Nematomas esminės šalių nelygybės kriterijus

Nepaisant karšto liepos mėnesio ir poilsiaujančio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, viena kolegija spėjo priimti labai svarbią sutarčių teisei nutartį. 2014 m. liepos 24 d. priimta nutartis Nr. 3K-3-380/2014 svarbi keliais aspektais. Pirma, joje aiškinamas vienašalio sutarties pakeitimo institutas pagal CK 6.223 straipsnį. Šioje dalyje nutartis man nepatiko, bet į blogą apie tai komentaro nenoriu rašyti, nes pats CK 6.223 str. reikalauja atskiro mokslinio tyrimo. Antras svarbus klausimas yra automobilių pasaugos sutarties sudarymas tarp policijos ir automobilių saugojimo aikštelės, o ši sutartis LAT’o kvalifikuojama sutartimi trečiojo asmens naudai, kas, mano nekuklia nuomone, yra visiškas nesusipratimas. Tačiau šiai problemai skirsiu atskirą komentarą ateityje, kai turėsiu laiko išstudijuoti visą buvusią teismo praktiką šiuo klausimu. Trečias klausimas, apie kurį šiandien trumpai parašysiu, yra esminės šalių nelygybės taikymas.

Mano nuomone, yra vienas esminės šalių nelygybės kriterijus, kuris tarsi paslėptas, t.y., ekslpicitiškai neparodytas CK 6.228 str. Plika akimi jo nesimato ir UNIDROIT principų tekste bei oficialiame komentare. Kodėl jo nėra, turiu dvi versijas: 1) jis yra toks akivaizdus, kad jo net nereikia išskirti 2) aš klystu interpretuodamas šį institutą, nors labai abejoju, kad taip yra. Tam kad suprastume situaciją, trumpai pateiksiu bylos fabulą:

Y (Vilniaus rajono policijos komisariatas)  sudarė transporto priemonių pasaugos sutartį su subjektu X, kurios pagrindu Y perduoda saugotojui X, o pastarasis įsipareigoja pristatyti (nugabenti) transporto priemones saugoti į saugotojui X priklausančias aikšteles arba pristatyti (nugabenti) į kitas davėjo Y atstovų nurodytas vietas.  Y mano, kad kai kurios sutarties sąlygos sukelia esminę šalių nelygybę, todėl vadovaudamasis CK 6.228 str. prašo jas pakeisti.

Ši situacija turi dar vieną svarbią aplinkybę, kurią išskaičiau iš LAT’o motyvų:

“Šiuo atveju taip pat svarbios ginčo Sutarties sudarymo aplinkybė, nes Sutartis sudaryta viešo konkurso būdu, jos projektas, atitinkantis galutinį susitarimo tekstą, buvo parengtas būtent kasatoriaus.“

Taigi, sutartis sudaryta viešo konkurso būdu, sąlygas pasiūlo būtent Vilniaus rajono policijos komisariatas, Y prisijungia prie sutarties, tada komisariatas kreipiasi į teismą, kad būtų pakeista sutartis nes ji sukelia esminę nelygybę. Logika?  Reikia pažiūrėti į pačią normos konstrukciją ir išgryninti jos tikslą:

“6.228 straipsnis. Esminė šalių nelygybė

1. Šalis gali atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Be kitų aplinkybių, šiais atvejais turi būti atsižvelgiama ir į tai, jog viena šalis nesąžiningai pasinaudojo tuo, kad kita šalis nuo jos priklauso, turi ekonominių sunkumų, neatidėliotinų poreikių, yra ekonomiškai silpna, neinformuota, nepatyrusi, veikia neapdairiai, neturi derybų patirties, taip pat atsižvelgiant į sutarties prigimtį ir tikslą.“

Esminės nelygybės instituto tikslas paprastai tariant – komerciniuose santykiuose apsaugoti silpnesniąją šalį, kuriai savo valią primetė dominuojanti šalis. Jeigu šalis, kuri dominuoja teisiniame santykyje, t.y. pati pasiūlo sutarties sąlygas, o kita šalis tik akceptuoja jos primestas sutarties sąlygas, tai apie esminės šalių nelygybės instituto taikymą sutarties sąlygas pasiūliusios šalies naudai išvis negalima kalbėti, nes subjektas, kuris primetė sutarties sąlygas kitai šaliai, negalėjo pasinaudoti pats savimi.

Bent jau taip supratau šios bylos faktinę situaciją. Gali būti, kad ginčijamos sutarties sąlygos buvo tarpusavyje sutarties šalių derinamos, tačiau tada man neaišku, kodėl teismas akcentavo, jog sutartis parengta būtent policijos komisariato. Jeigu buvo taip, kaip man pavyko suprasti šią bylą, esminės sutarčių nelygybės kriterijų išvis net nereikėjo bandyti taikyti šioje byloje.