Ar konstitucinės justicijos byloms spręsti reikalingas žodinis procesas?

Praėjusių metų gruodį Seimas priėmė Prezidentūros pateiktus Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – KTĮ) pakeitimus (projektas – XIP-3433), kurių esmė –  galimybė konstitucinės justicijos bylas spręsti rašytinio proceso tvarka. Nepaisant to, šių metų sausį Konstituciniame Teisme (toliau – LRKT) jau įvyko du žodiniai nagrinėjimai. Man, kaip asmeniui keletą kartų dalyvavusiam Konstitucinio Teismo viešose posėdžiuose, kyla klausimas, kodėl vis dar vyksta žodiniai posėdžiai? Bandau ieškoti atsakymo KTĮ pakeitimuose:

“53(1) straipsnis. Bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka

Bylą teisminiam posėdžiui rengiantis Konstitucinio Teismo teisėjas, nustatęs, kad yra pakankamai duomenų nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka, tvarkomajame Konstitucinio Teismo posėdyje siūlo priimti sprendimą skirti nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka.

Konstitucinio Teismo motyvuotu sprendimu byla gali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, jeigu iki šio sprendimo priėmimo dalyvaujantys byloje asmenys raštu nepateikia prašymo nagrinėti bylą viešame Konstitucinio Teismo posėdyje žodinio proceso tvarka.

Apie Konstitucinio Teismo sprendimą skirti nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka byloje dalyvaujantiems asmenims turi būti pranešta išsiųstu sprendimo nuorašu ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų iki teisminio posėdžio pradžios.

Bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, proceso dalyviai į teisminį posėdį nekviečiami ir jame nedalyvauja, posėdis vyksta laisva forma. Šiame įstatyme nustatytas teises ir pareigas proceso dalyviai įgyvendina raštu iki teisminio posėdžio pradžios.

Nagrinėdamas bylą rašytinio proceso tvarka, Konstitucinis Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, gali priimti sprendimą skirti nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.“

Jeigu teisingai sistemiškai suprantu naujas normas, tai reiškia, kad tvarkomajame posėdyje teisėjas tik siūlo skirti bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, o galutinis sprendimas dėl rašytinio proceso tiesiogiai priklauso nuo byloje dalyvaujančių asmenų valios  t.y. šiems asmenims pateikus prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, teismas privalo nagrinėti būtent žodiniu procesu ir neturi dispozicijos? Jei ši interpretacija teisinga, tada, mano vertinimu, įstatymo pakeitimai – nieko verti, nes jais tiesiog nebus naudojamasi praktiškai.  Mano supratimu, esminė pakeitimų problema, kad byloje dalyvaujančių asmenų prašymu galima užblokuoti rašytinį procesą.

Taigi, sausio mėnesį vieši posėdžiai galėjo būti sąlygojami dviejų priežasčių:

1) bylas rengę teisėjai nematė prasmės siūlyti jas nagrinėti rašytinio proceso tvarka;

2) bylose dalyvavę asmenys “užblokavo“ rašytinį procesą.

Antraštėje keldamas klausimą: “ar konstitucinės justicijos byloms spręsti reikalingas žodinis procesas?“ sąmoningai sufleruoju savo požiūrį, kad nerandu vietos žodiniam procesui Konstituciniame Teisme. Tradiciškai yra įprasta, kad žodinis teismo procesas yra kaip bendroji taisyklė, o rašytinis kaip specialioji t.y. taikoma tam tikrais atvejais. Mano nuomone, konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimo specifika turėtų suponuoti atvirkštinę situaciją, kai bendroji taisyklė turėtų būti rašytinis procesas, o žodinis – išimtis.

Priežastis galima būtų vardinti ir vardinti. Pirmiausia, tai bylose dalyvaujančių asmenų specifika. Teismai (juos atstovauja teisėjai), Seimas (Seimo nariai, apsiginklavę teisės specialistais/padėjėjais, Seimo teisės departamentu ir t.t.), Vyriausybė. Šie subjektai ir jų atstovai yra pakankamai kvalifikuoti, kad sugebėtų savo poziciją išdėstyti raštu. Iš tiesų, pažiūrėjus prašymus, kurie patenka į KT ir atsiliepimus į juos, akivaizdžiai matosi, kad jie turi būti maksimaliai įmanomai pagrįsti. Jeigu atkreiptumėte dėmesį į pastaruoju metu atmetamus ir paliekamus nenagrinėtus prašymus, jų esminė problema – pagrįstumas, o tada apie žodinius procesus net neeina kalbos. Pastebėtina tendencija, kad Konstitucinis Teismas (galbūt dėl prašymų gausos?) itin griežtai pradėjo atrinkinėti prašymus. Pavyzdžiui LRKT grąžina prašymą pareiškėjui, nurodydamas:

“Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašyme, kuriuo kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyta pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikties Konstitucijai ir tos pozicijos juridinis pagrindimas su nuorodomis į įstatymus.
Aiškindamas minėtą Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatą Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad „pareiškėjo pozicija dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, prašyme turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Vadinasi, prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti aiškiai nurodyti konkretūs teisės akto straipsniai (jų dalys), punktai, kurių atitiktimi Konstitucijai pareiškėjas abejoja, taip pat konkrečios Konstitucijos nuostatos – normos ir (arba) principai, kuriems, pareiškėjo nuomone, prieštarauja konkrečiai nurodyti ginčijamo teisės akto straipsniai ar punktai. Prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį taip pat turi būti aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms pareiškėjas abejoja. Priešingu atveju prašymas ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio reikalavimų.“

Matomi griežti reikalavimai. Taikant tokius pagrįstumo kriterijus žodiniai paaiškinai tiesiog netenka prasmės. Gi, bendrosios kompetencijos teismuose vienas iš žodinio proceso prioriteto nustatymo tikslų – teisiškai neišprususi bylos šalis, kuri nesugeba tinkamai “teisine kalba“ suformuluoti savo pozicijos, todėl žodiškumas sąveikauja su teisės būti išklausytam, teisės į tinkamą teismo procesą ir t.t. principais. Konstituciniuose ginčuose, dėl byloje dalyvaujančių asmenų statuso specifikos, žodinio proceso prioritetizavimui nėra jokios objektyvios būtinybės.

Kitas dalykas, kodėl nereikalingas žodinis procesas – konstitucinio ginčo specifika. Čia yra galima ginčytis, bet pasakysiu gana drąsiai, kad LRKT nerenka duomenų, jų nevertina, kaip tai įprastai daro bendrosios kompetencijos pirmosios grandies teismai. Taip, KTĮ 35 str. reglamentuoja įrodymus, 50 str. jų tyrimą ir vertinimą. Iš esmės konstituciniame procese yra apsiribojama rašytiniais įrodymais, o byloje dalyvaujančių asmenų žodiniai paaiškinimai dažniausiai yra beverčiai ir niekaip neprisideda prie bylos sprendimo. Be to, manau, kad čia esmė slypi tame, kad LRKT iš esmės sprendžia teisės, o ne fakto klausimus. Bent jau man sunku pastebėti, kad būtų nustatinėjami fakto klausimai sprendžiant, ar teisės aktas X atitinka Konstituciją. Drįsčiau daryti analogiją į bendrosios kompetencijos teismuose esančią kasacijos stadiją. Kad LRKT nerenka faktinių duomenų, vėlgi galima spręsti “pasiknaisiojus“ po grąžintus prašymus, kai juose nebūna tiksliai nurodyti tam tikri faktai, kuriuos galima būtų nustatyti nagrinėjant bylą iš esmės, tačiau LRKT vis tiek grąžina prašymus pareiškėjams. Man, kaip susipažinusiam su absoliučia dauguma LRKT nutarimų, konstitucinės justicijos bylos atrodo grynas teisės aiškinimo klausimas, kuris sprendžiamas išimtinai vertinant dvi išimtinai teisiškai pagrįstas pozicijas. Apie tą gryną faktinį pagrindą, koks yra civilinėje teisėje – sunku kalbėti.

Baigdamas tiradą, pasidalinsiu įspūdžiais iš paskutinio LRKT viešo posėdžio, kuriame teko asmeniškai stebėti. Tai buvo 2012 m. sausio 4 d. posėdis, kuriame buvo sprendžiamas sumažintų ir neišmokėtų pensijų dirbantiems pensininkams konstitucingumo klausimas. Jeigu kas nors norėjo nemokamo humoro šou, galėjo laisvai jį pamatyti šiame posėdyje. Atvyko vienas pareiškėjų atstovas, nors buvo sujungti berods 27 prašymai. Suinteresuotiems asmenims atstovavo Seimo nariai, socialinės apsaugos ir darbo ministras bei vyriausybės atstovai. Suinteresuotųjų asmenų atstovai buvo visiški konstitucinės teisės nuliai. Jie žodžiu nepasakė absoliučiai nieko naujo, ko jiems nesurašė jų teisininkai. Kalbėdami tiesiog painiojosi ir nesugebėdavo konstituciškai pagrįsti savo ginamos pozicijos. Teisėjas pranešėjas G. Mesonis užduoda jiems klausimą (cituoju iš atminties):

“Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką naujausiose bylose šio teismo pozicija į pensiją, kaip į privačią nuosavybę, sietina su teise į pačią pensiją, o ne į konkrečią pensijos sumą, kaip vertintumėte šią poziciją?“

Čia pats LRKT sufleruoja, kad nori argumentų, kuriais galimai būtų keičiama iki dabar LRKT formuota praktika, jog pensija, kaip teisė į privačią nuosavybę Konstitucijos 23 str. prasme, apima teisę į konkretų pensijos dydį, galėtų būti pakeista apsiribojant, tik į teisę gauti pensiją. Suinteresuoti asmenys tyli.. Jokių konstitucinių argumentų..

Kitas klausimas:

“Ar valstybinės pensijos gali būti mažinamos kitokiomis proporcijoms t.y. daugiau negu socialinio draudimo pensijos?“

Jokių konstitucinių argumentų.. Sėdi, klausaisi, iš pradžių ima juokas, po to pradedi suprasti, kad pensijos valstybei per metus kainuoja apie 700 milijonų litų..

Čia tik keli pavydžiai praėjus mėnesiui laiko. Teisėjai laukdami atsakymų sėdi, kraipo galvas, bando pereiti prie paprastesnių klausimų, kaip kad teisėjas A. Taminskas klausdamas suinteresuotųjų asmenų: “ar situacijoje X valstybė apmoka už asmenims Y reikalingus pampersus?“. Keliu klausimą, ar iš tiesų reikalingas toks laiko gaišimas ir kitų resursų švaistymas, jeigu teisėjai sprendimą vis tiek priims išimtinai rašytinių procesinių dokumentų ir egzistuojančios konstitucinės doktrinos pagrindu. Kur tokių žodinių posėdžių praktinė nauda? Todėl manau, kad žodinis procesas konstitucinėje justicijoje turėtų būti išimtis. Jis reikalingas pvz. kai yra vykdoma apkalta, nes tada teismas iš tiesų renka faktinius duomenis ir nustatinėja faktines aplinkybes.

“Silpni“ KTĮ pakeitimai, kuriais bandoma įvesti rašytinį procesą, vargu ar prisidės prie spartesnio konstitucinių ginčų nagrinėjimo.