Savigyna sutartiniuose santykiuose nėra išskirtinis gynybos būdas, tai racionalus kontrahentų elgesys

Skaitydamas LAT’o nutartis ne pirmą kartą matau tokią citatą:

“Savigyna – išskirtinis civilinių teisių gynimo būdas, kai asmuo dėl tikrai ar tariamai pažeistų teisių gynimo nesikreipia į teismą, bet savo nuožiūra taiko teisių gynimo priemones. Savigyna leidžiama tik CK nustatytais atvejais, ji gali būti taikoma tik tada, kai neįmanoma laiku gauti kompetentingų valstybės institucijų pagalbos, o nesiėmus savigynos priemonių teisės įgyvendinimas taptų negalimas arba iš esmės pasunkėtų, taikomi savigynos būdai ir priemonės turi atitikti teisės pažeidimo pobūdį ir kiekvienu konkrečiu atveju neperžengti savigynos ribų (CK 1.139 straipsnis, 6.253 straipsnio 8 dalis). Taigi, savigyna yra teisėta, kai atitinka įstatyme įtvirtintus reikalavimus, taikantis savigyną asmuo prisiima riziką dėl neteisėto savigynos priemonių panaudojimo.“

Ši motyvacijos dalis atsirado 2014 m. kovo 21 d.  nagrinėtoje byloje Nr. 3K-3-152/2014, kurioje spręstas sutarties vykdymo sustabdymo klausimas. Ji jau ne kartą cituota vėlesnėse nutartyse.  Paskutinė jų – 2015 m. birželio 23 d. nutartis Nr. e3K-3-410-916/2015. Man ji labai nepatinka dėl kelių priežasčių. Pirma, toks požiūris į savigyna yra sovietinis ir atgyvenęs, kai buvo maksimaliai ribojama asmens teisė pačiam tvarkyti savo reikalus ir daug kam reikėjo kompetentingų valstybės institucijų pagalbos. Šiuolaikinė civilinė teisė, o ypač sutarčių teisė yra pagrįsta individo laisve veikti ir pačiam ginti savo teises. Neįsivaizduoju, kokią viena iš sutarties šalių gali gauti valstybės institucijų pagalbą sutartiniuose santykiuose? Visiška nesąmonė.

Galiojančio CK sutarčių teisės bendrosios nuostatos yra perkeltos iš UNIDROIT komercinių sutarčių principų, kurie suteikia platų savarankiškų gynybos priemonių spektrą, kai viena iš šalių padaro sutarties pažeidimą: papildomo termino sutarčiai įvykdyti nustatymas, vienašališkas sutarties nutraukimas, reikalavimas pateikti adekvatų sutarties įvykdymo užtikrinimą, sutarties vykdymo trūkumų ištaisymas, kainos sumažinimas (tiesa, tik spec. normose, nes UNIDROIT neturi kainos sumažinimo taisyklės, todėl kodekso kūrėjai neturėjo iš kur nukopijuoti). Viena iš šių gynybos priemonių – sutarties vykdymo sustabdymas. Ir ji nėra niekuo ypatinga ar išskirtinė. Tas pats vienašališkas sutarties nutraukimas dėl esminio pažeidimo yra daug labiau kraštutinė gynybos priemonė negu vykdymo sustabdymas. UNIDROIT principų vienas iš tikslų – padaryti, kad sutartiniai santykiai būtų kuo lankstesni ir patogesni praktikoje, todėl kontrahentams suteikiama labai daug veikimo laisvės. Toks sutarties šalių elgesys yra racionalus ir visiškai tinkantis komerciniams santykiams. Todėl nereikėtų sakyti, kad tai išskirtinis civilinių teisių gynybos būdas.

Mano nuomone, priešingai, kreipimasis į teismą – išskirtinis civilinių teisių gynybos būdas, kai šalys nebesugeba pačios išspręsti savo problemų ir tam reikia valstybės institucijos įsikišimo. Taip problema išsprendžiama lėtai ir brangiai. Todėl normalu būtų savo pažeistas teises pirmiausia bandyti apsiginti pačiam, o tik tam nepavykus kreiptis į teismą. Taip aš įsivaizduoju nūdienos civilinius (ir ypač sutartinius) santykius.

Norėtųsi, kad LAT’as atsikratytų tokios formuluotės, nes ji visiškai priešinga šiuolaikinės sutarčių teisės idėjoms. Manau, kad ši problema atsiranda ir todėl, kad teismas turi skubėti dirbti, todėl pamačius, kad byloje teks aiškinti sutarties vykdymo sustabdymo institutą, iš karto randamos senesnės nutartys šiuo klausimu, o po to jos aklai cituojamos. Kai LAT’as aiškina kitus sutarčių teisėje esančius gynybos būdus, apie savigyną net nekalba. Tai daroma tik vykdymo sustabdymo atveju. Kad aklai percituojama patvirtina ir tai, kad nutartyse dėl sutarties vykdymo sustabdymo nuolat pateikiama dar viena citata:

“CK 6.208 straipsnio dalyje nustatyta galimybė taikyti savigyną, kai sutartis įvykdoma netinkamai: šalis gali sustabdyti savo prievolių vykdymą tol, kol kita šalis pašalina įvykdymo trūkumus, bei reikalauti atlyginti nuostolius.“

Šioje citatoje palikta akivaizdi klaida, t.y. nenurodoma 6.208 str. 4 dalis. Ir ši klaida palikta bent trijose nutartyse, kuriuose tiesiog copy-pastinama sutarties vykdymo sustabdymo motyvacija. Nors net dėti nuorodas į 6.208 str. 4 dalį išvis nėra jokios prasmės, nes ši norma tiesiog yra sviestas sviestuotas ir parodo sisteminius CK rengimo trūkumus.