Pažiūrėjau LRT dokumentinį filmą „PC Lietuva“ ir iš jo itin kliūna Spindulio Draugijos istorijos gabaliukas. Gudūs 2001-2002 metai. Jeigu labai trumpai tai VP Market sukūrė UAB Optimali investicija, kuriai buvo perduotas 700 milijonų vertės nekilnojamąjį turtą, kuris perleistas neįgaliųjų Spindulio Draugijai. Po to, tą turtą atpirko VP Market pasinaudodama lengvata susigrąžinti PVM‘ą ir taip gavo iš valstybės 76 milijonus litų.

Į visą šią schemą tuo metu prokuratūra pateikė tokį atsakymą: „nėra pagrindo kreiptis į teismą dėl sutarčių pripažinti negaliojančiomis.“


What the fuck? Paprastai kalbant kas įvyko, tai keli juridiniai asmenys tarpusavyje sutarčių pagalba stumdė vienas kitam pirmyn atgal turtą, kad gautų mokestinę lengvatą, t. y. naudojo civilinę (sutarčių) teisę, kad išvengtų iš viešosios teisės kylančios prievolės mokėti PVM‘ą. Čia yra klasikinė neteisėtos simuliacijos atvejis, kai sudarinėjama sutartis su statytiniu, kad išvengti tam tikrų teisinių prievolių. Nesvarbu, ar tokius sandorius kvalifikuosime, kaip tariamus ar apsimestinius, rezultatas būtų toks pat – jų negaliojimas su visais iš to išplaukiančiais padariniais. Šiuolaikinė sutarčių teisė net nesivargina simuliacinių sandorių skirstyti į tariamus ar apsimestinius, tiesiog pateikia bendrą apibrėžimą visiems simuliacijos atvejams. Jeigu prieš kelis mėnesius jau rašiau apie teisėtą simuliaciją, t. y. tokį jos atvejį, kai siekiama teisei neprieštaraujančio tikslo, tai simuliacija, siekiant išvengti mokesčių (per lengvatų mechanizmą) yra vadovėlinis neteisėtos simuliacijos pavyzdys. Draft common frame of reference (soft law šaltinis, turėjęs virsti ES civiliniu kodeksu) rašoma apie simuliacijos rizikas ir padarinius iliustruojant taip:

„In fact, however, such risks are often real, particularly if the parties are disguising a transaction for some illegal or fraudulent or tax-avoiding purpose. The contract may well be avoided under Chapter 7 (Grounds of Invalidity).“

Sveiku protu sunku patikėti, kad prokuratūra tikrai nematė juodu ant balto CK esančių simuliacinių sandorių negaliojimo pagrindų. Ką tuo metu veikė kiti teisininkai? Pačiam labai sunku komentuoti, nes 2001-2002 metais tryniau mokyklos suolą, todėl negaliu žinoti, koks tuo metu buvo bendras teisėsaugos institucijų ir teisininkų teisės supratimo lygis. Bet net tuo metu įsigaliojęs naujas CK nėra pasiteisinimas, nes iki tol galiojusiame sovietiniame CK buvo analogiškos apsimestinio ir tariamo sandorių pripažinimo negaliojančiais taisyklės, kurios rengiant naująjį CK buvo nucopy-pastintos į jį padarant tik mažas korekcijas, bet esmė liko ta pati. Palyginimui dabartinio CK nuostatos:

„1.86 straipsnis. Tariamojo sandorio negaliojimas

1. Tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja.

2. Tokiems sandoriams taikomos šio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos.

1.87 straipsnis. Apsimestinio sandorio negaliojimas

1. Jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės.

2. Jeigu apsimestiniu sandoriu yra pažeistos trečiųjų asmenų teisės ar teisėti interesai, šie asmenys, gindami savo teises, gali panaudoti apsimetimo faktą prieš apsimestinio sandorio šalis.

3. Apsimestinio sandorio šalys apsimestinio sandorio sudarymo fakto negali panaudoti prieš trečiuosius asmenis, kurie sąžiningai įgijo teises apsimestinio sandorio pagrindu.“

Sovietinio CK nuostatos:

„51 straipsnis. Tariamojo sandorio negaliojimas

Negalioja sandoris, sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių.

Tokiam sandoriui taikomos taisyklės, numatytos šio kodekso 47 straipsnio antrojoje dalyje.

52 straipsnis. Apsimestinio sandorio negaliojimas

Jeigu sandoris sudarytas, siekiant pridengti kitą sandorį, taikomos taisyklės, liečiančios tą sandorį, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje.“


Žiūrint iš 2023 metų perspektyvos protu nesuvokiama, kaip prokuratūra galėjo nematyti šių sandorių negaliojimo pagrindų ir kad buvusi faktinė situacija atitinka būtent juos. Visiškai akivaizdu, kad priešingai negu dokumentiniame komentuojantis R. Barysas, kad: „teisėta ne visada teisinga“, šiuo atveju čia nieko teisėto nebuvo. Normaliai veikiančios valstybės institucijos turėjo sugriauti tokius neteisėtus sandorius. Labai įdomi tyrimo dalis, tikiuosi autoriai nesupyks, bet šią dokumentinio dalį išsikirpsiu ir naudosiu per savo sutarčių teisės paskaitas, nes įdomesnį neteisėtos simuliacijos su statytiniu atvejį net turint itin gerą fantaziją būtų sunku sugalvoti. O čia realus gyvenimas.