, autorius: Per savo neapdairumą kažkaip sugebėjau praleisti Konstitucinio Teismo teisėjos Ramutės Ruškytės atskirąją nuomonę dėl balandžio 30 d. nutarimo, kuriuo spręsti merų ir jų pavaduotojų atlyginimų ir kitų socialinių garantijų klausimai. Atskiroji nuomonė mane gana stipriai šokiravo tiek dėl savo turinio, tiek dėl to, kad viešojoje erdvėje nesulaukė nė lašelio dėmesio. Joje paliestas labai svarbus klausimas t.y. kur yra Konstitucinio Teismo ir Seimo kompetencijų riba valdžių padalijimo principe t.y. kaip ir kiek Konstitucinis Teismas gali kištis į Seimo kompetenciją. Visų pirmą dėl ko keliamas klausimas, nes LRKT savo nutarime nurodė:
“Kartu pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, užtikrindamas valstybės ir savivaldybių politikams teisę gauti teisingą darbo apmokėjimą, pagal Konstituciją privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį valstybės ir savivaldybių politikams nustatytas apmokėjimo už darbą dydis atitiktų šių asmenų veiklos specifiką ir nesudarytų prielaidų iš vienos darbo apmokėjimo teisinio reguliavimo požiūriu vertintinos asmenų kategorijos (šiuo atveju – valstybės politikų) nepagrįstai išskirti, nustatant darbo apmokėjimo dydį, tam tikros asmenų grupės (šiuo atveju – merų ir merų pavaduotojų).
Pažymėtina ir tai, kad įstatyme (šiuo atveju – Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme) reguliuojant valstybės ir savivaldybių politikų darbo užmokesčio dydžius darbo apmokėjimo teisinio reguliavimo požiūriu vertintinos vienos asmenų kategorijos atskiroms asmenų grupėms darbo užmokesčio dydžiai gali būti diferencijuoti, tačiau tai turi būti pagrįsta tam tikrais aiškiais objektyviais kriterijais, kaip antai atskiroms šios kategorijos asmenų grupėms priklausantiems asmenims priskirtų funkcijų pobūdžiu, jų sudėtingumu, reikšmingumu, apimtimi, atsakomybe už šių funkcijų vykdymą; tai pasakytina ir apie tai pačiai darbo apmokėjimo teisinio reguliavimo požiūriu vertintinai asmenų grupei priklausančių asmenų darbo užmokesčio dydžių diferencijavimą: teisiniu reguliavimu darbo užmokesčio dydžiai gali būti diferencijuojami, tačiau tai turi būti pagrįsta aiškiais objektyviais kriterijais, atspindinčiais atitinkamai grupei priklausančių asmenų veiklos ypatumus.
Teisiniu reguliavimu nustatant merų (merų pavaduotojų) darbo užmokesčio dydžius turi būti atsižvelgiama į aplinkybes, lemiančias būtinybę juos diferencijuoti.
Šiame kontekste pažymėtina tai, kad savivaldybės gali gerokai skirtis ne tik jų teritorijoje gyvenančių gyventojų skaičiumi, bet ir inter alia savo dydžiu, savivaldybės kompetencijai priskirtų spręsti klausimų apimtimi dėl jų reikšmingumo ir sudėtingumo; taigi savivaldybių politikų veiklos apimtis ir jiems tenkančios atsakomybės mastas taip pat gali skirtis dėl atitinkamos savivaldybės ypatumų, todėl teisiniu reguliavimu diferencijuojant merų (merų pavaduotojų) darbo užmokesčio dydžius turi būti atsižvelgta ir į šią jų veiklos specifiką.“
Turime atkreipti dėmesį į dažnai teismo nutarimuose pasitaikančią loginę-lingvistinę konstrukciją “Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą“. Aš skaitydamas teismo nutarimus nuolat matau šį konstruktą, kuris į esmės aiškina, kaip Seimas turi dirbti savo darbą. Iš čia kyla ir didysis klausimas, ar Konstitucinis Teismas neperžengia savo kompetencijos ir pats nepažeidžia valdžių padalijimo principo teikdamas tokio tipo nurodymus? Mano žiniomis, joks mūsų rimtas konstitucionalistas nėra ieškojęs atsakymo į šį klausimą, tesu girdėjęs diskusijose paviršutiniškus pasvarstymus. Šis klausimas būtų puiki tema moksliniam darbui. Tačiau dabar reikia grįžti prie atskirosios nuomonės, ji svarbi būtent tuo, kad Ramutė Ruškytė oficialiai pateikia savo nuomonę kaip Konstitucinio teismo teisėja šiuo klausimu:
“Nesutinku su Konstitucinio Teismo nutarimo motyvuojamosios dalies IV skyriaus 8 punkte esančia naujove – jame yra pateikti nurodymai įstatymų leidėjui. Šie nurodymai nėra grindžiami jokia konkrečia Konstitucijos norma ar principais. Tokie nurodymai taip pat nekyla iš anksčiau šiame nutarime aptarto teisinio reguliavimo. Nutarime, inter alia 2 motyvuojamosios dalies II skyriaus 2.2 punkte, yra minimas „pareiginės algos koeficientas, kuris nustatytas šio įstatymo priedėlyje“ (Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Tačiau priedėlyje nustatyti dydžiai nutarime nebuvo pateikti, jie niekaip nebuvo analizuoti.
Todėl tokie Konstitucinio Teismo samprotavimai, kuriais iš esmės kvestionuojami nustatytieji merų atlyginimų dydžiai, mano nuomone, negali būti laikomi konstituciškai pagrįstai argumentuotais ir gali sudaryti prielaidas įsiterpti į Seimo galias.“
Visų pirma dėl “esančios naujovės, kuria pateikti nurodymai įstatymų leidėjui“, tai mano komentaras būtų paprastas, tai nėra naujovė, galėčiau pateikti krūvą LRKT išaiškinimų, kuriais tai daryta (užtenka per nutarimų paiešką paleisti frazę “Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą“). Kitas dalykas yra tų nurodymų pagrįstumas, teisėja pastebi, kad jie nepagrįsti Konstitucijos norma ar principais. Iš čia galima kelti du klausimus:
1. Ar LRKT išvis neperžengia savo kompetencijos duodamas tokio tipo nurodymą Seimui (įstatymo leidėjui)?
2. Ar visgi LRKT gali duoti tokio tipo nurodymą, su sąlyga, kad tas nurodymas yra konstituciškai pagrįstas (normomis ir principais)?
Norėčiau paieškoti gilesnių atsakymų šiuos klausimus.. Būtų smagu, jei prie to prisidėtų koks rimtas konstitucionalistas, nes į šiuos klausimus yra būtina rasti atsakymus, kitaip mes niekada nežinosime aiškios ribos tarp Seimo ir Konstitucinio Teismo kompetencijų..
Tomo Chochrin tinklaraštis 
Parašykite komentarą