Negrąžinto kredito dalis, kuri pateisina vienašališką sutarties nutraukimą dėl esminio pažeidimo

Vakar Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė gana įdomia nutartį (Nr. e3K-3-420-969/2015) byloje, kurioje spręstas vienašališko sutarties nutraukimo klausimas. Bylos faktinę situaciją galima pavadinti šių dienų klasika, t.y. nieko neišsiskirianti būsto kredito sutartis, kurios kredito gavėjas nebepajėgė įvykdyti, todėl bankas, po eilės sisteminių mokėjimo tvarkos pažeidimų, vienašališkai nutraukė sutartį. Pirmiausia bankas suteikė papildomą terminą sutarčiai įvykdyti pagal CK 6.209 str., o jam suėjus nutraukė sutartį dėl esminio pažeidimo pagal 6.217 str. Kaip visada praktikoje šie du sutarčių nutraukimo pagrindai buvo sumaišyti, bet ką padarysi, bet kokiu atveju ginčo sprendimas būtų toks pat.

Įdomiau, kad vertinant LAT’o motyvaciją galima prieiti prie išvados, kad teismas laikytų sisteminį kredito grąžinimo terminų pažeidimą kaip pateisinantį sutarties nutraukimą ir 6.209 str. atveju, kai suteiktas papildomas terminas sutarčiai įvykdyti ir kartu šį pažeidimą laikytų esminiu sutarties pažeidimu pagal 6.217 str., tai galima spręsti iš tokios teismo išvados:

“Atsižvelgdama į šias nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija laiko pagrįsta teismų padarytą išvadą, kad nuolatinis ir ilgalaikis mokėjimo terminų praleidimas ginčo atveju yra esminis kredito sutarties pažeidimas, sudaręs pagrindą atsakovui vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnio 1 dalis). Ieškovui iš esmės pažeidus sutartį, atsakovas nustatė jam protingą papildomą terminą esminiams sutarties vykdymo trūkumams pašalinti ir informavo apie galimą vienašališką sutarties nutraukimą, todėl teismai pagrįstai sprendė, jog sutarties nutraukimas yra teisėtas.“

Reikia atkreipti dėmesį, kad vėluojama sumokėti suma sudaro apie 11 proc. visų sutartinių įsipareigojimų:

“Net pripažinus ieškovo skaičiavimus, kad neįvykdyta prievolės suma sudarė 10,76 proc. visos kredito sumos, ji pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nordea Bank Finland Plc v. G. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-588/2012; 2013 m. birželio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. K. v. Klausučių kredito unija, bylos Nr. 3K-3-345/2013; išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Danske Bank A/S v. E. Č. (S.) ir M. S., bylos Nr. 3K-7-508/2013, ir kt.) laikytina esmine, sudarančia pagrindą sutarčiai nutraukti.“

Mano nuomone, šiuo atveju vis dėlto derėtų skirti sutarties nutraukimo pagrindus. Turime ilgalaikę kredito sutartį (33 m. vykdymo terminas). Galima būtų ginčytis ar 30 dienų papildomas terminas sutarčiai įvykdyti gali būti laikomas protingu ilgalaikės sutarties atveju, kai pradelsta 11 proc. suma per beveik du metus. Esant sisteminiams mokėjimų pažeidimams, kurie bėgant metams akumuliavo 11 proc. sumą, vargu ar galima sakyti, jog 30 dienų suteikta paskutinė galimybė – protingas terminas. Manyčiau, kad šiuo atveju nutraukiant sutartį derėjo naudoti ir vienašališką sutarties nutraukimą grįsti tik CK 6.217 str. t.y., esminiu pažeidimu, nes a) pradelsta suma yra 11 proc., b) pažeidimas sisteminis,  c) nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties  sutarties, d) neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje. Taip, nekalbant apie protingą papildomą terminą, teismo motyvacija būtų žymiai švaresnė.

Nepaisant viso to, ši nutartis vertinga kredito sutartinių santykių praktikai, nes yra neblogas orientyras, kuris parodo, kokia negrąžinto kredito sumos dalis bus laikytina esminiu sutarties pažeidimu, t.y. pagrindu teisėtai vienašališkai nutraukti sutartį. Ilgalaikė būsto kredito sutarties – 11 proc. sumos ir sisteminiai (iki nutraukimo nemokėta beveik 2 metus) pažeidimai signalizuoja, kad galima nutraukti sutartį.