CK 6.314 str. 6 d. – dispozityvi norma

2011 m. lapkričio 15 d.  Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje 3K-3-442/2011 toli gražu nepirmą kartą pasisakė apie sutarčių laisvės principą, tačiau išaiškinimas įdomus tuo, kad, mano žiniomis, nebuvo pažodžiui atkartoti senesni LAT’o išaiškinimai dėl sutarčių laisvės t.y. doktrina šiek tiek praplėsta, bandant paaiškinti pacta sunt servanda principo svarbą. Manau, tai galėjo būti sąlygota to, kad į kolegijos sudėtį pateko, mano nuomone, vienas iš geriausių sutarčių teisės specialistų.. Čia tik spekuliacija.. :)

Kasacijos esmė yra, kad pirkimo-pardavimo sutarties šalys sulygo dėl atsakomybę nustatančios sąlygos:

“Jei pardavėjas  laiku ir tinkamai neperduoda, o pirkėjas nenuperka iš pirkėjo užsakytų prekių, sutarties pažeidimą padariusi šalis moka kitai šaliai 10 proc. dydžio baudą nuo faktiškai neperduotų ar nenupirktų prekių vertės.“

Šalys susiginčijo dėl to, kad viena prašė netaikyti šios sutarties sąlygos sakydama, jog ji prieštarauja imperatyviai CK 6.314 str. 6. normai:

“Kai pirkėjas atsisako priimti daiktus ir už juos sumokėti, pardavėjas gali savo nuožiūra reikalauti sumokėti kainą arba atsisakyti vykdyti sutartį.“

Kitos šalies nuomone, ši norma yra dispozityvi, todėl pirmenybė teikiama sutarties nuostatoms t.y. minėtai šios normos taikymą apribojančiai sutarties sąlygai.

LAT’as pateikė išaiškinimą dėl sutarčių laisvės principo paskirties:

“Sutarties laisvės principas užtikrina šalims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos. Jeigu sutarties sąlygas nustato dispozityvioji teisės norma, tai šalys gali susitarti šių sąlygų netaikyti arba susitarti dėl kitokių sąlygų. Tik tuo atveju, jei šalys tokio susitarimo nesudarė, jų teisės ir pareigos nustatomos pagal dispozityviąją teisės normą (CK 6.156 straipsnis)

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sutarties laisvės principas valstybės pripažįstamas ir ginamas tikslingai – jis suteikia reikšmę suderintiems šalių tarpusavio ketinimams. Šalių pasiektas susitarimas įformintas teisės aktų pripažįstama tvarka tampa teisiškai įpareigojančiu aktu ir reikšmingu visuomeninės savireguliacijos instrumentu. Valstybė, siekdama ūkio našumo, įsipareigoja šias pareigas užtikrinti priverstinai, nustatydama teisinį reikalavimą laikytis sutarčių (pacta sund servanda), ir prireikus per teismą priverstinai įgyvendina. Sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, negalima ignoruoti sutarties šalių valios ir vadovautis vien įstatymo nuostatomis. Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. AB „Pineka“, bylos Nr. 3K-7-262/2010; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. P. A. B., bylos Nr. 3K-3-559/2010). Taigi sutarties laisvės ribos yra imperatyviosios teisės normos, kurių galiojimo ir taikymo sutarties šalys negali pakeisti ar panaikinti (CK 6.157 straipsnis).“

Kasatoriaus nuomone, šioje byloje jo teisėms ginti, ieškovui atsisakius vykdyti pirkimo-pardavimo sutartį – priimti prekes ir sumokėti kainą – turi būti taikoma CK 6.314 straipsnio 6 dalies nuostata, suteikianti teisę pardavėjui savo nuožiūra reikalauti sumokėti kainą arba atsisakyti vykdyti sutartį. Jo nuomone, ši teisės norma yra imperatyvi, todėl jos taikymo šalys savo susitarimu negali apriboti.

Pateikti paaiškinimai, kaip orientuotis tarp imperatyvių ir dispozityvių normų:

“Imperatyviosios teisės normos nustatomos siekiant apsaugoti visuomenės interesus, viešąją tvarką, joms būdingi aiškiai išreikšti draudimai, įsakmūs įpareigojimai. Teisės normos, kuriomis nustatomos alternatyvios veikimo galimybės, kylančios iš normose vartojamų žodžių „gali“, „turi teisę“, „leidžiama“, paprastai yra dispozityvios. Teisėjų kolegija sprendžia, kad CK 6.314 straipsnio 6 dalis, kurioje nustatyta, kad „Kai pirkėjas atsisako priimti daiktus ir už juos sumokėti, pardavėjas gali savo nuožiūra reikalauti sumokėti kainą arba atsisakyti vykdyti sutartį“, atsižvelgiant į pirmiau nurodytus požymius, aiškiai priskirtina ne imperatyviosioms, bet dispozityviosioms teisės normoms. Taigi šalims sutarus riboti šios normos taikymą, jų nevaržo CK 6.157 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas šalims savo susitarimu pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimą ir taikymą. Dėl to ginčo šalys turėjo teisę susitarti netaikyti CK 6.314 straipsnio 6 dalies nuostatų dėl pardavėjo teisių pirkėjui atsisakant vykdyti sutartį, jas savo nuožiūra pakeisti į abiem šalims priimtinas sąlygas. Atsakovas teigia, kad būtent tokią sąlygą, pakeičiančią įstatyme nustatytą, šalys įtvirtino Sutarties 4 straipsnio 1 dalyje nustatydamos netesybas – jei pardavėjas  laiku ir tinkamai neperduoda, o pirkėjas nenuperka iš pirkėjo užsakytų prekių, sutarties pažeidimą padariusi šalis moka kitai šaliai 10 proc. dydžio baudą nuo faktiškai neperduotų ar nenupirktų prekių vertės. Ieškovas su tokiu aiškinimu nesutinka, teigdamas, kad ši sutarties nuostata dėl netesybų negali būti laikoma pagrindu riboti sąžiningos šalies teisę reikalauti sutartį įvykdyti natūra. <…>

Vadovaujantis  sutarčių aiškinimo taisyklėmis, atsižvelgtina į ieškovo poziciją pateiktuose procesiniuose dokumentuose – atsiliepimuose į atsakovo prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo ir apeliacinį skundą. Ieškovas neneigė susitaręs su atsakovu dėl Sutarties 4 straipsnio 1 dalyje nustatytos atsakomybės už sutarties nevykdymą, tačiau tvirtino, kad pagal Sutartį ši sąlyga taikytina tik tais atvejais, kai pirkėjas nenuperka prekių. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo faktą, kad atsakovas prekių nustatyta tvarka nepatikrino, neatsiėmė ir jų nenupirko. Taigi abi bylos šalys pripažino, kad nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis – pirkėjui nenupirkus prekių, jam turėtų būti taikoma būtent šioje Sutarties sąlygoje nurodyta atsakomybė. Šalims sutarus dėl tokios sąlygos, kitų sąlygų taikymas pažeistų sutarties laisvės principą ir bent vienos šalies teisėtus lūkesčius. Dėl to kasatoriaus prašymas taikyti CK 6.314 straipsnio 6 dalyje nustatytą pardavėjo teisių gynybos būdą šioje byloje negali būti tenkinamas. <…> Šioje byloje konstatavus, kad šalys sutarė dėl ginčo sąlygos, nustatė atsakomybę už sutarties nevykdymą, patvirtino, kad nustatytomis aplinkybėmis ji turėtų būti taikoma, nesąžiningumą vienos šalies (atsakovo) atžvilgiu reikštų šio susitarimo nepaisymas.“

Išaiškinimas patiko ir tuo, kad iliustruojama, kodėl individualiai sulygus dėl sutarčių sąlygų, negalima “nusimuilinti“ mušant neva imperatyvios normos korta. Taip parodoma, kaip svarbu paruošti tinkamos kokybės sutartį ir į sutarčių sudarymą nederėtų žiūrėti pro pirštus..