Laikinosios apsaugos priemonės ir įkeisto daikto areštas

Vakar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo septyniukė priėmė labai įdomų sprendimą (3K-7-272/2011 birželio 15), kuriame pateikti svarbūs išaiškinimai dėl hipotekos teisėjo pareigų, išieškojimo pagal hipoteką procedūrą, viešojo intereso apsaugos vykdant hipotekinį išieškojimą, įstatyminės vienašališko sutarties nutraukimo tvarkos ir t.t. Šios nutarties pagrindu galima parašyti ne vieną įrašą, o pirmuoju pasirinksiu LAT’o pateiktą laikinųjų apsaugos priemonių instituto ir įkeisto daikto arešto atribojimą.

Iki šiol gyvavusioje praktikoje įkeisto daikto areštas buvo laikomas laikinąja apsaugos priemone, tačiau dabar LAT’as nurodė:

“Turto areštas – įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas priverstinis nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas apribojimas, siekiant užtikrinti įrodymus, civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą, taip pat baudų bei nesumokėtų įmokų išieškojimą, kreditorių reikalavimų patenkinimą, kitų reikalavimų ir įsipareigojimų įvykdymą (Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje aktualus įkeisto daikto arešto, taikomo CPK 558 straipsnio 1 dalies pagrindu, ir CPK XI skyriaus penktojo skirsnio reglamentuojamo laikinųjų apsaugos priemonių, viena iš kurių yra ir nekilnojamojo turto areštas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas), instituto atribojimas, sprendžiant klausimą, ar galima kasacija dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, priimtos peržiūrėjus CPK 558 straipsnio 1 dalies pagrindu priimtą hipotekos teisėjo nutartį.

Iš CPK 144 straipsnio 1 dalyje suformuluoto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo matyti, kad laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis yra sudaryti sąlygas būsimam teismo sprendimui realiai įvykdyti; tai yra materialinio teisinio pobūdžio asmenų teisių ribojimai, taikomi procesiniais tikslais. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia grėsmė, kurią turi įrodyti jas taikyti prašantis asmuo, kad būsimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Skirtingai, nei atliekant išieškojimo iš įkeisto turto procedūras, šiuo atveju teismas turi diskrecijos teisę spręsti, ar taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, ekonomiškumo, proporcingumo principus, galimus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar netaikymo padarinius, tačiau nespręsdamas galutinai dėl byloje pareikšto reikalavimo pagrįstumo.

Specialiosios proceso teisės normos (CPK XXXVI skyrius), nustatančios bylų dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjimo tvarką, skirtos užtikrinti hipotekos institutą sudarančių materialiosios teisės normų, suteikiančių hipotekos kreditoriui privilegijuotą padėtį prieš kitus kreditorius siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto, įgyvendinimą – hipotekos procedūros turi sudaryti prielaidas hipotekos kreditoriui gauti išieškojimą iš įkeisto turto supaprastinta ir pagreitinta tvarka. CPK 558 straipsnyje reglamentuojama pareiškimo dėl priverstinio skolos išieškojimo pateikimo ir tenkinimo tvarka, t. y. CK 4.192 straipsnyje nustatytos hipotekos kreditoriaus teisės kreiptis dėl skolos išieškojimo įgyvendinimo procedūra. Skirtingai, nei spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, gavęs kreditoriaus pareiškimą dėl priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto, hipotekos teisėjas privalo patikrinti, ar kreditoriaus reikalavimas pradėti išieškojimą yra pagrįstas. Įkeisto daikto areštas yra privaloma šios procedūros dalis, tačiau neatskiriama jos dalis yra ir skolininko bei įkaito davėjo įspėjimas apie numatomą priverstinį skolos išieškojimą – nurodytos teisės normos pagrindu priimta nutartimi hipotekos teisėjas ne tik areštuoja įkeistą daiktą, bet ir įspėja skolininką ir įkeisto daikto savininką, kad, negrąžinus skolos per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos, įkeistas daiktas bus parduodamas iš varžytynių arba perduodamas kreditoriui administruoti. Įspėjimas, kuris suteikia skolininkui galimybę įvykdyti prievolę ir taip išvengti priverstinio išieškojimo iš įkeisto daikto, turi būti jam įteiktas, ir tai taip pat yra privaloma sąlyga išieškojimo iš įkeisto turto procedūrai pradėti. Hipotekos teisėjo nutartis, priimama vadovaujantis CPK 558 straipsniu, skirtingai, nei nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, sukelia kitokius padarinius – ne vien turto disponavimo apribojimą.

Taigi, nors įkeisto daikto areštas ir laikinosios apsaugos priemonės turi bendrų bruožų – jomis priverstinai laikinai suvaržomos skolininko arba atsakovo turtinės teisės, siekiant išsaugoti realaus kreditoriaus arba ieškovo reikalavimo patenkinimo galimybę, tačiau skiriasi šių institutų prigimtis, paskirtis, taikymo prielaidos ir tvarka. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad įkeisto daikto arešto, taikomo CPK 558 straipsnio 1 dalies pagrindu, negalima pripažinti tik laikinąja apsaugos priemone CPK 144 straipsnio prasme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartyje civilinėje byloje AB ,,Swedbank“ v. BUAB ,,Naujasodžių valda“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-211/2011, esanti išvada, kad CPK 558 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamas įkeisto daikto areštas yra laikinoji apsaugos priemonė, patenkanti į CPK 151 straipsnio reglamentavimo sritį, neatitinka specialioje supaprastintą procedūrą reglamentuojančioje teisės normoje – CPK 558 straipsnio 1 dalyje – nustatytos procedūros paskirties. Dėl išdėstytų argumentų išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja objektyvią būtinybę (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d.,2006 m. kovo 28 d. nutarimai) pakeisti šią teisės aiškinimo ir taikymo praktiką ir nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartys, priimtos išnagrinėjus atskiruosius skundus dėl hipotekos teisėjo nutarčių, priimtų CPK 558 straipsnio 1 dalies pagrindu, gali būti kasacinio nagrinėjimo objektas.“