, autorius: Praėjusią savaitę perskaičiau naujieną, jog L. Graužinienė, kaip Seimo pirmininkė, į Konstitucinį Teismą skirti teisėju siūlys buvusį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininką Vytautą Greičių. Vos nenukritau nuo kėdės… Nejaugi pas žmones tokia trumpa atmintis? Aš prisimenu įvykius, kurių atomazga buvo 2009 m. gegužės 15 d. Konstitucinio Teismo sprendimas. Trumpai priminsiu tą istoriją (ne faktas į faktą, nes datos užsimiršta). Jos esmė buvo ta, kad tuometinio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko V. Greičiaus įgaliojimai būti teismo pirmininku buvo pasibaigę. Tačiau dėl Konstitucijoje įtvirtintos procedūros, kuria siekiama skiriant ir atleidžiant aukščiausio rango teisėjus gražiai įgyvendinti valdžių padalijimo principą (leisti dalyvauti ir leidžiamajai valdžiai ir prezidentui), Seimas porą metų iš pareigų, vadovaudamasis laisvu mandatu (šiuo atveju baltu bilietu) nesiryžo atlikti formalumo t.y. nubalsuoti už V. Greičiaus atstatydinimą. Tokia situacija sukėlė “mini Konstitucinę krizę“, nes vienam teisėjui ir Seimui in corpore Konstitucija nustojo galioti. Jiems susišvietė, kad Seimas turi teisę net pasibaigus teisėjo įgaliojimams, vadovaudamasis laisvu mandatu, jo neatstatydinti t.y. suteikti de facto popiežiaus pareigas.
Taip tampytasi, jeigu neklystu, kelerius metus. Mano žiniomis, pats teisėjas tam neprieštaravo, nes turėjo aiškų savanaudišką interesą išlikti teismo pirmininku, nors pagal Konstituciją jo įgaliojimai buvo pasibaigę, tačiau formaliai jis nebuvo atleistas, nes Seimas atsisakydavo patvirtinti jo atstatydinimą. Taip kurį laiką jis neteisėtai kurį laiką vadovavo Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Siekiant išlaikyti vienai iš politinių jėgų palankų LAT’o pirmininką buvo sabotuojamas ir paties šio teismo teisėjų korpuso sudarymas. Radus Konstitucijos 84 str. 1 d. 11 p., kuris nustato “Prezidentas teikia Seimui Aukščiausiojo Teismo teisėjų kandidatūras, o paskyrus visus Aukščiausiojo Teismo teisėjus, iš jų teikia Seimui skirti Aukščiausiojo Teismo pirmininką“, buvo bandoma vengti paskirti visą LAT’o sudėtį, tam, kad pagal šią nuostatą nebūtų galima skirti naujo teismo pirmininko. Naudojantis šia norma, formaliai buvo bandoma kabinėtis prie kandidatų pvz.: galima prisiminti, kai nenorėta skirti vieno geriausių Lietuvos privatinės teisės specialistų prof. E. Baranausko į LAT’ą.
Bandant priversti Seimą laikytis Konstitucijos, tuometinis prezidentas V. Adamkus kreipėsi į Konstitucinį Teismą pateikti išvados, ar toks Seimo elgesys, kai nėra atleidžiamas teismo pirmininkas pasibaigus jo įgaliojimu laikui, yra teisėtas. Konstitucinio Teismo atsakymas neturėtų nieko stebinti:
“Konstitucijos 115 straipsnyje numatyti ir tokie teisėjo atleidimo iš pareigų pagrindai, kurie yra objektyvaus pobūdžio faktai ir nėra susiję su teisėjo laisvu apsisprendimu, kaip antai pasibaigęs įgaliojimų laikas, kuriam jis buvo paskirtas eiti teisėjo ar teismo pirmininko pareigas. Esant tokiam konstituciniam Aukščiausiojo Teismo teisėjo ar šio teismo pirmininko atleidimo iš pareigų pagrindui Respublikos Prezidentas privalo įsitikinti, kad iš tikrųjų yra nurodytas objektyvaus pobūdžio faktas, t. y. pasibaigęs įstatymu nustatytas Aukščiausiojo Teismo teisėjo ar šio teismo pirmininko įgaliojimų laikas, ir, jeigu įgaliojimų laikas yra pasibaigęs, privalo kreiptis į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją, kad ši patartų dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjo ar šio teismo pirmininko atleidimo iš pareigų, nes pasibaigė to teisėjo ar teismo pirmininko įgaliojimų laikas. Minėta speciali teisėjų institucija savo ruožtu privalo įsitikinti, kad iš tikrųjų yra nurodytas objektyvaus pobūdžio faktas (pasibaigęs įstatymu nustatytas Aukščiausiojo Teismo teisėjo ar šio teismo pirmininko įgaliojimų laikas), ir, jeigu jis yra, privalo patarti Respublikos Prezidentui atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėją ar šio teismo pirmininką iš pareigų, t. y. ji pagal Konstituciją negali nepatarti Respublikos Prezidentui atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėjo ar šio teismo pirmininko iš pareigų. Respublikos Prezidentas, gavęs tokį specialios teisėjų institucijos patarimą, privalo teikti atitinkamą asmenį Seimui atleisti iš pareigų.
Seimas, gavęs Respublikos Prezidento teikimą atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėją ar šio teismo pirmininką iš pareigų, privalo įsitikinti, ar iš tikrųjų yra nurodytas objektyvaus pobūdžio faktas, t. y. pasibaigęs įstatymu nustatytas Aukščiausiojo Teismo teisėjo ar šio teismo pirmininko įgaliojimų laikas, ir, jeigu pripažįstama, kad įgaliojimų laikas yra pasibaigęs, priimti atitinkamą individualų teisės taikymo aktą dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjo ar šio teismo pirmininko atleidimo iš teisėjo ar teismo pirmininko pareigų. Taigi tuo atveju, kai konstatuojamas objektyvus faktas, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjo ar šio teismo pirmininko įgaliojimų laikas yra pasibaigęs, atitinkamą asmenį atleisti iš pareigų yra privaloma. Tai mutatis mutandis taikytina ir Aukščiausiojo Teismo skyrių pirmininkams.“
Pasakęs, kad Seimas privalo atleisti teisėją iš pareigų pasibaigus jo įgaliojimams, buvo pridurta, kad Konstitucijos imperatyvų nepaisymas nėra suderinamas su Seimo nario laisvu mandatu:
“Taigi darytina išvada, kad konstitucinis Seimo nario laisvo mandato principas negali būti suprantamas kaip Konstitucijos ir įstatymų nevaržoma Seimo nario absoliuti laisvė veikti taip, kad Seimas negalėtų įgyvendinti iš Konstitucijos kylančių reikalavimų ir kad būtų priimti nesuderinami su Konstitucija sprendimai; priešingas konstitucinio Seimo nario laisvo mandato principo aiškinimas reikštų Seimo nariui iš Konstitucijos ir iš Seimo nario priesaikos kylančių imperatyvų nepaisymą.
Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Seimo nario pareiga veikti taip, kaip jį įpareigoja Seimo nario duota priesaika, paisant iš Konstitucijos ir Konstitucijai neprieštaraujančių įstatymų kylančių reikalavimų, negali būti interpretuojama kaip reiškianti konstitucinio Seimo nario laisvo mandato principo ribojimą. Šio principo aiškinimas, esą Seimo narys, vykdydamas savo konstitucinę priedermę, tam tikrais atvejais galėtų nepaisyti iš Konstitucijos ir Konstitucijai neprieštaraujančių įstatymų kylančių reikalavimų, yra nesuderinamas su konstitucine Seimo nario laisvo mandato principo samprata.“
Tam, kad atleisti teismo pirmininką pasibaigus jo įgaliojimams prireikė Konstitucinio Teismo išaiškinimo… Bjauru toje istorijoje tai, kad Seimas nepaisė Konstitucijos ir nevykdė savo pareigų. Dar bjauriau toje istorijoje, kad tuometinis LAT’o pirmininkas leidosi būti marionete polinių jėgų rankose žaidžiant politinius žaidimus. Jis tam nesipriešino, nebuvo jokių pasisakymų, kad jo įgaliojimai pasibaigė ar pan. Asmeniniai interesai t.y. pirmininko kėdė buvo svarbiau negu Konstitucijos laikymasis. Čia peršasi tik kelios išvados. Teisėjas nesupranta konstitucinės teisės ABC arba jis supranta, bet tiesiog iškelia savo asmeninius interesus virš Konstitucijos. Mano klausimas visiems, kas perskaitė šį tekstą iki galo yra toks: ar toks asmuo gali būti skiriamas Konstitucinio Teismo teisėju ir aiškinti Konstituciją?
Mano asmeniškas atsakymas būtų – negali. Tokio asmens skyrimas KT teisėju yra pasityčiojimas iš Konstitucijos…
Tomo Chochrin tinklaraštis 
Parašykite komentarą