Ar Lietuva vis dar demokratinė-teisinė valstybė?

Nemėgstu proginių įrašų, tačiau manau, kad šios Kovo 11 išvakarėse reikia parašyti. Kad tai nebus džiaugsmingas įrašas galima atspėti iš retorinio klausimo straipsnio pavadinime. Rašysiu apie nacionalistų (arba kaip juos vadina Prezidentė “tautiniu jaunimu“) eisenos Gedimino prospektu draudimą. Abejoju, ar galėčiau save vadinti patriotu, nes būtent šių asmenų, pasirinkusių reprezentuoti Lietuvos patriotus, dėka šis žodis įgavo neigiamą atspalvį. Nepaisant to, Vilniaus savivaldybės draudimas jiems žygiuoti man, kaip demokratijos fanui, yra nesuvokiamas. Laikausi paprastos pozicijos, jeigu kažkoks elgesys nedaro žalos kitiems – jis yra galimas. Panašiu principu įtvirtinta ir susirinkimų laisvė mūsų Konstitucijoje. Problema yra susirinkimų įstatyme t.y. jo normų abstraktume, kurios suteikia labai plačią diskreciją šio įstatymo vykdytojams. Mano supratimu demokratinės valstybės Konstitucija ir įstatymai reguliuojantys žmogaus teisę turi siekti užtikrinti aukščiausią galimą žmogaus teisių standartą, todėl teisė į taikius susirinkimus teturėtų būti pareikštinė. Tai reiškia, kad norint rengti susirinkimą, jį rengiantys asmenys turėtų susisiekti su kompetentingomis valdžios institucijomis ir tiesiog suderinti susirinkimo laiką vietą t.t. Tačiau susirinkimų įstatymas yra vykdomas taip, kad pas mus iš esmės yra leidiminė tvarka t.y. asmenys, siekiantys surengti eitynes, turi tikėtis gauti leidimą, o valdžios institucijos toli gražu ne visada linkusios jį duoti. Tai yra labai ne demokratiška.

Siekiant rasti atsakymą, kaip turėtų būti užtikrinama susirinkimų laisvė, derėtų panagrinėti Konstituciją bei Europos Žmogaus Teismo praktiką. Pirmiausia nuo Konstitucijos. Viename iš savo nutarimų (2001 m. sausio 7 d.), Konstitucinis Teismas yra aiškinęs Konstitucijos 36 str.:

“Konstitucijos 36 straipsnyje nustatyta: „Negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus. Ši teisė negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves.“

Konstitucinis susirinkimų laisvės įtvirtinimas reiškia, kad ji traktuojama kaip viena iš pamatinių žmogaus laisvių ir vertybių demokratinėje visuomenėje, neatskiriamas demokratinė santvarkos požymis. Ji yra reikšminga Konstitucijoje įtvirtinto atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio įgyvendinimo sąlyga. Susirinkimų laisvė – tai piliečių subjektinė teisė dalyvauti taikiame susibūrime ir laisvai reikšti savo nuomonę bei pažiūras, užtikrinanti asmenybės pilietinio aktyvumo raišką visuomenėje ir valstybėje.

Konstitucijos 36 straipsnyje ne tik yra įtvirtinta piliečių laisvė rinktis be ginklo į taikius susirinkimus, bet ir suformuluoti susirinkimų laisvės įgyvendinimo teisinio reguliavimo pagrindai, užtikrinama galimybė įgyvendinti šią laisvę nepažeidžiant kitų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių. Tai suponuoja tam tikras teisinių santykių, susijusių su susirinkimų organizavimu ir vedimu, subjektų – ir susirinkimo organizatorių, ir institucijų ar pareigūnų, priimančių sprendimus dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos, – teises bei pareigas.

Viena vertus, susirinkimo organizatoriai gali laisvai pasirinkti susirinkimo vietą, laiką, tikslą ir būdą. Jei nebūtų šių teisių, netektų prasmės pati susirinkimų laisvė. Drauge susirinkimų organizatoriai privalo imtis priemonių, kad susirinkimas, kaip nustatyta Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalyje, nepakenktų valstybės ar visuomenės saugumui, žmonių sveikatai ar dorovei, nepažeistų viešosios tvarkos, kitų asmenų teisių ir laisvių.

Savo ruožtu institucija ar pareigūnas, priimdamas sprendimą dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos, turi išsiaiškinti, ar susirinkimas nepakenks valstybės arba visuomenės saugumui, žmonių sveikatai ar dorovei, nepažeis viešosios tvarkos, kitų asmenų teisių ir laisvių. Derindami susirinkimo vietą, ši institucija ar pareigūnas taip pat turi įvertinti, ar ji yra tinkama pačių susirinkimo dalyvių apsaugai užtikrinti.

Reguliuodamas Konstitucijos 36 straipsnyje įtvirtintą piliečių laisvės rinktis tik be ginklo ir tik į taikius susirinkimus įgyvendinimą, įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti šios laisvės įgyvendinimo tvarką, tačiau jokiu būdu nepaneigdamas pačios susirinkimų laisvės esmės. Konstitucinis Teismas pažymi, kad valstybės kišimasis į naudojimąsi susirinkimų laisve, kaip ir kitomis žmogaus ir piliečio teisėmis bei laisvėmis, pripažįstamas teisėtu ir būtinu tik jei laikomasi apribojimo ir siekiamo teisėto tikslo proporcingumo principo. Visais atvejais būtina išlaikyti pusiausvyrą tarp asmens teisės ir viešojo intereso. Tokia yra ir Europos žmogaus teisių teismo praktika.

Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad piliečių teisė rinktis be ginklo į taikius susirinkimus negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves. Vadinasi, nustatant susirinkimų laisvės įgyvendinimo tvarką Įstatyme gali būti apibrėžtos šios laisvės įgyvendinimo ribos: sukonkretinti susirinkimų vietos, laiko ir formos reikalavimai, taip pat nustatyta, kokie susirinkimai yra draudžiami.

Įstatyme nustatyti susirinkimų vietos, laiko ir formos reikalavimai negali paneigti Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad taikių susirinkimų laisvė negali būti ribojama, išskyrus, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves. Lygiai taip pat įstatymų leidėjas negali peržengti Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalyje apibrėžtų susirinkimų laisvės įgyvendinimo ribų nustatydamas, kokie susirinkimai yra draudžiami. Įstatyme pateikiamas draudžiamų susirinkimų sąrašas turi būti išsamus ir negali būti aiškinamas plečiamai. Organizuoti susirinkimų, kurie Įstatyme tiesiogiai nėra nurodyti kaip draudžiami, negali būti neleidžiama, jeigu jie atitinka Įstatyme nustatytus susirinkimų vietos (Įstatymo 6 straipsnio 3 ir 4 dalys) ir laiko (7 straipsnis) reikalavimus.

Konstitucinis Teismas pažymi, kad savivaldybės tarybos vykdomojo organo vadovas arba jo įgaliotas atstovas, priimdamas sprendimą atsisakyti išduoti susirinkimo organizatoriui pažymėjimą dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos, yra saistomas Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalyje nurodytų susirinkimų laisvės ribojimo pagrindų: priimdamas tokį sprendimą jis privalo pateikti aiškius įrodymus, kaip konkrečiai susirinkimas pažeis valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves.“

Trumpai tariant, Konstitucijos prasme susirinkimų laisvė yra labai liberali su minimaliais ribojimais, kurie atitinka EŽTT doktrinoje taikomą formulę, kad ribojimai galimi tik įstatymu, siekiama demokratinėje visuomenėje būtino teisėto tikslo, ribojimas yra proporcingas t.y. nepaneigia teisės esmės. EŽTT laikosi pozicijos, kad susirinkimų laisvės negalima riboti vien dėl to, kad susirinkimai sukelia nepatogumų:

“Although a demonstration in a public place may cause some disruption to ordinary life, including disruption of traffic, it is important for the public authorities to show a certain degree of tolerance towards peaceful gatherings if the freedom of assembly guaranteed by Article 11 of the Convention is not to be deprived of its substance (see Galstyan v. Armenia, no. 26986/03, §§ 116 and 117, 15 November 2007; Bukta and Others v. Hungary, no. 25691/04, § 37, ECHR 2007‑III; Oya Ataman v. Turkey, no. 74552/01, §§ 38-42, ECHR 2006‑XIII; and Akgöl and Göl v. Turkey, nos. 28495/06 and 28516/06, § 43, 17 May 2011).“

Taip pat teismas nurodo, kad teisinis reguliavimas neturėtų sudaryti paslėptų kliūčių taikiems susirinkimams:

“In order to enable the domestic authorities to take the necessary preventive security measures, associations and others organising demonstrations, as actors in the democratic process, should respect the rules governing that process by complying with the regulations in force. Nevertheless, an unlawful situation does not necessarily justify an infringement of freedom of assembly; regulations of this nature should not represent a hidden obstacle to freedom of peaceful assembly as protected by the Convention (see Samüt Karabulut v. Turkey, no. 16999/04, § 35, 27 January 2009, with further references).“

Teismas pastebi, kad įstatyminis leidimo reikalavimas pats savaimę nepažeidžia susirinkimo laisvės, tačiau kartais reikalavimas jį gauti gali būti neproporcingas:

“Notification, and even authorisation, procedures for a public event do not normally encroach upon the essence of the right under Article 11 of the Convention as long as the purpose of the procedure is to allow the authorities to take reasonable and appropriate measures in order to guarantee the smooth conduct of any assembly, meeting or other gathering, be it political, cultural or of another nature (see Sergey Kuznetsov v. Russia, no. 10877/04, § 42, 23 October 2008, and Rai and Evans v. the United Kingdom (dec.), nos. 26258/07 and 26255/07, 17 November 2009).

An authorisation procedure is in keeping with the requirements of Article 11 § 1, if for the purpose of enabling the authorities to ensure the peaceful nature of a meeting. Thus, the requirement to obtain authorisation for a demonstration is not incompatible with Article 11 of the Convention. Since States have the right to require authorisation, they must be able to apply sanctions to those who participate in demonstrations that do not comply with the requirement (see Ziliberberg v. Moldova (dec.), no. 61821/00, 4 May 2004, and Rai and Evans, cited above).

At the same time, in special circumstances when an immediate response might be justified, for example in relation to a political event in the form of a spontaneous demonstration, to disperse the ensuing demonstration solely because of the absence of the requisite prior notice, without any illegal conduct by the participants, may amount to a disproportionate restriction on freedom of peaceful assembly (see Bukta and Others, cited above, §§ 35 and 36).“

Jeigu perfiltruotume per šiuos EŽTT praktikos kriterijus Vilniaus savivaldybės paaiškinimus, kodėl neleidžiama žygiuoti Gedimino prospektu, koks būtų rezultatas?

Gali atrodyti, kad šiuo įrašu ginu nacionalistus. Galiu patikinti, kad taip nėra. Tiesiog ginu demokratiją. Mano supratimu, mūsų vadinamieji patriotai – žemo lygio. Kerziniai batai, kamufliažinės kelnės ir pūstos juodos Gariūninės striukės neturi nieko bendro su tautiniais lietuviškais rūbais. Šūkis “Lietuva – lietuviams“ parodo patriotų intelektualinį skurdą, fantazijos ir išsilavinimo trūkumą, o apie jo intonaciją ir potekstę net nekalbu. Jie net galėtų iš M. Mikutavičiaus pasimokyti, kaip reikia labai mylėti Lietuvą, bet tiek jau to… Primityvus jie ir dėl to, kad meilę tėvynei sugeba rodyti kasmet  keletą kartų tomis pačiomis datomis, tuo pačiu būdu. Paskaitęs internete pamatai, kaip jie kovoja su tariamais priešais. NEPAISANT VISO TO jie turi teisę į taikius susirinkimus, jeigu nedaro žalos kitiems.

Kaip neutralus stebėtojas susidariau įspūdį, kad valdžia visais įmanomais būdais siekia užkirsti jiems kelią prasieiti Gedimino prospektu. Keikiasi jie – nepatenkinti. Ironiška, bet prisiminkime prieš porą metų, kai homoseksualai norėjo vykdyti eitynes, bet Vilniaus savivaldybė ir pirmoji teismo instanciją jiems tai draudė, kokie patriotai buvo patenkinti. Turbūt nesitikėjo, kad vieną kartą tai gali atsisukti prieš juos. Priešingai negu jie, aš tada buvau homoseksualų eitynių šalininkas, kaip dabar esu patriotų.

Paradoksalu, kad Kovo 11 išvakarėse, draudžiama iš esmės tai, dėl ko prieš N metų ir vyko Kovo 11. Nepriklausomybė, laisvė, demokratija, teisinė valstybė. Tačiau trumparegiai politikai nepastebi, kad dabar vos ne tampa tais, prieš kurios kažkada kovojo…

Nutapykime didelį paveikslą. Ką gali reikšti šiandieninis draudimas žygiuoti patriotams? Turime politinę situaciją, kai vienos pagrindinių valdančiosios daugumos partijos lyderiai sėdi teisiamųjų suole. Turime baudžiamosiose bylose nuteistus ministrus. Vienai valdančiosios daugumos partijų vadovauja asmuo sulaužęs priesaiką ir šiurkščiai pažeidęs Konstituciją. Šiandien leidimo patriotams nesuteikė asmuo “teistas už gerus darbus“. Vakar norėta neleisti prasieiti homoseksualams, šiandien patriotams. O hipotetiškai rytoj negali būti atvejų, kai reikėtų išeiti pamitinguoti prieš  valdžią?

Demokratija labai brangi santvarka, bet nederėtų taupyti susirinkimų laisvės sąskaita…