Paslaugų gavėjo galimybė vienašališkai nutraukti atlygintinių paslaugų sutartį – iš esmės absoliuti

Vienas iš išskirtinių atlygintinių paslaugų sutarties bruožų yra itin palanki 6. 721 str. 1 d., nuostata, kuri leidžia paslaugų gavėjui vienašališkai nutraukti sutartį. Lyginant su minėto straipsnio 2 dalimi, kurioje vienašališko nutraukimo teisė suteikiama paslaugų teikėjui, galima pastebėti akivaizdų disbalansą. Paslaugų teikėjas vienašališkai gali nutraukti sutartį tik dėl svarbių priežasčių, o paslaugų gavėjas iš esmės kada nori t.y. galima sakyti, kad turi absoliučią teisę vienašališkai nutraukti sutartį. Tai patvirtino ir naujausia šios normos aiškinimo klausimu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis nr. 3K-3-476/2013 priimta 2013 m. spalio 11 dieną. Teismas nurodė:

“Pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalį klientas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, nepaisydamas to, kad paslaugų teikėjas jau pradėjo ją vykdyti. Šioje nuostatoje įtvirtinta viena iš paslaugos gavėjo interesų apsaugos garantijų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad ši paslaugų gavėjo teisė yra besąlyginė, ji negali būti siejama su tam tikrų aplinkybių nustatymu (pvz., paslaugos teikėjo veiksmai, teisinis ar ekonominis kliento pasirinkimo nutraukti sutartį pagrįstumas ir pan.) ir nepriklauso nuo to, fizinis ar juridinis asmuo yra paslaugos gavėjas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. birželio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Omnitel“ v. UAB „Marijampolės gelžbetonis“, bylos Nr. 3K-3-235/2007). Pirmiau nurodytoje teisės normoje taip pat nustatyta, kad vienašališko sutarties nutraukimo atveju klientas privalo sumokėti paslaugų teikėjui kainos dalį, proporcingą suteiktoms paslaugoms, ir atlyginti kitas protingas išlaidas, kurias paslaugų teikėjas, norėdamas įvykdyti sutartį, padarė iki pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo iš kliento momento. Jei yra laikomasi CK 6.721 straipsnio 1 dalyje nustatytos tvarkos, t. y. klientas praneša paslaugų teikėjui, kad sutartis yra nutraukiama, paslaugų gavėjo teisė vienašališkai nutraukti sutartį negali būti laikoma netinkamu sutartinių įsipareigojimų vykdymu ir negali būti laikoma sutarties pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Omnitel“ v. UAB „Marijampolės gelžbetonis“, bylos Nr. 3K-3-235/2007). Pagal kasacinio teismo nutartyse pateiktus išaiškinimus, susijusius su CK 6.721 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga sumokėti paslaugų kainos dalį, proporcingą suteiktoms paslaugoms, paslaugų teikėjas gali reikalauti atlyginti tik tiesioginius nuostolius. Galimybės reikalauti atlyginti negautas pajamas pagal paslaugų teikimo sutartį įstatyme nenumatyta (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Meilina ir KO“ v. UAB ,,Naderna“, bylos Nr. 3K-3-494/2005; 2007 m. birželio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Omnitel“ v. UAB ,,Bleiras“, bylos Nr. 3K-3-257/2007).“

Taigi šios normos logika paprasta – paslaugų gavėjas bet kada gali pasitraukti iš sutarties ir jam tereikės sumokėti už realiai iki sutarties nutraukimo suteiktas paslaugas. Tai turėtume suprasti taip, kad pavyzdžiui ilgalaikės terminuotos atlygintinių paslaugų sutartys neturi jokios reikšmės t.y. tas terminas nesaisto paslaugų gavėjo. Pastebėtina, kad paslaugų teikėjams, norint išlaikyti klientą, tokiais atvejais reikia suteikti papildomos naudos klientui, kuri verstų paslaugos gavėją. Tokiais atvejais mobiliojo ryšio operatoriai siūlo mažesnius tarifus, mobiliuosius telefonus, o interneto tiekėjai aukštesnę spartą, mažesnę nei įprastai kainą ir pan.