Kai pamačiau, kad po LVAT išnagrinėtos „Atviros Klaipėdos“ bylos grupė Seimo narių užsidegė įstatymu apibrėžti viešojo asmens sąvoką, pagalvojau, kad, ok, gal žmonės neturi per daug ką veikti, tai nori neužridenamą akmenį į kalną ridenti. Bet šiandien, po vienos kandidatės nepaskyrimo į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, pamačiau iniciatyvaus idėjinio Seimo nario, buvusio mano dėstytojo Kęstučio Masiulio (tiesa, dėstė jis man tik vieną paskaitą, nes jos pilnai užteko suprasti, kad kosmoso odisėjoms aš kol kas nepasiruošęs) tokį komentarą:

„Mes plačiai diskutavome šį atveją, piktinomės ir supratome, kad to neužtenka. neužtenka ir šio balsavimo. Bus atitinkamai keičiami ir įstatymai, kad visokie sukčiaujantys asmenys negalėtų slėptis po privatumo skraiste, o mieli teisėjai nebegalės jiems talkinti.“

Iš šio komentaro reikia suprasti porą dalykų. Pirma reikia keisti įstatymus, nes jau ne kartą sakiau, politikai visada laiko plaktuką rankoje, todėl jiems visos problemos atrodo kaip vinys. Ir visas problemas galima išspręsti keičiant įstatymus. Antra, pasyviai agresyviu kreipiniu apibūdinami „mieli teisėjai“ iš tiesų yra svolačiai ir sukčiai, dengiantys kitus sukčius, todėl ateis gerieji dėdės ir tetos Seimo nariai bei užkardys tam kelią. Nes mes, Tautos rinkti Seimo nariai, iš tiesų esam net tik nuo Tautos, bet ir nuo Dievo, nes Tauta yra Dievo vaikai. Todėl pastatysim tuos niekieno nerinktus teisėjus į vietą.

Ok, baigiu patyčias, eikime prie problemos. Turiu pripažinti, kad sprendimas „Atviros Klaipėdos“ byloje iš tiesų yra blogas. Nors man nelabai etiška komentuoti kitų teismų sprendimus, manau, viešoje erdvėje kilęs dėl to sąmyšis ir faktai, kad ta byla jau kartą išnagrinėta, o kandidatė į LAT nebuvo paskirta, leidžia man viešai išsakyti savo nuomonę. Sprendimas yra blogas, nes byla tikrai nėra sudėtinga, joje tiesiog reikėjo vienoje svarstyklių pusėje pasverti asmens teisę į privatumą prie kitoje pusėje esančią visuomenės teisę žinoti. Pagal faktines aplinkybes buvo akivaizdu, kad šioje situacijoje apie jokias privatumo apsaugas negalėjo būti nė kalbos, todėl visoks mechaniškas BDAR‘ų taikymas nesuprantant, kokiais tikslais šis reglamentas buvo sukurtas, nėra galimas. Juo labiau BDAR nėra skirtas žiniaskaidos laisvei varžyti.

Teismų praktikoje yra n bylų, susijusių su asmens privatumo, garbės ir orumo, teisės į atvaizdą apsauga klausimais, kuriose neretai sprendžiama, ar šalis, kurios teisės galimai pažeistos, yra viešasis asmuo. Jeigu žiūrėtume EŽTT praktiką, tai tokio pobūdžio bylų yra nors užpakaliu jas valgyk. Dabar gi turime situaciją, kai vienas teismas kartą paslydo lygioje vietoje ant banano žievės, todėl Seimas pasinaudojo proga ir nubaudė teisėją. Bet to, dar neužtenka, dabar keis įstatymus.

Apibrėžti viešojo asmens sąvoką – iš principo kvaila užduotis. Kvaila todėl, kad to kokybiškai padaryti neįmanoma. Teisėje yra tonomis vadinamų vertinamųjų sąvokų, pavyzdžiui: protingumas, sąžiningumas, teisingumas, proporcingumas, protingas terminas, adekvatumas, piktnaudžiavimas ir t.t. Šios vertinamosios sąvokos egzistuoja ne šiaip sau. Jų turinys yra itin talpus per laiką kintantis, prisitaikantis prie realaus gyvenimo. Tokių vertinamųjų sąvokų pagalba teisė išlieka dinamiška, yra gyva ir gali spėti paskui gyvenimą. Jeigu mes jas bandysime įspausti į rėmus, dėl to gali kilti gausybė problemų. Pavyzdžiui, įstatymo leidėjas negali apgalvoti visų asmenų visiems laikams į priekį, kurie turėtų patekti po viešojo asmens sąvoka. Paimkime mano labai nemėgstamą kategoriją – influencerius. Prieš 15 metų niekas ko gero nebuvo girdėjęs tokios sąvokos. Nors dabar gavęs bylą su influenceriu teismas nesunkiai nuspręstų, kad jie priskirtini prie viešųjų asmenų. Dabar juos nori atskirai įtraukti po viešojo asmens apibrėžimu. Kas bus dar po 15 metų, kai atsiras dar kažkokių asmenų kategorija, kuri turėtų patekti po viešojo asmens apibrėžimu, bet Seimas jau bus aiškiai nubrėžęs ribas? Kas bus jeigu Seimas kažką jau dabar pamirš įtraukti į šią sąvoką, ar kažkas neatitiks Seimo sugalvotų viešojo asmens kriterijų, nors savo veiklos turėtų būti laikomas viešuoju asmeniu?

Tokių vertinamųjų sąvokų iš principo neįmanoma gerai apibrėžti, to nesugeba padaryti iškiliausi teisės ir ne tik teisės filosofai. Bet gerai, kad Seime turime R. Dworkinų ir I. Kantų. Jie susitvarkys.

Man labai patinka 1964 m. JAV aukščiausiojo teismo Jacobellis v. Ohio byla, kurioje teisėjas rašęs sprendimo motyvus atsisakė apibrėžti, kas yra hardcore pornografija:

„I shall not today attempt further to define the kinds of material I understand to be embraced within that shorthand description [“hard-core pornography“], and perhaps I could never succeed in intelligibly doing so. But I know it when I see it, and the motion picture involved in this case is not that.“

Ar tikrai vienas blogas teismo sprendimas turėtų būti pagrindas keisti įstatymus, nes tai reiškia, kad visi teisėjai yra durniai ir jiems reikia pateikti detalią instrukciją? Apie teisinę taršą rašiau visai neseniai, o tokia impulsyvi ir nepamatuota emocinė teisėkūra veda prie teisinio sąvartyno.

Bet tegul Seimas užsiima beprasmišku darbu, o kai baigs su viešojo asmens sąvoka, galiu pateikti dar krūvą vertinamųjų teisinių sąvokų, kurioms galėtų pateikti apibrėžimą. Galėsim algoritmizuoti teisėjo darbą, o tada pirmieji pasaulyje turėsime realų robotą teisėją. Paskui jau bus galima imtis rimtesnių darbų – pabandyti apibrėžti visatos ribas. Nors gal kai kuriems mūsų kosmoso kaubojams tai gali būti ir įveikiama užduotis.