Pamenate, kai vakar rašiau, kad mano komentaras apie LG ir Baltarusijos kalį bus paskutinis? Atsiprašau visų skaičiusių, nes melavau. Parašęs tą komentarą įsijungiau LRT, pažiūrėjau dienos temą, kurioje Rasa Tapinienė kalbino LG vadovą Mantą Bartušką ir vos neiškritau iš Crocs‘ų. 


Pradžia pokalbio buvo struktūruota taip, kad R. Tapinienė klausė M. Bartuškos, ar gynyba vadinamuoju force majeure yra vienintelė LG išeitis. M. Bartuška iš esmės tam pritarė, nurodydamas, kad tai yra vienintelis būdas išvengti atsakomybės už sutarties nevykdymą. Taip pat pridūrė, kad gynybai force majeure reikalingas Seimo, Vyriausybės ar ES sprendimas, kuris sukurtų teisines kliūtis sutarties vykdymui. 


Iš tiesų, vienas iš klasikinių force majeure atvejų – valstybės sprendimai, t. y. visokie importo, eksporto draudimai ir pan. Tokiais, atvejais paprastai leidžiama išvengti atsakomybės dėl sutarties nevykdymo, nes tai yra vadinamojo teisinio neįmanomumo situacija. Turbūt taip M. Bartušką pakonsultavo LG teisininkai arba, dar blogiau, kažkokios didelės kontoros teisininkai, kuriems tokie užsakymai/pavedimai outsource‘inami už žvėriškus valstybės pinigus. 


Problema yra tame, kad jeigu Lietuvos Seimas įstatymu, ar Vyriausybė nutarimu uždraus gabenti trašas per Lietuvos teritoriją, šiuo atveju tai nebus force majeure. Nenugalima jėga kaip gynybos būdas gali būti taikomas tik tada, kai jis pasireiškia kažkokiu išoriniu veiksniu (cause étrangère, anglų doktrinoje gražiai vandinamu Act of God), kurio sutarties šalys negalėjo numatyti, kontroliuoti, išvengti jo ar pastarojo sukeltų padarinių. Ši force majeure samprata per minėtus kriterijus yra iš esmės universali daugumoje vakarietiškos teisės tradicijos jurisdikcijų. 

Šioje konkrečioje situacijoje turime AB „Lietuvos Geležinkeliai“, kurios kiek žinau, jei ne visas, tai didžiąją dalį akcijų nuosavybės teise valdo Lietuvos valstybė per Susisiekimo ministeriją. Ką tai reiškia ir kaip tai atrodys nepriklausomame tarptautiniame komerciniame arbitraže? Ateina LG ir įjungę durnių naudoja force majeure gynybą, nes Vyriausybė uždraudė gabenti kalio trašas per Lietuvos teritoriją. Nepriklausomi arbitrai sėdi ir krapšto galvas. Įmonė priklausanti valstybei (teisinė fikcija, kuri skirta valdyti savo turtą) ginasi force majeure dėl tos valstybės valdžios sprendimo, kuris padarė sutarties vykdymą teisiškai neįmanomu. Kaip su force majeure kriterijų visetu, kad tai turi būti išorės veiksnys, kurio negali numatyti ir kontroliuoti, kai tos įmonės vadovas sėdi prime time nacionalinės televizijos eteryje ir iš esmės prašo, kad Vyriausybė padarytų teisiškai neįmanomu tokios sutarties vykdymą?

Kaip tik prieš savaitę su savo studentais mokėmės force majeure temą ir jiems pasakojau apie tokias situacijas, kurios jau ne kartą yra pasitaikiusios lyginamojoje sutarčių teisės praktikoje. Jos yra vadinamos self-induced impossibility (paties sukeltas neįmanomumas). Tokiais atvejais atleidimas nuo sutarties nevykdymo ir atsakomybės negalimas, nes tu iš esmės pats savo veiksmais sukeli tą sutarties vykdymo neįmanomumą, todėl turi prisiimti jo riziką ir sukeliamus neigiamus padarinius.

Garantuoju, kad priešininkų šalis savo atsikirtimuose į gynybą force majeure‘u ištrauks jei ne to pokalbio su R. Tapininiene video įrašą su sinchroniniu vertinimu, tai bent jo stenogramą. 

Neįsivaizduoju, kas yra tie genealūs asmenys, kurie patarė M. Bartuškai eiti į prime time eterį ir pačiam paskandinti bet kokius šansus gintis force majeure institutu (jei tai bus mūsų nacionalinės sankcijos), bet jūs esate šaunuoliai, nes neturite net minimalių sutarčių teisės žinių ar bylininko strateginio mąstymo. O gaila, nes tokius dalykus net mano magistrantai išmoksta. 


Kita vertus, esu dėkingas už uždavinį iš realaus gyvenimo ateinančio pavasario semestro studentams.