Jokios tuščios artimo ryšio sąvokos, kurios neva būtų įgyvendintos per jungtinės veiklos sutartį, nėra adekvati alternatyva normaliam partnerystės reguliavimui

Artėjant civilinės sąjungos įstatymo svarstymui ir priėmimui Seime sugalvojau paanalizuoti tiek šį reguliavimą, tiek jam siūlomą artimo ryšio sąvokos „alternatyvą“. Iš pradžių pradėjęs rašyti vartojau žodį, ne „sąvoka“, o „koncepcija“, tačiau paskaitęs tą vieno naujo CK straipsnio projektą, supratau, kad nieko konceptualaus jame nėra, tiesiog pateikiama projekto autorių įsivaizduojamo artimo ryšio sąvoka:

„2.23¹ straipsnis. Asmens teisės į artimą ryšį pripažinimas

1. Kiekvienas turi teisę, kad būtų gerbiamas jo turimas artimas ryšys su artimaisiais. Artimas ryšys – tai asmens santykis su kitu asmeniu, kylantis iš tvaraus ir pasitikėjimu grįsto asmeninio socialinio ryšio. Artimas ryšys teisines pasekmes sukelia tik įstatymų numatytais atvejais.

2. Artimą ryšį savaime turi šeimos nariai bei artimieji giminaičiai.

3. Artimą ryšį, preziumuojama, turi:

3.1. Asmenys, kurie yra sudarę susitarimą dėl bendro gyvenimo.

3.2. Asmenys, kuriuos sieja globos ar rūpybos santykiai arba yra sudarę susitarimą dėl tarpusavio išlaikymo.

4. Įstatymų nustatytais atvejais kiti asmenys gali būti pripažinti turintys artimą ryšį.

5. Šeimos narius siejantis artimas ryšys yra pirmesnis nei kitais pagrindais atsiradęs ryšys.“

Va ir visas pakeitimas, kuriuo homofobai galvoja, kad pateikia alternatyvą civilinės sąjungos reguliavimui. Kaip galima tokį dalyką laikyti kažkokia alternatyva civilinės sąjungos reguliavimui? Šis sąvokos įtvirtinimas neišsprendžia nė vienos problemos, tiesiog 3.1. kalba apie kažkokį neaiškų susitarimą dėl bendro gyvenimo. Visų pirma siūlau atkreipti dėmesį į pačią formą, kuri parodo, kad autoriai net pačio CK gyvenime nėra vartę. CK, kaip ir visi normalūs įstatymai yra struktūruojamas į straipsnius, dalis ir punktus. Tačiau čia trečia straipsnio dalis skirstoma į 3.1, 3.2. WTF??? Tipinis paskutinės nakties deadline‘o darbas, kur elementarūs dalykai nėra apgalvoti, o siūlomas kažkoks bardakas. 

Kas galėtų būti tas mistinis susitarimas dėl bendro gyvenimo? Šiuo klausimu jau atliepė A. Širinskienė su kolegomis sakydama, kad yra toks 2017 m. CK VI knygos pakeitimų projektas, kuriame siekiama jungtinės veiklos sutarties reguliavimą pritaikyti šiam reikalui. Susiradau aš tą projektą, juo pakeisti keli straipsniai. Tiek turinio prasme, tiek teisės nuoseklumo, sistemiškumo prasme šie pakeitimai yra tragikomiški. 

Visų pirma, sutarčių teisė nėra tinkamas instrumentas reglamentuoti tokius santykius kaip civilinė sąjunga (partnerystė). Tai, kad jungtinės veiklos kitas pavadinimas yra partnerystė, o jungtinės veiklos sutarties šalys vadinamos partneriais neturi nieko bendro su partneryste kaip alternatyva šeimos teisinių santykių reguliavimui (taip, homofobai, ŠEIMOS). Sutarčių teisės tikslas yra leisti šalims laisvai sukurti paprastai quid pro quo grindžiamus teisiškai saistančius santykius. Civilinės sąjungos (partnerystės) prigimtis yra iš socialinių santykių, tokių kaip meilė ir pan. Sutarčių teisė sąmoningai vengia sutartiniais laikyti tokius santykius, kurie kyla iš asmenų tarpusavio socialinio ryšio. Egzistuoja labai stipri prezumpcija, kad socialiniai santykiai nesitransformuoja į sutartinius. Pavyzdžiui, common law vienas svarbiausių precedentų šiuo klausimu yra 1919 m. Balfour v Balfour spredimas, kuriame paaiškinta:

„The common law does not regulate the form of agreements between spouses. Their promises are not sealed with seals and sealing wax. The consideration that really obtains for them is that natural love and affection which counts for so little in these cold Courts. The terms may be repudiated, varied or renewed as performance proceeds or as disagreements develop, and the principles of the common law as to exoneration and discharge and accord and satisfaction are such as find no place in the domestic code. The parties themselves are advocates, judges, Courts, sheriff’s officer and reporter. In respect of these promises each house is a domain into which the King’s writ does not seek to run, and to which his officers do not seek to be admitted.“

Pačios jungtinės veiklos sutarties tikslas yra bendros partnerių naudos siekis. Ji įprastai yra komercinio pobūdžio, dar romėnų laikais societas buvo alternatyva normaliai neišvystytiems juridiniams asmenims. Net ir su siūlomais pakeitimais jungtinės veiklos reguliavimas niekaip pilnaverčiai neišspręstų homoseksualių asmenų problemų. 


Pirma, pats sutarčių teisės metodas iš principo nėra tinkamas tokio pobūdžio santykiams reguliuoti. Sutarčių teisė grindžiama dispozityviuoju metodu per sutarties laisvės principą. Kiek čia bus laisvės susitarti dėl tokios partnerystės turinio, partnerių teisių ir pareigų? Jeigu šis principas veiks visa apimtimi, tai susitarti iš esmės bus galima dėl bet ko. Jeigu pažiūrėtume į CK III knygą, tai ji, nors ir reguliuoja privačius teisinius santykius, vis dėlto dominuoja imperatyvai ir manevro laisvės toje knygoje yra labai mažai. Ši knyga taip sukonstruota visiškai pagrįstai, nes šeimos santykiai turi būti labai aiškiai apibrėžti. Siūlomais CK jungtinės veiklos pakeitimais nėra apibrėžiama nieko.

Iš to seka ir antroji problema, kuri pasireiškia prievolių teisės nuostatų ir bendrųjų sutarčių teisės nuostatų taikymu. Projekte visiškai nėra paaiškinamas šių taisyklių santykis su modifikuotomis jungtinės veiklos nuostatomis. Tai reiškia, kad tiek prievolių teisės, tiek sutarčių teisės bendrosios nuostatos galės būti taikomos, kaip ir visoms kitoms sutartims bei normaliai jungtinei veiklai. Žinot kiek tai užprogramuos problemų ir teisinių ginčų? Begalybę. Aš galiu pateikti tik porą pavyzdžių. Ar tokia jungtinės veiklos sutartis turės būti sudaroma neribotam terminui, ar vis dėlto galės būti terminuota? Ko gero, visi pasakysite, kad ji turės būti neterminuota. Ok, tada, jeigu ji neterminuota, ar galėsime jai taikyti CK 6.199 straipsnį, kuris nustato, kad neapibrėžtam terminui sudarytą sutartį bet kuri šalis gali nutraukti apie tai per protingą terminą iš anksto įspėjusi kitą šalį, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita? Tai reikštų, kad tokią jungtinę veiklą (partnerystę) galima nutraukti bet kada be jokios priežasties, užtenka tik pranešimo kitai šaliai. Ar logiška leisti taip daryti santykiui, kuris turėtų būti alternatyva šeimos teisiniam reguliavimui? 


Sutarčių teisės pasižymi savo specifinę gynybos būdų sistema. Ar esant tokiai jungtinei veiklai leisime juos visus taikyti, jeigu ne, tai kuriuos? Kas bus laikoma tokios sutarties pažeidimu (netinkamu vykdymu)? Jeigu jau bus pažeidimas, tai kontinente pagrindinis gynybos būdas yra įpareigojimas vykdyti sutartį natūra. Labai juokingai skambės ne teisininkams įpareigoti partnerį vykdyti sutartį natūra. Aišku, aš čia utriruoju, bet tuo siekiu parodyti, kad visiškai niekas nebuvo apgalvota rengiant tokio pobūdžio projektus. 


Pačiam man labai keistai atrodo, kai A. Širinskienė naudoja tokia iškreiptą logiką, kad toks reguliavimas per jungtinę veiklą yra gerai, nes atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Ji turbūt turi omenyje tas LAT bylas, kuriose teismas išsprendė sugyventinių kartu užgyvento turto dalybų problemas per jungtinę veiklą. Šiuo atveju kasacinis teismas taip padarė ne todėl, kad būtent per jungtinę veiklą reikia spręsti tokius klausimus, o pritaikė toli siekiančią nekorektišką analogiją pildydamas teisinio reguliavimo spragas. Esu įsitikinęs, kad nė vienas teisėjas, priėmęs šiuo sprendimus negalvojo, kad va čia labai geras sprendimas. Tiesiog nebuvo kitos išeities kaip spręsti tokius klausimus. Todėl spraga pildyta net ir nesilaikant įstatymo imperatyvo, kuris nustato rašytinę formą jungtinės veiklos sutarčiai, kurios nesilaikymas pastarąją daro negaliojančia. 

Todėl jokie sutarčių teisės, jungtinės veikos pakeitimai negali būti alternatyva normaliam civilinės sąjungos (partnerystės reguliavimui). Šios „alternatyvos“ ne tik, kad grindžiamos teisės neišmanymu, diletantiškumu ir nepagarba jai, bet ir negerbia pačių žmonių, kurių santykiams neva yra skirtos sureguliuoti. Galima daug filosofuoti, kam reikalinga teisė, koks jos tikslas, bet aš į šį klausimą esu sau atsakęs paprastai. Pagrindinė teisės funkcija – padėti žmonėms gyventi. Jeigu teisė nepadeda žmonėms gyventi, o net jiems trukdo, tai akivaizdu, kad ji šios funkcijos neatlieka. Todėl šios „alternatyvos“ yra tiesiog ciniškos. 

Pats civilinės sąjungos reguliavimas (beje, man patinka pavadinimas civilinė sąjunga, nes neturi komercinio partnerystės kvapo) taip pat toli gražu nėra tobulas. Jis iš tiesų atrodo kompromisinis, o tai sukurs nemažai problemų ir galimų teisinių (net ir konstitucinių) ginčų. Pavyzdžiui, reguliavimu nustatomas bendrosios dalinės nuosavybės režimas. Kaip tai sprendžia turtinių klausimų problemą? Čia tiesiog padaryta nepagrįsta dirbtinė takoskyra nuo santuokos bendros jungtinės nuosavybės. Kam skaudėtų, kad du asmenys operuotų bendros jungtinės nuosavybės pagrindu? 

Civilinės sąjungos įstatymo projekto oponentai lygindami jį su anksčiau nepraėjusiu partnerystės projektu pašiepia, kad tai yra: „Ta pati mergelė, tik kita suknelė“. Su šiuo šaržu galima sutikti, bet tik iš dalies. Nes mergelė gal ir yra ta pati, bet, kol persirenginėjo suknelę, buvo bent porą kartų išžaginta.

Kita vertus, nors civilinės sąjungos projektas ir ne pats geriausias, jis galėtų būti pagrindu ant kurio vėliau būtų lipdomi pakeitimai galiausiai padarant pilnavertį teisinį reguliavimą, kuris iš esmės išspręstų šiuos visuomenės grupės teisines problemas. Šiuo įstatymu homoseksualūs asmenys nors ir nebūtų lygiateisiai, bet bent jau būtų teisiškai pripažintas jų egzistavimas.