Dėl reikalavimų rašytinių įrodymų formai

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje 2011 m. gegužės 27 d. 3K-3-260/2011 pateikė nuoseklų išaiškinimą apie rašytinius įrodymus ir jiems keliamus reikalavimus:

“Įrodinėjimo priemonės yra šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai, daiktiniai įrodymai ir ekspertų išvados (CPK 177 straipsnis). CPK 197 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad rašytiniai įrodymai yra dokumentai, dalykinio ir asmeninio susirašinėjimo medžiaga, kitokie raštai, kuriuose yra duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai. Rašytinei įrodinėjimo priemonei nekeliami specialūs formos reikalavimai, išskyrus tai, kad  įrodymai turi būti išdėstyti raštu. Reikalavimai rašto surašymui – teksto dalims, jų išdėstymui, turiniui ir kt.– detaliai nereglamentuoti. Jei proceso normose tam tikri reikalavimai nenurodyti, tai jie palikti spręsti teismo nuožiūra. Teismas, spręsdamas tokius klausimus, turi vadovautis CPK 3 straipsnio 7 dalimi ir spręsti pagal protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus. Laisva forma surašomi dokumentai, kad jie būtų pripažįstami tinkama įrodinėjimo priemone, turi atitikti bendruosius reikalavimus įrodinėjimo priemonėms. Jose turi būti  nurodyta informacija, jos surinkimo laikas, vieta, būdas ir kitos atskiru atveju svarbios aplinkybės bei nurodyti informaciją surinkę asmenys.

Informacija yra duomenys ar žinios, kitokios faktinio pobūdžio aplinkybės, kurios gali būti nustatytos ir patikrintos atitikties tikrovei aspektu. Informacija objektyviu rašytiniu būdu gali būti išdėstyta pagal dokumentams keliamus reikalavimus, bet gali būti išdėstyta ir kaip laisvos formos raštas. Jis gali būti vadinamas aktu, protokolu, pažyma, pranešimu, raštu, informacija ar kitaip. Šie duomenys turi būti įrodymo priemonėje, nepriklausomai nuo jos formos, dalių ar komponavimo elementų, nes jų išdėstymo tvarka nereglamentuota.

Informacijos surinkimo laikas, vieta, būdas ir kitos aplinkybės yra svarbios, nes turi būti nustatytas rašytinėje įrodinėjimo priemonėje esančių faktinių duomenų – įrodymų – sąsajumas su bylos aplinkybėmis.

Informacijos surinkimo subjektai turi būti nurodyti ir yra svarbūs, nes įrodymu gali būti laikomi teisėtai surinkti duomenys. Informacijos rinkimo subjektai identifikuojami nurodant jų asmens duomenis, kurie būtų pakankami jų identifikavimui – vardas, pavardė, pareigos, darbovietė, pavadinimas ir kt. Pagal juos, esant būtinumui, gali būti tikrinama, ar informacija buvo rinkta teisėtai, laikantis įstatymų, nepažeidžiant asmenų teisių ir laisvių (ar tai padarė įgalinimus turintys asmenys, ar nebuvo asmens privatumo pažeidimo ir kt.); ar informacija yra patikima, nes įrodymais negali būti duomenys, kurių kilmė ar šaltinis nežinomi. Subjektų apklausos metu gali būti patikrinama, ar  buvo duomenų rinkimo ir fiksavimo faktas, ar faktiniai duomenys yra tikri, o ne išgalvoti arba nugirsti, ar remtasi įsitikinimais ar prielaidomis.

Jeigu tam tikrų dokumentų išdėstymo tvarka reglamentuota arba yra nukrypimų nuo pirmiau nurodytų reikalavimų, teismas, spręsdamas dėl tokio raštiško teksto atitikties CPK 197 straipsnio 1 dalyje nustatytiems reikalavimams, turi įvertinti, ar yra esminių rašytinių komponentų išdėstymo dokumente tvarkos pažeidimų arba kitokių trūkumų. Esminiais galėtų būti pripažįstami tokie pažeidimai ar neatitikimai, kai paneigiama atlikto veiksmo ar proceso (stebėjimo, patikrinimo, peržiūros, tyrimo ar kt.) esmė – faktas ir rezultatas. Pavyzdžiui, būtų nustatyta, kad nebuvo nurodyto patikrinimo, kad raštą pasirašė informacijos rinkime nedalyvavę asmenys, tačiau vadovavosi kitų asmenų pateikta informacija ar šaltinais, kurių negalima nustatyti (gandais, visuomenėje ar jos dalyje paplitusia nuomone arba vien savo nuostatomis, įsitikinimais, prielaidomis ir pan.). Jeigu kyla abejonių dėl faktinių aplinkybių, rašytinis įrodymas, kaip netiesioginis informacijos šaltinis, gali būti tikslinamas kitų įrodinėjimo priemonių duomenimis arba apklausiant informacijos rinkimo ar fiksavimo subjektus. Asmuo, kuris remiasi rašytiniu įrodymu, turi pareigą pašalinti jame esančius trūkumus, todėl jam tenka pareiga teikti papildomus įrodymus, susijusius su rašytinio įrodymo trūkumų pašalinimu. Šioms aplinkybėms tikslinti gali būti iškviesti ir apklausti kaip liudytojai informaciją rinkę ir fiksavę raštu asmenys (CPK 178 straipsnis).

CPK 197 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos dėl oficialiųjų rašytinių įrodymų. Pagal jas ir kasacinio teismo praktiką rašytinis įrodymas gali būti teismo pripažintas oficialiuoju (prima facie) tik esant tokioms sąlygoms: 1) jis turi būti išduotas valstybės ar savivaldybės institucijos ar kitų įstatyme išvardytų subjektų; 2) įstatyme nurodyti subjektai, išduodami oficialų dokumentą, neviršijo savo kompetencijos; 3) dokumentas atitinka teisės aktų nustatytus jo formos ir turinio reikalavimus; 4) jame pateikta informacija yra pakankama nustatyti įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. Č. v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, Kauno miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-522/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras, D. V. ir kt. v. UAB „Naigeda“, 91-oji gyvenamųjų namų statybos bendrija, AB „Lithun“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-306/2010; kt.). Taigi nuostatos dėl dokumento formos yra taikomos oficialiesiems rašytiniams įrodymams. Minėta, kad laisva forma surašomiems rašytiniams įrodymams bendrasis reikalavimas yra susijęs su dokumento išdėstymu raštu. “