai atrodys nepriklausomame tarptautiniame komerciniame arbitraže? Ateina LG ir įjungę durnių naudoja force majeure gynybą, nes Vyriausybė uždraudė gabenti kalio trašas per Lietuvos teritoriją. Nepriklausomi arbitrai sėdi ir krapšto galvas. Įmonė priklausanti valstybei (teisinė fikcija, kuri skirta valdyti savo turtą) ginasi force majeure dėl tos valstybės valdžios sprendimo, kuris padarė sutarties vykdymą teisiškai neįmanomu. Kaip su force majeure kriterijų visetu, kad tai turi būti išorės veiksnys, kurio negali numatyti ir kontroliuoti, kai tos įmonės vadovas sėdi prime time nacionalinės televizijos eteryje ir iš esmės prašo, kad Vyriausybė padarytų teisiškai neįmanomu tokios sutarties vykdymą?

Kaip tik prieš savaitę su savo studentais mokėmės force majeure temą ir jiems pasakojau apie tokias situacijas, kurios jau ne kartą yra pasitaikiusios lyginamojoje sutarčių teisės praktikoje. Jos yra vadinamos self-induced impossibility (paties sukeltas neįmanomumas). Tokiais atvejais atleidimas nuo sutarties nevykdymo ir atsakomybės negalimas, nes tu iš esmės pats savo veiksmais sukeli tą sutarties vykdymo neįmanomumą, todėl turi prisiimti jo riziką ir sukeliamus neigiamus padarinius.

Garantuoju, kad priešininkų šalis savo atsikirtimuose į gynybą force majeure‘u ištrauks jei ne to pokalbio su R. Tapininiene video įrašą su sinchroniniu vertinimu, tai bent jo stenogramą. 

Neįsivaizduoju, kas yra tie genealūs asmenys, kurie patarė M. Bartuškai eiti į prime time eterį ir pačiam paskandinti bet kokius šansus gintis force majeure institutu (jei tai bus mūsų nacionalinės sankcijos), bet jūs esate šaunuoliai, nes neturite net minimalių sutarčių teisės žinių ar bylininko strateginio mąstymo. O gaila, nes tokius dalykus net mano magistrantai išmoksta. 


Kita vertus, esu dėkingas už uždavinį iš realaus gyvenimo ateinančio pavasario semestro studentams.

Kokie bus laimingi sekančio keno loto skaičiai?

Paskutinis mano komentaras karštąja vakaro tema. Kaip žmogui apsigynusiam daktaro disertaciją sutarčių nutraukimo tema, n metų dėstančiam sutarčių teisę ir lyginamąją sutarčių teisę bei besispecializuojančiam šioje srityje praktiknėje veikloje, yra labai įdomu skaityti, kaip skirtingi teisininkai ir ne tik jie komentuoja apie galimybę nutraukti sutartį ir nutraukimo teisinius padarinius. Jau ir politikai pasigavo magiškąją frazę „netesybos“, nors turbūt žalio supračio neturi, kaip jos veikia.

Manau, kad yra itin arogantiška ir neprofesionalu, ypač teisininkams komentuoti sutartį, kurios jie akyse nėra matę. Niekada neleisčiau sau komentuoti sutarties, kurios nesu skaitęs.

Juokingiausia, kai visi ją bando komentuoti Lietuvos sutarčių teisės kontekste. Įdomu, kaip teisininkai neskaitę sutarties, padarė išvadą, kad šiai sutarčiai yra taikoma materialioji Lietuvos teisė? Aš leisčiau lažintis, kad Lietuvos teisė ir mūsų CK šiame būsimame ginče nebus taikoma, nes Batkos teisininkai neturėtų būti tokie kvaili, kad būtų sutikę dėl mūsų materialiosios teisės taikymo.

Jeigu taikytina ne mūsų teisė, tai kokios kalbos apie galimus sutarties nutraukimo pagrindus, nutraukimo padarinius ir t.t. Nutraukimo mechanizmai skirtingose valstybėse yra gana skirtingi. Padariniai irgi. Pavyzdžiui, vienos jurisdikcijos neteisėtai nutraukus sutartį leidžia reikalauti tik atlyginti nuostolius, o kitos „atstato“ sutarties galiojimą ir leidžia įpareigoti toliau vykdyti sutartį natūra.

Iš kur žinoma, kad sutartis nustato netesybas? Ar jos iš tiesų bus tokios nepakeliamos?

Aiškiaregiai, pagal kurios valstybės materialiąją teisę čia sprendžiama?

Kokia institucija turi jurisdikciją spręsti ginčą iš šios sutarties?

Kas čia turi tą krištolo rutulį?

Ir apskritai, ar nors vienas komentatorius skaitė tuos du dokumentus, kurie pasiekiami penkių sekundžių google paieška ir bent susipažino kokios ten sankcijos ir kam jos yra taikomos?

Apie kai kurių Seimo narių iniciatyvą apibrėžti viešojo asmens sąvoką

Kai pamačiau, kad po LVAT išnagrinėtos „Atviros Klaipėdos“ bylos grupė Seimo narių užsidegė įstatymu apibrėžti viešojo asmens sąvoką, pagalvojau, kad, ok, gal žmonės neturi per daug ką veikti, tai nori neužridenamą akmenį į kalną ridenti. Bet šiandien, po vienos kandidatės nepaskyrimo į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, pamačiau iniciatyvaus idėjinio Seimo nario, buvusio mano dėstytojo Kęstučio Masiulio (tiesa, dėstė jis man tik vieną paskaitą, nes jos pilnai užteko suprasti, kad kosmoso odisėjoms aš kol kas nepasiruošęs) tokį komentarą:

„Mes plačiai diskutavome šį atveją, piktinomės ir supratome, kad to neužtenka. neužtenka ir šio balsavimo. Bus atitinkamai keičiami ir įstatymai, kad visokie sukčiaujantys asmenys negalėtų slėptis po privatumo skraiste, o mieli teisėjai nebegalės jiems talkinti.“

Iš šio komentaro reikia suprasti porą dalykų. Pirma reikia keisti įstatymus, nes jau ne kartą sakiau, politikai visada laiko plaktuką rankoje, todėl jiems visos problemos atrodo kaip vinys. Ir visas problemas galima išspręsti keičiant įstatymus. Antra, pasyviai agresyviu kreipiniu apibūdinami „mieli teisėjai“ iš tiesų yra svolačiai ir sukčiai, dengiantys kitus sukčius, todėl ateis gerieji dėdės ir tetos Seimo nariai bei užkardys tam kelią. Nes mes, Tautos rinkti Seimo nariai, iš tiesų esam net tik nuo Tautos, bet ir nuo Dievo, nes Tauta yra Dievo vaikai. Todėl pastatysim tuos niekieno nerinktus teisėjus į vietą.

Ok, baigiu patyčias, eikime prie problemos. Turiu pripažinti, kad sprendimas „Atviros Klaipėdos“ byloje iš tiesų yra blogas. Nors man nelabai etiška komentuoti kitų teismų sprendimus, manau, viešoje erdvėje kilęs dėl to sąmyšis ir faktai, kad ta byla jau kartą išnagrinėta, o kandidatė į LAT nebuvo paskirta, leidžia man viešai išsakyti savo nuomonę. Sprendimas yra blogas, nes byla tikrai nėra sudėtinga, joje tiesiog reikėjo vienoje svarstyklių pusėje pasverti asmens teisę į privatumą prie kitoje pusėje esančią visuomenės teisę žinoti. Pagal faktines aplinkybes buvo akivaizdu, kad šioje situacijoje apie jokias privatumo apsaugas negalėjo būti nė kalbos, todėl visoks mechaniškas BDAR‘ų taikymas nesuprantant, kokiais tikslais šis reglamentas buvo sukurtas, nėra galimas. Juo labiau BDAR nėra skirtas žiniaskaidos laisvei varžyti.

Teismų praktikoje yra n bylų, susijusių su asmens privatumo, garbės ir orumo, teisės į atvaizdą apsauga klausimais, kuriose neretai sprendžiama, ar šalis, kurios teisės galimai pažeistos, yra viešasis asmuo. Jeigu žiūrėtume EŽTT praktiką, tai tokio pobūdžio bylų yra nors užpakaliu jas valgyk. Dabar gi turime situaciją, kai vienas teismas kartą paslydo lygioje vietoje ant banano žievės, todėl Seimas pasinaudojo proga ir nubaudė teisėją. Bet to, dar neužtenka, dabar keis įstatymus.

Apibrėžti viešojo asmens sąvoką – iš principo kvaila užduotis. Kvaila todėl, kad to kokybiškai padaryti neįmanoma. Teisėje yra tonomis vadinamų vertinamųjų sąvokų, pavyzdžiui: protingumas, sąžiningumas, teisingumas, proporcingumas, protingas terminas, adekvatumas, piktnaudžiavimas ir t.t. Šios vertinamosios sąvokos egzistuoja ne šiaip sau. Jų turinys yra itin talpus per laiką kintantis, prisitaikantis prie realaus gyvenimo. Tokių vertinamųjų sąvokų pagalba teisė išlieka dinamiška, yra gyva ir gali spėti paskui gyvenimą. Jeigu mes jas bandysime įspausti į rėmus, dėl to gali kilti gausybė problemų. Pavyzdžiui, įstatymo leidėjas negali apgalvoti visų asmenų visiems laikams į priekį, kurie turėtų patekti po viešojo asmens sąvoka. Paimkime mano labai nemėgstamą kategoriją – influencerius. Prieš 15 metų niekas ko gero nebuvo girdėjęs tokios sąvokos. Nors dabar gavęs bylą su influenceriu teismas nesunkiai nuspręstų, kad jie priskirtini prie viešųjų asmenų. Dabar juos nori atskirai įtraukti po viešojo asmens apibrėžimu. Kas bus dar po 15 metų, kai atsiras dar kažkokių asmenų kategorija, kuri turėtų patekti po viešojo asmens apibrėžimu, bet Seimas jau bus aiškiai nubrėžęs ribas? Kas bus jeigu Seimas kažką jau dabar pamirš įtraukti į šią sąvoką, ar kažkas neatitiks Seimo sugalvotų viešojo asmens kriterijų, nors savo veiklos turėtų būti laikomas viešuoju asmeniu?

Tokių vertinamųjų sąvokų iš principo neįmanoma gerai apibrėžti, to nesugeba padaryti iškiliausi teisės ir ne tik teisės filosofai. Bet gerai, kad Seime turime R. Dworkinų ir I. Kantų. Jie susitvarkys.

Man labai patinka 1964 m. JAV aukščiausiojo teismo Jacobellis v. Ohio byla, kurioje teisėjas rašęs sprendimo motyvus atsisakė apibrėžti, kas yra hardcore pornografija:

„I shall not today attempt further to define the kinds of material I understand to be embraced within that shorthand description [“hard-core pornography“], and perhaps I could never succeed in intelligibly doing so. But I know it when I see it, and the motion picture involved in this case is not that.“

Ar tikrai vienas blogas teismo sprendimas turėtų būti pagrindas keisti įstatymus, nes tai reiškia, kad visi teisėjai yra durniai ir jiems reikia pateikti detalią instrukciją? Apie teisinę taršą rašiau visai neseniai, o tokia impulsyvi ir nepamatuota emocinė teisėkūra veda prie teisinio sąvartyno.

Bet tegul Seimas užsiima beprasmišku darbu, o kai baigs su viešojo asmens sąvoka, galiu pateikti dar krūvą vertinamųjų teisinių sąvokų, kurioms galėtų pateikti apibrėžimą. Galėsim algoritmizuoti teisėjo darbą, o tada pirmieji pasaulyje turėsime realų robotą teisėją. Paskui jau bus galima imtis rimtesnių darbų – pabandyti apibrėžti visatos ribas. Nors gal kai kuriems mūsų kosmoso kaubojams tai gali būti ir įveikiama užduotis.

Lenkijos generalinio prokuroro/teisingumo ministro supergalios sprendžiant dėl teisėjų karjeros

Kažkaip niekada pernelyg nesigilinau į ES ir Lenkijos konfliktą dėl teismų nepriklausomumo. Savaitgalį susižiūrėjau naujausius privatinei teisei aktualius ESTT sprendimus, nieko ypatingo nebuvo, tai galvoju, paskaitysiu paskutinį sprendimą prieš Lenkiją. Perskaičiau ir vos neišgriuvau iš kėdės. Sunku patikėti, kad kas galėjo sugalvoti tokią įžūlią schemą. Ginčas buvo dėl baudžiamųjų bylų teisėjų skyrimo į skirtingus teismus tvarkos. Tokiu būdu skiriant teisėjus apie kažkokį jų nepriklausomumą net tolimiausiose fantazijose nesvajosi. Iš bylos pateiksiu trumpą teisėjų skyrimo schemą:

1. Pasirodo, Lenkijoje generalinis prokuroras yra kartu ir teisingumo ministras. Arba tiksliau būtų sakyti atvirkščiai, t. y. asmuo tapęs teisingumo ministru pradeda eiti ir generalinio prokuroro pareigas. Taigi, politikas, esantis vyriausybės nariu, užima aukščiausias pareigas prokuratūroje, jam pavaldūs visi kiti prokurorai. Jeigu esi valdančioje daugumoje – labai patogu, ne?

2. Generalinis prokuroras/teisingumo ministras turi supergalią teismų sistemoje. Ne, jis nemoka skraidyti, šaudyti iš akių lazeriu, ar vaikščioti vandeniu. Tačiau jis gali paskirti teisėją (su to teisėjo sutikimu) į kitą tos pačios grandies, žemesnės, ar aukštesnės instancijos teismą.

3. Taip generalinis prokuroras teisėją galį į kitą teismą paskirti terminuotai (iki 2 metų) arba neterminuotai.

4. Net ir neterminuotas delegavimas gali būti generalinio prokuroro sprendimu bet kada atšauktas, tiesa, iš anksto įspėjus atšaukiamą teisėją prieš tris mėnesius.

5. Visi delegavimai ir atšaukimai niekaip neturi būti motyvuojami, nėra skelbiama jokių viešų kriterijų, kuriais remiantis tai yra daroma.

6. Visiška diskrecija. Esi geras, prašom, į aukštesnės instancijos teismą porai metų. Esi afigienas, va tau paskyrimas neterminuotai. Prastai išnagrinėjai aktualią bylą – grįžk porai metų į pirmą instanciją ir pan.

ESTT visą šią schemą įvertino taip:

„dėl šios galimybės bet kada ir be viešai žinomos priežasties atšaukti teisėjo delegavimą deleguotasis teisėjas gali manyti turįs pareigą pateisinti teisingumo ministro lūkesčius, dėl to patiems teisėjams gali susidaryti įspūdis, kad jie yra „pavaldūs“ teisingumo ministrui, o tai nesuderinama su teisėjų nepašalinamumo principu. <…> Atšaukdamas teisėjo delegavimą teisingumo ministras gali priimti teisėjų kolegijos sudėčiai poveikį darantį sprendimą. <…> Taigi konkrečioje baudžiamojoje byloje teisingumo ministras turi įgaliojimus kontroliuoti tiek bendrosios kompetencijos prokurorą, tiek deleguotuosius teisėjus, o tai gali sukelti teisės subjektams pagrįstų abejonių dėl šių deleguotųjų teisėjų nešališkumo nagrinėjant tokią bylą.“

Nebloga schema: pats pradedi baudžiamąjį persekiojimą, pats sudėlioji, kas spręs tokią bylą, pats motyvuoji sprendžiančiuosius per jų karjeros galimybes.

Pas mus yra politikos apžvalgininkų ir politikų, kurie sako, BET Lenkija yra faina kaimynė, strateginė partnerė, todėl turime ją palaikyti kovoje dėl suvereniteto su demokratiškai nerinkta Komisija. Yra ir tokių politikų, kurie sako, kad turime iš Lenkijos pasimokyti, kaip reformuoti mūsų teismų sistemą.

JAV teismai nusprendė, kad Indianos universiteto reikalavimas studentams pasiskiepyti nuo COVID-19 yra teisėtas

Populiariąja „priverstinio vakcinavimo“ tema prieš beveik dvi savaites JAV išspręstas labai reikšmingas ginčas (Klaassen v. Trustees of Indiana University), kurio nemačiau, kad kas būtų aptaręs mūsų viešojoje erdvėje. Ginčo esmė: Indianos universitetas nustatė reikalavimą privalomai pasiskiepyti nuo COVID studentams iki rudens semestro pradžios, nepasiskiepijusiems nesudarant galimybės studijuoti. 8 studentai apskundė šį reikalavimą teismui argumentuodami labai panašiai kaip ir I. Vėgėlė nurodydami, kad kai kurie iš jų turi natūraliai įgiję antikūnų, bijo su vakcinomis susijusių rizikų, pažeidžiama jų konstitucinė kūno integralumo teisė, autonomija, galimybė pasirinkti medicininį gydymą ir pan.

Rugpjūčio 2 d. JAV septintosios apskrities federalinis apeliacinis teismas atmetė šį studentų skundą. Motyvuose teismas pagrinde vadovavosi 1905 m. JAV Aukščiausiojo Teismo Jacobson v. Massachusetts sprendimu. Jo esmė, kad jau tada spręstas klausimas dėl privalomo vakcinavimosi nuo raupų teisėtumo. Iš esmės JAV Aukščiausiasis Teismas toje byloje pasakė, kad individo laisvė nėra absoliuti (priešingai negu teigia I. Vėgėlė, kai kurias teises/laisves vadindamas absoliučiomis) ir tam tikrais atvejais gali būti ribojama. Šiame sprendime teisėjas John Marshall Harlan nurodė, kad:

„Kiekvienoje tvarkingoje visuomenėje turinčioje pareigą užtikrinti jos narių asmeninių teisių saugumą ir laisvę, kartais gali susidaryti situacijos, kai spaudžiant didelėms grėsmėms,  šios teisės gali būti protingai ribojamos, jeigu to reikalauja visos visuomenės saugumas. Tikra laisvė negali egzistuoti, jeigu vadovautumėmės principu, kuris pripažįsta kiekvieno individo teisę naudotis savo laisvėmis taip, kad būtų nepaisoma galimos žalos kitiems asmenims‘.

Šis senas sprendimas jau tampa gana žinomu ir mūsų viešojoje erdvėje, jau atsiranda net gana įžūlių asmenų argumentų, kurie, nesuvokia, kaip bendrosios teisės tradicijoje veikia precedentų sistema ir bando sumenkinti šio sprendimo reikšmę, nes jis priimtas „daugiau kaip prieš šimtą metų ir tais laikais dar ne tokių sprendimų buvo“. 

Taigi, vadovaudamasis šiuo sprendimu, apeliacinis apskrities federalinis teismas atmetė studentų skundą, padarydamas išvadą, kad kiekvienas universitetas turi teisę nuspręsti kokius reikalavimus nustatyti, kad užtikrinti studentų saugumą esant jo aplinkoje. 

Šaržuodamas teismas motyvuose net pateikė tokią hiperbolizuotą analogiją:

„Pirmoji Pataisa (Konstitucijos – mano pastaba) numato, kad valstija niekam negali nustatyti ką skaityti ir ką rašyti. Tačiau valstijos universitetas iš savo studentų gali reikalauti perskaityti ir parašyti tam tikrus dalykus, kurių jie nenori, nei skaityti, nei rašyti. Studentas privalo perskaityti ką jam liepia dėstytojas, nepaisant to, kad studentas laiko tą knygą jam nepriimtina. Jis taip pat privalo rašyti užduotas esė ir laikyti egzaminus. Studentas, kuris gavo užduoti išanalizuoti nihilizmo vaidmenį Dostojevskio „Demonuose“, tačiau pateikia esė apie Jago motyvaciją iš Otelo, susimaus“.

Šis apeliacinio teismo sprendimas po keturių dienų buvo apskųstas JAV Aukščiausiajam Teismui. Pastarasis labai atsargiai renkasi, kokius skundus priima nagrinėti ir tik retas gali būti priimtas. Vienas iš tokių atvejų, kai šis teismas paprastai priima skundus yra, kai mano, kad yra pagrindas keisti savo ankstesnius precedentus. Kadangi visa byla sukosi apie Jacobson v. Massachusetts Aukščiausiojo Teismo sprendimą, tai teismas būtų priėmęs skundą, jeigu manytų, kad verta persvarstyti minėtą precedentą. Šioje byloje skundo priimtinumo klausimą sprendė naujoji teisėja Amy Coney Barrett (daug kas galvojo, kad konservatyvių, nors iš jau priimtų sprendimų bylose matosi, kad ji labiau konservatyvių-centristinių pažiūrų (taip, Trump‘as prašovė)), kuri atsisakė priimti skundą. Turiu mažai abejonių, kad ji būtų nediskutavusi su kitais savo kolegomis teisme dėl šio skundo priimtinumo klausimo.

Tai reiškia, kad bent jau kol kas, JAV Aukščiausiasis Teismas nemato priežasties peržiūrėti savo seną precedentą, kuris suteikia diskreciją valstijoms tam tikrais atvejais nustatyti privalomą vakcinavimą.