Prieš porą dienų pakomentavus KT nutarimą atsirado šioks toks šalutinis poveikis. Ne vienas žmogus nusprendė, kad čia yra puiki proga išreikšti savo nepasitenkinimą kasacinių skundų atranka. Reaguodamas į tai noriu pasidalinti savo mintimis, kaip aš suprantu, kas yra kasacija.
Pažymiu, kad dalinuosi savo asmenine nuomone, kaip civilinio proceso entuziastas, nemažai metų dėstęs civilinį procesą.
Man, kaip dėstytojui, visada norisi studentams ne pasakyti akivaizdžius dalykus (kad yra taip ir taip, kodeksas reguliuoja tą ir aną, teismų praktika yra tokia ar anokia), o paaiškinti kodėl kažkas yra reguliuojama būtent taip, o ne kitaip, (kokios to istorinės, politinės priežastys ir kt.) parodyti, kad kitur gali būti kitaip, palyginti skirtingus teisės veikimo mechanizmus, jų privalumus ir trūkumus. Nes būtent taip žmogus įgyja giluminį supratimą apie tam tikrą dalyką, kurį studijuoja.
Pateikiu savo kasacijos įsivaizdavimą savotiško ginamojo teiginio forma: kuo daugiau kasacinis teismas priima skundų ir išnagrinėja bylų, tuo blogiau jis atlieka savo pagrindinę funkciją.
Aukščiausiųjų teismų vaidmuo skirtingose valstybėse nėra vienalytis. Vienur šie teismai sprendžia tik, kai kurių konstitucionalistų arogantiškai vadinamos, „ordinarinės“ teisės (kad įsivaizduoti tą panieką balse, mintyse reikia turėti vaizdą, kaip šį žodį taria Konstitucijos dainius) klausimus, o kitur ir konstitucinės. Vienur teismas atlieka revizijos funkciją (germaniškoji tradicija), kitur kasacijos (romaniškoji). Mūsų įstatymo leidėjas pasirinko kasaciją ir apribojo teismą teisės klausimų sprendimu. Kasacija savo ruožtu turi dvi funkcijas, kurių tarpusavio derinimas visose valstybėse sukelia tas iš esmės pačias problemas. Šios dvi funkcijos yra: viešoji ir privačioji. Viešoji funkcija – vienodos teismų praktikos formavimas, o privačioji – teisingas konkrečios individualios išsprendimas. Būtent šių dviejų funkcijų tarpusavio sąveika bei konkurencija ir užprogramuoja pagrindinę kasacijos problemą: kaip šias dvi funkcijas suderinti?
Idealiame pasaulyje stebuklingas kasacinis teismas išspręstų visas bylas, kuriose žemesnės instancijos teismai padarė teisės taikymo klaidų ir kartu sugebėtų formuoti nuoseklią, neprieštaringą ir nepriekaištingą teismų praktiką. Bet mes negyvename fantazijų pasaulyje, teisėjo dar nepakeitė algoritmas (kaip daug kas naiviai svajoja) ir turime ribotus resursus. Čia kalbu ne tik apie Lietuvą, o apie bet kurią valstybę, kurioje yra kasacinis teismas. Todėl realiame gyvenime tenka prioritetą teikti vienai šių funkcijų.
Prieš kalbant toliau, paimkime tokią teorinę situaciją: apeliacinės instancijos teismas veikdamas savo diskrecijos ribose priima teisės taikymo požiūriu abejotiną sprendimą. Šio vienetinio teismo sprendimo poveikis visai teisės sistemai taip pat yra diskutuotinas. Kasacinio teismo praktikos šiuo klausimu nėra. Bylą pralaimėjusiai šaliai ir jos advokatui atrodo, kad teismas padarė grubią teisės taikymo klaidą. Ar rašyti kasacinį skundą?
Jeigu prioritetas teikiamas privačiajai kasacijos funkcijai, atsakymas yra aiškus – rašyti. Jeigu vis dėlto didesnę reikšmę turi viešoji kasacijos funkcija, tai atsakymas nebėra toks aiškus. Taip todėl, kad ne kiekviena byla, net ir su galimai padaryta teisės aiškinimo ir taikymo klaida, yra verta kasacijos.
Nemaža dalis jurisdikcijų teikią prioritetą būtent viešajai kasacijos funkcijai, nes jeigu tu darai atvirkščiai, tada kasacija tampa antra apeliacija. Žiūrint lyginamuoju aspektu, Lietuva derindama kasacijos funkcijas, sukasi kažkur apie vidurį, nes per metus teismas išnagrinėja apie 350 bylų. Palyginimui, Jungtinės Karalystės aukščiausiasis teismas viso išnagrinėja iki 100 bylų (jų atskirai neskirstant į civilines ar baudžiamąsias ir pan.). Apsisukam 180 laipsnių kampu ir turime Italijos aukščiausiąjį teismą, kuriame yra 350 teisėjų ir jis per metus išnagrinėja kelis tūkstančius bylų?
Kuris iš šių trijų variantų labiausiai patinka jums? Jau matau, kaip nemažai advokatų ir Konstitucijos dainių renkasi trečiąjį variantą, nes DAUGIAU žmonių pasiekiančių aukščiausiąjį teismą lygu DAUGIAU teisingumo. Prisipažinsiu, man labiausiai prie širdies Jungtinės Karalystės variantas. Kodėl ne Italija? Įsivaizduokite, kokie šalutiniai Itališko modelio poveikiai.
Pirma, kaip manote, kada gausite sprendimą? Kaip Lietuvoje, per pusmetį nuo kasacinio skundo priėmimo? Italijoje žmonės aukščiausiojo teismo sprendimų laukia daugybę metų. Bylų backlog‘as pagal mano paskutinę skaitytą literatūrą yra apie 30 000. Bet kaip ten sako, lėtas teisingumas pats skaniausias, kaip šalto rūkymo silkė per Naujuosius, pastovėjusi šaldytuve nuo Kūčių.
Antra, ar manote, kad Italijoje egzistuoja toks dalykas kaip bent apyvienodė teismų praktika? Garsus civilinio proceso mokslininkas Aleš Galič, daug savo dėmesio skyręs būtent aukščiausiųjų teismų funkcijoms, Italijos aukščiausiąjį teismą vadina supermarketu, kuriame kiekvienas gali rasti sau reikalingą „precedentą“. A. Galič rašo, kad:
„No matter what the theoretical or programmatic proclamations are, if the doors to the supreme courts are wide open, this will inevitably result in the fading away of the public function of the supreme court’s adjudication. The authority of the supreme court in providing guidance and developing law is undermined if too many cases are dealt with and the overall thrust of decided cases is thereby perhaps obscured rather than clarified.”
Mano nuomone, kad į kasacinį teismą patekti gali tik tokios bylos, kurių išsprendimas bus reikšmingas už pačios sprendžiamos individualios bylos ribų. Galimos apeliacinės instancijos teismo teisės taikymo klaidos (jeigu jos nėra itin šiurkščios, akis badančios ir kartu nukrypsta nuo kasacinio teismo praktikos) konkrečiose bylose pačios savaime neturėtų būti pagrindu bylą nagrinėti kasaciniame teisme, jeigu byloje kilusi teisės aiškinimo problema neturės fundamentalios reikšmės teisės sistemai. Jeigu nėra grėsmės, kad apeliacinės instancijos teismo galimai padaryta klaida kartosis sistemiškai ateityje, nėra racionalu dėl trivialios, vargiai pasikartosiančios, klaidos bylą nagrinėti kasacine tvarka. Kai kurie mokslininkai mano, kad kasacinis teismas neturėtų nagrinėti tokių bylų, kurios padaryta net itin šiurkšti klaida, bet teisės klausimas neturės visuotinės reikšmės už individualios bylos ribų. Taip yra todėl, kad kuo akivaizdesnę ir šiurkštesnę klaidą padaro apeliacinės instancijos teismas, tuo mažiau tikėtina, kad tos klaidos nesugebės identifikuoti kiti tuos pačios ar žemesnės grandies teismai ar teisėjai. Todėl kasaciniam teismui nėra prasmės taisyti tokio pobūdžio klaidos.
Man atrodo žymiai svarbiau, kad būtų plėtojama vienoda ir nuosekli teismų praktika visuotinę reikšmę turinčiais teisės klausimais (bent jau siekti šios idealistinės idėjos), todėl ne bet koks abejotinas apeliacinės instancijos teismo sprendimas turi būti peržiūrėtas kasacine tvarka. Kuo daugiau kasacinio teismo nutarčių, tuo didesnė nevienodos praktikos tikimybė. Tuo kiekviena nutartis yra mažesnis PRECEDENTAS, nes didelis jų kiekis mažina kiekvienos nutarties reikšmę savaime. Kuo daugiau priimtų kasacinių skundų, tuo lėčiau bus priimtas svarbus sprendimas, aktualus visai teisės sistemai, o tuo metu žemesnės instancijos teismai skirtingai spręs tapačias bylas nemažai daliai bylininkų aktualiu klausimu. Kuo labiau perkrausi kasacinį teismą perteklinėmis bylomis, tuo skubiau surašytos ir prasčiau motyvuotos bus visos nutartys. Jeigu liepi rašyti motyvuotas atsisakyti priimti kasacinį skundą nutartis, tuo daugiau dėmesio teismas turi skirti tokių bereikšmių nutarčių rašymui, vietoje to, kad tą laiką skirtų iš esmės nagrinėjamų bylų motyvams.
Ne kartą esu girdėjęs nusiskundimą, kad žiūrėk, va vienas kasacinis skundas buvo labai gražiai surašytas, argumentuotas ir t. t., o jo nepriėmė. Ir buvo kitas skundas, prastai surašytas, bet jį priėmė. Išduosiu paslaptį, kasaciniai teismai neegzistuoja vakuume. Apie reikšmingą teisės problemą galima sužinoti ne tik iš kasacinio skundo. Jautrios visai sistemai problemos gali išlįsti ir kitais būdais, pavyzdžiui, skaitant teisės doktriną, sekant užsienio teismų praktiką, kalbantis su žemesnės instancijos teisėjais (taip pamatant, kad apygardų teismų praktika tam tikru klausimu nevienoda), domintis kas apskritai vyksta pasaulyje ir pan.
Kasacinis skundas gali būti nors ant aukso vilnos surašytas, bet jeigu jame pagrindinis keliamas klausimas yra dėl įrodymų vertinimo ar netesybų mažinimo, tai sorry, ne, bet šiais klausimais praktika jau seniai suformuota.
Advokatai yra labai gerai sugeba prirašyti 50 puslapių kasacinį skundą, kurio didžioji dalis yra to paties kasacinio teismo praktikos copy-paste paaiškinant, kad buvo padaryta teisės taikymo klaida. Tačiau pagrįsti, kuo ši klaida turės esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, neretai pamirštama.
Aš žmogiškai suprantu kiekvieną byloje dalyvaujantį asmenį ir jo atstovą, kai jie galvoja, jog apeliacinės instancijos teismas priėmė jiems neteisingą sprendimą. Suprantu, kad kiekvienam bylininkui ir jo advokatui svarbiausia yra jo asmeninė byla, bet tai nėra pagrindas ją nagrinėti kasacine tvarka. Ir bylą pralaimėjęs asmuo ir jo advokatas nėra patys objektyviausi subjektai, galintys įvertinti jų bylos reikšmingumą visai teisės sistemai. Jeigu visa Jungtinė karalystė su žymiai didesne populiacija gali pasitenkinti, kad per metus aukščiausiasis teismas išnagrinės tik šimtą bylų, tai panašią siekiamybę galime turėti ir mes.
P.S. Norintiems plačiau apsišviesti šia tema ir pamatyti, kad šios problemos kyla toli gražu ne tik Lietuvoje, labai rekomenduoju paskaityti A. Galeš straipsnį: „A Civil Law Perspective On The Supreme Court And Its Functions“.
Tomo Chochrin tinklaraštis 