Kaip ir kiekvienais metais šiandien vyksta mano mėgstama VU TF organizuojama mokslinė-teisinė konferencija „Teisės mokslo pavasaris“. Dar džiugiau, kad šiemet ji skirta privačiajai (taip, lietuvių kalboje yra žodis „privati“, o ne „privatinė“) teisei. Tačiau jau ne pirmą kartą šioje konferencijoje kliūna vienas dalykas – nežinau, ar pranešimą skaito teisės mokslininkas ar advokatas.

Man visiškai suprantama, kad dauguma Lietuvos teisės mokslininkų yra mokslininkais pagal hobį (tai būdinga ir man pačiam, jeigu mane išvis galima vadinti mokslininku, nebent labai laisvai vartojant šią sąvoką), o pagal amatą – praktikai. To priežastis labai paprasta, dėl apgailėtino aukštojo mokslo finansavimo, teisininkas, nedirbantis praktiku, 9 iš 10 atvejų būtų pasmerktas skurdui. Todėl tarp teisininkų populiaru užsiimti labdaringa veikla padėstant universitetuose ir parašant vieną kitą publikaciją. Čia viskas kaip ir toleruotina, nes tokia pas mus aukštojo mokslo tikrovė.

Problemą matau kitur. Man kliūna, kai asmuo, kuris tuo pačiu metu yra teisės mokslininkas ir praktikas, per mokslą prastuminėja savo kliento interesus. Dabar peržengsiu raudoną liniją, paliesiu mūsų privačioje teisėje esančią mistinę apoteozinę figūrą – V. Mikelėną. Turbūt apie jo nuopelnus nereikia pasakoti net ir ne teisininkams. O teisininkų bendruomenėje jo žodis yra arčiausiai dievo. Šiandien V. Mikelėnas skaitė pranešimą apie teisės principų ir normų santykį, kurio kulminaciją iliustravo vienos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties, jo nuomone, klaidingu sprendimu. Viskas būtų kaip ir ok – visiškai normalu kritikuoti teismų sprendimus, tai yra sveikintina. Kritika sudaro prielaidas teismų praktikos vystymuisi.

Kas yra negerai, kai mokslininkas, kuris kritikuoja teismų praktiką, turi kitų, aiškiai nedeklaruotų interesų tai darydamas. Šiuo atveju V. Mikelėnas kritikavo kasacinio teismo nutartį byloje, kurioje pats atstovavo bylą pralaimėjusią šalį. Ir to niekaip nedeklaravo klausytojams pranešimo metu. Ar aš vienas manau, kad taip elgtis nėra tvarkoje? Ar toks elgesys yra etiškas? Manau, kad klausytojams turėjo būti aiškiai pasakyta, jog aš buvau atstovas šioje byloje, todėl mano nuomonė yra šališka. Bylos pralaimėjimo fakto nebūtina išviešinti. Man atrodo žiauriai gėdinga, kai teisės mohikanas taip suvedinėja sąskaitas po pralaimėtos bylos ir tuo pačiu metu nedeklaruoja atstovavimo fakto. Tai yra ne pirmas atvejis, kai matau teisės mokslininkus-advokatus darant panašius dalykus. Pavyzdžiui, maždaug prieš dešimtį metų toje pačioje „Teisės mokslo pavasario konferencijoje“ tai darė kitas mokslininkas/advokatas, kuris tuo metu atstovavo vieną banką kasacinėje byloje ir grynai skaitė pranešimą apie lizingo ir pirkimo-pardavimo su atpirkimo teise santykį, t. y. klausimu, kuris grynai buvo jo atstovaujamo kliento bylos dalyku. Dėl įvykio senaties, neįvardinsiu šio asmens pavardės, bet jei kažkam labai rūpi, tai lengvai išgooglinsite. Atvejų, kai advokatai stumia savo kliento interesus per mokslines konferencijas ir pan. yra žymai daugiau. Čia pateikiau tik porą pavyzdžių.

Man itin kliūva toks neetiškas elgesys. Vieną dieną jis turi baigtis, todėl, tikiuosi, kad ši vieša kritika bus to pradžia.

P.S. graži V. Mikelėno paminėta sero Roy Goode citata apie sąžiningumo principą yra iš 1992 m. vykusios konferencijos Romoje. Mažytė smulkmena, vėliau R. Goode nuomonė pasikeitė ir jis jau yra už sąžiningumo principo akceptavimą anglų sutarčių teisėje. Turbūt tai reiškia, kad sąžiningumo principo turinys jam jau yra suprantamas.