Kažkaip niekada pernelyg nesigilinau į ES ir Lenkijos konfliktą dėl teismų nepriklausomumo. Savaitgalį susižiūrėjau naujausius privatinei teisei aktualius ESTT sprendimus, nieko ypatingo nebuvo, tai galvoju, paskaitysiu paskutinį sprendimą prieš Lenkiją. Perskaičiau ir vos neišgriuvau iš kėdės. Sunku patikėti, kad kas galėjo sugalvoti tokią įžūlią schemą. Ginčas buvo dėl baudžiamųjų bylų teisėjų skyrimo į skirtingus teismus tvarkos. Tokiu būdu skiriant teisėjus apie kažkokį jų nepriklausomumą net tolimiausiose fantazijose nesvajosi. Iš bylos pateiksiu trumpą teisėjų skyrimo schemą:

1. Pasirodo, Lenkijoje generalinis prokuroras yra kartu ir teisingumo ministras. Arba tiksliau būtų sakyti atvirkščiai, t. y. asmuo tapęs teisingumo ministru pradeda eiti ir generalinio prokuroro pareigas. Taigi, politikas, esantis vyriausybės nariu, užima aukščiausias pareigas prokuratūroje, jam pavaldūs visi kiti prokurorai. Jeigu esi valdančioje daugumoje – labai patogu, ne?

2. Generalinis prokuroras/teisingumo ministras turi supergalią teismų sistemoje. Ne, jis nemoka skraidyti, šaudyti iš akių lazeriu, ar vaikščioti vandeniu. Tačiau jis gali paskirti teisėją (su to teisėjo sutikimu) į kitą tos pačios grandies, žemesnės, ar aukštesnės instancijos teismą.

3. Taip generalinis prokuroras teisėją galį į kitą teismą paskirti terminuotai (iki 2 metų) arba neterminuotai.

4. Net ir neterminuotas delegavimas gali būti generalinio prokuroro sprendimu bet kada atšauktas, tiesa, iš anksto įspėjus atšaukiamą teisėją prieš tris mėnesius.

5. Visi delegavimai ir atšaukimai niekaip neturi būti motyvuojami, nėra skelbiama jokių viešų kriterijų, kuriais remiantis tai yra daroma.

6. Visiška diskrecija. Esi geras, prašom, į aukštesnės instancijos teismą porai metų. Esi afigienas, va tau paskyrimas neterminuotai. Prastai išnagrinėjai aktualią bylą – grįžk porai metų į pirmą instanciją ir pan.

ESTT visą šią schemą įvertino taip:

„dėl šios galimybės bet kada ir be viešai žinomos priežasties atšaukti teisėjo delegavimą deleguotasis teisėjas gali manyti turįs pareigą pateisinti teisingumo ministro lūkesčius, dėl to patiems teisėjams gali susidaryti įspūdis, kad jie yra „pavaldūs“ teisingumo ministrui, o tai nesuderinama su teisėjų nepašalinamumo principu. <…> Atšaukdamas teisėjo delegavimą teisingumo ministras gali priimti teisėjų kolegijos sudėčiai poveikį darantį sprendimą. <…> Taigi konkrečioje baudžiamojoje byloje teisingumo ministras turi įgaliojimus kontroliuoti tiek bendrosios kompetencijos prokurorą, tiek deleguotuosius teisėjus, o tai gali sukelti teisės subjektams pagrįstų abejonių dėl šių deleguotųjų teisėjų nešališkumo nagrinėjant tokią bylą.“

Nebloga schema: pats pradedi baudžiamąjį persekiojimą, pats sudėlioji, kas spręs tokią bylą, pats motyvuoji sprendžiančiuosius per jų karjeros galimybes.

Pas mus yra politikos apžvalgininkų ir politikų, kurie sako, BET Lenkija yra faina kaimynė, strateginė partnerė, todėl turime ją palaikyti kovoje dėl suvereniteto su demokratiškai nerinkta Komisija. Yra ir tokių politikų, kurie sako, kad turime iš Lenkijos pasimokyti, kaip reformuoti mūsų teismų sistemą.