Jau viešai žinoma, kad KT yra numatęs posėdį nagrinėti galimybių paso bylą vasario 10 dieną. Ir sutapk taip, kad Vyriausybė nusprendė panaikinti galimybių pasą nuo ateinančio šeštadienio. Sąmokslo teorija, kad taip siekiama išvengti konstitucinės galimybių paso patikros pati lenda į akiratį. Nors norėčiau tikėti, kad galimybių pasas panaikinamas dėl to, kad siaučiant omicron atmainai ir suvakcinavus didžiajai daliai žmonių, jis prarado savo aktualumą kaip pandemijos valdymo priemonė. Gali būti ir taip, kad artėjantis KT nagrinėjimas, nors ir nebuvo pagrindinė galimybių paso panaikinimo priežastis, tačiau prisidėjo prie jo panaikinimo. Abi priežastys galėjo sąlygoti tokį rezultatą.

Yra teisininkų, kurie sako, kad panaikinus galimybių pasą, KT šios bylos tikrai nenagrinės. Taip teigiantys teisininkai paima, atsiverčia KT įstatymą ir pažodžiui perskaito šio įstatymo 69 (nice!) straipsnio 4 dalį:

„Ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti.“

Blogas tas teisininkas, kuris nenorėtų tapti Konstitucijos dainiumi, todėl reikia suprasti, kad teisinės taisyklės nėra aiškinamos vien pažodžiui, o neretai tai net nėra pagrindinis teisės aiškinimo metodas. Be lingvistinio metodo yra kaip įstatymo tikslo ir pan. Net yra vadinamasis istorinis metodas, kai žiūri, kokiomis aplinkybėmis buvo suformuota tam tikra taisyklė ar jos aiškinimas. Taigi įlįskime į istoriją. 1995 m. kovo 14 d. sprendime KT pirmą kartą pasisakė ar jis gali spręsti dėl teisinę galią praradusio teisės akto atitikimo Konstitucijai:

„Pagal <…> Konstitucijos 105 straipsnį <…> Konstitucinis Teismas nagrinėja ir sprendžia, ar įstatymai ir kiti seimo priimti [aktai], taip pat Respublikos Prezidento bei Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Taigi Konstitucinis Teismas kompetentingas nagrinėti tik bylas dėl galiojančių <…> teisės aktų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams.“

Po tokio aiškinimo išlindo problema, kad teismai spręsdami ginčus gana dažnai susiduria su situacija, kai turi taikyti tokį teisės aktą ar jo nuostatas, kurios ginčo nagrinėjimo metu jau nebegalioja. Čia elementarus teisės taikymo laike klausimas, kurio per daug plačiai nenoriu aiškinti, tik elementarų pavyzdį:

Jūs sudarote sutartį dieną X, o ginčas dėl tos sutarties vykdymo kyla jau vėliau t. y. dieną Y. Teisminis šio ginčo nagrinėjimas vyks dar vėliau, t. y. dieną Z. Atėjus dienai Z ir pradėjus nagrinėti bylą paaiškėja, kad įstatymų nuostatos, kurios aktualios ginčo dėl jūsų sudarytos sutarties išsprendimui, jau nebegalioja, nes įstatymų leidėjas, jas pakeitė ar panaikino.

Kyla klausimas, kokią teisę taikyti. Elementari teisinė logika pateikia atsakymą, kad taikysime jau nebegaliojanti dienos X įstatymą, nes sutarties šalys sudarė sutartį pagal dienos X įstatymą, t. y. jos savo ateities teisinius santykius (sutarties vykdymą) suprojektavo pagal sutarties sudarymo dieną galiojusį įstatymą. Esant tokiai situacijai gali kilti ir dienos X įstatymo, kuris reguliavo jūsų sudarytą sutartį, konstitucingumo klausimas. Jeigu pažodžiui aiškintume minėtą KT įstatymo 69 straipsnį, tai būtų pasiektas rezultatas, kai teismai konkrečioje byloje turėtų taikyti jau nebegaliojantį įstatymą, tačiau esant nebebūtų galima patikrinti jo atitikties Konstitucijai. Ši situacija buvo pastebėta paskesnėse KT bylose, todėl minėtą 1995 m. išaiškinimą KT išplėtojo 2000 m. balandžio 5 d., nurodydamas, kad:

„Pagal Konstitucinio Teismo [įstatymą] ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti. Formuluotė „yra pagrindas pradėtai teisenai nutraukti“ aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio Teismo teisę, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną, bet ne kaip nustatanti, jog kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisės aktas yra panaikintas, pradėta teisena turi būti nutraukta.

<…> teismui kreipusis su prašymu ištirti <…>, o Konstituciniam Teismui neišsprendus šio klausimo iš esmės, nebūtų pašalintos teismui kilusios abejonės dėl teisės akto konstitucingumo. nepašalinus abejonių dėl byloje taikytino teisės akto konstitucingumo ir pritaikius tokį aktą sprendžiant bylą galėtų būti pažeistos asmens konstitucinės teisės bei laisvės.“

Esmė yra pirmoje pastraipoje, kuri toliau atkartojama dar naujesniuose KT nutarimuose. Žiūrime, kaip formuluote evoliucionuoja 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarime ir matome, kad jau ji nebesiejama vien su tais atvejais, kai į KT kreipiasi teismas:

„[Konstitucinio Teismo įstatymo] formuluotė „yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti“ aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio Teismo teisę tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną, o ne kaip nustatanti, kad kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisės aktas yra panaikintas, pradėta teisena turi būti nutraukta.“

KT per laiką racionaliai Konstitucinių gėrių kontekste išplėtojo minėtos KT įstatymo nuostatos aiškinimą taip, kad pats teismas galėtų nuspręsti, ar nagrinėti konstitucinę bylą nepaisant to, kad byloje ginčijamas teisės aktas jau nebeteko galios. Dabar tiesiog pačiam teismui reikia „atsižvelgus į bylos aplinkybes“ nuspręsti, kad nepaisant teisės akto nebegaliojimo, poreikis dėl jo konstitucingumo pasisakyti išlieka. Kaip atsirado šis aiškinimas? Manau, viena priežasčių būtent buvo, kad teisėkūros subjektai negalėtų piktnaudžiauti užmušdami teisės aktą, kai artėja jo konstitucingumo klausimus nagrinėsianti byla, o po to jo vėl prikelti iš numirusiųjų. Nes tokiu atveju galima apsimesti durniumi, o jeigu jau KT pripažino, kad teisės aktas ar konkrečios jo nuostatos prieštarauja Konstitucijai, tai jis negalioja, o bandant priimti analogišką reguliavimą po tokio KT sprendimo, reikštų, kad teisėkūros subjektas (Seimas, Vyriausybė ar Prezidentas) sąmoningai pažeidinėja Konstituciją.

Paaiškinus istorines aplinkybes ir pagrindus, kad priešingai negu teigia kai kurie teisininkai, iš KT doktrinos akivaizdu, kad KT turi teisę nagrinėti galimybių paso bylą jam net nebegaliojant, reikia pagrįsti kodėl KT nagrinės šią bylą.

Pirmas argumentas – paties klausimo reikšmingumas. Tai nėra eilinė KT bylelė apie valstybės tarnautojo stažo skaičiavimą. Šis klausimas yra poliarizavęs mūsų visuomenę, todėl jo išsprendimas pats savaime yra reikšmingas. Kažkas gi po fakto turi jaustis teisus, esą žinojęs kaip reikėjo gesinti gaisrą.

Antras argumentas – teismuose yra nemažai individualių bylų, kurios susijusios su teisės pažeidimais dėl galimybių paso. Jo konstitucingumas gali būti labai reikšmingas šių individualių bylų baigčiai.

Trečias argumentas – tai turėtų būti pamoka ateičiai. Prisipažinsiu, čia yra viena iš tų retų konstitucinių bylų, kurios baigties nedrįstu prognozuoti. Gali būti, kad KT pripažins galimybių pasą neteisėtu vien dėl formos, t. y. galimybių paso priešininkų kozirinio tūzo, jog jis buvo priimtas Vyriausybės nutarimu, o ne Seimo įstatymu, nes žmogaus teises galima varžyti tik įstatymu. Nors man nelabai patinka šis formos argumentas, teisine prasme jis nėra nepagrįstas. Tikrai galima motyvuoti, jog žmogaus teises gali varžyti tik Seimas, kuriame tokį sprendimą procedūriškai priimti žymiai sunkiau, nes yra kelios įstatymo priėmimo stadijos (žinau, ypatinga skuba g