, autorius: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyse neretai vartoja žodžių junginį “nuginčijamoji prezumpcija“. Nežinau, kodėl tai yra daroma, bet man šis junginys yra keistas. Juk prezumpcija savo prasme (lot. presumption) yra tam tikros prielaidos, faktų laikymas įvykusiais, tikrais, kol neįrodoma kitaip. Taigi prie “prezumpcijos“ vartoti “nuginčijamoji“ nėra jokios loginės prasmės.
Kartais prasimuša ir daug geresnė argumentacija kaip LAT nutartyje 3K-3-482/2010:
“Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo teisingai nurodyta, jog prezumpcija, kad santuokos metu įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (SŠK 21 straipsnis; 2000 m. CK 3.88 straipsnio 2 dalis), kaip ir bet kuri kita prezumpcija, gali būti nuginčyta.“
Tomo Chochrin tinklaraštis 
Nebepamenu kokiame šaltinyje – apgailestauju dėlto – skaičiau apie tai tai, kad prezumpcijos skirstomos į nenuginčijamas ir nuginčijamas. Toks skirstymas grynai teorinis, įstatymuose neteko matyti, kad būtų vartojamas terminas “nenuginčijama prezumpcija“. Tačiau tokių pavyzdžių būtų galima pateikti daugybę. Štai preziumuojama, kad valstybės tarnautojas, sulaukęs 65 metų amžiaus, nebegali atlikti savo pareigų. Ir nesvarbu, kad praktiškai su jomis konkretus valdininkas susitvarko kuo puikiausia – vis viena bus atleistas dėl amžiaus. Ir įrodyti, kad jis dar gali puikiai dirbti nėra jokių galimybių. Arba kad asmuo iki 25 metų dar nėra pakankamai brandus, kad galėtų eiti atsakingas seimo nario, o iki 40 metų – prezidento pareigas. Jaunesnis asmuo įrodyti, kad šias pareigas iš tikro gali eiti, neturi jokios galimybės.
Žodžiu, teorijoje patogu prezumpcijas skirstyti į nuginčijamas ir ne.
Anuprai,
Ačiū, už gerą paaiškinimą :)