1500 Eur į rankas = geriausi teisininkai rinkoje = teisėjas prestižinė profesija gerovės valstybėje

 

Nors nepernešu prezidento metinio pranešimo kaip politinio žanro apskritai, vis tiek paklausau kiekvienais metais. Kažkam pirščiuku parodoma niu-niu-niu, kažkam paglostoma galvytė. Ca-ca, ca-ca. Atrodo, va, ir mažamečiai vaikai paauklėti, tik rezultato iš to, kaip visada, absoliučiai jokio. Tačiau šių metų pranešimas mane intelektualiai praturtintino, už tai esu labai dėkingas. Kalbėdamas apie teismų sistemą prezidentas pabrėžė:


„Kertinis rūpestis šiandien – atkurti teisėjo profesijos prestižą, į teismus pritraukti geriausius teisės žinovus Lietuvoje.“


Džiugu dėl to, kad pagaliau supratau, ką reiškia mistinė gerovės valstybė. Kažkur į šią juodosios skylės gylio sąvoką, pasirodo, patenka ir teisėjo profesijos prestižo atkūrimas. Visada maniau, kad teisėjo profesijos neprestižą lemia teisėjo atlyginimas, kuris nejuda iš mirties taško dar nuo 2008 m. Tai yra PAGRINDINĖ priežastis. 

Eurostat 2018 m. duomenimis pagal teismų sistemos finansavimą Lietuva yra priešpaskutinėje vietoje ES, kai teismų sistemai per metus skiriami 42 Eur nuo gyventojo. Palyginimui per finansavimo vidurį esantį Danija skiria 79 Eur: 

Praktiškai su kiekvienu turimu studentų kursu pasikalbu apie potencialias jų karjeros galimybes. Potencialią teisėjo profesiją visada rekomenduoju tik su žvaigždute, t. y. jeigu jau niekur kitur nesinori, matai kaip savo gyvenimo misiją teisingumo vykdymą, tai ok, tada gali bandyti teisėjo kelią. Būna gi, kažkas ir Himalajų kalnų vienuolyne užsidaro. Bet jeigu nesinori ant savęs užkabinti 30 metų paskolą butui kartonkiemyje, nenori važinėti su 2008 m. Toyota Auris, nenori vasarą sėdėti tvankiame kabinete be kondicionieriaus, nenori leisti savo vaikų į valstybinę mokyklą, nenori turėti psichologinių problemų nuo persidirbimo ir streso, kad priimi sprendimus dėl kito žmogaus gyvenimo, kai net neturėsi adekvataus laiko kiekio įsigilinti į to žmogaus problemą, tada teisėjo kelias ne tau. 

Maždaug 1500 Eur į rankas yra pradedančiojo pirmosios instancijos teismo teisėjo atlyginimas. Tiek valstybė investuoja į tai, kad teisėjas spręstų žmogui „sėdėti“ ar būti laisvėje, nustatytų padarytos žalos sumą X ir įpareigotų atlyginti ją asmeniui Y. Ir pan. Valstybė sako, kad tiek vertas yra žmogus, kuris baigė bakalauro ir magistro studijas, turi ne mažiau kaip 5 metus teisinio darbo stažo, kuris skaičiuojamas tik nuo magistro studijų pabaigos, ir dar išlaikai teisėjo egzaminą. Tada gal, jeigu, kaip prezidentas sako, esi tarp geriausių teisininkų, tave paskiria į apylinkės teismą ir, tau būnant jauniausiu atveju apie 30 metų amžiaus, uždirbi 1500 Eur į rankas. Arba, būdamas tarp geriausių potencialių teisininkų ir gerai bill‘indamas, panašią sumą galėjai pasiimti būdamas bakalauro ketvirto kurso studentu ir dirbdamas normalioje advokatų kontoroje, kai tau yra kokie 22-24 metai. 


Bet jeigu jau pasirinkai teisėjo karjerą, gi teisėjai patys nieko nedirba, galėsi laikyti koją ant kojos sukėlęs, nes viską už tave padarys padėjėjai. Tokia vyraujanti nuomonė, kad teisėjai patys nieko nerašo. Oj, bet jeigu patekai į apylinkės teismą, į kurį teisėjo padėjėjų etatų išvis nepavyksta užpildyti. Dirbi išvis be padėjėjo, arba geriausiu atveju, vienas padėjėjas dalinamas tarp kelių teisėjų. Bet gi nieko baisaus, tu gauni tarp geriausių jaunųjų teisininkų esantį padėjėją, taip? Aha, pačius geriausius potencialius kandidatus tik baigusius teisės mokslus rinkoje galima paimti už 700 Eur į rankas… Kadangi žmonės padėjėjauti už tokius atlyginimus nebeina, Vilniaus apylinkės teismas (turintis daugiausia problemų tiek dėl teisėjų, tiek dėl padėjėjų etatų užpildymo) sugalvojo naują teisininko pareigybę teisme, kuriai užimti net nebereikia būti baigus teisės studijų, užtenka, kad tuo metu studijuoji. 

Tai kaip į teismus privilioti geriausius teisininkus? Kaip blogas kareivis, kuris nenori tapti generolu, taip blogas teisėjo padėjėjas, kuris nenori tapti teisėju. Tik problema, kad nėra norinčių tapti ne tik teisėjais, bet ir padėjėjais. Tas pats Vilniaus apylinkės teismas neužpildo teisėjų etatų jau kelerius metus, o į teisėjus kandidatuoja tie patys žmonės, kurių didžioji dalis pripažįstama netinkamais tapti teisėjais. 

Kaip privilioti geriausius advokatus pereiti teisėjauti, kai jie uždirba bent porą kartų daugiau? Kartais vienas kitas per klaida ateina, bet ne į apylinkės, o į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, kai per daugiametį darbą advokatūroje užsidirbo, kad gali sau leisti prabangą pateisėjauti. O juk jeigu jau eini tiesiai į galutinį ir neskundžiamą Lietuvos Aukščiausiąjį teismą, tai atlyginimas ten bus kitoks? Deja, tiesiai iš advokatūros atėjusio asmens atlyginimas Aukščiausiajame Teisme nesieks 2000 Eur į rankas, nes jis neturi teisėjo darbo stažo. Jeigu jau turi prikaupęs kokius 20 metų teisėjo darbo stažo, tai dirbdamas Aukščiausiajame Teisme gali tikėtis kokių 2300 Eur į rankas. Ir čia yra teisėjo karjeros Omega – atlyginimas mokamas geriausiems iš geriausių teisėjams, kurių misija formuoti vienodą teismų praktiką valstybėje. 

Bet apie adekvatų teismų sistemos finansavimą, kaip būtiną prielaidą teisėjo profesijos prestižui pakelti, metiniame pranešime nebuvo nė žodžio. Nes svarbu susirinkti reitingo taškų už girtą teisėją, kuriam jau tuoj tuoj tavo teikimu nukapos galvą ir tada toliau visi sėkmingai apsimesime, kad neadekvatus atlyginimas persidirbusiems ir perdegusiems žmonėms, kurie kasdieną priima sprendimus dėl kitų žmonių likimo, nėra problema. 


Nes gerovės valstybės recepte teisingumas turi būti greitas ir pigus, kaip McDonald‘s, o teisėjo profesija prestižinė, bet už 1500 Eur į rankas. 

Advokatas negali būti persekiojamas už tai, kokius klientus gina

Viešojoje erdvėje yra įsisenėjusi barbariška tradicija skalbti advokatus už jų klientų būtas ir nebūtas nuodėmes. Tai daro visi, nuo eilinių facebook‘o komentatorių iki dideles auditorijas turinčių nuomonės formuotojų ir sprendimus priimančių politikų.

Tapatinti advokatą su jo ginamu klientu yra ne kas kita, o žemos teisinės kultūros požymis. Tiek iš Konstitucijos, tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos išplaukia, kad kiekvienam asmeniui turi būti garantuojamas sąžiningas ir teisingas teismo procesas. Galimybė naudotis advokato pagalba yra viena iš kertinių fair trial prielaidų. Todėl tokios teisminės gynybos nusipelno visi. Čia galima panaudoti viešame diskurse labai populiarų ad hitlerum argumentą, kad ir Hitleris nusipelnytų advokato pagalbos jeigu būtų teisiamas.  Galiausiai, net ir F. Kirkorovas, kuris dabar Lietuvoje paskelbtas persona non-grata, ginčydamas šį mūsų vykdomosios valdžios sprendimą turi pamatinę procesinę teisę naudotis advokato pagalba. 

Jeigu tapatinsime advokatus su jų klientais ir paskui naudosime šiuos faktus prieš tuos advokatus, kai svarstysime jų potencialią teisėjo karjerą, tai pasieksime keleriopų neigiamų padarinių. Pirma, sumažinsime galimybę turėti kvalifikuotus teisėjus, kurių dabar ir taip verkiant trūksta. Antra, nors ir advokatas turi pareigą, kaip ir gydytojas, suteikti pagalbą visiems, kuriems jos reikia, yra formalių galimybių, kaip vienam ar kitam asmeniui nesuteikti pagalbos motyvuojant, pavyzdžiui, advokato užimtumu. Leidžiant bujoti tokiai praktikai susidarytų tokia padėtis, kai tam tikri asmenys negalėtų gauti geriausios jiems įmanomos pagalbos vien dėlto, kad atstovavimas tam tikrą klientą advokatui keltų neigiamus reputacinius padarinius. Nors turėtų būti atvirkščiai, advokatas turėtų būti gerbiamas už tai, kad suteikia pagalbą nesirankiodamas visiems, kas jos prašo.

Sankirtą tarp advokato pagalbos vykdant teisingumą ir moralinės dilemos atstovauti galimai neteisėtai pasielgusį asmenį puikiai iliustravo Kolumbijos universiteto teisės profesorius William H. Simon, advokato etikai skirtą knygą (The Practice of Justice: A Theory of Lawyers’ Ethics) pradėdamas tokiu sakiniu:


No social role encourages such ambitious moral aspirations as the lawyer’s, and no social role so consistently disappoints the aspirations it encourages.”

Teisinės etikos moksle (kuriam Lietuvoje skiriama apverktinai mažai dėmesio, nors JAV universitetuose tai vienas svarbiausių teisės studijų dalykų) egzistuoja vadinamoji advokato veiksmų amoralumo teorija. Pagal ją advokatai nėra atsakingi tiek už savo veiksmus ginant klientą, tiek už kliento padarytus veiksmus dėl kurių jis yra ginamas. Ši teorija pateisina galimų žmogžudžių, pedofilų ir kitų panašių asmenų teisminę gynybą, nors dažniausiai jie iš anksto būna nuteisiami viešosios nuomonės teisme. Pagal šią teoriją advokatas turi ginti klientą net jeigu jis žino, ar įtaria, kad jo klientas padarė nusikalstamą veiką. Kiekvieno asmens kaltė turi būti įrodyta teisme, vykstant rungimosi principu grįstame procese. Tik tada bus galima laikyti, kad buvo išlaikytas sąžiningo ir teisingo teismo proceso standartas. Ir toks standartas yra išlaikomas, net ir tais atvejais, kai talentingas advokatas pasiekia palankų rezultatą savo klientui, kuris realiai padarė nusikaltimą, nors to teisme ir nepavyko įrodyti. Net ir išteisinus žmogžudį ir jam laisvėje padarius dar viena žmogžudystę, dėl to jį atstovavusio ir bylą laimėjusio advokato, vadovaujantis amoralumo teorija, negalima niekuo kaltinti. 

Kita vertus, amoralumo teorija turi išimčių. Vienas iš esminių reikalavimų siekiant taikyti šią teoriją yra, kad advokatas turi veikti teisės ir etikos rėmuose. Jeigu jo elgesys prasilenkia su teisės viršenybės, ar etikos reikalavimais ginant klientą teisme, tokiu atveju advokatas gali būti pagrįstai tarkuojamas.

Buvo pasibaisėtina stebėti naujausiąjį išpuolį, kai kandidatui į Konstitucinį Teismą prikaišiojo jo atstovavimą teismuose mažumos grupei, nes kaip gi gali Konstituciją (dokumentą, kuris laiduoja asmenų lygiateisiškumą, pamatinių žmogaus teisių apsaugą ir draudžia daugumos diktatą mažumai) aiškinti mažumas atstovavęs asmuo? 

Galiu tik priminti, kad demokratinėse-teisinėse valstybėse pati konstitucija yra laikoma antimažoritariniu aktu. Mūsų Konstituciją taip apibūdino pats KT dar 2006 metais.

Konstitucinis Teismas neturi teisės nurodinėti parlamentui kaip keisti Konstituciją

Nedegiau noru rašyti šį komentarą ir galvojau temą praleisiu, bet vakar eilinį kartą savo išstojimu žiniasklaidoje išprovokavo gerbiamas konstitucinės teisės profesorius V. Sinkevičius. Turbūt, kad tiesioginiai mero rinkimai prieštarauja Konstitucijai, girdėjo jau visi. Abejoju ir nors vienas procentas iš girdėjusių perskaitė 53 puslapių ilgą ir nuobodų Konstitucinio Teismo (KT) nutarimą šiuo klausimu. O jame, be kita ko, yra tokia, iš pirmo žvilgsnio nekaltai atrodanti pastraipa:

„Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Konstitucijoje įtvirtintas pamatinis demokratijos principas, kurio negali paneigti jokia Konstitucijos pataisa, suponuoja demokratinę vienasmenių valdžios institucijų kaitą ir vienasmenės valdžios ribojimą. Todėl, Konstitucijoje įtvirtinus atitinkamos teritorinės bendruomenės tiesiogiai renkamą vienasmenę savivaldybės valdžios ir viešojo administravimo (vykdomąją) instituciją (inter alia mero pavadinimu), taip pat turėtų būti nustatyta, kiek kadencijų tas pats asmuo gali eiti tokias renkamas pareigas. Be to, atsižvelgiant į valstybės ir visuomenės interesus, Konstitucijoje gali būti nustatytas Lietuvos Respublikos pilietybės reikalavimas asmenims, siekiantiems būti išrinktiems į pareigas tokioje vienasmenėje savivaldybės institucijoje.“


Pažymiu, kad nesu turinio prasme prieš tai, kas yra pasakyta šioje citatoje. Visiškai pritariu pilietybės reikalavimui. Galėčiau ir pritarti mero kadencijų skaičiaus ribojimui, bet šiuo klausimu būčiau atviras diskusijai ir suprasčiau, jeigu keičiant Konstituciją būtų nuspręsta neriboti mero kadencijų skaičiaus. 


Tai gali kilti klausimas, ko čia kabinėjuosi? Per vakarykštę LRT Panoramą kaip visada išstojo viešo Konstitucijos aiškinimo monopolį turintis V. Sinkevičius ir visiems nesusipratėliams paaiškino, kad mero kadencijų ribojimas turi būti numatytas Konstitucijos pakeitimuose, nes taip nurodė KT. 


Žinau, kad KT sprendžia, ar neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai (Konstitucijos 105 straipsnio 1 dalis). Aš, matyt, labai kvailas, nes nežinojau, kad KT, spręsdamas konkrečią bylą, t. y. dėl konkretaus įstatymo konkrečių normų gali nurodyti kaip ateityje turėtų būti keičiama Konstitucija. Prisipažinsiu, šiokia tokia naujiena. Nematau, kad Konstitucija suteiktų KT tokius įgaliojimus. Visada galvojau, kad spręsdamas bylą teismas turi apsibrėžti jos ribas ir bylą nagrinėti jų neperžengdamas. Perskaitęs šį nutarimą išmokau, kad teismas spręsdamas bylą gali rašyti bet ką, nes jis ne šiaip koks, o Konstitucinis. Ir niekam tu šito neapskųsi. 

O jeigu rimtai, tai panašius KT veiksmus matau ne pirmą kartą. Pavyzdžiui, prieš gerus metus, KT viename savo nutarimų sugebėjo nurodyti, kad tam tikra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus priimta nutartis neturi precedento galios. Šį kartą elgiamasi dar įžūliau nurodant parlamentui arba tautai (jeigu šiuo klausimu būtų referendumas), kad keisti Konstituciją galima tik taip ir ne kitaip. Toks elgesys yra totalus valdžių padalijimo principo pažeidimas. Bet visi tyli ir niekam nėra įdomu. Atėjo V. Sinkevičius, pasakė per Panoramą, kad taip turi būti ir taškas. Va, ką gali viena tokia pastraipėlė 50 puslapių tekste. Kadangi KT jau nebeturi visiškai jokio vadinamojo judicial self restraint, tai laukiu, kai kokiame ateinančiame nutarime KT, be kita ko, įkals pastraipą, kad žemė yra plokščia. Ir tada niekas nedrįskite sakyti, kad žemė yra apvali, nes per Delfi ir Panoramą išstos V. Sinkevičius ir pasakys, kad: 

„Konstitucinis Teismas imperatyviai nurodė, jog žemė yra plokščia ir jokių diskusijų šiuo klausimu nebegali būti.“ 

Pats KT ir jo atstovai, kaip į didelį autoritetą mėgsta referuoti į Venecijos komisiją ir jos dokumentus. Ši komisija dar 2010 m. sausio 19 d. yra išleidusi ataskaitą, skirtą konstitucijų pakeitimams. Šiame dokumente visiškai nekalbama apie galimybę konstituciniams teismams sprendžiant konkrečias bylas pasisakyti dėl hipotetinio ateityje galimo konstitucijos nuostatų keitimo. Kodėl nepasakyta? Manau, niekas neturėjo fantazijos, kad kažkas taip gali daryti. Tačiau kalbama apie kitą dalyką, labai retus atvejus, kai tam tikrose valstybėse numatytas išankstinis konstitucinių teismų dalyvavimas prieš priimant konstitucijos pakeitimus. Tokios galimybės numatytos demokratijos šviesulių valstybėse: Azerbaidžane, Kirgizijoje, Moldovoje ir Ukrainoje. Venecijos komisija teigia, kad tokia praktika turi tiek privalumų, tiek trūkumų. Viena vertus, ji gali užtikrinti pakeitimų kokybę. Kita vertus, konstitucinių teismų įsitraukimas varžo pakeitimų galimybes ir procesus. Tai varžo parlamentą, t. y. dėl tam tikrų galimų pakeitimų iš anksto pasisakius konstituciniam teismui yra varžomi demokratiški debatai tuo konkrečiu klausimu. 

Ir čia turime atvejus, kai pačiose konstitucijose numatytas išankstinis konstitucinių teismų dalyvavimas. O pas mus gaunasi tokia situacija, kai KT nusprendžia pats dalyvauti ir pasakyti parlamentui, ką galima daryti, ko negalima, visai neturėdamas tam įgaliojimų. Jeigu parlamentas norėtų išgirsti KT ar atskirų jo teisėjų nuomones, niekas nedraudžia įtraukti teismo teisėjus į pataisų rengimo darbo grupę ar atsiklausti jų asmeninės nuomonės. Tai yra vadinama tarpinstituciniu bendradarbiavimu. Bet čia KT niekieno neprašomas ir neturėdamas konstitucinių įgaliojimu pats pasisako ir nukerta bet kokius įmanomus politinius debatus šiuo klausimu. 

Ar tikrai tai, kad merų kadencijos nebus ribojamos, reiškia, kad dėl to tapsime mažiau demokratine valstybe? Vėlgi, atsakymus pateikia ta pati, KT mylima, Venecijos komisija. 2019 m. kovo 19 dieną komisija išleido ataskaitą, kurios trečioji dalis skirta vietinės valdžios (kas apima savivaldą) atstovaujamosios ir vykdomosios valdžios pareigų kadencijų ribojimui. Ar merų kadencijų ribojimas reikalingas, komisija nepateikia vienareikšmiško atsakymo. Viena vertus, egzistuoja pavojus, kad yra pavojus, kad tiesiogiai išrinkti merai piktnaudžiaus pareigomis ir bandys trukdyti sudaryti lygias galimybes varžytis visiems konkurentams. Kita vertus, nurodoma, kad savivaldybių tarybos tokiais atvejais turėtų veikti kaip atsvara tokiam elgesiui. Kaip argumentas už merų kadencijų neribojimą nurodomas argumentas, kad tuo atveju merai nepraranda atskaitomybės prieš rinkėją, nes yra suinteresuoti savo perrinkimu, taip pat per laiką jie įgyja vertingą patirtį ir kompetencijas. Niekur komisija, nesako, kad neribotas kadencijų skaičius automatiškai reiškia mažiau demokratijos. Pritariu šiam požiūriui, nes brandžioje pliuralistinėje visuomenėje vietinės valdžios kadencijų skaičiaus ribojimas didelės prasmės saugant demokratiją neturi. Net jeigu ir turime vieną kitą vietinį kunigaikštuką, kaip Druskininkuose. 

Apibendrindamas noriu pabrėžti, kad  kadencijų skaičiaus ribojimas turėjo būti politinių debatų ir politinio konsensuso klausimu. Tačiau čia nieko neprašomas įžengė KT ir neturėdamas įgaliojimų kirviu nukirto. 


Man dar asmeniškai šiek tiek ironiška atrodo, kai prisimenu, kaip maždaug prieš metus Seimo tribūnoje kalbėjo du iš pirmo karto nepaskirti kandidatai į KT teisėjus. Abu gavo klausimą įvertinti KT elgesį, kai jis savo nutarime konstatavo, kad tam tikra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis nebeturi precedento galios. Tuo metu, abu kandidatai Seimo tribūnoje sakė, kad KT padarė labai negerai ir viršijo savo įgaliojimus. Paradoksalu, bet po metų jie patys deda parašą ant tokio nutarimo, kuriame KT aiškina parlamentui, kaip reikia keisti Konstituciją.

Pastaruoju metu KT jokio judicial self restraint neturėjimas man kelia nerimą, bet aš turiu nemažą abejonę, kad ten R. Posnerio niekas net neskaitę. Galutinį žodį konstitucingumo klausimais pas mus turi KT. Egzistuoja problema, kad nėra įmanoma sukurti mechanizmą, kas tikrins ir prižiūrės galutinę konstitucinės kontrolės instituciją, nes visada atsiras viršuje neprižiūrima institucija ir tai būtų pasaka be galo. Todėl, galutinė kontrolė yra patikima konstituciniams teismams.  Apie šią problemą yra rašęs ir buvęs Izraelio aukščiausiojo teismo pirmininkas A. Barakas:

„Tam tikroje stadijoje ieškodami idealaus sprendimo, kuris neegzistuoja, mes turime pasitenkinti optimaliu sprendimu, o dabartinis sprendimas yra optimalus“

Gaila, kad tai, kas turi būti optimaliu sprendimu, pas mus vis dažniau primena „Optima Linijos“ sprendimą.

Ne, jūs nesate skolingi 4 Eur UAB „Sergel“ už „tarpininkavimo paslaugas“ dėl komunalinių atliekų išvežimo Vilniaus savivaldybėje

Maždaug prieš dvi savaites nemaža dalis Vilniaus savivaldybės gyventojų gavo pranešimus iš UAB „Sergel“ su raginimu apmokėti skolą Vilniaus atliekų sistemų administratoriui (VASA) ir kartu sumokėti minėtam UAB‘ui 4 Eur kompensaciją už skolos išieškojimą, arba kaip jų atstovė sakė 15min.lt portalui – „tarpininkavimą“.


Turiu džiugų žinių, jeigu gavote tokį pranešimą, tai minėtam UAB jūs nesate nieko skolingi. Neabejoju, nemaža dalis žmonių iš 4500 perduotų skolininkų jau sumokėjo šį žioplumo mokestį. Pasistengsiu trumpai paaiškinti, kodėl vis dėlto tokiais atvejais nieko nereikia mokėti.

Pirma, jūs nesate jokiame teisiniame santykyje su minėtu UAB. Jūs nesudarėte su jais jokios sutarties, jokia pareiga nekyla jiems mokėti iš įstatymo ar kito teisės akto, jūs jų atžvilgiu nepadarėte delikto. Taigi, jokio teisinio pagrindo jiems mokėti kažkokias kompensacijas nėra, nes tiesiog neegzistuoja civilinės prievolės atsiradimo pagrindas. Teisiniame santykyje su šiuo UAB‘u yra VASA, kuri sudarė su ja sutartį dėl skolų išieškojimo. Taigi, paslaugą sutarties pagrindu gauna VASA, todėl ji už ją ir turėtų mokėti.

Antra, tokia sutartis tarp VASA ir šio UAB niekaip negali būti kvalifikuojama kaip sutartis trečiojo asmens naudai, o jūs tos naudos gavėju. Taip yra todėl, kad niekas negali būti verčiamas tapti naudos gavėju pagal tokio tipo sutartį. Tam yra būtina aiški ir nedviprasmiška naudos gavėjo valios išraiška prisijungti prie sutarties.

Trečia, tai nėra tarpininkavimo teisinis santykis, nes tarpininkavimo jums niekas prieš jūsų valią taip pat negali primesti. Čia yra atstovavimo teisinis santykis, nes šiuo atveju UAB išimtinai atstovauja VASA interesus. Todėl už šį atstovavimą susimokėti turėtų pati VASA.

Ketvirta, VASA šiuo atveju neperleido reikalavimo teisės į jus, nes jūs apie tai net nebuvote tinkamai informuotas, o iš pranešimo teksto matyti, kad skolą reikalaujama sumokėti pačiai VASA‘i.


Penkta, jie jus gali bandyti gąsdinti CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punktu, kuris numato, kad be tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų, į nuostolius įskaičiuojamos protingos išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka. Hmm… Tai yra visiškai niekinis argumentas, nes, kaip ir minėjau, jūs nesate jokiame teisiniame santykyje su šiuo UAB, todėl teisinio pagrindo jiems naudotis šia norma nėra. Protingų išlaidų galėtų reikalauti VASA pati sau. Bet minėtos išlaidos neturėtų būti laikomos protingomis, nes terminas už pirmą metų ketvirtį apmokėti tvarkomas atliekas suėjo 2021 m. kovo 31 d. Pranešimus žmonės dėl skolos gavo maždaug balandžio 16 d., t. y. iš esmės dėl juokingo dviejų savaičių praleisto termino. Kaip mačiau, skolos sumos svyruoja tarp 8-12 Eur. Pagalvokime, jeigu jūs esate skolingas 8 Eur, tai 4 Eur yra 50 procentų jūsų skolos. Tai reiškia, kad jūs gaunate 50 procentų dydžio baudą (kurią vadina kompensacija) už tai, kad 2 savaitėmis praleidote skolos apmokėjimo terminą. Joks teismas nelaikys tokios sumos protingomis išlaidomis, susijusiomis su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka, net jeigu jas bandytų reikalauti pati VASA. Jos yra visiškai neproporcingos jūsų esamai skolai, todėl niekaip negalėtų būti priteistos. 


Šešta, dėl teisinių žinių trūkumo daug kas galvoja, kad tokie UAB prilygsta antstoliams. Nieko panašaus, jie tik bando vaizduoti panašią į antstolių atliekamą skolos išieškojimo funkciją. Jie neturi jokių valdingų įgaliojimų iš jūsų reikalauti sumokėti tuos keturis eurus. Gali nebent tai bandyti daryti teismo tvarka ir, labai tikėtina, pralaimėti. 


Taigi, ką reikia daryti? Pirma, sumokėti turimą skolą VASA. Antra, išmesti minėto UAB‘o pranešimą su 4 Eur kompensacijos prašymu į šiukšlių dėžę. 

Šiaip mane labai nemaloniai stebina, kai monopolininkė savivaldybės įmonė dėl dviejų savaičių skolos sangulauja su maitvanagiais. 

Liūdna žinia fejerverkų mylėtojams – šių metų gruodžio 1 d. nebegalėsite jų nusipirkti su 50 procentų nuolaida

Seimas prieš porą savaičių papildė civilinio kodekso 6.353 straipsnį 8 dalimi, kuria nustatė, kad:

„Pardavėjas privalo suteikti pirkėjui informaciją apie taikomą daiktų kainų sumažinimą. Bet kuriame pranešime apie daikto kainos sumažinimą turi būti nurodoma ankstesnė daikto kaina. Ankstesne kaina yra laikoma mažiausia kaina, kurią pardavėjas taikė per 30 dienų laikotarpį iki kainos sumažinimo. Tais atvejais, kai daikto kaina mažinama laipsniškai, ankstesne kaina yra laikoma daikto kaina, buvusi iki pirmojo jos sumažinimo. Jeigu daiktas buvo siūlomas pirkėjams mažiau negu 30 dienų, taikomas faktinis daikto siūlymo pirkėjams terminas. Šios dalies nuostatos netaikomos greitai gendantiems produktams arba prekinę vertę greitai prarandantiems daiktams.“

Šia ilga nuostata įgyvendinami ES vartotojų teisių apsaugos direktyvų (2019 m. lapkričio 27 d. priimtą Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2019/2161, kuria iš dalies keičiamos Europos Tarybos direktyva 93/13/EEB bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/6/EB, 2005/29/EB ir 2011/83/ES) pakeitimų logika.

Šiuo reguliavimu iš esmės siekiama vieno dalyko, t. y. kad vartotojai nebebūtų prekiautojų mulkinami su labai gražiais akcijų skaičiukais, kai nurodoma, kad prekei padaryta x ar y dydžio nuolaida. Nesvarbu, kad už tą kainą be nuolaidos niekada nebuvo prekiauta. Ne vienas atliktas tyrimas rodo, kad statistinį vartotoją labai vilioja perbraukti dideli skaičiai ar didelis raudonas kainos sumažinimo procentas.

Dabar prekybininkams norint padaryti kažkokią akciją, reikės sugebėti pagrįsti, jog per paskutinį trisdešimties dienų laikotarpį buvo realiai prekiauta už tą nesumažintą kainą. Jeigu daiktu prekiaujama trumpiau, tai atitinkamai nuo to daikto prekybos pradžios momento. Viso šito praktiniai padariniai bus, kad, pavyzdžiui, prekybos centruose gruodžio pradžioje atsirandantys stendai su fejerverkais nebegalės pirmą dieną nurodyti sufantazuotos 50 procentų nuolaidos. Aišku, čia kraštutinis pavyzdys, bet netikromis nuolaidomis piktnaudžiauja nemaža dalis prekeivių ir tai nėra Lietuvos išskirtinumas. Todėl reguliavimas ir ateina iš ES.

Ką daryti, jeigu nuo liepos 1 dienos būsite taip apgautas su netikra nuolaida? Kas įdomu, mūsų įstatymo leidėjas labai ūkiškai į civilinį kodeksą įkėlė šį reguliavimą ir pamodifikavo ankstesnį taip, kad už tokį pažeidimą vartotojas galėtų taikyti šiuos savigynos (gynybos) būdus:

„reikalauti iš pardavėjo atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl vengimo sudaryti sutartį, o kai sutartis sudaryta, – per protingą terminą vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą ir atlyginti kitus nuostolius. Pardavėjas turi grąžinti pirkėjui sumokėtą kainą ir atlyginti kitus nuostolius nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sutarties nutraukimo dienos ar pirkėjo reikalavimo atlyginti nuostolius gavimo dienos“

Na, kai taip ūkiškai ir ne į tema įgyvendinta direktyva, tai nelabai įsivaizduoju, kad šiuo atveju net teoriškai įmanoma situacija, kai vartotojas patirs nuostolių dėl to, kad pardavėjas vengs sudaryti sutartį. Galimybė vienašališkai nutraukti sutartį ir grąžinti sumokėtą kainą tokioje situacijoje bus itin stiprus, atgrasantis, gynybos būdas. Nutraukus sutartį šiuo pagrindu, pinigai grąžintini pirkėjui per 14 dienų. Klausimas, ar šioje vietoje dar galimi kažkokie vartotojo patirti nuostoliai yra atviras.

Seimas taip pat padarė Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 40 straipsnio pakeitimus, pagal kuriuos apskundus tokio prekeivio veiksmus Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai dėl tokių netikrų akcijų, prekeiviui grės bauda nuo 500 iki 5000 Eur. Taigi, atgrasančių priemonių žonglieriams netikromis nuolaidomis nustatyta daugiau negu pakankamai.

CK 2.24 straipsnio dėl garbės ir orumo įžeidimo pakeitimai – puikus teisinės profanacijos pavyzdys

Pradėsiu nuo to, kad civilinė atsakomybė už garbės ir orumo įžeidimą buvo numatyta dar sovietiniame CK, nieko iš esmės šiuo klausimu nepakeista ir priėmus naująjį 2000 m. kodeksą. Yra logiška, kad asmuo, kurio garbė ir orumas buvo įžeistas, turėtų teisę į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, tokia teisė egizistuoja didžiojoje dalyje demokratiškų, vakarietiškų valstybių teisinių sistemų. Tokio teisinio reguliavimo tikslas – neleisti skleisti apie asmenį tikrovės neatitinkančios informacijos (kuri nėra nuomonė apie asmenį, t.y. paskleidžiama žinia, kurią galima patikrinti tiesos kriterijumi) , o kai taip yra padaroma, nukentėjusiajam suteikiama galimybė gauti satisfakciją pinigine forma.

Šią savaitę Seimas priėmė CK 2.24 str. pataisas*, į kurias neva inkorporavo civilinę atsakomybę už dekriminalizuotą įžeidimo nusikalstamą veiką. Bent jau toks idėjos paaiškinimas pateikiamas aiškinamajame rašte**.  Nurodoma, kad: “Galiojanti Civilinio kodekso 2.24 straipsnio formuluotė nustato civilinę atsakomybę dėl tikrovės neatitinkančių ir asmens garbę bei orumą žeminančių duomenų paskleidimu padarytos žalos atlyginimo, tačiau expressis verbis nenumato asmens teisės reikalauti atlyginti jam viešu ar neviešu įžeidimu padarytą turtinę ir neturtinę žalą.“ Tokie samprotavimai kelia rimtų abejonių. Praktikoje buvusi įžeidimo pagal BK 155 str. nusikalstamos veikos dispozicija*** nelabai skyrėsi nuo CK įtvirtinto garbės ir orumo įžeidimo. Esminiai skirtumai yra civilinės ir baudžiamosios atsakomybės pobūdis, t.y. civilinei atsakomybei būdinga tik turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas (piniginė satisfakcija), o baudžiamosios atsakomybės atveju be baudos galėjo būti apribota asmens laisvė. Kiti, ne tokie žymus skirtumai, yra labiau procesiniai, t.y. kaltės įrodinėjimo standartas baudžiamajame procese yra žymiai aukštesnis, o civilinės atsakomybės atveju žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama. Taip pat, padaręs BK 155 str. numatytą veiką, gausi baudžiamąjį teistumą ir biografinį nuteisimo baudžiamojoje byloje faktą. Būtent dėl tokios neproporcingai griežtų teisinių padarinių už žodžius Europos Taryba seniai rekomendavusi valstybėms konvencijos šalims dekriminalizuoti nusikalstamas veikas už žodžius. Tą dalinai padarė ir mūsų Seimas****. Taigi, 99,9 proc. (šis procentas iš fantazijos) įžeidimo atveju pagal tai kaip padaromas įžeidimas sutampa su CK įtvirtintu garbės ir orumo įžeidimu, nes abiem atvejais apie asmenį yra paskleidžiama žeidžianti informaciją, t.y. ne nuomonė, o žinia, kurią galima patikrinti tiesos kriterijumi. Dėl to, keisti CK 2.24 straipsnio nebuvo jokios prasmės. Vis dėlto Seimas tai padarė, o juridinės technikos prasme rezultatas yra visiškas nesusipratimas. Pateikiu lyginamąjį variantą, nes jame visada geriausiai matosi, kas buvo pridaryta:

1 straipsnis. 2.24 straipsnio pakeitimas

  1. Pakeisti 2.24 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

„1. Asmuo turi teisę teismo tvarka reikalauti atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, jam padarytą dėl asmens garbės ir orumo pažeminimo bet kokia forma (raštu, žodžiu, veiksmu), taip pat Asmuo turi teisęreikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat ir atlyginti dėl tokių duomenų paskleidimuo jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Po asmens mirtiestokią šias teises turi jo sutuoktinis, tėvai ir vaikai, jeigu bet kokia forma (raštu, žodžiu, veiksmu) pažeminus mirusiojo garbę ir orumą ar paskleidus tikrovės neatitinkančiųus duomenųis apie mirusįjį paskleidimas kartu žeminama ir jų garbęė bei orumąas. Preziumuojama, jog kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai.“

  1. Pakeisti 2.24 straipsnio 6 dalį ir ją išdėstyti taip:

„6. Paskleidęs tikrovės neatitinkančius duomenis asmuo atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės, jeigu tie duomenys yra paskelbti apie viešą asmenį bei jo valstybinę ar visuomeninę veiklą, o juos paskelbęs asmuo įrodo, kad jis veikė sąžiningai siekdamas supažindinti visuomenę su tuo asmeniu ir jo veikla. Šioje dalyje nurodyta išimtis dėl civilinės atsakomybės netaikoma, kai dėl  tikrovės neatitinkančių duomenų paskleidimo yra pažeminta asmens garbė ir orumas.“

Matome, kad CK 2.24 str. 1 d. į taisyklės dispoziciją įkeliamas būdas, kaip galima įžeisti garbę ir orumą, t.y. raštu, žodžiu, ar veiksmu. Toks kazuistiškas konkretizavimas yra absurdiškas, nes garbės ir orumo įžeidimui visiškai nesvarbu kokia forma yra paskleista asmenį žeidžianti žinia, esmė yra jos paskleidimo faktas ir kad tai žeidžia nukentėjusiojo garbę ir orumą. Šie būdai tiesiog perkelti iš buvusio BK 155 str. 1 d. (ją esu įdėjęs į išnašą, galite palyginti). Plėsti CK normų dispozicija perkeliant nusikalstamos veikos požymius yra darbas kirviu toje vietoje, kur naudotinas skalpelis.  Tai yra visiškas nesusipratimas. Vienas kolega man oponuodamas, pateikė pavyzdį, kad asmenį įžeisti galima ir veiksmu, pvz. apspjaunant veidą. Sutinku, kad tai gali būti įžeidimas, bet ne garbės ir orumo įžeidimas pagal CK 2.24 str. Taip yra todėl, kad pagal šią nuostatą garbės ir orumo įžeidimas yra suprantamas tik kaip duomenų neatitinkančių tikrovės (žinios) apie asmenį paskleidimas. Apie jokį apspjovimą, vidurinio piršto parodymą ir pan. čia negali būti net kalbos. Oponuojant man galėtų būti pateiktas toks argumentas, kad tam jie ir įrašė veiksmą kaip galintį įžeisti asmenį. Tačiau, mano nuomone, to negalima daryti iškraipant teisinę taisyklę, kurios paskirtis yra visiškai kitokia, taip iš aiškios taisyklės padarant visiškai nesuvokiamą hibridą. Suprantu, tada galėtų kilti klausimas, tai ką daryti, jeigu pvz. žmogui spjovė į veidą ir jis jaučiasi dėl to labai įsižeidęs? Vienas atsakymas būtų sukurti specialią normą įžeidimui, kuris nėra susijęs su tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimu ir už tai numatyti civilinę atsakomybę. Kitas atsakymas, kurį toliau pateiksiu,  yra žymiai geresnis ir pagrįstas sisteminiu CK išmanymu. Kodekse yra įtvirtintas toks vadinamasis generalinio delikto principas (CK 6.263 str. 1 d.), kuris sako, kad: “Kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.“ Tai yra super lanksti iš prancūzų Napoleono kodekso taisyklė, tinkanti visiems gyvenimo atvejams (įskaitant įžeidimus veiksmu). Viskas, turim šią universalią taisyklę – turim sprendimą, kai asmuo yra apspjaunamas ir jaučiasi dėl to įžeistas bei patyręs kažkokios žalos. Keliauji į teismą, įrodinėji civilinės atsakomybės sąlygas, sėkmės. Ir nereikėjo daryti jokių civilinio kodekso pakeitimų.

Vietoje to, Seimas į CK 2.24 strapsinio pirmąją dalį dar kartą įrašo teisę reikalauti atlyginti turtinę ir neturtinę žalą ir taip tokia reikalavimo teisė du kartus įtvirtinama toje pačioje taisyklėje tame pačiam sakinyje. Studentai parašę tokią nesąmonę neišlaikytų egzamino antrame kurse.

Atskiro dėmesio reikalauja CK 2.24 str. 6 d. pakeitimas. Visų pirma pati šio straipsnio 6 d. yra išimtis iš bendrosios taisyklės,  t.y. tais atvejais, kai mes nustatome, kad įžeistas viešojo asmens garbė ir orumas (paskleista tikrovės neatitinkanti žinia apie nukentėjusį asmenį), mes turime pagal 6 dalį patikrinti, ar nėra išimties netaikyti civilinės atsakomybės. Išimtis taikoma tais atvejais, jeigu asmuo, kuris paskleidžia žeidžiančią tikrovės neatitinkančią informaciją gali išvengti atsakomybės įrodydamas, kad jis veikė sąžiningai, t.y. siekė teisėto tikslo – supažindinti visuomenę su viešojo asmens veikla. Įsivaizduokime hiperbolizuotą situacija, kad kažkoks žurnalistas X iš patikimo šaltinio tariamai sužino, kad politikas Y paėmė kyšį vyno butelio dėžutėje. Jis parašo straipsnį, kuriame nevienareikšmiškai sudaromas įspūdis, kad tas politikas yra kyšininkas. Dar viena aplinkybę, kad to politiko laiku nesupakuoja STT ir neiškrato jo namų ir nepasiklauso pokalbių. Tada minėtasis politikas sugeba įrodyti, kad jis ten iš tiesų pasiėmė paskolą. Tai būtų smūgis jo reputacijai, būtų įžeista garbė ir orumas. Tokioje situacijoje žurnalistui pagal senąjį CK 2.24 str. 6 d. redakciją nekiltų civilinė atsakomybė. Jis gautų kitokią civilinę sankciją t.y. tiesiog būtų konstatuotas politiko garbės ir orumo įžeidimas, taip pat politikas galėtų reikalauti viešo šios žurnalisto paskleistos informacijos paneigimo. Tada būtų padėtas taškas. Dabar, tai, ką padarė Seimas, jis šią civilinės atsakomybės išimtį tiesiog panaikino, todėl man kyla klausimas, kodėl šios normos tiesiog visai neišbraukė iš kodekso, o prirašė sakinį, kuris paneigia jos veikimą. Nes iki tol buvo, kad jei įžeidei garbę ir orumą, tai kyla civilinė atsakomybė, išskyrus 6 d. išimtį. Tokio sakinio “Šioje dalyje nurodyta išimtis dėl civilinės atsakomybės netaikoma, kai dėl  tikrovės neatitinkančių duomenų paskleidimo yra pažeminta asmens garbė ir orumas“ prirašymas visiškai paneigia prieš tai esančiame sakinyje įtvirtintą taisyklę. Nes net jei garbė ir orumas įžeista veikiant sąžiningai, t.y. siekiant informuoti visuomenę, tau atsakomybė vis tiek kyla. Juridinės technikos prasme čia yra visiškas absurdas.

Gali kilti klausimas, kodėl mes turėjome tokią 6 d. įtvirtintą taisyklę, kuri riboja civilinę atsakomybę? Atsakymas labai paprastas, taip yra saugoma konstitucinė asmens saviraiškos laisvė. Tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, tiek Europos Žmogaus Teisių teismo praktikoje yra laikomasi taisyklės, kad viešajam asmeniui dėl jo veiklos specifiškumo taikoma mažesnė apsauga garbės ir orumo įžeidimo atveju, t.y. šie teismai laiko kad viešajam asmeniui įprastai pakankama satisfakcija yra tai, kad teismas tiesiog nustato ir pripažįsta garbės ir orumo įžeidimo faktą. Todėl apie piniginius žalos atlyginimus nekalbama dažniausiai net ir tais atvejais, kai konstatuojamas asmens, kuris paskleidė žeidžiančią informaciją nesąžiningumas. Todėl buvusi CK 2.24 str. 6 d. yra labai demokratiška nuostata, atitinkanti vakarų valstybių praktiką. Tačiau Seimas ketvirtadienį šią normą iš esmės sunaikino.

Būtent dėl 6 dalies pakeitimo rekomenduoju Prezidentei vetuoti šiuos CK pakeitimus. Net jei šie pakeitimai praeis, tikėtina, kad teismams gavus bylą, kurioje faktinė situacija bus tokia, kai įžeistas viešasis asmuo, tačiau tai padaryta sąžiningai ir siekiant teisėto tikslo, t.y. informuoti visuomenę, byla bus sustabdyta ir pasikreipta į Konstitucinį Teismą, kurio būtų paprašyta ištirti šios nuostatos proporcingumą varžant Konstitucijoje įtvirtintą saviraiškos laisvės principą.

* http://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=15275&p_k=1&p_a=sale_bals&p_bals_id=-25070&p_var=2

** https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/0cdc2a70683c11e5b316b7e07d98304b?positionInSearchResults=23&searchModelUUID=890e7a11-a0c3-4fb5-a498-30658c500d62

*** “155 straipsnis. Įžeidimas

1. Tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų,

baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.“
**** Išskyrus šmeižtą, nes baudžiamoji atsakomybė dėl šmeižto yra numatyta Konstitucijoje, todėl tam yra būtinas Konstitucijos keitimas. 

Kol kas neatleisdama V. Paškevičiaus Teisėjų taryba “nepasityčiojo iš visų Lietuvos žmonių“

Šiandien vienas žurnalistas (vartoju žurnalisto sąvoką labai laisvai) niršta, kad Teisėjų taryba atidėjo V. Paškevičiaus atleidimo klausimą.

Kiek prabėgomis teko domėtis šia istorija, po to, kai teisėją policiją prigavo įpūtųsi, jis parašė pareiškimą, norėdamas savo noriu išeiti iš pareigų. Sprendimas logiškas, nes gražiau CV atrodys, jei savo noru išeini, negu esi išmestas dėl teisėjo vardo pažeminimo. Be to, prarasi socialines garantijas (teisėjo pensija). Tačiau šioje situacijoje būtent to nori D. Grybauskaitė, t.y. kad teisėjas būtų atleistas pagrindu dėl teisėjo vardo pažeminimo.

Taigi, Teisėjų taryba šiandien turėjo spręsti šį klausimą, tačiau nusprendė atidėti jo nagrinėjimą, kol teismas priims sprendimą teisėjo administracinio teisės pažeidimo byloje. Kodėl būtent taip? Labai logiška, nes galimi pora variantų:

a) Teisėjų tarybos sprendimas atleisti teisėją iš pareigų dėl vardo teisėjo vardo pažeminimo galėtų daryti įtaką ATP bylą nagrinėjančiam teismui. Įsivaizduokit, kaip teismui priimti savarankiškai sprendimą, jei Teisėjų taryba atleistų teisėją, t.y. iš esmės reikštų, kad ji nustatė jo kaltę ATP byloje, kurios nenagrinėjo;

b) Teisėjų taryba priima sprendimą atleisti teisėją pažeminus vardą, o teismas, nagrinėjantis ATP bylą, konstatuoja, kad teisėjas nepadarė administracinės teisės pažeidimo. Kaip tada? Teisėjas atleistas kaip pažeminęs vardą, nors pažeidimo nebuvo? Nelabai gerai.


Pirma išnagrinėjus administracinio teisės pažeidimo bylą, Teisėjų tarybai bus aišku, ar yra teisinis pagrindas konstatuoti teisėjo vardo pažeminimą. Taip ATP byloje nustatytos aplinkybės ir priimtas sprendimas turės savotišką prejudicinę galią sprendžiant teisėjo atleidimo klausimą. Tokių būdu bus išvengta galimų klaidų. Todėl šiandienos Teisėjų tarybos sprendimas atidėti šio klausimo nagrinėjimą man yra visiškai suprantamas.

Taip pat svarbu nepamiršti, kad pagal teismų įstatymo 90 str. 8 d., kai spredžiamas atleidimo klausimas dėl teisėjo vardo pažeminimo, to teisėjo įgaliojimai sustabdomi, iki bus priimtas sprendimas dėl teisėjo atleidimo iš pareigų.

Ar vienašaliams sandoriams gali būti taikomos CK įtvirtintos sutarčių teisės bendrosios nuostatos?

2016 m. gegužės 5 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė sprendimą (Nr. 3K-3-207-219/2016) gana įdomioje ir tikrai sudėtingoje byloje, kurioje vienas iš sprendžiamų klausimų buvo CK neapibrėžto prievolių įvykdymo užtikrinimo teisėtumas ir galiojimas.

Jeigu teisingai supratau, tai to užtikrinimo būdo esmė yra ta, kad keli asmenys įsipareigojo užtikrinti skolos gražinimą kreditoriui už skolininką:

“Įsipareigojimo lingvistinė analizė leidžia daryti išvadą, kad V. R., O. G., „Birač“ A. D. Zvornik“, AB „Birač Europe“ ir UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ Įsipareigojime aiškiai ir nedviprasmiškai įsipareigojo paskolos davėjai (UAB „Baltijos stiklas“) sumokėti „Alumina“ D. O. O. Zvornik“ paskolos sumą ir palūkanas pagal pateiktą lentelę (Įsipareigojimo 3–4 punktai).”

Man labai primena laidavimą, nes būtent laidavimo kaip užtikrinimo būdo tikslas yra iš esmės sukurti solidariąją prievolę, kai vietoje galimybės nukreipti reikalavimą į vieną skolininką, atsiranda galimybė reikalauti iš daugiau negu vieno pradinio skolininko. Laidavimu į Įsipareigojimą kvalifikavo ir pirmosios instancijos teismas, tačiau apeliacinė instancija pasakė, kad tai nėra laidavimas. Kodėl būtent taip, LAT’o sprendime nėra atsakymo, bet jis randamas Lietuvos Apeliacinio Teismo 2015 m. lapkričio 18d. sprendime Civilinė byla Nr. 2A-124-943/2015. Esminiai ApT’o argumentai kodėl tai nėra laidavimas – Įsipareigojimu sukurta prievolė nei akcesorinė, nei sąlyginė, ji yra savarankiška. Iš tiesų, su šiais argumentais galima sutikti.

Kita vertus, laidavimu ApT’as šio santykio matyt nenorėjo pripažinti ir todėl, nes Įsipareigojimas nebuvo pasirašytas kreditoriaus, todėl ApT’as priėjo prie išvados, kad tai yra vienašalis sandoris:

“Įsipareigojimo forma, turinys, pasirašymo aplinkybės suponuoja, kad tai yra vienašalis sandoris, atitinkantis visus formaliuosius įstatyme įtvirtintus reikalavimus ir saistantis jį pasirašiusius asmenis (CK 1.63 straipsnio 1, 3 dalys, 1.64 straipsnis)”.

Šios pozicijos nekvestionavo ir LAT’as:

“Priešingai, teismas pažymėjo, jog Novacijos sutartis, nors ir pakeista Įsipareigojimu, yra galiojanti. Atsižvelgiant į tai, kad Įsipareigojimas, kaip buvo nustatyta apeliacinės instancijos teismo, yra vienašalis sandoris, UAB „Baltijos stiklas“ parašo nebuvimas ant šio sandorio nedaro jo negaliojančio, tuo labiau kad UAB „Baltijos stiklas“ šio Įsipareigojimo teisėtumo ir neginčija.”

Problema tame, kad jeigu kvalifikuojame šį sandorį kaip vienašalį, ar galime jam taikyti CK įtvirtintas bendrąsias sutarčių teisės nuostatas, nes tai daro tiek ApT’as, tiek LAT’as. Pastarasis net nurodo:

“Teisėjų kolegija sutinka su teismų nustatyta aplinkybe, kad Įsipareigojimas turi kelių sutarčių bruožų”.

Toliau LAT’as Įsipareigojimo turiniui aiškinti naudoja sutarčių aiškinimo taisykles. Taip, tas pačias taisykles, kurios skirtos šalių suderintai valiai aiškinti. Taip pat naudoja kitas sutarčių teisės nuostatas:

“90.     Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), todėl iš šios sutarties atsiradusios prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir laiku (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Taigi, V. R., O. G., „Birač“ A. D. Zvornik“, AB „Birač Europe“ ir UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ Įsipareigojimu aiškiai prisiėmus įsipareigojimus už „Alumina“ D. O. O. Zvornik“, ši jų valia negali būti paneigta ir turi būti vykdoma. Atsižvelgiant į tai, teismas pagrįstai ieškovės UAB „Baltijos stiklas“ naudai priteisė iš  V. R., O. G., „Birač“ A. D. Zvornik“, AB „BiračEurope“ ir UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ 15 899 566,08 Eur.”

Mano kukliomis žiniomis, vienašaliai sandoriai nėra sutartys, t.y. sutartis yra viena iš sandorio rūšių – dvišalis sandoris. Kiek suprantu iš argumentų, teismai būtent kvalifikavo įsipareigojimą kaip vienašalį sandorį, nes Įsipareigojimo dokumente trūko kreditoriaus parašo. Ir jiems nebuvo svarbu tai, jog dalis prievolių pagal Įsipareigojimą buvo įvykdytos naujųjų skolininkų, kurie po to ginčijo įsipareigojimo teisinę galią? Noriu priminti, kad sutartis būtų laikoma sudaryta ir galiojanti nebūtina ją apskritai sudaryti raštu. Apie parašo buvimą net nekalbu, jeigu ji jau realiai buvo vykdoma skolininko. Tiek iš LAT’o, tiek tuo labiau iš ApT’o sprendimų galima matyti, kad Įsipareigojimo turinys buvo derinamas tarp teisinio santykio subjektų. Taip pat nurodoma, kad jo vienas iš iniciatorių buvo kreditorius. Tai apie ką mes kalbame? Iš tiesų, abiejų teismų motyvacija šiuo klausimu visiškai neatitinka teisės doktrinos ir pamina elementariausias civilinės teisės taisykles. Nemanau, kad ypač Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kurio pagrindinė funkcija yra vienodo teisės aiškinimo ir teismų praktikos formavimas, gali taip motyvuoti savo sprendimus.

Ironiška, kad bylai pasiekus kasacinę instanciją, buvo pateiktas prašymas ją perduoti išplėstinei kolegijai arba plenarinei sesijai. LAT’as atsisakė tai daryti, nes nagrinėjami klausimai nebuvo tiek sudėtingi, kad jų negalėtų išspręsti trijų teisėjų kolegija. Manau, jei šią bylą būtų nagrinėjusi išplėstinė kolegiją, tokios nešvarios argumentacijos išvengti būtų buvusi didesnė tikimybė. Apskritai, tokio tipo argumentavimas, kai nesilaikoma elementarių doktrininių taisyklių yra pavojingas, nes siekiant bylą išspręsti teisingai (o šis siekis pats savaime nėra blogas), yra paminamas bet koks teismo sprendimo argumentacijos, o tada ir paties sprendimo, kaip rezultato, prognozuotinumas.