Prisipažinsiu, su nemažu nerimu laukiau, ką Konstitucinis Teismas pasakys byloje, kurioje apskųstos CPK normos dėl reikalavimo, kad kasacinį skundą surašytų advokatas. Egzistuoja labai daug šiuo reikalavimų nepatenkintų teisininkų (arba teisininkais save laikančių asmenų), kurie nuolat skundžiasi, kad reikalavimas būti advokatu norint atverti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo duris varžo jų arba jų klientų teisę į teisminę gynybą. Todėl šioje konstitucinėje byloje ant kortos buvo labai daug, t. y. KT iš esmės turėjo pasakyti, ar Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra kasacinis teismas, ar vis dėlto tai yra antra apeliacija. 

Galima pasidžiaugti, kad KT iš esmės į vienus vartus pateikė argumentus, jog LAT pagrindinė funkcija – vienodos ir neprieštaringos teismų praktikos formavimas. Kadangi ši funkcija yra pagrindinė, tai teisės problemą (ne bet kokią problemytę, o reikšmingą visai teisės sistemai) aiškiai suformuluoti ir teisiškai pagrįsti tik aukščiausios klasės teisės profesionalai, o tokiais pas mus pagal įstatymą laikomi ne bet kokio UAB „Kiečiausi teisininkai“ atstovai, o advokatai. Būtent tokios prezumpcijos ir turi būti laikomasi, kad asmens buvimas advokatu reiškia, kad jog jis yra pakankamai kvalifikuotas atstovauti kasaciniame teisme. Pažyminiu žodį prezumpcija. Pripažįstu, kad gali būti gerų ir kvalifikuotų teisininkų, kurie užsiima profesionaliu klientu atstovavimu ir nėra advokatai. Bet jeigu nori eiti į teismą, o ypač aukščiausiąjį, tai būk malonus ir išsilaikyk advokatūros egzaminą. 

Turbūt niekas nenorėtume, kad mus operuotu save chirurgu laikantis, bet jo licencijos neturintis asmuo. Bet kažkodėl vis labiau tampa norma teisinį atstovavimą ne tik kasacijoje, bet ir žemesnės instancijos patikėti ne advokatams, o tiesiog teisininkams. Aš gi baigiau teisės bakalaurą, tai kuo esu prastesnis už advokatą? Chrestomatinis Dunning-Kruger efekto pavyzdys. 

Žiūrint lyginamuoju aspektu, galimybė ginti teisės kasacine tvarka toli gražu nėra priskirtina prie griežtesnių. Pavyzdžiui, kokioje Vokietijoje į aukščiausiąjį teismą gali kreiptis ne bet toks advokatas, o tik įtrauktas į tam tikrą gana trumpą advokatų sąrašą, turinčių teisę kreiptis į kasacinį teismą. 

KT priėjo prie pagrįstų išvadų, kad:

„ginčijamas CPK 347 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo, neturintis aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo ir norintis pateikti kasacinį skundą, privalo kreiptis į advokatą, vertintinas kaip būtina ir proporcinga priemonė siekiant konstituciškai pagrįsto tikslo užtikrinti minėtą viešąjį interesą: tokiu teisiniu reguliavimu nėra pernelyg apribojama ar paneigiama asmens teisė kreiptis į kasacinės instancijos teismą, nes dėl kasacinio proceso išskirtinumo ir jame keliamų klausimų teisinio pobūdžio ir jų svarbos užtikrinant vienodą teisės aiškinimą ir taikymą bei vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos formavimą, taip pat dėl CPK 347 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto reikalavimo išsamiai teisiškai argumentuoti CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą kasacinį skundą kokybiškai gali surašyti asmenys, turintys aukštą teisinę kvalifikaciją ir atitinkamų teisinio darbo įgūdžių. Taigi ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaromos prielaidos užtikrinti veiksmingą teisės į teisminę gynybą, o kartu ir teisingumo principo įgyvendinimą tais atvejais, kai asmeniui jau įgyvendinus teisę kreiptis į pirmosios instancijos teismą, taip pat teisę šio teismo sprendimą skųsti apeliacinės instancijos teismui yra pagrindas apeliacinės instancijos teismo sprendimą peržiūrėti kasacinio proceso tvarka.“

Labai gerai, kad KT itin argumentuotai uždarė duris bet kokioms tolimesnėms diskusijoms ne tik dėl atstovavimo kasaciniame teisme, bet ir dėl pačios kasacijos paskirties. Visiems save laikančiais teisininkais reikia vieną kartą pagaliau įsikalti į galvą, kad kasacinė nėra, negali ir neturi būti antra apeliacija. 


Įdomu, kad šioje byloje buvo pateikta Teisės instituto išvada, kurioje manoma priešingai:

„Lietuvos socialinių mokslų centro Teisės instituto vadovės dr. I. Mačernytės-Panomariovienės rašytinėje nuomonėje nurodyta, kad pagal CPK 350 straipsnį kasacinių skundų priimtinumo klausimus sprendžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų atrankos kolegija, kuri jau laikytina šiam teismui pateikiamų kasacinių skundų tam tikru filtru, tad abejotina, ar pagrįstas yra reikalavimas, kad kasacinius skundus surašytų advokatas.“

Šį kartą apie plačiau nepasisakysiu, nors įsivaizdavimas, kad galima pašalinti vieną užtvanką dėl to, kad egzistuoja kita ir ji turėtų atlaikyti visą skundų srovę, yra atitrūkęs nuo bet kokios realybės, neturint jokio suvokimo kokių papildomų žmogiškųjų resursų reikėtų, tam, kad būtų įgyvendinta ši idėja. Apie tai galima rašyti ilgą atskirą komentarą, nes kartais tikrai apima toks jausmas, kad nemažai teisininku nesupranta, kaip veikia kasacinių skundų atranka. Kartu šis nesupratimas sąlygoja, kad nemažai pateikiamų kasacinių skundų būna nekokybiški.