, autorius: Užstatas kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas mūsų teisėje neturi reglamentacijos, tačiau CK 6.70 str. leidžia susitarti dėl kitokių negu įstatyme nustatyti užtikrinimo būdų. Tai reiškia, kad užstatas yra teisėtas užtikrinimas. 2013 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-707/2013 sprendė su užstato institutu susijusius klausimus. Bylos fabula, jeigu trumpai, tokia:
Asmuo A su asmeniu B sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, pagal kurią B įsipareigojo nuomotojui A sumokėti trijų mėnesių nuomos sumos dydžio užstatą. Bevykdant nuomos sutartį, nuomininkas B, neįvykdo visų savo įsipareigojimų nuomotojui A ir kartu nuomininkui pradedamas bankroto procesas. Nuomotojas įskaito nuomininko sumokėtą užstatą į nesumokėtus skolinius įsipareigojimus jau po to, kai visam nuomininko turtui bankroto procese pritaikomos laikinosios apsaugos priemonės areštuoti visą jo turtą.
Klausimas, ar toks įskaitymas yra teisėtas? Problema pasireiškia per imperatyviąsias įmonių bankroto įstatymo normas ir užstato teisinio reguliavimo mūsų tėvynės teisėje nebūvimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išsprendžia šį klausimą labai kūrybiškai užstato turėtojo naudai, pasakydamas, kad užstatas yra labai panašus į įkeitimą:
“Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisiniai santykiai dėl užstato, kaip prievolės užtikrinimo priemonės, įgyvendinimo nėra reglamentuoti teisės normų. Teisiškai užstatas, kaip kredito rizikos mažinimo priemonė, yra artimiausia įkeitimui, nes jo, kaip ir įkeitimo, tikslas – išskirti konkretų objektą iš bendros skolininko (ar trečiojo asmens) turto masės ir pasunkinti jį kreditoriaus naudai, siekiant tinkamo užtikrinamos piniginės prievolės įvykdymo (CK 4.198 straipsnis, 1.8 straipsnio 1 dalis). Pagal įkeitimą kreditorius (įkaito turėtojas) turi teisę, skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto turto. Pagal CK nuostatas, kai įkeitimo objektas perduodamas įkaito turėtojui, sudaroma paprastos formos rašytinė įkeitimo sutartis. Ji gali būti sudaroma kaip atskira sutartis arba susitarimas dėl įkeitimo įtraukiamas į sutartį, iš kurios kyla pagrindinė prievolė. Pirmiau nurodyta, kad nagrinėjamu atveju dėl piniginio užstato, siekiant užtikrinti tinkamą piniginės prievolės įvykdymą, buvo susitarta Nuomos sutartyje, sutartas piniginis užstatas perduotas kreditoriui. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis ĮBĮ 34 straipsniu, įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai tenkinimi pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą įmonės turtą, arba perduodant įkeistą turtą. Kadangi nagrinėjamu atveju užstatas yra lėšos ir jos perduotos kreditoriui, piniginis užstatas neviršija skolos dydžio, tai teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas (nuomotojas) galėjo tenkinti reikalavimą pagal Sutartį, susijusį su ieškovo (nuomininko) piniginių įsipareigojimų netinkamu vykdymu (CK 1.5 straipsnis).“
Iš šio išaiškinimo drįsčiau daryti išvadą, kad užstatas kaip ir hipoteka ar įkeitimas suteikia jo turėtojui pirmumo teisę prieš kitus kreditorius.
Tomo Chochrin tinklaraštis 
“Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisiniai santykiai dėl užstato, kaip prievolės užtikrinimo priemonės, įgyvendinimo nėra reglamentuoti teisės normų. Teisiškai užstatas, kaip kredito rizikos mažinimo priemonė, yra artimiausia įkeitimui, nes jo, kaip ir įkeitimo, tikslas – išskirti konkretų objektą iš bendros skolininko (ar trečiojo asmens) turto masės ir pasunkinti jį kreditoriaus naudai, siekiant tinkamo užtikrinamos piniginės prievolės įvykdymo“ – akivaizdu, kad LAT užsižaidė su terminija ir suargumentavo truputį į pievas…Teismų prakltikoje ne kartą patvirtinta taisyklė, kad sutarties rūšį ir jos pagrindu sukurtą teisę sąlygoja sutartyje įtvirtintų teisių ir pareigų turinys, o ne vartojamų sąvokų pavadinimai. Nagrinėjamoje byloje buvo sudaryta elementari įkeitimo sutartis, kuria įkeitimo objektas perduotas kreditoriui (tokiai sutarčiai pakanka rašytinės (ne notarinės) formos ir nėra reikalavimo ją įregistruoti hipotekos registre), tiesiog įkeitimo objektas nuomos sutartyje buvo pavadintas ne “įkeitimo objektu“, o “užstatu“. Tiek ir to prievolės užtikrinimo priemonės naujumo…
Čia tas pats, kas delspinigius sutartyje pavadinti “vėlavpinigiais“ ir postringauti apie naują užtikrinimo priemonę, kuri teisės aktais nereglamentuota.
Gali būti, kad LAT’as aiškino per užstatą, kaip savarankišką prievolės įvykdymo būdą todėl, kad įkeitimas pagal CK yra daiktinė teisė, o pinigai pagal mūsų CK nėra priskiriami prie daiktų.
Nesutikčiau, nes įkeitimo (kaip daiktinės teisės) objektu pagal CK reglamentavimą (galiojusį iki 2012-07-01) galėjo būti tiek daiktai, tiek turtinės teisės, juolab 4.221 str. nustatyta išieškojimo tvarka iš įkeistų lėšų, esančių banko sąskaitoje. Po 2012-07-01 šis klausimas jau neaktualus, nes sąvoka “kilnojamieji daiktai“ pakeista į “kilnojamasis turtas“ (4.198 str. 1 d.).
Sąvoka “užstatas“ legaliai vartojama sudarant finansinio užtikrinimo susitarimus, tačiau ten spec. subjektai ir atskiras reglamentavimas.
Taip išeina, kad pinigai, kurie yra priskiriami nekilnojamajam turtui, nėra priskiriami daiktams, todėl ir tik todėl negalime tapatinti užstato ir įkeitimo?