Yra atvejų, kai netesybų dydį reikia įrodinėti

2013 m. rugsėjo 18 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį Nr. 3K-3-446/2013, kurioje spręstas netesybų mažinimo klausimas. Nutartis svarbi tuo, kad joje atskleista, kad kreditorius turi įrodinėti netesybų didį taip nukrypstant nuo bendrosios taisyklės, kad netesybos – iš anksto aptarti minimalūs nuostoliai. Šioje nutartyje kartu atskleistas netesybų ir nuostolių santykis. Pati nagrinėjamos bylos fabula yra labai įdomi, pasistengsiu ją sutrumpinti:

Du asmenys Itspro ir Verantas sudarė jungtinės veiklos sutartį, kurios nė vienas kelerius metus nevykdė. Šioje sutartyje buvo nustatyta, kad už kiekvieną uždelstą sutarties nevykdymo dieną mokamos 1000 Lt netesybos. UAB Medicinos bankui 2011 m. gegužės 23 d. kreipusis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Verantas“ iškėlimo, UAB „Istpro“ ir UAB „Verantas“ 2011 m. gegužės 27 d. sudarė papildomą susitarimą prie 2010 m. birželio 7 d. jungtinės veiklos sutarties, pagal kurį buvo nustatytos papildomos netesybos – 188 000 Lt už kiekvieną pavėluotą atlikti Sutartimi sulygtą prievolę mėnesį. 2011 m. gruodžio 28 d. šalys skolos dydį (1 320 936 Lt) patvirtino tarpusavio skolų suderinimo aktu. Atrodo įtartinai, kad po teismui pateikto prašymo iškelti bankroto bylą praėjus vos keturioms dienoms, pakeičiama sutartis, kuria netesybų dydis išauga labai stipriai? Mano spėjimas būtų, kad bankrutuojantis Verantas tiesiog pabandė sustiprinti savo partnerio Itspro poziciją bendrame kreditorių katile, kuriame būtų dalijamasi turtu, nes Medicinos banko reikalavimas buvo virš trijų milijonų. Taigi per visą procesą, kol įsiteisės visos nutartys, kuriomis nuspręsta iškelti bankroto bylą, taip spėjo susidaryti 1,3 milijonų suma. Atrodo neblogai? Pirmoji instancija manė, kad čia viskas tvarkoje, o Lietuvos Apeliacinis teismas sumažino šią sumą iki 13 000 Lt. Aišku, Itspro, būdami tikrais profais, skundžia tokį sprendimą kasacine tvarka, kurių pagrindinis argumentas, kad netesybų dydis nėra įrodinėtinas. Deja, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas mano kitaip.

Pirmiausia teismas paaiškino, kad sutarties laisvės principas nėra absoliutus ir nurodė kokiais atvejais galima mažinti netesybas:

“Šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška. Tokiu susitarimu yra išreiškiama šalių valia nustatyti tam tikras priemones, skatinančias skolininką įvykdyti prievoles ir kompensuojančias kitai šaliai atsiradusius nuostolius dėl prievolės neįvykdymo ar jos netinkamo įvykdymo. Nors šis konsensualizmo principas yra vienas fundamentalių principų komerciniams santykiams reguliuoti, tam tikrais atvejais, esant pakankamam pagrindui – apsaugoti silpnesnės šalies, visuomenės, kreditoriaus interesą, viešąją tvarką ir kt., valstybė gali kištis į šalių sutartinius santykius ir nustatyti tam tikrus apribojimus.

CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje yra nustatytas vienas iš sutarties laisvės principo ribojimo pagrindų, jeigu netesybos aiškiai per didelės. Tais atvejais, kai jos yra neproporcingos, jų dydis prieštarauja protingumo, sąžiningumo principams, sąžiningai verslo praktikai ir suteikia galimybę nepagrįstai praturtėti vienai šaliai bei pažeidžia kitos šalies interesus, teismas gali netesybas sumažinti iki protingos sumos, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Įstatymas detaliai nereglamentuoja, kokios netesybos yra laikomos nepagrįstai per didelėmis ir kokia galima protinga netesybų suma už vienos ar kitos prievolės nevykdymą. Taigi teisėjų kolegija pažymi, kad netesybų dydis yra vertinamoji kategorija, kiekvienoje byloje nustatoma individualiai atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, įvertinus tikruosius šalių ketinimus sutarties sudarymo metu.“

Toliau pateikiamas raktas į netesybų mažinimą ir išimtį, kada netesybų dydis yra įrodinėtinas t.y. tam reikia atskleisti netesybų santykį su realiai patirtais nuostoliais:

“Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos dujos“ v. AB „Kauno energija“, bylos Nr. 3K-7-378/2005; 2005 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. UAB ,,Ferteksos transportas“, bylos Nr. 3K-3-578/2005), todėl ir šiuo atveju pirmosios instancijos teismas turėjo tinkamai įvertinti visas su byla susijusiais aplinkybes, kad būtų galima nustatyti tinkamą ir pagrįstą netesybų dydį. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad sutartinių įsipareigojimų neįvykdė nė viena šalis, o kreditorius, kurio naudai buvo nustatytos netesybos, prievolės įvykdymo atveju nebūtų įgijęs jokių daiktinių teisių į skolininko perduotą turtą ar kitokių turtinių teisių skolininko atžvilgiu, taigi jo realiai patirti nuostoliai nėra aiškiai apibrėžti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatuoja, kad nors šalių sutartimi sulygtos netesybos ir yra laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti, kai skolininkas neįvykdo arba netinkamai įvykdo sutartinę prievolę, tačiau tais atvejais, kai yra pareiškiamas reikalavimas mažinti netesybas ar kyla netesybų mažinimo teismo iniciatyva klausimas, kreditorius turi pagrįsti netesybas įrodinėdamas realiai patirtus nuostolius, kas yra žemiausioji netesybų mažinimo riba. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo teisė mažinti netesybas nėra absoliuti, nes ją riboja susitarime dėl netesybų išreikšta šalių valia (CK 6.156, 6.189 straipsniai) ir draudimas sumažinti netesybas žemiau tikrosios nuostolių sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis). Taigi mažindamas netesybas teismas taiko esminį kriterijų – netesybų santykį su nuostoliais, nes tik įvertinęs skirtumą tarp nuostolių ir prašomų netesybų teismas gali nuspręsti, ar netesybų suma nėra pernelyg didelė ir nepagrįsta. Nustatant, ar netesybos, palyginus su nuostoliais, nėra pernelyg didelės, atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nebaigtinis, pavyzdžiui, šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, tikruosius sutarties šalių ketinimus, sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, šalių statusą, t. y. į tai, ar šalys yra vartotojos ar ne, į faktines bylos aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus ir kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. N. v. T. M. ir kt., bylos Nr. 3K-7-304/2007; 2008 m. vasario 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje 791-oji daugiabučio namo savininkų bendrija ir kt. v. AB „Grigiškės“, bylos Nr. 3K-3-211/2008; 2009 m. lapkričio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vigysta“ v. V. L., bylos Nr. 3K-3-502/2009; 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Minibank“ v. K. F., bylos Nr. 3K-3-578/2012; kt.).“

Taigi, jeigu skolininkas ginčys netesybų dydį ir reikalaus jas mažinti, jeigu netesybos yra didelės, kurios gali prasilenkti su kompensacine netesybų funkcija, gali kilti situacija, kai teismas reikalaus įrodinėti realiai patirtų nuostolių dydį t.y. taip reikės pagrįsti netesybų sumą. Nepagrindus realiais nuostoliais, teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą jas sumažinti. Šio atveju nepagrįsta 1,3 mln. suma virto 13 tūkst. t.y. sumažėjo tik šimtu kartų.

Teismo galutinė išvada:

“Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasatoriaus argumentus, kad Lietuvos apeliacinis teismas neteisėtai įpareigojo kasatorių įrodyti patirtų nuostolių dydį; pažymi, kad, kilus netesybų mažinimo klausimui, šalys turi būti aktyvios ir teikti teismui įrodymus, pagrindžiančius ne tik finansinį reikalavimą, bet ir kitas aplinkybes, svarbias nustatant protingą netesybų dydį. Šiuo atveju kasatorius nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų jo pasirengimą vykdyti jo atžvilgiu jungtinės veiklos sutartyje bei papildomame susitarime prie šios sutarties nustatytus įsipareigojimus dėl lėšų, neviršijančių 2 000 000 Lt, įnešimo į bendrą veiklą. Tais atvejais, kai skolininkui neįvykdžius sutartinės prievolės kreditorius nepatiria realių piniginių nuostolių, turi būti įrodoma, kad toks sutartinių įsipareigojimų nevykdymas pažeidė kreditoriaus teisę tikėtis vykdyti bendrą veiklą ir vėliau iš jos gauti tam tikras pajamas. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su Lietuvos apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo 1 320 936 Lt netesybas pripažinti minimaliais kreditoriaus UAB „Istpro“ nuostoliais, kai šių dydis nebuvo įrodinėjamas.

CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teismo diskrecija mažinti netesybas ir savarankiškai, remiantis šalių pateiktais įrodymais, nustatyti protingą jų dydį. Diskrecija, kaip valstybės institucijai įstatymo suteikta sprendimo laisvė, visais atvejais yra santykinė; nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad teismas negali nustatyti mažesnių už nuostolių, atsiradusių dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, sumą netesybų. Teismo padaryta išvada dėl netesybų mažinimo turi būti atitinkamai motyvuota ir pagrįsta konkrečiomis bylos aplinkybėmis.“

Jeigu teismas nusprendžia, kad netesybos yra neprotingai didelės, tai tik pateikti įrodymai, pagrindžiantys, kad tas neprotingas dydis yra protingas, apspręs kiek jos bus sumažintos, todėl, iš anksto sutartyje nustačius dideles netesybas, patarčiau rintis įrodymus, kurie pagrįs galimai patirsimus realius nuostolius, nes kaip matome iš šios nutarties, teismai neleidžia nukrypti nuo kompensacinės netesybų funkcijos ir iš to nesąžiningai išlošti.