Civilinė atsakomybė dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymu padarytos žalos – be kaltės

Nors 2012 metai jau praėjo, juose Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė ne vieną svarbią nutartį, todėl žadu toliau viešai nagrinėtis praėjusių metų nutartis. 2012 m. lapkričio 7 d. LAT’as priėmė nutartį nr. 3K-3-465/2012, kurioje spręstas dėl civilinės atsakomybės sąlygų, kai žala yra padaroma skiriant laikinąsias apsaugos priemones. CPK nukreipia į specialų delikto atvejį:

“146 straipsnis. Atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimas
2. Įsiteisėjus sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovas patyrė dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Jeigu atsakovas per keturiolika dienų po teismo sprendimo dėl ginčo esmės įsiteisėjimo dienos nepareiškia ieškinio dėl nuostolių atlyginimo, taikytos nuostolių atlyginimo užtikrinimo priemonės panaikinamos. Nuostolių atlyginimo užtikrinimo priemonių panaikinimas neužkerta kelio atsakovui bendra tvarka pareikšti ieškinį dėl nuostolių atlyginimo.“

Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas, dėl šiam deliktui būtinų nustatyti sąlygų. Viena vertus, egzistuoja 2006 m. LAT’o, praktika, kuri sako, kad šuo atveju civilinė atsakomybė kyla be kaltės, tačiau atsakovas kasaciniame skunde nurodo, kad: “CK 6.248 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė gali atsirasti ir be kaltės, jeigu tai nustatyta įstatyme“. Prieštaringumo į ginčą įvelia ir apeliacinės instancijos pozicija, nes jeigu pirmoji instancija pasisakė, kad atsakomybė šio atveju kyla be kaltės, tai apeliacija nurodo, kad: “reikšdamas prašymą laikinosiomis apsaugos priemonėmis suvaržyti atsakovo turtines teises, ieškovas prisiima atsakomybės riziką už šiuos veiksmus ir jo kaltė preziumuojama“. Akivaizdu, kad griežtoji atsakomybė ir kaltės prezumpcija yra skirtingi dalykai.

Kasacinis teismas šiuo atveju pateikia tokį išaiškinimą:

“Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu (tais atvejais, jeigu tai yra būtina siekiant apginti viešąjį interesą – savo iniciatyva) gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1, 2 dalys). Taikant laikinąsias apsaugos priemones paprastai yra laikinai suvaržomos atsakovo teisės, kuris dėl to gali patirti žalos. Ieškovo iniciatyva kreipiantis dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir tokių priemonių taikymu teismo procesiniu sprendimu, kai atsakovo atžvilgiu padaroma žala, tai yra pagrindas atsirasti deliktinės civilinės atsakomybės teisiniams santykiams (CK 6.245 straipsnio 1 dalis).

Neteisėti veiksmai yra įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos neįvykdymas arba veiksmų, kuriuos draudžia įstatymai ar sutartis atlikimas, arba bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnis). Civilinės atsakomybės (dėl žalos, padarytos ieškovo prašymu pritaikius laikinąsias apsaugos priemones) prasme tai yra bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas kaip neteisėti ieškovo veiksmai. Asmuo, kuris dėl tokių neteisėtų ieškovo veiksmų patyrė žalos, turi teisę reikalauti nuostolių, kurie yra tokių veiksmų rezultatas (t. y. susiję su jais priežastiniu ryšiu), atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Lit-Invest“ v. UAB „Paribys“, bylos Nr. 3K-7-411/2010).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Militzer and Munch Fortransas“ v. „Lex System“ GmbH, bylos Nr. 3K-3-589/2006, sprendžiant dėl nuostolių, atsiradusių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civiliniame procese, atlyginimo, inter alia išaiškinta, kad, atmetus ieškinį, asmuo, kurio turtinės teisės ieškovo prašymu buvo suvaržytos laikinosiomis apsaugos priemonėmis ir kuris dėl tokio suvaržymo patyrė nuostolių, gali kreiptis į teismą atskiru ieškiniu CPK 147 straipsnio 3 dalies (ankstesnė CPK redakcija, galiojusi iki 2011 m. birželio 21 d. priimto CPK pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. XI-1480, įsigaliojusio nuo 2011 m. spalio 1 d.) tvarka prašydamas taikyti kreditoriui deliktinę atsakomybę, nenustatinėjant jos sąlygos – kaltės, nes tai yra ieškovo atsakomybės už jo rizika atliktus veiksmus atvejis. Kasacinis teismas nurodytoje nutartyje yra pažymėjęs, kad CPK 147 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo asmens, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškinys atmestas, ir nuostoliai, patirti dėl laikinųjų apsaugos priemonių, piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis nėra būtina CPK 147 straipsnio 3 dalies taikymo sąlyga, ir šios pozicijos laikosi vėlesnėje praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ACUMEN“ v. UAB „ROVĖ“, bylos Nr. 3K-3-469/2009; 2010 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Lit-Invest“ v. UAB „Paribys“, bylos Nr. 3K-7-411/2010).

Atsižvelgiant į išdėstytas nuostatas konstatuotina, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl civilinės atsakomybės taikymo už laikinosiomis apsaugos priemonėmis padarytos žalos atlyginimo, turi nustatyti šias civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniai). Pirmiau nurodyta, kad vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotais teisės taikymo išaiškinimais asmens kaltė dėl jo iniciatyva taikytų laikinųjų apsaugos priemonių nėra atskirai nustatinėjama, sprendžiant dėl tokių priemonių taikymo padarytos žalos atlyginimo klausimą. Teikdamas prašymą teismui taikyti tam tikras ieškinio reikalavimus užtikrinančias laikinąsias apsaugos priemones (pvz., areštuoti kito asmens tam tikrą turtą, uždraudžiant juo disponuoti, arba laikinai uždrausti kitam asmeniui atlikti tam tikrus veiksmus su jo žinioje esančiu turtu ir kt.) iki būsimo galutinio teismo procesinio sprendimo įvykdymo ieškovas sąmoningai veikia, siekdamas laikinai apriboti kito asmens civilines teises ir pareigas, jų įgyvendinimą. Prašydamas teismo skirti laikinąsias apsaugos priemones ieškovas turi suvokti rizikos laipsnį dėl tokių priemonių skyrimo galimus atsirasti neigiamus turtinio pobūdžio padarinius kitam asmeniui ir dėl to galinčius iškilti nuostolius, taip ieškovas prisiima atsakomybę dėl tokių savo veiksmų. Pirmiau nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad neteisėtais veiksmais, kaip civilinės atsakomybės sąlyga už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 147 straipsnio 3 dalis), pripažintinas asmens, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškinio reikalavimų nepagrįstumas, patvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo jo reikalavimai atmesti. Asmens kreipimasis į teismą dėl tam tikrų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, prašomų priemonių pritaikymas ir to asmens suvokimas arba turėjimas suvokti neigiamų materialinių padarinių atsiradimo rizikos lemia civilinės atsakomybės atsiradimą dėl su laikinosiomis apsaugos priemonėmis atsiradusios žalos atlyginimo.“

Taigi turime išaiškinimą, kuriuo teismas nedviprasmiškai pasako, kad atsakomybė kyla be kaltės, nes ieškovas sąmoningai veikia savo rizika. Jeigu ir kas drįstų ginčytis su išaiškinimu, kad CK 6.248 str. 1 d. nuostata reikalauja eksplicitiško kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos nereikalavimo, turėtų įsigilinti į šio delikto prasmę. Mano nuomone, kasacinio teismo išaiškinimo logika tokia, kad jeigu šiuo atveju reikalautume kaltės, tai šio instituto taikymas pasidarytų absoliučiai neįmanomas, nes tokiais atvejais nematau jokių objektyvių būdų įrodyti kaltę. Todėl išaiškinimas per sąmoningą veikimą, siekiant apriboti kito asmens teises, ir rizikos prisiėmimą – visiškai racionalus. Apskritai, esu šio instituto platesnio taikymo šalininkas, o tokia, kaip ši, kasacinėje instancijoje suformuojama teisės aiškinimo, taisyklė turėtų priversti ieškovą, kuris kelia civilinę bylą, susimastyti, ar iš tiesų verta teismų siųsti tą visų advokatų kontorų naudojamą standartinę šablonkę, kuria prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Taip pat, tai turėtų sufleruoti atsakovams, kad, nuo pat bylos jiems iškėlimo, reikia rinkti galimai patirtų nuostolių įrodymus.