Jokios tuščios artimo ryšio sąvokos, kurios neva būtų įgyvendintos per jungtinės veiklos sutartį nėra adekvati alternatyva normaliam partnerystės reguliavimui

Jokios tuščios artimo ryšio sąvokos, kurios neva būtų įgyvendintos per jungtinės veiklos sutartį, nėra adekvati alternatyva normaliam partnerystės reguliavimui

Artėjant civilinės sąjungos įstatymo svarstymui ir priėmimui Seime sugalvojau paanalizuoti tiek šį reguliavimą, tiek jam siūlomą artimo ryšio sąvokos „alternatyvą“. Iš pradžių pradėjęs rašyti vartojau žodį, ne „sąvoka“, o „koncepcija“, tačiau paskaitęs tą vieno naujo CK straipsnio projektą, supratau, kad nieko konceptualaus jame nėra, tiesiog pateikiama projekto autorių įsivaizduojamo artimo ryšio sąvoka:

„2.23¹ straipsnis. Asmens teisės į artimą ryšį pripažinimas

1. Kiekvienas turi teisę, kad būtų gerbiamas jo turimas artimas ryšys su artimaisiais. Artimas ryšys – tai asmens santykis su kitu asmeniu, kylantis iš tvaraus ir pasitikėjimu grįsto asmeninio socialinio ryšio. Artimas ryšys teisines pasekmes sukelia tik įstatymų numatytais atvejais.

2. Artimą ryšį savaime turi šeimos nariai bei artimieji giminaičiai.

3. Artimą ryšį, preziumuojama, turi:

3.1. Asmenys, kurie yra sudarę susitarimą dėl bendro gyvenimo.

3.2. Asmenys, kuriuos sieja globos ar rūpybos santykiai arba yra sudarę susitarimą dėl tarpusavio išlaikymo.

4. Įstatymų nustatytais atvejais kiti asmenys gali būti pripažinti turintys artimą ryšį.

5. Šeimos narius siejantis artimas ryšys yra pirmesnis nei kitais pagrindais atsiradęs ryšys.“

Va ir visas pakeitimas, kuriuo homofobai galvoja, kad pateikia alternatyvą civilinės sąjungos reguliavimui. Kaip galima tokį dalyką laikyti kažkokia alternatyva civilinės sąjungos reguliavimui? Šis sąvokos įtvirtinimas neišsprendžia nė vienos problemos, tiesiog 3.1. kalba apie kažkokį neaiškų susitarimą dėl bendro gyvenimo. Visų pirma siūlau atkreipti dėmesį į pačią formą, kuri parodo, kad autoriai net pačio CK gyvenime nėra vartę. CK, kaip ir visi normalūs įstatymai yra struktūruojamas į straipsnius, dalis ir punktus. Tačiau čia trečia straipsnio dalis skirstoma į 3.1, 3.2. WTF??? Tipinis paskutinės nakties deadline‘o darbas, kur elementarūs dalykai nėra apgalvoti, o siūlomas kažkoks bardakas. 

Kas galėtų būti tas mistinis susitarimas dėl bendro gyvenimo? Šiuo klausimu jau atliepė A. Širinskienė su kolegomis sakydama, kad yra toks 2017 m. CK VI knygos pakeitimų projektas, kuriame siekiama jungtinės veiklos sutarties reguliavimą pritaikyti šiam reikalui. Susiradau aš tą projektą, juo pakeisti keli straipsniai. Tiek turinio prasme, tiek teisės nuoseklumo, sistemiškumo prasme šie pakeitimai yra tragikomiški. 

Visų pirma, sutarčių teisė nėra tinkamas instrumentas reglamentuoti tokius santykius kaip civilinė sąjunga (partnerystė). Tai, kad jungtinės veiklos kitas pavadinimas yra partnerystė, o jungtinės veiklos sutarties šalys vadinamos partneriais neturi nieko bendro su partneryste kaip alternatyva šeimos teisinių santykių reguliavimui (taip, homofobai, ŠEIMOS). Sutarčių teisės tikslas yra leisti šalims laisvai sukurti paprastai quid pro quo grindžiamus teisiškai saistančius santykius. Civilinės sąjungos (partnerystės) prigimtis yra iš socialinių santykių, tokių kaip meilė ir pan. Sutarčių teisė sąmoningai vengia sutartiniais laikyti tokius santykius, kurie kyla iš asmenų tarpusavio socialinio ryšio. Egzistuoja labai stipri prezumpcija, kad socialiniai santykiai nesitransformuoja į sutartinius. Pavyzdžiui, common law vienas svarbiausių precedentų šiuo klausimu yra 1919 m. Balfour v Balfour spredimas, kuriame paaiškinta:

„The common law does not regulate the form of agreements between spouses. Their promises are not sealed with seals and sealing wax. The consideration that really obtains for them is that natural love and affection which counts for so little in these cold Courts. The terms may be repudiated, varied or renewed as performance proceeds or as disagreements develop, and the principles of the common law as to exoneration and discharge and accord and satisfaction are such as find no place in the domestic code. The parties themselves are advocates, judges, Courts, sheriff’s officer and reporter. In respect of these promises each house is a domain into which the King’s writ does not seek to run, and to which his officers do not seek to be admitted.“

Pačios jungtinės veiklos sutarties tikslas yra bendros partnerių naudos siekis. Ji įprastai yra komercinio pobūdžio, dar romėnų laikais societas buvo alternatyva normaliai neišvystytiems juridiniams asmenims. Net ir su siūlomais pakeitimais jungtinės veiklos reguliavimas niekaip pilnaverčiai neišspręstų homoseksualių asmenų problemų. 


Pirma, pats sutarčių teisės metodas iš principo nėra tinkamas tokio pobūdžio santykiams reguliuoti. Sutarčių teisė grindžiama dispozityviuoju metodu per sutarties laisvės principą. Kiek čia bus laisvės susitarti dėl tokios partnerystės turinio, partnerių teisių ir pareigų? Jeigu šis principas veiks visa apimtimi, tai susitarti iš esmės bus galima dėl bet ko. Jeigu pažiūrėtume į CK III knygą, tai ji, nors ir reguliuoja privačius teisinius santykius, vis dėlto dominuoja imperatyvai ir manevro laisvės toje knygoje yra labai mažai. Ši knyga taip sukonstruota visiškai pagrįstai, nes šeimos santykiai turi būti labai aiškiai apibrėžti. Siūlomais CK jungtinės veiklos pakeitimais nėra apibrėžiama nieko.

Iš to seka ir antroji problema, kuri pasireiškia prievolių teisės nuostatų ir bendrųjų sutarčių teisės nuostatų taikymu. Projekte visiškai nėra paaiškinamas šių taisyklių santykis su modifikuotomis jungtinės veiklos nuostatomis. Tai reiškia, kad tiek prievolių teisės, tiek sutarčių teisės bendrosios nuostatos galės būti taikomos, kaip ir visoms kitoms sutartims bei normaliai jungtinei veiklai. Žinot kiek tai užprogramuos problemų ir teisinių ginčų? Begalybę. Aš galiu pateikti tik porą pavyzdžių. Ar tokia jungtinės veiklos sutartis turės būti sudaroma neribotam terminui, ar vis dėlto galės būti terminuota? Ko gero, visi pasakysite, kad ji turės būti neterminuota. Ok, tada, jeigu ji neterminuota, ar galėsime jai taikyti CK 6.199 straipsnį, kuris nustato, kad neapibrėžtam terminui sudarytą sutartį bet kuri šalis gali nutraukti apie tai per protingą terminą iš anksto įspėjusi kitą šalį, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita? Tai reikštų, kad tokią jungtinę veiklą (partnerystę) galima nutraukti bet kada be jokios priežasties, užtenka tik pranešimo kitai šaliai. Ar logiška leisti taip daryti santykiui, kuris turėtų būti alternatyva šeimos teisiniam reguliavimui? 


Sutarčių teisės pasižymi savo specifinę gynybos būdų sistema. Ar esant tokiai jungtinei veiklai leisime juos visus taikyti, jeigu ne, tai kuriuos? Kas bus laikoma tokios sutarties pažeidimu (netinkamu vykdymu)? Jeigu jau bus pažeidimas, tai kontinente pagrindinis gynybos būdas yra įpareigojimas vykdyti sutartį natūra. Labai juokingai skambės ne teisininkams įpareigoti partnerį vykdyti sutartį natūra. Aišku, aš čia utriruoju, bet tuo siekiu parodyti, kad visiškai niekas nebuvo apgalvota rengiant tokio pobūdžio projektus. 


Pačiam man labai keistai atrodo, kai A. Širinskienė naudoja tokia iškreiptą logiką, kad toks reguliavimas per jungtinę veiklą yra gerai, nes atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Ji turbūt turi omenyje tas LAT bylas, kuriose teismas išsprendė sugyventinių kartu užgyvento turto dalybų problemas per jungtinę veiklą. Šiuo atveju kasacinis teismas taip padarė ne todėl, kad būtent per jungtinę veiklą reikia spręsti tokius klausimus, o pritaikė toli siekiančią nekorektišką analogiją pildydamas teisinio reguliavimo spragas. Esu įsitikinęs, kad nė vienas teisėjas, priėmęs šiuo sprendimus negalvojo, kad va čia labai geras sprendimas. Tiesiog nebuvo kitos išeities kaip spręsti tokius klausimus. Todėl spraga pildyta net ir nesilaikant įstatymo imperatyvo, kuris nustato rašytinę formą jungtinės veiklos sutarčiai, kurios nesilaikymas pastarąją daro negaliojančia. 

Todėl jokie sutarčių teisės, jungtinės veikos pakeitimai negali būti alternatyva normaliam civilinės sąjungos (partnerystės reguliavimui). Šios „alternatyvos“ ne tik, kad grindžiamos teisės neišmanymu, diletantiškumu ir nepagarba jai, bet ir negerbia pačių žmonių, kurių santykiams neva yra skirtos sureguliuoti. Galima daug filosofuoti, kam reikalinga teisė, koks jos tikslas, bet aš į šį klausimą esu sau atsakęs paprastai. Pagrindinė teisės funkcija – padėti žmonėms gyventi. Jeigu teisė nepadeda žmonėms gyventi, o net jiems trukdo, tai akivaizdu, kad ji šios funkcijos neatlieka. Todėl šios „alternatyvos“ yra tiesiog ciniškos. 

Pats civilinės sąjungos reguliavimas (beje, man patinka pavadinimas civilinė sąjunga, nes neturi komercinio partnerystės kvapo) taip pat toli gražu nėra tobulas. Jis iš tiesų atrodo kompromisinis, o tai sukurs nemažai problemų ir galimų teisinių (net ir konstitucinių) ginčų. Pavyzdžiui, reguliavimu nustatomas bendrosios dalinės nuosavybės režimas. Kaip tai sprendžia turtinių klausimų problemą? Čia tiesiog padaryta nepagrįsta dirbtinė takoskyra nuo santuokos bendros jungtinės nuosavybės. Kam skaudėtų, kad du asmenys operuotų bendros jungtinės nuosavybės pagrindu? 

Civilinės sąjungos įstatymo projekto oponentai lygindami jį su anksčiau nepraėjusiu partnerystės projektu pašiepia, kad tai yra: „Ta pati mergelė, tik kita suknelė“. Su šiuo šaržu galima sutikti, bet tik iš dalies. Nes mergelė gal ir yra ta pati, bet, kol persirenginėjo suknelę, buvo bent porą kartų išžaginta.

Kita vertus, nors civilinės sąjungos projektas ir ne pats geriausias, jis galėtų būti pagrindu ant kurio vėliau būtų lipdomi pakeitimai galiausiai padarant pilnavertį teisinį reguliavimą, kuris iš esmės išspręstų šiuos visuomenės grupės teisines problemas. Šiuo įstatymu homoseksualūs asmenys nors ir nebūtų lygiateisiai, bet bent jau būtų teisiškai pripažintas jų egzistavimas. 

COVID-19 įtaka sutarčių vykdymui

Pagaliau dienos šviesą išvydo mokslo studija, skirta pandemijos įtakai teisėje. Vienas iš bendraautorių esu aš. Rašiau apie pandemijos įtaką sutarčių vykdymui, t. y. apie nenugalimos jėgos (force majeure) ir sutarties vykdymo dėl esminio sutarties suvaržymo (rebus sic stantibus) tarpusavio santykį. 

Kaip vieną pagrindinių idėjų siūliau išplėsti teismų praktikoje įtvirtintą neįmanomumo sampratą ir paaiškinau, kad šiuolaikinėje sutarčių teisėje yra daugiau neįmanomumo rūšių. Galima pasidžiaugti, kad šis pasiūlymas yra jau įgyvendintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, kuris dar šių metų kovo mėnesį išplėtojo savo praktiką šiuo klausimu (žr. e3K-3-66-313/2022). Knygoje šiam klausimui skirtoje dalyje rasite išsamesnius paaiškinimus negu teismo nutartyje. Galėsite plačiau susipažinti su kitomis neįmanomumo atmainomis.

Taip pat rašiau apie įstatyme įtvirtintų nenugalimos jėgos išimčių taikymo problemas ir paaiškinau, kad jų egzistavimas apskritai daro force majeure neefektyvų kaip gynybos būdą. Įstatyme sukurta šių išimčių problema bus dar aktualesnė dėl Ukrainos-Rusijos karo sutrikusių tiekimo grandinių.

Visi, kas besidomi sutarčių teise, galite parsisiųsti pdfą paspaudę ČIA . O jeigu nesidomite sutarčių teise, tai galite eiti paskaityti, ką ten mano bičiulis Justinas Žilinskas parašė apie privalomą vakcinavimą. 

Trumpas Roe ir Casey precedentų panaikinimo komentaras

Matydamas, kad yra tam tikras skaitytojų susidomėjimas, nusprendžiau parašyti komentarą. Visų pirma reikia įžangos, kuri paaiškintų ypatingą JAV Aukščiausiojo Federalinio Teismo (SCOTUS) vaidmenį.

SCOTUS teisėjų atranka visada turi didelį vertybinį-politinį krūvį. Priešingai negu daugumoje Europos valstybių, SCOTUS teisėjais netampa pilkos pelės. Kandidatai į SCOTUS būna išnarstomi po kaulelį. Jie turi turėti aiškias vertybines-politines pažiūras, jeigu jų neturi, tau tapti šio teismo teisėju – be šansų. Nagrinėjama ne tik tavo biografija, bet ir sprendimai, kuriuos priėmei dirbdamas žemesnės instancijos teisme ir tikrinama, ar jie atitinka skirsiančios partijos ir prezidento politinę liniją. Analogiška procedūra vyksta su kandidato moksliniais straipsniais, nes dažniausiai į SCOTUS patenka akademinio pasaulio žmonės. Kaip vienas iš itin svarbių ypatumų, JAV konservatyvius teisininkus vienija Federalist Society nevyriausybinė organizacija, be kurios palaiminimo joks kandidatas negalėtų būti paskirtas SCOTUS teisėju nuo respublikonų.

Ilgą laiką SCOTUS buvo subalansuotas tarsi vaikam skirtos supynės, kurių viename gale sėdi 4 konservatyvūs teisėjai, kitame 4 liberalai. Kartais viena pusė turėdavo vienu daugiau. Bet įprastai per vidurį sėdi centristas, kurio balsas būna lemiamas, taip daugybę metų juo buvo S. Day O‘Connor. Šis swing vote lemdavo visų sprendimų vertybinę kryptį. Todėl aiškinant JAV konstituciją visada buvo svarbiausia viena taisyklė – penkių dauguma. Nes sudėtingi vertybiniai konstituciniai-teisiniai klausimai įprastai neturi vieno teisingo atsakymo ir kartu bet koks atsakymas gali būti apvilktas labai gražiu teisiniu rūbu.

Konservatyviems SCOTUS teisėjams būdinga tai, kad jie atstovauja vadinamąją originalizmo teisinę filosofiją (itin doktriniškai pagrįstą A. Scalios). Jos esmė tokia, kad JAV konstitucija turi būti aiškinama atsižvelgiant tik į jos tėvų kūrėjų valią ir patį konstitucijos tekstą. Ši filosofija iš esmės draudžia konstitucijoje atrasti kažkokių naujų teisių, kurių nenumatė patys konstitucijos autoriai. Liberalūs teisėjai vadovaujasi kitokia filosofija, kuri dažnai vadinama tiksline interpretacija. Jos esmė, kad ji laiko konstituciją gyvu, nuolat evoliucionuojančiu dokumentu, kurį interpretuojant galima rasti naujų teisių, jas plėtoti ir pan.

Problema SCOTUS ištiko per antrąją B. Obamos kadenciją, kai pastarasis negalėjo pakeisti į pensiją išėjusio teisėjo, nes demokratai neturėjo pakankamos daugumos Senate, todėl respublikonai pasinaudodami vadinamąją filibuster procedūra užvilkino naujo teisėjo skyrimą iki pat Obamos kadencijos pabaigos. Filibuster procedūra iš esmės leidžia Senate vykdyti nesibaigiančius debatus sprendžiamais klausimais, kurios neįveiksi, jeigu Senato dauguma nėra kvalifikuota, t. y. neturi daugiau kaip +60 balsų. Ši procedūra yra priežastis, kodėl per JAV kongresą seniai nepraeina jokios svarbesnės teisėkūros iniciatyvos, minus tam tikros išimtys dėl biudžetinių klausimų, kurias galima įveikti panaudojant reconciliation procedūrą.

D. Trumpui tapus prezidentu ir respublikonams turint senate pakankamą daugumą, pastarajam pavyko padaryti neregėtą dalyką – per vieną prezidento kadenciją pakeisti 3 JAV teisėjus. Jis pakeitė vieną konservatorių (mirusį A. Scalia) ir net du liberalus. Mano nuomone, trijų SCOTUS teisėjų pakeitimas yra reikšmingiausias jo kaip prezidento darbas, kurio padariniai JAV bus jaučiami daugybę metų, nes šie teisėjai gali į pensiją išeiti savo noru, o neretai miršta teisėjo kėdėje. Pavyzdžiui, Trumpas aiškiai deklaravo, kad į SCOTUS skirs tik tuos asmens, kurie panaikins Roe ir Casey precedentus. Taigi, dabar SCOTUS yra toks, kuriame yra penki konservatoriai, o šeštas yra konservatorius iš prigimties, bet dabar tapęs labiau centristu – teismo pirmininkas J. Roberts. Pastarasis nenori būti centristu, bet daro tai iš pareigos, nes jam rūpi, kad teismas neatrodytų, kaip politinė instituciją, todėl jis stengiasi išlaikyti teismo politinį neutralumą. Todėl per pastaruosius metus jis neretai balsuoja kartu su liberalais, ar net jiems likus mažumoje kartu su jais teikia atskirąsias nuomones.

Dabar į teismą atėjo tokia byla, kurioje būtent buvo keliamas Roe ir Casey precedentų panaikinimo klausimas, nes JAV yra ne viena valstija, kuri nesilaiko minėtų SCOTUS precedentų. Ginčas kilo dėl Misisipės valstijos teisinio reguliavimo, kuris uždraudė abortus po 15 nėštumo savaičių. Toks reguliavimas kertasi su Roe ir Casey precedentais.

S. Alito buvo pavesta teismo vardu parašyti sprendimą šioje byloje. Perskaičius patį sprendimą galiu pasakyti, kad jis yra itin pagrįstas, jeigu jį vertinsime per originalizmo filosofijos prizmę. Pas mus jokie teismų sprendimai nebūna taip stipriai motyvuoti. Bet tai nėra joks stebuklas, nes aborto vertybinis klausimas poliarizavęs JAV daugiau negu penkiasdešimt metų, todėl jie turi pilną teisinės, filosofinės ir kitokios doktrinos, nesunkiai leidžiančios pagrįsti tokį sprendimą. Užtenka mokėti gerai kompiliuoti.

Pačiame sprendime į kertinį moralinį klausimą dėl aborto blogio ar gėrio nėra atsakoma. Manau, tai padaryta visiškai sąmoningai, žinant, kad bandymai atsakinėti į šį klausimą nebus sėkmingi, nes jokiam kolektyviniam protui iki šiol to dar nepavyko padaryti. O jei ir būtų bandyta atsakinėti, tai sprendimas turėtų didelį politinį kvapą, o skaitant jį, matosi, kad to buvo vengta. Pavyzdžiui, sprendime net yra skyrius, kuriame S. Alito samprotauja, kaip visuomenė reaguos į šį sprendimą ir paaiškina, kodėl teismas neturi vadovautis visuomenės nuomone.

Sprendimas – grynai legalistinis. Tai reiškia, kad teismas nuėjo itin formaliu originalizmo keliu, t. y. nukirto Roe ir Casey precendentus iš esmės tuo pagrindu, kad pačiame Konstitucijos tekste niekada nebuvo įtvirtinta teisė į abortą.

Abortus įteisinęs 1973 m. Roe precedentas visada buvo kritikuojamas dėl itin silpno teisinio pagrindimo, t. y. teisė į abortą išvesta iš 14-tosios konstitucijos pataisos, kurios pirmoji dalis nustato teisę į tinkamą procesą (suprask, teismo). Šios teisės esmė, kad bet kokios asmens teisės ar laisvės gali būti suvaržytos tik esant tinkamam procesui. Ši pataisa vartoja laisvės (liberty) sąvoką, iš kurios ir buvo išvesti tokie dalykai, kaip teisė į privatumą ir abortą, nors orginalistai laikosi pozicijos, kad, nei teisės į privatumą, nei į abortą JAV konstitucijoje neegzistuoja. Pavyzdžiui, šiame sprendime S. Alito teisę į privatumą visada deda į kabutes.

Pagrįsdamas, kad konstitucijoje nėra teisės į abortą S. Alito padaro išsamų originalizmo testą. Jis nurodo, kad jeigu pačiame konstitucijos tekste ši teisė aiškiai nėra saugoma, reikia įvertinti, ar ji galėtų būti saugoma dėl to, kad teisė „turi gilias ištakas šalies istorijoje ir tradicijoje“ ir „yra implicitiškai tvarka grįstos laisvės koncepcijos dalimi“.

Dėl gilių ištakų šalies istorijoje ir tradicijoje sprendime analizuojamos anglo-amerikietiškos common law ištakos, kurios siekia XIII a. Padaroma išvada, kad Roe buvo grįsta klaidinga istorijos interpretacija, nes istoriškai abortai ne tik buvo draudžiami, bet už juos grėsė ir baudžiamoji atsakomybė. Nurodoma, kad nėra jokių istoriškai pagrįstų precedentų tautos istorijoje, kurie būtų pripažinę abortą kaip teisę.

Dėl implicitiškai tvarka grįstos laisvės koncepcijos šiek tiek paliečiamas moralės klausimas, bet argumentų esmė, kad potencialios gyvybės sunaikinimas negali būti laikomas ordered liberty dalimi.

Toliau analizuojama galimybė pakeisti Roe ir Casey precedentus. Nors S. Alito ir padaro gražią įžangą, kodėl svarbu precedentus saugoti, jis pateikia daugybę pavyzdžių, kai SCOTUS pakeitė savo paties precedentus esant svarbioms priežastims. Čia pateikiama net pusantro puslapio išnašų su pakeistais precedentais. Pačiame sprendimo tekste, kaip gražus ir itin svarbus precedento pakeitimas yra Brown v. Board of Education, nes šiuo sprendimu panaikinta rasinė segregacija mokyklose. Kas įdomiausia, tai visi S. Alito pateikti precedentų pakeitimo atvejai turi vieną bendrą vardiklį – jais arba atrandama kažkokių naujų teisių, arba praplečiamos senosios. Nė vienas iš jų nėra toks, kuriame atimama kažkokia teisė. Tai yra kertinis skirtumas.

Nes toliau S. Alito taiko testą, skirtą įvertinti, ar galima pakeisti precedentą.

Pirmasis klausimas, kurį reikėjo atsakyti, buvo Roe ir Casey sprendimų klaidingumo prigimtis. Čia jis padarė išvadą, kad sprendimai visiškai klaidingi, pagal anksčiau taikytą testą, kad tokios teisės konstitucijoje negalėjo būti atrasta. Antras klausimas – argumentacijos kokybė. Vėl čia jis pagrindė, kad visa Roe istorinė argumentacija buvo iš esmės grįsta klaidinta istorijos interpretacija. O pats sprendimas grįstas ne teisiniais, o politiniais argumentais, kurie būdingi įstatymų leidėjui priimant teisės aktus. Trečias klausimas – precedento workability. Nežinau, kaip tiksliai išversti šią sąvoką, bet iš esmės tai yra precedento praktinio pritaikomumo galimybė. Čia Alito teigia, kad Roe ir Casey nėra lengvai ir nuosekliai pritaikomas praktikoje, o tą pritaikomumą nėra lengva prognozuoti. Ketvirtas klausimas – precedento poveikis kitoms teisės sritims. Atsakymas į šį klausimą, man atrodė visai nepagrįstas, jam skirtas vos puslapis, kuris nebuvo apibendrintas logiškomis išvadomis. Atsakant į šį klausimą tiesiog teigiama šie precedentai atskiedė griežtą konstitucinės patikros SCOTUS taikomą standartą. Penktasis klausimas – pasikliovimas precedentu. Čia iš esmės pasakoma, kad jeigu moterys nori abortų, tai jos dabar sudaro rinkėjų daugumą, todėl tegul eina balsuoti ir lobuoti savo politikų.

Nors sprendimas pagrįstas itin stipriai, o čia mano labai sutrumpintas jo komentaras, matau su juo vieną didelę problemą, kuri man daro jį vis dėlto nepakankamai pagrįstu. Kaip ir minėjau, šis sprendimas savo esme atima ne bet kokią, o konstitucinę teisę. Ir nesugalvokit rašyti, kad neatima, o duoda valstijoms apsispręsti per įstatymų leidybą. Rezultatas yra toks, kad pasakoma, jog tokios konstitucinės teisės išvis nėra. Tai reiškia, kad priėmus šį sprendimą bent trylikoje valstybių teisė į abortą bus iš esmės negalima. Problema yra ta, kad teisė į abortą egzistavo penkiasdešimt metų federaciniu, o ne valstijų, lygmeniu. Žmonėms per tiek metų sukurti teisėti lūkesčiai, t. y. kad teisė į abortą yra įtvirtinta konstitucijoje. O dabar ji tiesiog atimama, pasakant, kad konstitucijoje tokios teisės niekada nebuvo. Nors ji de jure egzistavo jau 50 metų. Mano nuomone, pasakymas, kad konstitucijoje tokios teisės nebuvo, todėl dabar ją atimam ir atiduodam klausimą spręsti politikams, nėra pakankamas pagrindas, panaikinti precedentą, kuris tą teisę sukūrė. Net jeigu ji ir atsirado iš klaidos. O į šį mano klausimą, ar galima taip paimti ir atimti teismo prieš 50 metų pripažintą teisę, pačiame sprendime atsakymo nėra.

Slapstymasis po teisinėmis fikcijomis nėra pati geriausia gynyba viešosios nuomonės teisme

Karo metu pasidarė ypač madinga gintis teisinėmis fikcijomis. Durneliai, supraskit, ne čia ne mano verslas, nes ne aš vadovas, akcininkas ir pan. Iš tiesų šios įmonės akcininke yra įmonė X, kurios savininkė yra įmonė Y. Durneliai, mes tikrai neturime nieko bendro su Lukoilu, nes degalinių tinklą valdo austriškas fondas, o Viados savininku yra lietuviškas UAB.

Toks dalykas kaip juridiniai asmenys – teisinė fikcija. Šios fikcijos žmonių sukurtos siekiant įvairų tikslų. Visų pirma, atriboti fizinio asmens teisinę atsakomybę (visokios ribotos atsakomybės JA atmainos). Racionalu leisti žmogui kurti ir rizikuoti, o tam nepavykus apriboti atsakomybę pagal juridinio asmens prievolės tik tam juridiniam asmeniui perduotu turtu. Kaip kitą tikslą galima įvardinti galimybę žmonėms kartu vykdyti bendrą veiklą ir kurti bendrą turto masę.

Tų tikslų yra žymiai daugiau, bet toliau apie tai nesiplėsiu. Kas nebuvo vienas iš tikslų – galimybė vartytis iš gaidžio aiškinant, kad čia ne aš, čia beveidė korporacija, kurios akcijos priklauso mano žmonai, sūnui ir pan. Arba kaip sako mūsų liaudies tradicijos: – ne aš mušu, verba muša. Šiais laikais žmonės nėra tokie kvaili. Žurnalistai ir ne tik jie naudodamiesi viešai prieinamais šaltiniais moka išpainioti šiuos voratinklius. Ir jeigu tu sukūrei UAB, kurio vadovas yra tavo artimas giminaitis, o jos savininku yra įmonė, kurios akcijos yra tavo, tai čia nėra jokia geniali schema, kai niekas nematys tavo sąsajų. Šiais laikais dviejų tarpusavio UABų ir fondelių schemos labai lengvai išnarpliojamos. Todėl jeigu nesukūrei kažko panašaus į Britų Mergelių salų schemas, kurioms perkąsti reikia suvirškinti terabaitus Panamos popierių, geriau su tokia kvaila gynyba nesivargink.

Tokių pasiteisinimų logika, turbūt, paimta iš praeito amžiaus PR vadovėlių, sugalvota nevykusių teisininkų ir viešųjų ryšių specialistų, visiškai neveikia taip lengvai viešai prieinamos informacijos amžiuje.

Žinoma, dažniausiai naudodamas teisinę fikciją gali apsiginti instituciniame teisme nuo teisinės atsakomybės, bet egzistuoja ir viešosios nuomonės teismas, kuriame tokia gynyba nėra labai efektyvi. Neigiami reputaciniai padariniai pralaimėjus viešosios nuomonės teisme gali būti gerokai žiauresni, negu pralaimėjimas instituciniame teisme.

Ar Lietuvos verslui yra galimybių teisėtai nutraukti ilgalaikes komercines sutartis su Rusijos įmonėmis?

Vakar turėjau paskutines sutarčių teisės paskaitas/seminarus su studentais. Kaip visada, galiui palieku gardžiausią temą – sutarčių nutraukimą ir to teisinius padarinius. Nors vesdamas paskaitą kaip per minų lauką bandai apeiti Ukrainos temą, vis tiek nuo to atsiriboti yra pratiškai neįmanoma. Bediskutuojant apie sutarčių nutraukimo būdus studentai iškėlė labai gerą, sudėtingą ir aktualų sutarčių teisės klausimą: 

– Ar yra galimybių Lietuvos įmonėms, kurios turi ilgalaikius komercinius sutartinius santykius su tiekėjais/gamintojais/pardavėjais iš Rusijos, teisėtai nutraukti tokias sutartis, kai formaliai nėra tų sutarčių vykdymo pažeidimo?

Lengviausia ir paprasčiausia būtų atsakyti, kad ne, tokios galimybės nėra, jeigu pačiose sutartyse nėra numatyti tokie sutarties nutraukimo pagrindai (sutarties laisvės principo išraiška), nes nesant nutraukimą pateisinančių sutarčių pažeidimų, tokių sutarčių privaloma laikytis (sutarties privalomumo principo viršenybė. Bet ne tam mokomės dalyką, kuris vadinasi „sutarčių teisės problemos“, kad ieškotume lengviausių atsakymų. Toliau pateiksiu keletą teorinių pasvarstymų, kurie galėtų būti vertinami kaip teisėtas pagrindas nutraukti tokias sutartis. 

DISCLAMER: tai nėra teisinė konsultacija, tiesiog garsiai dalinuosi savo mintimis.

Įsivaizduokime situaciją, kad Lietuvos įmonė X yra sudariusi ilgalaikę prekių tiekimo sutartį su Rusijos įmone Y. Sutartyje nustatyta taikytina teisė ne Rusijos (tikėkimės, kokios Lietuvos, arba dar geriau, jeigu Vokietijos arba ta pati 1980 m. Vienos konvencija dėl tarptautinio pirkimo-pardavimo sutarčių), o ginčai, kylantis iš sutarties taip pat spręstini ne Rusijos teismuose. Nes jeigu viskas daroma pagal Rusijos teisę ir Rusijos teismuose, tai viską pamirškite, nieko nebus. 


Visų pirma, kalbant apie ilgalaikes tęstinio vykdymo sutartis, jas pagal vykdymo apibrėžtumą skirstome į dvi kategorijas: terminuotos ir neterminuotos. Su neterminuotomis ilgalaikėmis sutartimis pagal Lietuvos CK yra sprendimo būdas – CK 6.199 straipsnis, kuris nustato, kad  neapibrėžtam terminui sudarytą sutartį bet kuri šalis gali nutraukti apie tai per protingą terminą iš anksto įspėjusi kitą šalį, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita. Tai reiškia, jeigu turite su Rusijos įmone tokią sutartį, kuri viena vertus yra ilgalaikė ir tęstinio vykdymo, tačiau, kita vertus, joje neapibrėžtas sutarties pabaigos terminas, tai šios normos pagrindu bet kada galite ją nutraukti. Už tenka apie tai per protingą terminą informuoti kitą šalį. Ir norint pasinaudoti nereikia, kad kita šalis būtų pažeidusi sutartį. Ši taisyklė mūsų CK atsirado iš UNIDROIT principų, ji būdinga ir kitoms jurisdikcijoms. Toks racionalas labai paprastas – šalys, net ir besivadovaudamos sutarties laisvės principu, negali būti amžinai įkalintos neterminuotuose sutartiniuose santykiuose. Įdomu tai, kad mūsų kodekso rengėjai iškraipė šios taisyklės prasmę, pridėdami gabalą po kablelio: „jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita“. UNIDROIT principuose šio gabaliuko nėra. Vertinant pagal tikslą, ši taisyklė yra imperatyvi ir jokie šalių susitarimai negali riboti galimybės nutraukti sutartį, kuri savo pobūdžio prasme yra be pabaigos. 

Antra, žymiai sudėtingesnė situacija, kai turime ilgalaikę tęstinio vykdymo terminuotą sutartį, t. y. tokią, kuri turi aiškiai apibrėžta pabaigos terminą. Mūsų, kaip ir daugumos valstybių civiliniai kodeksai nenumato savarankiškų pagrindų nutraukti tokias sutartis, kai nėra įvykdomas sutarties pažeidimas. Mano nuomone, tai yra vienas iš šiuolaikinės sutarčių teisės didžiausių trūkumų. Turbūt daug kas man paprieštarautų, sakydamas, kad viskas čia gerai, nes sutartys tam ir sudaromos, kad jų laikytis, jas vykdyti ir taip planuoti savo ateitį. Visiškai sutinku su tokia bendra idėja ir sutarčių teisės funkcija. BET. Bet, manau, kad kartais galimos išimtys iš šios bendrosios taisyklės. Ir manau taip ne vienas. Po to, kai 2010 m. buvo išleista trečioji UNIDROIT principų redakcija, principus kuruojantys mokslininkai ir praktikai nesustojo. Buvo planuojama naujoji 2016 redakcija. Į agendą buvo įtrauktas ambicingas uždavinys – sukurti taisykles, kurios, kurios būtų skirtos ilgalaikių terminuotų sutarčių nutraukimui. Kaip suprantu, vienas iš idėjos iniciatorių buvo vokiečių prievolių teisės superžvaigždė R. Zimmermann. 

Darbo grupė ir pranešėjai, pasinaudodami lyginamuoju metodu sugalvojo pateisinamos priežasties doktriną (Čia mano sugalvotas pavadinimas, bet kadangi apie tai pas mus niekas daugiau nėra rašęs, todėl jaučiuosi turįs teisę užvadinti. Anglų kalboje jie turėjo du darbinius pavadinimus: just cause ir compelling reason). Šios doktrinos esmės yra tokia, kad net ir labai racionaliai ir atsargiai sutarčių pagalbą projektuojant savo ateitį, gali būti tokių situacijų, kai atsiranda pateisinama priežastis, leidžianti nutraukti sutartį. Ta priežastis pasireiškia ne sutarties pažeidimu, o turi kažkokią kitokią formą. Parengiamuosiuose dokumentuose kaip pavyzdys neretai buvo įvardijamas sutarties šalių tarpusavio pasitikėjimo praradimas. Galima svarstyti, ar po pateisinamos priežasties turiniu negalėtų tilpti ir tokios situacijos, kai viena iš šalių nebenori turėti reikalų su kita šalimi dėl tokių priežasčių, kaip moraliniai įsitikinimai nefinansuoti priešiškos valstybės tankų prie savo sienos? Mano manymu, tai turėtų būti įmanoma. 

UNIDROIT darbo grupė parengė tokias universalias taisykles, kurios turėjo gana plačiai įgyvendinti šią doktriną, tačiau, vis dėlto galiausiai neatsirado politinės valios perkelti šias taisykles į 2016 m. principų redakciją. Vis dėlto, neatsitiktinai paminėjau R. Zimmermann‘ą. UNIDROIT taisyklės, skirtos pateisinamos priežasties doktrinos įgyvendinimui buvo parengtos pagal Vokietijos CK 314 straipsnį, t. y. vokiečiai iš esmės vieninteliai turi juodu ant balto įsitvirtinę tokių sutarčių nutraukimo būdą:

314 straipsnis. Tęstinio vykdymo sutarčių nutraukimas dėl pateisinamos priežasties.

(1) Kiekviena sutarties šalis gali nutraukti tęstinio vykdymo teisinius santykius iš karto įsigaliojančiu pranešimu, kai yra pateisinama priežastis tai padaryti. Pateisinama priežastis egzistuoja tada, jeigu, atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes ir derinant abiejų šalių interesus, iš sutartį nutraukiančios šalies negalima protingai tikėtis tęsti sutartinius santykius iki sutartyje numatytotermino pabaigos.“

Kita vertus, common law valstybių teismų praktikoje, yra ne vienas sprendimas, kurio teismai pateisina sutarties nutraukimą nesant sutarties pažeidimo, tačiau egzistuojant pateisinamai priežasčiai.  Pavyzdžiui, sprendimas Australian Medic-Care Company Ltd v. Hamilton Pharmaceutical Pty Limited.


Nors ir neturime analogiško teisinio reguliavimo pagal Vokietijos CK 314 straipsniui, nebūčiau toks tikras, ar analogiškos doktrinos negalima būtų teismų praktikoje perimti lyginamojo metodo pagalba. 

Net ir neįgyvendinus analogiškų taisyklių UNIDROIT principuose, 2018 m. buvo išleistas fundamentalus kelių tūkstančių puslapių lyginamosios sutarčių teisės leidinys (Ed. N. Jansen, R. Zimmermann. Commentaries on European Contract Laws. Oxford University Press), kuriame pateikiamos modelinės sutarčių teisės taisyklės, skirtos Europai. Jose nuostatos skirtos ilgalaikių terminuotų sutarčių nutraukimui dėl pateisinamos priežasties egzistuoja. 


Taigi, teorinės galimybės teisėtai nutraukti ir tokias sutartis, jeigu pas mus neegzistuoja, tai bent jau gali būti svarstomos dėl galimų įgyvendinimo būdų teismų praktikoje ar CK. Apie visą tai plačiau ir su šaltiniais galima paskaityti mano disertacijoje. 

Valentinas Mikelėnas šiandien pranešimą skaitė kaip teisės mokslininkas ar pralaimėjusios bylą šalies advokatas?

Kaip ir kiekvienais metais šiandien vyksta mano mėgstama VU TF organizuojama mokslinė-teisinė konferencija „Teisės mokslo pavasaris“. Dar džiugiau, kad šiemet ji skirta privačiajai (taip, lietuvių kalboje yra žodis „privati“, o ne „privatinė“) teisei. Tačiau jau ne pirmą kartą šioje konferencijoje kliūna vienas dalykas – nežinau, ar pranešimą skaito teisės mokslininkas ar advokatas.

Man visiškai suprantama, kad dauguma Lietuvos teisės mokslininkų yra mokslininkais pagal hobį (tai būdinga ir man pačiam, jeigu mane išvis galima vadinti mokslininku, nebent labai laisvai vartojant šią sąvoką), o pagal amatą – praktikai. To priežastis labai paprasta, dėl apgailėtino aukštojo mokslo finansavimo, teisininkas, nedirbantis praktiku, 9 iš 10 atvejų būtų pasmerktas skurdui. Todėl tarp teisininkų populiaru užsiimti labdaringa veikla padėstant universitetuose ir parašant vieną kitą publikaciją. Čia viskas kaip ir toleruotina, nes tokia pas mus aukštojo mokslo tikrovė.

Problemą matau kitur. Man kliūna, kai asmuo, kuris tuo pačiu metu yra teisės mokslininkas ir praktikas, per mokslą prastuminėja savo kliento interesus. Dabar peržengsiu raudoną liniją, paliesiu mūsų privačioje teisėje esančią mistinę apoteozinę figūrą – V. Mikelėną. Turbūt apie jo nuopelnus nereikia pasakoti net ir ne teisininkams. O teisininkų bendruomenėje jo žodis yra arčiausiai dievo. Šiandien V. Mikelėnas skaitė pranešimą apie teisės principų ir normų santykį, kurio kulminaciją iliustravo vienos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties, jo nuomone, klaidingu sprendimu. Viskas būtų kaip ir ok – visiškai normalu kritikuoti teismų sprendimus, tai yra sveikintina. Kritika sudaro prielaidas teismų praktikos vystymuisi.

Kas yra negerai, kai mokslininkas, kuris kritikuoja teismų praktiką, turi kitų, aiškiai nedeklaruotų interesų tai darydamas. Šiuo atveju V. Mikelėnas kritikavo kasacinio teismo nutartį byloje, kurioje pats atstovavo bylą pralaimėjusią šalį. Ir to niekaip nedeklaravo klausytojams pranešimo metu. Ar aš vienas manau, kad taip elgtis nėra tvarkoje? Ar toks elgesys yra etiškas? Manau, kad klausytojams turėjo būti aiškiai pasakyta, jog aš buvau atstovas šioje byloje, todėl mano nuomonė yra šališka. Bylos pralaimėjimo fakto nebūtina išviešinti. Man atrodo žiauriai gėdinga, kai teisės mohikanas taip suvedinėja sąskaitas po pralaimėtos bylos ir tuo pačiu metu nedeklaruoja atstovavimo fakto. Tai yra ne pirmas atvejis, kai matau teisės mokslininkus-advokatus darant panašius dalykus. Pavyzdžiui, maždaug prieš dešimtį metų toje pačioje „Teisės mokslo pavasario konferencijoje“ tai darė kitas mokslininkas/advokatas, kuris tuo metu atstovavo vieną banką kasacinėje byloje ir grynai skaitė pranešimą apie lizingo ir pirkimo-pardavimo su atpirkimo teise santykį, t. y. klausimu, kuris grynai buvo jo atstovaujamo kliento bylos dalyku. Dėl įvykio senaties, neįvardinsiu šio asmens pavardės, bet jei kažkam labai rūpi, tai lengvai išgooglinsite. Atvejų, kai advokatai stumia savo kliento interesus per mokslines konferencijas ir pan. yra žymai daugiau. Čia pateikiau tik porą pavyzdžių.

Man itin kliūva toks neetiškas elgesys. Vieną dieną jis turi baigtis, todėl, tikiuosi, kad ši vieša kritika bus to pradžia.

P.S. graži V. Mikelėno paminėta sero Roy Goode citata apie sąžiningumo principą yra iš 1992 m. vykusios konferencijos Romoje. Mažytė smulkmena, vėliau R. Goode nuomonė pasikeitė ir jis jau yra už sąžiningumo principo akceptavimą anglų sutarčių teisėje. Turbūt tai reiškia, kad sąžiningumo principo turinys jam jau yra suprantamas.

Esu įsitikinęs, kad Konstitucinis Teismas nagrinės galimybių paso bylą

Jau viešai žinoma, kad KT yra numatęs posėdį nagrinėti galimybių paso bylą vasario 10 dieną. Ir sutapk taip, kad Vyriausybė nusprendė panaikinti galimybių pasą nuo ateinančio šeštadienio. Sąmokslo teorija, kad taip siekiama išvengti konstitucinės galimybių paso patikros pati lenda į akiratį. Nors norėčiau tikėti, kad galimybių pasas panaikinamas dėl to, kad siaučiant omicron atmainai ir suvakcinavus didžiajai daliai žmonių, jis prarado savo aktualumą kaip pandemijos valdymo priemonė. Gali būti ir taip, kad artėjantis KT nagrinėjimas, nors ir nebuvo pagrindinė galimybių paso panaikinimo priežastis, tačiau prisidėjo prie jo panaikinimo. Abi priežastys galėjo sąlygoti tokį rezultatą.

Yra teisininkų, kurie sako, kad panaikinus galimybių pasą, KT šios bylos tikrai nenagrinės. Taip teigiantys teisininkai paima, atsiverčia KT įstatymą ir pažodžiui perskaito šio įstatymo 69 (nice!) straipsnio 4 dalį:

„Ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti.“

Blogas tas teisininkas, kuris nenorėtų tapti Konstitucijos dainiumi, todėl reikia suprasti, kad teisinės taisyklės nėra aiškinamos vien pažodžiui, o neretai tai net nėra pagrindinis teisės aiškinimo metodas. Be lingvistinio metodo yra kaip įstatymo tikslo ir pan. Net yra vadinamasis istorinis metodas, kai žiūri, kokiomis aplinkybėmis buvo suformuota tam tikra taisyklė ar jos aiškinimas. Taigi įlįskime į istoriją. 1995 m. kovo 14 d. sprendime KT pirmą kartą pasisakė ar jis gali spręsti dėl teisinę galią praradusio teisės akto atitikimo Konstitucijai:

„Pagal <…> Konstitucijos 105 straipsnį <…> Konstitucinis Teismas nagrinėja ir sprendžia, ar įstatymai ir kiti seimo priimti [aktai], taip pat Respublikos Prezidento bei Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Taigi Konstitucinis Teismas kompetentingas nagrinėti tik bylas dėl galiojančių <…> teisės aktų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams.“

Po tokio aiškinimo išlindo problema, kad teismai spręsdami ginčus gana dažnai susiduria su situacija, kai turi taikyti tokį teisės aktą ar jo nuostatas, kurios ginčo nagrinėjimo metu jau nebegalioja. Čia elementarus teisės taikymo laike klausimas, kurio per daug plačiai nenoriu aiškinti, tik elementarų pavyzdį:

Jūs sudarote sutartį dieną X, o ginčas dėl tos sutarties vykdymo kyla jau vėliau t. y. dieną Y. Teisminis šio ginčo nagrinėjimas vyks dar vėliau, t. y. dieną Z. Atėjus dienai Z ir pradėjus nagrinėti bylą paaiškėja, kad įstatymų nuostatos, kurios aktualios ginčo dėl jūsų sudarytos sutarties išsprendimui, jau nebegalioja, nes įstatymų leidėjas, jas pakeitė ar panaikino.

Kyla klausimas, kokią teisę taikyti. Elementari teisinė logika pateikia atsakymą, kad taikysime jau nebegaliojanti dienos X įstatymą, nes sutarties šalys sudarė sutartį pagal dienos X įstatymą, t. y. jos savo ateities teisinius santykius (sutarties vykdymą) suprojektavo pagal sutarties sudarymo dieną galiojusį įstatymą. Esant tokiai situacijai gali kilti ir dienos X įstatymo, kuris reguliavo jūsų sudarytą sutartį, konstitucingumo klausimas. Jeigu pažodžiui aiškintume minėtą KT įstatymo 69 straipsnį, tai būtų pasiektas rezultatas, kai teismai konkrečioje byloje turėtų taikyti jau nebegaliojantį įstatymą, tačiau esant nebebūtų galima patikrinti jo atitikties Konstitucijai. Ši situacija buvo pastebėta paskesnėse KT bylose, todėl minėtą 1995 m. išaiškinimą KT išplėtojo 2000 m. balandžio 5 d., nurodydamas, kad:

„Pagal Konstitucinio Teismo [įstatymą] ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti. Formuluotė „yra pagrindas pradėtai teisenai nutraukti“ aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio Teismo teisę, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną, bet ne kaip nustatanti, jog kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisės aktas yra panaikintas, pradėta teisena turi būti nutraukta.

<…> teismui kreipusis su prašymu ištirti <…>, o Konstituciniam Teismui neišsprendus šio klausimo iš esmės, nebūtų pašalintos teismui kilusios abejonės dėl teisės akto konstitucingumo. nepašalinus abejonių dėl byloje taikytino teisės akto konstitucingumo ir pritaikius tokį aktą sprendžiant bylą galėtų būti pažeistos asmens konstitucinės teisės bei laisvės.“

Esmė yra pirmoje pastraipoje, kuri toliau atkartojama dar naujesniuose KT nutarimuose. Žiūrime, kaip formuluote evoliucionuoja 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarime ir matome, kad jau ji nebesiejama vien su tais atvejais, kai į KT kreipiasi teismas:

„[Konstitucinio Teismo įstatymo] formuluotė „yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti“ aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio Teismo teisę tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną, o ne kaip nustatanti, kad kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisės aktas yra panaikintas, pradėta teisena turi būti nutraukta.“

KT per laiką racionaliai Konstitucinių gėrių kontekste išplėtojo minėtos KT įstatymo nuostatos aiškinimą taip, kad pats teismas galėtų nuspręsti, ar nagrinėti konstitucinę bylą nepaisant to, kad byloje ginčijamas teisės aktas jau nebeteko galios. Dabar tiesiog pačiam teismui reikia „atsižvelgus į bylos aplinkybes“ nuspręsti, kad nepaisant teisės akto nebegaliojimo, poreikis dėl jo konstitucingumo pasisakyti išlieka. Kaip atsirado šis aiškinimas? Manau, viena priežasčių būtent buvo, kad teisėkūros subjektai negalėtų piktnaudžiauti užmušdami teisės aktą, kai artėja jo konstitucingumo klausimus nagrinėsianti byla, o po to jo vėl prikelti iš numirusiųjų. Nes tokiu atveju galima apsimesti durniumi, o jeigu jau KT pripažino, kad teisės aktas ar konkrečios jo nuostatos prieštarauja Konstitucijai, tai jis negalioja, o bandant priimti analogišką reguliavimą po tokio KT sprendimo, reikštų, kad teisėkūros subjektas (Seimas, Vyriausybė ar Prezidentas) sąmoningai pažeidinėja Konstituciją.

Paaiškinus istorines aplinkybes ir pagrindus, kad priešingai negu teigia kai kurie teisininkai, iš KT doktrinos akivaizdu, kad KT turi teisę nagrinėti galimybių paso bylą jam net nebegaliojant, reikia pagrįsti kodėl KT nagrinės šią bylą.

Pirmas argumentas – paties klausimo reikšmingumas. Tai nėra eilinė KT bylelė apie valstybės tarnautojo stažo skaičiavimą. Šis klausimas yra poliarizavęs mūsų visuomenę, todėl jo išsprendimas pats savaime yra reikšmingas. Kažkas gi po fakto turi jaustis teisus, esą žinojęs kaip reikėjo gesinti gaisrą.

Antras argumentas – teismuose yra nemažai individualių bylų, kurios susijusios su teisės pažeidimais dėl galimybių paso. Jo konstitucingumas gali būti labai reikšmingas šių individualių bylų baigčiai.

Trečias argumentas – tai turėtų būti pamoka ateičiai. Prisipažinsiu, čia yra viena iš tų retų konstitucinių bylų, kurios baigties nedrįstu prognozuoti. Gali būti, kad KT pripažins galimybių pasą neteisėtu vien dėl formos, t. y. galimybių paso priešininkų kozirinio tūzo, jog jis buvo priimtas Vyriausybės nutarimu, o ne Seimo įstatymu, nes žmogaus teises galima varžyti tik įstatymu. Nors man nelabai patinka šis formos argumentas, teisine prasme jis nėra nepagrįstas. Tikrai galima motyvuoti, jog žmogaus teises gali varžyti tik Seimas, kuriame tokį sprendimą procedūriškai priimti žymiai sunkiau, nes yra kelios įstatymo priėmimo stadijos (žinau, ypatinga skuba g

Kaip aš suprantu kasaciją

Prieš porą dienų pakomentavus KT nutarimą atsirado šioks toks šalutinis poveikis. Ne vienas žmogus nusprendė, kad čia yra puiki proga išreikšti savo nepasitenkinimą kasacinių skundų atranka. Reaguodamas į tai noriu pasidalinti savo mintimis, kaip aš suprantu, kas yra kasacija. 

Pažymiu, kad dalinuosi savo asmenine nuomone, kaip civilinio proceso entuziastas, nemažai metų dėstęs civilinį procesą. 


Man, kaip dėstytojui, visada norisi studentams ne pasakyti akivaizdžius dalykus (kad yra taip ir taip, kodeksas reguliuoja tą ir aną, teismų praktika yra tokia ar anokia), o paaiškinti kodėl kažkas yra reguliuojama būtent taip, o ne kitaip, (kokios to istorinės, politinės priežastys ir kt.) parodyti, kad kitur gali būti kitaip, palyginti skirtingus teisės veikimo mechanizmus, jų privalumus ir trūkumus. Nes būtent taip žmogus įgyja giluminį supratimą apie tam tikrą dalyką, kurį studijuoja. 

Pateikiu savo kasacijos įsivaizdavimą savotiško ginamojo teiginio forma: kuo daugiau kasacinis teismas priima skundų ir išnagrinėja bylų, tuo blogiau jis atlieka savo pagrindinę funkciją

Aukščiausiųjų teismų vaidmuo skirtingose valstybėse nėra vienalytis. Vienur šie teismai sprendžia tik, kai kurių konstitucionalistų arogantiškai vadinamos, „ordinarinės“ teisės (kad įsivaizduoti tą panieką balse, mintyse reikia turėti vaizdą, kaip šį žodį taria Konstitucijos dainius) klausimus, o kitur ir konstitucinės. Vienur teismas atlieka revizijos funkciją (germaniškoji tradicija), kitur kasacijos (romaniškoji). Mūsų įstatymo leidėjas pasirinko kasaciją ir apribojo teismą teisės klausimų sprendimu. Kasacija savo ruožtu turi dvi funkcijas, kurių tarpusavio derinimas visose valstybėse sukelia tas iš esmės pačias problemas. Šios dvi funkcijos yra: viešoji ir privačioji. Viešoji funkcija – vienodos teismų praktikos formavimas, o privačioji – teisingas konkrečios individualios išsprendimas. Būtent šių dviejų funkcijų tarpusavio sąveika bei konkurencija ir užprogramuoja pagrindinę kasacijos problemą: kaip šias dvi funkcijas suderinti?

Idealiame pasaulyje stebuklingas kasacinis teismas išspręstų visas bylas, kuriose žemesnės instancijos teismai padarė teisės taikymo klaidų ir kartu sugebėtų formuoti nuoseklią, neprieštaringą ir nepriekaištingą teismų praktiką. Bet mes negyvename fantazijų pasaulyje, teisėjo dar nepakeitė algoritmas (kaip daug kas naiviai svajoja) ir turime ribotus resursus. Čia kalbu ne tik apie Lietuvą, o apie bet kurią valstybę, kurioje yra kasacinis teismas. Todėl realiame gyvenime tenka prioritetą teikti vienai šių funkcijų. 

Prieš kalbant toliau, paimkime tokią teorinę situaciją: apeliacinės instancijos teismas veikdamas savo diskrecijos ribose priima teisės taikymo požiūriu abejotiną sprendimą. Šio vienetinio teismo sprendimo poveikis visai teisės sistemai taip pat yra diskutuotinas. Kasacinio teismo praktikos šiuo klausimu nėra. Bylą pralaimėjusiai šaliai ir jos advokatui atrodo, kad teismas padarė grubią teisės taikymo klaidą. Ar rašyti kasacinį skundą? 

Jeigu prioritetas teikiamas privačiajai kasacijos funkcijai, atsakymas yra aiškus – rašyti. Jeigu vis dėlto didesnę reikšmę turi viešoji kasacijos funkcija, tai atsakymas nebėra toks aiškus. Taip todėl, kad ne kiekviena byla, net ir su galimai padaryta teisės aiškinimo ir taikymo klaida, yra verta kasacijos. 


Nemaža dalis jurisdikcijų teikią prioritetą būtent viešajai kasacijos funkcijai, nes jeigu tu darai atvirkščiai, tada kasacija tampa antra apeliacija. Žiūrint lyginamuoju aspektu, Lietuva derindama kasacijos funkcijas, sukasi kažkur apie vidurį, nes per metus teismas išnagrinėja apie 350 bylų. Palyginimui, Jungtinės Karalystės aukščiausiasis teismas viso išnagrinėja iki 100 bylų (jų atskirai neskirstant į civilines ar baudžiamąsias ir pan.). Apsisukam 180 laipsnių kampu ir turime Italijos aukščiausiąjį teismą, kuriame yra 350 teisėjų ir jis per metus išnagrinėja kelis tūkstančius bylų?

Kuris iš šių trijų variantų labiausiai patinka jums? Jau matau, kaip nemažai advokatų ir Konstitucijos dainių renkasi trečiąjį variantą, nes DAUGIAU žmonių pasiekiančių aukščiausiąjį teismą lygu DAUGIAU teisingumo. Prisipažinsiu, man labiausiai prie širdies Jungtinės Karalystės variantas. Kodėl ne Italija? Įsivaizduokite, kokie šalutiniai Itališko modelio poveikiai.

Pirma, kaip manote, kada gausite sprendimą? Kaip Lietuvoje, per pusmetį nuo kasacinio skundo priėmimo? Italijoje žmonės aukščiausiojo teismo sprendimų laukia daugybę metų. Bylų backlog‘as pagal mano paskutinę skaitytą literatūrą yra apie 30 000. Bet kaip ten sako, lėtas teisingumas pats skaniausias, kaip šalto rūkymo silkė per Naujuosius, pastovėjusi šaldytuve nuo Kūčių.

Antra, ar manote, kad Italijoje egzistuoja toks dalykas kaip bent apyvienodė teismų praktika? Garsus civilinio proceso mokslininkas Aleš Galič, daug savo dėmesio skyręs būtent aukščiausiųjų teismų funkcijoms, Italijos aukščiausiąjį teismą vadina supermarketu, kuriame kiekvienas gali rasti sau reikalingą „precedentą“. A. Galič rašo, kad:  

No matter what the theoretical or programmatic proclamations are, if the doors to the supreme courts are wide open, this will inevitably result in the fading away of the public function of the supreme court’s adjudication. The authority of the supreme court in providing guidance and developing law is undermined if too many cases are dealt with and the overall thrust of decided cases is thereby perhaps obscured rather than clarified.

Mano nuomone, kad į kasacinį teismą patekti gali tik tokios bylos, kurių išsprendimas bus reikšmingas už pačios sprendžiamos individualios bylos ribų. Galimos apeliacinės instancijos teismo teisės taikymo klaidos (jeigu jos nėra itin šiurkščios, akis badančios ir kartu nukrypsta nuo kasacinio teismo praktikos) konkrečiose bylose pačios savaime neturėtų būti pagrindu bylą nagrinėti kasaciniame teisme, jeigu byloje kilusi teisės aiškinimo problema neturės fundamentalios reikšmės  teisės sistemai. Jeigu nėra grėsmės, kad apeliacinės instancijos teismo galimai padaryta klaida kartosis sistemiškai ateityje, nėra racionalu dėl trivialios, vargiai pasikartosiančios, klaidos bylą nagrinėti kasacine tvarka. Kai kurie mokslininkai mano, kad kasacinis teismas neturėtų nagrinėti tokių bylų, kurios padaryta net itin šiurkšti klaida, bet teisės klausimas neturės visuotinės reikšmės už individualios bylos ribų. Taip yra todėl, kad kuo akivaizdesnę ir šiurkštesnę klaidą padaro apeliacinės instancijos teismas, tuo mažiau tikėtina, kad tos klaidos nesugebės identifikuoti kiti tuos pačios ar žemesnės grandies teismai ar teisėjai. Todėl kasaciniam teismui nėra prasmės taisyti tokio pobūdžio klaidos. 

Man atrodo žymiai svarbiau, kad būtų plėtojama vienoda ir nuosekli teismų praktika visuotinę reikšmę turinčiais teisės klausimais (bent jau siekti šios idealistinės idėjos), todėl ne bet koks abejotinas apeliacinės instancijos teismo sprendimas turi būti peržiūrėtas kasacine tvarka. Kuo daugiau kasacinio teismo nutarčių, tuo didesnė nevienodos praktikos tikimybė. Tuo kiekviena nutartis yra mažesnis PRECEDENTAS, nes didelis jų kiekis mažina kiekvienos nutarties reikšmę savaime. Kuo daugiau priimtų kasacinių skundų, tuo lėčiau bus priimtas svarbus sprendimas, aktualus visai teisės sistemai, o tuo metu žemesnės instancijos teismai skirtingai spręs tapačias bylas nemažai daliai bylininkų aktualiu klausimu. Kuo labiau perkrausi kasacinį teismą perteklinėmis bylomis, tuo skubiau surašytos ir prasčiau motyvuotos bus visos nutartys. Jeigu liepi rašyti motyvuotas atsisakyti priimti kasacinį skundą nutartis, tuo daugiau dėmesio teismas turi skirti tokių bereikšmių nutarčių rašymui, vietoje to, kad tą laiką skirtų iš esmės nagrinėjamų bylų motyvams. 

Ne kartą esu girdėjęs nusiskundimą, kad žiūrėk, va vienas kasacinis skundas buvo labai gražiai surašytas, argumentuotas ir t. t., o jo nepriėmė. Ir buvo kitas skundas, prastai surašytas, bet jį priėmė. Išduosiu paslaptį, kasaciniai teismai neegzistuoja vakuume. Apie reikšmingą teisės problemą galima sužinoti ne tik iš kasacinio skundo. Jautrios visai sistemai problemos gali išlįsti ir kitais būdais, pavyzdžiui, skaitant teisės doktriną, sekant užsienio teismų praktiką, kalbantis su žemesnės instancijos teisėjais (taip pamatant, kad apygardų teismų praktika tam tikru klausimu nevienoda), domintis kas apskritai vyksta pasaulyje ir pan. 

Kasacinis skundas gali būti nors ant aukso vilnos surašytas, bet jeigu jame pagrindinis keliamas klausimas yra dėl įrodymų vertinimo ar netesybų mažinimo, tai sorry, ne, bet šiais klausimais praktika jau seniai suformuota. 


Advokatai yra labai gerai sugeba prirašyti 50 puslapių kasacinį skundą, kurio didžioji dalis yra to paties kasacinio teismo praktikos copy-paste paaiškinant, kad buvo padaryta teisės taikymo klaida. Tačiau pagrįsti, kuo ši klaida turės esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, neretai pamirštama.


Aš žmogiškai suprantu kiekvieną byloje dalyvaujantį asmenį ir jo atstovą, kai jie galvoja, jog apeliacinės instancijos teismas priėmė jiems neteisingą sprendimą. Suprantu, kad kiekvienam bylininkui ir jo advokatui svarbiausia yra jo asmeninė byla, bet tai nėra pagrindas ją nagrinėti kasacine tvarka. Ir bylą pralaimėjęs asmuo ir jo advokatas nėra patys objektyviausi subjektai, galintys įvertinti jų bylos reikšmingumą visai teisės sistemai. Jeigu visa Jungtinė karalystė su žymiai didesne populiacija gali pasitenkinti, kad per metus aukščiausiasis teismas išnagrinės tik šimtą bylų, tai panašią siekiamybę galime turėti ir mes. 

P.S. Norintiems plačiau apsišviesti šia tema ir pamatyti, kad šios problemos kyla toli gražu ne tik Lietuvoje, labai rekomenduoju paskaityti A. Galeš straipsnį: „A Civil Law Perspective On The Supreme Court And Its Functions“.