Pats savaime vėjas nėra nenugalima jėga

Nors esu apžvelgęs nemažai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, neprisimenu, kad būčiau susidūręs su nutartimi, kurioje civilinės atsakomybės nekylimo klausimas būtų išspręstas pripažinus, jog asmuo prievolės neįvykdė dėl force majeure. Iki šiol aktualiausia LAT’o nutartis yra  A. Č. v. UAB „Molesta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-370/2010  m. spalio 4 d. Joje, taikant force majeure kriterijus, buvo išaiškinta, kad gaisras pats savaime nėra nenugalima jėga. 2012 m. liepos 26 d. LAT’as priėmė nutartį nr. 3K-3-381/2012, kurioje keliamas nenugalimos jėgos teisės aiškinimo klausimas. Bylos faktinės aplinkybės:

“Vėjas nupūtė atsakovės statomo namo stogą su visa medine konstrukcija, kuris užkrito ant kaimynystėje esančio ieškovės sklypo ir padarė turtinės žalos: nepataisomai sugadino poilsinę priekabą–namelį, nukirto tris vaismedžius, sunaikino trylika šilauogių krūmų, žemuogių ir braškių lysves, juodųjų serbentų krūmą.“

Taigi, ieškovė prašo priteisti žalos atlyginimą, o atsakovė nuo civilinės atsakomybės ginasi nenugalimos jėgos institutu. Pirmoji ir apeliacinė instancija konstatuoja nenugalimos jėgos buvimą. Tačiau kasacinė instancija nurodo, kad buvo netinkamai taikomi nenugalimos jėgos kriterijai ir nenustatytos svarbios aplinkybės šio instituto taikymui:

“Teismai netinkamai taikė CK 6.212 straipsnio nuostatas ir, pripažindami stogą pakėlusį vėją nenugalima jėga, netyrė šiai aplinkybei konstatuoti svarbių aplinkybių. Vienas iš nenugalimos jėgos požymių yra tas, kad tokių aplinkybių nebuvo galima protingai numatyti, šalis negalėjo jų kontroliuoti ar užkirsti joms kelio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Š. v. UAB ,,Paira“, bylos Nr. 3K-3-931/2003; 2010 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Č. v. UAB „Molesta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-370/2010; kt.). Vėjas negali būti laikomas nenugalima jėga savaime (per se), nes jo faktą galima protingai numanyti ir tam pasiruošti; pastatai projektuojami ir statybą reglamentuojančiuose teisės aktuose jiems nustatomi reikalavimai, atsižvelgiant į būtiną pastatų atsparumą tam tikro Lietuvoje įprasto stiprumo vėjui. Vėjas nenugalima jėga gali būti pripažįstamas tik tada, kai jo kilimas, stiprumas ar mastas toks neįprastai didelis bei nebūdingas atitinkamai geografinei vietovei, kad vidutinis protingai apdairus ir rūpestingas asmuo (bonus pater familias) tokio vėjo atitinkamomis sąlygomis negalėtų numatyti ir tikėtis. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamos bylos kontekste teismai privalėjo tirti, ar atsakovės statomo namo stogą nukėlęs vėjas gali būti laikomas nenugalima jėga, t. y. ar tai buvo ypatingai neįprasto stiprumo vėjas konkrečioje vietovėje, ar atsakovė galėjo tokio stiprumo vėjo tikėtis ir imtis priemonių nuo jo apsisaugoti, ir pan. Iš teismų tirtų įrodymų ir konstatuotų aplinkybių apie tomis dienomis Kauno zonoje siautusią vėtrą ir Vyriausybės skirtas lėšas jos padariniams šalinti, negalima teigti, kad pasitvirtino atsakovės teiginiai apie nenugalimos jėgos padarinių atsiradimą konkrečioje byloje, nes svarbu nustatyti, kokią žalą šis vėjas padarė būtent ginčo namo apylinkėse. Dėl to teismai nepagrįstai netyrė ieškovės teiginių, kad vėjas namo apylinkėse nepadarė daugiau jokios žalos.

Trečia, ieškovė pagrįstai teigia, kad Lietuvos klimatinės sąlygos yra tokios,  jog būna stipresnių vėjų, kurie gali padaryti žalos, tačiau tai savaime nėra radikalu, netikėta ar nenuspėjama, todėl kiekvienas rūpestingas statinių savininkas, vykdydamas statybas, turi ir gali tai numatyti bei privalo imtis priemonių žalai išvengti. Šiame kontekste ypatingą reikšmę įgyja pastato savininko elgesys ir statybą reglamentuojančių teisės aktų laikymasis, nes būtent įtvirtintų reikalavimų statiniams vykdymas yra viena esminių pareigų, kurios laikydamasis statinio savininkas gali pagrįstai tikėtis, kad statinys bus atsparus Lietuvoje įprastoms klimato sąlygoms. Nors teismai nustatė, kad atsakovė statybas vykdė neturėdama statybos leidimo, tačiau nepagrįstai netyrė vykdytų statybų atitikties techniniams statybos reikalavimams, susijusiems su statinio atsparumu ir stogo konstrukcijų tvirtinimu prie namo sienų. Atsižvelgiant į tai, nepagrįsta pripažintina teismų išvada, kad nagrinėjamu atveju neturi reikšmės atsakovės vykdytų statybų teisėtumas. Minėta, kad sprendžiant dėl nenugalimos jėgos aplinkybių svarbios vidutinio protingai apdairaus ir rūpestingo asmens pastangos žalai išvengti, o statybos ne pagal teisės aktų reikalavimus leidžia pagrįstai abejoti tokiu rūpestingumu. Pasitvirtinus neteisėtų statybų faktui, atsakovei tektų pareiga įrodyti, kad tai nelėmė statinio silpnesnių konstrukcijų ar mažesnio atsparumo vėjui, nes šis buvo toks stiprus, kokio nebuvo galima tikėtis ir numatyti. Tik tada būtų patvirtinta teismų nurodyta išvada, kad neteisėta statyba ir padaryta žala nesusijusios priežastiniu ryšiu. Esant tokiai situacijai, teismai, spręsdami dėl vėjo pripažinimo nenugalima jėga, privalėjo tirti ir vertinti, ar neteisėtų statybų aplinkybė nelėmė žalos, ypač tuo atveju, jei pasitvirtintų ieškovės teiginiai, kad vėjas daugiau žalos apylinkėse nepadarė.“

Nors nenugalimos jėgos nustatymui konstatuoti nenustatytos svarbios faktinės aplinkybės, tačiau ši nutartis naudinga tuo, kad parodo, kaip CK 6.212 str. reglamentuoti nenugalimos jėgos kriterijai turi būti tinkamai taikomi praktikoje. Kadangi byla grąžinta pirmosios instancijos teismui – nemaža tikimybė, kad ji vėl grįš į kasaciją dėl force majeure kriterijų taikymo, bus įdomu stebėti.